Pomirtinė trilogija by Aidai

M at e M at i š i ć

Pomirtinė trilogija

M at e M at i š i ć

Pomirtinė trilogija Iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič

aidai · 2012

Versta iš: Mate Matišić, Posmrtna Trilogija, Zagreb, Hrvatski Centar ITI-UNESCO, 2006 Knygos leidimą parėmė Kultūros rėmimo fondas The publication of this work is supported by a grant from the Ministry of Culture of the Republic of Croatia Redaktorė Rima Malickaitė Tarminės kalbos redaktorė Rūta Kazlauskaitė Dailininkas Tomas Mrazauskas © Mate Matišić, 2006 © Julija Gulbinovič, vertimas, 2012 © Aidai, 2012 ISBN 978-609-450-008-4 UDK 821.163.42-2 Ma626

Turinys

Apie dabarties nebūtį ir ateitį mirtyje 9 Pirma laidojami sūnūs 21 Moteris be kūno 77 Niekieno sūnus 115 Apie autorių 173

Aš manau, kad režisieriai stato per daug spektaklių pagal pjeses iš klasikinio repertuaro. Teatro režisierius jaučiasi padaręs didį darbą, jei pastato vieną naują pjesę tarp šešių Williamo Shakespeare’o, Antono Čechovo, Pierre’o de Marivaux ar Bertoldo Brechto pjesių. Tai paprasčiausiai yra neteisinga, kad rašytojai, mirę prieš šimtą, du ar tris šimtus metų, pasakoja istorijas apie dabartį. Žinoma, galima rasti paralelių, bet, bijau, niekas manęs neįtikins, kad Lizetė ir Arlekinas bei jų meilės intrigos turi ką nors šiuolaikiško. Meilės kalba dabar yra labai pasikeitusi, – taigi tai nėra tas pats. Kaip mes reaguotume, jei šiuolaikiniai autoriai pradėtų rašyti pjeses apie tarnus ir grafienes, įsitraukiančias į intrigas XVIII a. châteaux? Aš esu tas, kuris labiausiai žavisi Čechovu, Shakespeare’u, de Marivaux ir bando mokytis iš jų. Bet net jeigu mūsų amžiui neteko tokio masto rašytojų, manau, kad geriau pastatyti gyvenantį autorių su visais jo trūkumais negu dešimt šekspyrų. […] Mūsų laikų dramaturgai yra tokie pat geri kaip ir šiuolaikiniai režisieriai. Bernard-Marie Koltès

…kad pasaulis, kuriame aš gyvenu, visada išliks nuo manęs pasislėpęs. Paul Auster

Ap i e d a b a r t i e s n e b ū t į i r a t e i t į m i r t y j e Šiuo vertimu lietuvių skaitytojams pristatomas vienas svarbiausių ir originaliausių šiuolaikinių kroatų dramaturgų Matė Matišičius (Mate Matišić). Tai jau ne pirma pažintis su kroatų dramaturgija – klasiko Miroslavo Krležos (Miroslav Krleža) „Ponai Glembajai“ (rež. Ivica Buljan) ir žymaus šiuolaikinio rašytojo Miro Gavrano (Miro Gavran) pjesės „Mano žmonos vyras“ (rež. Kostas Smoriginas), „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė), „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) jau rado kelią į Lietuvos teatro scenas. Matė Matišičius, kaip ir Miro Gavranas, atstovauja populiariausių šiuolaikinių kroatų dramaturgų kartai, kuriai priklauso ir tokie rašytojai kaip Elvis Bošnjakas, Nina Mitrović, Ivana Sajko, Tomislavas Zajecas, Tena Štivičić, Ivanas Vidičas. Pristatant tris „Pomirtinės trilogijos“ pjeses, pagrindinis šio vertimo tikslas yra suteikti galimybę tiek Lietuvos teatro režisieriams, tiek platesnei publikai susipažinti su dar viena ypatingo dėmesio verta šiuolaikinio teatro apraiška. Apie savo dramų pasaulį autorius yra ironiškai pasakęs, kad jis „nekuria, – tik nurašo nuo realybės“. Ta realybė – pasaulis, regionas, aplinka, kur Matišičius augo ir ką sugėrė į save. Galbūt todėl, nors jis ir yra paminėjęs, kad Sartre’as, Camus, Brechtas, Pirandello ir kiti darė įtaką jo literatūriniam polinkiui, šio dramaturgo groteskiškas, satyriškas, brutalus ir drauge brutaliai žmogiškas teatras nuo pat savo atsiradimo pradžios egzistuoja kaip nepriklausomas ir savitas pasaulis. Ypatingas autoriaus ir jo gimtojo krašto ryšys, išliksiantis kaip savitos kūrybos ašis ir vėliau, matomas jau pirmoje pjesėje „Mirktelk jam, Bruno!“ („Namigni mu, Bruno!“, 1985 m.; vėliau pakeista į „Auksinio danties blykstelėjimas“ – „Blijesak Zlatnog Zuba“). Joje autoriaus gimtasis kraštas – Ričicų kaimas pietų Kroatijos užkalnijos regione (zagora), netoli Bosnijos ir Hercegovinos sienos, žmonių bendravimo ypatumai bei dialektas pasirodo tarsi iš tiesų dokumentiškai nurašyti nuo realybės. Matišičius apie šį savo pirmagimio bruožą yra pasakęs,

kad matė tą pasaulį kaip vieną užbaigtą paveikslą. Įvertindamas tos erdvės ir kultūros įtaką savo, kaip žmogaus ir rašytojo, susiformavimui, jis yra pastebėjęs: „Be tos savo biografijos dalies tikrai nebūčiau parašęs „Cinco ir Marinko“, nei „Auksinio danties blykstelėjimo“. Bet taip pat nebūčiau galėjęs apie tai parašyti, jei nebūčiau išvykęs iš to krašto. Ir ne tik fiziškai“1. Išvyko būdamas šešerių, kai tėvai, vykdami į ekonominę emigraciją Vokietijoje, patikėjo Matę savo artimų giminių globai: „Teta yra mama, mama yra teta, tėvas yra dėdė, dėdė yra tėvas, ir niekas iš jų nėra tas, kaip juos pavadinau“, – vėliau savo dienoraščiuose rašys Matė. „Jie keturiese susimaišė į vieną tėvų porą, kuri turėtų tėviškai sugyventi mirtyje. Taigi tos dvi mano tėvų poros nusipirko bendrą kapą“2. Kuriant Matišičiaus draminį pasaulį, šis išsiskyrimo taškas yra itin svarbus, nes užtikrina šiam procesui vietos, kuri pradingsta, nostalgijos leitmotyvą. Vietos, kurią išeidami su savimi nusineša brangūs žmonės ir kuri Matišičiui yra mirusi. „Mano Dalmatijos užkalnija yra po žeme. Kapinėse. Ta naujoji užkalnija yra man nepažįstama“, – sako autorius. Bažnyčių varpai skirtingai skambėdami skelbia vaiko ar suaugusio mirtį, raudos nutraukia šeimos pietus ar vaikų žaidimus, – mirtis šiame krašte egzistavo lygiomis teisėmis su gyvųjų kasdienybės pasauliu. Matišičius iš čia atsinešė susidomėjimą mirties manifestacijomis. Visa tai tampa ištakomis, iš kurių atsiranda Matės Matišičiaus dramų pasaulis – pasaulis aukštyn kojom. Kroatų teatro kritikė Nataša Govedić, 2007 m. apžvelgdama Matės Matišičiaus dramos „Niekieno sūnus“ pastatymą, pastebi: „Kalbant apie gilų, visa apimantį bejėgiškumo jausmą, vėl grįžtame į mūsų nepakankamai politiško teatro problemos šerdį. Netgi tie režisieriai, autoriai ir aktoriai, kurie įvairiomis stilistinėmis priemonėmis linksta prie maišto retorikos, labai retai savo vaidinimais pagerbia revoliucijos dvasią. […] Tarsi kūrybinis pasipriešinimas

