Karminas, purpuras ir mėlis

Herma n Pl ei j

Karminas, purpuras ir mėlis Apie spalvas Viduramžiais ir vėliau

Karminas, purpuras ir mėlis

H er m a n P le i j

Karminas,

purpuras ir mėlis

• Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

aidai · 2010

Apie spalvas Viduramžiais ir vėliau

UDK 008(091) Pl-48 Versta iš: Herman Pleij, Van karmijn, purper en blauw: over kleuren van de Middeleeuwen en daarna, Amsterdam, 2002 Knygos leidimą parėmė: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Nederlands Literair Productie- en Vertalingenfonds Specialioji redaktorė Aušra Grigaravičiūtė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Viršelyje: Jean Lefèvre de Saint-Rémy, Le seigneur de Saint‑Dizier ( Jean IV de Vergy), iš rankr. Grand Armorial équestre de la Toison d’or, XV ­šimtmetis.

Res-ms-4790, f. 142, Bibliothèque de l’Arsenal, Bibliothèque nationale de France, Paryžius © Herman Pleij, 2002 © Antanas Gailius, vertimas, 2010 © Leidykla „Aidai“, 2010 ISBN 978-9955-656-88-3 Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Tel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

Turinys

Pratarmė 7 Įvadas 9

1 Viduramžių mintys apie spalvas 19 2 Spalva kasdienos gyvenime 37 3 Gražios spalvos – jomis gėrėtis? 55 4 Gražiausios spalvos puošia moterį 73 5 Spalvos, kaip velnio užkratas 89 6 Geltonos, raudonos, žalios ir mėlynos spalvų pavojai 111 7 Nuolat smarkėjantis spalvų nykimas 129 Nuorodos 145 Iliustracijų šaltiniai 155 Rodyklė 157

Pratarmė Šio veikalo apie Viduramžių spalvas ir jų tolesnį likimą iki pat mūsų dienų pamatas yra 1994 m. išėjusi knygelė Viduramžių spalvos. Anuomet paprašytas parašiau ją kaip dovaną Mokslo savaitei. Nuo to meto šis dalykas manęs nebepaleido. Tai galbūt matyti ir iš vienos vienintelės po to pasirodžiusios publikacijos, pavyzdžiui, iš straipsnio „Neįveikiamas spalvų nykimas“, įtraukto į 1999 m. išleistą rinkinį Prieš barbarystę. Todėl čia pateikiamas smarkiai iš­ plėstas, pataisytas ir atnaujintas pirmosios knygelės vari­ antas. Be to, man didelis palengvėjimas, kad šį kartą įdėtas ir pluoštas iliustracijų, kurių andai įdėti nebuvo įmanoma.

Pažįstami ir nepažįstami per prabėgusius metus man davė įvairių nuorodų apie spalvas. Ypač Peterio Brusse’o, pono J. C. Groenewegeno (iš Sikkens Foundation Sasenheime), daktarų W. P. F. van Hoogeno ir Marieke’o van Oostrom pastabos pakišo man naujų minčių, ir už tai jiems esu itin dėkingas. Galiausiai, galiu iš širdies kiekvieną paraginti bent šiek tiek pasidomėti spalvomis. Spalvos nuolatos yra (ir buvo) susijusios su visais žmogaus egzistencijos aspek­ tais. Todėl šioks toks dėmesys spalvoms gelbsti nuo ne­ lemties pasukti pernelyg siauru taku, nes visados atsiveria šoniniai keliukai.

Įvadas Pagaliau rinkoje atsirado nauja lūpdažių rūšis, išspren­ džianti keblią nusitrynimo problemą, kuria jau tiek metų mito itin paika humoro atmaina. Juk spalvos, kaip tvirtina reklamos kompanijos STER filmukas, niekaip nenori laiky­ tis. Tačiau ši mokslo išrastoji stand-out spalva bučiuojantis taip lengvai nenusitrina. Tai gal vis dėlto esama spalvų, ge­ bančių prasismelkti pro paviršių gilyn?

Kiek tik mes galime apžvelgti, niekados nerimsta aršios diskusijos klausimu, ar spalvos yra daiktų esmės dalis, ar įtartinas priedėlis, kaip tik paslepiąs nuo akių visos Kūrinijos branduolį. Šia antrąja prasme toks neigiamas nusakymas naudojasi ir atitinkamų įvaizdžių kalba. Jeigu kas nors mano žodžius perteiktų su atspalviu, aš veikiausiai supykčiau.

Mat tai reikštų, kad čia pridedama tai, ko aš neketinu sakyti.

Ir taip mano pirminė intencija būtų paslepiama. To neturėjo galvoje Ciceronas, savojoje iškalbos meno teorijoje išskir­ damas colores rhetorici – lyg ir kokią spalvotą žodžių kreidą, papuošiančią žinią, kad ji klausytojui būtų malonesnė ir įtaigesnė. Tačiau tai, kas vienam yra prasmingas žodinės komunikacijos pagražinimas, kitam reiškia klastingą metodą nuslėpti tikruosius ketinimus, sukuriant gražią regimybę, tyčia užtemdančią ir iškraipančią tikrąją mintį.

Toks žodžių spalvinimas yra velnio menas, girdisi balsai iš Viduramžių. Argi spalvos nėra itin mėgstamas instru­ mentas šėtono ir jo palydovų, nepaliaujamai besistengian­ čių, kad žmogus būtinai sukluptų savo sunkiame žygyje į

10 Karminas, purpuras ir mėlis amžinąjį gyvenimą? Tie, kurie tai tikėjo, spalvas laikė įtar­ tinos kilmės priedėline Kūrinijos substancija, be to, dar kartą papildomai sugadinta per nuodėmingąjį nuopuolį, visus medžiaginius daiktus padariusį netvarius ir dėl to pa­ vertusį juos velnio žaislu. Bet Viduramžiais esama ir spalvų garbintojų, kaip tik tvirtinančių, kad spalvos yra padari­ nys dieviškojo žaidimo šviesa, teikiančia gyvastį medžia­ gai. O kadangi Dievas kūrimo darbą pradėjo, sukurdamas šviesą, vadinasi, spalvos, nors būdamos nemedžiaginės ir neapčiuopiamos, yra vienas pamatinių jo kūriamosios ga­ lios akcentų.

Kaip tik šis neapčiuopiamumas moderniaisiais laikais kurstė mintį, kad spalvos yra ne kas kita, kaip pridėtininė vertė, tikrai nė kiek nepriklausanti daiktų esmei ar kokiam nors jų branduoliui. Tradiciniais mokslo prietaisais neįma­ noma spalvų pamatuoti ar išreikšti kokiais nors objektyviais erdvės, skonio ar kvapo skaičiais. Spalvą mes suvokiame kaip kintamą šviesos reiškinį, kuris gali būti skirtingai su­ vokiamas ne tik laikų tėkmėje, bet ir to paties asmens – net ir panašiomis sąlygomis. Šį akivaizdų tvarumo ir stabilumo stygių mes mėgstame nusakyti kaip paviršutiniškumą – tai irgi sykiu gražus ir tipiškas pavyzdys moderniosios arogan­ cijos, linkusios viską, ko mes nesuvokiame, sumenkinti ir paversti neesminiu dalyku: net ir mūsų laikų mokslui būna rūgščių vynuogių.

Viskas kinta. Todėl, matyt, žalias medis Viduramžiais buvo kitaip žalias, nei dabar, – ir dar įvairiopai kitaip, nes ano meto suvokėjas irgi fiziniu ir mentaliniu požiūriu nuo mūsų skiriasi. Viskas ir dar sudėtingiau, mat ir vieno as­ mens „tos pačios“ spalvos suvokimas anaiptol nėra pastovus.

Įvadas 11

Atrodo, tarytum spalvos tūnotų mūsų galvose ir nebūtų išimtinai priklausomos vien nuo išorinių šviesos impulsų.

Trinktelk sau per akį, užsimerk ir grožėkis pulku margas­ palvių žvaigždučių, žyrančių į šalis ir šmėsčiojančių pro viena kitą juodame fone. Tokie stebėjimai anaiptol nėra moderniosios sąmonės suvokimo dalykas. Pamėgink kada pažvelgti į saulę, sako Aristotelis, o paskui užsimerk: viena po kitos pasirodo mažiausiai keturios spalvos.

Greta tokių diachroninių kontrastų žmogaus spalvų su­ vokimą, regisi, veikia ir tuo pat metu patiriama spalvų kon­ frontacija. Raudona spalva juodame fone atrodo kitaip, nei ta pati raudona baltame plote. Tačiau, tiesą sakant, iš kur mes žinome, kad čia kalbame apie tą pačią raudoną spalvą?

Apie tai kalba Vincentas van Goghas, spalvų maniakas iš profesijos, 1885 m. gegužės pradžioje rašydamas broliui Theo, kad spalvų suvokimą valdo ir suvokėjo, ir suvokia­ mojo objekto ribotumai: „Aš esu įsitikinęs, kad, paprašyti nutapyti sniegynų kraštovaizdį, nenaudojant baltos spalvos, Millet, Daubigny, Corot tai padarytų, ir sniegas jų paveiks­ luose atrodytų baltas“.

Dėl spalvų neapčiuopiamumo šitaip Viduramžiais, regisi, dūsavo ne tik išimtinai tie, kurie jomis žavėjosi ir jose tarėsi įžvelgią dievišką Kūrinijos kilmę. Šis neapčiuopiamumas teikė peno ir požiūriui, kad velnias piktnaudžiauja dangiš­ kąja dažų dėžute. Juk šėtonas, įsismelkdamas į kūną ir ten išderindamas visas jusles, geba iškreiptai nuspalvinti tiesiog visą žmogaus suvokimą. Todėl žmogaus regimos spalvos, akivaizdžiai galinčios taip keistai skleistis ir varijuoti, nesu­ tampa su dieviškuoju Apreiškimu, ir jų paskirtis yra atitolinti žmogų nuo amžinųjų tiesų, pakeičiant jas didžiai netvaraus

12 Karminas, purpuras ir mėlis pobūdžio trumpalaikiu optinio malonumo tenkinimu.

Viskas, ką regime, yra spalvota ir netikra ir viskas taikosi su­ vilioti amžinybę neigiančiais akimirkos malonumais. „Spalvos apakina žmogų!“ – ne kartą šūkčiojo Bernardas Klervietis, ir šūkčiojo jis tuos žodžius net taip dažnai, jog vėlesniais šimtmečiais linkta manyti, kad jie yra šio šven­ tojo devizas. Dvyliktojo šimtmečio cistersų ordino įkūrėjas nuolatos stojosi prieš bet kokį gražinimą žemiškojo gyve­ nimo, kurį, jo nuomone, privalu nugyventi ypač kukliai.

Jis smarkiai puolė kitus dvasininkus, kurie buvo įsitikinę, kad Dievą dera garbinti jo šventovę su didžiausia prabanga puošiant brangakmeniais, tapybos darbais, spalvotais pa­ veikslais ir vitražais.

Vardan Jėzaus Kristaus mes pasitraukėme iš šio pasaulio, išsižadėdami visų brangių ir gražių dalykų.

Dėl Jėzaus Kristaus viliojamą harmoniją, svaiginamą kvapą, gardų skonį, malonų minkštumą ir visa, kas kerimai žiba, mes laikome mėšlu. Trumpai tariant, visa, kas apžavi kūną, kurį trokštame sustiprinti maldingumu, yra mėšlas.

Ypač spalvas Bernardas laikė apgaulingo laikinumo ženklu, žemišku maskuojamuoju apsiaustu, kuriuo velnias papildė Kūriniją, stengdamasis, kad žmogaus suvokimas nesuge­ bėtų užčiuopti daiktų esmės. Ir jam regėjosi reikšmingas dalykas tai, kad moterys, vaikydamosi tuščios grožybės, taip mėgsta puoštis margomis spalvomis. Argi jos nuo pat pasaulio pradžios nebuvo pirmasis velnio instrumentas, padedąs parpuldyti žmogų?

