Mb 2013 11 12 issu

www.muzikosbarai.lt

2013 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Luko Geniušo akademija 32 p.

Kitoks Marijos Simonos Šimulynaitės baletas 64 p.

Šiame numeryje:

DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS Numeris su CD

Aliodija RUZGAITĖ 69 p.

SANDRA JANUŠAITĖ (sopranas) 1. Richard Wagner Zentos baladė iš operos „Skrajojantis olandas“ 7’ 29 2. Giuseppe Verdi Leonoros malda iš operos „Likimo galia“ 3‘ 44 3. Giuseppe Verdi Džildos arija iš operos „Rigoletas“ 4’ 22 4. Giacomo Puccini Toskos arija iš operos „Toska“ 3’ 29 Įrašai iš LRT archyvo MUSICA HUMANA Meno vadovas Algirdas VIZGIRDA J. S. Bach Koncertas obojui d’amore ir styginiams A-dur, BWV 1055 5.

I dalis 6.

II dalis 7. V. Beinarienė Raktažodis fleitai, opijui, styginiams ir klavesinui Įrašai iš kamerinės muzikos ansamblio „Musica humana“ archyvo

4‘ 16 5‘ 06 13‘47

ARKADIJUS GOTESMANAS (mušamieji) Rolando Rastausko eilės METIMAS (fragmentai). Atlieka Arkadijus Gotesmanas ir Rolandas Rastauskas 8.

Intro (1) 1‘ 12 9.

Pergalė (15) 0‘ 36 10.

Forsaitų saga (16) 2‘ 41 11.

Natiurmortas su rusišku telefonu (17) 1’ 54 12.

Tarkovskis Gotlande (20) 1’ 19 13.

Pasakyk, kaip užmiega aklas (21) 1‘ 50 14.

Vėjų išpera Ervinas (22) 2’ 14 15.

Antikinis džiazas (23) 2’ 00 Įrašai iš Arkadijaus Gotesmano archyvo REGIMANTAS ŠILINSKAS (skrabalai) 16. Aram Khachaturian Lezginka iš baleto „Gajanė“ 17. Johann Strauss Polka „Trik-trak“ 18.

Senelio polka 19.

Polka „Lengvas kraujas“ 20. Georges Bizet Fantazija operos „Karmen“ temomis 21. Jaques Ofenbach Kankanas iš operetės „Orfėjas pragare“ 22. Johann Strauss Radeckio maršas Įrašai iš Regimanto Šilinsko archyvo Mastering „Garso dizaino studija“ Garso režisieriai Andrius Kriščiūnas ir Tomas Žukauskas

2’ 40 2‘ 39 2‘ 41 2‘ 34 2’ 08 2’ 06 2’ 59 TT 73‘ 44‘‘

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotrauka

2013 GRUODIS Nr. 11–12 (430–431) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius.

Tiražas 1400 egz. Indeksas 5216.

Turinys ŠVENTĖ

Gabija Mikšytė „Didžiojo muzikų parado“ fanfaros skambėjo jauniems / 2 p.

PAŽINTIS

Justina Laurinavičiūtė Merūnas Vitulskis: „Mano tikroji vieta – operos scenoje“ / 10 p.

KONKURSAS

Juozas Antanavičius Europos pianistų konkursas su lietuviškais akcentais / 24 p.

LMTA Fortepijono katedros vedėjas profesorius Jurgis Karnavičius pasakoja apie Prancūzijoje, Normandijos miestuose Uistrehame ir Kane vykusį IV Europos pianistų konkursą

ALMA MATER STUDIORUM

Gerūta Griniūtė Visa siela, širdis ir laikas – mokiniams / 18 p.

Dramos ir operos spektaklių režisierius, aktorius, sceninio meistriškumo mokytojas Jonas Rimantas Vaitkevičius šiemet švenčia garbingą 70 metų jubiliejų

In memoriam Rimvydas Žigaitis / 72 p.

Kompozitoriaus Rimvydo Žigaičio 80-osioms gimimo metinėms

FESTIVALIAI

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Muzika be sienų / 44 p.

Rugpjūčio 14–23 dienomis vyko Lietuvos muzikų draugijos „XXI amžiaus muzika ir švietimas“ rengiamas konkursas-festivalis

IŠ PRAEITIES

Jūratė Burokaitė, Jūratė Petrikaitė Iš Miko Petrausko epistolinio palikimo / 48 p.

Irena Skomskienė Vlado Jakubėno baletas „Vaivos juosta“ – nacionalinė vertybė / 62 p.

NAUJI LEIDINIAI

Kompaktinė plokštelė „Trio Enescu“ / 51 p.

Kompaktinė plokštelė „Geltona antis“ / 51 p.

PANORAMA

JAUNIEJI

Ieva Kananavičiūtė Muzikinis vasaros inkliuzas / 52 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Asta Andrikonytė, Daiva Tamošaitytė Luko Geniušo akademija / 32 p.

Klaipėdiečių koncertas Čenstakavos filharmonijoje / 52 p.

Laurynas Butkauskas Vykstu į darbą – į Japoniją / 46 p.

Petras Kunca Tarptautinė stovykla „Muzikuokime drauge“ Biržuose / 53 p.

Violeta Kvarinskaitė Rokiškio klasikinės muzikos festivalis / 54 p.

Pažintis su kontrabosininku Danieliumi Rubinu

DIDŽIOJI SALĖ

Janina Gečaitė Konkursas „Rudens spalvos“ / 54 p.

Lina Stankevičiūtė „Caro sužadėtinė“ Kauno scenoje / 16 p.

Antanui Smolskui atminti / 55 p.

Rasa Aukštuolytė Operos apie Lietuvą atgimimas / 28 p.

Irena Uss-Armonienė „European Liedforum Vilnius 2013“ / 29 p.

Tarptautinis Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkursas / 55 p.

Aurelija Dovidauskienė Nuostabus rugsėjis... / 30 p.

SVETUR

Evelina Kislych Lietuvos jaunieji menininkai verti būti matomi ir girdimi / 31 p.

Arvydas Virgilijus Matulionis Reino operai – keturiasdešimt / 56 p.

Valerija Lebedeva Paulas Badura-Skoda: šiek tiek jogos ir daug repeticijų / 37 p.

Rasa Aukštuolytė Kitoks Marijos Simonos Šimulynaitės baletas / 64 p.

SUKAKTYS

Filharmonija švenčia karališkojo instrumento 50-metį / 39 p.

Paulius Grigonis Improvizacijos meistrė / 40 p.

Pokalbis su Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin

Alina Ramanauskienė Brandos metas / 42 p.

Pianistės Alos Bendoraitienės 50-mečiui

BALETAS

Audronė Žiūraitytė Kuo daugiau nuomonių – tuo įdomiau / 69 p.

Aliodijos Ruzgaitės 90-osioms gimimo metinėms

DŪDŲ KAMPAS

Kazys Daugėla Džiugino latvių dėmesingumas kaimynams / 60 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

/ 72 p.

Muzikos barai / 1

Šventė

Didþiojo muzikø parado fanfaros skambëjo jauniems Gabija MIKŠYTĖ

Ð

ių metų „Didžiojo muzikų parado“ fanfaros nuskambėjo spalio 23 dieną – gerokai anksčiau, nei įprasta. Dažniausiai muzikų šventė vykdavo lapkričio ar gruodžio mėnesį – tarsi iškilminga naujametinio švenčių maratono įžanga. Septynioliktasis „Muzikų paradas“ vėl kvietė į LRT Didžiąją studiją. Vykdama į koncertąmaratoną labiausiai džiaugiausi, kad unikalusis renginys vis dar gyvuoja, tęsdamas jau rudenine savastimi ta-

telių smalsiai klausydavosi dešimties valandų trunkančio koncerto (šis muzikos maratonas įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias koncertas). Kompaktinės plokštelės, leidiniai, žurnalo „Muzikos barai“ kolekcijos papildydavo renginio muzikinę panoramą ir pratęsdavo muzikos skambėjimą bei pažintį su geriausiais Lietuvos atlikėjais jų veiklą įamžinančiomis formomis. Šiais metais, kaip ir pernai, nebebuvo nei autobusų, nei parodų.

Tačiau muzika skambėjo.

Antrą kartą Lietuvos muzikų šventė surengta LRT Didžiojoje studijoje. Ir turiu prisipažinti – man tai labai patinka. Kita erdvė, kita trukmė, tačiau ir kiti pranašumai. Tradiciška, kad į šį renginį susirenka perspektyviausi, talentingiausi ir iškiliausi muzikai iš visos Lietuvos. „LRT kultūros“ kanalu transliuojama nemažai gerų koncertų iš įvairių Lietuvos salių. Tačiau „Didžiojo muzikų parado“ tiesioginis maratonas iš studijos praturtėjo vizualumu, kurį renginiui suteikė scenografija,

Septynioliktasis „Muzikų paradas“ vėl kvietė į LRT Didžiąją studiją

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

„Parado“ atlikėjų geografiją – Klaipėda, Kaunas, Vilnius – įprasmino debiutuojantys vedėjai klaipėdietis Romandas Žiubrys (viduryje), kaunietė Justė Jankauskaitė, vilnietė LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Muzikos barai / 2

pusią gražią Lietuvos muzikų šventės tradiciją.

Gerai dar pamenu tas dienas, kai prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos prieigų rikiuodavosi autobusai, atvykusieji iš Lietuvos miestų ir mies-

apšvietimas, kamerų judėjimo galimybės. Išlaikytas atlikėjų programos pobūdis: per 5–10 minučių parodyti, kuo išsiskiri iš kolegų.

Televizijų programų tinklelyje reginys neįprastas. Jame nėra jau kiek

„Auksinio disko 2013“ laureatai skrabalininkas Regimantas Šilinskas ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas Su LMTA bigbendu solo grojo saksofonininkas Liudas Mockūnas

su renginiui dėmesį parodžiusiais muzikais, politikais, ilgamečiais renginio bičiuliais klausytojais. Šiemet šventės dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras Ša-

įkyraus geriausiųjų rinkimų, balsavimų, komentavimų ir beprasmio mirgėjimo ekrane. Tačiau su geriausiais susipažįstame – LRT studijoje pagerbiami „Auksinio disko“ laureatai.

Tai vienintelis Lietuvoje muzikams skiriamas apdovanojimas, kurį „Didžiojo muzikų parado“ rengėja Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB „BOD Group“ įsteigė dar 2000-aisiais. Išskirtinumo renginiui suteikia ir visų atlikėjų sutartinai į televizijos studiją perkeltas akademinės scenos etiketo suvokimas. Pirmiausia – apranga.

Ypatingo patrauklumo „Muzikų paradui“ suteikia koncertą paįvairinantys filmuoti siužetai, kuriuose naudojama televizijos archyvuose sukaupta medžiaga ir šiandienos kadrai, spontaniški pokalbiai studijoje

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Jaunatvišką nuotaiką kūrė „Liepaitės“ ir jų vadovė Jolita Vaitkevičienė

Muzikos barai / 3

Šventė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Spalvingą programą pasirinko „Auksinio disko 2013“ laureatas kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas Algirdo Vizgirdos

rūnas Birutis, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas. Spalvingai kompaktinių plokštelių gamybos procesą videosiužete pristatė „Bod Group“ atstovas Ričardas Sartatavičius. Kartų sugyvenimo idėją iliustravo įvairių kartų LMS narių mintys. Šių metų „Didžiojo muzikų parado“ šaukiniai skelbė išskirtinį dėmesį jauniesiems atlikėjams. Staigmenos mus pasitiko nuo pirmųjų minučių: kaunietė Justė Jankauskaitė ir klaipėdietis Romandas Žiubrys debiutavo renginyje savotiškai įprasmindami ir „Parado“ atlikėjų geografiją – Klaipėda, Kaunas, Vilnius. „Didįjį muzikų paradą 2013“ pradėjo šių metų „Auksinio disko“ laureatas skrabalininkas Regimantas Šilinskas, į šventę atvykęs su instrumentine grupe (Algis Kilis, Domas Grumbinas, Arnoldas Jankūnas ir Edmundas Federavičius). Juliaus Fučíko „Gladiatorių maršas“, Sonny Rollinso „St. Thomas“, Alessandro Parisotti „Moto morales“ leido žavėtis unikaliu lietuvių liaudies instrumentu, o dar labiau – temperamentingu skrabalų virtuozu Regimantu Šilinsku. Atrodo, Regimantas skrabalais gali atlikti viską! Nuo džiazo iki... operos! Puiki pirmojo pasirodymo

Muzikos barai / 4

pabaiga – efektingai sugrota parafrazė Georges´o Bizet operos „Karmen“ uvertiūros temomis. Šventę tęsė antrasis „Auksinio disko 2013“ laureatas Arkadijus Gotesmanas (mušamieji), jis pasirodė su LMTA bigbendu, vadovaujamu Dmitrijaus Golovanovo. Arkadijus atliko Pete Rugolo (aranž. Stano Kentono) „Artisty in Percussion“. Antrą pjesę, Dono Elliso „French Connection“, su bigbendu pagrojo saksofonininkas Liudas Mockūnas.

Nepaprastą jaunatvišką nuotaiką sukūrė pačios jauniausios renginio dalyvės – Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginos (vadovė Jolita Vaitkevičienė). Joms talkino pianistė Eglė Kasteckaitė ir saksofonininkas Kęstutis Kuncė. „Liepaičių“ atliekama Gedimino Kalino aranžuota lietuvių liaudies daina „Lek gervė“ galėtų tapti reprezentaciniu Lietuvos įvaizdžio kūriniu. Davido Azurzos „Habanerą“ choras atliko dainavimą prasmingai paįvairindamas judesiais. Šaunuolės merginos!

Georgo Friedricho Händelio fragmentus iš operos „Julijus Cezaris Egipte“ atliko dar labai jaunas kolektyvas – Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus, solistai Jonas Sakalauskas, Nora Petročenko, Viktoras Gerasimovas ir Diana Tiškovaitė.

Komplimentų visi atlikėjai verti ir už

Su „Musica humana“ solo obojumi griežė Robertas Beinaris

Tarp neseniai LMS bendruomenę papildžiusių muzikų yra ir duetas „Together“ – smuikininkė Agnė Doveikaitė-Rubinė ir kontrabosininkas Danielis Rubinas

ryžtą nerti į baroko muzikos gelmes, ir už meninę kokybę.

2010 metais Styginių katedros vedėjo Roberto Bliškevičiaus ir aktyviausių studentų iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje buvo įkurtas kamerinis orkestras. Pradėjęs savo karjerą kaip studentų kolektyvas, orkestras ilgainiui išaugo ir šiandien yra vienintelis profesionalus kamerinis orkestras Kauno mieste. Jau pirmieji koncertai parodė, kad idėja pasiteisino – orkestrą publika iškart pastebėjo ir pamėgo. VDU kamerinis orkestras jau turi partnerių ir už Lietuvos ribų. Bendradarbiaujama su projektų vykdytojais iš Vokietijos, Norvegijos, Kipro, Italijos. 2012 m. orkestras dalyvavo „Euro-Mediterranean Youth Music Expo 2012“ Kipre, šių metų liepą debiutavo prestižiniame Šlezvigo-Holšteino (Vokietija) festivalyje.

Stilingai su orkestru pasirodė jaunieji baroko muzikos entuziastai dainininkai. Atlikdami Kornelijos ir Sesto duetą „Son nata a lagrimar“ iš I veiksmo solistai Nora Petročenko

(sopranas) ir Viktoras Gerasimovas (sopraninas) publiką pakerėjo unikalia balsų darna ir muzikalumu. Ptolomeo ariją „L’empio, sleale, indegno“ iš I veiksmo įtikinamai padainavo baritonas Jonas Sakalauskas, Kleopatros ariją „Da tempeste il legno infranto“ iš III veiksmo – Diana Tiškovaitė.