1 Ožegović, Nina, “Mate Matišić – pisac šokantnih drama i svirač jazza”, in: Nacional, 2007, Nr. 589 (vasario 27 d.). 2 Matišić, Mate, “Smrad(ovi) štalice. Adventski dnevnik”, cit. iš: Ivaković, Hrvoje, “Naopaki dramski svijet Mate Matišiča”, in: Matišić, M., Posmrtna Trilogija, Zagreb, Hrvatski Centar ITI-UNESCO, 2006, p. 16.

būtų amatas, kuriam reikėtų ilgą laiką iš anksto įvairiais pavidalais praktikuoti asmeninę drąsą, o čia žengiame tik pirmus žingsnius. Nereikia nė stebėtis, kad taip mėgstame Čechovą ir jo charakterius, kurie tikrus maištininkus mato tik po šimto ar tūkstančio metų. Sunkiausia yra surasti dabartį. Matės Matišičiaus ir Vinko Brešano (režisieriaus, – aut. past.) „Niekieno sūnus“ bent nurodo susidomėjimą dabarties akimirka“3. Matė Matišičiaus „Pomirtinė trilogija“, išleista Kroatijoje 2006 m., yra giliai persmelkta tokių dabarties paieškų. Kroatijoje tai laikotarpis (pirmoje dramoje net tiksliai nurodyti veiksmo metai – 2002-ieji), kai 1991–1995 m. karas tebegyvuoja kaip milžiniškas palikimas, natūrali kasdienybės dalis, tarsi akivaizdžiai nieko neišderinanti. Šiuose trijuose dramos veikaluose tas palikimas pasirodo kaip trisdešimtmečiai pensininkai, buvę kariai, sėdintys invalido vežimėliuose, sugniuždyti potrauminio streso; kaip nuo karo likę ginklai, kuriuos žmonės nešiojasi ir nevengia panaudoti, iškilus rimtesniam nesklandumui; kaip gyvenimai, paženklinti pasiaukojimo dėl tėvynės. Būtent šis gilus mirties, neįgalumo, įvairialypio tragiškumo įsiskverbimas į kasdienį gyvenimą turi didžiausią galią sukrėsti. Matė Matišičius yra puikiai perpratęs šią galią bei pajutęs savo gebėjimą tai matyti ir parodyti. 1987 m., kai tuometinis Kroatijos valstybinio Splito miesto teat ro direktorius Marinas Caričius (Marin Carić) atpažino talentingo jauno dramaturgo potencialą ir buvo pastatyta jo pirmoji pjesė, 22 metų Matė Matišičius dar studijavo teisę ir buvo ką tik išėjęs iš populiarios roko grupės „Prva ljubav“. Įžengęs į dramaturgijos pasaulį spontaniškai ir be jokio profesionalaus pasirengimo ar kryptingos meninės įtakos, dvidešimtmetis Matišičius atsinešė su savimi konvencijų nepripažįstančią kūrybinę energiją, aštrų vadinamojo juodojo humoro jausmą, grotesko pojūtį, kritišką tautinio, regioninio charakterio pajautą – visa tai, kas leis jo draminiam pasauliui, kaip pats autorius yra apibūdinęs, būti laikomam „literatūriniu nutrūkimu nuo pavadžio“. Šiam „vidiniam pasiutimui“

3 Govedić, Nataša, “Kazalište. Jurišanje napjeva”, Zarez, 209, 2007-06-28, http:// www.zarez.hr/209/kazaliste2.html.

išreikšti autoriui prireiks daugelio susipynusių žanrų bei stilių. Dėl „liaudies teatro“, sentimentalumo, patetikos, parodijos bei ironijos elementų maišaties jo pjesės gali būti laikomos ‘satyra’ šios sampratos pirmine prasme: „satura“ iš lotynų kalbos – indas, pilnas įvairių vaisių, „mišrus valgis“, – tai taikliai yra paminėjęs kritikas Hrvojė Ivankovičius4. Šis „nutrūkimas nuo pavadžio“ negalėjo likti nepastebėtas kroatų teatro bei kultūros pasaulyje, ypač dėl itin jautrios politinės šalies situacijos, susiklosčiusios nuo sudėtingos dešimto dešimtmečio pradžios, ir nenuklystume toli nuo tiesos šiam „jautriam“ laikotarpiui priskyrę dešimtmetį prieš ir dešimtmetį po. Matės Matišičiaus draminiai veikalai „Auksinio danties blykstelėjimas“ (1985), „Legenda apie šventąjį Muhlą“ (1988), „Kalėdų pasaka“ (1989), „Cinco ir Marinko“ (1992), „Babelio angelai“ (1996), „Kunigo vaikai“ (1999) bei trys pjesės, įėjusios į „Pomirtinę trilogiją“, ir vėliausia jo drama „Balionas“ pasirodė būtent minėtu laikotarpiu. Laikyti teatrą politiniu vien todėl, kad jo atsiradimo periodas sutampa su vyravusiomis akivaizdžiai politinėmis valstybės nuotaikomis, nebūtų teisinga, nebent visą teatrą per jo konfliktuojančią prigimtį laikytume politiniu menu. Tačiau svarbus Matišičiaus kūrybos bruožas yra realizmas (koks tai realizmas, nagrinėsime toliau) ir susidomėjimas dabartimi – stiprus, neatsiejamas nuo jo kaip žmogaus ir rašytojo. Dažnai Matišičiaus veikalai vadinami politiniu teatru, nes autorius palytėja vadinamųjų gastarbaiterių (iš vokiečių gastarbeiter – kviestinis darbininkas) reiškinį bei likimą („Kalėdinė pasaka“, „Cinco ir Marinko“), rašo apie pokario daugybę asmeninių ir vieną milžinišką kolektyvinę traumą, ką ir kalbėti apie „Babelio angelus“, kurie buvo suprasti kaip raiški politinė satyra (labiausiai kritikuota drama – jos neraštingas, avį seksualiai išnaudojantis miesto meras publikai kėlė asociacijų su tuometiniu prezidentu Franjo Tudžmanu, nepaisant autoriaus tvirtinimų, jog nebuvo taikomasi į konkretų asmenį). Nevengdamas tokių jautrių kroatų kolektyvinės sąmonės vietų kaip Bažnyčia ir tikėjimas, kaip mitinis valstybės gynėjų solidarumas bei moralumas, kaip nepagydoma politikų veidmainystė

4 Ivanković, Hrvoje, op. cit., p. 24.

ir neišprusimas, Matišičius pagarsėja kaip šokiruojantis, papiktinantis, nepatogus autorius (Lietuvos skaitytojams verta prisiminti visuomenės dalies reakciją į Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“.) Tačiau Matišičius yra savo laiko žmogus, neabejingas jo realijoms. Politinis kontekstas, nors neatsiejamas nuo jo teatro, tėra laukas, suteikiantis šiam dramaturgui galimybę kurti savo pasaulio vizijas. Tose vizijose atsiskleidžia, koks absurdiškas pasaulis, kokia bejėgė žmonija chaotiško ir neharmoningo pasaulio akivaizdoje, koks neišvengiamai tragikomiškas gyvenimas ir kiek daug galimybių pasijuokti suteikia politikų ir valdininkų pasaulis. Šio dramaturgo raida atsispindi jo santykyje su dramų veikėjais. Ypač ankstyvojoje kūryboje dažnai jie „nurašyti“ nuo tikrų asmenų, niekada neįkūnija idealizuotų tipažų, bet visada turi kontrastingų bruožų, būdingų realiems asmenims. Tačiau kritikų buvo pastebėta, kad Matišičiaus draminiai asmenys nepatiria psichologinės raidos: jų psichologinė tapatybė esanti giliai ir visiems laikams nulemta socialinės tapatybės, taigi vietos ir joje susiformavusio mentaliteto. Būdami bejėgiai, jie yra visiškoje autoriaus galioje. Tačiau charakteriai vis dėlto patiria evoliuciją, o svarbus vaidmuo čia atitenka kalbai, kuria veikėjai kalba. Pirmosiose Matišičiaus dramose jie prabyla autoriaus gimtojo krašto tarme („Tas kraštas man padovanojo ne tik charakterius, bet ir nuostabiai muzikalią kalbą, kurios ritmas tobulai tinka dramoms rašyti“5). Šis bruožas jį išskyrė iš tuometinės jaunųjų dramaturgų kartos, kurie nenorėjo savo istorijų grįsti atpažįstamu sociokultūriniu kontekstu. Matišičiaus susidomėjimas natūralia kaimo aplinka, netašytu charakteriu ir kalba priartina jį prie ankstesnės kartos politinio satyriko Ivo Brešano (g. 1936 m.) ir įžymaus italų dramaturgo bei rašytojo Luigi Pirandello, kai kurias dramas parašiusio siciliečių tarme. Lietuvių literatūros kontekste panašumų galima įžiūrėti su Juozo Erlicko ir Mariaus Ivaškevičiaus kūryba. Prie šio savo ankstesnių veikalų bruožo Matišičius vėl grįžta pirmoje „Pomirtinės trilogijos“ dramoje „Pirma laidojami sūnūs“. Vertime tai perteikiama šiauliškių tarme. Ji buvo pasirinkta dėl panašumo

