Banzai 2013 Nr. 1 by trepatukas

2013 Nr.1 (2)

FANSUBBING japoniškos produkcijos titravimo užkulisiai

tarp mūsų mergaičių NUO VAIDUOKLIŲ NEPASISLĖPSI

OTOME žaidimai

TURINYS

SVEIKI, MIELI SKAITYTOJAI! Su džiaugsmu pristatau jums pirmąjį atgimusio Banzai! numerį. Nesvarbu, kad taip ilgai planuotas – svarbiausia, kad dabar jis jau Jūsų rankose. Tai yra, kompiuterių ekranuose. Natūralu, kad naujos komandos leidžiamas žurnalas bus šiek tiek kitoks negu pats pirmasis, išleistas 2007 metais, tačiau idėja išlieka ta pati – tai bus žurnalas, leidžiamas Japonija besidominčių žmonių tokiems pat daugiau ar mažiau Japonija besidomintiems žmonėms. Noriu labai padėkoti visai savo komandai, kuri nors ir nedidelė, bet sėkmingai pavertė mano norą pratęsti šio žurnalo idėją veikiančiu projektu. Žurnalą planuojame leisti kas mėnesį, na, o jo apimtis priklausys nuo komandos dydžio bei jos narių užimtumo. O dabar apie šį numerį. Stengėmės aprašyti kuo įvairesnes temas – tiek kultūrines, tiek pramogines, tad tikimės, kad kiekvienas suras ką nors sau įdomaus, naudingo ar tiesiog naujo. Kadangi Lietuvoje minimos Vėlinės bei Visų Šventųjų diena, o užsienyje (na, neoficialiai ir Lietuvoje) švenčiamas Helovinas, šiame numeryje rasite net kelis straipsnius, susijusius su dvasiomis, vaiduokliais ar kitais siaubais. Tad daugiau dantų nebeužkalbinėsiu ir leisiu pasinerti į skaitmeninius žurnalo puslapius. Gero skaitymo!

Eglė 2

3 Naujienos 4 Obon 6 Fansubbing - japoniškos produkcijos titravimo užkulisiai 8 Siaubas japoniškai 10 Nuo vaiduoklių nepasislėpsi 12 Grand Fantasia 14 Top 10. Pavojingiausios anime merginos 16 Tarp mūsų mergaičių – otome žaidimai

✳

KOMANDA Vyriausioji redaktorė: Eglė Žurnalistai: Eglė Rita Živilė Svajūnas Žurnalo dizainerė: Margarita

Banzai!

Tokiją sukrėtė taifūnas

Naujienos

Spalio 16 d. Tokijo rajoną sukrėtė taifūnas Wipha. Suskaičiuota bent 18 aukų ir 44 dingusieji. Pats Tokijas išvengė stiprios žalos, tačiau gana smarkiai nukentėjo aplinkinės vietovės – dauguma aukų buvo Ošimoje (nedidelė sala apie 120km nuo Tokijo). Iš Naritos ir Hanedos oro uostų atšaukta daugiau nei 500 vietinių bei tarptautinių skrydžių, Spalio 18 d. VDU Didžiojoje Auloje įvyko centrinėje bei šiaurinėje Japonijos dalyse taip pirmasis VDU japonistikos klubo HASHI ir pat sustabdyti ir greitieji traukiniai. NIHONGO SALON organizuotas japonų kalbos skaitovų konkursas „Japonijos ir Lietuvos pasakos japoniškai“. Visi keturiolika dalyvių (kurių jauniausiajai – 11 metų) buvo suskirstyti į tris lygius pagal japonų kalbos mokymosi patirtį. Pirmajam lygiui Japonija mažina 2020-tųjų olimpinėms reikėjo išmokti raiškiai perskaityti pasirinkžaidynėms skirtą stadioną Tokijuje dėl kai tą japonišką pasaką, antrajam – kiek ilgesnę kurių žinomų architektų pareiškimų, jog pasaką bei sukurti jos santrauką lietuviškai. pagal dabartinius stadiono planus, jis per Trečiasis, pažengusiųjų, lygis buvo ypatingas didelis ir per brangus. Spalio 23d. švietimo, tuo, kad jiems reikėjo išversti trumpą lietusporto ir mokslo ministras Hakubun Shi- višką istoriją (legendą, pasaką ar padavimą) į momura parlamente išdėstė, kad dabartinis japonų kalbą ir perskaityti ją renginio metu. stadiono dizainas atsieitų apie 300 milijardų Specialaus svečio teisėmis renginyje dalyjenų (apie 7,662 milijardo litų) ir tokia suma vavo ilgametis HASHI klubo narys Audrius per daug apsunkintų biudžetą. Stadiono pla- Sabūnas, kuris skaitė savo išverstą japonų nus šiais metais jau buvo patvirtinusi tiek poeto Bašio kūrinį „Siauras keliukas tolyn“. Tokijo savivaldybė, tiek centrinė vyriausybė. Konkursą rėmė ir globojo Kikkoman Trading Shimomura detaliau nepaaiškino, kaip Europe GmbH. tiksliai statybos bus sumažintos, tačiau Konkurso laimėtojai: pabrėžė, kad dizaino idėja išliks. Jis taip pat I lygis Vika Praspaliauskaitė tvirtino, kad naujasis stadionas vis dar turės II lygis Dominyka Elena Širvytė visus atributus, reikalingus rengti olimpIII lygis Monika Teišerskytė inėms žaidynėms. Šis naujasis stadionas Skatinamasis prizas Karolis Dabulskis pakeis savo pirmtaką, kuris buvo naudotas Specialusis prizas Eglė Gečaitė 1964-tųjų žaidynėms. Apie 100 ekspertų, tarp jų ir kiti architektai, pritarė ministrui ir kėlė abejones, ar pagal pirminius planus, stadionas būtų praktiškas. Zaha Hadid architektūros biuras (statantis šį stadioną) sakė, kad jį bus galima ne tik olimpinėms žaidynėms, bet ir kitiems renginiams, pavyzdžiui, koncertams. Tačiau buvo išreikšti norai vėliau keisti dizainą. Statybos numatytos pradėti kitais metais.

Japonų kalbos skaitovų konkursas Kaune

Mažinamas 2020-tųjų olimpinėms žaidynėms skirtas stadionas

Kosminiai bandymai pramušti asteroidą

Japonų mokslininkai patvirtino sėkmingus kosminės patrankos bandymus. Šia patranka planuojama pramušti kraterį asteroid 1999JU3, norint išsiaiškinti jo sandarą. Planuojama, kad šis didžiulis ginklas iššaus metalinę kulką į asteroid paviršių 2018 metais. Po šūvio Hayabusa-2 – ginklo paleidimo mechanizmas – nusileis ant asteroido paviršiaus ir paims dirvos mėginius. Tai pasitarnaus kitam projektui, kuriuo ieškoma organinių medžiagų ar vandens. Planuojama, kad zondas grįš į Žemę 2020-taisiais.

Tokijuje per Heloviną žygiavo persirengėlių negyvėlių armija

Apie 1200 persirengėlių išėjo į gatves per renginį Tokijuje, kurį organizavo viena televizija ir vietos grožio akademija. Eisenos priešakyje žingsniavo sumo imtynininkas Akebono – pirmasis užsienietis, tapęs šios tradicinės japonų sporto šakos didžiuoju čempionu. Už jo klibinkščiavo pakankamai ligotų ir sužalotų personažų, kad priverstų nieko neįtariančius apsipirkti išėjusius praeivius ilgam sapnuoti košmarus. Helovinas (kurio šaknys krikščioniškose šalyse yra šimtmečių senumo) Japonijoje, kurios gyventojai išpažįsta daugiausiai budizmą ir šintoizmą, yra gana naujas importinis produktas. Kaip ir Kalėdos, ši šventė Japonijoje netekusi bet kokios religinės prasmės, tačiau ji klestėjo pastarąjį dešimtmetį kaip spalvingas maskaradas, per kurį rengiami vakarėliai ir paradai įvairiausiosiose vietose – pradedant nacionaliniais paminklais, baigiant prekybos centrais.