G. F. Händelio opera „Julijus Cezaris Egipte“ šią vasarą skambėjo Kražiuose, nekantru laukti jos premjeros ir Vilniuje. Tai, ką girdėjome, leidžia tikėtis įspūdingo pastatymo.

Spalvingą programą pasirinko trečiasis „Auksinio disko 2013“ lau-

Diana Tiškovaitė

Jonas Sakalauskas

reatas kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas Algirdo Vizgirdos. 1974 m. susikūręs kolektyvas vienas pirmųjų iš Lietuvos muzikantų įsiliejo į autentiškos senosios muzikos interpretacijos atgimimo judėjimą Europoje, atkakliai ieškojo savo kūrybinio veido ir stiliaus. Stiprų impulsą muzikantams suteikė meno vadovo Algirdo Vizgirdos studijos Maskvos ir Paryžiaus konservatorijose. 2006 m. prof. A. Vizgirdos veikla įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premi-

ja. Per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią sėkmingą karjerą „Musica humana“ parengė daugelį monumentalių projektų, dedikuotų didiesiems Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Anglijos baroko kompozitoriams. Šį kartą įvairių epochų kompozitorių Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadejaus Mozarto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jeano-Philippe´o Rameau, Ennio Morricone ir Antonio Vivaldi muziką su „Musica humana“ atliko solistės Simona Liamo (sopranas) ir Renata Klaipėdietė Olga Žorova

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus, solistai Nora Petročenko ir Viktoras Gerasimovas

Muzikos barai / 5

Šventė

Kristina Siurbytė, Tadas Girininkas, Živilė Lamauskienė, Jonas Lamauskas, Rūta Zaikauskaitė, Raminta Vaicekauskaitė ir Raimondas Baranauskas, jiems pritarė Kauno valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro instrumentinė grupė, dirigavo Jonas Janulevičius.

Lietuvos muzikų sąjunga ypaPrašmatniais barokiniais kostiumais ir pudruotais perukais pasidabinę dainavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Kristina Siurbytė, Tadas Girininkas, Živilė Lamauskienė, Jonas Lamauskas, Rūta Zaikauskaitė, Raminta Vaicekauskaitė ir Raimondas Baranauskas, jiems pritarė Kauno valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro instrumentinė grupė, dirigavo Jonas Janulevičius

Dubinskaitė (mecosopranas) bei obojaus virtuozas Robertas Beinaris.

Efektingą baroko pasažą pateikė Kauno valstybinio muzikinio teatro artistai – jie atliko fragmentą iš kompozicijos „Galantiškasis Kazanovos barokas“. Andrea Falconieri, Henry Purcello, Georgo Friedri-

Muzikos barai / 6

cho Händelio, Francesco Landini ir Claudio Monteverdi kūriniai, pasak kompozicijos idėjos autoriaus prof.

Vladimiro Prudnikovo, iliustravo Kazanovos klajones po Angliją, Prancūziją, Vokietiją ir Italiją. Prašmatniais barokiniais kostiumais ir pudruotais perukais pasidabinę dainavo solistai

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Jaunieji „Parado“ dalyviai jautė nuoširdžią prof. Vladimiro Prudnikovo ir prof. Nijolės Ralytės dėmesį ir globą

Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis

tingą dėmesį skiria tam, kad įvairių kartų menininkai, susibūrę draugėn, užmegztų ir plėtotų konstruktyvų dialogą. Tarp neseniai sąjungos bendruomenę papildžiusių muzikų yra ir duetas „Together“ – smuikininkė Agnė Doveikaitė-Rubinė ir kontrabosininkas Danielis Rubinas.

Nestandartinis duetas nepaprastai žaviai, jautriai ir emocionaliai atliko Jules´io Massenet Meditaciją iš operos „Thaïs“. „Auksinio disko“ teikimo ceremo-

nijoje dalyvavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei „Auksinio disko 2003“ laureatas prof. Vytautas Juozapaitis, „Auksinio disko 2007“ laureatas, LMTA senato pirmininkas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei „Auksinio disko 2008“ laureatas prof. Vladimiras Prudnikovas, „BOD Group“ atstovas Ričardas Sartatavičius, portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Didžiausia intriga – varžybos

Mindaugas Rojus – Žermonas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Judita Butkytė ir Mindaugas Zimkus – Violeta ir Alfredas iš „Traviatos“

dėl Publikos simpatijų prizo. Visi su džiaugsmu sutiko žinią, kurią paskelbė rinkimus organizavusio portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė: laimėjo VDU kamerinis orkestras, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus!

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Martyno Staškaus, šios akademijos mišrusis choras (vadovai Dainius Puišys, Jurijus Kalcas, Gintautas Venislovas) kartu su solistais Judita Butkyte ir Mindaugu Rojumi iš Klaipėdos valstybinio muzikinio

Muzikos barai / 7

Šventė

teatro, klaipėdiete Olga Žorova, vilniete Aiste Pilibavičiūte, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistu, penktojo tarptautinio Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo Grand Prix laureatu Mindaugu Zimkumi bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro soliste Sandra Janušaite, dalyvaujant Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatui Vytautui Juozapaičiui, parengė Giusepe Verdi 200-osioms gimimo metinėms skirtą programą, kuri šių metų šventei suteikė ypatingo iškilumo.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Martyno Staškaus, šios akademijos mišrusis choras (vadovai Dainius Puišys, Jurijus Kalcas, Gintautas Venislovas) kartu su solistais parengė Giusepe Verdi 200-osioms gimimo metinėms skirtą programą, kuri šių metų šventei suteikė ypatingo iškilumo

Muzikos barai / 8

LMTA simfoninis orkestras atliko operos „Luiza Miler“ uvertiūrą, kuri tapo puikia šių metų „Auksinio disko“ laureatės Sandros Janušaitės pasirodymo įžanga. Nuostabus dainininkės balsas ir nuoširdi interpretacija ypač jaudino žinant, kad Lietuvoje ji jau tik viešnia. Leonoros arija „Pace, pace o mio Dio“ iš IV operos „Likimo galia“ veiksmo ir priešmirtinė Dezdemonos malda iš operos „Otelas“ leido žavėtis ir muzika, ir atlikimu, lydimu puikiai parinktais vaizdais studijos ekrane.

Rodrigo mirties sceną iš operos „Don Karlas“ dainavęs Vytautas Juozapaitis taip pat jaudino ne tik meistrišku atlikimu – tenka apgailestauti, kad jo nebegirdime didžiojoje operos scenoje...

Lietuvių profesinės operos talismano „Traviatos“ fragmentai skambėjo atliekami Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų solistų. Alfredo ariją iš II v. dainavo Mindaugas Zimkus. Ypač spalvingai suskambėjo lietuviškai atliekamas Violetos (Judita Butkytė) ir Žermono (Mindaugas Rojus) duetas. Puikūs balsai, muzikaliai perteikta scenos dramaturgija. Klausantis šių dainininkų dar kartą kilo abejonių, ar verta apsiriboti vien originalo kalbomis atliekamomis operomis, neleidžiant publikai pajausti

libreto dramaturgijos prasmių.

Iš Klaipėdos sulaukėme ir dar nežinomos solistės Olgos Žorovos. Ji drauge su choru raiškiai padainavo Oskaro kupletus iš III operos „Kaukių balius“ veiksmo. Amelijos ariją iš šios operos atliko taip pat dar nepažįstama LMTA studentė Aistė Pilibavičiūtė. Ir Olga, ir Aistė leidžia dar kartą įsitikinti, kad puikių dainininkų Lietuvoje nepritrūksime – kad tik būtų jiems visiems kur dainuoti!

LMTA mišrusis choras puikiai padainavo fragmentus iš operų „Lombardiečiai“ ir „Makbetas“. Atliekant operos „Falstafas“ finalą sužėrėjo

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro soliste Sandra Janušaite – „Auksinio disko 2013“ laureatė

„Auksinio disko“ teikimo ceremonija (iš kairės) Justė Jankauskaitė, Vladimiras Prudnikovas, Leonidas Melnikas, Vytautas Juozapaitis, Ričardas Sartatavičius, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Romandas Žiubrys, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Regimantas Šilinskas, Sandra Janušaitė, Arkadijus Gotesmanas, Algirdas Vizgirda ir Robertas Beinaris

jauniausieji LMTA studijuojantys dainininkai.

Vergų choras iš operos „Nabukas“ ir nepakeičiamoji „Užstalės daina“ iš „Traviatos“ gražiai užbaigė XVII Lietuvos muzikų šventę.

Taip ir norisi šūktelti: tik nesustokite, džiuginkite ir ruoškitės naujam mūsų šalies atlikėjų „Paradui“ – kad visus pažintume ir atpažintume! n XVII Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas 2013“ organizavo LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA Šventės meno vadovė Audronė Žigaitytė. Šventę rengė Justė Tankevičiūtė, Arvydas Nekrošius, Justė Jankauskaitė, Romandas Žiubrys.

Nuotraukos iš Lietuvos muzikų sąjungos fotoarchyvo. Nuotraukų autoriai Michailas Raškovskis, Algirdas Rakauskas, Dmitrijus Matvejevas.

Filmuotus siužetus parengė Audronė Žigaitytė, Giedrius Kaupas, Algis Bigelis, Gražvyda Šukytė.

Lietuvos muzikų sąjunga dėkoja LRT: generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui prodiuseriui Audriui Giržadui transliacijos režisierei Gražvydai Šukytei montažo režisieriui Algiui Bigeliui vadybininkei Nemirai Poškienei UAB „BOD Group“: direktoriui Vladui Sakalauskui rinkodaros ir pardavimų direktoriui Ričardui Sartatavičiui Portalui “Delfi.lt” ir jo vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui ir jo direktorei Birutei Karosienei Birštono savivaldybei Vytauto Didžiojo universitetui Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui Lietuvos muzikos ir teatro akademijai Lietuvos nacionalinei filharmonijai Prof. Vladimirui Prudnikovui Floristei Inesai Borkovskai Muzikos meno ir mokslo žurnalui „Muzikos barai“

Muzikos barai / 9

Pažintis

Merûnas Vitulskis: Mano tikroji vieta operos scenoje Justina LAURINAVIČIŪTĖ PASTARIEJI METAI JAUNAM OPEROS SOLISTUI TENORUI MERŪNUI VITULSKIUI BUVO KUPINI NAUJŲ IŠŠŪKIŲ. KONKURSAI, VAIDMENYS GARSIOSE EUROPOS SCENOSE, GAUSYBĖ KVIETIMŲ KONCERTUOTI, NUOLATINĖS KELIONĖS IR REPETICIJOS, STUDIJOS... Į LIETUVĄ DAINININKAS BUVO GRĮŽĘS TIK KELIOMS DIENOMS, BET MIELAI SUTIKO DUOTI INTERVIU. – Dainininko karjerą pradėjote populiariosios muzikos projekte „Kelias į žvaigždes“, tapote jo nugalėtoju, o dabar dainuojate tik klasikinę muziką. Kodėl pakeitėte dainavimo stilių? Įdomu, kaip prasidėjo Jūsų, operos dainininko, karjera.

– Popmuzikos stilius buvo labiau primestinis, tuo metu praradau labai daug laiko. Nors tai man padėjo būti pastebėtam, ypač tų žmonių, kurie užsiima muzika, apie kurią aš visą laiką svajojau ir kurią norėjau dainuoti.

Profesionaliai bendrauti su muzika pradėjau gana vėlai. Kai mokiausi 5-oje Kauno dailės gimnazijos klasėje, mokykla šventė 60-metį. Ta proga gimnazijoje buvo organizuojamas choras. Labai domėjausi muzika, tik dainuodavau pats sau, o kai atėjau į perklausą, mokytojai pasakė, kad man reikėjo stoti ne į dailės, o į Merūnas Vitulskis – Makdufas G. Verdi operos „Makbetas“ pastatyme Austrijoje, Klagenfurto miesto operoje

Muzikos barai / 10

muzikos mokyklą. To daryti niekada neplanavau nei aš, nei mano šeima.

Senelis turėjo absoliučią klausą ir rinkosi iš dviejų gyvenimo kelių – dailės ir muzikos. Aš pasirinkau muziką, nes supratau, kad sėslus meno „lipdymas“ ne man. Man reikia žmonių, klausytojų, jų akių...

Kai pradėjome dainuoti chore, mūsų buvo gal apie 16 mokinukų. Aš perrėkiau visą chorą... Muzikos mokytoja dar kartą pasiūlė rimtai pagalvoti apie muziko kelią, bet mokslas kainavo brangiai, mano šeima neišgalėjo mokėti. Tada perėjau į Vaižganto vidurinę mokyklą (tuo metu tai buvo Kauno 6-oji vidurinė mokykla) Šančiuose. Joje lankiau dailės būrelį, kuriame sutikau daug nuostabių žmonių, bet visą laiką traukė muzika. Per vieną pamoką mokytoja pasakė, kad parašys 10 tam, kuris išmoks giesmę „Kalėdų naktį tylią“. Žinoma, pasiryžau išmokti ir išmokau.

Giesmę dainavome duetu su žavia bendraklase. Išgirdę mano balsą visi labai nustebo. Mokytoja pakvietė auklėtoją ir paprašė, kad padainuotume jai. Auklėtoja nukreipė mane tiesiai pas muzikos mokytoją. Taip ir prasidėjo mano kelias į klasikinę muziką.

Pradėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose Kaune, užimdavau pirmąsias vietas. Mano muzikos mokytoja pažinojo vokalo dėstytoją Birutę Sodaitytę, kuri dėstė Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Muzikos akademijoje, šis žmogus man buvo tarsi tiltas į akademinės muzikos pasaulį. Pas mokytoją Birutę dainavau metus, nors mūsų pažinties pradžioje ji sakė, kad vaikinų nemoko. Metai buvo sunkūs, vidurinėje mokykloje artėjo abitūros, J. Gruodžio konservatorijoje –10 klasės egzaminai, ir aš nusprendžiau, kad netęsiu mokslų konservatorijoje, bet stosiu į Muzikos akademiją. Reikėjo vokalo mokytojo, kuris padėtų tam pasirengti. Dėstytojų pakeičiau daug. Pasitaikydavo pedagogų, kurie turėdavo asmeninių problemų, trukdančių darbui. Pedagogo talentas – didelė dovana. Mokytojos Sodaitytės patarimu kreipiausi į Joną Antanavičių. Tai mano gyvenimo mokytojas, jis puikiai suprato mane, nes jaunystėje pats buvo velnių priėdęs, visai

G. Verdi „Makbetas“, I veiksmo pabaiga

kaip ir aš.

Neslėpsiu, kad nemokėjau muzikinio rašto, todėl dvejus metus mokiausi parengiamuosiuose kursuose ir tik po to įstojau į pirmąjį Kauno muzikos akademijos kursą. Visus tuos metus dirbau su J. Antanavičiumi. Darbas vyko labai sparčiai, per metus įveikdavome dvejų metų programą. Dirbau labai daug, ieškojau, stengiausi, mėginau. Daug kas sako, kad geras dainavimas – Dievo dovana. Tačiau reikia dirbti, išmokti analizuoti save, nes nuo to priklauso, kiek ilgai dainuosi. Jeigu dainuosi tik „iš gamtos“, labai greitai susidėvėsi, o dainuoti „su protu“ yra sunku, nes reikia paisyti ne tik jausmų, bet ir techninių dalykų, išmokti kvėpavimo, svarbu net ir gyvenimo sąlygos. Viso to mane išmokė nuostabus pedagogas Jonas.

Vėliau tai pasitvirtino praktikoje. Aš net vasaras praleisdavau kartu su juo. Atvažiuodavau pas jį savaitgaliais, dainuodavome pjaudami žolę.

Nors jis buvo garbingo amžiaus, bet aukštas natas padainuodavo taip, kaip aš tuo metu galėjau tik pasvajoti. Dėstytojo metodai būdavo labai paprasti, buitiški ir puikiai pasiteisindavo. Manau, kad dėstytojo ir stu-

dento santykis turėtų būti kaip tėvo ir sūnaus. Juk yra ugdoma asmenybė.

