2016 m. Nr. II (34)
su Bernardinai
.lt
Šeima – gražiausias Dievo sukurtas dalykas Asmenybės Partizanas Algimantas Stankūnas-Antanėlis Br. Pijus Eglinas OP Rabinas Jonathanas Sacksas
Ar reikia bijoti baimės? Drovumo mirtis
su Bernard
inai.lt
Redaktoriaus palydėjimas
2016 m. Nr. II (34) ISSN 1822-9611
Leidžiamas nuo 2008 metų
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10 LT-01124 Vilnius Tel. (8 ~ 5) 231 3009 Faks. (8 ~ 5) 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
Redaktorius Andrius Navickas Nuotraukų autoriai: Rasa Budrikė, Ignas Stanys, Vytautas Valatka, Evgenia Levin ir kt. Žurnalo maketas ir dizainas Povilo Zaleskio Talkininkai: Gediminas Kajėnas, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė, Jurga Žiugždienė ir kt. Kalbos redaktorė Michalina Bočiarova Spausdino
UAB „BALTO print“
Tiražas 2200 egz. Formatas 210x280
Pastaruoju metu tenka daug keliauti po Lietuvą ir kalbėtis su žmonėmis. Dažniausiai kalbu apie tai, kad, jei norime įgyvendinti priesaką mylėti savo artimą, pirmiausia turime pamilti save. Tai nėra paprasta, kai pradedame lyginti savo gyvenimą su kitų gyvenimais ir aimanuoti, kad kažko trūksta. Dauguma mūsų esame įsitikinę, jog privalome būti verti meilės, jos nusipelnyti. Tačiau esminė Gailestingumo metų žinia – Viešpaties meilė mums yra dovanojama. Gailestingumas pirmesnis už teisingumą. Tai ir yra Geroji Naujiena. Džiaugsminga ir kiek bauginanti. Nes dovanai gavę dovanai turime duoti. Gailestingumo metų svarbiausia žinia yra net ne tai, kad nėra tokios tamsos, į kurią Viešpats negalėtų ir nesiryžtų nusileisti, bet veikiau raginimas išdrįsti save dovanoti visiems palaidūnams ir nepatogioms misijoms. Mylėti save – tai visada būti kelyje į kitą. Ne užsisklęsti, bet atsiverti ir surizikuoti būti. Po kiekvieno susitikimo, žvelgdamas į pašnekovų akis, kas kartą dėkoju, kad Viešpats atsiuntė juos man kaip dovaną. Kiekviena kelionė ką nors keičia, jei tik surizikuojame keliauti atvira širdimi. Noriu tikėti, kad ir kiekvienas mūsų žurnalo numeris yra autentiška kelionė. Nebijokite būti sutrikdyti bei nustebinti. Ir svarbiausia – nepamirškite, jog tikrieji atsakymai nėra užkariaujami tarsi nauja teritorija, bet subręsta širdyje.
