PROJEKTĄ REMIA
istorija, fotografija, kultūra
Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia
Buvo taip Daugiau kaip 33 metus (nuo 1959 m. rudens) padirbėjęs Tauragės rajono laikraščio redakcijoje, buvau visokių permainų liudininkas, šioks toks jų fiksuotojas. Sumaniau imti ir pasklaidyti to man mielo spaudos leidinio komplektus, mintimis sugrįžti į praeitį ir šiek tiek apie ją pasamprotauti: kai ką ramiau, subtiliau, objektyviau vertinti, dėl kai ko ir šiandien krimstis arba iš ano meto kvailysčių ir pasijuokti. Manau, kad mano amžiaus tauragiškiams kai ką padėsiu prisiminti, o vaikams ir vaikaičiams ir naujienų pateiksiu: tegu jie žino, kaip nelengvai viskas dabar jau išeinančiai žmonių kartai sekėsi, todėl gal ji verta ir pagarbos. Šiuo rašinių ciklu stengiausi apžvelgti, kaip pokariu keitėsi mūsų miestas, žmonės, apie ką rašė spauda. Bronislovas JAGMINAS
1945 metai
Skaudvilė Pirmojo pasaulinio karo metais. Tolumoje matosi Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas
Edmundas MAŽRIMAS
Skaudvilės miestelio istorinėje terpėje rado vietos skirtingų tikėjimų ir tautybių miestelėnai. Čia gyvenę kitataučiai amatininkai, prekybininkai menami ir šiandien. Neatsitiktinai miestelio herbe du sukryžiuoti svertuvai (baltarusiškai „bezmėnai“). Šiandien praeitį mena išlikusios senos kapinės, maldos namai. Šiemet nuo Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios statybos pradžios sukanka 185 metai. Urbanistikos istorikas dr. Algimantas Miškinis pastebi: ,,Bronius Kviklys, nežinia kuo remdamasis, nurodo, kad XVI a. pabaigoje Skaudvilėje įsteigta evangelikų liuteronų parapija. Taigi atrodytų, jog gyvenvietė galėjusi būti (atsikūrusi). Tačiau dabartiniu pavadinimu ji nepaminėta nei XVI a. Karšuvos valsčiaus gyvenamųjų vietovių, nei Batakių seniūnijos kaimų sąraše, nors ten yra šalia dabartinio miesto esančios Angladegių ir Trepų kaimavietės“. Išties, didžioji dauguma rašytinių šaltinių, remdamiesi B.Kvikliu (pastarasis naudojosi dr. K.Gudaičio žiniomis), pakartoja abejotiną ir nepagrįstą teiginį, kad Skaudvilėje evangelikai liuteronai būrėsi XVI a. Gyvenvietės istorinė raida aiškiai pasako, kad gyvenvietė pradėjo kurtis tik XVIII a. antrojoje pusėje. Abejotinų teiginių yra ir daugiau. Šiandien sudėtinga ne tik juos pagrįsti, bet ir paneigti. Bažnyčios archyvas – santuokų, krikšto, mirties įrašų knygos ir kiti dokumentai dingo pastarojo karo metu. Apskritai Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenės istorija kol kas susideda tik iš pabirų faktų ir nėra
išsamiai tirta. Pirmoji užuomina apie Skaudvilę aptikta 1645 m. Batakių valsčiaus dokumente, kuriame paminėtas ,,ponas Skaudvilis“ (pan Skowdwil). Gyvenvietė neminima 1680 m. Batakių valsčiaus inventoriuose, kur aprašytos gretimos Pužų ir Angladegių kaimavietės ir XVIII a. pirmosios pusės dokumentuose. Kaip teigia skaudviliškis kraštotyrininkas Dainotas Habdangas, nors tėra likę labai mažai duomenų apie Skaudvilės gyvenvietės pradžią, tačiau neabejotina yra viena: Skaudvilė yra atsiradusi Skaudvilės dvaro arba, kaip vietos gyventojai vadina – Skaudvildvario žemėje tą dvarą valdžiusių dvarininkų