Buvau paskutinis J. Antanavičiaus studentas, netrukus jis išėjo į pensiją.

G. Verdi operos „Traviata“ pastatymas Bilbao (Ispanija) operos teatre. M. Vitulskis – Alfredas

Muzikos barai / 11

Pažintis Su dėstytoju bendraujame ir dabar, visuomet klausiu jo patarimų.

Po pirmo ir antro bakalauro studijų kurso turėjau finansinių problemų, Šeima stokojo pinigų, o mokslams jų reikėjo nemažai. Gavau našlaičio pensiją, deja, jos neužtekdavo. Vasaros metu dirbau statybose – iš pradžių pagalbiniu darbininku, vėliau meistru, šlifavau parketą prekybos centre, tekdavo dirbti ir naktimis... Esu dėkingas puikiam darbų vadovui, kuris visuomet parūpindavo man darbo.

Tačiau buvo sunku, sutriko sveikata, nukrito svoris. Žinodami mano meilę muzikai ir matydami mano sunkų darbą, draugai išsiuntė anketą į projektą „Kelias į žvaigždes“. Sulaukiau skambučio iš prodiuserės Laimos Paukštės, ji pranešė, kad galiu atvykti į perklausas Vilniuje. Išvažiavome su draugais. Dainuoti reikėjo dvi dienas iš eilės, o nakvoti nebuvo kur. Visą naktį vaikščiojome po Vilnių...

Dabar suprantu, kad visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, mane supo muzikos garsai. Kadangi gyvenome netoli Kauno muzikinio teatro, mano močiutė visas operas mokėjo atmintinai. Beje, močiutė jaunystėje dainavo gamyklos „Cotton“ ansamblyje. Taigi vietoj lopšinių man būdavo dainuojama klasikinė muzika, arijos. Namuose labai mėgdavau klausytis senų plokštelių, ypač Luciano Pavarotti.

Mes gyvenome tarsi antikvariniame bute, visur buvo pilna paveikslų, o mano brangiausios moterys – mama, močiutė ir teta – mane augino kitaip, meniškai. Taigi, visa tai ir lėmė mano meilę ir pagarbą klasikai, o dalyvavimas televizijos projekte „Kelias į žvaigždes“ buvo tarsi tarpinė gyvenimo stotelė.

– Operos festivalis „Opernfestspiele St. Margarethen“ Austrijoje yra vienas didžiausių ir gražiausių Europoje (grožėtis juo teko ir man pačiai, paliko tikrai puikų įspūdį). Šiemet Jums teko laimė jame dainuoti. Kas paskatino dalyvauti atrankoje, ar ji buvo sunki?

– Pasaulyje nė viena rimta organizacija ar teatras nedirba tiesiogiai su atlikėju, tai daro agentai. Su agentūra prieš penkerius metus man nutiko gana keista istorija. Lietuvoje viešėjo vienas iš „Carmen de Miguel“ atstovaujamų atlikėjų, labai žymus barito-

Muzikos barai / 12

nas. Agentūra paprašė jo Lietuvoje surengti keletą perklausų, nes Europoje labai trūko tenorų. Atvažiavau į Vilnių, padainavau keletą kūrinių. Man buvo pasakyta, kad po kelių dienų sulauksiu skambučio. Žinoma, nieko nesitikėjau ir numojau ranka. Bet iš tiesų sulaukiau skambučio, pasirašėme sutartį. Netrukus buvo sėkmingi pasirodymai Ispanijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. Savo darbu pateisinau agentūros lūkesčius, dabar viskas vyksta labai sparčiai, kartais net nesitiki. Bet į savo darbą žiūriu labai rimtai, žmonių, kurie manimi pasitiki, stengiuosi nenuvilti.

Sankt Margareteno festivalį agentūra man pasiūlė dar tada, kai dirbau Barselonoje. Atranka buvo labai didelė, joje dalyvavo apie 300 dainininkų iš viso pasaulio. Dar niekad nebuvau matęs tiek atlikėjų, pretenduojančių į vieną vaidmenį. Labai nudžiugau sužinojęs, kad dainuosiu šiame viename gražiausių Europoje operos festivalių.

– Gavote pagrindinį – poeto Rudolfo – vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Bohema“. Kaip sekėsi jį kurti, ar jis Jums patiko?

– Gavęs vaidmenį šiek tiek sunerimau, nes mano balsas labiau lyrinis, o G. Puccini reikalauja dramatiškesnio.

Be, pasitaręs su dėstytoju, ryžausi.

Vaidmuo man labai patiko. Manau, kad ir atitiko mano charakterį. Visuomet lengviau suvaidinti lyrinį „gerietį“ nei žmogžudį. Festivalyje buvo trys atlikėjų sudėtys. Režisieriaus noru patekau į pirmąją, taigi dainavau premjeroje. Nustebino dirigento Alfredo Eschwe ir režisieriaus Roberto Dornhelmo pasitikėjimas manimi.

Rudolfas – fantastiškas vaidmuo, svajonių partija. Manau, kad kiekvienas tenoras turėtų bent kartą gyvenime sudainuoti šioje operoje. Iš manęs šis vaidmuo pareikalavo fizinės ištvermės, nes repeticijos ir spektaklis vyko esant +42 oC temperatūrai. Tuo metu tai buvo karščiausias regionas Europoje. Be to, didžiulėje scenoje (apie 150 metrų) prieš 10 tūkstančių žiūrovų jautiesi toks mažiukas... Kadangi pastatymas tradicinis, dainininkas turi atitikti librete aprašytą personažą – būti lieknas, ilgaplaukis.

Dėl to irgi reikėjo pasistengti ir padir-

bėti. Esu laimingas, nes Rudolfo vaidmuo pavyko.

Parengti vaidmenį turėjau per tris mėnesius, tiek laiko užteko. Reikia išmokti mokytis. Man dar labai sunku mokytis tekstus atmintinai. Partiją maždaug pusantro mėnesio mokiausi pusbalsiu, likusį laiką – visu balsu.

Italų kalba, tam tikra jos tarmė taip pat buvo iššūkis. Važiavau konsultuotis į Graco teatrą pas žinoma pedagogą Marį Skują.

Buvo sunku, netgi labai. Pasirengimas atima labai daug laiko, kartais pritrūksta energijos ir noro. Bet sukandi dantis ir dirbi.

– Opera tragiška, miršta Rudolfo mylimoji Mimi. Ar Jums, jaunam atlikėjui, nebuvo sunku perteikti dramatiškus išgyvenimus?

– Norint perteikti tas emocijas, reikia remtis gyvenimiška patirtimi, juk visi esame ko nors netekę. Aš remiuosi savais jausmais ir džiaugiuosi, kad žmonės manimi patiki.

– Dabar dainuojate Austrijoje, Klagenfurto miesto teatre (Stadttheater) pastatytoje Giuseppe Verdi operoje „Makbetas“.

– Maniau, kad opera bus lengvesnė. Atlieku nedidelę Makdufo partiją – arija, rečitatyvai ir keli kvartetai, bet vaidmuo dramatiškas, labai pavargsta balsas, nes melodinė linija tenorui parašyta pereinamosiomis natomis.

Kartais lengviau padainuoti visą operą, pavyzdžiui, „Bohemą“.

– Ar rengiantis „Makbetui“ teko domėtis istorija?

– Perskaičiau Shakespeare’o dramą. Stengiuosi užpildyti žinių spragas skaitydamas, papildomai ieškodamas informacijos. Kovos scenoje vyksta tikrais ginklais. Dalyvavome viduramžių klubo paskaitose, mokėmės kautis. Labai įdomi patirtis.

– „Opera yra opera, o simfonija – simfonija. Balsas ir melodija man visada bus svarbiausi“, – sakė Verdi. Ar tai jaučiama šio kompozitoriaus kūryboje?

– Kompozitorius labai mėgo aukštus balsus. Jo muzika reikalauja didelio meistriškumo, yra sunki atlikėjams. Jo kūriniuose daug stretto (tempo greitinimų), daug pasagio (perėjimų į aukštą registrą) ir kitų išbandymų.

– Ką pasakytumėte apie dekoracijas, techniką…

– Labai liūdna, kai grįžti į Lietuvą ir palygini, kokias lėšas menui skiria mūsų Kultūros ministerija ir kokios skiriamos Austrijoje. Gaila, bet padėtis turbūt ilgai nesikeis. Kai į Lietuvą atvažiuoja kitų šalių prezidentai ar kiti svarbūs žmonės, jiems visuomet rodoma Lietuvos kultūra, bet ji skursta. Dėl to daugelis menininkų yra priversti dainuoti popmuziką, uždarbiauti vestuvėse ar pan. Austrijoje žmogus, pasirinkęs klasikinę muziką, ją ir dainuoja, turi laiko ir studijoms, jam nereikia galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui.

Kalbant apie operų pastatymams skiriamas lėšas, kaip pavyzdį galiu pateikti savo personažo „Makbete“ peruką. Jis – rankų darbo. Pirmiausia buvo išlieta mano galvos forma iš gipso, po to ji buvo aplieta guma ir tada rankomis „įsodinti“ plaukai.

Darbas užtruko dvi savaites, peruko kaina – apie 2000 eurų. Labai daug lėšų skiriama drabužiams ir grimui, spektakliams nuomojami tikri ginklai, šarvai. Tai padeda geriau įsijausti į vaidmenį, nors šiek tiek ir išlepina. Grįžus į Lietuvą norisi to paties, bet, deja...

– Ar pavyko rasti ryšį su publika ir partneriais, dirigentu?

– Nuo studijų laikų buvau mokomas suprasti, kad visuomet šalia atlikėjo yra komanda. Niekada scenoje nesi vienas, jei nedainuoji a cappella.

Jeigu man akompanuoja pianistė, visuomet labai įdėmiai jos klausausi.

Noriu, kad ji suprastų, kaip aš interpretuoju kūrinį, ir lygiai taip pat mėginu suprasti, kaip ji tai suvokia, kad abu galėtume pasiekti rezultatą – tikrą muziką. Taip turi būti visuomet, nesvarbu, ar dainuoji ansamblyje, ar chore, ar dirbi su dirigentu, orkestru.

Jei sąžiningai dirbi repeticijose, užlipęs ant scenos dažnai net nežiūri į dirigentą, nes jauti jį, žinai, ko jis iš tavęs reikalavo. Blogai, kad pas mus dar išlikęs rusiškas dirigento tipas, jis nori viską laikyti savo rankose, nesuteikia laisvės atlikėjams. Juk orkestrui reikia leisti groti, o solistams – dainuoti. Europoje vyrauja supratimas, kad orkestras akompanuoja atlikėjams, o ne atlikėjai orkestrui. Gerbtini tie dirigentai, kurie supranta, kas

yra muzikinė visuma. Muzikoje labai nemėgstu savanaudiškumo. Kai dirbi su profesionalais, visuomet sieki bendrumo.

Dirigentai labai skirtingi. Austrijos dirigentai nesusikaustę, su jais nesunku dirbti.

Kontaktas su publika yra vienas svarbiausių dalykų. Juk dainuojama žiūrovams. Visi dainininkai gyvena dėl plojimų garso... Iš to garso mes pasikrauname jėgų ir entuziazmo kitiems darbams ir koncertams. Vakar patyriau fantastišką jausmą, kai po operos „Makbetas“ premjeros prie manęs priėjo viena choristė ir pasakė, kad mano arijos metu dvi choristės verkė. Tai didžiausia pagarba ir siekiamybė, kai su tavim verkia ne tik publika, bet ir kolegos, kai visi kartu išgyvena tą vyksmą. Man visuomet būna labai skaudu, kai žmonės į teatrą susirenka dėl mados. Jie nieko nesupranta ir jiems neįdomu, o taip norėtųsi, kad antrą kartą tokie žmonės apsilankytų dėl kitų priežasčių: muzikos grožio, įdomaus pastatymo. Režisierius mus labai kritikavo ir prieš pasirodymą pasakė, kodėl taip darė.

Jis norėjo, kad mes sujaudintume ir tą žmogų, kuris atėjo dėl mados, ne savo noru ar yra visiškai neišsilavinęs. Dainuojame visiems, o tie, kurie supranta daugiau, mato, kad tu darai tiek, kiek tik gali. Tada sugebi sujaudinti visus. Publika mus įkvepia.

– Įdomu paklausti apie režisierius, su kuriais teko dirbti.

– Susipažinus su režisieriumi visuomet labai įdomu suvokti, kaip jis viską įsivaizduoja, kaip mato aplinką, kaip nori pateikti mane. Suprasdamas jo sumanymus scenoje, galiu elgtis labai laisvai. Esu pripratęs dirbti su nuoširdžiais žmonėmis, kuriems galima atsiverti. Jei su režisieriumi daug bendrauji, užtenka kelių žodžių, kad suprastum, ko jis reikalauja iš tavęs scenoje. Nors ne visada tai pavyksta.

– Abi minėtos operos gana ilgos, ar užteka energijos visam kūriniui?

– Per repeticijas mėginu suvokti, kur reikia daugiau energijos, o kur galima save patausoti, kad „sužibėčiau“ reikiamoje vietoje.

– Vieni prieš išeidami į sceną atlieka susikaupti padedančius pratimus, medituoja, kiti bėgioja, šūkauja, dar kiti

išgeria...

– Man labai patinka anekdotai.

Mėgstu juoktis. Gal mano organizmui reikia vitamino C? Dažniausiai visi būna labai susikaupę, rimti, o aš – linksmas. Man tiesiog reikia pažadinti uraganą savyje. Rimtumo ir taip labai daug kasdieniame gyvenime. Žinau, kad joga labai padeda atsipalaiduoti, bet man svarbiausias dalykas prieš dainuojant yra miegas.

Energiją palaiko cukrus ir kava, bet didelio poreikio jiems neturiu, nebent per dieną turiu dainuoti keliuose koncertuose.

– Vienoje scenoje ir erdvėje su kolegomis iš viso pasaulio. Kaip sekėsi?

– Dirbdamas supratau, kad kuo žmogus gyvenime yra daugiau pasiekęs, tuo jis paprastesnis ir atviresnis.

Man teko bendrauti su tenorais Rolando Villazónu, Plácido Domingo, Jonu Kaufmannu, sopranu Ermonela Jaho. Šie žmonės neapsimetinėja, jie labai atviri, ir publika tai mato ir jaučia. Tokie žmonės visuomet labai įkvepia. Tada matai, kad eini teisingu, atviros širdies keliu. Internacionaliniai projektai visuomet atneša labai daug džiaugsmo ir žinių. Per juos susipažįsti su kitokiais žmonėmis, jų kultūra, kalba... Visuomet labai malonu sutikti pažįstamų, su kuriais yra tekę dirbti anksčiau.

Nors pati darbo pradžia dažniausiai būna sunki, visi nekalbūs, rimti, tvyro įtampa. O man reikia bendravimo, nemoku dirbti šaltai. Geriausius įspūdžius yra palikę Ermonela Jaho ir Jonas Kaufmannas, jie žavi savo paprastumu. Bendraudamas su jais supratau, kad turiu stengtis būti toks, koks esu, į žmones eiti atvira širdimi, nes tik taip menininkas gali perteikti žiūrovams tikėjimą gražiais dalykais, tokiais kaip meilė.

– Gal galėtumėte papasakoti apie gyvenimo sąlygas, repeticijas, maistą, pramogas…

– Esu labai patenkintas austrišku maistu, jis labai geros kokybės.

Nustebino vokiška tvarka, švara. Žmonės labai malonūs ir mandagūs.

Operoje „Makbetas“ teko dirbti su 12 vaikų. Labiau išauklėtų vaikų dar niekuomet nebuvau matęs. Jie netriukšmavo, puikiai žinojo, kada rei-

Muzikos barai / 13

Pažintis

Merūnas Vitulskis – Makdufas G. Verdi „Makbete“, V veiksmas

kia išeiti į sceną, niekada nevėlavo...