Įvadas 13

Skelbdami šį įsitikinimą, Viduramžiais kurti nuodėmin­ gojo nuopuolio aprašymai primena pirmąjį ir sykių didžiau­ sių padarinių turėjusį visų laikų spalvų triuką. Mat garsusis Pažinimo medžio obuolys, dėl kurio Ieva leidosi į kalbas su žalčiu, buvo didžiai viliojamų spalvų. Vienas jo šonas buvo raudonas kaip rožė, o antras – baltas, su šafrano geltonumo priemaiša. Panašu, kad tokiam obuoliui neįmanoma buvo at­ sispirti, ir Žemutiniuose Kraštuose tai nesunku įsivaizduoti, nes čia dar ir šiandien gali pajusti pagundą, žvelgdamas į kar­ mino raudonumo obuolius vaisių pardavėjo lentynose.

Per visus Viduramžius spalvos yra smarkaus jaudulio dings­ tis. Ir juo garsiau skamba piktinimasis, juo daugiau jam, matyt, esama dingsčių. Be to, tokios diskusijos vyksta vi­ sais lygmenimis, taip pat ir tarp pasauliečių. Jeigu galima nurodyti kokį nors periodą, kuris būtų apsėstas spalvos, tai Viduramžiai čia pirmiausiai minėtini. Tačiau, žinoma, nėra taip, kad spalvų apmąstymas ir vertinimas per visus amžius yra vienas ir tas pat. Spalvos irgi turi savo istoriją. Šiaip ar taip, jos priklauso nuo smarkiai kintančių sampratų. Net vienos kurios spalvos pomėgis gali gerokai skirtis, priklau­ somai nuo krašto, laiko ir luomo. Kaip matyti iš neseniai atliktų tyrimų, daugiau nei pusė Vakarų Europos gyven­ tojų aiškiai teikia pirmenybę mėlynai spalvai. Po jos, smar­ kiai atsilikusi, eina žalia (apie 20 procentų), lydima baltos ir raudonos, už kurias pasisako maždaug po 10 procentų.

Geltona, drauge su rudais ir pilkšvais tonais, priklauso ma­ žiausiai vertinamoms spalvoms. Tik Ispanijoje pirmauja raudona. O vaikų atsakymai visur yra skirtingi. Ir tai rodo, kad spalvos yra kintama kultūros vertybė, visai menkai

14 Karminas, purpuras ir mėlis perteikianti daiktų esmę ar išreiškianti kokius nors kitus pastovius dalykus.

Tokie duomenys sykiu atspindi ir raidą, kurią galime stebėti nuo pat ankstyvųjų Viduramžių. Mėlyna spalva nuo dvyliktojo šimtmečio veržiasi į priekį ir, kaip regisi, jos populiarumas gali ir toliau augti. Anksčiau dar, greta mėlynos, dominuojančios spalvos ilgą laiką buvo raudona, balta ir juoda, o geltonos spalvos populiarumas nuo vėly­ vųjų Viduramžių stačia galva sminga žemyn.

Laimė, klausimas, kaip spalvų vertinimas, aprašymas, aiškinimas ir vartojimas kito praeityje, dabar jau tapo pri­ pažintu istorijos mokslo objektu. Juk ir iš to mes galime spręsti, kaip žmonės interpretuoja ir savaip mėgina rikiuoti aplinką, geisdami pasiekti žemišką ar dangišką laimę. Šiaip ar taip, aišku, kad šiuo požiūriu spalvų vaidmuo Viduram­ žiais buvo kur kas reikšmingesnis, nei dabar.

Galbūt tai galima paaiškinti tiesiog anuomet žmoniją apėmusiu dažų ir spalvų siautuliu. Viskas privalėjo turėti spalvą, kur kas labiau, nei šiandien: valgis, audiniai, drobė, šilkas, oda, kaulas, medis, vaškas, rankraščių iliuminacijos, medinės ir akmeninės statulos, dramblio kaulas, metalas, taip pat ir žmogaus plaukai, barzda ir net šunų ar žirgų kailis ir sakalų plunksnos. Be to, čia tikrai svarbios buvo ne „dera­ mos“ spalvos, atitinkančios medžiagos pobūdį, bet kuo mar­ gesnės ir kontrastingesnės kombinacijos. Žmonių atveju šiandien plaukų dažymas įvairiomis ryškiomis spalvomis yra panašus reiškinys. Tačiau iškalbinga yra ta aplinkybė, kad tas rūpi tik nedidelei (jaunuomenės) mažumai.

Tokio puošybos pomėgio pamatas yra etinio, esteti­ nio, medicininio ir gamtamokslinio pobūdžio įsitikinimai.

Įvadas 15

Viduramžiais visa tai vadinta teologija, bet buvo išskiriamos atskiros jos sritys. Juk viskas yra Dievo apreiškimo dalis ir viską privalu aiškinti iš tokių perspektyvų.

Tad spalva laikyta reikšminga gamtoje įspaustos Dievo ženklų sistemos dalimi. Dėl tokio Dievo lemto iškalbin­ gumo rangai, luomai, žmogaus amžiaus tarpsniai siejami su konkrečiomis spalvomis. Pirmiausiai tatai reiškiasi apdarais, ir kasdieniame gatvės gyvenime, ir bažnyčioje privalančiais byloti, kas žmogus yra ar kuo nori būti ir kaip jis jaučiasi per šventę, laidotuves ar net piršlybas.

Išraiškinga visų tų spalvų kalba ir jos giliaprasmės ir įtai­ gios reikšmės nuolatos buvo naudojamos kiekvienu gyve­ nimo atveju. Margaspalviai apdarai dėvėti turnyro lauke, taip pat ir vaikštinėjant ankštomis gatvelėmis ar net per mišias bažnyčioje, kur damos rungėsi tarpusavyje dėmesį traukiančiomis spalvomis ir kirpimu. Itin brangintas šarla­ chas ir karmazinas, nes šios raudonos dažomosios medžia­ gos buvo išgaunamos iš retų sraigių ir kirminų.

Tokia spalvų ekstravagancija destabilizuodavo visuomenę, nes provokuojamai veikė neturtingesniuosius, kurie dėl savo pilkų ir nespalvotų audinių galėjo jaustis regimai žeminami.

Be to, čia dar prisidėdavo dvasininkų choras, vis labiau linkęs už tokį margą Kūrinijos paženklinimą kaltinti velnią. Šiuo sąjūdžiu galbūt galima aiškinti mėlynos spalvos iškilimą, mat ji, kaip dangaus atspindys, laikyta mažiausiai žemiška. Prie jos greit ima šlietis gimininga juoda, kaip visų žemiškų da­ lykų išsižadėjimo, didžiausio įmanomo marinimosi, giliausio sielvarto ir kraštutinio nusižeminimo išraiška.

Juoda ir mėlyna Viduramžių pabaigoje tapo rūmų ir miestų aristokratijos spalvomis. Ryškios spalvos vis labiau

16 Karminas, purpuras ir mėlis ima reikšti žemiškas pramogas, nuo kurių kultūringam ir maldingam žmogui dera laikytis kuo atokiau. Todėl vakari­ niai apdarai vis dar tebėra juodi, nors (o gal kaip tik dėl to) liaudies linksmintojai ir kiti naujieji turčiai pirmenybę teikia tamsiai violetiniams atspalviams.

Tokios ilgos gijos bemaž be pertrūkio driekiasi nuo Viduramžių iki pat šiai dienai. Juoda, tamsiai mėlyna, o tru­ putį vėliau ir balta tapo ne-spalvomis, stojusiomis į mūšį su velniška dažų virtuve. Kad šis žygis pasisektų, puikiai pasi­ darbavo ir kalvinizmas, kuris jaučiasi tokio amžinybėn akis nukreipusio spalvų naikinimo paveldėtojas. Ryškios spalvos dera masinei kultūrai, atostogų skrydžiams ir televizijos reklaminiams filmams su jų perdėtai išpūsta baime, kad aktyvios skalbimo priemonės blukina spalvas. Iškalbingas dalykas yra ir neseniai atsiradęs uniforminių sportinių kos­ tiumų pomėgis, kai ištisos šeimos traukia per pramogų parkus ir prekybines gatves, vilkėdamos kone švytinčiomis vyšninėmis, lelijinėmis ir violetinėmis spalvomis. Kaip tik šios spalvos Viduramžiais buvo labai iškilnios ir skirtos vien aristokratijai.

Ar turėtume manyti, kad tai tyčinė šių elitinių spalvų demokratizacija masių labui? Ar tai veikiau išraiška komer­ cinės propagandos sportiškai grįžti į gamtą, pasitelkiant švytinčią ir žibančią pastelę, ir nedrąsi Viduramžių spalvin­ gumo atgimimo pradžia? Mat tiesiai grįžti prie spalvų mes nedrįstame, mums reikalinga savais vardais byloti nedrįs­ tančių tarpinių tonų pakopa. Taip veikiau galėtum manyti regėdamas, kaip pastelinės spalvos imamos naudoti vonių kambariams, patalynei, prabangiems apatiniams ir nakti­ niams drabužiams.

Įvadas 17

Vadinasi, negrįšime prie Viduramžiams būdingų ryškių spalvų ir kontrastų? Tokių sąjūdžių masės niekados ne­ pradeda, geriausiu atveju juos nebent paremia. O ir šiuo­ laikiniai elitai kol kas vengia ryškių spalvų, nepaliaujamai tebetoldami nuo gamtos. Šiomis dienomis spalvos patiria­ mos dažniausiai per dirbtines priemones – per ištobulintus televizorius, kiną, blizgaus popieriaus žurnalus, tokius ne­ natūralius dalykus, kaip metalinė automobilių spalva ir net dirbtinai susodintos gėlės Keukenhofo parke. Pavasario ža­ lumos turime eiti tyčia ieškoti – lygiai kaip žiedų baltumos ar rudens spalvų. Tam net organizuojamos specialios turis­ tinės kelionės, pavyzdžiui, Foliage Tours Amerikos Naujoje Anglijoje. Ir todėl pavasarį mus gali ištikti šokas, kai, keliau­ dami automobiliu per kalvotą Lotaringijos kraštovaizdį, išvys­tame ryškiai geltonus rapsų plotus tarp žalių pievų.

Viduramžiais žmones kasdien supo gamtos spalvos. Jau vien todėl jie buvo linkę spalvoms teikti gilesnę reikšmę.

Gamtos spalvos bylojo pačios. Mes šiandien vargstame, mėgindami visas tas spalvas kuo natūraliau atkurti. Tam naudojamos pagalbinės technikos priemonės yra dar gana nesenos, o rezultatus galima vadinti menkai patikimais ir jie vis dar tebėra santykinai brangūs. Tad gali suimti didžiai ne­ smagus jausmas, išvydus pribloškiamai netikslias spalvotas garsių paveikslų reprodukcijas. Iki neseno meto dauguma dalykų – medžio raižiniai, graviūros, laikraštis, fotografija, kinas ir televizija – mus pasiekdavo juoda ir balta. Dar ne taip seniai spalva tvirtai įžengė į masinės komunikacijos priemones, nors laikraščiai ir spaudos fotografija vis tebe­ lieka daugiausia juoda ir balta.

18 Karminas, purpuras ir mėlis Dar daugiau – masinis spalvos brovimasis į kasdienos gyvenimą juodai ir baltai spalvoms suteikė naują vertę.

Nespalvoti dalykai yra madingi. Kultiniai filmai yra nespal­ voti, lygiai kaip ir nespalvoti yra dauguma fotografijų ciklų, rodomų parodose. Gražus automobilis yra pilkas, juodas ar matinis. O postmoderniam kavinės ar restorano interjerui madinguose miestų centruose mėgstama parinkti griežtą juodos ir baltos spalvų ritmiką. Tokie sąjūdžiai, kaip septin­ tojo dešimtmečio mėginimas grįžti į Viduramžių spalvinę prabangą, regisi, bus tik atsitiktiniai nukrypimai, veikiau įtvirtiną juodos ir mėlynos spalvų hegemoniją. Šiaip ar taip, panašu, kad esama stiprios pagrin­dinės srovės, kuri jau kelis šimtmečius vis labiau gręžiasi nuo spalvų.