5 Ibid.

su Matišičiaus gimtaja tarme: polinkio trumpinti žodžių galūnes bei žodžius, panašaus sklandumo ir ritmiškumo. Be abejo, kai kurie prasmių ir kalbos niuansai neišvengiamai pasiklydo vertime (pavyzdžiui, politinį krūvį turinti kalbų maišalynė, kai prabylama serbiškai ar bosniškai ir paaiškėja veikėjų svetimumas ir susipriešinimas), telieka tai scenai ir režisierių interpretacijoms. Vėlesnėje Matišičiaus kūryboje dialektas užleidžia vietą bend rinei kalbai. Pavyzdžiui, pirmoje politinėje dramoje „Babelio angelai“ naujai atsivėręs kontrastas ypač matomas, – čia kalbama valdininkų bei valdžios sferos sausomis trafaretinėmis formuluotėmis. Tokios kalbos pavyzdžių aptiksime ir trilogijos pjesėje „Niekieno sūnus“ – politikas Izidoras Baričius, atsiribojęs nuo tikrovės ir savo šeimos tragedijos, prieš veidrodį kartoja politinių klišių prisodrintas kalbas. Tokia kalbėsena leidžia nujausti veikėjų tapatybės krizę – iki tol saugūs savo kalbinėje mikrovisatoje, jie susiduria su kalbos dezintegracija. Nors autoriaus kūriniai gali būti matomi kaip tam tikro pasaulio sulaikymo, dokumentavimo, konservavimo aktas, didžiausias ir svarbiausias Matišičiaus teatro konfliktas kyla iš vietos netekties, kurią patiria tos vietos gyventojai (tai taikliai pastebėjo Nataša Govedić, kalbėdama apie ankstyviausius autoriaus darbus). Būtent netekties momentas (akimirka, kuri trunka) labiausiai domina autorių, ir ne vien tik tampa veiksmo absurdiškumo priežastimi, bet iš esmės yra bruožas, grindžiantis absurdo teatrą. Jei absurdo jausmo konstitucija laikome tai, ką Albert’as Camus vadina „išsiskyrimu tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jo scenos“, Matišičiaus dramos veiksmas dažnai išsirutulioja iš akimirkos, kurioje įvyksta toks išsiskyrimas. Autoriaus koketavimą su absurdo poetika, peraugsiantį į stiprų ir sąmoningą santykį vėlesnėje kūryboje, kritikas Daliboras Fore tičius pastebėjo dar 1988 m., kai buvo pastatyta antra Matės Mati šičiaus pjesė „Legenda apie šventąjį Muhlą“. Čia, kaip ir kitur jo kūryboje, jaučiama, kaip negailestingai ir brutaliai žaidžiama su veikėjų gyvenimais ir likimais, kaip jų pastangos ir kančios tampa beprasmės, taigi absurdiškos. Matišičius fabulą plėtoja, jei galima taip pasakyti, turbulentiškai, – tai leidžia įžvelgti paralelių su Jeano

Geneto absurdo teatro poetika ir Tadeuszo Kantoro teatru, kurie domisi tikrovės trapumu bei siekia atskleisti įsitikinimo, kad žmogus kontroliuoja savo realybę, bergždumą. Dramų charakteriams bent iš dalies kontroliuoti savo gyvenimus trukdo nuolatinis veiksmo balansavimas tarp realybės ir nerealumo, dėl kurio taip drastiškai persimaino situacijos, tarsi iš tikrųjų nepalankūs dievai žaistų su veikėjais. Situacijos yra tokios traumuojančios, kad instinktyviai atsisakome suvokti jas kaip realiai įmanomas, tačiau vis dėlto suprantame, kad tie fantastiniai elementai yra puikiai įpinti į tikrovę. Taip pačius keisčiausius tikrovės elementus įjungdamas į draminę medžiagą, autorius pamažu išsilaisvina iš pasakojimo tikroviškumo ir įžengia į draminį „ant-realizmą“6, ir tai ypač matyti „Pomirtinės trilogijos“ pjesėse. Toks išsilaisvinimas nepaverčia Matišičiaus draminės tikrovės visiškai fantasmagoriška, bet suteikia jai ypatingų išvirkščio, aukštyn kojomis apversto pasaulio ypatybių. Toks pasaulis – tarsi tik užsimaskavęs tikrovės kauke, o iš tiesų toks trapus, kad primena iliuziją ar sapną ir subyra vos vieno įvykio pajudintas, tarsi tebūtų atvaizdas veidrodyje Jeano Geneto „veidrodžių koridoriuje“7, ir pasigirdus skambučiui tikrovė pasirodo esanti iliuzija. Šią knygą sudarančias tris chronologiškai ir turinio požiūriu savarankiškas pjeses „Pirma laidojami sūnūs“, „Moteris be kūno“ ir „Niekieno sūnus“ tematiškai jungia pagrindinių veikėjų savižudybė. Pirmosios – „Pirma laidojami sūnūs“ – dramos šerdį sudaro klasikinė Europos teatro tema – mirusiųjų laidojimas. Tėvai nepailsdami ieško kare žuvusių savo vaikų kūnų ir yra priversti jų ir savo likimus atiduoti į mafijos atstovų, prekiaujančių žuvusiųjų kūnais kaip bet kuo

6 Terminas, pavartotas Daliboro Foretičiaus viešajame laiške Matei Matišičiui po „Babelio angelų“ premjeros: Firetić, Dalibor, “Kazališna pisma (1): Mati Matišiću – Promašaj ili prekretnica?”, VIJENAC, Zagrebas, 1997-01-16. Tai buvo padrąsinamas balsas tarp daugelio pasipiktinusių kritikų atsiliepimų. Tuo metu prezidentas Franje Tudžmanas atsisakė patvirtinti opozicionierišką Zagrebo merą, o dramos veiksmas per daug priminė šių aktualijų satyrą, tad pastatymas buvo atidėtas dėl politinių priežasčių. Kai jis vis dėlto įvyko, Matė Matišičius sulaukė skandalingiausių iki tol reakcijų ir buvo apkaltintas neskoningumu. 7 Esslin, Martin, “Jean Genet. A Hall of Mirrors”, The Theatre of the Absurd, Pelican Books, Great Britain, 1968, p. 195.