Buvo gražu juos stebėti.

Repeticijos vykdavo kaip ir visuose kituose teatruose: nuo 10 iki 14 val. ir nuo 18 iki 23 val. Darbas buvo įtemptas ir reikalavo daug jėgų bei sveikatos, teko prisiversti reguliariai maitintis, miegoti. Reikėjo visiškai atsiduoti scenai. Kartais pagalvoju, kad geriau tiems, kurie nesukūrę šeimos, nes tada gali visiškai atsiduoti menui, bet, kita vertus, nuostabus jausmas, kai grįžti namo po repeticijų ir tavęs kas nors laukia su plačia šypsena ar atropoja mažom kojytėm ir sako „tėti“. Manau, kad didesnės dovanos gyvenime ir būti negali. Labai gražu, kai solistai atsiveža šeimas.

Austrijoje scena – uždaras gyvenimas. Pertraukų metu būdavo linksma, nes vaikai krykštaudavo, solistai bendraudavo su šeimomis, kiti dainuodavo, o dar kiti ateidavo susipažinti.

Sekmadieniai man laisvi, tada pasikartoju partijas, viską ramiai apmąstau, pabendrauju su šeima, stengiuosi apžiūrėti miestą. Šis darbas ir yra įdomus tuo, kad pamatai kitas šalis, susipažįsti su jų kultūra, istorija.

Praturtini save kaip žmogų.

– Ar užtenka laiko poilsiui?

– Reikia rasti. Kartais užsibrėžtus G. Verdi „Makbetas“, I veiksmo pradžia

Muzikos barai / 14

dienos darbus atidedu ir ilsiuosi, nes sveikata labai svarbu.

– Kokį įspūdį paliko Austrija ir austrai? Ar norėtumėte sugrįžti?

– Man ten patinka viskas. Bet vis dar stebina tvarka. Tokie švarūs miestai... Nepamirštamą įspūdį paliko Viena ir jos Valstybinė opera (Staatsoper), ne veltui tai geriausias Europos teatras. 2015 metais debiutuosiu Vienos operos teatre. Šiemet dainavau perklausoje. Tokioje scenoje man dar nebuvo tekę stovėti, akustika fantastiška.

Austrai labai įdomūs ir draugiški žmonės, su jais gera bendrauti. Visuomet bus malonu ten sugrįžti.

– Austrijoje tikrai aukštas kultūrinis lygis. Lietuvoje jis kiek kitoks?

– Iš užsienio muzikų girdėjau puikių atsiliepimų apie dirigentą Gintarą Rinkevičių, operos solistę Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną... Mes esame savotiški laiko įkaitai. Jei kitaip žiūrėtume į save, nebūtume pavydūs niurzgos, jei dar valdžios požiūris į kultūrą būtų kitoks, galėtume kur kas daugiau pasiekti. Didžiausią šoką patyriau, kai ne taip seniai žiniasklaidoje perskaičiau ir pamačiau, kaip buvo renkamas kultūros ministras, ten buvo tiek daug pašaipos, sarkazmo.

Man tai nesuvokiama. Austrijoje kultūros ministras yra vienas svarbiausių asmenų valstybėje, jis rūpinasi šalies įvaizdžiu. Beje, miestų centruose įstatymai riboja reklamas, propaguojančias greitą maistą, vulgarius dalykus, o kultūrinių renginių reklamai taikoma 50 % nuolaida.

Vis dėlto pasaulyje žinoma, kad Lietuvoje ugdomi puikūs smuikininkai, kiti muzikantai, dainininkai.

Esame be galo talentinga tauta ir aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

– Kaip sekėsi susidoroti su vienatve?

Ką veikėte laisvu laiku?

– Įveikti vienatvę jau išmokau.

Internetu bendravau su šeima, stengiausi šviestis, lankiausi muziejuose, koncertuose ir t. t. Net negalėčiau apsakyti Austrijos gamtos grožio, niekur kitur neteko matyti tokio tyro ir skaidraus vandens ežeruose.

Sankt Margareteno operos festivalis vyko nuostabioje į UNESCO sąrašą įtrauktoje vietoje – marmuro kasyklose. Kai tik galėjau, stengiausi pasigrožėti šia nuostabia vieta. Apžiūrėjau Klagenfurtą, jo muziejus. Stengiausi

susitvarkyti ir kitus svarbius reikalus, todėl laisvo laiko daug neturėjau.

– Kokį bendrą įspūdį paliko festivalis ir operos teatras? Kas labiausiai nustebino?

– Labai nustebino dekoracijos.

Neįtikima, ką žmogus gali sugalvoti ir pagaminti. Dekoracijos siekė 30 metrų aukštį, pastatai buvo 3 aukštų ir dar judėdavo. Kad nekeltų triukšmo ir neužgožtų muzikos, dekoracijas žmonės judindavo mechaniškai – mindavo pedalus. Su keliais atlikėjais nusprendėme, kad dainuoti būtų galima be įgarsinimo – tokia puiki akustika. Stebino organizuotumas, niekada nieko netrūkdavo, į repeticijas būdavome pristatomi minučių tikslumu.

– Jūs, jei neklystu, pirmasis lietuvis, pasirašęs tokių svarbių sutarčių Austrijoje. Kaip pavyko įsitvirtinti toje šalyje?

– Labai daug lėmė rekomendacijos. Man didelė garbė pasirodyti Austrijos scenose, kuriose yra dainavę didieji operos solistai. Esu ne vienintelis lietuvis, dirbantis Austrijoje, čia taip pat dainavo Asmik Grigorian, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir kiti. Papildyti tokių atlikėjų gretas, dirbti su puikiais muzikantais yra didelė laimė ir atsakomybė.

– Naujos operos, nauji vaidmenys, nuolatinės kelionės, koncertai, mokslai, projektai, šeima… Kaip viską suderinate?

– Niekada nieko nespaudžiu ir nestumiu į priekį. Pasileidžiu ir teku pasroviui. Stengiuosi neapkrauti savęs, jei gaunu pasiūlymų dainuoti, visuomet pasitikrinu datas. Deja, mokslai šiek tiek nukentėjo. Žinau, kad ateityje reikės baigti tai, ką esu pradėjęs.

– Ką nuveikėte per vasarą ir kokie artimiausi planai?

– Nuveikiau nemažai, bet apetitas didėja valgant. Vienas iš artimiausių darbų – lapkričio pabaigoje Austrijoje, Graco operos teatre, dainuosiu Rudolfą operoje „Bohema“. Vasarą Prancūzijoje, Lilio teatre, ir Liuksemburgo didžiajame teatre dainuosiu Pinkertoną operoje „Madam Baterflai“. O tėvynėje artimiausiu metu dalyvausiu pirmos operinės muzikos kompaktinės plokštelės pristatyme ir keliuose naujametiniuose koncertuose.

– Kuo skiriasi Lietuvos ir Europos teatras?

– Lietuvoje pastatymai gana aukšto lygio. Mes turime puikių dirigentų, tokių kaip Gintaras Rinkevičius, Martynas Staškus, Vytautas Lukočius, Modestas Pitrėnas. Su jais labai malonu ir lengva dirbti. Teatruose – daugybė savo darbui atsidavusių žmonių. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras man išskirtinis tuo, kad manimi patikėjo, suteikė galimybę parodyti save kitokį ir priminė, kur yra mano tikroji vieta – operos scenoje. Esu labai dėkingas šiam teatrui ir tikiuosi, kad jo nenuvyliau. Lietuvoje teatras yra tarsi didelė šeima. Bent jau aš tuo tikiu.

– Gal planuojate išvykti į užsienį?

– Niekada negali žinoti, kaip bus.

Juk sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Aš labai ilgiuosi Lietuvos. Visuomet esu pasiruošęs bučiuoti žemę, kai grįžtu namo. Nors Lietuvoje žmonės niūresni ir čia galybė kitų problemų, bet namai yra namai. O namuose gera, kvėpuoji savo oru, pamatai artimus žmones, sutinki tuos, kurie padėjo tau pakilti ir tapti tuo, kas esi. Nežinau geresnės šalies už Lietuvą.

– Ar turite mėgstamiausią programą? Kokie kurti vaidmenys Jums patiko labiausiai? Ar turite svajonių vaidmenį?

– Gal nuskambės banaliai, bet man labiausiai patinka „Traviata“. Ši opera labai artima mano sielai ir pats Alfredo vaidmuo labai gražus. Vaikystėje turėjau „Traviatos“ plokštelę, kurioje Alfredą dainavo L. Pavarotti, mokėjau visą operą atmintinai. Taip pat man labai artima Puccini „Bohema“. Nežinau, ar kada mano balsas leis, bet svajoju sudainuoti Germaną P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, taip pat Kavaradosį Puccini „Toskoje“. O vėliau norėčiau padainuoti Kaniją R. Leoncavallo operoje „Pajacai“.

– Kas jus įkvepia ir neleidžia palūžti?

Ar turite autoritetų? Į ką lygiuojatės?

– Mano dėstytojas sakydavo: kiekvieną rytą atsikėlus prasideda naujas tavo karas, o vakare supranti, ar laimėjai jį, ar pralaimėjai. Visą gyvenimą žmogus kovoja su savo demonais, baimėmis, silpnybėmis ir stengiasi nepalūžti. Taip ir sukasi gyvenimas. Didžiausiu autoritetu lai-

kau savo senelį (Aleksandras Vitulskis, žymus dailininkas. – J. L.), kurio niekada nemačiau, nes jis mirė man dar negimus. Bet apie jį esu girdėjęs begales gražiausių pasakojimų, labai smagu ir šiandien sutikti žmonių, kurie man papasakoja apie senelį. Jis buvo menininkas iš didžiosios raidės, tikras inteligentas, visapusiškai išprusęs, gaila, nepelnytai užmirštas.

Tikiuosi ateityje surengti keletą jo darbų parodų. Jis tas žmogus, kuris įkvepia mane kurti ir neprarasti patrioto savyje.

Autoritetais muzikoje laikau Nicolajų Geddą, Fritzą Wunderlichą, Liuciano Pavarotti, Rolando Villazóną, Joną Kaufmanną. Šie žmones apdovanoti Dievo. O lygiuotis turbūt nesistengiu į nieką. Kai studijavau, nelabai vaikščiojau į teatrą, beveik nelankiau koncertų. Dėstytojas nepeikė, sakydavo, kad man nereikia blogų pavyzdžių. Turiu kurti pats, o ne kopijuoti. Visuomet malonu, kai mane palygina su geru dainininku, žmonės turi teisę lyginti, bet aš to nedarau.

– Kaip įsivaizduojate savo karjeros viršūnę? O kas po to? Pedagoginis darbas?

– Svajonėse – „La Scala“ ir „Metropolitan Opera“. Labai noriu kada nors dirbti pedagogu. Dabar mokausi pats, nors ir pedagogai visą savo gyvenimą mokosi iš studentų. Laukiu to laiko, kai galėsiu su kitais pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis. Tai darau ir dabar: projekte „Lietuvos balsas“ stengiuosi šviesti jaunus žmones, atskleisti, kad viskas nėra taip, kaip atrodo. Nenoriu, kad jie „sudegtų“, nes po to vieni sugeba atsistoti ant kojų, o kiti ne.

– Kur artimiausiu metu bus galima Jus išgirsti?

– Lapkričio mėnesį dainuosiu 12 „Makbeto“ spektaklių Austrijoje, Klagenfurto miesto operoje, gruodžio pradžioje – Graco operoje („Bohema“), gruodžio 13 d. Kauno filharmonijoje – naujos kompaktinės plokštelės ,,Gražiausios operų arijos” pristatymas, „Žalgirio“ arenoje – naujametinis koncertas su Robertu Wellsu „Rapsody in Rock“, Vilniaus kongresų rūmuose – naujametinis koncertas „Gražiausios operų arijos“ (gruodžio 31d.). n

Muzikos barai / 15

Didžioji salė „Caro sužadėtinė“ Kauno scenoje

Po sėkmingų premjerų tarptautiniuose operos festivaliuose „PromFest“ ir „Birgitta“ Estijoje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo (1844– 1908) opera „Caro sužadėtinė“ pasiekė ir Kauno sceną – lapkričio 16 d. ją dainavo tarptautinis solistų ansamblis, o gruodžio 8 d. joje skambėjo lietuvių atlikėjų (su nedidele išimtimi) balsai. Šis spektaklis – jau antrasis bendras Kauno valstybinio muzikinio teatro ir estų tarptautinio operos festivalio „PromFest“ projektas, kuriame dalyvauja mūsų teatro choras ir orkestras. Pirmojo projekto metu buvo pastatyta G. Verdi opera „Atila“.

Operos festivalis „PromFest“ išaugo iš tarptautinio Klaudios Taev jaunųjų dainininkų konkurso, rengiamo nuo 1996 m. kas dvejus metus.

2005 m. buvo nuspręsta statyti operos spektaklį, kuriame šių tarptautinių operos varžytuvių laimėtojas atliktų pagrindinį vaidmenį. Operos pastatymų idėjinis lyderis yra žinomas estų dirigentas Erki Pehkas, jam talkina dailininkas Madis Nurmsas.

2013 m. laimė kurti pagrindinius vaidmenis nusišypsojo dviem jauniems kaimyninių šalių atlikėjams – festivalio žvaigždėmis tapo jauna latvių dainininkė Elina Shimkus, „Caro sužadėtinėje“ dainuojanti pagrindinę pirklio dukters Marfos partiją, ir baltarusių bosas Andrejus Savčenko, operoje jis kuria opričniko Grigorijaus Griaznojaus vaidmenį. Marfos priešininkės Liubašos vaidmeniui pasirinkta garsi ukrainiečių dainininkė Angelina Švačka, žinoma ir Lietuvos operos gerbėjams kaip puiki Karmen partijos atlikėja, prieš dešimtmetį girdėta Vilniaus scenoje, užbūrusi savo žavesiu garsiausių Europos teatrų žiūrovus.

Projektiniame spektaklyje dainuoja ir profesorius Vladimiras Prudnikovas, ne kartą buvęs Klaudijos Taev dainininkų konkurso žiuri narys ir pirmininkas. Kitus vaidmenis „Caro sužadėtinėje“ atlieka Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Nomeda Vilkanauskaitė, Tadas Girininkas, Kęstutis Alčauskis ir Žanas Voronovas. Solistų ansamblį papildo jauna dainininkė Jomantė Šležaitė (Duniaša), beje, šiais metais laimėjusi Klaudijos Taev konkursą. „Caro sužadėtinę“ perkėlus į Kauno sceną pagrindines moterų partijas dainuoja puiki tiek kamerinės muzikos, tiek operos ir operetės spektaklių pagrindinių vaidmenų atlikėja Raminta Vaicekauskaitė (Marfa) ir gausiomis kamerinės muzikos programomis nemenką savo gerbėjų būrį džiuginanti Rita Preikšaitė (Liubaša), prie dirigento pulto stojo Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas, Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas, Kauno moksleivių ir studentų simfoninių orkestrų vadovas Jonas Janulevičius.

N. Rimskio-Korsakovo opera „Caro sužadėtinė“ – reta viešnia Vakarų Europos teatrų scenose, tačiau spektaklio statytojams šis kūrinys imponavo siužeto universalumu. Levo Mejaus dramos, pagal kurią parašytas operos libretas, herojų likimus valdo pavydas, valdžios geismas, pinigai ir tik tragiška baigtis sukrečia tuos, kurie nesuvokė būties prasmės, užmiršo tikėjimo priesakus: nežudyk, nevok, negeisk svetimo vyro ar moters, nenuodyk savo sielos.

Pasak operos režisieriaus ir choreografo Teeto Kasko, operoje atspindimos 16 amžiaus pabaigos vertybės aktualios ir mūsų dienomis, jų nekeičia laiko tėkmė. Siužeto įvykiai turi konkretų istorinį kontekstą, tačiau pirmiausia tai – žmogiškoji tragedija.