iniciatyva. Pirmosios žinios apie bažnyčią XVIII a. vid. minimas Skaudvilės kaimas prie dvaro, būtent tada, tikėtina, ir įsikuria evangelikų liuteronų bendruomenė, o ne XVI a. Tada bendruomenė maldos namų neturėjo, pamaldos ilgą laiką vyko apylinkės dvaruose: Trepų palivarke, Leliškės ir Adakavo dvaruose. Galima prielaida, kad liuteronų bendruomenė buvo išsibarsčiusi po Skaudvilės apylinkes ir rinkdavosi dvarų centruose. Iki 1795 m. reguliarios pamaldos vyko Trepuose, ten įsikuria ir konfesinės kapinės. Iš B.Kviklio sužinome, kad 1795–1799 m. pamaldos laikomos Leliškės dvare, o nuo 1800 m. – viename dideliame Adakavo dvaro namo kambaryje. XVIII a. antrojoje pusėje dėl prasidėjusios gyventojų migracijos iš Prūsijos Skaudvilės liuteronų bendruomenėje sustiprėjo vokiečių įtaka. XIX a. pradžioje į Skaudvilę ir apylinkes kėlėsi vokiečių amatininkai,
prekybininkai. XIX a. pirmojoje pusėje, atsižvelgdamas į išaugusios bendruomenės dvasinio gyvenimo poreikius, tuometinis Skaudvilės dvaro savininkas Rokas Pšeciševskis 1827 m. skyrė margą (0,71 ha) žemės ir pinigų liuteronų bažnyčiai statyti, tačiau ją išlaikyti turėjo patys parapijiečiai. Žemė paskirta gyvenvietės rytiniame pakraštyje, prie kelio į Nemakščius. Rašytiniuose šaltiniuose sutinkama, kad 1827 m. pastatyta bažnyčia. Tačiau netgi po dešimties metų, 1837 m., Skaudvilės plane nėra pažymėta bažnyčios. Vadinasi, bažnyčia pastatyta vėliau. Bažnyčios statybos data, kaip ir bendruomenės įsikūrimo data, irgi neaiški. Kaip rašoma Bostono enciklopedijoje, nežinia kada Skaudvilėje buvo pastatyta evangelikų liuteronų medinė bažnyčia. Tik prielaidų sekoje galima spėti bažnyčios statybos eigą. Vertinant bažnyčios architektūrinę konstrukciją, bažnyčia ir jos bokštas pastatyti kaip atskiri statiniai. Tai pastebėjo ir meistrai, remontavę bažnyčią pastaruoju metu, o kaip prisimena Benjaminas Noreika, 1910–1952 m. buvęs Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijos pirmininkas, bažnyčios architektūra nuo pastatymo nesikeitė. Tai patvirtina išlikusios 1915–1932 m. ir vėlesnės fotografijos. Paskyrus parapijai žemę bebokštės bažnyčios statyba užsitęsė dėl 1831 m. sukilimo, nors tiesioginių duomenų apie sukilimo eigą apylinkėse nėra. Užsitęsus bažnyčios statybai ji ir nepažymėta Skaudvilės 1837 m. plane. Bendruomenė skirtoje žemėje prie kelio, 1838 m. pastatė kantoratą – gyventi kantoriui ir atvykstančiam kunigui apsistoti. Nukelta į 16 psl. >>>
Jei jau Lietuvos KP(b) Tauragės apskrities komitetas (sekretorius Petras Murauskas), apskrities vykdomasis komitetas (pirmininkas Stasys Malinauskas) sutarė, kad apskričiai reikia laikraščio, tai jie žinojo, ką daro. Jis turėjo ne tik teikti skaitytojams informaciją apie tai, kas vyksta apskrityje, bet ir organizuoti žmones į darbus, propaguoti tauragiškiams vadinamojo socializmo idėjas. Kiek tada Tauragėje buvo gyventojų? 