Japoniškas serialas susilaukė Amerikos kūrėjų dėmesio

Džiugi naujiena japoniškų dramų mėgėjams: serialas Hana Yori Dango susilauks amerikietiškos versijos. Nors šių metų liepą tokius planus paskelbė kompanija Wazego Collective, tačiau pagrindiniai kanalai atsisakė planų transliuoti šį serialą, o ir biudžetas surinktas ženkliai mažesnis negu planuota. Todėl spalio gale paaiškėjo, kad serialą vis dėlto kurs WillKinn Media. Prodiuseriai stengsis kuo daugiau išlaikyti originalią japonišką mangą, tačiau pridės ir savų idėjų, kas yra natūralu, turint omenyje, kad tiek veiksmas, tiek auditorija yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugumos laimei, istorija suksis ne tarp mokyklinio, bet universitetinio amžiaus jaunuolių; pagrindinė veikėja Zoja bus šokėja, o kiti veikėjai taip pat užsiims sportu. Prodiuseriai žadėjo „švarų šou su pakankamu kiekiu rodomų pilvo raumenų“. Beje, nors sekso scenų ir nebus, bučinių tikrai galite tikėtis. Nemaža dalis fanų į tai žiūri gana skeptiškai ir teigia, kad tai dar vienas amerikietiškas bandymas perdirbti azijietišką produkciją ir kad toks variantas sugadins originalią istoriją. Tačiau mano manymu, tai yra nepaprastai gera žinia, nes tai reiškia, jog azijietiškos dramos – ne tik filmai – įgaus daugiau dėmesio bei publikos Amerikoje. Beje, prodiuseriai teigė, kad šiam serialui susilaukus sėkmės, jie planuotų išleisti ir kitą azijietišką serialą ar mangos adaptaciją. Aktoriai buvo išrinkti rugsėjo gale, o pirmoji serija pasirodė bene ką tik – lapkričio 21-ą dieną! Deja, serialas bus rodomas tik internete. Serialą sudarys vienas 16-kos serijų sezonas, o angliškas pavadinimas – Between Boys and Friends.

aponija – šalis, kurioje žmonės visada buvo arti gamtos ir dėl to jos reiškiniai dažnai įgaudavo įvairiausių formų: nuo baisių monstrų iki gyvybes gelbėjančių dievų. Žodis „matsuri“ arba „festivalis“ pažodžiui reiškia „garbinti dievus“ (arba protėvių dvasias), todėl jų yra švenčiama daugiau nei 100 ir kai kurie regionai netgi turi savo specifinius festivalius. Vienas iš žinomiausių festivalių yra Bon arba Obon. Sanskrito kalba tai reiškia „kabo aukštyn kojomis“, bet šis žodis taip pat gali simbolizuoti dideles kančias. Pats festivalio atsiradimas yra siejamas su istorija apie Maha Maudgalyayana (Mokuren), Budos mokinį. Kaip pasakojima , šis mokinys panaudojo savo antgamtinius

OBON f e s t i v a l i s sugebėjimus ir pažvelgė į mirusiųjų karalystėje esančią savo motiną. Pamatęs jos kančias, pajuto didžiulį nerimą ir nusprendė aplankyti Budą. Jis paklausė Budos, kaip galėtų numalšinti savo motinos kančias. Buda pamokė jį atiduoti aukas budistų vienuoliams, kurie ką tik baigė savo vasaros pasitraukimą septinto mėnesio penkioliktą dieną. Mokinys taip ir padarė, todėl pamatė mamos išlaisvinimą. Jį taip pat aplankė vizija apie savo motinos nesavanaudiškumą ir aukas, kurios buvo padarytos dėl jo. Mokinys, laimingas dėl motinos išlaisvinimo ir dėkingas už motinos gerumą, pradėjo šokti. Iš šio džiaugsmo šokio ir susikūrė pagrindinis festivalio akcentas Bon Odori arba Bon šokis.

Taigi, kaip Japonijoje yra sutinkami ir pagerbiami išėjusieji? Pirmiausiai yra sutvarkomi ir išvalomi namai, sutvarkomi kapai. Tada yra aukojama mirusiesiems. Aukos yra įvairus maistas, daržovės, vaisiai ir alkoholiniai gėrimai. Šios aukos yra dedamos priešais butsudan (budistų altorius), kuris dažniausiai randasi namuose. Taip pat altorius puošiamas gėlių puokštėmis ir chochin žibintais. Pirmąją dieną namuose uždegami chochin žibintai ir po to lankomi kapai, kur protėvių dvasios yra kviečiamos apsilankyti namuose. Namuose uždegta ugnis ar žibintas vadinama mukae-bon. Kai kuriuose regionuose yra degami laužai ar kabinami žibintai kieme ir tai vadinama mukae-bi. Ši deganti ugnis turi parodyti mirusiesiems kelią į namus. Daromos savotiškos statulėlės, į baklažaną bei agurką prismaigsčius degtukų, iš jų padarant simboliškas arklio bei karvės skulptūras. Šie gyvūnai simbolizuoja gyvųjų norą, kad toms trims dienoms mirusiųjų artimųjų vėlės atlėktų aplankyti taip greitai kaip ant atšuoliuojančio žirgo, o išvyktų taip lėtai kaip ant einančios karvės.

Banzai!

enko smilkalų kvapas užtvindo gatves, namus ir kapines. Šventė vyksta miestų aikštėse, šventyklose arba tiesiog tuščiose erdvėse. Laikinas medinis bokštas pastatomas centre, kurio viršuje groja Taiko būgnininkas. Iš ant bokšto esančių didelių garsiakalbių sklinda Obon festivalio muzika, o vasaros tipo kimono apsirengę vyrai ir moterys šoka Bon Odori aplink bokštą. Bon Odori šokis skirtas pasveikinti mirusias dvasias. Tai tautinis Nenbutsu šokis, tačiau kiekvienas regionas turi savo variaciją. Šokio metu grojama muzika taip pat priklauso nuo regiono. Muzika gali būti dainos, skirtos nusiųsti žinią dvasioms ar vietinės liaudies dainos. Švelni žibintų šviesa krinta ant gausybės įvairiaspalvių pavėsinių, kuriose mirga ne tik tradiciniai suvenyrai, bet ir obon šventei būdingi patiekalai. Taip pat galima aptikti žaidimų būdeles, kuriose, pavyzdžiui,

bandoma sugauti auksinę žuvelę su ryžių popieriaus samteliais prieš jiems ištirpstant. Nepaisant vasaros karščio, šiam festivaliui būdingi laužai ir fejerverkai. Dažniausiai yra kuriamos įspūdingos kompozicijos, pagerbiančios išėjusius. Taip pat obon dalyviai keliauja iš vienos festivalio į kitą tam, kad pamatytų skirtingus šokius ir turgavietes. Paskutinę dieną žmonės palydi protėvių dvasias anapilin. Kai kuriuose regionuose yra organizuojamas Toro nagashi (plaukiojančių žibintų festivalis), kurio metu chochin žibintai su šeimos simboliu yra plukdomi upe, taip atsisveikinant su protėviais ir parodoma kelias atgal į mirusiųjų pasaulį. Deja, kai kuriose vietovėse ši ceremonija uždrausta dėl ekologinių problemų. Ir štai, pasibaigus Obon festivaliui, visi skuba atgal į miestus ir savo darbovietes, taip sukeldami didžiulius kamščius, būdingus tik vasaros sezonui. O protėvių dvasios dar vienerius metus ramiai gali ilsėtis.