Spalvos turi daug aspektų. Be to, istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, de­ rinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apy­ braižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo pada­ riniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

Viduramžių mintys apie spalvas

Spalvų negalima nusakyti dydžiu, matu ar skaičiumi. Taigi komunikacija apie spalvas yra pagrįsta įspūdžiais ir lygini­ mais, kiekvieną kartą priklausomais nuo kintamų, ne tik su objekto, bet ir su suvokėjo laiku ir vieta susijusių sąlygų. Šiuolaikinė spalvų produkcija, regisi, šią komunikaciją daro paprastesnę, tačiau iš esmės problema tebėra ta pati: spal­ vos suvokimas yra pagrįstas gana atsitiktinio pobūdžio as­ meniniu įspūdžiu.

Viename 1542 m. pamflete – Antverpene šių laikraščio pirmtakų pasirodo vidutiniškai po šimtą per metus – sen­ sacingai pasakojama apie lyg ir kokį skėrių antplūdį viršum Italijos. Tačiau iš tikro ten pasakojama apie dar baisinges­ nius vabzdžius, nes jie reiškė Dievo rykštę. Jų atributai buvę nepaprastai siaubingi ir „tokios spalvos, kaip žąsų išmatos“.

Mėginant kuo tiksliau nusakyti spalvą, pasirenkami atskai­ tos rėmai, pagrįsti numatomųjų skaitytojų bendromis žinio­ mis ir patirties tikrove. To meto skaitytojams buvo aišku, kaip atrodo žąsų mėšlas. O mums visiems (išskyrus ūki­ ninkus, biologus ir paukštininkus), tenka tai aiškintis. Be to, žąsų mėšlas šiandien ir tikrai kitaip atrodo. Dėl tikrosios anų vabzdžių spalvos niekados nebegalėsime sutarti.

Spalva yra ne medžiaga, bet šviesos reiškinys. Čia turime kalbėti apie lūžtančią šviesą. Tai gerai žinoma tik nuo septy­ nioliktojo šimtmečio, kai Newtonas prizmėje baltos šviesos

1

20 Karminas, purpuras ir mėlis spindulį išskaidė į spalvų spektrą, vadinamąją šviesos disper­ siją. Be šviesos jokios spalvos nėra. Šviesos pobūdis ir jos stiprumas lemia objektų spalvą, tačiau čia dar tam tikrą vaid­ menį atlieka ir apšviesto paviršiaus jautrumas šviesos sude­ damosioms dalims. Jeigu daiktas atspindi raudonąjį šviesos spektro dalį, o visas kitas sugeria, mes daiktą patiriame kaip raudoną. Taigi daiktų spalva priklauso nuo skirtingo (dažų) paviršiaus gebėjimo absorbuoti skirtingo stiprumo šviesą.

Viduramžiais spalva paprastai laikyta substancija, kuri randasi ar darosi regima šviesos spinduliui lūžtant ties daiktu ar kliūtimi. Kartais atrodo, lyg spalva tiesiog laikyta šviesa, virstančia į materiją. Pasak Tomo Akviniečio, šviesa atsimuša į skirtingo peršviečiamumo ir pralaidumo daiktus. Dėl to šviesa laužiama ir niuansuojama iki tos spalvos, kuri daikte potencialiai slypi, tačiau tik šviesos yra pažadinama ir darosi suvokiama. Vadovaujantis šiuo požiūriu daroma išvada, kad skaidrumas, žibesys ir šviesumas gimdo gražiausias spalvas.

Aristotelio (Viduramžiais cituojamo kaip „filosofo“) nuomone, spalvos dar pirmiausiai yra daiktų savybė, o mo­ kytas tryliktojo šimtmečio enciklopedistas Vincentas iš Bovė dar pridūrė, kad veikiau dera kalbėti apie dvilypį da­ lyką: spalvos glūdi daiktuose, tačiau esti ir daiktus iš išorės paveikianti šviesos dalis. Kaip tokio dvilypio pobūdžio įro­ dymą jis pateikia baltą spalvą. Ji yra sniego savybė, taigi ir šalčio padarinys. Tačiau kalkių ir gipso skiedinio atveju balta spalva randasi iš šilumos. Taip gali būti tik tuo atveju, jei čia veikia ir antrasis veiksnys. Ir šis veiksnys turi būti šviesa. Šiaip ar taip, spalva laikyta artimai susijusi su jos turėtoju – ar kalbėtume apie kūno bruožus, ar apie daiktus. Vadinasi, spalva turėjo nurodyti reikšmę, tiesiogiai susijusią su pačia

Viduramžių mintys apie spalvas 21

objekto ar asmens esme. Taigi Viduramžių žmonės įžvelgė būtiną daikto ir spalvos ryšį – ryšį, kurį įmanu ne tik atskleisti, bet ir sukurti, papildomai pridedant ir spalvų, ir reikšmių.

Daugelyje kalbų žodžiai, nusakantys spalvą ir dažus, išvesti iš „apdangalo“ ir „odos“, pradedant lotynų kalba, kurioje color kildinamas iš celare arba occulere, taigi „pridengti“. Tokia sam­ prata paskatino tokius teologus kaip Bernardas Klervietis manyti, kad spalva tėra žemiškas priedėlis, tad ji laikytina nenaudinga ar net pavojinga, nes juk velnias iš tokių žemiškų ingredientų dažniausiai rezga savo žabangas. Be to, šis spal­ vos apdangalas neva neleidžiąs įžvelgti tikrojo daiktų bran­ duolio. Tad Viduramžių nyderlandų kalboje žodis couleur vartojamas ir „gražios regimybės“ reikšme.

Vis dėlto mokslinguose sluoksniuose pirmenybė teikta pozityviosioms šio žodžio konotacijoms. Mokslininkų teikti apibrėžimai paprastai būdavo pradedami nuo eti­ mologijos – juk ir kalbos ženklai spalvoms nusakyti negali būti atsitiktiniai. Šio etimologinio metodo pradininkas yra vyskupas Izidorius Sevilietis, kuris septintojo šimtmečio pradžioje, mėgindamas išaiškinti visą Kūriniją, remdama­ sis etimologijomis sudarė milžiniškos apimties enciklope­ diją. Jis susieja žodį color su calor, „šiluma“ ir pateikia tokį aiškinimą: „Spalvos vadinamos taip, nes jos atsiranda nuo liepsnos arba nuo saulės karščio.“ Šie mokslininkai nuolatos sieja spalvas su žibesiu, ryš­ kumu, spindulingumu. Todėl ir dažnai aptinkame nuorodų į brangakmenius, kuriuose šviesa itin jaudulingomis spalvo­ mis trykšta į visas puses. Visi sutaria, kad spalvų poveikis yra labai didelis. Tačiau šis įsitikinimas viešpatauja ne vien tarp mokslininkų. Aptinkame jį ir liaudies kultūroje, taip dažnai

22 Karminas, purpuras ir mėlis teikusioje peno pavyzdžiams ir pamokomoms istorijoms, kuriomis buvo pagardinami pamokslai pasauliečiams.

Viena moteris, jau galudienė, vartosi lovoje. Ji mąsto apie juodą galvą iškabos lentoje prie namų kitapus gatvės.

Kiaurą dieną ji negali atitraukti nuo tos galvos akių. O ne­ trukus, didžiai papiktindama savo sutuoktinį, pagimdo juodą kaip degutas vaikiuką. Matyt, taip nutiko dėl tos iš­ kabos. Taigi visados turėkite galvoje, kad spalvos poveikis gali siekti labai toli.

Tokių įspūdingų istorijų dar pasakoja ir apsišvietęs vyras Karelas van Manderas, Antikos idealų apsėstas Renesanso literatas ir tapytojas. Tačiau tai jam nekliudo 1604 m. išė­ jusiame veikale Den grondt der edel vry schilder-const (Tau­ riojo laisvojo tapybos meno pagrindai) plačiu mostu pateikti mums senąjį prietarą apie spalvų įtaką. Ir jo knygoje mo­ terys dar tebegimdo vaikus tos spalvos, apie kurią mąstė pastodamos. Be to, kūdikiai gali turėti dėmių tos spalvos, kurios išsigando nėščia motina. Jeigu tai buvo raudona spalva dėl kraujavimo, jos vaikai turės hemangiomų. Šiuo labai viduramžišku požiūriu spalva pirmiausiai yra rizikingas ir Dievo kūrinių esmei grėsmę keliąs užkratas.

Pavojingą paviršutiniškumą van Manderas dar kartą speci­ aliai iškelia, perimdamas gandą, kad vaisių ar gėlių dėmes būtina tučtuojau nušluostyti nuo naujagimio veido, nes kitaip jos prilipsiančios visiems laikams. Tačiau įvadinės pastabos apie spalvų esmę yra kur kas labiau niuansuotos.

Galbūt jis šiomis neįprastomis istorijomis norėjo priminti gerai žinomą dualistinę Viduramžių mąstyseną apie gėrį ir blogį, dangiškus ir žemiškus, dieviškus ir velniškus dalykus.

Tai paaiškina, kodėl spalvoms turėjo būti priskiriama ir

Viduramžių mintys apie spalvas 23

blogųjų bruožų. Tačiau van Manderas dėstymą apie spalvas pradeda teiginiu, kad spalvos yra visos Kūrinijos prigimtinė ypatybė. Drauge su dieviškuoju kūrimo darbu visi daiktai gavo ir tam tikrą spalvą.

Penkioliktojo šimtmečio viduryje parašytame heraldi­ kos žinyne Blason des couleurs (Spalvų heraldika) siekiant pademonstruoti spalvų poveikį pateikiama daugiau kur kas paprastesnių pavyzdžių. Spalvomis galima išjudinti net nerangų dramblį. Parodžius drambliams raudoną arba žalią spalvą, jie entuziastingai stoja į kovą su viskuo, kas tik pa­ sitaiko jų kelyje – Viduramžių įsitikinimu drambliai tam ir yra skirti, mat vadovautasi iš Biblijos perimtu patvirti­ nimu, kad gyviai privalo visais atžvilgiais tarnauti žmogui.

Svarbu buvo tik nustatyti, kaip tai geriausiai galima įgyven­ dinti. Beje, šis tekstas, kurį parengė vadinamasis Sicilijos herbų heroldas Žanas Kurtua, buvo pagrindinis šaltinis Karelui van Manderui kuris, kalbėdamas apie spalvas, be Viduramžių vargiai įstengė verstis.

Pamėgtasis spalvos siejimas su šviesa ir žibesiu perša tiesio­ ginę sąsają su Dievo apreiškimu, dažnai vaizduojamu kaip šviesos spindulys, nuo kurio nušvinta žemė. Veikiausiai todėl spalvų poveikis ir yra taip aukštai vertinamas. Spalvos yra Dievo apreiškimo slėpinio dalis. Tereikia išmokti jas teisingai skaityti.

Gražiausiai ir iškalbingiausiai šviesa ir spalvos susitinka bažnyčių ir katedrų vitražuose. Nuo šviesos dažyto stiklo spalvos atsiveria ir pažyra į bažnyčios vidų. Ne vienas am­ žininkas aprašinėja pirmojo saulės spindulio įsismelkimą pro tokį langą kaip visų didžiausią grožybę. „Kas gi gražiau

24 Karminas, purpuras ir mėlis už šviesą, – sako Hugonas Senviktorietis, – kuri, nors pati spalvos neturėdama, vis dėlto išryškina visų daiktų spalvas“.

Ir gotikinių katedrų planai kuriami taip, kad pirmiausiai dėmesys skiriamas šviesos ir spalvų struktūrai. Taip paro­ doma, kaip Dievas ateidamas iš Rytų kas rytą užvaldo savo sužieduotinę, Bažnyčią.

Tiesą sakant, kiekviena bažnyčia privalėjo būti dangiško­ sios Jeruzalės kopija. Pasak aprašymo Apreiškime Jonui (21– 22), visas amžinasis miestas buvo pastatytas iš aukso, si­ dabro ir brangiųjų akmenų. Taip absoliutus ir kraštutinis spindesys įgijo pavidalą, turėjusį priversti užmiršti bet kokį laiką. Buvo aišku, kad faktinė bažnyčios puošyba nė iš tolo tam negali prilygti, kad ir kaip perkrautum brangenybėmis jos interjerą. Tačiau ypatingų efektų vis dėlto buvo pasiekta, stengiantis dangiškąją Jeruzalę nutapyti pilkuose mūruose pro vitražus bažnyčion krintančiomis kibirkščiuojančiomis spalvomis: tai buvo dangiška architektūra, sukurta žemiš­ kųjų statytojų, – neretai abato, prioro ar paties vyskupo.