Kaip ir žadėjo operos „Caro sužadėtinė“ scenografas, kostiumų ir grimo dailininkas Madis Nurmsas, tai nėra tradicinė šios operos interpretacija. Estų menininkų komanda žiūrovams pateikė itin modernią, gal net šokiruojančią „Caro sužadėtinės“ versiją, kupiną mitologinės simbolikos. Pagrindinis scenovaizdžio akcentas – elnias, nes tai plačiausiai atpažįstamas religinis, mitologinis ženklas, simbolizuojantis rojaus gyvenimo medį, ragai – jo šakas. Elnias yra ir kilnumo bei dvasios stiprybės simbolis. Tamsos jėgas čia vaizduoja šuns galvos, kurias prie balnų prisirišdavo caro Ivano Rūsčiojo opričnikai.

Caro sužadėtinė 1952 m. buvo pastatyta Lietuvos operos ir baleto teatre, ji dainuota lietuviškai (Iljos Tiumenevo libretą vertė Stasys Yla).

Kaune opera atliekama originalo kalba.

Lina STANKEVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 16

Scenos iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Caro sužadėtinė“ pastatymo Kaune. Dainuoja tarptautinė atlikėjų sudėtis: Elina Shimkus (Marfa), Andrejus Savčenko (Grigorijus Griaznojus), Angelina Švačka (Liubaša), Vladimiras Prudnikovas, Nomeda Vilkanauskaitė, Tadas Girininkas, Kęstutis Alčauskis ir Žanas Voronovas

Muzikos barai / 17

Alma mater studiorum

Visa siela, ðirdis ir laikas mokiniams Jonas Rimantas Vaitkevičius

Gerūta GRINIŪTĖ DRAMOS IR OPEROS SPEKTAKLIŲ REŽISIERIUS, AKTORIUS, SCENINIO MEISTRIŠKUMO MOKYTOJAS JONAS RIMANTAS VAITKEVIČIUS, ŠIEMET ŠVENČIANTIS GARBINGĄ 70-ĄJĮ JUBILIEJŲ, YRA APDOVANOTAS DAUGYBE TALENTŲ. VIENAS DIDŽIAUSIŲ MAESTRO SUGEBĖJIMŲ, PASAK JO MOKINIŲ OPEROS SOLISTŲ SOPRANO NOMEDOS KAZLAUSKAITĖS-KAZLAUS IR TENORO VAIDO VYŠNIAUSKO, YRA PEDAGOGO TALENTAS IR GEBĖJIMAS ATSKLEISTI SAVO MOKINĮ. „MOKYTOJAS SUDEDA VISĄ SAVO SIELĄ, ŠIRDĮ IR LAIKĄ Į MOKINIUS“, – TEIGIA N. KAZLAUSKAITĖ-KAZLAUS. AKTYVIOS KŪRYBINĖS VEIKLOS RITMU GYVENANTYS OPEROS SOLISTAI SAKO DAR IR ŠIANDIEN SKAMBINANTYS MOKYTOJUI PASITARTI ĮVAIRIAIS KLAUSIMAIS IR LAIKO MYLIMAM MAESTRO RANDANTYS VISADA. VIENĄ RUDENS POPIETĘ DRAUGE SU JAIS NUVYKOME Į KAUNĄ, KUR SAVO JAUKIŲ NAMŲ DURIS MAESTRO ATVĖRĖ KARTU SU ŽMONA JULIJA. PAŠNEKESIO METU N. KAZLAUSKAITĖ-KAZLAUS IR V. VYŠNIAUSKAS SU SAVO MOKYTOJU DALINOSI PRISIMINIMAIS IŠ MOKYKLOS, STUDIJŲ LAIKOTARPIO, KALBĖJOSI APIE ŠIANDIENINĮ KULTŪROS PASAULĮ.

– Kaip jūs visi susipažinote?

Jonas Rimantas Vaitkevičius: Atitarnavęs lygiai penkiolika metų Kauno muzikiniame teatre, atėjau dirbti į Vilniaus baleto mokyklą. Ji veikė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, kurioje tada mokėsi Nomeda. Tuo metu sceninio parengimo, sceninės kultūros pagrindų fakultatyvas ten buvo įsteigtas ir chorinio dirigavimo mokiniams, ir atlikėjams, ir muzikologams. Būtent dėl šios mokymo programos mes ir susitikome. Pamokos metu į mano klasę staiga įeina mergina su dviem draugėmis. „Mes susidomėjome sce-

Muzikos barai / 18

na, teatru, ar galėtume pas Jus papildomai lankyti šiuos užsiėmimus?“ – paklausė. Žiūriu: trys mįslingos merginos, trys gracijos. Visoms trims daviau po užduotį. Taip išėjo, kad kitas išbrokijau, o Nomeda liko.

Na, o Vaidas, pamenu, sugebėjo į koncertą ateiti valanda ir dvidešimt minučių vėliau... (juokiasi).

Vaidas Vyšniauskas: Metus mokiausi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – J. Gruodžio konservatorija). Tada apie mokslą galvojau visai kitaip. Pirmą pusmetį aktorinio meistriškumo pamokoje pasirodžiau gal tik keturis penkis kartus. Kai reikėjo gauti pažymį, atėjau pas Jus, dėstytojau, atsipalaidavęs, o Jūs manęs paklausėte: „Kaip tau atrodo, kokį pažymį turėčiau tau parašyti?“. Kiek pagalvojau ir sakau: „Na, penkiems aš netempiu, bet keturis parašyti galėtumėte“. O Jūs tada man atsakėte: „Aš keturiasdešimt metų dirbu, bet tokio nachalo dar nemačiau“ (juokiasi). Nuo tada ėmiau atsakingiau žiūrėti į aktorinį meistriškumą. Pamenu, kaip Ezopo pasakėčioje man buvo paskirtas ožio, kuris įkrito į šulinį, vaidmuo.

Po metų išvažiavau į Vilnių, įstojau į tuometinę konservatoriją, į parengiamąjį kursą, ir pajutau skirtumą tarp aktorinio meistriškumo pedagogų... Tada susiradau jus Vilniaus baleto mokykloje, ėmiau jums įkyrėti, lankyti pamokas. Leidote man dalyvauti pamokose aktyviu stebėtoju. Žiūrėjau, kaip dirbate su vaikais, o paskui, po kelių kartų, atsisukote ir tarėte: „Pažiūrėkime, vaikai, kaip vaidina konservatorijos studentas“.

Suvaidinau tą patį ožį, kadangi per tuos metus J. Gruodžio konservatorijoje daugiau nieko nebuvome paruošę. Vaidinti ožį prieš vaikus... Man tai buvo tas pats, jei kas nors būtų numovęs kelnes. Bet tada Jūs sutikote su manimi dirbti.

Vėliau atsivedžiau vieną mokinę ir Jūs mums skyrėte privačias pamokas. Už jas neimdavote nė vieno cento. Žingsnis po žingsnio atsivedžiau vis daugiau žmonių. Pamokos buvo aktyvios, ruošėme daug vaidmenų, o studentų grupei pasikalbėjus su konservatorijos vadovybe, Jūs, mokyto-

jau, buvote priimtas dėstyti ir tenai.

Taip konservatorijoje atsirado ritmika ir šokis. Man tai nebuvo nauja – gerai supratau, kad šios disciplinos yra svarbios. Pas Jus aktorinio meistriškumo mokiausi ketverius ar penkerius metus. Iš šono Jūsų pamokos gali pasirodyti nieko bendra su aktoriniu meistriškumu neturinčios, bet žinau, kad jos padėjo man svarbius scenos meno pamatus, kurie man ir šiandien tarnauja. Tai pakeitė požiūrį į vaidybą, į sceninę kūrybą.

– Maestro, papasakokite plačiau apie savo veiklą teatre.

J. R. V.: Nuo 1977 m., gavęs naują diplomą, buvau plačiai išskleidęs sparnus. Mane gundė naujos tobulėjimo perspektyvos, nauji horizontai pačiame paslaptingiausiame, žaviausiame, galingiausiame – muzikos teatre. Praktika Maskvos Didžiajame teatre, Vilniaus operos teatre, vėliau stažuotė Berlyno „Komische Oper“... Tačiau likimas lėmė Kauno muzikinį teatrą, kuriame aukso kalnus man žadėjo tiek teatro vadovybė, tiek kultūros ministerija. Sutikau tikėdamas, kad galiu dirbti bet kur, kur tik rasiu tinkamą dirvą savo idėjoms pasėti. Kita vertus, vyliausi, kad ilgai čia neužsibūsiu.

Darbas teatre man buvo kaip trečiasis universitetas. Atėjęs į teatrą radau aibę bėdų: jokios vadybos, nevienalytė trupė, vidiniai konfliktai, repertuaro problemos.

Vyriausiasis dirigentas kreipė teatrą kostiuminio koncerto link, o aš mačiau šį teatrą kaip sintetinį, šiuolaikiškai mąstantį, verčiantį žiūrovą gilintis į nūdienos problemas, teatrą, kuriame sugyventų visi žanrai. Tiesa, niekuomet nekilo mintis savo gyvenimą susieti tik su šiuo teatru. Be to, nie-

Vaidas Vyšniauskas

Jonas Rimantas Vaitkevičius su Nomeda Kazlauskaite

Muzikos barai / 19

Alma mater studiorum kada nemokėjau gyventi šia diena, ir tai buvo didžiulis mano trūkumas ir klaida. Visą gyvenimą bėgau tik į ateitį, sustoti, pažvelgti į šią akimirką, pasidžiaugti nemokėjau, o ir nebuvo kada. Teatre buvau vienintelis režisierius, privalėjęs „iškepti“ po 4–5 spektaklius per sezoną, be to, keistai atsakingas net už tai, kad tualetuose trūksta popieriaus, o stalių ceche – vinių...

Ir vis dėlto šiame teatre patyriau nemažai džiaugsmo akimirkų. Nepamirštamas spektaklis „Pagramančio šnekučiai“, kuriame visa trupė, visas choras, baletas, orkestras šlovino grožį, šviesą, tikėjimą, velykinį atgimimą, kai atrodė, kad visas teatras spinduliuoja brolybe, meile. Kitas spektaklis buvo V. Šebalino opera „Užsispyrėlės sutramdymas“ (pagal V. Šekspyrą), kuriame kerėjo solistų

Danutės Dirginčiūtės, o ypač Juozo Malikonio drąsa ir pasiryžimas, nepaisant rizikos pakenkti balsui, įvykdyti tais laikais per drąsų, ekscentrišką režisūrinį operos sprendimą.

Vėliau didžiulė sėkmė lydėjo didelių pastangų kainavusį B. Britteno operos „Albertas Heringas“ pastatymą.

Repetavome teatro remonto sąlygomis, fojė, kai akompanimentą gožė pneumatinių grąžtų burzgimas, virš galvų byrėjo tinkas, kvėpavimą spazmavo dulkių debesys...

Toliau buvo pirmasis pripažinimas Lietuvos mastu – B. Britteno žaidybinės operos „Statykime operą arba Mažasis Kaminkrėtys“ sėkmė festivalyje „Teatrai – vaikams“, kuriame rungėmės su Vilniaus operos ir šalies dramos teatrais. Ir laimėjome visus diplomus – pradedant darbu su vaikais, režisūra, muzikine dalimi ir scenografija. Šiame pastatyme išryškėjo dirigento S. Čepinskio ir mano meninio skonio suartėjimas, tad mudu užsidegėme idėja pastatyti dar keturias šiuolaikines operas vaikams ir su vaikais. Tai A. Britteno „Auksinė pražūtis“, G. C. Menotti „Pagalbos, globuliečiai!“, B. Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležinio kalno“ ir A. Chagagortiano „Ausinė kepurė“.

Vėliau netikėtai Vilniaus operos teatras pasiūlė statyti originalią J. Juzeliūno operą „Sukilėliai“ (dirigentas J. Aleksa), ji sąjunginėje apžiūroje pelnė III laipsH. Stotharto ir R. Frimlio operetė „Rozmari“. Žana (A. Mikšytė) ir Hermanas (R. Vaitkevičius)

Muzikos barai / 20

nio diplomą.

Visus drąsiausius mano kūrybinius sumanymus – o dažniausiai tai būdavo pirmi pastatymai Lietuvoje – karštai remdavo ir be galo kūrybiškai įgyvendindavo nuostabūs dainuojantys aktoriai, dabar teatro veteranai Jonė Ragaišytė, Danutė Dirginčiūtė, Juozas Malikonis, Gediminas Šmitas, Eduardas Gutauskas, Pranas Petryša, Marytė Žilionytė, Kristina Krukauskaitė, Aldona Mikšytė, Eleonora Kliučiutė, Gerutė Stračkaitytė ir kiti, teatleidžia tie, kurių nepaminėjau. Su didžiule meile ir dėkingumu lenkiuosi jiems.

Mane visuomet traukė taurus, poetinis, šiuolaikiškai mąstantis teatras, karštai troškau užmegzti tiesioginį gyvą kontaktą su žiūrovais. Stačiau įvairiausių žanrų ir stilių spektaklius – nuo muzikinės komedijos, burleskos, grotesko iki rimtos operos. Tačiau labiausiai svajojau, kad teatras taptų tikėjimo šaltiniu, kad jo scenoje atsirastų žmogus, vertas vadintis herojumi, ir priverstų susimąstyti apie svarbiausias mūsų esaties, mūsų gyvenimo problemomis.

Teatras – kolektyvinis menas, bet režisieriaus asmenybė lemia teatro veidą. Režisierius privalo mokėti mobilizuoti ir sujungti didžiulio kolektyvo kūrybines pastangas sprendžiant iškilius meninius uždavinius. Labai svarbu bendraminčių kolektyvas, kurį vienija idėjinė estetinė programa.

Režisierius į teatrą ateina ir iš jo išeina. Tai natūralus procesas, kurį lemia įvairiausi faktoriai. Kartais laiku išeiti naudinga. Kai pajunti, kad tame kolektyve nieko produktyvaus nebegalėsi nuveikti, tuomet geriau pasitraukti.

– O kaip šiandien, dirbant pedagoginį darbą, Jums sekasi perduoti savo patirtį ir žinias jauniems žmonėms?

J. R. V.: Mane žavi pedagoginis darbas. Kasmet į mano studiją ateina vis nauji žmonės, naujos potencialios kūrybinės asmenybės, atsinešančios laiko aromatą, naujos kartos mąstymą, viltis, siekius ir tyro grožio pajautą. Man labai svarbu nuo pat pirmųjų susitikimų ugdyti būsimojo aktoriaus etinį-dorovinį pradą, kad jo meninė

kūryba sietųsi tik su tauriais siekiais.

Labai svarbu nuolat ugdyti išskirtinį jautrumą tiek gyvenime, tiek ir scenoje vertinant aplinkybes, įvykius, pasitelkiant asmeninį įvykių supratimą. Šiandien pasikeitė aktorinio darbo metodologija. Ji reikalauja scenoje aktyvaus, tiesioginio išgyvenimo, jo intensyvumo ir platumos. Aktoriaus ugdymo procesą suvokiu kaip laipsnišką transformaciją.

– Kas Jums yra teatras?

J. R. V.: Mano įsitikinimu, teatras turi tarnauti kaip katedra, kaip gyvenimo mokykla. Jo aistringa scena skirta žmogaus dvasinam tyrumui ir doroviniam pakilumui apdainuoti.

Teatras turi siekti ne horizontalės, bet vertikalės, t. y. vesti žmogaus mintį gelmėn ir tuo pat metu aukštyn.

Nūdienos teatras privalo maištauti prieš komercinį, miesčionišką gyvenimo dvoką iškeldamas grožio kultą, taurų, šventišką teatrališkumą ir optimistinę svajonę. Savo gyvenimą visada suvokiau kaip nenuilstamą kūrybą, atsidavimą jai. O meną – kaip vieną iš sakraliausių savo kūrybinio pasireiškimo formų.