kitu, rankas. Nerasdami išeities ir negalėdami toliau ramiai gyventi, jie užstringa mirusiųjų pasaulyje – juos domina tik mirusieji, jie jaukiai vakarieniauja kapinėse ir viltį išsigelbėti nukelia už gyvenimo ribų, į anapusinį pasaulį, kur mirtis juos visus vėl turi suvesti. Mirusieji savo ruožtu tebegyvena gyvųjų pasaulyje, taip pat laukdami „tikrosios“ mirties, kuri vienintelė turi galios pažaboti chaosą, viešpataujantį pomirtiniame pasaulyje taip pat kaip ir žemėje. Tačiau aiškėja, kad mirtis tėra kita gyvenimo pusė, tokia pat triviali, ir negali pasiūlyti išeities iš kančių ir beprasmybių labirinto. Antroje knygos pjesėje „Moteris be kūno“ vėl pasirodo universalios – kaltės išpirkimo ir moters kūno paaukojimo – temos. Karo invalidas Martinas, sužinojęs apie savo mirtiną ligą, suranda Emą, penkiasdešimtmetę prostitutę, kurią jis su savo karo draugais prieš penkiolika metų išprievartavo, kol jos vyras buvo kankinamas iki mirties tame pačiame kambaryje. Tačiau siekdamas išpirkti savo kaltę, Martinas atsiskiria nuo savo karo draugų, kurie simbolizavo tikėjimą praeities, nors ir tragiškos, prasmingumu. Taip jis netenka „atminties apie prarastą tėvynę, kaip ir neturi vilties sulaukti pažadėtosios žemės“. Tai įvyksta netenkant iliuzijų. Nepalikdama teisingumui – galimybei kontroliuoti tikrovę – jokios vilties, drama baigiasi malda, bylojančia ne apie išganymo viltį, bet apie žmogaus bejėgiškumą. Martino savižudybė yra pasiaukojimo gestas ir bandymas pasipriešinti – ir visuomenei, ir likimui, o savo esme simbolizuoja susvetimėjimą, nuo kurio prasideda absurdas. Mirties, kaip sąmoningo atsako į sąmone nebeaprėpiamą tikrovę, leitmotyvas akivaizdus ir paskutinėje šio rinkinio pjesėje. Jau pavadinimas „Niekieno sūnus“ nurodo į tapatybės problematiką. Ivanas, kovęsis kroatų pusėje ir per karą netekęs kojų, sužino, kad tikrasis jo tėvas yra serbas – ir tik po to, kai pats jį nužudo. Dar viena Matės Matišičiaus kūrybai būdingų klasikinių temų – tėvažudystė – tampa aiškiu atsiskyrimo nuo pažįstamo pasaulio bei negalėjimo į jį grįžti ženklu. Niekieno sūnus – žmogus be identiteto, paliudijęs, kad jo pasaulis grindžiamas melu, o pats baisiausias sapnas virsta tikrove. Ivanas pasirenka netiesioginę

savižudybę – jis uždainuoja puikiai žinodamas, kaip reaguos palatos kaimynai – buvę kariai, nelaisvėje kankinti muzika. Taip jis panaudoja valstybę savo išlaisvinimui iš jos pačios bei iš pasaulio, kuris jam tapo absurdiškas. Tačiau mirtis neatneša ramybės ir apsivalymo nė vienoje iš „Pomirtinės trilogijos“ dramų. Pasaulyje, kuriame nusitrynusi riba tarp to, kas įmanoma, ir to, kas fantasmagoriška (atsiranda iš siaubingos realybės), mirtis, kaip aukščiausia instancija, taip pat netenka savo galios. Čia ji ne išsprendžia konfliktą, bet duoda pradžią naujam („Pirma laidojami sūnūs“), yra nustelbta veidmainiškos draugo kalbos („Moteris be kūno“), negali paliesti net artimiausio žmogaus širdies ir yra panaudojama politinei karjerai („Niekieno sūnus“). Būtina pastebėti, kad savo teatro filosofijoje žengdami į absoliutų simbolizmą Jeanas Genetas ir Tadeuzsas Kantoras labiau nei Matišičius atskiria pasaulio ir teatro realybes. „Tikriausiai iliuzija ir menas nuolatos atims iš tikrovės jos praktiškumą, t. y. pavers ją nerealia. Pavers ją simboline!“ – rašė Kantoras8. Panašiu metu kūręs jo bendraamžis Jeanas Genetas aiškino, kad savo vaidinimais siekęs sukurti teatrą teatre, o charakterius paversti simboliais, metaforomis. Tačiau Kantoro, Geneto ir Matišičiaus teatro pojūčius jungia supratimas, kad nėra išsigelbėjimo iš tikrovę falsifikuojančios iliuzijos. Geneto tikrovė visiems laikams užstringa veidrodžių koridoriuje, Kantoro postdraminiame teatre, supratusiame, kad tikrovė visada yra sumanipuliuota ir mistifikuota, ji tampa simboline, o Matės Matišičiaus trijų „Pomirtinės trilogijos“ dramų pasaulyje gyvenimas ir mirtis, nepastebimai besimaišantys tarpusavyje ir egzistuojantys kaip dvi vienos monetos pusės, atitinka iliuzijos ir tikrovės opoziciją – jos susipynusios taip, kad atskirti, kas yra kas, nėra įmanoma. Tarp šitų konfliktuojančių pusių yra įkalintas Matišičiaus dramos žmogus. Mirties tema šiuos autorius jungia ir kitoje plotmėje. Martinas Esslinas pastebi, kad „Jeano Geneto teatre pasaulis egzistuoja tik kaip nostalgiškas gyvenimo atsiminimas sapno ir fantazijos

8 Kantoras, Tadeuszas, “Wielopole, Wielopole”, p. 111, cit. iš: Plesniarowicz, Krzystof The Dead Memory Machine. Tadeusz Kantor’s Theatre of Death, CRICO TEKA, Krakow, 1994, p. 56.

pasaulyje“9, ir vadina jį „mirties šokiu“10. Esslinas taip pat cituoja Jeaną Paulį Sartre’ą, kuris nuodugniai nusimanė apie gyvenimą numirus, kuris pavadina Genetą mirusiu žmogumi11. Pats Jeanas Genetas teigė, kad jį tegali sujaudinti „šešėlių teatras“, nostalgija, atsiminimas apie tai, kas buvo. Tai atitinka Tadeuzso Kantoro „mirties teatro“ idėją, kuri fundamentaliai remiasi į supratimą, kad perkelti pasaulį, kuris kažkada egzistavo, bet dabar yra miręs, į dabarties tikrovę – sugebėti jį atsiminti bei atgaminti – yra neįmanoma. Mirtis Kantoro teatre pasitelkiama kaip „vienintelis ginklas prieš konformizmą mene ir gyvenime“. Grįžtant prie Matės Matišičiaus „Pomirtinės trilogijos“, energingas veiksmas ir desperatiškai vieni su kitais ir pačia realybe kovojantys personažai šiose dramose priklauso pradingstančiam pasauliui. Kantoro postdraminis teatras yra „toks uždaras, kad toliau jame dalyvauti nebeįmanoma“12, o Matės Matišičiaus veikėjai atsisako toliau dalyvauti savo gyvenimuose, atsiriboja nuo gyvenimo ir kartu tą pasaulį nugramzdina į nebūtį (toliau jis jau egzistuoja kitaip – kaip absurdiška, išvirkščia tikrovė). „Pomirtinės trilogijos“ autorius rašo, atmintyje išsaugodamas bent iškreiptą atvaizdą to, kas jo šalis yra dabar. Dabartis, nuolatos slystanti iš rankų ir išsisukanti iš bandymų ją suprasti, visada yra pomirtinė, t. y. kažkas, kas ateina viskam pasibaigus ir visada kupina nostalgijos. Bandyti kalbėti apie autorių, gyvenantį ir kuriantį dabar, bei apibrėžti jo teatro pojūtį yra taip pat nelengva. Baugu, kad analizuojant Matišičiaus-dramaturgo kūrybą, Matė, toks gyvas, kasdienybės reikalais ir idėjomis degantis, žaismingas, politiškai nuostabiai nekorektiškas, pradings, pavirs suarchyvuota medžiaga, praeitimi. Matė, kuris atskubėdavo susitikimui po paskaitų Zagrebo Dramos akademijoje, kur jis dėsto, ir pakeliui į dažnus koncertus su savo „čigoniškojo džiazo“ (gypsy jazz) grupe „Hot Club Zagreb“ ar kitais džiazo muzikantais („Bet koks bandymas apibrėžti džiaugsmą, kurį suteikia muzika, yra pasmerktas

9 Esslin, Martin, “The Theatre of the Absurd”, Penguin Books, 1968, p. 206. 10 Ibid. 11 Ibid. 12 Plesniarowicz, Krzystof, op. cit., p. 25.