Dauguma Viduramžių mokslo vyrų spalvas laiko svar­ biais reikšmės įkūnijimais, kertiniais Kūrinijoje viešpatau­ jančios ir ją valdančios sudėtingos sąrangos akmenimis. Dėl to randasi neregėta reikšmių teikimo, o pirmiausiai – sąsajų su kitais Kūrinijos elementais maišatis. Ir visa tai dar lydi kartais labai skirtingi požiūriai, kuriuos, be to, šimtmečiams bėgant, keičia vis nauji. Vienaprasmės Viduramžių spalvų simbolikos nėra, nebent ja laikytume neregėtą virtinę įnir­ tingų ir prieštaringų mėginimų pateikti spalvas kaip labai reikšmingus ženklus palei siaurą taką į amžinąjį išganymą.

Tačiau šis mūsų akimis toks painus nuolatinis sie­ kis išreiškia paieškas Dievo duotosios tvarkos, kurią nuo

Viduramžių mintys apie spalvas 25

nuodėmingojo nuopuolio taip sunku įžvelgti nuodėmin­ gam ir netobulam žmogui. Nuolatos velnias budi pasirengęs iškreipti žmogaus gebėjimą suvokti ir nukreipti jo dėmesį į tokias gausias žemiškas pagundas. Žmogus siekia ne tiek suprasti, kiek atkurti pragaišusią tvarką. Suprasti ir aiškinti Viduramžiais pirmiausiai reiškia tvarkyti arba, dar tiksliau, iš naujo sutvarkyti tai, kas taip skaudžiai susipainiojo dėl nuodėmingojo nuopuolio.

Viską privalu sudėlioti pagal pirminį planą ir susieti su kitomis Kūrinijos dalimis. Nuolatos ieškoma prarastojo ge­ bėjimo vėlei be vargo įžvelgti pragaišintąją tvarką. Pasiekti naująją Jeruzalę, braunantis per žemiškąjį labirintą, vadinasi, vėlei atgauti sąlytį su ankstesniąja tvarka. Tačiau ten įmanu nukakti tik išmokus gerai suprasti pakelės ženklus. Iš tokio švento įsitikinimo randasi visas tas nepaliaujamas intelek­ tualinis manipuliavimas Kūrinija. Viską privalu paaiškinti ir padėti į deramą vietą. Tik taip įmanu vėlei išsiropšti iš duburio, į kurį duotasi įstumiamiems velnio.

Taigi viskas su viskuo susiję. Todėl spalvos siejamos su keturiais elementais, keturiais metų laikais, keturiomis vėjo kryptimis, keturiais temperamentais, žmogaus gyvenimo fazėmis, septyniomis planetomis, išganymo istorijos pe­ riodais, brangakmeniais, bažnytinėmis šventėmis, kunigų apdarais ir dar daug kuo. O būdas, padedantis nustatyti spal­ vos vietą ir reikšmę toje tvarkoje, yra paprastos asociacijos, dažniausiai grindžiamos tariama žodžių kilme.

Tokią paskirtį spalvoms numatė Dievas. Vienas rimuo­ tas keturioliktojo šimtmečio Nyderlandų tekstas taip tiesiai šviesiai ir sako, nes jo antraštė tokia: Apie šešias spalvas bei dvylikos metų gyvenimo fazes ir kaip jos tarpusavyje susijusios.

26 Karminas, purpuras ir mėlis O tekstas pradedamas šitaip: „Esama šešių spalvų, kurias Dievas dėl savo nuostabaus gerumo sukūrė žemėje, kad žmogus per jas išmoktų savo Dievą pažinti, jam dėkoti ir jį garbinti“. Toliau autorius baltą ir sidabro spalvą (greta įpras­ tinių spalvų vardų nurodomi ir jų heraldiniai atitikmenys) sieja su pirmąja dvylikos metų faze, tyro, nesuteršto, į angelą panašaus vaiko ­periodu. Žalia ir cinoberio spalva atitinka jaunystę iki 24 metų, kuri, panašiai kaip gamta pavasarį, tve­ ria šviežios energijos kupiną augimo periodą. Taip viskas ir toliau dėstoma iki pat fazės tarp 60 ir 72 metų atitinkan­ čios juodos ir sabalo spalvos, kuria reiškiami paprastumas ir nuolankumas.

Savaime suprantamas sąlyčio taškas yra ir spalvos, mini­ mos Biblijoje, nors jų ten pasitaiko rečiau, nei galėtume pa­ manyti. Dažniausiai daromos sąsajos su žirgais Apreiškime Jonui (6, 2–8) – baltu, ugniaspalviu, juodu ir palšu. Įvairūs Šventyklos uždangos tonai, minimi Išėjimo knygoje (25–28), lemia pasirenkamas liturgines spalvas, kurias galutinai įtvir­ tino popiežius Inocentas III († 1216).

Jis skiria keturias pagrindines spalvas įvairioms šven­ čių dienoms: baltą – Kalėdoms, Velykoms, Šeštinėms ir kitoms Dievo ir šventosios šeimos šventėms; raudoną – Sekminėms, Šventojo Kryžiaus šventėms ir kankinių minėjimams; žalią – sekmadieniams po Trijų karalių, Švenčiausios Trejybės dienai ir visoms darbo dienoms; juodą – Adventui, Gavėniai, Didžiajam penktadieniui ir Visų Šventųjų dienai.

Be to, žemės spalva turėjo būti balta, jūros – purpu­ rinė, dangaus – hiacinto žydrumo, o ugnies – karmino raudonumo. Su šiomis spalvomis Tomas Akvinietis sieja

1 Smarkus mėlynos spalvos įsiviešpatavimas.

Achilas nukauna Hektorą, Benedikto iš Sen Moro veikalo Roman de Troie (Trojos romanas) rankr., XIII šimtmetis.

28 Karminas, purpuras ir mėlis atitinkamas dorybes ar moralines vertybes, taigi tyrumą, kankinystę, amžinybės troškimą ir meilę. Šitaip statinys buvo ir toliau be galo plečiamas – nelabai sutartinai, nes daug Viduramžių mokslo vyrų siūlė konku­ ruojančius modelius ar, būdavo, pristato dar kokį aukštą, dėl kurio visuma ir vėl ima siūbuoti. Tačiau kiekvienas naujas ir tolimesnis mėginimas bylojo apie didį troškimą perprasti signalus, kuriuos Dievas davė ir spalvomis – o kai kurių vyrų nuomone, ir kaip tik jomis.

Nepaisant visų sampratos ir interpretacijos skirtumų, pagrindinis tonas buvo baltos, raudonos ir juodos spalvų schema, kartais dar papildoma ir (gelsvai) žalia: tai vis Apreiškimo Jonui žirgų spalvos. Taip viskas ir liko iki Viduramžių pabaigos. Tas pasakytina ir apie gana pastovią asociaciją su Šventosios Dvasios dovanomis – tikėjimu, tvirtybe, meile ir viltimi. Kas su šiomis spalvomis nemo­ kėjo tvarkytis, buvo kvailys. Juokdariai vėlyvųjų Viduramžių dainelėje nusakė save, skelbdami, kad jie neskirią nei žalios, nei baltos, nei juodos, nei raudonos spalvų – kurgi rasi di­ desnių paikšų?

Kvaišų kvaišos mes esam, tokie būt pasmerkti, Ir tą tai tikrai jau žinom!

Keliam šurmulį žemėj kiaurus metus, Išmintim lopom savo batus!

Kur dar rasi kvailių, kurie nežinotų Kas žalia, kas balta, kas raudona, kas juoda?

Nuo kvailybės tokios, kuri mus apsėdo, Tik mirtis kada nors išgelbėt galėtų, Vien paikybę mes rodyti mokam!

Viduramžių mintys apie spalvas 29

Visuotinai tikėta, kad pasaulį sudarė šios spalvos. Ir ligi šiol jame dominuoja. Pavyzdžiui, didis poetas Jacobas van Maerlantas pasakojo, kad jos puošė Trojos sienas. O vokiečių autorius Waltheris von der Vogelweide tikino, kad šios spalvos viešpatauja visoje Kūrinijoje: „Iš lauko pasaulis gražiai baltas, žalias ir raudonas, o iš vidaus juodas ir niūrus kaip mirtis.“ Ypač raudonos, baltos ir juodos spalvų schema teikė bazinį planą spalvų formavimui. Čia esama daugiau logi­ kos, nei iš pirmo žvilgsnio pasakytume. Mat ilgus amžius ne juoda, bet raudona buvo laikoma tiesiogine baltos spal­ vos priešingybe. Todėl velnias gana dažnai esti aprengia­ mas raudonai. Tokiuose riterių romanuose, kaip Walewein (Gavenas), riteriai raudonais šarvais vaidina neigiamą vaid­ menį. Dar iškalbingesnė ta aplinkybė, kad iki pat dvylik­ tojo šimtmečio, žaidžiant šaškėmis, šachmatais ir užsiimant panašiu proto sportu, naudotasi raudonomis ir baltomis figūromis. Tačiau pamaži greta šių pamatinių spalvų ima rastis tamsesnių tonų. Velnias vis dažniau darosi juodas, o raudonąjį riterį išstumia juodasis. Romane Karel ende Elegast (Karolis ir Elegastas) Elegastas, turėdamas slėpti savo tapatybę, renkasi juodus šarvus. Beje, jis tai daro iš bėdos ir, kaip pasakojimo gale paaiškėja, visai ne dėl savo kaltės, o tada išsyk ir atsikrato šio juodo pavidalo.

Tokios schemos tvarumas randasi ir dėl mitinių sąsajų.

Tokioje pasakoje, kaip Raudonkepuraitė, raudonai apsiren­ gusi mergaitė neša baltą sviestą juodai persirengusiai (ap­ simestinei) senelei. O Snieguolėje juodai apsidariusi ragana atneša labai išblyškusiai mergaitei raudoną obuolį. Ta pati mitinė vertė dar grįžta ir Hitlerio svastikos simbolikoje, naudojančioje tiktai šias tariamas pirmines spalvas.

30 Karminas, purpuras ir mėlis Pergalingas mėlynos ir jai giminingų spalvų žygis prasideda tiktai jau gerokai įsibėgėjus tryliktajam šimt­ mečiui [­1–3]. Šitaip raudonos, baltos ir juodos spalvų schema buvo ne išstumta, bet papildyta dar viena visa­ verte spalva. Tai iškart matyti, kai aristokratai mėlynai pra­ deda teikti pirmenybę kaip aukščiausios kokybės audinių spalvai. Mėlyna spalva taip sparčiai užkariauja pasaulį, kad dėl to net kyla smarkių neigiamų ekonominių padarinių dažų tiekėjams.

Labai įdomus yra žygis, kurio ėmėsi dažinės raudės pir­ kliai Pareinėje. Iš šio augalo gaunamas raudonas pigmentas audiniams dažyti, tačiau prekyba juo grėsė tapti nebereikš­ minga, nes atsirado didžiulė paklausa mėlynoms dažo­ mosiosms medžiagoms. Todėl pirkliai paprašė Strasbūro katedros tapytojus mėlynai nudažyti velnius sienose ir vit­ ražuose, kad ši spalva vėl būtų kuo labiau nuvertinta.

Tuo laiku taip pat pradedama įžvelgti pagrindines spal­ vas sustiprinančių ar labiau išryškinančių tarpinių ir miš­ riųjų spalvų niuansus. Sykiu moksle užverda karšti ginčai klausimu, kurios spalvos yra pagrindinės, o kurios – tik prie jų prisišliejusios. Išeities taškas čia dažnai esti vaivorykštės spalvų interpretacija – bent jau tuo mastu, kuriuo apie šiuos dalykus buvo pasisakę ankstesniųjų Viduramžių ir klasiki­ nės Antikos autoritetai.

Visi šie teoriniai samprotavimai skynė kelią ne tik begali­ niams įprasminimams, bet ir svaiginamos daugybės dažų receptų radimuisi. Pigmentai buvo gaunami iš augalų, mi­ neralų ir gyvių. Kokybės skirtumai buvo nepaprastai dideli, o dažų gamybą taip pat lėmė ir dažomojo objekto pobūdis.