Dabar, artėdamas prie savo gyvenimo finišo, galiu pasakyti, kad scenos menininkas visų pirma turi būti turtingos dvasios asmenybė. O tai pasiekti galima tik einant nuolatinio minties „minkymo“, proto pratybų, psichofizinių treniruočių ir meninės tiesos paieškų keliu. Menininkas turi būti giliai tikintis ir praktikuojantis.

Tik tuomet išmedituoto proto ir tyrų jausmų pastangomis scenoje galima patirti dvasingos, šventiškos puotos atmosferą, tik tada mūsų menas gali švelninti žmonių elgesį, minkštinti širdis ir skaistinti mintis. Juk teatras ir buvo sumanytas kaip religija, kaip šventovė, kur žmogus galėtų atverti savo širdį, pasisemti dvasinių jėgų, pasimokyti iš kitų žmonių gyvenimų.

Ir kolei bus gyva žmonija, teatras bus nuolat šalia kaip artimiausias patarėjas, bičiulis ir mokytojas. Bet kad jis toks būtų, reikalingi šio sakralaus instituto žyniai.

– Gerbiamieji Nomeda ir Vaidai, ar pavadintumėte savo susitikimą su maestro laimingu atsitiktinumu, lėmusiu tolesnį jūsų profesinį tobulėjimą?

V. V.: Taip, nes tuo metu aš operoje dar nė nebuvau apsilankęs ir negalvojau apie operos solisto karjerą.

Tiesiog nenorėjau būti savamokslis.

Mano nuomone, maestro, kaip specialistas, yra deramai neįvertinta asmenybė, nors jis jau daug metų dirba pedagoginį darbą.

N. K-K: Tikrai taip. Aš manau, kad mokytojai į gyvenimą ateina tada, kai esi pasiruošęs juos priimti. Tada aš buvau labai jauna, tyra, atvira naujiems dalykams. Mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kurioje atmosfera buvo ypač meniška. Nuo ryto iki vakaro gyvenome menu, muzika, man norėjosi save geriau pažinti ir išreikšti. Atsitiktinumas, kad jau menų mokykloje buvo galima lankyti fakultatyvą. Vėliau, konservatorijoje, Vaidas mane už pakarpos atvedė pas maestro. Tai buvo didžiulis įvykis, aš laukdavau tų pamokų su džiaugsmu.

Maestro yra didysis provokatorius. Jis yra sielų atradėjas, geba atskleisti žmogaus vidų. Labai nedaug pedagogų turi tokį talentą, o maestro R. Vaitkevičius yra vienas iš jų. Mažai jaunų atlikėjų atlaikė maestro vidinę jėgą. Jam nereikalinga šlovė, pripažinimas, puikybė. Žinoma, šiais laikais gyvename reklamos kupiname pasaulyje, abu su Vaidu suvokiame tą šiuolaikiškumą. Tačiau maestro yra tos tikrosios, senosios kartos atstovas, jis yra visiškai atsidavęs savo darbui ir negalvoja apie nieką kita. Šiandien ypač džiaugiuosi, kad mes galime skambiai paminėti maestro jubiliejų. Tai, drįstu teigti, yra viena ryškiausių asmenybių lietuvių režisūros pasaulyje. Žaviuosi jo noru išlikti tyloje, atskleisti savo mokinį, o per mokinį – meną. Jis visiems mokiniams kartodavo Konstantino Stanislavskio frazę „Mylėkite meną savyje, o ne save mene“, tai juk ir yra esmė.

Visos jo pamokos – įvykis. Juk labai svarbu žinoti istorines ištakas, skaityti, remtis literatūriniu pagrindu.

Maestro mokėdavo taip išprovokuoti, kad sukeldavo pačių įvairiausių reakcijų: ir pyktį, ir agresiją, ir neapykantą.

O viso to tikslas – išlaisvinti mokinio vidinius sugebėjimus, kad šis pažintų savo ribas. Pagrindinis dalykas, kurį gavau – vidinis savęs pažinimas ir to-

B. Britteno opera vaikams „Auksinė pražūtis“, 1983 m.

bulinimas. Pamokų metu gaudavome tūkstančius formulių, kuriomis aš iki šiol naudojuosi įvairiausiose scenose.

Džiugu, kad būdama ne Lietuvoje ir dirbdama su bet kokiu partneriu, esu stipri, nes turiu labai tvirtą pasiruošimą. Tikiu tuo, ką darau. Čia nėra jokios mistikos, tai – konkretūs dalykai, kuriais mes, mokiniai, vadovaujamės.

Viskas, ką maestro mums sugebėjo perteikti, yra didelė vertybė. Tikiuosi, kad ir mes, vėliau būdami pedagogai, sugebėsime vokalo techniką dėstyti kitaip nei tie pedagogai, kurie tokio pasiruošimo negavo. Vaidas teisus sakydamas, kad vien tik dainavimo nepakanka. Aktorinis meistriškumas nėra tik mizanscenos. Tai yra ir gebėjimas sujungti vokalą, žodžio pateikimą, visus niuansus, detales.

V. V: Tai buvo labai nuoseklus aktorinio meistriškumo mokymas.

Buvo lavinama ne tik psichofizika, bet ir ugdomas teisingas požiūris į aktorinį meistriškumą operos mene.

Ne kiekvienas režisierius moka atkurti partitūrą scenoje. Muzikoje yra užkoduoti tam tikri svarbūs dalykai.

Iki šios dienos aš neturiu problemų įvairiausiuose spektakliuose. Pavyzdžiui, neseniai turėjau suvaidinti trubadūrą po penkerių metų pertraukos.

Iki spektaklio buvo likusios kelios valandos, bet aktorinio meistriškumo pagrindai mane išgelbėjo.

– Ar teisinga būtų teigti, kad maestro pedagoginis talentas – viena svarbiausių jo dovanų?

V. V.: Taip, tai didžiausias maestro talentas. Turime daug visokių specialistų, režisierių, tačiau geras pedago-

Muzikos barai / 21

Alma mater studiorum gas – visai kas kita.

N. K.-K.: Maestro talentas – gebėjimas atskleisti mokinio gabumus, jis juos jaučia. Į mokinius sudeda visą savo sielą, širdį ir laiką. Laiko niekada negailėjo – ir naktį, ir dieną padės, patars. Aš jam skambindavau pasitarti dėl vieno ar kito vaidmens.

Pamokose labai svarbios buvo melodeklamacijos pratybos. Poeziją mes deklamuodavome muzikiniame fone, buvome mokomi pajausti kulminacijas, įvairius niuansus. Operiniame tekste viskas yra taip pat: pagrindas muzikinis, bet solistas – vis tiek aukščiau viso to. Šioje srityje maestro mums davė itin daug. Mudu su Vaidu esame plepiai (juokiasi), tačiau maestro ugdė mūsų oratorinius gebėjimus. Kad pavyktų sklandžiai valandų valandas kalbėti, reikia pasiruošimo. Todėl esame labai dėkingi ir nuolankūs.

– Maestro, dabar žvelgiate į dvi labai ryškias Lietuvos kultūros pasaulio žvaigždes. Kaip jaučiatės, matydamas savo indėlį, atsispindintį šiuose žmonėse?

J. R.V.: Šiandien turbūt yra pati laimingiausia diena mano gyvenime. Šiandien suvokiau, kad su šiomis dviem asmenybėmis mes susitikome, susipažinome mano pedagoginio darbo žydėjimo laikotarpiu. Kad tai tos pačios kraujo grupės žmones. Jie kaip ir aš – iš žvaigždžių. Nepaprastai dori, tyri, o svarbiausia – motyvuoti vaikai. Šiandien mokyklose kontingentas kitoks. Klausiu pirmo kurso mokinukų: „Kuo jūs norite tapti?“ Jie atsako: „Na, mes norime išmokti gražiai dainuoti.“ Klausiu toliau: „Savo malonumui ar pasauliui?“ Jie sutrinka. „Ką veiksite baigę J. Gruo-

džio konservatoriją?“ Atsakyti negali. „Apie ką jūs svajojate?“ Ir į šitą klausimą atsakyti negali. Vadinasi, ateina labai nemotyvuota karta. Šitos dvi asmenybės buvo labai stipriai motyvuotos. Pamenu, Nomeda atėjo degančiom akim: „Aš noriu pas Jus lankyti aktorinio meistriškumo pamokas!“. Atėjo Vaidas: „Mes norime, kad Jūs dėstytumėte mums aktorinį meistriškumą!“ Jie stengėsi, kad dėstyčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Toliau klausiu šiandieninių mokinių: „Jūs tikite stebuklais?“ Tyla. „Jūs gyvenime esate patyrę stebuklų?“ „Ne...“. Tai kaip ruošiatės tapti dainuojančiais aktoriais, jeigu jumyse nėra tikėjimo? Jeigu nėra tikėjimo jokiais stebuklais? O juk netrukus aš iš jūsų pareikalausiu suvaidinti morką, Čipoliną, skalbimo mašiną. Kaip įeisit į sceninės išmonės, vaizduotės erdvę, jeigu neturite fantazijos? Jeigu gyvenime neturite iškilaus idealo? Žiūriu į Vaidą: jis ieškojo profesijos, ieškojo savo idealo ir nuėjo dvasinio tobulėjimo keliu supratęs, kad šiandien neužtenka fizinio buvimo scenoje fakto. Didžiausia paslaptis – dainuojanti asmenybė, tas stebukladaris, dainuojantis žynys. Teatras juk ir buvo sumąstytas kaip sakralinis institutas, kaip maginis apeiginis žaidimas. Atlikėjai – tarsi žyniai, tarsi dvasininkai, kurie turi ką pasakyti pasauliui. O svarbiausia, kad šiandien mes privalome pasauliui pasakyti ką nors šviesaus, tauraus. Neturėtume rodyti gyvenimo tokio, koks jis yra, bet – koks turėtų būti. Svajojame apie tauresnį, subtilesnį žmogų. Gyvename XXI a., o kiekviename žingsnyje susiduriame su purvu...

Su šiais dviem žmonėmis mes gyvenime vienodai ieškojome idealo.

Kai buvau svečiuose pas Nomedą, atsitiktinai pastebėjau Jono Rimanto Vaitkevičiaus režisuota I. Kalmano operetė „Silva“

Muzikos barai / 22

(jai to nesakiau) ant jos naktinio staliuko stovintį kryželį ir ikonėlę. Vadinasi, ją irgi kankina transcendentinis ilgesys. O pažiūrėjęs paskutinius mano vaikų, mano kūdikių, mano žvaigždžių darbus, aš matau aurą – jie spinduliuoja. Šiandien įvairios komisijos per televiziją vertina atlikėjus už techniką, už artistiškumą. Tačiau tai skamba materialiai. Aš pasakyčiau kitaip – reikėtų vertinti už dieviškumą. Šie du žmonės – dvasingos, stiprios, nepaprastai kūrybingos ir siekiančios tik aukštų tikslų asmenybės, dėl to jos šiandien skamba pasauliui, dėl to jos šiandien nepritampa mūsų teatre. Kaunas, Klaipėda šiandien yra provincija. Vilnius jau taip pat tampa provincija... Bet nenoriu, kad mūsų pokalbis būtų negatyvus.

V. V.: Dabar visai kitas laikas. Šiandien labai nemadinga pasakyti, kad tarybiniais metais viskas buvo kitaip.

Senuosiuose nespalvotuose filmuose matome teatrinį pradą, juose gyva aktorinio teatro samprata. Viena yra mokytis medicinos ir visai kas kita būti mediku iš didžiosios raidės. Visose srityse yra panašiai. Anksčiau žmonės aukodavosi dėl savo idėjos.

Lygiai taip pat ir aktorinis meistriškumas anksčiau buvo šventas dalykas. Žmonės dirbdavo viename teatre, stengdavosi ne tik atlikti vaidmenį, bet ir kurti jį savo vidumi, pasauliui pasakyti ką nors svarbaus.

J. R. V.: Šiandien apie dorovinį pradą mes jau nebekalbame ir pagrindų nededame...

N. K.-K.: Mūsų mylimas maestro yra visiškas savo darbo fanatikas.

Mudu su Vaidu irgi esame tokie patys. Pamenu, kai Vaidas dar buvo labai jaunas, pas mane buvo atvažiavę draugai italai. Vaidas perdavė nuotrauką ir gėlę, kad nuvežtų ant legendinio italų operos solisto Tita Ruffo kapo Romoje. Vaidui visada buvo svarbūs tie vidiniai ryšiai. Draugai man vėliau paskambino, kad perduočiau Vaidui, jog jie viską nuvežė ant T. Ruffo kapo. Taigi, kaip maestro ir sako, – mes esme savo darbo fanatikai, ieškantys aukštų idealų, pirmiausia žiūrintys ne į kokius nors įvertinimus, pasiekimus, materialius dalykus, nors šiandien jie irgi svar-

būs, bet į savo vidinį uždavinį. Kad išeitume į sceną ir spinduliuotume.

Balsas viduje, jis geriausiai atspindi žmogaus sielą tiek aktoriniame, tiek operiniame mene. Nuostabu, kai išeini dainuoti ir jauti, kad viduje esi prikaupęs tiek informacijos ir scenoje gali spinduliuoti. Visą laiką jaučiu, kai vyksta tas dieviškas susijungimas su visata. Jaučiu, kad esu laidininkė, per mane eina tam tikra informacija, ji plaukia nežinia iš kur, net šiurpai eina kūnu. Tai didžiulė meilė, didžiulė dovana – ačiū Jums, maestro, už tai. Šiais laikais tai gauti ir už didžiulius pinigus nėra lengva.

V. V.: Čia net ne piniguose esmė.

Tai – kitokie dalykai.

N. K.-K.: Maestro išmokė mus įveikti savo egoizmą, puikybę. Žmonės dažnai serga didybės manija, o mes žiūrėdavome į maestro ir galvodavome: kaip viskas čia dar neaišku... Ir tas kūrybinis procesas metai iš metų buvo įkvepiantis variklis. Aš su maestro tariuosi iki šiol. Jis išmokė matyti save iš abiejų pozicijų – ir solisto, ir publikos.

J. R. V.: Mokytojas ir mokinys – kaip du susisiekiantys indai. Gaila, bet per ketverius metus akademijoje aš negaudavau jokių klausimų. Niekas jiems neįdomu, nesmalsu.

– O kaip jums atrodo, kodėl šiandien mokiniai nejaučia žinių alkio, nerodo užsidegimo?

J. R. V.: Antrame, trečiame kurse, kai mes pabendraujame, įvyksta lūžis. Nomeda ir Vaidas buvo pasiruošę atsiverti ir priimti iš pasaulio naują informaciją. Aš stengiausi atiduoti visą savo patirtį. Buvo nuostabus abipusis kūrybinis procesas. Su jais augau ir aš. Vaikai dabar kompiuteriniai, jiems niekas neįdomu. Jie nenori nieko įsiminti. Aš, žinoma, absoliutinu. Tačiau kai jie atsiveria, prasideda augimas.

– Kaip jums pavyksta atverti ir pažadinti tą kūrybinę žmogaus gyslelę?

J. R. V.: Aš nežinau. Tai yra intuicija, Dievo dovana. Svarbiausia, į kiekvieną žiūriu kaip į labai subtilų ir trapų instrumentą. Laikausi vieno principo: svarbiausia – nepakenkti.

Aš tarsi maišau aliejuką ir purkšteliu. Žinau, kad tai nepakenks. O jei padės

– ačiū Dievui. Prie kiekvienos individualybės svarbu prieiti subtiliai. Tai, kas tinka Nomedai, netiks kitiems.

Nenoriu išmokyti amato, noriu atverti kūrybines erdves, kūrybiškumą.

Neseniai užėjau į knygyną, žiūriu: „70 psichofizikos pratimų pradedančiajam aktoriui“. Perskaitai vadovėlį – ir tu jau aktorius? Taip aktoriumi tapti neišeina.

