16
Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas
Kunigų knygoje randami aukojimo aprašai suprantami kaip tokia nuoroda į paties aiškintojo veiklą. Įvaizdis netikėtas, mūsų akims gal ir brutalokas. Interpretuotojas nėra mąslus stebėtojas, įsižiūrėjęs į teksto raibulius. Jis lygus Senojo Testamento kunigui, savo rankomis rengiančiam deginamąją auką. Dvasinis turinys nė tikinčiajam nėra savaime aiškus, akivaizdus. Egzegezė prilyginama aktyvios pastangos reikalaujančiam sakraliam veiksmui, į kurį įtrauktas ir mokytojas, ir jo besiklausanti bendrija. Prasmės paieška / aukojimas keičia Žodžio klausytojus – jie virsta kunigais ir aukuru: Manau, kad deginamajai aukai skirto veršio kailį lupa ir narius dengiančią odą pašalina kunigas, nutraukiantis raidės gobtuvą nuo Dievo Žodžio ir atidengiantis jo vidų, kuriame glūdi dvasinio supratimo (spiritalis intelligentiae) nariai ir šiuos Žodžio vidinio pažinimo narius padedantis ne kokioje menkoje vietoje, bet iškilioje ir šventoje, tai yra ant aukuro, kai ne nevertiems žmonėms, gyvenantiems menką ir žemišką gyvenimą, atskleidžia dieviškas paslaptis, bet tiems, kurie yra Dievo aukuras, kuriuose nuolat liepsnoja dieviška ugnis ir nuolat ryja kūną. (Orig. HLv I 4)
Iš citatos matyti, kad Origenui rūpi ne filosofinis ar gnostinis, bet sielovadinis tikslas. Jis stengiasi parodyti Biblijos tekstų „galią tapti veiksmingais dabarties laikiniame horizonte“10. Šis fragmentas nurodo autentišką Rašto „įgalinimo“ kontekstą – bendrijos dievogarbą. Su ja sietina ir pagarsėjusi trijų Rašto reikšmių teorija (koegzistuojanti su bibliškesne „raidės-dvasios“ antinomija). „Juk kaip žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios, taip ir raštas, kurį Dievas yra taip sutvarkęs žmogaus išganymui“ (Princ IV 2.4). Rašto kūnas yra tekstas pats savaime, skaitomas bažnyčioje ir girdimas
10 A. C. Thiselton, New Horizons in Hermeneutics, HarperCollins Publishers, 1992, p. 168.