būti paviršutinišku“13). Django Reinhardto kūriniai užima išskirtinę vietą Matės Matišičiaus muzikinėje erdvėje, po jo meistriška ranka atgyja žaismingos kroatų liaudies melodijos, itin nostalgiškai skamba Luizo Bonfá „Black Orpheus“. Matė, būdamas kritiškas sau ir kitiems, lyg tarp kitko pabrėžia: „Man baisiai juokingi tie rašytojai, kurie mano, kad jų rašymas yra svarbesnis už kitus darbus, ir kurie mato tame kažkokią savo misiją. Kartais man atrodo, kad būtent priešinga emocija ir žaidimas yra rašymo sąlyga. Bet aš nė į muziką nežiūriu rimtai, nes numirčiau iš nuobodulio, mąstydamas apie save, kaip kad nutinka tiems, kas nesuvokia žodžio „play“ reikšmės toje veikloje“14. Ir išskubėdamas į savo kasdienybę pamerkia akį. Norėčiau padėkoti visiems prie šios knygos atsiradimo prisidėjusiems žmonėms – visų pirma savo kroatų kalbos dėstytojams Sergejui Temčinui, Draženui Filipovičiui ir Robertui Bebekui už jų pastangas ne vien tik išmokyti kalbos ir vertimo, bet ir gebėjimo išversti save į skirtingą kultūrą. Taip pat dėkoju kroatų teatrologei ir dramaturgei, Baroko literatūros dėstytojai Zagrebo universitete Mirai Muhoberac už jos patarimą imtis Matės Matišičiaus dramų vertimo bei jos nesvyruojantį tikėjimą. Nuoširdžiai dėkoju ir Djinui Djivanovičiui ir Milanai Romić už jų patarimus ir paaiškinimus. Taip pat norėčiau padėkoti leidyklai „Aidai“ už kantrų triūsą, įdėtą į šį leidimą. Visi dramose pateikti paaiškinimai, jei nenurodyta kitaip, yra mano. J. G.

13 “Mate Matišić – pisac šokantnih drama i svirač jazza” („Mate Matišić – šokiruojančių dramų rašytojas ir džiazo muzikantas“), interviu žurnale “Nacional”, nr. 589, 2007-02-27. 14 Ibid.

Pirma laidojami s큰n큰s

Pa s ta b a

Dramos veikėjai kroatai kalba tarmiškai. Vertime kroatų kalbos atitikmeniu pasirinkta vakarų aukštaičių patarmės šiaurinės dalies šnekta apie Šiaulius ir Gruzdžius. Šnekta nuo bendrinės kalbos labiausiai skiriasi kai kuriomis fonetinėmis ir morfologinėmis ypatybėmis. Iš fonetinių ypatybių pirmiausia minėtinas stiprus kirčio atitraukimas. Kirtis iš trumpos, kartais ir iš ilgos galūnės nušoka į priešpaskutinį skiemenį, pvz.: dañtis ~ danti`s, panàšus ~ panašùs, gèrai ~ gerai˜. Galiniai bendrinės kalbos balsiai o ir ė šnektos atstovų tariami kaip a ir e, pvz.: bùva ~ buvo, màna ~ mano, láuke ~ laukė, dė˜de ~ dėdė. Iš nekirčiuojamos galūnės išmetamas trumpasis a, pvz.: (jie) kal˜b ~ kal˜ba, rei˜k’ ~ rei˜kia, vai˜ks ~ vai˜kas, kél’s ~ kẽlias, taip pat (aš) ei˜č’ ~ ei˜čia (bendrinė kalba pastaruoju atveju turi galūnę au: ei˜čiau); balsis a lieka tik tais atvejais, kai susidaro nepatogi tarti priebalsių samplaika, pvz.: tikras, visas, kalčiausias. Visada numetamas ir bendraties priesagos balsis i, pvz.: laukt, žiūrinėt; i nukritus, gale atsidūrę priebalsiai lieka minkšti. Trumpi tarnybiniai žodžiai dažniausiai vartojami be galinio priebalsio r, l, d, pvz.: à „ar“, dá / dà „dar“, dabà „dabar“, `i „ir“, vė˜ „vėl“, kodė˜ „kodėl“, kà „kad“. Ir atvirkščiai, kai kurie vienskiemeniai žodžiai, ypač ji, jis, ten, vėl, kartais pailginami dalelytėmis: sakoma jinai, jisai, tenai, vėlek. Iš morfologinių šnektos ypatybių išsiskiria sutapusios įvardžių formos: vienaskaitos kilmininkas ir galininkas mani, tavi, daugiskaitos galininkas ir įnagininkas mum, jum, pvz.: prašaũ tàvi „prašau tavęs“, gyvén pas màni „gyvena pas mane“, kviẽč’ mum ˜ „kviečia mus“, nètik’ jum ˜ „netiki jumis“. Visiškai nevartojamos esamojo laiko turi, myli tipo veiksmažodžių formos – jas pakeitė kelia tipo formos, pvz.: túr’ ~ tùria „tùri“, lỹdž’ ~ lỹdžia „lỹdi“, tùriam „turim(e)“, tùriat „turit(e)“. Veiksmažodžių būsimojo laiko daugiskaitos formos sudaromos su galūnėmis -me ir -te, pvz.: (mes) dary´sme „darysime“, (jūs) dary´ste „darysite“. Visos daugiskaitos naudininko formos nuosekliai tariamos be s, pvz.: vaikám „vaikams“, ji´em „jiems“. Sudėtiniuose sakiniuose šnektos atstovai nevartoja prijungiamųjų jungtukų tačiau, jog, retai vartoja kuris, -i, jei. Paskutinius du paprastai atstoja katras, -a ir ka „kad“, plg. nežinaũ, katràs tenái bùva „nežinau, kuris ten buvo“, netùriam pir˜kt, ka nenóriam „neturim(e) pirkti, jei nenorim(e)“. Rūta Kazlauskaitė

Veikėjai JAKOVAS, pensininkas, 62 metų FRANKA, jo žmona, pensininkė MIČUNAS, jų sūnus, pensininkas, 41 metų, neįgalusis (darbingumas 25%) MARIJA, jo žmona, 36 metų LUKA, Jakovo brolis, pensininkas MIJO, Lukos sūnus, pensininkas, 38 metų, neįgalusis (darbingumas 0%) BOŽO, Lukos sūnus, pensininkas, 36 metų, neįgalusis (darbingumas 40%) ANTĖ, pensininkas, trumparegis, 34 metų, neįgalusis (darbingumas 25%) MARTA, pensininkė, 60 metų GALIBAS, pensininkas iš Bosnijos ir Hercegovinos, 38 metų, neįgalusis (darbingumas 31%) IVICA, mafijos atstovas, pensininkas, neįgalusis (darbingumas 75%) TIHOMIRAS, pensininkas iš Zagrebo DRAGOLIUBAS, pensininkas iš Serbijos Veiksmas vyksta Ričicų kaime, Kroatijoje, 2002 metais.

Pirmas veiksmas

Pirma scena Kukliai įrengti gyvenamasis ir valgomasis kambariai Ričicų kaime Dalmatijos užkalniuose. Ant sienų matome kelis įrėmintus gobelenus ir kryžius. Iš dešinės – durys į lauką, prie jų – pakaba paltams. Per duris kairėje į kambarį įeina juodai apsirengusi moteris – Franka – su degančia žvake rankose. Moteris visa juoda, vieninteliai elastiniai tvars čiai išsiplėtusioms venoms gydyti, apvynioti žemiau kairės kojos kelio, nėra tokios spalvos. Ji prieina prie komodos, ant kurios stovi besišypsančio jaunuolio nuotrauka. Nuotrauka apdėta gėlėmis kaip altoriuje ar per šermenis. Moteris lėtai nulašina keletą karšto vaško lašų priešais nuotrauką, pas kui ant jų prispaudžia žvakę. Ilga, mirtina (anapus) kapų tyla, kurią trikdo vien tik plaktuko ir kaltelio stuksenimas į marmurą, girdimas iš kaimo kapinių netoliese. Po įsivyra vusios tylos ir minutės neveiksmo girdime, kad kažkas įeina į namus. Juodai apsirengusi moteris lėtai pasisuka kamba rio durų link. Praėjus akimirkai, į kambarį įeina Jakovas. Jis vilki tamsiu kostiumu ir rudu žieminiu paltu, o ant gal vos dėvi juodą kepurę. Laikydamas rankoje geltoną ligonio kortelę, pažvelgia į Franką, kuri jį įtemptai stebi, laukdama prabylant. Akivaizdžiai nusivylęs, blogos nuotaikos ir nete kęs vilties, Jakovas nesutikdamas purto galvą. FRANKA (tęsdama pradėtą nebylų pokalbį). O kiti?‥ JAKOVAS. Kaip kas… Franei atroda, ka atpažina dantis… (Bejėgiškai nusivelka paltą ir nusiima kepurę.) Bet nėr tikras, nes da viena moteriška saka, ka tie jo atpažinti dantys yra jos sūnaus… FRANKA. Ką daba darys? JAKOVAS. Nieka… Ką jis darys? Turės laukt, kol komisija da kartą peržiūrės dantis i popierius… Jie darysis DNR, tada i pamatys, kieno… (Pakabina paltą ir kepurę ant pakabos.)