Mokinių turiu visoje Lietuvoje, jau ir užsienyje. Visuose muzikiniuose teatruose, net baleto kolektyvuose gausu mano mokinių, tarp jų ir ansamblio „Jaunoji Lietuva“ choristai, instrumentininkai. Būna ir mokinių iš didžiosios raidės.

V. V.: Čia tiktų Kristaus posakis: „Kas iškęs iki galo, tas bus išgelbėtas“. Buvo daug žadančių mokinių, bet kai kurie pasirinko kitą, ne aktoriaus gyvenimą. Tada būdavo svarbu siekti idealumo, įtikti pedagogui.

Aišku, ne visos pamokos pavykdavo sklandžiai. Būdavo, kad stengiesi, bet neišeina...

J. R. V.: Pamenu, Vaidui kažkas neišeina, o aš tyčia jam – „Lauk!“. Kaip jis raudojo... „Jūs manęs norite išsižadėti?“ Tos jo ašaros iki šios dienos man akyse...

– Vaidai, jūs kalbėjote apie idealą. Ar šiandien nebeliko pagarbos autoritetui?

V. V.: Taip. Autoritetą turi turėti tėvai, mokytojai, dvasininkai. Tada jie gali ugdyti asmenybę. Šiandien viskas yra sugriauta. Anksčiau mes sakydavome, kad posakis „proletarai, vienykitės!“ – velniška komunizmo ideologija. Bet šiandien visi einame į tą patį, tik iš kitos pusės. Geri tikslai gali iškrypti, gerais norais ir pragaras grįstas. Mes einame prieš gyvenimo dėsnius. Žmogus negali pats vienas savęs ištraukti. Sportininkas negali tapti čempionu iš knygučių. Su švietimo sistema dabar liūdna. Beprasmiškas žinių, kaip ir daiktų, kaupimas. Svarbiausia, ne ką įsigyji, bet kuo tampi. Žinių kaupikai juk tampa kompiuteriniais zombiais. Labai svarbu turėti aukštesnį tikslą. Turi būti kas nors šventa. Ateis laikas, reikės garbingai atsisveikinti su scena, bet tai nereiškia, kad dėl to tampama mažiau vertingu žmogumi. Mano šiandieninė asmenybė yra suformuota

A. Bražinsko miuziklas „Pagramančio šnekučiai“, 1976 m.

mano mokytojų, dvasininkų, taip pat – mokytojo Vaitkevičius. Dėl to svarbu suprasti, jog gyvenimas už kulisų nesibaigia.

N. K.-K: Norėčiau papildyti. Aš taip pat sėkmingai naudojuosi tam tikrais asmenybės atskleidimo principais. Ir trapumas, ir jautrumas yra ypač svarbūs mano santykyje su dukra Odabella. Tą tikrai išmokau iš maestro Vaitkevičiaus. Štai kur nusitęsia keliai – į asmeninį gyvenimą, į santykį su vaiku.

J. R. V.: Žmogus turi būti atviras pasauliui, žmonėms, o pasaulis šiandien uždaras. Reikia gyvenime žmogiško bendravimo, pasitikėjimo kitu.

Asmenybės ugdymas yra procesas, kuriame dalyvauja du žmonės.

– Maestro, kai pas Jus ateina talentingi žmonės, Jūs padedate atverti jų kūrybiškumą. O jei ateina žmogus, kuris dega noru mokytis, bet jam trūksta talento?..

J. R. V.: Privalai atiduoti visą savo meilę, tada įvyksta atsivėrimas. Žinoma, klausimas, kiek tas žmogus bus reikalingas publikai, ar jis tiks scenai.

Tačiau iki tam tikro lygio išugdyti žmogų galima, tai praverčia ir kitose gyvenimo srityse. Kai susidūriau su tam tikromis problemomis pedagoginiame darbe, atsirado joga, išmokau subtilaus meditacijos meno. Kaupiau žinias, tad dabar žinau daugiau, galiu suvokti, kas kiekvienam reikalinga. Šiandien jaučiuosi aštuoniolikos, ne-

Muzikos barai / 23

Konkursas jaučiu septyniasdešimtmečio naštos.

Skaudu, kad akademija mane išspyrė... Suprantu, kad galima veteraną išvaryti, bet būsimą pedagogą padarykite asistentu bent keletą metų prieš tai, nes jam reikia pasiruošti. Tai – atsakingas darbas.

– Nomeda, Vaidai, ko galėtumėte palinkėti mylimam pedagogui jo aštuonioliktojo septyniasdešimtmečio proga?

V. V.: Pirmiausia noriu palinkėti sveikatos, kuri mums visiems reikalinga, kol vaikštome šia žeme. Linkiu, kad nugyventumėte visas dienas, kurias Dievas Jums skyrė šioje žemėje, ir visada liktumėte toks kūrybingas, gyvybingas, nenustotumėte tikėti aukštesniais idealais iki paskutinio savo atodūsio.

N. K.-K: O aš, maestro, noriu Jums palinkėti būti kartu. Žinau, kad taip ir bus, todėl dėkoju Jums už tai iš anksto. Skleiskite savo meilę visiems: mokiniams, aplinkai, neužmirškite, kad mes su Vaidu esame tie ištikimiausi ir nuolankiausi mokiniai, kurie visada pas Jus grįš.

J. R. V.: O aš noriu jums pasakyti: būkite tokie, kokie esate, toliau aukite. Ir matykimės dažniau.

Dešimti metai, kai pažįstu Rimantą Vaitkevičių – aktorių, režisierių, pedagogą. Nuo atsitiktinio susitikimo 2004 m. Šlapelių muziejuje prasidėjo vaisinga kūrybinė draugystė, kurios šaltinis – Poezija ir Pedagogika.

Ne vieną ir ne du mano kūrybos vakarus Rimantas organizavo, reži­savo ir dalyvavo juose kaip skaitovas. Jo rūpesčiu išleista keletas kompaktinių plokštelių, kur jis ir režisierius, ir skaitovas.

Nuoširdus bendravimas aptariant projektus, dalinantis patir­ timi, keičiantis nuomonėmis įvairiais dvasinių vertybių puoselėjimo klau­simais leidžia sakyti, kad Rimantas – gausiai Dangaus apdovanotas ne vie­nu talentu: žodis, gestas, šokis, daina, giesmė. Ir visa, ko tik jis imasi, – ar tai būtų Tagorės, Baltrušaičio, Balmon­ to, Putino poezija, Šventojo Rašto skaitymai, literatūrinė-muzikinė kompozicija ar monospektaklis

Muzikos barai / 24

„Tschurlianis... Rex“, Šatrijos Raga­ nos minėjimo scenarijaus rašymas ir jo įkūnijimas, pasakos vaikams sekimas scenoje ir radijo bangomis, ar pamoka studentams, paskaita visuo­menei – visa giliai apmąstyta, išjausta ir subtiliai, meistriškai, originaliai, išradingai išreikšta. Iš širdies į širdį. Rimanto spalvingas, raiškus, sodrus, gaivus, švelnus, įtaigus balsas, grakštūs judesiai, elegantiška laikysena, išraiškingas veidas, spinduliuojantis žvilgsnis žadino ir žadina, jaudino ir jaudina, kėlė ir kelia žiūrovo, klausytojo, mokinio širdį aukštyn – į dvasios, gėrio ir grožio pasaulius.

Po monospektaklio „Tschurlianis...

Rex“ vėlų vakare suskambo telefonas iš Druskininkų. Sujaudintu balsu prakalbo giminaitė: „Negaliu tau nepaskambinti. Po spektaklio lėkiau namo kaip ant žirgo!

Esu taip pakylėta, taip sujaudinta, lyg kas būtų perkėlęs mane į kitą, į gražesnį, geresnį pasaulį! Ačiū tam Vaitkevičiui.“ Ir aš sakau „ačiū“ Vaitkevičiui už žmoniškumą, taurumą, jautrumą, dvasios aristokratiškumą, už mokėjimą klausytis pašnekovo ir jį išgirsti, už sugebėjimą kitame įžvelgti ką nors gero, gražaus, nekasdieniško ir tuo nuoširdžiai pasidžiaugti.

Buvau liudininkė, kaip vidinė šviesa, kūrybos džiaugsmas lydi jo darbus, žingsnius, nesavanaudišką tarnavimą Gėriui ir Grožiui, Bendravimas leido suvokti, kad tauraus ir prasmingo Rimanto gyvenimo, jo įvairiomis formomis besireiškiančios, visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčios kūrybos pamatas ir versmė – pilna meilės žemei ir dangui, jautriausiai atsiliepianti net į menkiau­sią gėrio ir grožio virptelėjimą širdis. Ryšys su aukštuoju pasauliu.

Savo dvasios lobiais Rimantas Vaitkevičius dosniai dalinasi nelaukdamas nei atlygio, nei padėkos. Kaip saulė.

Poetė Stasė Dzenuškaitė n

Šių metų spalio 9–20 d. Prancūzijoje, Normandijos miestuose Uistrehame (Ouistreham) ir Kane (Caen), vyko IV Europos pianistų konkursas. Renginys labai glaudžiai susietas su šį pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos muzikine kultūra: III ture, kurio programą sudarė fortepijoniniai kvintetai, pianistams talkino Čiurlionio kvartetas, o finale fortepijoninius koncertus atliekantiems solistams akompanavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko.

Be to, rengti konkurso baigiamojo turo transliaciją per „Euroviziją“ buvo patikėta LRT kūrybinei grupei.

Mūsų jauniesiems pianistams konkurse atstovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) magistrantas Paulius Rudokas, o septynių narių vertinimo komisijoje dalyvavo LMTA Fortepijono katedros vedėjas profesorius Jurgis Karnavičius. Profesorių kalbina muzikologas Juozas Antanavičius.

– Konkursai Lietuvos pianistams ir publikai – ne naujiena. Kasmet dešimtys mūsų pianistų dalyvauja įvairaus rango tarptautinėse varžytuvėse užsienyje, dažnai jas laimi. O ir Lietuvoje turime net tris tradicinius tarptautinius konkursus įvairaus amžiaus pianistams: Balio Dvariono, Stasio Vainiūno ir M. K. Čiurlionio. Tačiau šis konkursas, kurį Jūs rengėte ir stebėjote iš vidaus, yra kiek kitokio pobūdžio.

– Šiame kas antri metai rengiamame konkurse gali dalyvauti ne vyresni kaip 32 metų Europos Sąjungos gyventojai ir kitų šalių piliečiai, bent dvejus metus gyvenantys ar besimokantys Europos Sąjungoje, taip pat Baltarusijos, Bosnijos, Moldavijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Rusijos, Serbijos ir Ukrainos atstovai. Konkursas daugiapakopis: pirmiausia organizacinis komitetas pagal paraiškas ir garso arba vaizdo įrašus (jų buvo pateikta net 114!) atrinko 73 pretendentus iš 28 šalių ir pasiūlė jiems dalyvauti atrankos perklausose pasirinktinai Londone, Paryžiuje, Berlyne, Milane, Maskvoje arba Vilniuje.

Vilniaus perklausa (joje dalyvavo lietuvių ir užsienio pianistai) vyko liepos 18 d. Muzikos ir teatro akademijos salėje. Pretendentai turėjo atlikti laisvai pasirinktų kūrinių 30

Europos pianistø konkursas su lietuviðkais akcentais

Prof. Jurgis Karnavičius

minučių trukmės programą. Iš keturių lietuvių dalyvauti konkurse Prancūzijoje buvo išrinktas akademijos magistrantas Paulius Rudokas.

Atrankose išrinkta 20 kandidatų ir 5 atsarginiai, kurie buvo pakviesti dalyvauti konkurse, tradiciškai rengiamame dviejuose šiaurės vakarų Prancūzijos miestuose. Laimingiesiems konkurso finalininkams teko

įveikti net tris etapus.

Visi dalyviai buvo įkurdinti vietos gyventojų šeimose ir galėjo pasilikti Uistrehame iki konkurso pabaigos nepriklausomai nuo savo rezultatų.

Ypatinga tai, kad šio konkurso pusfinalyje ir finale solistams akompanuoja ne vietinis simfoninis orkestras ir styginių kvartetas, bet kitų ES šalių, šiemet – Lietuvos, kolektyvai. Konkurso Garbės komitete buvo Lietuvos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, jis konkursui nusiuntė sveikinimo laišką ir nugalėtojui skyrė papildomą 7000 eurų premiją. Ją konkurso uždarymo ceremonijoje Grand Prix laimėtojui įteikė Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė. Garbės komiteto nariai taip pat buvo Ministro Pirmininko patarėjas Remigijus Motuzas, ambasadorė Jolanta Balčiūnienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė bei LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas. Taigi Europos Sąjungos Tarybos pirmininkė Lietuva pirmininkavo ir šiam meno konkursui.

Konkursas išskirtinis ir tuo, kad jį

inicijavo privatus asmuo – visuomenės veikėjas, vadybininkas, diplomatas ponas Yves´as Robert´as, jo idėją palaikė Europos Komisijos Prezidentas José Manuelis Barroso, Normandijos regionų vadovybė. Jaunystėje fortepijoną studijavęs melomanas Y. Robert´as yra konkurso spiritus movens, jo steigėjas ir organizacinio komiteto pirmininkas.

– Pritarti solistams Europos pianistų konkurse buvo pakviesti net du mūsų kolektyvai – Čiurlionio kvartetas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Kas lėmė šį sprendimą – Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai ar Lietuvos muzikų prestižas Europoje ir didžiulė mūsų orkestro patirtis akompanuojant pianistams tarptautiniuose Lietuvos konkursuose?

– Matyt, lėmė tai, kad Lietuva šį pusmetį pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Tokia yra konkurso tradicija. Kita vertus, organizatoriai norėjo užsitikrinti, kad ansamblis ir orkestras atitiktų labai aukštą šio konkurso dalyvių lygį. Dėl pasirinkimo jie, žinoma, neapsiriko.

– Mūsų kolektyvai šiame konkurse, atrodo, bus labai aukštai iškėlę kokybės kartelę. Ar organizatoriai, norėdami ir ateityje kviesti ES Tarybai pirmininkaujančių šalių kolektyvus, nesusidurs su sunkumais – gal ta šalis neturi stipraus orkestro ar kvarteto...

– Žinoma, taip gali atsitikti.

– Konkursas vyko jau ketvirtą kartą.

Ar jis jau įgijo tarptautinį prestižą, juolab kad kviečiami dalyvauti tik Europos šalių pianistai?

– Renginio populiarumą, taigi ir prestižo augimą rodo dalyvių statistika: I konkurse 2007 metais norą dalyvauti pareiškė 23 pianistai, II – 45, III – 78, o šiemet jau 114! Visuose konkurso atrankos turuose pretendentų klausėsi pats Yves´as Robert´as ir konkurso meno patarėjas „Kawai“ atstovas Peteris Grote, o kai kurie žiuri nariai vyko ir į miestų atrankas.

Aš pirmininkavau Vilniaus atrankai.

Tokia griežta išankstinė atranka garantavo aukštą dalyvių lygį: jau pradedant pirmuoju turu Prancūzijoje mes neturėjome nė vieno, kuris būtų akivaizdžiai silpnas ir kurio klausytis būtų nuobodu. O ribojimasis vien Europos šalių pianistais nėra absoliutus, nes, kaip žinoma, Vakarų Europoje

Muzikos barai / 25

Konkursas skambinti F. Chopino I koncertą emoll... Taigi komisijai ir publikai teko triskart išklausyti tą patį koncertą.

– Pristatykite konkurso žiuri. Turbūt susitikote su senais pažįstamais – žymiais Europos pedagogais? Ar ilgai trukusiame komisijos darbe vyravo objektyvi, draugiška sprendimų atmosfera, ar, kaip kartais būna, vienas ar kitas žiuri narys stengėsi „ištempti“ savo mokyklos atstovą?

