2016 m. Nr. III (35)
su Bernardinai
.lt
Skubėti gyventi,
bet ne skubotai gyventi Tobulos meilės ilgesys.
Tėvystė
Krikščioniška mokykla – misija įmanoma?
Apie įvairių tremčių pavidalus
Gyvenimas
yra malonus apsirikimas
su Bernard
inai.lt
2016 m. Nr. III (35) ISSN 1822-9611
Leidžiamas nuo 2008 metų
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10 LT-01124 Vilnius Tel. (8 ~ 5) 231 3009 Faks. (8 ~ 5) 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
Redaktorius Andrius Navickas Nuotraukų autoriai: Kostas Kajėnas, Vaiva Lanskoronskytė, Evgenia Levin, Ignas Stanys ir kt. Žurnalo maketas ir dizainas Povilo Zaleskio Talkininkai: Gediminas Kajėnas, Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Jurga Žiugždienė ir kt. Kalbos redaktorė Michalina Bočiarova Rėmėjas
2016 m. SRTRF parama – 17 000 € Parėmė rubrikas:
Asmenybė, Aštuntoji diena, Pokalbiai apie kultūrą, Sielogyda, Šeima, Tema. Ugdymas, Tikėjimo vartai.
Spausdino UAB „BALTO print“
Tiražas 2000 egz. Formatas 210x280
Redaktoriaus palydėjimas Šio žurnalo tema – Geroji Naujiena, jos perdavimo galimybės ir būdai šių dienų pasaulyje. Todėl pradedame nuo palaiminimų – iriamės į tirštumą. Lengviau skaityti palaiminimus ir žavėtis jų autoriumi, nei priimti juos ne tik kaip paguodos žodžius, bet kaip tapatybę, kurioje sirpsta mūsų gyvenimas. Dar kebliau kitam perteikti Gyvenimo žodžius taip, kad tai būtų ne mėtymasis moralizavimo akmenimis, bet apsnūdusios gyvybės pažadinimas. Nuo palaiminimų pereiname prie klausimų. Kokią mokyklą galima pavadinti krikščioniška? Kuo ji skiriasi nuo kitų? O kas yra krikščioniška šeima, krikščioniška kultūra, krikščioniška politika? Ar mes, krikščionys, turėtume rūpintis savo įvaizdžiu, ar įvaizdžio kūrimas neišvengiamai subanalina Gerąją Naujieną ir joje nebelieka nei naujumo, nei gydančio gėrio? Gyvename tėvystės, autoriteto, apskritai, krizės laikais, kai mokytojo ir mokinio santykį pakeičia paslaugos teikėjo-kliento schema. Ar tokioje situacijoje Geroji Naujiena nevirsta dar viena ideologine schema greta daugelio kitų, o tikėjimas tik „skonio reikalu“? Mus, krikščionis, kaltina, kad bandome kitiems primesti savo gyvenimo būdą. O ką mes patys, krikščionys, skelbiame pasauliui? O jei neskelbiame, kaip nesame susprogdinami į gabalus neįmanomybės aprėpti tai, kas neaprėpiama? Tad imkite žurnalą ir skaitykite. Ne tik patys skaitykite, bet ir dalinkitės su kitais Gerąja Naujiena. Palaiminti tie, kurie netausoja savosios druskos ir šviesos, nes dar valandėlė – ir visos sutemos išsisklaidys.
Turinys Prisikė limo kelionė 4
Palaiminimai Kun. Kęstutis Dvareckas
Asmenybė 14
Apie paauglės maištą prieš Dievą, muziką ir netikėtą karjerą Pokalbis su ses. Cristina Scuccia
22
„Kai kitiems atrodo, kad viskas baigta, mūsų eilė pradėti veikti“
Š eima
Konradas Adenaueris
46
Tobulos meilės ilgesys. Tėvystė
50
„Svarbiausias dalykas ugdant vaiką yra santykis“
Civitas
Joseph-Marie Verlinde
28
Apie įvairius tremčių pavidalus
30
Kaip krikščionys gali atnaujinti mūsų kultūrą?