FRANKA. O Vinko? JAKOVAS. Da lika tenai žiūrinėt… Bet abejoju, ka juos ras… Šituos iškase kažkur prie Kostainicos, o jo sūnus dinga prie Korenicos… FRANKA. Kam tada žiūr’? JAKOVAS. Niekad nežinai… Anąkart viena moteriška – jos sūnus buva dingęs prie Okučana, atrada, ka jis palaidots prie Ogulina…Vien tik tas Bačičius iš Bušanje šventai įsitikinęs, ka pažina savo dukrą… FRANKA (žegnodamasi). Ačiū Dievui, tegu bent kas… JAKOVAS. Tik niekam neaišku, iš kur tą galėja žinot… FRANKA. Ką?‥ JAKOVAS. Na tą… ka ją atpažins… Da prieš dešim dienų nupirka drobę i užsake mišias i laidotuves… Visiem atrode, ka iš prota išsikrauste, bet va – tik atėja, iškart ją atpažina… FRANKA. Luka šįkart nujauč’, ka jį rasi, net išėja ant antkapia vardą iškalt… JAKOVAS. Ja, mačiau aš jį… Sake, užbaigs, ka jau pradėja… Girdime kaltelio ir plaktuko stuksenimą į akmenį (už scenos). Jakovas prieina prie stalo ir pradeda vartyti ligonio kortelę. FRANKA. A tu alkans? Išviriau kopūstų… JAKOVAS. Gali truputį… Franka išeina į virtuvę. Tyla. JAKOVAS (garsiau, pasisukęs virtuvės link). Ar atsimeni, katrą ranką jis buva nusilaužęs? FRANKA (už scenos – iš virtuvės). Kas? JAKOVAS. Mūsų Matė… FRANKA (už scenos). Dešinę. JAKOVAS. Dešinę? Hm?‥ FRANKA (įeina į kambarį su lėkšte rankose). Kodė klausi? JAKOVAS. Viens buva panašus į jį pagal dantis, bet… tam buva lūžus kairė…

Franka deda lėkštę su įrankiais ant stalo. JAKOVAS. A tikrai žinai, ka dešinę?… Kortelėj nieka nėr, neparašyta… (Studijuoja kortelę.) FRANKA. Tikrai, tikrai… Amžinatilsį Džuka jam sutvarke tą ranką, i visai nereikėja eit pas daktarų… Todė i nėr… Čia buva kitą savaitę po Dirmavonės. (Išeina į virtuvę.) Jakovas nusivylęs užverčia ligonio kortelę. Įeina Luka – vyras panašių metų kaip Jakovas. Vilki dar binėmis kelnėmis, o rankoje neša plaktuką ir kaltelį akme niui apdoroti. JAKOVAS. A baigei?‥ LUKA. Vardą baigiau… Ryt da iškalsiu Kroatijos herbą… I galiu tau pasakyt, broli, ka mūsų kaps – pats gražiausias visam kaime… Visi man taip saka… JAKOVAS. Ja, tikrai gražus… Gražiai tu jį pataisei… Luka pats įsipila vyno ir geria. LUKA. I ką saka? A i vė tave kvies? JAKOVAS (beviltiškai). Saka, ka daba netur’ daugiau nieka… FRANKA (įneša kopūstienės puodą). Labai jau rūpiam jiem mes i mūsų vaikai… gražiai sau sėdž’, algą pasijem… JAKOVAS. Vakar Zagrebe dėl to susižodžiavau su kažkokiom mote riškom… FRANKA. Dėl ko? JAKOVAS. Dėl to… Važiuoju su tramvajum i girdžiu, kaip dvi bobos – tokios poniutės – kalbas apie tą šulinį… FRANKA. Kokį šulinį? JAKOVAS. Apie tą prie Vinkovcų, kur rada kelis negyvėlius… (Raikydamas duoną.) Rode vakar per žinias… Kalbas jos, i girdžiu: viena saka, kaip jai yr šlykštu, kai per televizorių roda kara kapų kasinėjimus… FRANKA (nustebusi). Šlykštu? JAKOVAS. Šlykštu, šlykštu… Va taip ir pasake… (Jakovas persi žegnoja ir pradeda valgyti.) O ta kita su viskuo sutink, ką šita

kalba… I da saka, ka jai užtenk numirėlių i kara, i ka vieną kartą jau turėtų su tuo nustot… FRANKA (ironiškai). A ne? JAKOVAS. A jauti tu?… Jom jau gana, o nepajuta nė biškį to kara… LUKA. Dėl to jom ir šlykštu… (Geria.) JAKOVAS. Sakau aš jom, ka tikrai yr maloniau tuos vaizdus per televizorių žiūrėt negu gyvai, kaip ka man reikėja… Pagava mani kažkoks siuts – visas tramvajus tik klausos… (Jakovas valgo ir patenkintas linksi galva.) Da jom sakau: „Jei jūsų sūnaus ieškotų ekskavatoriais kaip mana, nepliurptumėt tokių nesąmonių“… Po to jau jos užtila… LUKA. Hmmm!!! (Piktai, kol Franka ima lyginimo lentą.) Kol turėjom kariaut su serbais, tai jiem mūsų vaikai geri buva, o daba, kai juos reik žmoniškai palaidot, tai jiem šlykštu pasidare… FRANKA. Sakiau, ka taip bus… Jei būtum mani klausęs, nereikėtų daba sava sūnaus pagal dantis ieškot, i būtų jis su mum i sava vaikais… JAKOVAS. Ką tu čia?‥ Tik nesakyk man, ka aš čia kalts, ka mum serbai užmuše sūnų i ka neturiam anūkų… FRANKA. Aš tik sakau, kaip buva… Kai prasidėja kars, vis sakei: „Jei būčiau jaunesnis, iškart savanoriu eičiau“… Ką manai, lengva jam buva nuo pat mažumės klausytis tava pasakojimų apie Bleiburgą1… septyniasdešim pirmus2… „Kryžiaus

1 Bleiburgo žudynės. Kai 1945 m. Josifo Broz Tito komunistinė partizanų armija susijungė su Raudonąja armija ir vokiečiai pasitraukė iš Kroatijos, Jugoslavijos komunistai perėmė šalies kontrolę. Kroatų ustašių pajėgų likučiai – apie 200 tūkst. žmonių – traukėsi į Austriją, kur Bleiburgo mieste pasidavė britams. Britai belaisvius grąžino Jugoslavijos komunistams ir leido jiems spręsti, kaip elgtis. Šie surengė Bleiburgo skerdynes, kurių metu žuvo iki 150 tūkst. žmonių. 2 1971 m. – svarbių politinių priešpriešų Kroatijos politikoje kulminacijos metai, kai „Kroatų pavasario“ pradininkai buvo pašalinti iš valdžios postų dėl savo pernelyg revoliucingų pažiūrų. 1971 m. yra laikomi „Kroatų pavasario“ atskaitos metais. Judėjimo pradininkės politikės Savkos Dabčević-Kučar buvo siekta liberalesnio socializmo, didesnės Jugoslavijos respublikų (šiuo atveju, Kroatijos) autonomijos, sąžiningesnio ūkinės veiklos paskirstymo tarp respublikų, režimo demokratizavimo. Šios idėjos prigijo kroatų sąmonėje ir po dviejų dešimtmečių atnešė Kroatijai nepriklausomybę.

