12
Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas
„ji pasiekiama tik per naują noetinį objektą: apreikštųjų Raštų inteligibilųjį pasaulį“4. Kalbama apie Raštus, kurie turi labai apčiuopiamą, materialų pavidalą – surašytą rašalu papiruse, pergamente, popieriuje (plg. 2 Jn 12; 3 Jn 13). Tačiau vienas iš apreikštųjų Raštų autorių paliko tokius žodžius: „Dar daug ką turėčiau tau rašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna“ (3 Jn 13). Kodėl? ir ar įmanoma rašyti ne rašalu? Iki šiol šnekėjome labiausiai apie balsą, besišaukiantį kito balso. Tačiau krikščionis balsą regi sustingdytą Rašto raidėse. O juk, – sako Platonas, – raštas turi kai ką siaubinga, kuo jis iš tiesų panašus į tapybą – mat jos palikuonys stovi kaip gyvi, o jeigu jų ko nors paklaustumei, jie labai iškilmingai tyli. Taip pat esti ir su [užrašytomis] kalbomis (λόγοι): galėtum pamanyti, kad jos šneka, ką nors suvokdamos, bet jei tik kas jų paklausia apie ką nors iš to, ką jos pasakoja, norėdamas pasimokyti, jos nuolat nurodo ką nors viena ir visuomet tą pat.
Be to, užrašyta kalba mėtoma ir vėtoma visur kur – tiek tarp išmanančių žmonių, tiek tarp tų, kuriems visiškai nedera, tad ji nežino, su kuo privalo kalbėtis, o su kuo ne. O jei tąja kalba nesirūpina ar neteisėtai ją peikia, jai visuomet reikia savo tėvo pagalbos, nes pati neįstengia nei apsiginti, nei atskubėti sau pačiai į pagalbą. (Platonas, Faidras, 275d–e)5
4 B. McGinn, The Foundations of Mysticism: Origins to the Fifth Century, New York: Crossroad, 1991, p. 111. 5 Vertė N. Kardelis.