Komentaras
Tomas Viluckas redakcija@15min.lt
Naujų vėjų dvelksmas Lietuvos katalikybėje Šeštadienį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje vyks brolio kunigo Lino Genadijaus Vodopjanovo OFM konsekracija į vyskupus. Naujo vyskupo konsekracija – įvykis, kuris prikausto bažnytinės bendruomenės dėmesį. Krikščioniškoje tradicijoje vyskupo vaidmuo yra labai svarbus. Jis yra ne tik tikinčiųjų bendruomenės vadovas, bet ir dieviškais įgaliojimais apdovanotas asmuo. Krikščionybėje vyskupas suvokiamas kaip Dievo buvimo krikščionių bendruomenėje ženklas. Jis skelbia ir aiškina Bibliją, interpretuoja tikėjimo kraitį, atlieka funkcijas (pavyzdžiui, teikia kunigų ir diakonų šventimus), kurios yra būdingos tik jam. Šalia naujojo vyskupo pavardės yra įrašas – Telšių vyskupo augziliaras. Pagal Katalikų Bažnyčios praktiką vyskupai pradeda vadovauti vietinės bažnyčios gyvenimui būdami augziliarais. Lotyniškas žodis auxilium reiškia „pagalbą“. Augziliaras padeda vyskupui ordinarui valdyti vyskupiją, o šis savo sprendimus priima pasitardamas su augziliaru. Taip augziliaras tarsi perima vadovavimo įgūdžius, nes dažniausiai vėliau augziliarai tampa ordinarais. Tiesa, pasitaiko ir išimčių, pavyzdžiui, vyskupas J.Tunaitis taip ir liko augziliaru. Augziliaras nepaveldi sosto tos vyskupijos, kurioje tarnauja, bet būna perkeliamas ordinaru į laisvą vietą. Vyskupas ordinaras (lot. ordinarius reiškia „nuolatinis“) yra administracinio vieneto – diecezijos – suverenus vadovas, kurio sprendimai yra galutiniai ir gali būti revizuoti tik Vatikano. Kandidatai į vyskupus yra atrenkami itin kruopščiai, nes numatytas šiai tarnystei kunigas turi būti nepriekaištingos reputacijos, pasižymėti valdymo
Brolis Linas tapo ne tik jauniausiu Lietuvos vyskupų konferencijos nariu, bet ir jauniausiu vyskupu pasaulyje. įgūdžiais, intelektualiniais gabumais ir maldingumu. Katalikų kanonų teisė numato, kad bent kartą per trejus metus Vyskupų konferencija, bendrai ir slaptai pasitarusi, sudaro sąrašą kunigų, kurie būtų tinkami vyskupystei, ir jį persiunčia į Vatikaną. Drauge išlaikoma kiekvieno vyskupo teisė atskirai pateikti Apaštalų Sostui vardus mažiausiai trijų kunigų, kuriuos jis laiko vertais ir tinkamais eiti vyskupo pareigas. Vyrauja praktika, kad popiežiaus nuncijus slaptai pasiteirauja tiek diecezinių, tiek vienuolijoms priklausančių, kunigų, o taip pat patikimų ir gerai bažnytinius reikalus išmanančių pasauliečių nuomonės apie kandidatus į vyskupus. Apklausiamieji po sunkia nuodėme yra įpareigojami neviešinti nieko (klausimų, atsakymų, kandidatūrų) iš šio proceso. Apdoroti duomenys siunčiami į Vatikaną – Vyskupų Kongregacijai, kuri ir teikia galutinį variantą popiežiui. Kaip matome, tai ilgas ir kruopštus darbas, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ką skirti vyskupu. Pranciškono brolio Lino paskyrimas Telšių vyskupu augziliaru reikšmingas keliais aspektais. Jis tapo ne tik jauniausiu Lietuvos vyskupų konferencijos nariu, bet ir jauniausiu vyskupu pasaulyje. Tai reiškia, kad tęsiasi Lietuvos episkopato atnaujinimas, kurio kitas laukiamas žingsnis – Kauno vyskupo augziliaro paskyrimas. Be to, įvertintas ir pranciškonų ordino indėlis į mūsų katalikybės atgimimą po sovietmečio, nors šių brolių veikla ne visuomet patikdavo konservatyviems katalikų sluoksniams. Tad jaučiamas naujų vėjų dvelksmas Lietuvos katalikybėje.
6 | Verslas
15min • 2012 m. balandžio 13 d.
Gintaro šalis Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt
Muziejininkė R.Makauskienė tikina, kad dabar gintaras išgyvena renesansą – jį iš naujo atranda ir tie, kurie gintarą tapatino tik su karoliais.
Gintaro šalimi besivadinanti Lietuva iš tiesų užversta Rusijoje iškastu gintaru. Lietuvos auksu tituluojamas gintaras retai patenka į meistrų rankas.
A.Kripaitės nuotr.