Straipsnį rašė: Živilė 5

FANSUBBING: japoniškosprodukcijos subtitravimoužkulisiai Turbūt tik vienas kitas lietuvis, skaitantis mangą, žiūrintis anime ar japoniškus serialus, moka japoniškai. Turiu omeny, pakankamai sklandžiai, kad galėtų suprasti visą tekstą. Aš esu viena iš daugumos, todėl mintyse žemai lenkiuosi visiems fansubberiams. Pati šioje sferoje irgi patirties turiu: jau apie trejus metus vienaip ar kitaip užsiimu lietuviškais anime fansubais, apie pusantrų – lietuviškais dramų, o neseniai prisijungiau ir prie dviejų užsieniečių grupių – viena iš jų užsiima dramomis, kita mangomis. Fansubberius galima išskirti į jau minėtas tris kategorijas: anime, dramos ir manga. Techninis subtitravimo procesas yra beveik identiškas tiek dramoms, tiek anime. Konkreti eilės tvarka priklauso nuo grupės, bet bendrai paėmus pradedama nuo vertėjo, tada failas duodamas timer’iui, tada yra editorius/redaktorius, typesetter’is, QCer‘is ir galiausiai encoder’is. O ką jie visi daro? • Vertėjo aiškinti, manau, tikrai nereikia . Tai – pats svarbiausias ir atsakingiausias darbas ir užsienietiškos fansubber’ių komandos beveik visada priima vertėjus ir nuolatos aktyviai jų ieško. • Timer’io darbas nėra sudėtingas, tačiau užima pakankamai daug laiko. Jis atsakingas už tai, kad subtitrų eilutės ekrane būtų nei per ilgai, nei per trumpai, būtent tuo metu, kai kalbama, ir kad visi spėtų jas perskaityti. • Editorius/redaktorius. Dažniausiai vertėjai gana sklandžiai moka kalbą, iš kurios verčia, bet anglų kalba retai kada būna jiems gimtoji ar įvaldyta taip, kad nereikėtų tikrinti. Taigi, redaktorius ne tik ištaiso gramatines klaidas, bet ir taiso sakinių struktūrą ar panašias dialogo ypatybes, tam, kad žiūrovai galėtų normaliai mėgautis serija. Kitaip gautumėte tokį produktą, kur „my lord“ būtų paliktas išverstas kaip „my load“, o „yellow toads“ kaip „yellow todes“. Lietuviškose komandose, mano pastebėjimu, žymiai daugiau trūksta redaktorių negu vertėjų. • Typesetter’is – iš jų dažniausiai reikalaujama šiek tiek meniškumo ar tiesiog akies vizualiems dalykams, nes jis yra tas žmogus, kuris atsakingas už tai, kaip atrodys subtitrai – dydis, šriftas, stilius ir krūva kitų susijusių dalykų. • QCer‘is – visiems prieš tai paminėtiems darbams pasibaigus, jis tiesiog peržvelgia visą darbą ir pataiso likusius netikslumus. Kitais žodžiais tariant, paskutinis redagavimas prieš išleidimą. Skamba paprastai, bet realiai reikia nusimanyti visų kitų pozicijų darbuose. • Encoder’is – suhardsubina video. Čia šiek tiek nukrypsiu į šoną. Yra dviejų tipų fansubai - hardsubs ir softsubs. Softsubs būna atskiras failas ir subtitrai yra visiškai paprasti, be jokių formatavimų ar kitų pagražinimų. Todėl grupės kartais išleidžia softsubs anksčiau, nekantraujantiems žiūrovams. Hardsubs titrai – uždėti ant video, yra visi vizualiniai aspektai, kartais ir karaoke efektai pradžios dainai, jeigu komanda tai apsiima. Jeigu vizuali kokybė netenkina, ar yra panašių techninių trukdžių – kaltė eina encoder’iui.

Ar kada susimąstei, kaip tokie mangos puslapiai...

Mangos vertimų grupėse dalis pareigų sutampa, bet bendrai paėmus bet procesas yra visiškai kitoks. Žinoma, kito ir nereikia tikėtis, nes anime ir dramose dirbama su video, o čia – su komiksų tipo darbais. Todėl iš pažiūros, manga atrodo lengviau ar paprasčiau, bet ten irgi tikrai yra prie ko padirbėti.

Vertėjai, redaktoriai ir typesetter’iai išlieka. Skirtumas tas, kad ruošiant mangas typesetter’iams tenka žymiai daugiau darbo; tačiau labiau tikėtina, kad komanda turės kažkokius standartinius reikalavimus, tad bent jau fantazijos nereikės tiek kankinti. Bet čia atsiranda nauja, ir gana svarbi, pozicija – valytojas (cleaner). Lietuviškai keistai skamba, sutinku, bet darbas pakankamai atsakingas. Nemažai kas priklauso nuo kiekvienos komandos, o, tiksliau sakant, nuo to, kaip konkrečiai atrodo nuskanuoti originalios mangos (raw) puslapiai. Jeigu jų kokybė gera, cleaner’iui užtenka tik užtušuoti kalbos burbulus – taip jie paruošiami vėliau dedamam išverstam tekstui. Bet ir čia yra kur užkliūti: priklausomai nuo mangos sudėtingumo (turiu omeny jos piešimą), gali tekti perpiešti tam tikrus mangos elementus. Kartais užteks uždengti kelis taškelius, bet kartais tenka ir tiesiogiai perpiešti tam tikras detales. Bet taip būna retai. Dažniausiai skanuotus puslapius dar reikia paruošti tokiam valymui – apkirpti, ištiesinti ir atitaikyti spalvas. Pastarasis yra kebliausias iš trijų – tikslas yra padaryti taip, kad juoda tikrai būtų juoda, balta tikrai būtų balta ir kad nuo to nenukentėtų tarpiniai atspalviai – bet įpratus ir tai nėra sudėtinga.

Banzai!

FANSUBBINIMAS LIETUVOJE Lietuvių komandoms, užsiimančioms anime fansubbinimu (mano žiniomis, manga užsiimančių šiuo metu nėra), yra žymiai lengviau – tereikia turėti originalų vertimo failą (yra nepaprastai lengva juos išsitraukti iš jau išleistų video failų), ir nebereikės jaudintis dėl timing’o ar typesett’inimo. Šiokia tokia moralinė dilema iškyla, nes pagal visus nerašytus fansubberių ir šiaip, kito žmogaus darbo naudojimo, kodeksus, iš pradžių reikėtų paprašyti užsienio grupės leidimo perversti jų darbą lietuviškai, ir serijoje būtinai paminėti, kokios grupės darytas vertimas į anglų kalbą. Bet realiai Lietuvoje niekas to nesilaiko. Iš vienos pusės negražu, bet iš kitos, lietuviškai subbintų anime bendruomenė yra pakankamai maža, todėl tai beveik neturi galimybės išlįsti į tarptautinę viešumą, kur už tokius dalykus tikrai gautume velnių. Dramas verčiančių komandų yra tik viena. Tiesa, retkarčiais atsiranda vienas kitas žmogiukas, savo jėgom kažką išverčiantis ir pasiūlantis kažką konkretaus.

...virsta tokiais?

O ką daryti, jeigu noriu prisidėti prie tokios komandos?