1939 m. jų buvo 10,5 tūkst. Po 1941 m. tremčių į Sibirą, vokiečių okupacijos metais – į Vokietiją, po beveik 4 tūkst. Tauragės ir jos apylinkių žydų sušaudymo gyventojų gerokai sumažėjo. Jie glaudėsi, kur galėjo: vieni pas kitus, ūkiniuose pastatuose, kūrėsi griuvėsiuose, statėsi laikinus būstus, kasėsi žemines. Trūko patalpų įstaigoms, mokykloms, visiems teko susispausti, taikytis prie esamų sąlygų. Taigi beveik visiškai – bene 80 proc. – karo sugriautoje, sudegintoje Tauragėje, dar išlikusioje „Planetos“ spaustuvėje (Kęstučio g. 2, dabar Spaustuvės g.) 1945 m. sausio 5 d. atspausdintas pirmasis apskrities laikraščio „Tarybinis valstietis“ numeris. Vasario 10 d. jis pakeitė pavadinimą – tapo „Tarybiniu žodžiu“. Buvo keista, o gal ir juokinga tada kaimiečius, valstiečius vadinti tarybiniais. Bet prigijo ir tarybiniai penkmečiai, ir tarybinė technika, ir tarybinis žodis. Viską sutarybinome. Net šiandien parduotuvėse yra tą metą primenančios tarybinės dešros, tarybinio šampano. Nors karas Europoje dar nebuvo pasibaigęs, Lietuvoje artėjo pirmasis taikos pavasaris. Partijai paliepus, reikėjo pokalbio su valstiečiais dėl būsimosios sėjos, dėl žemės ūkio produktų gamybos didinimo. Kovo 5-ąją Tauragėje prasidėjo turbūt rimtas apskrities valstiečių suvažiavimas, trukęs dvi dienas. Dalyvavo apie 300 žmonių. Apie besibaigiantį karą, jo pridarytus nuostolius, ateities planus kalbėjo apskrities vadovai. Apskrities vyr. agronomas, vyr.zootechnikas patarė, mokė, ką ir kaip reikia daryti, kad visi turėtume duonos ir
prie duonos. Pasiųstas sveikinimo ir dėkingumo laiškas draugui Stalinui – karo pergalių vadui, Lietuvos žemių sujungėjui ir išlaisvintojui. Tokių nurodymais iš aukščiau organizuotos meilės laiškų į Kremlių buvo daug. Tauragiškių pasiuntiniai dalyvavo ir kovo 27 d. Vilniuje vykusiame pirmajame respublikiniame darbo valstiečių atstovų suvažiavime. Ten pranešimą skaitė Lietuvos KP(b) CK sekretorius draugas Antanas Sniečkus. Visi tada buvome draugai, kaip dabar ponai. 1944 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo“. Atstatytos valstiečių teisės į žemę, kurią okupacijos metu buvo užgrobę paniekinamai vadinami dvarponiai ir buožės, kartu grąžinant valstiečiams iš jų atimtus trobesius, gyvulius, derlių, inventorių. To įstatymo įgyvendinimas pareikalavo drąsos, prievartos, teismų, ginkluoto pogrindžio atoveiksmio, todėl pralieta ir kraujo. Tauragėje, mieste, buvo lyg ir ramiau, bet griuvėsių, degėsių vaizdą vis dar atmenu. Neliko žydams priklausiusių parduotuvių, kur man nupirkdavo kokių nors skanėstų. Po gatves vėjas nešiojo visokius popierius. Buvo ir tokių, iš kurių galėjome pasidaryti sąsiuvinių. Ant šaligatvių basiems reikėjo saugotis stiklo šukių. Beje, įsistiklinti bombų, sviedinių sprogimų sužalotus langus buvo viena didžiausių tauragiškių problemų. Po kojomis painiojosi nutraukyti elektros laidai. Todėl didelis turtas buvo gera, mažai rūkstanti žibalinė lempa, žibintas, kai eini į lauką ar tvartą, kišeninis prožektorius, jei gaudavai nusipirkti baterijų. Dorai uždirbtas ir nusipirktas, ne iš žydų paimtas dviratis, laikrodis buvo vos ne prabanga. 1945 m. birželio 26 d. apskrities vykdomajame komitete tartasi dėl miesto sutvarkymo ir atstatymo. Pirmą kartą kaunietis architektas L.Skromanas pristatė savo planą, kurį įgyvendinus Tauragė būsianti gražiausiai suplanuotas miestas Lietuvoje. Jame sutilpsią 25 tūkst. gyventojų. Namai būsią 2–3 aukštų. Vėliau tą planą teko tobulinti, patvirtintas 1948 m. Nukelta į 16 psl. >>>