2 Mėlynos spalvos dominavimas. Įvairios Trojos pasakojimo scenos, Benedikto iš Sent Moro veikalo Roman de Troie (Trojos romanas) rankr., XIII šimtmetis.

32 Karminas, purpuras ir mėlis Išskirtinumo čia siekta ne tik naudojant retas medžiagas, bet ir išmoningai kuriant pačius receptus.

Todėl dažų gamybą miestuose gaubia didis paslaptingu­ mas, ir čia reikšmingą vaidmenį gali vaidinti okultizmas ir kitokia magija, – ypač įtarinėjimų sferoje. Geras pavyzdys yra pasakojimai, rezgami apie tai, kaip Janas van Eyckas „išrado“ aliejinius dažus. Taip darosi aišku ir tai, kaip gali nutikti, kad audinių dažytojai mieste dažniausiai yra galinga gildija, kurios nariai vis dėlto dažnai sulaukia grėsmingų kaltinimų, kad imasi neleistinų praktikų, nuodija orą, teršia vandenį ir net yra susidėję su velniu.

Tokie įtarinėjimai siejosi su platesne perspektyva kur kas ankstesnių kaltinimų, kad dažytojai, netikromis spalvomis dažydami Dievo Kūriniją, iš esmės kėsinasi į jos pamatus.

Tyčinis pavidalo keitimas nuo pat krikščionybės pradžios ortodoksiškesniuose sluoksniuose visados turėjo negerą vardą. Be to, dažytojai galėjo būti laikomi ir paprasčiausiais sukčiais, nes jie savo ryškiomis spalvomis gebėjo, sakytu­ mei, įpūsti naują gyvastį bet kuriai nusidėvėjusiai tikrovei, – be abejo, gerai iš to pelnydamiesi.

Kaip matyti, panašios įtartinos praktikos buvo tokios įprastos, kad tokios gudrybės visai nesidrovint galėjo būti skelbiamos dažų maišymo ir dažymo receptų knygose.

Gana populiarus veikalas Batement van recepten (Receptų rinkinys), išspausdintas Antverpene 1549 m., nesivaržyda­ mas siūlo kopijuotojams receptą, kaip „paprastai ar kaligra­ fiškai rašyti aukso raides, kurios, nors iš tikrųjų nebūdamos iš aukso, atrodo kaip auksinės“. O arklių pirkliai gauna dažų receptą, kaip „panorėjus nudažyti arklio karčius ir uodegą ir pakeisti jų spalvą“. Iš paties recepto matyti, kad kalbama

3 Mėlynos spalvos dominavimas. Šventojo Mikalojaus geradarystės, iš rankr. Images du Christ et des saints (Kris­taus ir šventųjų atvaizdai), XIII šimt­mečio pabaiga.

34 Karminas, purpuras ir mėlis išimtinai apie tai, kaip karčius ir uodegą padaryti juodus, mat tada arklys atrodo jaunesnis ir guvesnis, taigi už jį ga­ lima daugiau gauti.

Todėl literatūroje dažytojai tarp kitų amatų ir nevaizduo­ jami palankiai. Žaismingas prancūzų ir nyderlandų kalbų vadovėlis, kurio veiksmas vyksta keturiolikto šimtmečio Briugėje, dirbančiąją miesto gyventojų dalį vaizduoja neu­ traliai arba teigiamai. Dėl to tik juo labiau krinta į akis nei­ giamas audinių dažytojų aprašymas: Elijas, dažytojas, neseniai išsikėlė iš tos vietos, kurioje ligi šiol gyveno. Jis labai jau ilgai dažo mano drobes, ir dėl to aš, be abejo, turėsiu daugiau mokėti.

Taigi Elijas taip delsia dėl to, kad jam mokama „už valandą“.

Be to, Viduramžių publikai įtarumą kelia jau pati įžanga, kur kalbama, kad jis persikėlė kitur gyventi. Patikimas miestie­ tis turi pastovią gyvenamąją vietą. Jeigu jis tą vietą palieka, vadinasi, jam žemė pradėjo svilti po kojomis. Vėlyvesnis, 1501 m. pasirodęs, šios pašnekesių knygelės variantas čia dar priduria, kad Elijas naudojąs prastos kokybės dažomąsias medžiagas, ir dėl to drobė greitai išblunkanti.

Luomų satyrose, kurios anuo metu buvo mėgiama tekstų atmaina, tokie išpuoliai prieš dažytojus ir tapytojus turi iš­ tisą tradiciją. Dar 1562 m. Harleme vaidinta velnių komedija, kurioje vyriausiasis velnias Liuciferis tarp savosios pragaro karalystės favoritų skelbia esant ir drobių dažytojus: Drobių dažytojai kasdien užsiima suktybėmis. Jie kabina drobes dūmuose, kad tos atrodytų mėlynesnės.

Viduramžių mintys apie spalvas 35 O jeigu papasakočiau viską apie jų netikusius darbus, tai tikrai sugėdinčiau tuos apgavikus.

O kitoje šio vaidinimo vietoje jis kaip giminigus klastotojus pristato ir tapytojus, vitražų meistrus bei skulptorius, kurie „savo įmantriomis klastotėmis veda žmones į klystkelius“.

Matyt, tokiai literatūrinei ofenzyvai esama pamato ir tik­rovėje. Kaip tik tame pačiame Harleme 1554 m. dažytojų gildija įveda priesaiką, primygtinai įpareigojančią pradedan­ čius amatininkus nesigriebti apgavikiškų triukų, pavyzdžiui, dažyti juodai, vartojant menkavertes dažomąsias medžiagas, ar naudotis kitomis, tiesiai išvardijamomis nedoromis prie­ monėmis. Tačiau ir išskirtiniame tekstilės centre Leidene nuo vėlyvųjų Viduramžių plūkiamasi su sistemingomis dro­ bės dažytojų suktybėmis, kurios net šešioliktajame šimtme­ tyje pasiekia nerimą keliantį mastą – ypač tarp mėlynos spalvos dažytojų, pačiame pelningiausiame šio amato sek­ toriuje. Dažymas yra regimybė. O regimybė esti apgaulinga.

Kaip žinia, ir pačiu elementariausiu pavidalu.

Ir tikrovėje ryškiai spalvoti Viduramžiai yra tik pusė tiesos.

O gal net tik ketvirtis. Ypač dabar mes linkę tuos laikus vaizduotis kaip margaspalvį pasaulį, kuriame gyvenimas dar tebėra toks, kokį jį norėtume gyventi – kaip nuolatinį jus­ lių karnavalą. Tačiau daug dalykų yra ir lieka Viduramžiais nespalvoti – ir ne vien dėl laisvo apsisprendimo, bet, pir­ miausiai, ir dėl su spalva susijusių išlaidų. Spalvos pabrėžia turtą, taigi jomis buvo naudojamasi, stengiantis pasirodyti, pademonstruoti valdžią, reikšmingumą ir garbę. Spalvomis naudojasi ir aukštoji dvasininkija, ir diduomenė, nors tuose

36 Karminas, purpuras ir mėlis pačiuose sluoksniuose sykiu vengiama pernelyg išraiškin­ gos spalvų kalbos.

Tačiau kaimiečiams, darbininkams ir smulkiesiems mies­ tiečiams brangios ar ryškios spalvos tiesiog neįkandamos.

Marškiniai, liemenės, kelnės ir skepetos kartais dažomos augaliniais dažais. Tačiau rezultatas esti toks skurdus, kad po liūties lauke žydramarškiniai darbininkai grįžta namo visai išblukę. Visai ne taip, kaip mums mėgina įteigti deko­ ratyvūs filmai apie Viduramžius, kaimas ar miestas anuomet atrodė neįtikėtinai nužilęs ir pilkas, veikiau toks, kokį mes dabar linkę vaizduotis devynioliktojo šimtmečio pramoninį miestą. Taigi ir dėl to pro šalį jojąs didikas juo labiau krito į akis savo šarlacho ar purpuro apsiaustu.

Apie šių brangiausių spalvų gaminimą sklido fantastiš­ kiausi pasakojimai. Dažytojas yra sykiu ir alchemikas, užsi­ imąs kerais ir eksperimentuojąs su slaptais receptais. Purpuras buvo gaunamas iš keistų sraigių, be to, pasak Jacobo van Maerlanto, ir iš dramblių kraujo. O pati išskirtiniausia rau­ dona spalva, pasak jo, gaunama iš Baltijos jūroje gyvenančios į moliuską panašios žuvytės. Tam dar buvusi reikalinga itin sudėtinga procedūra, nes, norint išspausti brangiąją medžiagą, gyvai žuvytei reikėjo pradurti specialią gysliukę. Žuvytei nu­ dvėsus, visi dažai išsyk ištekėdavę ir jų nebebuvę galima su­ rinkti. Todėl savaime suprantama, kad tik patys aukščiausi asmenys įstengią ir turį teisę tokias spalvas dėvėti.

Kad ir kaip ten būtų, spalvų Viduramžiais daugiausia mieste.

Ten didikų rūmai, procesijos ir šventės spalvomis skelbia savo reikšmes ir padėtį. Ir ten kiekvienas individas savo apdarų spal­ vomis siejasi su tuo luomu, kuriam nori, turi teisę ar privalo priklausyti. Spalvos dar toli gražu nedemokratizuotos.

aidai

[…]

aidai

[…]

Nuorodos

Įvadas Labai parankus, gražiai iliustruotas ir plačia bibliografija ap­ rūpintas yra Johno Gage’o veikalas Colour and Culture (1994); be to, geras išeities taškas yra Michelio Pastoureau studijos: Figures et couleurs (1986), Couleurs, images, symboles (1989)a, Jésus chez le teinturier (1997); bendro įvado vietoje žr. dar taip pat: C. A. Beerli, Poétique et société des couleurs (1993); T. Lamb ir J. Bourriau (eds.), Colour: Art and Science (1995); M. Bruns, Das Rätsel Farbe (1997). J. Huizinga jaudinamai prabyla apie kalbamąjį dalyką savo veikalo Herfstij der Mid­deleeuwen (pirmą kartą išleista 1919, paskutinis leidimas 1997) XIX skyriuje: rašydami apie spalvas, daugelis ir šiandien juo vis tebe­ seka. R. van Uytvenas leidinyje Tijdschrift voor geschiede­ nis 97 (1984), 447–469, pateikia itin detalią apžvalgą, kurią paskui dar pratęsia veikale De zinnelijke Middeleeuwen (1998), 84–119. Įdomių apžvalgų, vadovaujamas F. P. van Oostromo, Leideno Karališkojo universiteto daktaro disertacijoje pa­ teikia G. C. den Boeras: Inventariserend onderzoek naar het kleurgebruik in Middelnederlandse teksten (1985). Naujų po­ žiūrių aptinkame P. Dronke’o veikale The Medieval Poet and His World (1984), 55–103. Išsamios įvairių autorių studijos pa­ teiktos rinkinyje Les couleurs au moyen âge (1988). Chr. Meieris leidinyje Frümittelalterliche Studien 21 (1987), 390–478, kalba apie būtinybę sudaryti Viduramžių spalvų repertuariumą ir pateikia lemos „raudona“ pavyzdį. Aristotelio pastabos 2001 m. leidime, 74 ir 84; plg. Bruns (1997), 15–16; Vincentas

146 Karminas, purpuras ir mėlis van Goghas knygoje Brieven (ed. 1990), III, 1308. Apie vel­ nią: H. Pleij, „Duivels in de Middelnederlandse literatuur“, in: Duivelsbeelden, red. G. Rooijakkers e. a. (1994), 89–106. Apie cistersus ir spalvas žr. G. Duby, Bernard van Clairvaux en de Cisterciënzer kunst (1989), ypač 126. Duomenys apie šiuolaikinį spalvų vertinimą, žr. Pastoureau (1989)a, 10–14; apie mėlynos spalvos įsigalėjimą idem, 23–24; 35–38; idem (1997), 101–114.

Dažų receptų pavyzdžiai, žr. W. L. Braekman, Middelneder­ landse verfrecepten (1986).