Su lietuviškomis viskas paprasta. Lietuviškų grupių šiuo metu nėra daug, bent jau aktyvių. Einat į Animezona.net forumo lietuviškų anime skiltį ir pasiieškot kurios nors temos su ta grupe. Parašot kam nors iš jų, pasisiūlot, o tada jau susiderinsit ir susitarsit viską konkrečiai. Jus greičiausiai paims, nebent darbo kokybė būtų labai jau prasta. Tik neskubėkit kurti savo komandos – net ir ilgiau gyvuojančioms ne visada lengva surasti narių, tad ypač pradedant tuo užsiimti yra žymiau geriau prisijungti prie jau egzistuojančios komandos negu naujai kurti savo asmeninę. Su užsienietiškomis sudėtingiau ir išrankiau. Visų pirma, reiktų išsirinkti, kuriai būtent grupei norit priklausyti. Tam galima tiesiog panaršyti po grupių internetines svetaines ir išsirinkti arba pagal jų bendro įspūdžio gerumą arba pagal konkrečius anime, kuriais jos užsiima. Kaip tokius dalykus surasti? Tam puikiai tinka tokie internetiniai puslapiai kaip www.mangaupdates.com ar www.baka-updates.com. Tada sekat nurodymus, su kuo kontaktuoti. Dažniausiai gausit kažkokį bandomąjį testą, kad jie pamatytų, ko iš tikrųjų esat verti. Supraskit, užsienio grupėms yra žymiai daugiau atsakomybės negu lietuviškoms komandoms, tad ir žmonių atsirinkimo principas turi būti griežtesnis. Priėmus paskirs kažkokį konkretų projektą, galbūt turėsit dar bandomąjį periodą, ir tiek. Dirbkit smagiai ir efektyviai. Įstojus į komandą ir pradėjus dirbti, ar prieš pat pradedant, savo pačių labui dar reiktų išsiaiškinti kelis dalykus: kokios yra deadlines, ar/kaip versti visokius japoniškus žodelius (pvz., -kun, -san ir pan.). Mangai tokių techninių dalykų bus daugiau ir priklausomai nuo pozicijos. Taip pat būkit malonūs, mandagūs bei pareigingi, ir pasakykit savo „viršininkui“ kiek laiko galėsit tam skirt, kada būsit laisvesni ar užimtesni, kad jis/ji žinotų, kokius būtent projektus duoti. Aišku, nereikia iš anksto visų tų dalykų berti kaip žirnius, bet tiesiog turėkit omeny, kad jeigu yra kažkokių „sunkinančių“ aplinkybių, pati komanda ir jos vadovai į jus žymiai šilčiau reaguos, jeigu juos perspėsit. Taigi, tikiuosi, kad šis mano straipsnis padėjo labiau susipažinti su fansubberių darbu bei supratingiau jį vertinti, o jei turit konkrečių klausimų, susijusių su šia veikla, visagalis internetas bei kiti tuo besidomintys žmonės visada jūsų paslaugoms.

Straipsnį rašė: Eglė 7

SIAUBAS JAPONIŠKAI

Turbūt drąsiai galėčiau save pavadinti siaubo filmų fane. Visai patinka būti išsigandusiai, bet tuo pačiu metu žinoti, kad tai tik ekrane ir tie monstrai iš jo neišlys manęs pagriebti ar pasmaugti. Turbūt tai ir yra visuotinis siaubo filmų „simpatiškumas“ – gaunama adrenalino dozė, o realios rizikos nėra. Na, išskyrus tai, kad per baisią sceną galima nukristi nuo kėdės. Kita vertus, siaubo žanras patinka tikrai ne kiekvienam, o ir tie, kuriems jis patinka, nežiūri tokių filmų

Tamsus vanduo (Dark Water)

Viena iš japoniško siaubo klasikų, nors ir ne toks geras kaip jos „konkurentai“. Esu tikra, kad jo amerikietiška versija yra žymiai populiaresnė, bet tikiuosi, kad ne tarp Banzai! skaitytojų. Tiesą sakant, amerikietišką versiją pamenu geriau negu originalą, bet manau, kad abi versijos yra apylygiai geros. Negalėčiau pasakyti, kad šis filmas sudomi kažkuo konkrečiu ar ypatingu, tačiau jeigu esate siaubo fanai, anksčiau ar vėliau derėtų jį pažiūrėti.

dieną naktį – tam reikia tam tikros nuotaikos bei nusiteikimo. Japoniškas siaubas ganėtinai skiriasi no vakarietiškojo. Pagrindinis to bruožas – daugumoje amerikietiškų filmų siaubas keliamas krauju, išvirtusiomis žarnomis ar kitais kam šlykščiais, kam ne, fiziniais atributais. Žinoma, yra ir tokių filmų, bet dauguma japoniškų siaubo filmų žiūrovą intriguoja bei šiurpina, jį gąsdina, o ne verčia rodomais įvykiais bjaurėtis.

Pagieža (Ju On)

Pagieža bei Skambutis – du tikrai patys žinomiausi ir labiausiai atpažįstami siaubo filmai iš Japonijos. Jeigu ne japoniškos versijos, tai čia vėl pasitarnaus amerikietiški perdirbimai. Pagiežai yra sukurta nemažai tęsinių, papildomų serijų (vadinamų specials), perdarymų ir net serialas ar du. Tik nesu tikra, kiek iš jų realiai susieti su originalu, o kiek yra tik kitos temos perkūrimai, panaudojant pavadinimą bei pagrindinį motyvą. Galiu pasakyti tik tiek, kad būtent šitas filmas yra tikrai baisus. Tik gal ne kiekvieno skoniui.

Vienas praleistas skambutis (One Missed Call)

Esu mačiusi pirmuosius du trilogijos filmus, iš kurių vienas man tikrai patiko, kitas nelabai. Pirmasis buvo labai intriguojantis, su tikrai originalia istorija, „bendravimui“ tarp vaiduoklio ir žmonių panaudojant telefoną bei SMS žinutes (nors techniškai ir ne iki galo supratau, kaip tai veikia). Istorija išvystyta tikrai įdomiai, pats filmas pakankamai baisus, tuo labiau, kai jį žiūrėjau dar tuomet, kai nebuvau mačiusi daug kitų japoniškų siaubo filmų. Bet antroji dalis… tiesiog nepatiko. Pasijutau tarsi žiūrėdama vieną iš tų tęsinių, kurie buvo pagaminti, norint susilaukti tų pačių bei naujų fanų, bet pasaulis būtų puikiai apsiėjęs ir be jo.

Banzai!

Onibaba

Šis filmas, nors ir nepopuliarus, yra vienas iš seniausių japoniškų siaubo filmų. Tai puikiai matoma tiek siužeto, tiek išpildymo atveju. Filmas nespalvotas, suteikia senovišką jausmą, ir žiūrint tikrai daugiau „kas čia per velnias?“ požiūrio negu tikro siaubo. Bet turint omeny, kad šis filmas buvo išleistas 1964-tais metais, esu tikra, kad tuo metu tai maždaug ir buvo siaubo standartas. Kaip rekomendaciją galėčiau pasakyti, kad šitą filmą reiktų žiūrėti daugiau iš įdomumo ar pačios idėjos ar dėl to, kad tai senas ir bene unikalus filmas, bet ne dėl to, kad norit patirti siaubą.

Skambutis (Ring)

Tikra siaubo klasika. Ypač japoniško siaubo. Režisierius filmą perdarė šiek tiek kitaip negu Koji Suzuki knygoje, pagal kurią ir pastatytas šis filmas, tad net ir knygą perskaitę turėtų sulaukti kažko įdomaus.

Reincarnation

Tiesą sakant, šį filmą žiūrėjau dėl vieno aktoriaus. Nors jo rolė filme pasirodė tesanti tik 5 minučių trukmės, pats filmas tikrai patiko. Jis buvo paprastai baisus, su siužeto pokyčiais, kurių buvo galima tiek tikėtis, tiek nesitikėti. Aktoriai neblogi, siužetas į filmą įtraukia.

neatrass r o n s k o k a r y Esu tikra, kad siaubo perliukas, kurio tas japoniško u, tad jeigu ką, nepykit. čia neįtraukia – geriau neužsitraukit Ir prisiminkittybės, nes jis iš pykčio niekieno rūsi ir grįš jums vaidentis! pavirs yure