16
2012 m. vasario 24 d., penktadienis, Nr. 16
Buvo taip
Praėjus vos dviem savaitėms po Tauragės miesto išvadavimo iš vokiečių okupacijos, 1944 m. spalio 23 d. pradėjo darbą Tauragės „Maistas“. Po metų apskrities laikraštis pranešė, kad visi planai vykdomi sėkmingai. Įmonėje dirbą 427 darbininkai, per tą laiką realizuota daugiau kaip 14 tūkst. tonų mėsos ir jos gaminių. Veikiančios 3 skerdyklos – Jurbarke, Raseiniuose, Šilutėje, 13 gyvulių paruošų bazių. Už 1 rublį darbininkai galį „Maiste“ skaniai papietauti. 1944 m. spalį pradėjo veikti ir ‚Jūros“ lentpjūvė-malūnas (už Jūros, prie tilto). Dirbą du gateriai, dvejos girnos. Iš „Progreso“ lentpjūvės-malūno (buvo ten, kur dabar Jovarų vidurinė mokykla) pranešama, kad įmonė vis ėmusi elektrą iš „Maisto“, kartais jos trūkdavę. Tai sutvarkė savo seną garo katilą, vasario 27 d. jis pradėjęs veikti. Redakciją pasiekė informacija ir iš virvių fabriko „Jėga“. Gaminami špagatai, virvės, transmisijų diržai, pakinktai,
Birutę Baltrušaitytę-Masionienę
Redakcijos archyvo nuotrauka
Tauragės pilis po karo
>>> Atkelta iš 15 psl.
Prisimenant
susirūpinta didesniu darbo našumu. Tauragės kooperatyvas „Laisvė“ 1945 m. pradžioje mieste jau turėjo 5 parduotuves, 2 valgyklas. Daugėjo pirkėjų, o valgyklose kasdien lankėsi po 120–150 žmonių. Ryšių kontoroje buvo susirinkę apskrities ryšių skyrių viršininkai. Pasiguosta, kad stringa telefono, telegrafo ryšiai. Dėl geležinkelio remonto kurį laiką strigo ir pašto vagonų eismas. Korespondenciją, skirtą Tauragei, teko gabentis iš Raseinių, Nemakščių ryšių skyrių. 1945 m. rugpjūtį ji buvo atvežama iš Kauno sunkvežimiu. 1945 m. birželio 10 d. apskrities darbo inteligentijos konferencijoje aptartos pokario aktualijos, inteligentijos uždaviniai. Bet diskusijos dalyvių būta mažokai – dėl nedrąsumo, neatvirumo, kaip informavo apskrities laikraštis. Inteligentai tada buvo ir dabar yra atsargūs. Kartais geriau patylėti nei imti ir išdrožti teisybę, jeigu nori dirbti. Kokia tada buvo apskritis (iki 1950 m.), rodo švietimo
įstaigų išsidėstymas. Gimnazijos veikė Tauragėje (475 mokiniai), Šilalėje, Laukuvoje, Švėkšnoje, Eržvilke, progimnazijos – Skaudvilėje, Žemaičių Naumiestyje, Kaltinėnuose, Batakiuose, progimnazijų pageidavo Vainutas, Žygaičiai, Gaurė. Po karo ir šioms, ir daugybei pradinių mokyklų trūko patalpų, mokytojų, vadovėlių, rašymo priemonių, visko. Laikraštyje tada bendradarbiavęs apskrities Švietimo skyriaus vedėjas, Tauragei daug nusipelnęs žmogus Kazys Paulauskas rašė: „Steigiami valsčių švietimo skyriai, kad tik geriau sektųsi numatyti darbai. Šių eilučių autorius jau normaliai – rugsėjo 1-ąją, pradėjo lankyti Tauragės pradinės mokyklos ketvirtąjį skyrių. Vokiečių okupacijos metais mokyklos dirbo nereguliariai, 2 pamainomis, pamokos prasidėdavo spalio mėnesį, baigdavosi irgi mėnesiu anksčiau nei įprasta. Mokė ir tikybos, ir vokiečių kalbos. Nuo šių mokslo metų tokių pamokų neliko. (Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje)
Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia >>> Atkelta iš 15 psl.
