diniu sielos žvilgsniu, dar prieš juos nutapydama ant popieriaus, jie mane istebino savo nepaprastu gyvumu, bet mano ranka buvo bejėgė perteikti tai, ką matė vaizduotė, ir aš tik blankiai teužfiksavau tą ryškų reginį, kurį matė mano sielos akys. Šie paveikslai buvo nutapyti akvarele. Pirmajame — kraupūs, niū rūs debesys ritosi kamuoliais pažeme virš siautėjančios jūros. Visa marių platybė skendo prieblandoje; migla taip pat dengė ir prie šakinį planą arba, tiksliau pasakius, artimiausias bangas, nes sausumos niekur nesimatė. Šviesosr pluoštas krito ant pusiau paskendusio laivo stiebo, ant kurio tupėjo jūrų kranklys, didžiulis ir juodas, purslais aptiškusiais sparnais. Snape jis laikė auksinę apyrankę su brangak meniais, kuriems aš suteikiau visą tą ryškumą, kokį galėjau išgauti iš savo paletės, ir visą tą reljefingumą bei aiškumą, kurį pajėgė suteikti mano teptukas!. Po stiebu ir po tupinčiu ant jo paukščiu pro žalsvą vandenį, vos vos švytėjo nuskendusios mergaitės kūnas. Aiškiai matėsi tik balta grakšti ranka, nuo kurios buvo nutraukta ar nuplauta apy rankė. \ Antrojo paveikslo priešakiniame plane stūksojo tiktai aukšta kalno viršūnė, apaugusi žole ir nuklota sausais lapais, kuriuos tarsi žarstė vėjas. Aukščiau ir toliau plytėjo tamsiai mėlynas dangus, koks esti temstant. O 'šio dangaus, fone kuo švelniausiais tonais, kokius tik ga lėjau surasti, nupiešiau moters figūrą iki juostos. Tarsi miglos ap trauktoje kaktoje spingsėjo žvaigždė; veido bruožai matėsi lyg pro skystą rūką, tačiau akys žėrėjo keista tamsia liepsna, o plaukai, tarsi audros ar žaibo perskrostas debesis, gaubė pečius. Ant kaklo matėsi lyg blyškios mėnesienos atspindys; ta pati balzgana mėnesiena spal vino sidabru skaidrius debesis, iš kurių kilo ši vakarinės žvaigždės vizija. Trečiajame buvo nupiešta ledkalnio viršūnė, kylanti į poliarinį žiemos dangų. Šiaurės pašvaistės šešėliai, tarsi išrikiuota kariuomenė, suglaustomis ietimis laikė nukaišę visą horizontą. Vienas toks šviesos pluoštas, krintąs ant ledkalnio priešakiniame plane, ledo atspalviais sudarė didžiulės žmogaus galvos kontūrus,— toji galva tartum linko ir glaudėsi prie ledkalnio. Dvi vaiskios rankos dengė juodu vualiu apa tinę veido dalį. Buvo matyti tik išblyškusi, balta it kaulas kakta ir blankiai žibanti be jokios išraiškos akis. Virš smilkinių, tarp juodo turbano klosčių, neaiškiomis apybraižomis it skaidrus debesis švietė baltos liepsnos lankas, nusagstytas dar skaisčiau žėrinčiais brangak meniais. Šis blyškus pusmėnulis buvo tarsi karališkoji karūna, vaini kuojanti „tą formą, kuri neturi formos".31 31
Aliuzija
į
anglų
poeto
Miltono
(1608—1674)
šoma pragaro vartus sergstinti beformė būtybė. 117
„Prarastą
rojų",
kur
apra