Straipsnį rašė: Eglė 9

YUREI: japoniški vaiduokliai

Apie vaiduoklius vienaip ar kitaip esate girdėję tikrai visi. O ar žinojot, kad japoniški vaiduokliai tokie ypatingi, kad net atskirą pavadinimą turi? Pristatau jums vakarietiškų vaiduoklių japonišką atitikmenį – yurei. Yurei pavadinimas susideda iš dviejų hieroglifų, reiškiančių „blyškus“ arba „silpnas“ (yu) bei „siela“ arba „dvasia“ (rei). Šie sutvėrimai taip pat gali būti vadinami borei, kas reiškia palaužtą ar iškeliavusią dvasią, arba shiryo, kas reiškia negyvą dvasią. Taip pat kaip sinonimai kartais naudojami ir tokie pavadinimai kaip yokai ar obake, bet tai yra daugiau konkretūs monstriukai ar paranormalios būtybės negu šiaip vaiduokliai. Pirmą kartą šios būtybės paminėtos aštunto amžiaus pradžioje. To meto yurei buvo laikomi nepavojingomis dvasiomis, netgi buvo manoma, kad pamatyti vaiduoklį – sėkmės ženklas. Juokinga, ar ne? Tačiau tame laikotarpyje žmonės manė, kad dieviškumas egzistavo kasdienėje jų aplinkoje bei tos aplinkos objektuose. Dėl to gimė tikėjimas, kad, mirus žmogui, jis gali virsti nežemiška būtybe. Taigi, nors vakarų vaiduokliai buvo suvokiami labiau kaip žmonių ar sielų šešėliai, yurei buvo laikomi dievybėmis. Deja, pasikeitus religiniams įsitikinimams Japonijoje ir pomirtinio gyvenimo suvokimas įgavo kitokias spalvas. Plintant budizmui, yurei po truputį virto į kerštingas sielos apraiškas. Kartu su budizmo atneštomis dangaus ir pragaro sąvokomis bei antgamtiniais gyvūnais pasikeitė, ir japonų suvokimas apie yurei. Legendos apie vaiduoklius vis labiau ir labiau tapo perdėtos. Pasak šios eros japonų įsitikinimus, kiekvienas žmogui mirus, jo siela – reikon – patenka į skaistyklą , kur ji laukia, kol galės prisijungti prie savo protėvių, atlikus tradicinę budistų laidotuvių ceremoniją. Jei viskas atliekama teisingai, asmens siela tampa mylintis šeimos saugotojas. Tačiau, jei asmuo miršta staiga, nenatūraliu būdu, arba tinkama laidojimo ceremonija nėra iš anksto paruošiama, manoma, kad žmogus gali pavirsti yurei – būtybe , kuri turi galią sugretinti anapusinį pasaulį su fiziniu. Asmuo taip pat gali tapti yurei, jei mirties akimirką yra prislėgtas neigiamų emocijų , pavyzdžiui, neapykantos , liūdesio, keršto troškimo ir panašiai. Iš čia ir kyla yurei žiaurumas. Daugumai yurei nereikia klajoti, terorizuojant kiekvieną sutiktą gyvūną ar mažą vaiką. Jie vaidenasi tose vietose, kur yra pririšti savo neigiamų emocijų . Pirmasis, pavaizdavęs šiuolaikinius yurei, buvo dailininkas Maruyama Okyo. Jis juos nupiešė paveiksle pavadinimu „Oyuki Ghost“. Šių dienų yurei turi tam tikrus bruožus, kurie išskiria juos iš kitų ir užtikrina, kad jie yra kultūriškai autentiški. • Balti drabužiai. Ši apranga kilusi iš Edo periode naudojamo balto kimono laidojimo rituale. Balta spalva parodo ritualo sterilumą ir švarumą, tradiciškai ji skirta kunigams ir išėjusiems iš šio pasaulio. Išskiriami kimono tipai yra katabira (paprastas, baltas kimono be pamušalo) arba kyokatabira (baltas katabira, išpieštas budistų maldomis). Taip pat yurei kartais dėvi hitaikakushi (liet. „kaktos apdangalas“), kuris yra mažas baltas trikampio formos skudurėlis, užrištas aplink galvą. • Juodi plaukai. Yurei plaukai dažnai būna ilgi, juodi ir netvarkingi . Japonų plaukai tradiciškai nešiojami surišti, bet laidojant jie yra išrišami. • Rankos ir kojos: rankos negyvos, nukarusios ties riešu. Jos būna ištiestos ir prie kūno priglaustomis alkūnėmis. Yurei paprastai neturi kojų ir pėdų, jie tiesiog kybo ore . Šios savybės atsirado Edo laikotarpiu. • Hitodama. Yurei dažnai vaizduojami lydimi dviejų liepsnų arba žaltvykslės, kurios dažniausiai būna mėlynos arba žalios. Šios vaiduokliškos liepsnos yra yurei dalis, o ne atskiros vėlės .

Kaip atskirti yurei nuo kitų antgamtinių būtybių?

Banzai!

Nuo vaiduoklių nepasislėpsi. Net ir... tualete: 1. Tualeto Hanako. Turbūt labiausiai žinomas iš Japonijos tualeto vaiduoklių. Tai nepiktybinė dvasia, jos vaidmuo yra tiesiog gąsdinti vaikus, žaidžiančius „Tiesa ar drąsa“. Vaikai beldžia į tualeto duris ir klausia, ar ji ten yra, o Hanako jiems atsako. Kartais ja galima ir pamatyti. Hanako vaizduojama su senoviška šukuosena ir raudona mokykline uniforma. Šiaip Hanako prie jūsų nelįs, jeigu jos neprovokuosite. Pasakojama, kad ją nuvyti galima paprastai – tereikia parodyti ištaisytą testą ar kontrolinį, gavusį geriausią įmanomą pažymį (turbūt dar viena paskata vaikams gerai mokytis). 2. Akaname Akaname (pažodžiui: „purvo laižytojas“). Tai yurei, gyventis vonios ir tualeto nešvarumuose. Jis turi žmogus pavidalą, tačiau jo oda yra labai raudona, tartum būtų gulėjęs per ilgai vonioje. Jis taip pat turi ilgą, aštrų liežuvį. Norint jo išvengti, reikia laikytis švaros. 3. Noppera-Bo. Beveidis, kurio pagrindinė misisija gąsdinti žmones netikėtai pasirodant ir po truputį atskleisti savo bruožus. 4. Yra du bene vienodi yurei. Vienas vadinasi Aka-Manto („raudona skraistė“), kitas AkaiKami-Aoi-Kami (pažodžiui

„Raudonas popierėlis, mėlynas popierėlis“). Nieko neįtariantis tualeto naudotojas yra paklausiamas, kokio popieriaus nori – raudono ar mėlyno. Nei vienas iš pasirinkimų gerų rezultatų neduoda. Paprašius mėlyno popierėlio, auka pasmaugiama arba jai iščiulpiamas kraujas (kūnas nuo to pamėlynuoja). Paprašius raudono, perpjaunama gerklė arba nulupama oda (rūbai persmelkiami kraujo ir tampa raudoni). Pasirinkus bet kokią kitą spalvą, keliaujama tiesiai į pragarą. Vieni šaltiniai teigia, kad geriausiai atsakyti „geltonas popieriukas“, nes tada tiesiog būsi apipiltas išmatomis. Kiti šaltiniai teigia, kad reikia atsakyti „jokio popieriaus“, tuomet išliksi gyvas ir sveikas. Aka-Manto dar gali paklausti, ar nenori raudonos mantijos. Jei atsakymas teigiamas, tam žmogui nuneriama oda. Pastarasis yurei vaizduojamas su raudona mantija ir balta kauke. 5. Reiko Kashima Buk. Tai bekojis yurei, kuris ateina pas tuos, kurie kviečia (šiuo aspektu panašiausia į Kruvinąją Merę). Dažniausiai moteris. Ji užduoda kelis klausimus, o jei atsakai neteisingai, nukerta tavo kojas. Legenda byloja, kad tai dvasia moters, kuri buvo žiauriai išprievartauta ir sumušta. Norėdama pabėgti, ji nušliaužė link traukinio bėgių, kur traukinys nukirto jai kojas.