Turinys Prisikėlimo kelionė 4
Aklumas ir šviesa
6
Dievas ir Jo paveikslas. Subjaurotas Dievas
Peter Rollins
Dominique Barthélemy OP
10
Viešpatie, ateik Andrius Navickas
Asmenybė 12 22
Algimantas Stankūnas-Antanėlis
„Mano darbas yra ne įtikinėti žmogų, o tiesiog parodyti alternatyvą“ „Dievas visada išklauso, kai meldžiamės dėl kitų“ Rabinas J. Sacksas
EPA nuotrauka
42
Ar krikščionių tikėjimas turi šansą laisvame pasaulyje? Kun. Julian Carron
47
Ar reikia bijoti baimės? Pokalbis su dvasininku ir psichologu Andrejumi Lorgusu
50
Apie galingą gėrio jėgą
52
Apie futbolą ir visuomenę
„Viską ištverti padėjo Dievas“
Pijus Eglinas OP
32
Civitas
Sergejus Chudijevas
Donatas Puslys
Šeima 56
„Šeima – gražiausias Dievo sukurtas dalykas“ Popiežius Pranciškus
Sielogyda 58
Kas šiame gyvenime išties svarbu, arba Gyveni tol, kol miršti Giedrė Steikūnaitė
66
Drovumo mirtis
68
Apie „nenormalią“ kančią
Tikėjimo vartai 100 Kokia moteris
Kun. Marco Pedron
104 Dar kartą apie pigios malonės riziką Monika Midverytė OFS
Birgit Schmid
Dominyka Navickaitė
Vaikams 106 Benedikto žirafa
Diana Gancevskaitė
Pokalbiai apie kultūrą 70
Apie iliuzijas, kurios kartais tampa tiesa Algimantas Puipa
Skanaus 110
Paragauti improvizacijos Reinaldas Janonis
80
„Taip mes plėtėme ribas…“ Kęstutis Antanėlis
Maranata
92
„Net ir bandydamas eksperimentuoti, nuo savo braižo nepabėgsi“
112
Remigijus Treigys
Galia ar tarnystė Metropolitas Antonijus iš Surožo
Prisikėlimo kelionė
Aklumas ir šviesa Peter Rollins Pasakojimas Netoli Jericho didis rašto aiškintojas vieną dieną tyliai mąstė, atsisėdęs pakelėje. Jam bekontempliuojant gyvenimą ir tikėjimą, keliu pro šalį patraukė didžiulė triukšminga minia. Šis šurmulys sudomino rašto aiškintoją, nes paprastai čia būdavo galima gana ramiai pasėdėti tyloje, tad vienam praeiviui jis šūktelėjo: „Kas čia vyksta?“ Žmogus, į kurį jis kreipėsi, nė nestabtelėjo, tik susijaudinęs sušuko: „Jėzus Nazarietis artėja prie miesto!“ Išmintingasis vyras buvo girdėjęs daug kalbų apie Jėzų, todėl tuojau pat prisidėjo prie minios. Kiek paėjėję visi sustojo, minią apgaubė tyla. Pakėlęs akis rašto aiškintojas išvydo Jėzų, šis vaikščiojo tarp žmonių, su jais kalbėjosi ir juos gydė. Jam bežiūrint, giliai viduje susikaupė riks-
4
mas ir jis ėmė šaukti: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ Ėjusieji priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Priėjęs arčiau, Jėzus sustojo ir liepė jam prisiartinti. Rašto aiškintojui priėjus, Jėzus palietė jį ir tarė: „Tavo tikėjimas pagydė tave.“ Tą pačią akimirką rašto aiškintojas apako ir ėmė rėkauti it pamišęs. Pamatę, kas nutiko, žmonės persigando, tačiau Jėzus į juos nekreipė dėmesio. Uždėjęs ranką rašto aiškintojui ant peties, jis sušnabždėjo: „Aklas būsi tik kurį laiką.“ Į šiuos žodžius žmogus šypsodamasis atsakė: „O, Viešpatie, tai man rūpi mažiausiai, nes tą pačią akimirką, kai mane palietei, pamačiau viską, ką turėjau pamatyti.“
Kelionė su Bernardinai.lt 2016 m.
N r. II (34)
Peter Rollins / Aklumas ir šviesa
Kuo labiau artėjame prie mūsų tikėjimo šaltinio, tuo geriau suprantame, kiek mažai žinome.