54
Dar kartą apie vaikų auklėjimą
Charlesas J. Chaputas OFM
56
Mamai
Tema. Ugdymas 34
Krikščioniška mokykla – misija įmanoma? Andrius Navickas
37
Ezio Aceti
Lionginas Virbalas SJ
„Neoliberalus švietimo sistemos modelis Lietuvoje nepasiteisino“ Mišrios mokyklos – geriausia „Islamo valstybės“ prevencija Libane Monika Midverytė OFS
Dominyka Navickaitė
Sielogyda 58
Gyventi dabartimi
60
„Mylime ir užjaučiame ne smegenimis“
Eglė Pranckūnienė
42
Dmitrijus Emecas
Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Psichiatras ir psichoterapeutas Danielis Hellis
63
Mozaika Viktoras Franklis
Atmintis 100 Neįtikėtinas Aušvicą išgyvenusios akušerės liudijimas
Stanisława Leszczyńska
Aš tuntoji diena 102 Kodėl dabar ateina laikas išjungti muziką?
Pokalbiai apie kultū rą 65
„Gyvenimas yra malonus apsirikimas“
74
„Kartais ir meistras pargriūna, užkliuvęs už akmens“
Linas Katinas
Roger Scruton
104 Lyginiai ir nelyginiai Donatas Petrošius
108 Apie buvimą
(ne)geriausiam
Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF
Benas Šarka
82
Žodžių adatėlėmis, gyvasties punktyrais Dainius Gintalas
Skanaus 110
Tikė jimo vartai
Pranciškonų pyragas Br. Rolandas Taučius OFM
92
Trumpos istorijos
Maranata
96
Kaip buvęs riteris tapo sielų gydytoju. Porciunkulės atlaidai
112
Monika Midverytė OFS
Skubėti gyventi, bet ne skubotai gyventi Metropolitas Antonijus iš Surožo
Prisikėlimo kelionė
Nacionalinio Gailestingumo kongreso Vilniuje metu įspūdinga procesija nusidriekė nuo Seimo rūmų iki Katedros aikštės. Eisenos metu buvo apmąstomi aštuoni evangeliniai palaiminimai. Jūsų dėmesiui tądien skambėję mąstymai ir maldos, kuriuos parengė kun. Kęstutis Dvareckas.
4
Kelionė su Bernardinai.lt 2016 m.
N r. III (35)
Kun. Kęstutis Dvareckas
Kun. Kęstutis Dvareckas / Palaiminimai
Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yr a dangaus k ar alystė Dangaus karalystė panaši į raugą… garstyčios grūdelį… brangiausią perlą… paslėptą lobį… Kai niekuo nebegaliu pasigirti, tik silpnumais, sunkumais, klaidomis ir negaliomis, – esu palaimintas būtinybe, poreikiu Tavęs, Gailestingume… Palaimintas bejėgyste priešintis Tau, Gelbėtojau… Laimingi beldžiantieji – jiems bus atidaryta… Laimingi ieškantieji – jie atras daugiau, nei tikėjosi… Palaimintas esu ne tuomet, kai nieko nebetrūksta, kai patinku sau ir kitiems, kai esu patenkintas savimi, kai vienintelis rūpestis – kaipgi visa tai išsaugoti ir išlaikyti, o atvirkščiai – kuo daugiau išdalinu, tuo daugiau turiu… kuo mažiau manęs, tuo daugiau Tavęs mano gyvenime, Jėzau… Tuomet ieškojimas – ne pomėgis ar laisvalaikio praleidimo forma, o būtinybė, it paskutinis šiaudas išsigelbėti… Tuomet beldimas – ne barbenimas pirštais iš nuobodulio, o kasdienės pastangos gyventi… Sunku turtingajam patekti į dangaus karalystę… Sunku turtingajam – kupranugariui lengviau… Kai turėjimas – priemonė būti labiau žmogumi, priemonė tarnauti dalinantis – tampa tikslu, sunku man… mums… kupranugariui lengviau… Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jie