žygį“3?!. „Savka Tripalo Hajduk Dinamo“4… Kiti savo vaikus saugoja, ieškoja pažinčių, ka tik jų nepaimtų į karą, o tu didžiavais, kai vaiks pargrįža namo su uniforma… O galiausiai jį turbūt i nužude tie, su kuriais kartu kariava… (Jakovas nutaiso grimasą, rodydamas, kad nesutinka su jos spėjimu.) Ja, ja… Maivykis, tik maivykis… Aš vis labiau tikiu, ka taip i buva… Tau, vadinas, nekeista, ka jie šventai įsitikinę, ka jis – nužudyts?! Iš visa nieka nežina: nei kada nužudyts, nei kur, bet užtai šimtu procentų žina, ka nebegyvs… JAKOVAS. Kas čia keista?‥ Žina, ka buva paimts į nelaisvę i ka po to dinga, jis i visa grupe, kur buva paimti… Nereik čia didelia prota, ka suprastum, kas jiem atsitika… i kas juos išžude… FRANKA. Žinom, ką mum oficialiai pasake, o kasdien laikraščiuose randam, ka ką nors pamelava… Užmesk akį… (Padeda perlenktą laikraštį prieš jį.) Šitą vargšę mergikę, saka, da i išniekinę buva prieš nužudydami… JAKOVAS. Kas? FRANKA. Mūsų… (Pyktelėjęs Jakovas numoja ranka.) Tu mojuok, mojuok, bet visąlaik atsiverč’ taip, kaip aš sakiau, ka bus… Gal ką mate, ko neturėja matyt, i daba mums nesaka, kur jį nužude, nes tada i apie tą sužinos… Jakovas valgo ir tyli. FRANKA. Galėja išvažiuot kuriam laikui į Vokietiją pas mana brolį… Nieks jam nieka nebūtų prikišęs… o i kalbą būtų išmokęs… JAKOVAS (ironiškai, gindamasis). Taip, taip… Kaip Mikos sūnus… Prasidėja kars, išvažiava atseit studijuot į Angliją i baige kaip

3 Ustašių belaisvių kelias į Bleiburgą buvo pavadintas „Kryžiaus žygiu“ (križni put). 4 Politinis šūkis, populiarus „Kroatų pavasario“ metu. Futbolą dievinanti tauta sujungė dviejų mylimiausių politikų vardus ir dviejų legendinių futbolo klubų pavadinimus. Savka Dabčević-Kučar (1923–2009) – „Kroatų pavasario“ pradininkė ir viena iš vadovų. Miko Tripalo (1926–1995) kartu su Savka Dabčević-Kučar buvo vienas iš Kroatijos komunistų partijos lyderių, vėliau – „Kroatų pavasario“ pradininkas. Savka Dabčević-Kučar ir Miko Tripalo buvo populiariausi to meto politikai. „Hajduk“ – kroatų futbolo komanda iš Splito, „Dinamo“ – iš Zagrebo.

narkomans tam Amsterdame. Daba tur’ diplomuotą narkomaną namuose… FRANKA. Bent jau gyvs. JAKOVAS. Kol kas. FRANKA. Jeigu i numirs, žinos, kur jis yr… Jis visiem buva galvas susukęs kaip… nežinau… koks šventasis… JAKOVAS (nesupranta). Kas? FRANKA. Žinai tu gerai kas… JAKOVAS (griežtai, grasindamas). Franka!‥ Prašau tavi, nepradėk iš nauja… FRANKA. A matei, kokį jis sau antkapį parūpina? Antkapis visas iš marmura. Tur’ didesnį kapą negu mes namus… JAKOVAS. Mačiau, tai kas daba?… FRANKA (provokuodama). Nieka, nieka, tik šiaip sakau… Lengva jam buva svetimus vaikus į karą siųst, kai savi saugiai sėdėja… JAKOVAS (tvirtai). Sakiau tau, kad man Tudžmana5 nekibintum… Nėra man nieka baisiau už tuos, katrie daba, kai jis pasimirė, drąsūs ir protingi palika… o kol gyvena, negalėja nė žodžia išlement… Da išeis i taip, ka Tudžmans kalts i dėl to, ka Mikos sūnus – narkomans?‥ Tuo metu pasigirsta telefono skambutis. Jakovas užtyla, jis suirzęs. Valgo kopūstus. Franka nueina prie telefono. FRANKA (pakelia ragelį). Alio… (Nuoširdžiai.) O, čia tu?‥ A, va kaip, taip, gerai… Buva nuėjęs, bet kol kas nieka nėra… A rimtai?! Kada?‥ Labai džiaugiuos, sveikinu… Nežinau, turiu pasikalbėt su juo… Žinai tu jį… Ačiū, ka paskambinai… Perduosiu… Ačiū tau… Laikykis, laimingai… (Padeda ragelį ir paima šva rius marškinius lyginti.) Linkėjimai tau nuo Zdenkos… Jakovas nenusiteikęs kalbėti, kišasi dar vieną kopūstų šaukštą į burną. Tyla.

5 Franjo Tudžmanas (1922–1999) – Kroatijos prezidentas 1990–1999 m.

FRANKA. Pakviete mum į vestuves… Už dviejų savaičių ištek… Jakovas tyli. FRANKA. Saka, ka nėščia yr… JAKOVAS (ciniškai). A ne? Kažkaip, žinai, mani visai nestebin… FRANKA. Kas? JAKOVAS. Tas, ka davės lig vestuvių… Iš tokios to ir galėjai tikėtis… Man jinai niekad nepatika, o kai pamačiau Matės ligonia kortelę, supratau kodė… FRANKA (nustebusi). Kodė? JAKOVAS. Va, čia tau, ir skaityk… (Paduoda jai mirusio sūnaus ligonio kortelę.) Čia va… (Rodo pirštu.) Franka bando perskaityti, kas parašyta ligonio kortelėje. JAKOVAS (įsitikinęs). Tai iš jos mūsų Matė pasigava negražią ligą… FRANKA. Iš Zdenkos?‥ JAKOVAS (patvirtindamas linkčioja). Gera mergina, o platin užkratą aplinkui!…(Rodo su šaukštu.) Matai, raša, ka iš jo ėme mėginį… FRANKA. Iš kur žinai, ka čia jinai jį užkrėte?‥ JAKOVAS. Pagal datą… 1988 m. rugpjūčia 22-oji… tai reiškia, ka ėja tikrintis iškart po vasarojima su ja… FRANKA. Tik prašau, nereik’… Žinant, koks buva Matė, greičiau jisai ją užkrėte, negu jinai jį… Gi tada su keliom draugava… I su ta padavėja iš Vinicos… JAKOVAS. Padavėja?‥ Nieka nežinau apie jokią padavėją… FRANKA. Kaip nežinai? – ta, kur turėja mašiną i vyrą Vokietijoj‥ Ta buva permiegojus su puse apskrities… Garantuotai čia jinai jį bus užkrėtus… JAKOVAS (principingai). Pagal laiką išein, ka užsikrėte, kol buvo su ta Zdenka… (Baigia valgyti, valosi su servetėle.) Šiaip tai gali jos paklaust, jei manim netiki… FRANKA. Jėzus Marija, Jakovai, į ką tas būtų panašu: mergina tek, kvieč’ mum į vestuves, o aš jos klausiu, a nesirga lytine liga?!