Vadinasi, bažnyčia ir kantoratas buvo statomas kartu, nes kam gi pastatas kantoriui, jei dar nėra bažnyčios? 1838 m. parapijiečiai įsivedė reguliarų mokestį kantoriui išlaikyti, 1860 m. įsigijo varpą. 1868 m. Skaudvilėje buvo 685 gyventojai, iš kurių 44 – evangelikai liuteronai, kurie, dr. A.Miškinio teigimu, 1886 m. pastatė naują medinę bažnyčią su nedideliu bokštu. Kiti rašytiniai šaltiniai teigia, kad 1866 m. bažnyčia pertvarkyta, pastatytas medinis bokštas ir tokia ji išlikusi iki mūsų dienų. Kyla klausimas, ar buvo viena, ar dvi bažnyčios? Jei buvo viena, tai kuriais metais ji pastatyta? Atsakant į šiuos klausimus reiktų prisiminti, kad Skaudvilės evangelikų liuteronų
Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia 1932 m. Edmundo Mažrimo asmeninio archyvo nuotrauka
parapija buvo vokiška. Dėl šios priežasties 1884 m., paraginti kunigo Jono Pipiro, nuo jos atsiskyrė lietuviškai kalbantieji ir subūrė Batakių evangelikų liuteronų parapiją. Ji gana greitai Gerviečiuose pasistato bažnyčią ir 1885
m. spalio 27 d. pašventina. Skaudvilės parapija, netekusi dalies parapijiečių, vargu ar galėjo imtis statyti naują bažnyčią. Be to, Skaudvilės bažnyčia ir jos bokštas savo konstrukcija yra atskiri statiniai, tad jei 1886 m. buvo statoma nauja bažnyčia, tai ją būtų statę vientisą. Seka aiški prielaida, kad 1886 m. ne statyta nauja bažnyčia, o atliktas kapitalinis remontas ir pastatytas bokštas-varpinė. Tikėtina, kad minint 1866 m. bažnyčios remonto datą įsivėlė klaida. Taigi galime teigti, kad Skaudvilės evangelikų liuteronų bebokštė bažnyčia pastatyta iki 1838 m., o 1886 m. bažnyčiai atliktas kapitalinis remontas ir pristatytas bokštas. (Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje)
Baigiant mokyklą, 1960 m. (Birutė – antra iš dešinės)
Danutės Biknerienės asmeninio archyvo nuotraukos
Vilija VALUCKIENĖ
Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovė Kraštietę Birutę Baltrušaitytę-Masionienę prisimename kaip rašytoją, poetę, literatūros teoretikę. O kokia ji buvo mokinė? Apie tai galima sužinoti iš Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos muziejuje surinktos medžiagos. Nuo 2012 m. vasario Lietuvos jaunimo turizmo centras, koordinuojantis mokyklų muziejų veiklą, paskelbė kūrybinį projektą „Raktas į mokyklos muziejaus skrynią“, skirtą Muziejų metams paminėti. Paskelbus kūrybinį konkursą „Istorinės asmenybės mokyklos muziejuje“ mūsų mokyklos kraštotyrininkai nutarė surinkti medžiagą apie buvusią Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos mokinę Birutę Baltrušaitytę-Masionienę. Mažvydiečiai labai didžiuojasi, kad yra seniausios Tauragės mokyklos tradicijų tęsėjai ir turi labai turtingą mokyklos muziejų. Renkant kraštotyrinę medžiagą daug įdomios informacijos suteikė buvusi anglų kalbos mokytoja Danutė Biknerienė. Ji iš savo asmeninio archyvo surinko daug nuotraukų, bylojančių apie B.Baltrušaitytės-Masionienės mokyklinius metus. Jos mokėsi vienoje klasėje ir 1960 m. baigė mūsų mokyklą kartu su kitais 33 laidos abiturientais. D.Biknerienė pasakojo, kad Birutė buvo puiki draugė – visų bendraklasių mylima, nuoširdi, visada pasirengusi padėti. Labai noriai dalyvaudavo mokykliniuose renginiuose, nes jau tada išsiskyrė kūrybiniais gebėjimais. Tauragės kraštotyrininkė Alma Mizgirienė prisimena Birutės žodžius: „Dar mokykloje besimokydama, jau buvau laikoma poete ir laimėjau keletą rajono premijų. 1953 m. rajono laikraštis išspausdino pirmuosius
Birutė Baltrušaitytė (1958 m.)