Tualeto Hanako

Akaname Akaname

Noppera-bo

Straipsnį rašė: Živilė 11

Grand Fantasia – vienas iš gan

garsių ir savo gerbėjų ratą turintis anime stiliaus MMORPG. 2005 metais kompanija Aeria Games šį žaidimą ištraukė į dienos šviesą ir nuo to laiko jis laikomas vienu iš geriausių savo žanro atstovų. Tai žaidimas tiems, kurie visą gyvenimą norėjo vergų draugų, kurie visada būtų šalia, padrąsintų, paguostų ir visus darbus nudirbtų. Žaidimo istorija neįmantri – eilinis karas, blogiečiai ir tu – vienišas didvyris, kuris išgelbės visus ir viską. Vienintelis skirtumas – turėsi pagalbininką sprite, kuris versis tavo norimu amatu ir gamins tau daiktus, rinks nukautų priešininkų išmėtytus trofėjus ir drąsins tave savo šūksniais ar pastebėjimais. Pirmiausia, su kuo teks susidurti – savojo personažo kūryba (o kaip be jos?). Turiu pasakyti, kad šioje vietoje norėtųsi daugiau šukuosenų, veidų ir spalvų pasirinkimų. Bet turint galvoje, kad žaidimas kurtas kaip nemokamas ir dar prieš gerus 8 metus, laisvė susikurti norimą personažą visai nemaža. Patarimas: neskubėk praleisti įvadinio filmuko. Jis mielas ir labai smagus.

Savo didvyrio gyvenimą pradėsi būdamas žalias naujokėlis, net klasės neturėsi. Kiek vėliau, išskerdus mielų želinių kiškučių bei krabų populiaciją, žaidimas suteiks tau teises ir privilegiją tapti vienu iš pagrindinių klasių atstovu. Galėsi būti karys, lankininkas, magas ar gydytojas. Taigi, pasirinkus vieną iš žemesnių norimos klasės lygių, tave nusiųs į vieną iš trijų pagrindinių miestų, kurį vėlgi rinksiesi pats. Kaslow neoficiali žaidimo sostinė. Pagrindinėje aikštėje nuolat vyksta veiksmas – pokalbiai, dvikovos ir „madų demonstracijos“ – pinigingi ir aukštą lygį pasiekę žaidėjai pasirodo su visais savo blizgučiais. Illia – magų miestas ir, bent jau man, gražiausias iš visų. Jale mieste susirenka lankininkai, rekomenduoju jį technologijų mėgėjams. Ilgai svarstyti neverta – įtakos personažo kėlimui pasirinkimas nedarys.

„Žaidimo istorija neįmantri – eilinis karas, blogiečiai ir tu – vienišas didvyris, kuris išgelbės visus ir viską.“

Nuvykus į pasirinktą miestą tavęs lauks standartinis MMORPG paketas: užduočių sistema, laisvai po pasaulį slankiojantys bosai, požemiai ir PVP kovos laukai. Rinksies šarvus ir kelsiesi lygį, mušiesi su kitais žaidėjais ir nekęsi savo sprite, kai jis sugadins kokį tau reikalingą daiktą, gamindamas jį iš sunkiai surinktų medžiagų. Alchemijos padedamas galėsi spindėti kaip elektros lemputė Osram, o už niekingus 5Lt žaidimo kūrėjai pasiryžę tau suteikti pegasą, 4 šaunius šarvų rinkinius bei saują AP apsipirkti vietinėj parduotuvėj. Tiksliau, visa tai tavęs lauks, jei nusipirksi ir išleisi 1 AP. Bet to, žinoma, gali nedaryti. Žaidimas visiškai nemokamas, o leidžiantys pinigus tik gaus įdomiau atrodančių dalykėlių. Nemaža jų bus galima įsigyti iš žaidėjų aukcionuose. Žinoma, kaina bus astronominė. Ypač kai ten apsilankysi pirmą kartą. Jei būsi rimtas žaidėjas ir pasieksi aukštumas, žaidimas miestuose tau nulipdys skulptūrą, kad visi tave pažintų ir tavęs bijotų.

•

Reikia dar nepamiršti vedybų sistemos. „Susituokę“ personažai gaus papildomų gėrybių, pvz., žaidžiant kartu padidės gaunami patirties taškai, o už ilgalaikę ištikimybę bus atlyginta „meilės monetomis“, kurias galėsi išleisti pas specialius pardavėjus.

•

Pasiekus 30-tą lygį, galutinai apsibrėši savo specializaciją klasės klausimu. Karys svarstys pasirinkimą tarp paladino ir gladiatoriaus, magas rinksis tarp burtininko ir nekromancerio, medžiotojas – tarp žudiko ir lankininko, gydytojas - klerko ir išminčiaus. Tolimesniose lygiuose tik prisidės nauji sugebėjimai ir keisis klasių pavadinimai, bet tai nebus svarbu. Tad rinkis išmintingai ir atsargiai.

„Sprite yra labai svarbi žaidimo dalis ir to niekada neužmiršk. Ne tik todėl, kad suteikei jam išvaizdą ir vardą.”

Jau kelis kartus minėjau tavo mieląjį pagalbininką sprite. Jis yra labai svarbi žaidimo dalis ir to niekada neužmiršk. Ne tik todėl, kad suteikei jam išvaizdą ir vardą. Jis ne tik gamins tau daiktus, bet ir augs kartu su tavimi. Paaugusį galėsi išleisti į areną kautis už save ir vardan savo gerovės. Sprite taip pat ne tik gamins, bet ir ardys daiktus, taip surasdamas retų medžiagų gamybai. Galėsi jį rengti, dekoruoti būstą ir kitaip juo rūpintis. O jeigu to nedarysi, jis užpyks ir pabėgs nuo tavęs.

agrindinis žaidimo trūkumas – monotoniškumas. Pastoviai skersi, naikinsi ir žudysi ištisas gyvūnų populiacijas. Tau pasimirus tragiška mirtimi, žaidimas skaudžiai kirs per patirtį – tai, ką sunkiai uždirbai per pastarąją savaitę, dėl neatsargumo gali išgaruoti per sekundę. Tas tampa ypač skausminga aukštuose lygiuose. Muzika taip pat pasikartojanti – po kelių valandų žaidimo ranka pati tiesiasi prie mute langelio. O tiems, kas jau priprato prie stulbinančios grafikos, šio žaidimo grafika pasirodys skurdoka – mušami monstai skirsis tik spalva ir pavadinimais; pasaulio žemėlapis taip pat nėra didelis. Bet kita vertus, čia yra ir stiprioji jo pusė. Nereikia turėti paskutinės kartos PC, kad galėtum žaisti, o monotoniškumas leidžia pailsėti smegenims po ilgos darbo dienos. Straipsnį rašė: Rita

TOP 10: PAVOJINGIAUSIOS ANIME MERGINOS 10

Balsa

(Seirei no Moribito, 2008)

Kvalifikuota karė, atvykusi iš labai tolimo krašto Kanbal. Ji tapo samdoma sargybine tam, kad atpirktų aštuonias gyvybes, kurios buvo atimtos, jog išsaugotų jos pačios gyvybę. Kai ji buvo dar visai maža, jai teko ginti paskutinį iš tų aštuonių žmonių – princą, vardu Chagum. Čia ir prasideda visi jų sunkumai ir išbandymai, kuriuos ji turės atlaikyti, norėdama atpirkti savo praeities klaidas.

Motoko Kusanagi

(Ghost in the shell, 1998)

Motoko Kusanagi – kiborgė, kuri priklauso 501 kariniam daliniui. Kaip viešojo saugumo skyriaus 9 lyderei, jai tenka susidurti su įvairiausio plauko nusikaltėliais. Jie neretai būna kiborgai kaip ir ji pati, o tai dažnai sukelia daugybę problemų ir nenumatytų aplinkybių. Tačiau būdama nepaprastai žmogiška kyborgė, ji turi neeilinius sugebėjimus, tokius kaip jėga, ištvermė, taiklumas ir nepaprasti ginklų valdymo sugebėjimai. Tai ją padaro išskirtinai pavojingą, todėl geriau nesipainioti jai po kojom.