Pasaulinėje „Expo“ parodoje Pietų Korėjoje Lietuva prisistatys kaip Gintaro kraštas. Lietuvišku auksu, Lietuvos pasididžiavimu tituluojamą mineralą lietuviai įpratę savintis kaip unikalų radinį, teikiantį šaliai išskirtinumą. Tačiau gintaro meistrai pripažįsta – į jų rankas patenka labai nedaug Lietuvos pakrantėje surinkto gintaro, didžioji dalis žaliavos gabenama iš Kaliningrado kasyklų. Kiek surenka – neskaičiuoja Palangos gintaro meistrų gildijos vadovas Albertas Petkevičius išsklaido gintaro šalies iliuzijas: to, kas surenkama Lietuvos pakrantėse, nepakaktų net šio kurorto meistrams. „Aš į gintarą žvelgiu kaip į žaliavą. Jis toks pats, ar rastas čia, ar iškastas Kaliningrade. Niekas nepririnktų tiek, kad pakaktų“, – teigė meistras, praėjusiais metais papuošalams panaudojęs tik apie 1–2 kilogramus lietuviško gintaro. Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vadovas Vytautas Januška nustebina: duomenų, kiek Lietuvoje surenkama gintaro, – nėra. „Lietuvoje nevykdoma gintaro kasyba, neturime tokių klodų. Netgi nėra duomenų, ar tokia kasyba būtų įmanoma. Tai lyg grybavimas – kas kiek surenka, tiek ir turi. Suskaičiuoti, kiek iš viso per metus to gintaro prirenkama, būtų neįmanoma“, – teigė pašnekovas. Didžiausi gintaro klodai – Sembus pusiasalyje. Tačiau ir šie klodai senka. Rusijos Kaliningrado srities Jantarno kasykloje (lietuviškai – Palvininkuose) 1996-aisiais iškasta 500–600 tonų gintaro, o pastaraisiais metais – kone perpus mažiau. Gintaro vis mažiau, o jis kainuoja vis daugiau, nes šiuo mineralu itin ėmė domėtis kinai. Jie Jantarno kasykloje jau tapo beveik šeimininkais, o Lietuvoje vykstančiose juvelyrikos parodose beveik visada sutiksi ir šiais gaminiais besidominčius kinus. Kasė ir prie Juodkrantės Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė ir projektų koordina-
torė Regina Makauskienė prisimena 1981–1982 metus, kai pajūryje būta nemažai audrų. Tuomet žmonės, pasakojo muziejininkė, gintarą rinko saujomis. Po tų metų tokio gero laimikio jūra daugiau niekada nedovanojo. „Taigi, sudėtinga pasakyti, kiek to gintaro yra Baltijos jūroje, nes tokių geologinių tyrimų nėra daryta. Tiesa, vertėtų pažymėti, kad ir Lietuvoje gintaras buvo kasamas. XIX a. viduryje, kai
V.Januška: „Tai lyg grybavimas – kas kiek surenka, tiek ir turi. Suskaičiuoti, kiek iš viso per metus to gintaro prirenkama, būtų neįmanoma.“ kraštas priklausė rytprūsiams, Juodkrantėje pradėta kasti gintarą. Firma „Stantien und Becker“ telkinį eksploatavo iki pat 1890 metų ir, kaip teigiama, iškasė apie 2250 t gintaro. Būtent tuo metu ir aptiktas garsusis Juodkrantės lobis – žmogaus formos skulptūrėlės iš gintaro“, – pasakojo muziejininkė. Iš šio lobio, pavadinto jį aprašiusio Richardo Klebso vardu, liko tik 18 skulptūrėlių. Visos jos saugomos Vokietijos Gotingeno universitete. Dar beveik 400
skulptūrėlių pradingo per II pasaulinį karą. Gintaro muziejuje galima išvysti šio plastikos meno kopijas. Gintaro gaudytojai Gintarų gaudymo ekskursijas Baltijos pajūryje vedantis gidas Igoris Osnač įsitikinęs – Baltijos aukso pakaks visiems. „Jei milijonus metų gintaras pragulėjo Baltijos dugne bei kitose vietose, tai tikrai mūsų karta neišrinks visko“, – šypsojosi pašnekovas. Save jūros vaiku vadinantis gidas neretai gintarą gaudo visą dieną. Tądien, kai bendravome su Igoriu, jis jau vos išaušus Baltijos pakrantėje gaudė gintarą. Pavakarę jau skaičiavo laimikį – beveik 200 gramų gintaro gabalėlių. „Tai tikrai nėra geriausias laimikis. Būna dienų, kai randi ir kilogramą, ir du“, – teigė I.Osnač. Gidas pastebėjo, kad ekskursijos, kaip rinkti gintarą, labiausiai domina lietuvius. Daugelis apskritai tik ekskursijų metu išgirsta, kad gintaras gali būti gaudomas. „Žmonės krante dažniausiai randa tą gintarą, kuris lieka po gaudytojų. Ant kranto iškrenta tik nedidelė dalis gintaro, didžioji dalis sukasi bangose priekrantėje“, – pasakojo klaipėdietis. Patyrę gaudytojai turi visą amuniciją – specialius kostiumus, graibštus. Iš jūros bangų gaudytojai semia susidariusių šiukšlelių krūvas ir jose ieško gintaro gabalėlių. Skaičiuojama, kad gintaras turi apie 250 atspalvių. Nepatyrę gaudytojai neretai apsigauna, kai gelsvus
Kontrabandininkų taikiklis Į Lietuvą gintaras paprastai vežamas neapdorotas iš Rusijos Kaliningrado srities, kur yra bent dvi stambios jo kasyklos. Beje, Rusijoje gintaras prilygintas strateginei žaliavai, ir atsakomybė už jo neteisėtą gabenimą kur kas griežtesnė nei Lietuvoje. Lietuvoje iš atvežtinio gintaro gaminami įvairūs dirbiniai, kurie vėliau gabenami į Jungtinius Arabų Emyratus, Kiniją. Praėjusiais metais muitininkai išaiškino šešis atvejus, kai į Lietuvą bandyta nelegaliai įvežti gintarą. Iš viso per metus sulaikyta per 320 kg gintaro, kurį nelegaliai bandyta įvežti į šalį. Šiemet jau irgi užfiksuoti du atvejai, kai bandyta nelegaliai atsigabenti gintaro. Skaičiuojama, kad iš viso į Lietuvą norėta atsigabenti apie 88 kg gintaro.