mano eilėraščius. Tiesa, man daug padėjo vyresnieji literatai, o ypač žurnalistas B.Jagminas“. („Tauragiškių balsas“, 1991 m.) Danutė Jankauskienė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, irgi domėjosi žymiąja mūsų kraštiete. Štai ką ji rašo: „Birutė mokyklą pradėjo lankyti gimtinėje Lomiuose, sulaukusi septynerių metų. Ją mokė mokytoja Ona Midvikienė. Ši mokytoja mokiniams paliko didžiulį įspūdį, nes ji dažnai išsivesdavusi vaikus iš mokyklos ir, susėdus prie upės, įdomiai pasakodavo įvairias istorijas apie praeitį. O kartais mokytoja prašydavo patylėti ir paklausyti (kas labai sunku būdavę). Po to pagirdavo.“ Bet Birutė Lomiuose mokėsi tik vienerius metus. Atvykus į Tauragę buvo nuspręsta, kad netinka jos mokslo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo, todėl mergaitė negalės mokytis antrojoje klasėje. Tad pirmąją klasę teko lankyti antrus metus. Daugiau informacijos apie šiuos mokyklinius metus mokyklos archyve nėra. 1953 m. B.Baltrušaitytė pradėjo mokytis Tauragės 1osios vidurinės mokyklos 5b klasėje. Klasė labai didelė, net 51 mokinys. Archyve yra išlikę tų laikų klasių žurnalai, tad kraštotyrininkai gali rasti duomenų apie tai, kaip sekėsi Birutei mūsų mokykloje. D.Jankauskienė rašė „Įdomiausia, kad lietuvių kalbą mokiniams dėstė Albertas Miliūnas, tauragiškiams labiau-
siai žinomas kaip chemikas, matematikos mokytojas. Jis tuos pačius vaikus mokė ir aritmetikos. Pirmuosius pažymius iš abiejų dalykų mokytojas Birutei parašęs vienodus – penketus, tačiau vėliau pažymiai ėmė skirtis. Ryškėjo, kad mergaitei geriau sekasi lietuvių kalba. Žinodama mokytojo reiklumą, griežtumą, ypatingą kruopštumą, galėčiau teigti, kad mokytojas gerai suprato savo mokinę. Apie tai kalba įrašai pastabų skiltyje: „Paskaityti B. Baltrušaitytės atpasakojimą“, „Lentoje klaidas taisys Birutė Baltrušaitytė“. O įdomiausias įrašas yra prie aritmetikos dalyko. Birutės pažymiai nekokie, gresia trejetas. Mokytojas parašo: „L. ger. moka liet. klb.“, taip lyg pateisindamas savo poelgį. Vadinasi, net toks griežtas mokytojas pripažino mokinės gabumus“. Baigusi Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, B.Baltrušaitytė išvyko studijuoti rusų kalbos ir literatūros Vilniaus universitete. Jaunieji kraštotyrininkai, rinkdami medžiagą mokyklos istorijai, rado įrašą, kad 1991 metais mūsų mokykla šventė 70 metų jubiliejų. Svečių sąraše kaip garbės viešnia paminėta ir B.Baltrušaitytė-Masionienė. Straipsnis paruoštas remiantis karštotyrine medžiaga, esančia mokyklos muziejuje.
Laikraščio „Tauragės kurjeris“ priedas Vyr. redaktorius Renaldas Malychas Kalbos s�listės Raimonda Alysienė Birutė Slavinskienė Dizainas Živilė Mockutė Bendradarbiai: Dr. Vytenis Almonai�s Edmundas Mažrimas Vilija Užmiškienė Sigitas Kancevyčius Alma Mizgirienė Finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas Skelbiant priede išspausdintą informaciją nuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.