8 Boa Hancock

(One Peace, 1997)

Boa Hancock – piratų kapitonė, amazonių salos Amazon Lily imperatorė ir viena iš shichibukai – septynių karo lordų bei Meilės-meilės vaisiaus naudotoja. Tai padaro ją itin pavojingą bei verta 80 milijonų beri premijos. Ji be jokio gailesčio gindama savo įgula ar namus gali visus paversti akmenimis ir sudaužyti. Ar dar blogiau – sušerti savo milžiniškam pitonui. Dabar ji yra ysimylėjusi piratų kapitoną Monkey D Luffy, dėl kurio ne kartą nusižengė visiems savo principams bei užpuolė netgi ir savo sąjungininkus, paversdama juos į akmenį.

Erza Scarlet

(Fairy Tail, 2006)

Erza Scarlet – viena iš stipriausių Firios karalystės magiškos gildijos Fairy Tail narių. Dažniausiai komandoje ji būna su Natsu, Gray ir Lucy, kai jiems reikia susivienyti, kad įvykdytų užduotis, kurias patys pasirenka gildijoje. Šios komandos derinys toks pavojingas, kad dažniau atneša daugiau bėdos nei naudos, nes vykdydami užduotis neretai sugriauna bent jau pusę miesto. Pati Erza neretai turi priimti Natsu mestus išūkius ir gelbėti gildiją bei visa šalį, tačiau turint jos magiškus šarvus ir tvirtą charakterį jai tai daryti puikiai sekasi.

Banzai!

Mikasa Ackerman

(Shingeki no Kyojin / Attack on Titan, 2013)

Mikasa Ackerman ir jos tėvus užpuolė banditai, norėdami ją pagrobti, o po to parduoti. Abu jos tėvai buvo žiauriai nužudyti. Įvaikinta Yeager šeimos, ji augo kartu su broliu Erenu, kurį gynė nuo kiemo mušeikų ir visokių kitokių pavojų. Užpuolus titanams, jų motina žūva, ir todėl Erenas nusprendžia prisijungti prie žmonijos gelbėtojų legiono. Taip Mikasa tampa mirtinu žmonijos ginklu tam, kad apsaugotų Ereną.

Revy / Rebecca

(Black Lagoon, 2007)

Revy gimė ir užaugo Kinijos mieste Manhattan, kur didžiąją laiko dalį praleido gatvėse vogdama ir žudydama. Savo šaudymo sugebėjimus ji tobulino šaudydama į skardines, o pirmą savo žmogžudystę atliko panaudojus pagalvę kaip duslintuvą. Pirmoji jos auka – jos pačios girtuoklis tėvas, kuris daužydavo butelius jai į veidą. Dėl begalinio tėvo smurto pabėgusi iš namų, ji buvo sulaikyta policijos ir sėdėdama vienutėje buvo išprievartauta policininko.

Seras Victoria

(Hellsing, 2008)

Seras Victoria – stiprios valios mergina, kuri atsisako vykdyti savo viršininko įsakymus, jeigu jie kertasi su jos įsitikinimais. Tačiau nepaisant to, ji ištikima ir patikima karė, kurią vampyre pavertė Alucard, norėdamas išgelbėti po šautinės žaizdos į krūtinę. Po to ji iškart prisijungė prie Hellsing organizacijos. Tapusi vampyre ji tapo neįtikėtinai stipri bei gavo visa arsenalą sugebėjimų, tokių kaip įžvalgumas, super jėga, regeneracija, taiklumas, nemirtingumas, ir kiti kas padarė ją vieną iš baisiausių grobuonių.

3 Teresa

(Claymore, 2001)

Teresa yra šaltakraujiška asmenybė, ji laikoma pati stipriausia Claymore istorijoje. Ją ne kartą bandė nugalėti ir užimti jos vietą, tačiau jai tereikėjo panaudoti 10 procentų demoniškos jėgos, kad įveiktų kitus priešus. Jos sugebėjimai leido jai keistis, o besikeičiant įgauti neįtikėtinų galių. Ji galėjo nuspėti savo varžovo puolimus bei gynybos judesius dar prieš jiems tai padarant.

Gasai Yuno

Lucy

(Elfen Lied, 2005)

Lucy yra Diclonius rasės karalienė. Ši rasė beveik nesiskiria nuo žmonių, tačiau turi ragus, panašius į katės ausis. Kaip ir telepatinių galių, su kuriomis gali ardyti dalykus. Jos tikslai yra du: sunaikinti žmoniją ir paversti pasaulį taikia vieta jos rūšiai arba pritapti ir būti mylimai. Dar ji gali sukurti nematomas rankas tam, kad galėtų užkrėsti žmonijos vyrus virusu – tada jų gimę vaikai taip pat būtų Diclonius rasės. Dėl jos telekinetinių galių geriau nesiartinti prie jos, nes ji mielai nuplėš jums rankas, galva ar, jei esate mergina, netgi krūtinę.

(Mirai Nikki, 2006)

Yuno yra mergina, beprotiškai įsimylėjusi savo klasioką Yuki, kuris, atrodo, nieko neveikia, tik skaito savo telefoną. Viskas taip ir tęsiasi iki tos dienos, kai Yuki sutinka žaisti žaidimą, kur turi nužudyti 11 kitų dienoraščių savininkų. Yuki manė, kad viskas netikra, kol vieną dieną Yuno išgelbėjo Yuki. Ir tai buvo tik pradžia. Kad išgelbėtų savo mylimajį, ji nužudė daugybę žmonių bei buvo įkalinusi patį Yuki, kad jis nepaspruktų nuo jos.

Straipsnį rašė: Svajūnas 15

OTOME ZAIDIMAI

eta mergaitė nemėgsta romantikos. Kai žiūrim anime ar skaitom mangą, būtent mes „poruojam“ veikėjus, smulkiai nagrinėjam kiekvieną žvilgsnį, žodį ar mostą. Vėliau intensyviai barškinam klavišais kokiam nors forume, gindamos savo pasirinkimą ar, balso decibelams tolygiai kylant, intensyviai diskutuojam su bendraminčiais. Tai yra, bendramintėmis. Ir tyliai paslapčia atsidūstam „kad man taip... ech, pasirinkčiau tada...“ Tai va, išduosiu paslaptį – išeitis yra. Jūsų romantikos troškimą numalšins ir pasirinkti leis otome žaidimai. „O kas tai yra?“ Labai trumpai tariant, otome žaidimai – tai vizualinės novelės ir pasimatymų simuliatoriaus meilės vaisius, skirtas išskirtinai moteriškąjai auditorijai. Tikslus apibrėžimas skambėtų taip: video žaidimai, skirti moteriškąjai auditorijai, kuriuose vienas iš pagrindinių tikslų yra ne tik užbaigti pagrindinę istoriją, bet ir sukurti romantiškus santykius tarp pagrindinės herojės ir vieno iš vaikinų. Pirmą kartą Japonijoje tokie žaidimai pasirodė 1994-taisiais, kai Koei kompanija išleido pirmąjį Angelique žaidimą ir taip pradėjo tikriausiai žinomiausią ir populiariausią frančizę otome žaidimų istorijoje. Verta paminėti, kad Angelique ir yra reverse haremo (t.y. viena mergina ir krūva apie ją besisukančių vaikinų) žanro pradininkas. Tiesą sakant, dažnai reverse haremo anime yra populiarių otome žaidimų ekranizacijos.

Tai ir populiarusis Hakuoki, La corda d’oro (Kiniro no Corda), La storia della Arcana Famiglia, Uta no Prince-sama, Harukanaru Toki no Naka de ir t.t. Kartais žaidimais tampa ir labai populiarios mangos, tokios kaip Nana ar Vampire knight. Tik Meine Liebe anime kūrėjai išmetė pagrindinę heroję ir susikoncentravo į draugystę ir politiką. Bet čia jau išimtis. Vakarų pasaulį šis žaidimų žanras pasiekė tik 2006-taisiais. Yo Jin Bo, skirtas PC, iki šiol išlieka vienas iš kelių japoniškų otome, išverstų į anglų kalbą. Vėliau pasirodė ir Hakuoki, skirtas PSP bei Shall we date serija androidams. Verta turėti galvoje, kad Vakarams (t.y., anglų kalba), otome pasirodo gan retai. Visa produkcija yra orientuota į Japonijos rinką.