(Už scenos girdime skambutį virš lauko durų.) Susimąstęs Jakovas pradeda dantų krapštuku rakinėtis dantis. Po akimirkos į namus nesibeldęs įeina jaunesnis vyras – Mičunas. MIČUNAS (nuo slenksčio). Garbė Jėzui Kristui… FRANKA (džiaugsmingai). Mičunai… Sūnau!‥ Mičunas ir Franka apsikabina. MIČUNAS. Gerai tau, tėti, kai tava žmona kasdien vis jaunėj… (Ištiesia Lukai ranką.) Sveiks, dėde… FRANKA. Kada parvažiavai?‥ MIČUNAS. Va ka tik… Buvau pas žmoną pasirodyt ir va atėjau pažiūrėt, kaip mana tėtis su mama laikos… FRANKA. Eikš, sėskis… MIČUNAS. Nebūsiu ilgai, ka maniške nesupyktų… Nuo tada, kai nėščia, erzinas dėl kiekvienos smulkmenos… Užėjau trumpai jum labas pasakyt… FRANKA. I kaip tau daba? MIČUNAS (patenkintas). Ačiū, ka klausi, – gerai kaip niekad… FRANKA. Tegu tik… Ačiū Dievui… LUKA. A gersi ko nors?‥ MIČUNAS. Ačiū, dėde, bet daktars uždraude… Geriu kažkokius vaistus, tai negaliu maišyt su laipsniuotais… FRANKA. Taip, taip… Tik tu saugokis… Vaiks pakeliui… MIČUNAS (Jakovui). Ne vaiks, bet sūnus… Vakar Marija buva pasidaryt ultragarsa, tai parode, ka vyruką nešioj… FRANKA. Ka tiktai gyvs i sveiks… MIČUNAS. Aš čia tik pradėjau, motin… Matau aš, ka mūsų, kroatų, vis mažėj, i nusprendžiau reikalus pataisyt… (Tėvui.) Girdė jau, ka buvai Zagrebe atpažinime – i nieka… Tai norėjau, prisimindams, ka mes su broliu ėjom į karą, pasiūlyt pradėt bada streiką prie Parlamenta ir Vyriausybės, jei, aišku, jūs sutiktumėt… JAKOVAS. Bada streiką?‥ O kam?‥

MIČUNAS. Ka atkreiptumėm visuomenės dėmesį… Ateitų žurnalistai, pradėtų rašyt – tie nupezę politikai tik to ir bija… JAKOVAS. Nelabai čia juos sujaudinsi… Visąlaik kas nors streikuoj, badu marinas, i kas iš to? – nieka… LUKA. Gerai tau tėtis saka… Vargšai žmonės tik be reikala badaun… Anie tik dėl žurnalistų tiem ko nors pažad, o paskui i vėlek viskas po senovei… FRANKA. Saugok tu žmoną… Vaiks pakeliui… Tau tas daba svar biausia… MIČUNAS. Saugau, motin, saugau… Va rytoj planuoju sukeist vaika kambarį i jūsų tą… Man jau gėda, – žmonės galvoj, ka aš prasigyvenęs, o tėvs su motina tebegyven sava senam name… JAKOVAS. Mum i čia gerai… MIČUNAS. Gi žinau, bet neturėtumėt senatvėj vaikščiot į lauką į išvietę… Kalbėjaus su Marija, ji nieka prieš netur’, ka atsikraustytumėt pas mum… Į namus įeina pagyvenusi moteris juodais drabužiais – Marta. MARTA. Garbė Dievui!‥ FRANKA. Garbė… MARTA. Atleiskit, ka taip vėlai užeinu, bet man ką tik praneše, ka vis dėlto rada mūsų sūnus… Tik parėjau namo, net atsisėst nespėjau, kai atėja pas mani pasakyt… Va, čia vardai surašyti… (Ištraukia iš kišenės popieriaus lapą.) Tam kape iš visa aštuoni yr palaidoti… Mana du sūnūs, tava Matė… i da kiti – anų nepažįstu… JAKOVAS (laikydamas lapą rankose). I kur jie palaidoti?‥ MARTA. Nežinau… Nepasake man… JAKOVAS (nustebęs). Kaip nepasake? MARTA. Nepasake… Dėl to ir atėjau… Nesakys, kur jie palaidoti, kol nesumokėsme jiem po penkis tūkstančius eurų už kūną… JAKOVAS (sukrėstas). Ką?‥ MARTA. Pasake, ka čia – įprasta kaina… JAKOVAS. Kas tau taip pasake?‥

MARTA. Taigi tie, kur buva atėję pas mani… Aš jų maldavau, ka man dėl to, ka turiu du sūnus, padarytų nuolaidą… Pažadėja abudu atiduot už septynis tūkstančius… MIČUNAS (negali patikėti tuo, ką girdi). Pala pala, svote… Nori pasakyt, ka tie, kur pas tavi buva atėję, praša, ka mes iš jų nusipirktume savo numirėlius?‥ MARTA. Neturiam mes pirkt, ka nenoriam, bet mum tada nesakys, kur palaidoti… FRANKA. Reik’ juos tuoj pat, nuėjus į policiją, įskųst… MARTA. Ir aš pagrasinau policija, bet jie tik nusijuokė… MIČUNAS (su pasitikėjimu). Aišku, ka nusijuoks, kai visi susiję – i policija, i mafija… Daba negali žinot, kas yra kas… Kalb daba, ka visos trys mafijos susijungė: serbų, bosnių i kroatų… Pirma pardavinėja ginklus, o daba palaikus… MARTA (rodo į kitą lapelio pusę). Va čia – kitų tėvų adresai… Turiam i juos įtikint, ka sutiktų sumokėt… JAKOVAS. Mes? Kodė mes?‥ MARTA. Čia mūsų rūpestis, nes čia – pardavims urmu… Jei viens atsisakys mokėt, nė mum nepasakys, kur… Nebent jei už juos sumokėsme… FRANKA. O kaip žinot, ka saka tiesą? Mes atiduosme pinigus, o jie tada pradings… MARTA. Sake man, galiam paklaust Bačičiaus iš Bušanių… Saka, jie jam suorganizava, ka šįryt atpažina dukrą… JAKOVAS (supratęs). Dėl to jis drobę nusipirka prieš dešimt dienų… LUKA. Dieve brangus, gerai jie čia suraizge… Kol visus iš Bosnijos i Kroatijos parduos, milijonus užsidirbs… MIČUNAS (Jakovui – tvirtai, apsisprendęs). O ne, ne… To nebus… Niekam jūs nemokėste už sava mirusius vaikus… FRANKA. Mičunai, sūnau, nepradėk i vėl nervuotis… Tik pasigydei… MARTA (sutrikusi). Kaip tada sužinosme, kur jie pakasti?‥ MIČUNAS. Sužinoste i nemokėję… (Lukai, apsisprendęs.) Einu aš, dėde, pakalbėt su Božo i Mijo… Jeigu tie mafijozai jum skambins, sakykit, ka renkam pinigus – taip laimėsme laika, kol sugalvosme, kaip suduot… JAKOVAS (sunerimęs). Ką daryste?‥

MIČUNAS. Sugalvosme ką nors… Jei četnikus6 plikom rankom sutvarkėm, galiam i tą gaują… Na, viso… (Grasindamas) Kunos7 jie negaus, kur tau eurų!‥ Kunos… Mičunas išeina. Tyla. FRANKA (susirūpinusi). Man truputį baisu, ko jis ten prigalvos… Jakovas susirūpinęs tyli. Tyla. Tamsa.

6 Četnikai, 1941 m. susiformavę kaip serbų karališkosios kariuomenės padalinys, pasireiškė kaip serbų nacionalistinis judėjimas Jugoslavijos rezistencinėse kovose. Četnikų vardą pirmiausia naudojo pasipriešinimo padaliniai, aktyviai veikę Balkanų karuose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Su šiuo judėjimu ir šiuo vardu taip pat identifikavosi serbai nacionalistai Jugoslavijos karuose (1991–1995). 7 Kroatijos piniginis vienetas.

Mate Matišićius (g. 1965) yra vienas iš svarbiausių ir originaliausių šiuolaikinių kroatų rašytojų, jo populiarumą liudija vertimai į gausybę kalbų ir Europos teatrų repertuarai. Tai konvencijų nepripažįstantis autorius – ne vieną šokiruojantis, gąsdinantis ir piktinantis, o daug kam tiesiog nepatogus. Vienoje kūrybos sferoje neišsitenkantis talentas M. Matišićius yra ir puikus džiazo muzikantas, kompozitorius bei scenaristas. Pomirtinę trilogiją – tris pjeses – „Pirma laidojami sūnūs“, „Moteris be kūno“ ir „Niekieno sūnus“ – sieja amžina mirties tema ir vis dar kraujuojančios karo išvargintų Balkanų tautų žaizdos. Nepakeliamo absurdo grimasos, sudaužyti likimai, gėdingiausios visuomenės ydos verčia žmogų nuolatos esmingai pasirinkti. Žmogus šioje trilogijoje turi – kad ir nepajėgdamas – suprasti besikeičiantį ir atšiaurų pasaulį. Ir jame gyventi su tokiais pat kaip jis. Arba ne.