1 Viduramžių mintys apie spalvas Žąsų mėšlo spalva iš Een warachtig seer vreemde ende wonder­ lijcke gheschiedenisse […] int lant van Mijssen (1545), fol. [A]2 recto. Teorijų apžvalgos šiuose spausdiniuose: J. Mac Lean lei­ dinyje Scientiarum Historia 7 (1965), 213 – 218; Dronke (1984); Huë ir Salvat straipsniai rinkinyje Les couleurs au moyen âge (1988). Baltramiejus Anglas savo veikalo Proprieteyten der dinghen (1485) XIX knygoje aptaria daugelį požiūrių. Apie etimologijas žr. ir M. Pastoureau leidinyje Bibliothèque de l’École des Chartres 147 (1989)b, 206–207; idem (1997), 34–35; plg. Middelnederlandsch Woordenboek s. v. „couleur“. Pavyzdys apie juodą kūdikį veikale Blason des couleurs (ed. 1860), ­71–72; o visa kita K. van Mandero knygoje Den grondt der edel vry schilder-const (ed. 1973), 270 ir 267. Hugoną Senviktorietį ci­ tuoja Meieris (1987), 390–391. Apskritai apie reikšmių tei­ kimą spalvoms žr. ir Lexikon des Mittelalters bei Handwör­ terbuch des deutschen Aberglaubens, abiem atvejais prie žodžio „Farbe“; apskritai žr. ir Pastoureau (1997). Citatos iš: Dat ba­ tement van recepten (ed. 1990), nr. 42 ir 102; De Bouc van­ den Ambachten (ed. 1931), 31, 45; Twee zestiende-eeuwse spe­ len van de hel (ed. 1934), B 469–470, B 597–600. Apie Harlemo

Nuorodos 147

priesaiką žr. J. Huizinga, Rechtsbronnen der stad Haarlem (1911), 457–458; Leideno atveju plg. N. W. Posthumus, De geschie­ denis van de Leidse lakenindustrie (1908–39), I, 50–51, ­68–69.

Apie brangių dažomųjų medžiagų gamybą žr. apskritai Pastou­ reau (1997); apie purpurą: Gage (1994), 258; J. van Maerlant, Der naturen bloeme (ed. 1878), II, 1424–1425 eil.; apie šarla­ cho išgavimą idem, V, 779–790 eil. Apie žemę ir gamtą kaip ženklų sistemą rašo F. Ohly leidinyje Schriften zur mitteral­ terlichen Bedeutungsforschung (1977), ypač 32–92 apie spalvų vartojimą. „Een moy sprake van sesterhande verwe“ išleido K. de Flou e. a., Beschrijving van middelnederlandsche hand­ schriften in Engeland (1895–1897), nr. 60. Apie spalvas litur­ gijoje žr. H. Sachs, Erklärendes Wörterbuch zur christlichen Kunst (1973), 130–132. Kvailio dainelė knygoje Een schoon Liedekens-Boeck, ed. 1968, nr. 169. Van Maerlanto ir von der Vogelweide’s citatos Van Uytveno knygoje (1984), 451–452.

Apie dažų gamybą miestuose ir kaime žr. Pastoureau (1989)a, ypač 24 ir 29; idem (1997); Lexikon des Mittelalters prie žodžio „Farbe“. Apie spalvas ir drabužius dar ir Chr. de Merindol lei­ dinyje Recherches sur l’économie de la France médiévale (1989), 221–242; T. Ruiz leidinyje Annales ESC 45 (1991), 521–546.

2 Spalva kasdienos gyvenime Bertranas de Bornas Duby knygoje (1989), 22. Apie spalvo­ tus skydus kalba Van Uytvenas (1998), 87. Citatos iš Wale­ wein (ed. 1983), 166, 169. Apie Froissart’ą kalba Huizinga (1997), 298; Ruusbroec, Werken (ed. 1932), IV, 147–148. Apie miestų par­ tijas ir spalvas žr. C. de Haan e. a., Is Brugge groot? (1996), 9–10; plg. R. Stein, Politiek en historiografie (1994), 222; O. Dele­ pierre, leidinyje Annales de la Société d’Emulation de Bruges 1842, ­253–255. Apie heroldus ir jų darbą žr. W. van Anrooij,

148 Karminas, purpuras ir mėlis Spiegel van ridderschap (1990). Citata iš Rožės romano, iš pran­ cūzų kalbos versta E. Van Altena’os (1991), ­16009–16014 eil. (jų nėra versijoje Viduramžių nyderlandų kalba). Apie Rabelais žr. M. A. Screech, leidinyje Mélanges d’histoire du XVIe siècle offerts à H. Meylan (1970), 65–80. Apie drabužius, spalvas ir reikšmes žr. De Merindol (1989). „Van suveren Cledren te dragen alle vrouwen“, leidinyje Vaterlandsch Museum 1 (1855), 350–352; „De ghelasen sale“, leidinyje Klein kapitaal uit het handschrift-Van Hulthem (1992), 57–69; apie Potterį kalba A. M. J. van Buuren, Der minnen loep (1979), ­138–154. Apie Deschampsą žr. Huizinga (1997), 299. Iš vokiškų šaltinių žr. T. Brandis, Minnereden (1968), 141–146; J. Glier, Artes amandi (1971), 106–109; plg. W. Gloth, Das Spiel von den sieben Farben (1902). Apie Kristiną iš Pizos žr. Huizinga (1997), 299.

Apie riterių apdarus duodant priesaiką žr. Gage (1994), 84.

Apie spalvas ir nuotaikas Renė Anžujiečio rūmuose žr. Van Uytven (1984), 448. Apie sąjūdį prieš spalvas Bažnyčioje: Duby (1989); Pastoureau (1989)a, 32–39; Pastoureau (1989)b; Gage (1994), 41. Pavyzdžiai apie Žuanvilį ir Liudviką IX kny­ goje A. Borst, Lebensformen im Mittelalter (1973), 195–198.

Citata iš S. Brant, Das Narrenschiff (ed. 1966), Kap. 82. Daina paimta iš Gruuthuse’ės rankraščio: Liederen (ed. 1966), nr. 36.

Apie Karolį V žr. Bruns (1997), 224; apie juodus Pilypo Gerojo drabužius – Pastoureau (1997), 140; apskritai apie juodą spalvą žr. Gage in Lamb (1995), 188–189. T. B. Husband, The Luminous Image (1995) aplankale matyti spalvoti vitražų langai.

3 Gražios spalvos – jomis gėrėtis?

P. Brinkmann aptaria Van Eycko paslaptį knygoje Het geheim van Van Eyck (1993). Viduramžių požiūrius į gamtą aptaria C. J. Glacken, Traces of the Rhodian Shore (1967); D. Pearsall,

Nuorodos 149

Landscapes and Seasons of the Medieval World (1973); G. Duby, De middeleeuwse liefde (1990), ypač 79–112; A. Verrycken, De middeleeuwse wereldverkenning (1990); W. Cahn leidinyje Yale French Studies 1991 (special issue), 11–24. Apie erezijas ir sapnų pasaulius žr. N. Cohn, The Pursuit of the Millennium (1984); H. Pleij, Dromen van Cocagne (1997), 333–369. Petrarkos laišką galima rasti leidinyje De top van den Ventoux (ed. 1990), 7–17; citata paimta iš knygos Boeck vanden pelgherym (1486), fol. [F2] recto-verso; Baltramiejaus pievas mini Cahn (1991), 24; Hugoną Senviktorietį – Dronke (1984), 84; piligriminės kelionės aprašymas pateiktas C. Deluzo rinkinyje Les couleurs au moyen âge (1988), 67. Apie Otonų knygų puošybą kalbama veikale H. Jantzen, Middeleeuwse kunst in overgang (1961), ­138–142; Jėzaus įžengimo į Jeruzalę reprodukcija pateikta knygoje E. Pirani, Romanische Miniaturen (1974), 6 pav.; kal­ bant apie soste sėdinčio Dievo miniatiūrą – žr. vadovą po Westfälisches Landesmuseum Münster (1981), 53. Spalva kaip įsi­ minimo priemonė – M. Carruthers, The Book of Memory (1994), 9, 133–134, 282.

4 Gražiausios spalvos puošia moterį Moters grožio idealų pavyzdžių senesniojoje literatūroje patei­ kia G. Degroote leidinyje Dietsche Warande & Belfort (1956), 202–214. Apie žalios, rudos ir juodos spalvos reikšmes žr. Pastoureau (1989)a, 31, 33–34, 49. Apie Antikos neprielan­ kumą mėlynai spalvai: Pastoureau (1997), 97. Citatos ir para­ frazės iš: A. de Roovere, Gedichten (ed. 1955), 397–399; A. Bijns, ’t Is al vrouwenwerk (ed. 1987), 23, 26 ir pabaigos žodis; J. van Maerlant, Strophische gedichten (ed. 1918), 129–131, 313–390 eil.; Matthieu of Vendôme, The Art of Versification (ed. 1980), 43; Haleveinas: G. Komrij, De Nederlandse poëzie van de 12de tot

150 Karminas, purpuras ir mėlis en met de 16de eeuw in duizend en enige gedichten (1994), 466– 471; Dmeisken leidinyje Middelnederlandse boerden (ed. 1957), ­22–24; Ana Bijns, leidinyje Leuvensche bijdragen 4 (1902), 242; ištraukos žr. Pastoureau (1997), 159–160; J. van Maerlant, History van Troyen (ed. 1889), I, 6801–6868 eil.; Boeck van­ der destructien van jherusalem (1482), fol. [L7] verso; Roman van Lancelot (ed. 1846–9), 11812–11814 eil., plg. 13331 eil.; Der Vrouwen Natuere ende Complexie, ca. 1539 (facs.-ed. 1980), fol. [D1] recto; H. van Aken, Die rose (ed. 1878), 797–806 eil.; Van Mander (ed. 1973), 273. Apie dažymąsi žr., pvz.: S. Raue Een nauwsluitend keurs (1996), 214–218. Poliksena: J. van Maerlant, History van Troyen (ed. 1889), I, 7031–7066 eil. Apie baltą kaklą ir raudoną vyną: Van Uytven (1998), 110. Įtarumą naujų ir ori­ ginalių dalykų atžvilgiu aptaria H. Pleij leidinyje Hoort wonder!

Opstellen voor W. P. Gerritsen (2000), 121–126. Dronke (1984) atkreipė dėmesį į keltiško teksto vietą; plg. M. Draak e. a. Van helden, elfen en dichters (1979), 148–149.

5 Spalvos, kaip velnio užkratas Grigaliaus citata žr. Pastoureau (1989)b, 206; ten ir apskritai apie ginčus Bažnyčioje dėl spalvų. Požiūriai į spalvas veikale Blason des couleurs (ed. 1860), 69–73. Pavyzdžiai iš Hermo veikalo žr. Dronke (1984), 64–66. Apie baltą spalvą žr. Bruns (1997), 186–214; E. de Bruyn, De vergeten beeldentaal van Jheronimus Bosch (2001), 75–76. Bernardas Klervietis: Bruns (1997), 21; Utopia žr. Gage (1994), 41. Hugoną Folietietį cituoja Ohly (1977), 79; apie Bernardą Klervietį žr. Duby (1989), 125. Apie Antverpeno begines žr. W. A. Olyslager, 750 jaar Antwerpse begijnen (1990), 185. Apie spalvos keitimą: Rinclus (ed. 1893), 1005–1022 eil.; Die buskenblaser in: Handschrift-Van Hulthem (ed. 1999), II, 1127–1136; Historie van Jason, ed. 1980 (= J. W. Kleino daktaro disertacija

Nuorodos 151

apginta Amsterdamo universitete), 19. Pasibjaurėtinas moterų pomėgis dažytis nuolatos aptariamas tokiuose veikaluose doro­ vės temomis, kaip Die spiegel der sonden (ed. 1900), V, cap. ­31–33; plg. Rinclus (ed. 1893), 1179–1214 eil.; Ruusbroec (ed. 1932), III, 118–119; Boendale in: F.-A. Snellaert, Nederlandsche ge­ dichten uit de veertiende eeuw (1869), 276–279; 39–56 eil.; 209–213, 2154, 2194–2199 eil.; Van Maerlant (ed. 1918), 2, 20–1 eil.; Die Rose (ed. 1868), 10411–10446 eil. Seuse’ę ci­ tuoja Dronke (1984), 72; Marijos rauda po kryžium leidinyje Vanden levene Ons Heren (ed. 1968), 3433–3514 eil. Baltramiejus Anglas (1485), fol. Y4 recto, kalba apie spalvų kintamumą; plg.

