28
Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas
Turime žinoti ir tai, kad tiesos žaibas ne kurioje nors Raštų vietoje sušvinta, ne kuria nors kita vieta apginamas, bet atskleidžiamas kiekviena Raštų vieta – ar Įstatymo, ar Pranašų, ar Evan gelijų, ar apaštalų [veikalų]. Šis tiesos žaibas, nušvisdamas iš Rytų [plg. Mt 24, 27], tai yra nuo Kristaus pradžių pradžios, siekia iki pat Vakarų, tai yra iki išganingai nutartos jo kančios (ad dispen sationem passionis ipsius) – jo saulėlydžio krašto. Tai į šitą žaibą panašus Žmogaus Sūnaus – kitaip sakant, tiesos Žodžio – atėjimas [ibid.]. […] todėl neturime kreipti dėmesio į tuos, kurie sako, Štai ten – Kristus [Mt 24, 23], nes nerodo jo esančio Bažnyčioje, pilnoje švytėjimo nuo Rytų iki Vakarų, pilnoje tikrosios šviesos [Jn 1, 9], kuri yra tiesos šulas ir atrama [1 Tim 3, 15], – tai joje visoje nepadalytai ateina Žmogaus Sūnus, visiems, esantiems kiekvienoje vietoje, sakantis: Štai esu su jumis per visas gyvenimo dienas, iki pasaulio pabaigos [Mt 28, 20]. (Orig. CMtS 47) Būna, kad ir tu, kai skaitai Raštus, prasmės juose ieškai sielvartaudamas ir netgi kentėdamas – ne todėl, kad manytum, jog Raštai klysta, arba kad juose esama kažko nederama. Ne – juose mat išreikšta ir pagrįsta tiesa, o tu negali atrasti to, kas yra teisinga. Visai taip ir gimdytojai ieškojo Jėzaus [Lk 2, 42–46], – kad tik nebūtų nuo jų atsitraukęs, jų palikęs, į kažkokią kitą vietą nukeliavęs, arba, kas, mano galva, tikėtiniau – nebūtų grįžęs į dangų, iš kur nužengs tada, kai vėl panorės. Tad su sielvartu ieškojo Dievo Sūnaus. O kai suieškojo, atrado jį ne tarp giminių – juk žmogiška giminystė negali apimti Dievo Sūnaus. Nerado jo ir tarp pažįstamų – mat dieviškas pažinimas ir mokslas viršija marųjį. Tai kurgi jį atrado? Šventovėje! Štai kur randamas Dievo Sūnus. Ir tu, kai ieškai Dievo Sūnaus, – ieškok jo pirmiausia šventovėje. Skubėk ten, kur atgausi Kristų, Žodį ir Išmintį, tai yra Dievo Sūnų! (Orig. HLc XIX 5)