Banzai! Jei teko matyti ar skaityti ką nors iš shojo ar/ir reverse haremo žanro, tai personažų charakteriai jūsų nenustebins. Ji – retai virš 16 metų turinti, geros širdies, optimistiška, naivi ir miela Mis Tobulybė. Su retomis išimtimis. Charakteris, žinoma, gali kisti nuo daromų pasirinkimų žaidime. Žymiai svarbiau jis. Tiksliau tariant, jie. Čia pasirinkimas yra didesnis, nors daugeliu atvejų tai dažnai sutinkamų tipažų galerija – linksmuolis, vaikystės draugas, moksliukas, blogas berniukas, tylenis, mergišius ir pan., – bet pasitaiko ir išimčių. Amžius taip pat platesnis – nuo jaunesnio už pagrindinę heroję iki tinkančio jai į tėvus. Paprastai žaidime stengiamasi įdėti kuo įvairesnių gražuolių, tad rinktis yra iš ko. Retkarčiais pasitaiko žaidimų su yuri elementais (leidžiamas merginos pasirinkimas) arba vadinamųjų boys love (BL) žaidimų, kur pagrindinis herojus yra dailus berniukas. Bet paprastai BL ir otome žaidimai yra atskiros sritys. Kadangi pagrindinė otome auditorija yra paauglės, o ir nemaža dalis žaidimų yra skirta PlayStation 2 platformai (Sony yra griežtai nusistačiusi prieš bet kokį pornografinį kontekstą), juose yra nedaug erotikos. Daugiau sau leidžia žaidimai, skirti PC. Tarp jų pasitaiko ir N-18 cenzo. Nėra daug, bet taip pat ir ne retenybė. Vis tik otome industrijos liūto dalis yra skirta žaidimams, kurie tinkami visoms amžiaus grupėms. PC žaidimų pasirinkimas gan didelis, bet vis dėlto, kaip ir visoje Japonijos žaidimų rinkoje, čia karaliauja konsolės. Pagrindinė otome žaidimų vinis – istorija. Ir omeny turiu ne tik bendrą siužetą, kur veiksmas gali suktis apie mafiją, keliones laiku, išskirtines galias – žodžiu, apie ką tik nori. Tai, žinoma, svarbu, bet svarbiausia yra pasirinktas vaikinas ir jo „kelias“ – pasakojama meilės istorija. Būtent čia ir atsiskleidžia tikrasis žaidimo grožis ir vertė. Jei personažo jausmais ir poelgiais sunku patikėti, o su juo susijęs pasakojimas migdo, tai nepadės niekas. Tada yra dvi išeitys – imti naują „kelią“, t.y. rinktis naują vaikiną, arba atsidėti valios ugdymo treniruotėms. Žinoma, nereikia pamiršti ir kitos svarbios dalies – įgarsinimo. Būna, kad veikėjo balsas paperka taip, kad iš pažiūros neypatingas personažas tampa pats mėgstamiausias. Įgarsinimui paprastai skiriama daug dėmesio, didesnės kompanijos net samdo žinomus ir populiarius seiyuu (balso aktorius). Jei žaidimas bus išleistas pagal jau esantį anime, labai tikėtina, kad personažus įgarsins tie patys seiyuu. Pats žaidimo principas paprastas kaip trys kapeikos – skaitom tekstą ir kartais renkamės iš kelių duotų galimybių (pasitaiko, kad yra mini žaidimukų kokioms nors reikalingoms savybėms kelti, bet čia jau retas atvejis). Tam daryt užtenka turėt tik vieną pirštą. Ir pelę. Arba touchpad’ą. Viskas.

Idealiausias variantas – jei žaidimas yra anglų kalba ir skirtas PC. Jei dar nemokamas, išvis fantastika. Bet stebuklų retai pasitaiko. Nemokami žaidimai paprastai būna sukurti fanų, tad piešimu tikrai nepasižymi (daugeliu atvejų jis baisus), kaip ir istorijos trukme ar pasirinkimų įvairove. Apie kokybišką muziką ar/ir įgarsinimą galima tik pasvajoti. Mokami bei pateikti anglų kalba žaidimai yra geresnės kokybės, su įgarsinimu, bet retai kada geba gražiai atkurti tikrą anime stilių. Nors kompanijos, kurios kuria žaidimus Vakarų industrijai, tikrai yra išleidę ne vieną žaidimą, bet iki japoniškųjų otome jiems dar toli. Taigi, pilnaverčiai otome yra Japonijos pažiba. Tik, aišku, japonų kalba. Ir nemaža dalis skirta konsolėms. Bet nusiminti neverta. Anglų kalba išleistų otome tikrai užteks, kad susipažintum su žanru ir nuspręstum, ar jis tau.

Keletas patarimų, norinčioms pradėti: • Pradėk nuo lengviausiai pasiekiamų otome. Nekankink savęs su žaidimais japonų kalba pačioje pradžioje. Gali netekti kantrybės ir mesti viską dar neįpusėjus, o jei nepatiks, bus gaila sugaišto laiko. Jei turi PC, pradėk nuo Yo Jin Bo ar Starry Sky. Dar lengviau, jei turi androidą ar išmanųjį telefoną - trys Shall We Date serijos otome žaidimai nemokamai tavo paslaugoms. Toms, kurios turi konsolę, puikiai tiks Hakuoki. • Naudokis fanų patarimais, kaip pasiekti norimą pabaigą (walkthroughs). Žaidimų trukmė paprastai siekia nuo 10 iki 30 valandų. Pasirinkimų yra tiek, kad sunkiai surasi, kur padarei klaidą. Jei priklausai “tyrinėtojų” kategorijai ir nori rinktis pati, į šį patarimą nekreipk dėmesio ir tyrinėk į valias. • Jei vis dėlto norėsi keliauti toliau, nesunkiai rasi patarimų, kaip kelių mažų programėlių pagalba žaidimus versti iš japonų kalbos. Dėmesio! Tai galioja tik PC skirtiems žaidimams. • Skaityk blog’us. Tai vieta, kur užkietėjusios fanės tave supažindins su visomis šio žanro subtilybėmis, papasakos naujienas, patars kokį žaidimą pasirinkti ir padės susidūrus su problemomis. • Jei leidžia galimybės ir piniginė, paremk žaidimų kūrėjus ir leidėjus – pirk. Atmink, kad nuo pardavimų gausos priklauso kiek rimtai svarstoma galimybė keltis į Vakarų rinką. Trumpai tariant – kuo daugiau nusipirktų žaidimų, tuo daugiau anglų kalba geros kokybės žaidimų mus pasieks.

Ir dar. Amžiaus cenzas yra ne tam, kad galėtum paslapčia nuo tėvų džiūgauti ir lįst į svetimą daržą. R18 nėra nuoroda į geresnį ar įdomesnį žaidimą, o iš tiesų mažamečiams ir per jauniems netinkantį turinį. Jei dar esi nepilnametė, žaisk visoms amžiaus grupėms skirtus žaidimus. Šitoj vietoj nušausi du zuikius vienu šūviu – netikėtai užėjus mamai ar tėčiui, nereikės raudonuot iš gėdos ir gausi tikrai geriausią otome žaidimų dalį. Tad pradžiai tiek. Vėliau jus pasieks kiti mano rašinėliai apie otome – aprašymai, naujienos ar šiaip kokios įdomybės. Jei turit klausimų ar pageidavimų – žinot kur kreiptis. Kuo galėdama padėsiu. Ir ššššš... čia paslaptis... tarp mūsų, mergaičių ;) Straipsnį rašė: Rita 18

Banzai!

Apie vieną populiariausių otome žaidimų „Yo Jin Bo“ skaitykite kitame numeryje!

Laukite kito m큰s킬 numerio!