Van Maerlant, Der naturen bloeme (ed. 1878), VIII, 523–528 eil.

Polichromiją aptaria Pastoureu (1989)b, 227; idem (1997), 156– 163; De Merindol (1989), 210–211; nesantuokinį vaiką mini Pastoureau (1989)a, 18. Van Mander (ed. 1973), 270, kalba apie dry­ žuotus gyvius. Apie Reimso susirinkimą žr. Pastoureau (1989)b, 227; Erasmus, Tweede twaalftaal samenspraken (ed. 1913), 89.

Bertoldą Regensburgietį cituoja A. L. A. Roessinghas leidi­ nyje De vrouw bij de Dietsche moralisten (1914), 60; apskritai plg.

G. Duby redaguotą knygą Geschiedenis van de vrouw, II (1991), 139–160. Prieš spalvų maišymą: Pastoureau (1997), 58–59.

6 Geltonos, raudonos, žalios ir mėlynos spalvų pavojai Apie neigiamą geltonos spalvos vertinimą žr. Van Uytven (1984), 448–451; Pastoureau (1989)a, 49–51, ­70–72; Bruns (1997), 85.

Apie Heinrichą Viurtembergietį žr. Huizinga (1997), 301; plg. Pastou­reau (1997), 153; Van Uytven (1998), 89. Spiegel (ed. 1900), V, cap. 32, apie geltoną moterų apdarų spalvą.

Van Maerlanto samprotavimai aptinkami leidinyje Spiegel historiael (ed. 1857–1863), I dalis, 1 knyga, cap. 31, 51–53 eil.; IV dalis, 7 knyga, cap. 36, 11–16 eil.; Apie geltoną spalvą ir

152 Karminas, purpuras ir mėlis žydus dar žr. Pastoureau (1997), 137–138; plg. R. E. Lerner, The Heresy of the Free Spirit (1972), 10, apie eretikus. Citatos iš: Lancelot (ed. 1846–1849), III, cap. 42, 18292–18301 eil.; Vier Heemskinderen (ed. 1931), 155; Heimlicheit der heimliche­ den in: N. de Pauw, Middelnederlandsche gedichten en fragmen­ ten (1893), 130, 313–320 eil. Blason (ed. 1860), ­120–121, apie žaliai geltonus Indijos gyventojus. Apie Sagremorą ir Tristaną kalba Pastoureau (1986), 24–28; plg. F. P. van Oostrom, Lantsloot van­ der Haghedochte (1981), 154–156; Vieniškis Tristano rankraštis in D. Thoss, Tristan and Isolde (1978). Huberto miniatiūra leidi­ nyje H. H. Beek, Waanzin in de Middeleeeuwen (1969), XII. Apie neigiamas raudonos spalvos potekstes žr. W. Kuiperio straipsnį leidinyje Opstellen aangeboden aan F. Lulofs (1980), ­130–139; R. Bellon knygoje Les couleurs au moyen âge (1988), ­15–28; Van Uytven (1984), 461–463. Apie Judą žr. Pastoureau (1989)a, 69–79; R. Mellinkoff leidinyje Journal of Jewish Art 9 (1982), 31–46. Citatos iš Van Maerlanto, fiziognomikos ir etiketo kny­ gos žr. Kuiper (1980), 134–135; plg. Van Maerlant, Rijmbijbel, ed. M. C. Gysseling, Corpus (1983), 2185–2193 ir 2211–2214 eil.

Bellon (1988), 21, apie Reinarto palyginimą su Judu. Van de Merwedeso liaupsę žr. J. Smits, Beschrijving der stad Dor­ drecht (1844), 149–157, ypač 55 eil. Hipotezė apie raudonus plaukus kaip bausmę už pradėjimą per menstruacijas perimta iš Kuiperio (1980), 136. Apskritai apie raudonos, geltonos ir rausvos spalvų schemą žr. taip pat: Pastoureau (1997), ­147–151.

Raudona spalva nekrikščioniškose kultūrose: Bruns (1997), ­51–53; apie tremtinius žr. Van Uytven (1998), 91. Apskritai apie žalią spalvą: Bruns (1997), 108–135; Pastoureau (1997), 70–78.

Hildegardos Bingenietės citatos – žr. Bruns (1997), 126, 133–134.

Baudri žalia vaško lentelė – žr. Van Uytven (1998), 92. Trege­ ment der ghesontheyt (1514), fol. d1 verso col. b. Apie Goethe’ę kalba Bruns (1997), 108. Šiuolaikinis neigiamas požiūris į žalią

Nuorodos 153

spalvą: Gage (1994), 258; Bruns (1997), 129. Apskritai apie mėlyną spalvą: Bruns (1997), 136–166; Pastou­reau (1997), 101–114. Žydrasis luotas – žr. H. Pleij, Het gilde van de Blauwe Schuit (1983). Posakiai ir frazės su mėlyna (žydra) spalva – žr. pirmiausia Middelnederlandsch Woordenboek ir Woordenboek der Nederlandse Taal, abu išleisti ir CD-ROM pavidalu. Be to: J. Cornelissen, in: Ons Volksle­ven 7 (1895), 51–54, kur patei­ kiama didžiulė daugybė „mėlynų“ ar „žydrų“ atvejų; J. J. Mak, Rhetoricaal glossarium (1959), prie formų, išvestų iš žodžio „blauw“; J. Sartorius, Adagiorum chiliades tres (1561), II/4/34, II/5/85, II/9/40. Knygoje E. de Bruyn, De vergeten beeldentaal van Jheronimus Bosch (2001), 424–425, pateikiama daug literatū­ ros vietų, kur minima „mėlyna“ („žydra“) spalva. Arnhemo kek­ šių pravardė – žr. W. Jappe Alberts, De middeleeuwse stad (1968), 99; apie „žydrą maišą“ – žr. Taal en Letteren (1941), 140; apie impotenciją – J. van Doesborch, Refreinenbundel (ed. 1940), nr. 151; plg. Komrij (1994), ­662–665, apie „žydrą šaulį“; „žyd­ ras atsiprašymas“ – žr. Een balade vander Brabantscher des­ tructie (1542), fol. A2 verso; „žydros priežastys“ – žr. Nieu Tidinghe uut Francrijck (1542), fol. [Af4] recto-verso; „žydras atsiprašymas“ – žr. E. de Dene, Testament rhetoricael, ed. in: Jaarboek De Fonteine 28 (1976–1977), 56; plg. Komrij (1994), 912; „žyd­ras velnias“ – žr. De Bruyn (2001), 83–85; Evangelie van den Spinrocken (ed. 1992), 21. Apie gyvenimą „žydrose dumplėse“ žr. S. Andriessen, Duytsche Adagia (1550), fol. [D7] recto; „žydroji kalva“ – žr. P. Spierenburg, De verbroken betovering (1998), 150.

7 Nuolat smarkėjantis spalvų nykimas Apie spalvų įvairovę bažnyčioje kalba Duby (1989); Pastou­ reau (1989)a, 61–63; Pastoureau (1989)b, 215. Apie juodos

154 Karminas, purpuras ir mėlis spalvos madingumą – Gage in: Lamb (1995), 188–189. Apie spalvotą klasikinę Antiką žr. Bomford in: Lamb (1995), 7; „Aristoteles“ (ed. 2001), 11–12. Citata iš Erazmo Pagiria­ mojo žodžio kvailybei P. Bange’ės vertimo (2000), 88. Apie spalvotus Viduramžių statinius žr. H. Hofrichter (ed.), Putz und Farbigkeit an mittelalterlichen Bauten (1993); Van Uytven (1998), 95. Apie purpurą žr. Gage (1994), 25; Bruns (1997), 177–184. Charles’o de Costero kalba apie pra­ bangius drabužius – žr. Bloedzuigers (ede. 1964), 10–11. Apie impresionistus ir Clemanceau: Bruns (1997), 237. Van Gogh, Brieven (ed. 1990), IV, dd. 22/10/89; plg. K. Badt, Die Far­ benlehre Van Goghs (1981), 66. Hofdijko citata – žr. G. Brom, Schilderkunst en literatuur in de 19e eeuw (1959), 22. Jan van Mandeville, Reis (ed. 1908), 168 – 169. Kaimiečių šarlacho spalvos apsiaustėlis – žr. Duby (1989), 16.

Iliustracijų šaltiniai

1 Achilas nukauna Hektorą, Benedikto iš Sen Moro veikalo Roman de Troie (Trojos romanas) rankr., XIII šimtmetis. Hs. 66 (Inv. 216), Stichting Huis Bergh, ’s-Herenbergas.

2 Įvairios Trojos pasakojimo scenos, Benedikto iš Sent Moro vei­ kalo Roman de Troie (Trojos romanas) rankr., XIII šimtmetis.

Hs. 66 (Inv. 216), Stichting Huis Bergh, ’s-Herenbergas.

3 Šventojo Mikalojaus geradarystės, iš rankr. Images du Christ et des saints (Kris­taus ir šventųjų atvaizdai), XIII šimt­mečio pabaiga. NAF 16251, f. 90v, Biblio­thè­que nationale de France, Paryžius.

4 Vyskupas Gilbertas iš Puatjė rašo Boecijaus veikalų komen­ tarą, apie 1200 m. Ms. O II 24, fol. 14r, Univer­si­täts­bibliothek, Bazelis.

5 Kristaus gimimas, 1230 m. Cod. St Peter perg. 7, fol. 1v, Badische Landes­bibliothek, Karlsrūhė.

6 Šventosios Dvasios nusileidimas ant apaštalų, evangelynas, apie 1150 m. Württembergische Landesbibliothek, Štutgartas.

7 Colijn de Coter, Guldymas į kapą, apie 1510–1515 m. Inv. nr. 4033, Bonnefanten­museum, Mastrichtas.

8 Namų knygos meistras, Ecce Homo, kairysis vidinis altoriaus spar­nas, apie 1470–1505 m. Augustinermuseum, Breisgau Freiburgas.

9 Šiaurės Nyder­landų meistras, Kristaus plakimas, apie 1460– 1470 m. Inv. nr. 70.1, Szépmûvészeti Múzeum, Budapeštas.

10 Lucaso van Leydeno aplinka, Salomėja priima Jono Krikšty­ tojo galvą, XVI šimt­mečio pradžia. Cat. 413, John G. Johnson Col­lection, Philadelphia Museum of Art, Filadelfija.

156 Karminas, purpuras ir mėlis

11 Matthias Grünewald, Izenheimo altorius (fragmentas), apie 1515 m. Musée d’Unterlinden, Kolmaras.

12 Sienų tapyba, XV šimtmečio pabaiga. Chapelle de Notre-Dame des Fontaines, La Brigė.

13 Johann Koer­becke, Kristus pas Pilotą, Marienfeldo altorius, 1457 m. Inv. nr. 382 1m, Westfälisches Landesmuseum für Kunst und Kulturgeschichte, Miunsteris.

14 De Mansi Magdalietės meistras, Šv. Marija Magdalietė, apie 1510– 1525 m. Inv. nr. 0076, Bonnefanten­museum, Mastrichtas.

15 Spalvotas piešinys plunksna, Jacobas Fuggeris savo kontoroje, iš: Matthias Schwarz, Trachtenbuch, apie 1502–1536 m. Herzog Anton Ulrich Museum, Braunšveigas.

16 Iš rankr. Le Livre de la Vigne Nostre Seigneur (Mūsų Viešpaties vynuogyno knyga), apie 1450–1470 m. Ms. Douce 134, fol. 99r, The Bodleian Library, University of Oxford, Oksfordas.

17 Sienų tapyba, 1365 m. Cappellone degli Spagnoli, Santa Maria Novella, Florencija.

18 Valdovų portretų meistras, Lodewijkas van Gruuthuse (Aukso vilnos ordino riteris), antroji XV šimtmečio pusė. Groeninge­ museum, Briugė.