ieško, beldžia, – palaiminti šimtais namų, brolių ir sesių, palaiminti dieviškomis akimirkomis – it garstyčios grūdeliais, išaugančiais į dangaus karalystės medį… Dieve, savuoju Gailestingumu palieski ir perkeiski mūsų širdis, kad gebėtume atskirti grūdus nuo pelų; gydyki mus ir visą mūsų visuomenę nuo godumo, savanaudiškumo, nepa garbos ir nejautrumo artimui, parsidavėliškumo ir visų pra žūtingų polinkių, vedančių į susvetimėjimą bei susiskaldymą. Sutraukyki, Gelbėtojau, mūsų prisirišimą prie netikrų dalykų. Palaimink, Jėzau Kristau, mus ir visus žmones savąja Dvasia, kad turėdami akis atpažintume Tavąjį veidą kiek viename sutiktajame; kad turėdami ausis girdėtume Meilės įsakymą ir būtume jam jautrūs; kad turėdami rankas lai mintume ir apkabintume, o ne grūmotume ir atstumtume; kad turėdami širdis jaustume ir atjaustume. Palaiminki mus ilgesiu Dangaus Karalystės, kur tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
6–111 psl. praleisti
Kelionė su Bernardinai.lt 2016 m.
N r. III (35)
5
Maranata
Skubėti gyventi, bet ne skubotai gyventi Bažnyčios Tėvai kartojo, jog visada turime prisiminti, kad mums už nugaros stovi mirtis. Ar šis priminimas turi mums įbauginti? Priešingai, priminti, kad gyvenimas trumpas ir gali bet kurią akimirką baigtis, todėl turėtume vertinti kiekvieną savo dieną, turime skubėti daryti gera, gyventi taip, jei mus ištiktų mirtis, ją sutiktume gyvenimo triumfo akimirką. Jei įsisąmonintume savo marumą, gyventume giliai ir intensyviai. Jei žinočiau, kad šie žodžiai, kuriuos tariu, gali būti mano paskutiniai žodžiai, visai kitaip juos tarčiau ir kitaip jų klausytumėtės. Jei suvoktume, kad žmogų, kuris dabar prieš mus, galbūt matome paskutinį kartą, tikrai norėtume su juo išspręsti visus nesutarimus, išsiskirti pilnatvėje. Mes todėl gyvename nykiai, kad sakome tiek daug tuščių, nuvytusių, beprasmių žodžių, dažnai darome tai, kas palieka mūsų sieloje žaizdų. Susidaro įspūdis, jog galvojame, kad dabar pakanka mūsų gyvenimo juodraštinių metmenų, o kažkada, vėliau, turėsime galimybę nerūpestingas pastabas paversti baigta apysaka. Tačiau yra ne taip. Mirtis ateina, ir juodraštis lieka juodraščiu, gyvenimas lieka nenugyventas, o tik pripėdintas, ir telieka apgailestauti, kad žmogus, kuris galėjo būti didingas, gyveno nykiai ir menkai. Jėzus ne kartą perspėja, kad mes nežinome nei dienos, nei valandos, kada mūsų gyvenimo kelionė nutrūks. Tai reiškia, jog kiekvieną poelgį turime išbaigti, kiekvienas mūsų žodis turi būti gyvybės žodis, įsišaknijęs Dvasioje, idant galėtų įaugti Amžinybėn. Kiekvieną akimirką turi elgtis taip, kad per mus skleistųsi tobula meilė, kad kiekvienas mūsų sprendimas teiktų gyvybę ir būtų meilės pergalė prieš nebūtį. Susimąstykime, kad kiekvienas mūsų gyvenimo epizodas gali tapti vartais arba į nebūtį, arba į Amžinybę, ir nieko niekada nebegalėsime pakeisti. Parengė Andrius Navickas
112
Kelionė su Bernardinai.lt 2016 m.
N r. III (35)
EPA nuotrauka
Metropolitas Antonijus iš Surožo