Komentaras Tikėjimo kelionė dažnai apibūdinama kaip perėjimas iš tamsos į šviesą, iš aklumo į matymą. Tačiau, pasak mistikų autorių, tokių kaip V a. pabaigos teologas Pseudo Dionisijus, kuo labiau artėjame prie mūsų tikėjimo šaltinio, tuo geriau suprantame, kiek mažai žinome. Iš tiesų jau pats žodis mistikas kildintinas iš graikų kalbos veiksmažodžio muo, reiškiančio lūpų arba akių užvėrimą. Taip pat jis sietinas su graikų kalbos žodžiu mystikos, kuriuo reiškiama mintis apie buvimą priimtam į šviesą. Šitaip radosi žodis, kuris perteikia mintį, jog, norint matyti, reikia užmerkti akis. Tą pačią mintį galima įžvelgti ir gyvenime didžiojo filosofo Sokrato, kuris laikytas išmintingiausiu žmogumi visoje Graikijoje, nors pats teigė esąs neišmanėlis. Jo išmintis radosi ne kažin kokiu būdu išsklaidžius jo neišmanėliškumą, bet iš žinojimo apie savo nežinojimą ir šį nežinojimą plečiant. Nors esama nežinojimo, kuris
randasi iš tinginystės ar drausmingumo stokos, Sokrato nežinojimas kilo iš viso gyvenimo tyrinėjimų, apmąstymų ir pokalbių. Tą pačią žinojimo, kad nežinai, idėją matome pasireiškiant ir didžiausio viduramžių filosofo Tomo Akviniečio gyvenime. Pasakojama, kad, 1273 m. gruodžio 6 d. švęsdamas Mišias, jis išgyveno smarkų mistinį potyrį. Eidamas iš bažnyčios broliui Reginaldui jis pasakė: „Po to, ką pamačiau, visi mano raštai atrodo lyg šiaudai.“ Po šio nutikimo jis metė rašęs „Teologijos sąvadą“, įsitikinęs, jog žodžiais neįmanoma apibūdinti to stebuklo, su kuriuo buvo susidūręs. Šie pavyzdžiai liudija mintį, jog tikėjimas randasi iš tokio šviesaus įvykio, kuriam nutikus, mūsų akys apraibsta, – šis įvykis toks gilus, kad mus visiškai persunkia, toks didelis, kad jo fone pasirodome visiškai maži, ir toks šviesus, kad mus apakina.
6–111 psl. praleisti Kelionė su Bernardinai.lt 2016 m.
Parengė Kęstutis Pulokas
N r. II (34)
5
EPA nuotrauka
Maranata
Galia ar tarnystė Metropolitas Antonijus iš Surožo Prieš kurį laiką vienas dvasininkas man pasakė, kad šventimai kunigui suteikia galią prižiūrėti tikinčiųjų kaimenę. Tegalėjau jam atsakyti: „Deja, nieko tu nesupratai.“ Išaugau Rytuose, kur mano tėtis buvo konsulas Persijoje. Prisimenu didžiules dykynes, kuriose piemenys ganė avis. Aplinkui tykojo laukiniai žvėrys ir kiti pavojai. Piemuo buvo toks pat pažeidžiamas, kaip ir jo banda. Vienintelis skirtumas: jis pasiruošęs už kiekvieną avį gyvybę atiduoti. Mano įsitikinimu, būtent tai yra ganytojo veiklos esmė. Taip, mokyti, ugdyti taip pat reikia, tačiau svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog gyveni jiems, Tikras ganytojas yra tarnas, o ne diktatorius. Man labai pasisekė, nes, kai tapau Bažnyčios nariu, sutikau būtent tokių ganytojų. Jie gyveno dėl kitų, skur-
112
džiai, pusbadžiu. Man visam gyvenimui įstrigo nutikimas Paryžiuje. Užėjau į vienuolyną ir pamačiau vyresnįjį Benjaminą, gulintį koridoriuje ant grindų, pasitiesusį nudriskusios drobės gabalą. Paklausiau: „Tėve, ką čia darote?“ Jis tik gūžtelėjo pečiais: „Taip nutiko, kad mano celėje man nėra vietos.“ Nustėrau: „Kaip taip gali būti?“ Jis paaiškino: „Mano lovoje miega atklydęs elgeta, dar patiesiau čiužinį kitam atklydusiam varguoliui. Taip pat ant grindų padariau gultus dviem benamiams. Mano celė nedidelė, tai man nebeliko vietos.“ Man tėvas Benjaminas iki šiol išliko tikro ganytojo pavyzdys.
Kelionė su Bernardinai.lt 2016 m.
Parengė A. N.
N r. II (34)