19 Devynioliktajame šimtmetyje iš dalies rekonstruotas pirminis daugiaspalvis dvyliktojo šimtmečio St. Austremoine abatijos bažnyčios vidus. Isuaras.

Rodyklė

Adamitai ​61 Albi ​134 Antika ​22, 30, 43, 56, 62, 74, 87, 112, 120, 127, 130–131, 135 Antonis iš Roverės ​75 Apie šešias spalvas ​25–26 Apreiškimas Jonui ​24, 26, 28, 94, 111, 120 Aristotelis ​11, 20 Artūras, karalius ​56, 80, 114 atmintis ​70 Baltramiejus Anglas ​62, 76, 104 Batement van recepten (Receptų rinkinys) ​32 benediktinai ​48 Benediktas iš Sen Moro ​27, 31, 83 Bernardas Klervietis ​12, 21, 89, 94–95, 97 Bertoldas Regensburgietis ​109 Bertranas de Bornas ​37 Bertrandonas iš Bokerės ​64, 66 Bijns, Ana ​75, 79 Blason de couleurs (Spalvų heral­dika) ​23, 41–43, 89, 107, 115 Boccaccio, Giovanni ​52 Bodri iš Burgėjo ​123

Boeck van den pelgherym (Pili­ grimų knyga) ​62 Boendale, Janas van ​101–102 Boschas, Jeronimas ​94, 123, 127 Boutsas, Dirkas ​107 brangakmenis ​12, 21, 25, 37, 51, 132, 143 Brantas, Sebastianas ​50 budelis ​103, 105, 107, 114, 119 burgundai ​51, 111–112, 130 Buskenblaser, Die (Suodžių ­dėžutė) ​100 Cezaris ​128 Ciceronas ​9 cistersai ​12, 48, 94, 134 Clemenceau, George ​136 colores rhetorici ​9 Corot, Jean-Baptiste-Camille ​11 Costeras, Charles’is de ​135 Daubigny, Charles-François ​11 daugiaspalvis ​129, 144 dažai ​11, 14, 16, 20–21, 30, 32, 36, 55–56, 98, 101, 129 dažinė raudė ​30 Deirdė ​87 Dekameronas ​52

158 Karminas, purpuras ir mėlis Deschampsas, Eustachijas ​44 Dmeisken metten sconen vlecht­ ken (Mergaitė su gražiom kasom) ​77 drabužiai ​16, 39–40, 44–49, 51, 85, 95, 97, 101–102, 105, ­107–108, 111–112, 114, 116, 131–132, 134, 138, 142 dramblys ​23, 36, 135 Eochaidas, karalius ​85–86 Erazmas, Deziderijus ​108, 132 Ezavas ​118 Etaina ​85–88 etimologija ​21 Eugenijus III ​108 Eyckas, Janas van ​32, 55 Fergutas ​82 Froissart’as, Jeanas ​38 Galienė ​82 gamta ​15–17, 26, 41–42, 45, 50, 56–57, 59–62, 64, 66, 70–71, 78–79, 81, 84–85, 109–110, 120, 122, 125–126, 128, 131 Gargantiua ​41–42 Gielhijsas iš Molhemo ​98 Giesmių giesmė ​56–57 Goethe, Johann Wolfgang von ​123 Goghas, Theo van ​11, 138 Goghas, Vincentas van ​11, 138–140, 144 Grigalius Didysis ​89

Grondt der edel vrij schilderconst (Tauriojo laisvojo tapybos meno pagrindai) ​22, 82 grožis ​12, 23, 52, 59, 61, 64, 66, 70, 73–78, 81, 83–88, 90, 97 Elena, Trojos ​76, 82 Emono vaikai, keturi ​115 Haleveinas ​77 Hektoras iš Trojos ​27, 80, 95 Henrichas Viurtemburgietis ​111 Hermas ​90 Hildegarda Bingenietė ​122 Historie van Jason (Jasono ­istorija) ​101 Historie van Trojen (Trojos ­istorija) ​83 Hofdijkas, Willemas ​140 Hugonas Folietietis ​94 Hugonas Senviktorietis ​24, 62, 64 impresionistai ​136, 138 Inocentas III ​26 Išėjimo knyga ​26 Izidorius Sevilietis ​21 Izoldė ​116 Jans teestye (Jono liudijimas) ​101 Jeruzalė ​24–25, 60, 67–68, 80, 112 Jokūbas ir Labanas ​108 Judas Iskarijotas ​113, 118–119 juokdarys ​28, 112, 115 juslės ​11, 35, 84, 110, 115, 128, 130 kalvinizmas ​16, 53

Rodyklė 159 Kandinskis, Vasilijus ​125 karbunkulas ​76, 85 Karel ende Elegast (Karolis ir Elegastas) ​29 Karolis Didysis ​56 Karolis Narsusis ​112 Karolis V ​51 katedra ​23–24, 30, 132 keltai ​60, 87, 127 Kristina iš Pizos ​46 kvailys ​28, 42, 50, 74, 115–116, 132 kultūra ​13, 16, 18, 21, 49, 77, 81, 120, 140–142, 144 La Brigė ​105, 134 Labanas žr. Jokūbas ir Labanas Lancelotas ​114 lapinas Reinartas ​118–119 Leviatanas ​91 Liudvikas IX ​49–50 Locus amoenus ​57 Maerlantas, Jacobas van ​29, 36, 76, 80, 83, 102, 112, 118, 135 Malegeisas ​115 Manderas, Karelas van ​22–23, 82, 107–108 Mandeville’is, Janas van ​143 Malonumų sodas ​123 maras ​50–51 Marija ​76, 82, 104, 126 Marija Magdalietė ​121 Matas iš Vandomo ​76 mažesnieji broliai ​48, 74, 102, 104, 108

menstruacijos ​79, 119–120 Merwede, Danielis van der ​118 Millet, Jean-François ​11 Mondriaanas, Pietas ​125, 140 Monet, Claude’as ​136 Mordredas ​80–81 Moras, Tomas ​94 moteris ​12, 22, 40, 44–46, ­73–78, 81–88, 91, 94, 97–98, 107, 109, 112, 114, 119–120, 127 naujumas ​84 Narrenschiff (Kvailių laivas) ​50 Newtonas, Isaacas ​19, 52 nuodėmingas nuopuolis ​10, 13, 25, 59–60, 62, 84, 92, 128, 144 obuolys ​13, 29 Odisėjas ​82 Olivjė iš Lamanšo ​111 Otonų knygų iliuminacijos ​66–69 Partenonas ​131 pavidalo keitimas ​32 Petrarka, Frančeskas ​59 Pilypo evangelija ​91 Pilypas Gerasis ​51 Pirmasis pasaulinis karas ​38 Poliksena ​83 Pon diu Garas ​131 Potteris, Dircas ​44 Pradžios knyga ​56, 95, 122–123 Rabelais, François ​41–43 Raudonkepuraitė ​29, 82

160 Karminas, purpuras ir mėlis Renė Anžujietis ​41, 43, 47 Reformacija ​53, 135 Rinclus ​98 Roman de la rose (Rožės roma­ nas) ​40–41, 82, 102 rojus ​56, 61–62, 91, 123, 130, 143 Ruusbroecas, Janas van ​38–39, 101 Sagremoras ​116 sniegas ​11, 20, 76–77, 83, 85–87 Snieguolė ​29, 81 spalvos auksinė ​32, 44–45, 69, 73, 76, 85, 91, 112, 116, 122 balta ​11, 13–14, 16–20, 26, ­28–30, 41–42, 44–49, 52, 69, 75–77, 79, 81–88, ­90–92, 94, 97–98, ­100–102, ­104–105, 107, 109, 123, ­130–131, 134–136, 138–142, 144 bereikšmės ​67–70 blyškios ​55, 78, 107 cinoberio raudonis ​26, 67 dryžuotos ​92, 103, 107–109 geltona ​13–14, 17, 38, 41, 45–46, 50, 52, 55, 68–69, 73–74, 79, 93, 95–96, 98, 104–106, 109, 111–117, 119, 121–123, 125, 127, 142 karminas ​13, 26 karmazinas ​15 lelijinė ​16, 49, 67–68, 136 liturginės ​26

margos ​12, 14–15, 35, 41, 49, 69, 90, 96–97, 99, 102, 104, 107, 109, 115, 129–130, 132, 143 mėlyna (žydra) ​13–16, 18, 26–27, 30–31, 33–36, 38, 41–42, 44–46, 50–51, 55, 67–69, 73–74, 86–87, 101–102, 105, 107, 109, 112, 125–128, 130–131, 138, 144 oranžinė ​68, 106, 116, 142 pastelinės ​16, 53, 134–135, 138 pilka ​13, 15, 18, 24, 36, 38, 45, 47–52, 55, 78, 87, 91, 101–102, 129, 135–136, 138, 142, 143–144 purpuras ​26, 36, 39, 67–68, 95, 135 raudona ​11, 13–15, 20, 22–23, 26, 28–30, 36, 38–40, ­44–49, 55, 67–69, 74–77, 79, 81–88, 91, 95, 97, ­101–102, 104–106, 109, 112, 116, 118–120, 122, 125, 131–132, 140, 144 raudona (plaukų spalva) ​ 118–120, 122 rožinė ​68, 136 ruda ​13, 45–49, 52, 69, ­74–75, 77–82, 87, 109, 115, 132, 136, 138–140 juoda ​11, 14–18, 22, 26, ­28–30, 34–35, 44–45, 47–52, 69, 74–75, 86, 88, 91–92, 97, 100–102,

Rodyklė 161 1­ 04–105, 107, 109, 112, 123, 130, 135–136, 138–142, 144 juoda (sabalo) ​26 juoda ir balta ​14, 18, 30, 48, 52, 97, 104, 107, 123, ­135–136, 138–142, 144 sidabrinė ​26, 140 šarlachas ​15, 36, 39–40, 47, 49, 75, 86, 144 violetinė ​16, 48–49, 67, 135 žalia ​10, 13, 17, 23, 26, 28–29, 38, 40–41, 44–45, 49, 57, 62, 64, 67–69, 74, 85, 95, 97, 101–102, 104–106, 109–110, 115–116, 122–126, 131, 140 žaliai geltona ​93, 113, 115–117 spalvos, kaip ginčų objektas ​ 9–10, 13, 30–32, 46, 49–53, 101, 109–110 spalvų nykimas ​16, 36, 71, 132–144 spalvų suvokimas ​10–11, 19–20, 40, 62 Spiegel der sonden (Nuodėmių veidrodis) ​97, 112 Spiel von den sieben Farben (Vaidinimas apie septynias spalvas) ​45 Sorbonas, Robertas de ​49 strazdanos ​79, 120 Sugeras, abatas ​134–135 Seuse, Heinrichas ​104 svastika ​29 Šventosios Dvasios dovanos ​ 28, 60

Taboro kalnas ​64 Terencijus ​74, 128 Tregement der ghesontheyt (Sveikatos traktatas) ​123 Tristanas ​116 Troja ​27, 29, 31, 76, 80, 82–83 Tomas Akvinietis ​20, 26 Usnachas ​87 Utopija ​94 vaikas ​13, 22, 26, 95, 107, 134, 142 vaivorykštė ​30, 104, 129 Veldeke, Hendrikas van ​57 velnias ​9–12, 15–16, 18, 21–22, 25, 29–30, 32, 34, 48, 60–62, 64, 74, 79, 84, 89–90, 94, 98, 101–102, 109–110, 119–120, 127–129, 133, 137 Ventu kalnas ​59 Viljamas Overnietis ​123 Vincentas iš Bovė ​20 vitražo menas ​12, 23–24, 30, 35, 52, 69, 105, 129, 131, 134 Vogelweide, Walther von der ​29 Vrouwen Natuere ende Comp­ lexie (Moterų prigimtis ir kompleksija) ​81 Walewein (Gavenas) ​29, 37 žydas ​80, 96, 111, 114, 117–119 Žydrasis luotas ​126 Žuanvilis, Žanas ( Joinville, Jean de) ​49

Išleido leidykla „Aidai“ Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Spausdino „Balto Print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Formatas 125 × 195 mm Šriftai „Arno Pro“, „FF Scala Pro“ Tiražas 800 egz.

Spalvos turi daug aspektų. Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėgi­nama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

ISBN 978-9955-656-88-3