Paulius Rudokas

mokosi ar gyvena daug Rytų Europos, Azijos šalių jaunųjų atlikėjų, ir konkurse jie laimėjo kone visas prizines vietas.

Pabrėžtina, kad siekiant atlikėjams sudaryti kiek įmanoma vienodas sąlygas, visi konkursantai visuose turuose skambino tuo pačiu labai gražaus, turtingo, skaidraus skambesio „Kawai“ koncertiniu fortepijonu.

(Beje, firma „Kawai“ buvo konkurso rėmėja.)

– Kokie buvo konkurso turų programos reikalavimai?

– Du pirmieji turai vyko Uistrehame. I ture reikėjo solo paskambinti F. Liszto etiudą ir dar vieną etiudą iš nurodytų XIX ir XX a. kompozitorių bei laisvai pasirinktus kūrinius, iš viso iki 30 minučių. II ture – klasikinė sonata, stambus romantinis kūrinys, dalyviui pageidaujant – W. Lutosłavskio kūrinys jo prizui laimėti ir laisvai pasirinkti kūriniai, iš viso iki 60 minučių.

Nuo III turo konkursas persikėlė į Kaną. Pusfinalyje jau muzikuojama su styginių kvartetu. Pianistų konkursuose labai retai visas turas skiriamas išimtinai fortepijoniniam kvintetui. Buvo galima pasirinkti J. Brahmso, A. Dvořáko, C. Francko, R. Schumanno ar D. Šostakovičiaus kvintetą. O finalas – tradicinis, fortepijoninis koncertas su simfoniniu orkestru, pasirinktinai iš L. Beethoveno, F. Liszto, F. Chopino, C. SaintSaënso, E. Griego, P. Čaikovskio ar S. Rachmaninovo žymiųjų koncertų.

Beje, visi finalininkai buvo pasiruošę

Muzikos barai / 26

– Tarptautinę žiuri sudarė septyni nariai, žinomi pianistai ir pedagogai iš skirtingų šalių: jos pirmininkas Erikas Tawaststjerna (Suomija), Nami Ejiri (Japonija ir Vokietija), Rolandas Kelleris (Austrija), Wojciechas Świtała (Lenkija), Peteris Tuite (Airija), Vladimiras Sultanovas (Prancūzija) ir aš, Lietuvos atstovas. Su žiuri pirmininku Eriku Tawaststjerna mes pažįstami jau bent dešimt metų, daug kartų esame susitikę tiek Helsinkyje, tiek Vilniuje.

Jis yra senas Lietuvos pianistų bičiulis, ne kartą dalyvavęs M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno konkursų žiuri, vedęs meistriškumo kursus. Buvo labai malonu bendrauti su šiuo inteligentišku, aukštos kultūros muziku, jis puikiai atliko žiuri pirmininko pareigas. Pabrėžčiau objektyvumo, skaidrumo ir geranoriškumo atmosferą, vyravusią komisijos darbe. Organizatoriai po konkurso netgi pareiškė, kad tai buvo pati nuostabiausia vertinimo komisija konkurso istorijoje.

Klausiate apie žiuri objektyvumą... Pasirašydami sutikimą dalyvauti žiuri darbe, mes įsipareigojome į konkursą nevežti savo studentų. Be to, buvo labai apgalvota, skaidri ir tiksli balsavimo procedūra. Pirmiausia turėjome atrinkti nustatytą skaičių pretendentų, pereisiančių į aukštesnį turą (po I turo – 12, po II – 6, po III – 3). Mes biuletenyje prie dalyvio pavardės paprasčiausiai pažymėdavome „taip“ arba „ne“. Nebuvo jokių diskusijų, aptarimų ar vienas kito įtikinėjimų. Taip ir neturėtų būti: jeigu kiekvienas turime nuomonę, kitas neturi primesti savosios. Balai buvo žymimi tik kaip papildomas rodiklis (25 balų sistema), jei vienas ar keli kandidatai surinkdavo vienodą teigiamų balsų skaičių, tada lemdavo balų suma. Pradedant trečiuoju turu, 6 dalyvių pusfinaliu, kiekvienas

žiuri narys pretendentui žymėdavo konkrečią vietą, tad laimėtojus lėmė mažiausia vietas reiškiančių skaičių suma.

Po kiekvieno turo viešai buvo skelbiama rezultatų suvestinė, iš kurios dalyviai (ir nepatekusieji į kitą turą) galėjo matyti, kas iš žiuri narių balsavo už jį, o kas prieš. Taip pat jie turėjo teisę pasikalbėti su bet kuriuo žiuri nariu apie savo pasirodymą ir sužinoti vienokio ar kitokio vertinimo priežastis. Taigi ši sistema eliminuoja galimybę, kad žiuri nariai, pasinaudodami anonimiškumu, galėtų vertinti neobjektyviai.

– Prašom papasakoti apie konkurso laimėtojus.

– Per visas konkurso pakopas užtikrintai žengė kinas Chao Wangas.

Finale šeši iš septynių žiuri narių jam skyrė I vietą, taigi jis laimėjo 2013 m.

Europos Grand Prix. Laureatas taip pat pelnė „Kawai“ premiją, publikos prizą, premiją už geriausią F. Liszto kūrinio interpretaciją. II premiją laimėjo rusų kilmės Ispanijai atstovavusi Marianna Prjevalskaya, o III – Ashley Frippas iš Jungtinės Karalystės. Kitomis premijomis buvo pažymėti rusų pianistai Natalija Sokolovskaja, Violeta Khachikjan ir Markas Taratushkinas.

– O kaip konkurse pasirodė mums jau gerai pažįstamas jaunasis Paulius Rudokas?

– Paulius sėkmingai pasirodė I ture, kaip stiprus profesionalas skambino II, o į III turą nebepateko.

Bet pateko į labai garbingą geriausių konkurso dalyvių dvyliktuką. Pauliui tik 24 metai, manau, jam viskas dar prieš akis. Juk tiesa ta, kad studijos akademijoje tik padeda pagrindus, o kas ant jų išaugs, priklauso nuo paties jaunojo menininko, jo pasiryžimo nuolat tobulėti.

– Kaip įvertintumėte bendrą konkurso dalyvių lygį, jų meistriškumą? Apie kai kuriuos tarptautinius konkursus girdėdavome skeptiškų atsiliepimų, esą jie tampa panašūs į sporto varžybas, kai lyderystę lemia kraštutinis virtuoziškumas. Kokie vertinimo kriterijai vyravo šiame konkurse – atlikėjo meninė įtaiga, individualybė ar taip pat ir „sportinis“ meistriškumas?

– Visų nuomone, konkursas atitiko aukščiausius tokių tarptautinių

renginių reikalavimus. Iš 20 atlikėjų, kurie pateko į baigiamuosius turus, 6 ar 8 pianistai yra ryškios asmenybės, kurių buvo labai įdomu klausyti.

Neverta kalbėti apie jų meistriškumą, tai savaime suprantama. Bet jie buvo artistai, turintys ką pasakyti klausytojui. Rimtuose tarptautiniuose konkursuose jau nepakanka kūrinius paskambinti švariai, techniškai, skrupulingai laikantis teksto. Aš matau didelį skirtumą, kas konkursuose vertinama šiandien, ir kaip buvo prieš 20–30 metų. Atlikėjas visų pirma turi būti ryški, kūrybinga asmenybė, pavergianti klausytoją savitais meniniais sprendimais. Visų trijų Europos pianistų konkurso finalininkų skambinimas nebuvo tik gerai parengti konkursiniai numeriai – tai buvo puikus, išskirtinis artistinės ir meninės įtaigos kupinas pasirodymas. Nors, pavyzdžiui, laureatui Chao Wangui vos 23-eji... Kaip jis I ture išraiškingu pianissimo skambino lėtą D. Scarlatti sonatą d-moll, F. Chopino Andante spianato ir Didįjį polonezą arba tai, ką jis II ture sukūrė iš C. Debussy „Images“, buvo absoliuti fantastika!

O F. Liszto Sonata h-moll – šis grandiozinis pusės valandos kūrinys buvo perteiktas taip įtaigiai ir intelektualiai, kad, atrodo, truko vos minutę!

Visi klausėmės užgniaužę kvapą... Įtaigumas, individualumas dabar yra pagrindinis visų solidžiųjų konkursų kriterijus. O vien tik techniškai tobulas, virtuoziškas atlikimas, „sportinis“ meistriškumas nieko nebestebina, jis paprasčiausiai neįdomus. Tai sugeba jau daugelis konkursų pretendentų. Jei atlikėjas negirdi garso spalvų, tembrų, nevaldo skambesio erdvės, garso tęstinumo, neturi laiko pojūčio, jei matai, kad kūrinį jis formuoja labiau rankomis, o ne klausa, protu, emocijomis – jis nepasieks aukščiausio meninio rezultato.

– Ar buvo vertinamas (spaudoje, žiuri narių, klausytojų) lietuvių akompanuojančio „desanto“ – styginių kvarteto ir simfoninio orkestro – pasirodymas?

– Dėl šių kolektyvų nekilo jokių problemų, atsiliepimai buvo labai teigiami. Tie žmonės, kurie galėjo palyginti su praėjusiais konkursais, pabrėžė didelį mūsiškių profesiona-

lumą. Konkurso pirmininkas Yves´as Robert´as pats buvo atvykęs į Lietuvą tartis dėl šių kolektyvų dalyvavimo konkurse, klausė ir mano pritarimo.

Teko girdėti, kad prieš dvejus metus konkurse dalyvavo žymus Lamoureux orkestras, bet ne visi buvo patenkinti jo griežimo kokybe. O trečiajame ture, organizatoriams nepavykus pakviesti profesionalaus kvarteto, teko jį sudaryti iš orkestro muzikantų... Vargu ar toks atsitiktinis ansamblis pajėgus tinkamai atlikti tokį sudėtingą fortepijoninį kūrinį kaip D. Šostakovičiaus kvintetas, op.

57. Taip pat didelis organizatorių laimėjimas, kad jie prikalbino Lietuvos televiziją – ačiū jai! – nusiųsti į Prancūziją kūrybinę grupę. Lietuviška komanda su savo technika per visą Europą nuvyko į Kaną ir transliavo konkurso finalą per „Euroviziją“ ir „LRT kultūros“ kanalą, tokiu būdu išplėtė konkurso auditoriją iki šimtų tūkstančių klausytojų ir žiūrovų.

– Kokia, Jūsų manymu, yra panašių konkursų ateitis? Žinome, kad tarptautinė atlikėjo karjera be laimėtų konkursų beveik neįmanoma. Ar konkursų reikšmė ir toliau bus tokia didelė?

– Siekiant artistinės karjeros konkursų vaidmuo, ko gero, šiek tiek mažėja. Nors atlikėjas, kuris ryškią tarptautinę karjerą padaro be konkursų laurų, greičiau yra išimtis. Sovietiniais metais tai buvo išvis neįmanoma. Natūralu, kad jauni atlikėjai domisi konkursais, ryžtasi juose dalyvauti. Jau vien rengimasis konkursui grūdina, padeda kaupti patirtį, leidžia pasitikrinti galimybes. Net nelaimėjus premijos ar diplomo dalyvavimas konkurse, ypač studentui, yra labai naudingas.

– Kaip patirtis šiame konkurse paveiks Jūsų, svarbiausios pianistų kalvės – Muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros vedėjo ir profesoriaus, metodinę politiką ruošiant profesionalius pianistus, vertinamus ir paklausius Lietuvoje ir pasaulyje?

– Štai vienas pastebėjimas. Konkurse dalyvavo šeši pianistai iš Rusijos. Tie iš jų, kurie po studijų Rusijoje tęsė mokslus Vakaruose, ganėtinai skyrėsi nuo studijavusiųjų vien tik Maskvos ar Sankt Peterburgo, nors ir labai prestižinėse, konservatorijose.

Pastariesiems būdinga puiki technika, tačiau dažnai jie tuo ir apsiriboja.

Dabar tai nedaro didesnio įspūdžio.

Ir atvirkščiai, tie rusai, kurie toliau studijavo, pavyzdžiui, Londono karališkoje akademijoje ar Hamburge, Hanoveryje, kūrinius, ypač Vakarų šalių autorių, interpretavo visiškai kitaip.

Jautėsi kitoks jų požiūris į muziką, kitoks jos suvokimas. Tokia rusiškosios ir vakarietiškosios mokyklų simbiozė davė labai gerų rezultatų.

Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dalyvauti tokiame renginyje, kur akivaizdžiai matai, kokios yra Europos pianizmo ir jo edukacijos tendencijos, kas ir kaip vertinama.

Pasitikrini savo požiūrį, palygini su kolegų iš kitų šalių vertinimo kriterijais. Įdomu, kad po konkurso su kolegomis aptariant dalyvių pasirodymus, mūsų nuomonės dažnai sutapdavo. Tai buvo labai prasmingas savojo credo, savo prioritetų pasitikrinimas, padedantis konkretizuoti Lietuvos pianizmo vystymosi kryptį. Be to, teko išgirsti nemažai labai įdomių, įtaigių interpretacijų, ir tai „atšviežina“ ausis, supratimą dirbant su savo studentais. Gerai, kad jie turi ryžto rengtis konkursams, važiuoti tęsti studijų į užsienį. Profesinės ir gyvenimiškos patirties reikia semtis ne vien savoje auditorijoje. Jei tik sėdėsi namie ir po šešias valandas kasdien skambinsi, labai gero rezultato nebus. Bet jei save ugdysi visapusiškai ir plačiame tarptautiniame kontekste, tada ir tos šešios triūso valandos duos puikių rezultatų.

– Koks artimiausias pianistų konkursas Lietuvoje?

– Artėja Stasio Vainiūno konkursas, jis vyks 2014 m. kovo 31 – balandžio 6 d. Padidinus jo dalyvių amžių iki 30 metų, konkursas tampa brandžių pianistų varžytuvėmis. Tačiau šiuo aspektu jos kiek dubliuoja M. K. Čiurlionio konkursą... Pažiūrėsime, ar tai pasiteisins. Bet galime pasidžiaugti, kad išaugusiai mūsų pianizmo kiekybei ir kokybei jau ankšta net trijų konkursų ribose.

– Ačiū, profesoriau. Sėkmės Jums ir Jūsų mokiniams!

n

Muzikos barai / 27

Didžioji salė Operos apie Lietuvą atgimimas

Po italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli operos „Lietuviai“ (1874) turbūt mažai kas tikėjosi atsirasiant dar ankstesnį užsienio autoriaus kūrinį mūsų šalies praeities tematika. Tačiau pasklidus žiniai apie Madrido karališkajame archyve rastą dvylikos paveikslų operą „Everardas II – Lietuvos karalius“ (Everardo II, re di Lituania), maloniai nustebę ir nekantraudami laukiame gruodžio 10-ąją numatytos premjeros.

Portugalijos rūmų kompozitorius Joao de Sousa (1745–1798) savo šalies karaliaus Petro III gimtadienio proga parašė operą, kuri 1782 m. buvo pastatyta vienintelį kartą. Vėliau Portugalijos monarchas „Everardo II – Lietuvos karaliaus“ partitūrą bei libretą (jo autorius – žinomas italų poetas Gaetano Martinelli) padovanojo Ispanijos karaliui. Tokiu būdu kūrinys atsidūrė Ispanijos archyvuose, o po daugiau kaip 200 metų atsitiktinai pateko į lietuvių kilmės ispanų dirigento Alexio Soriano rankas. „Jau seniai norėjau pamatyti Madrido karališkąjį archyvą. Kadangi dirbu su daug orkestrų ir nuolat ieškau naujo repertuaro, šį kartą mano dėmesio centre buvo atsidūrusi portugalų, italų kūryba. Atsitiktinai pamačiau operą „Everardas II – Lietuvos karalius“ ir paprašiau ją man parodyti. Kadangi niekas anksčiau šiuo kūriniu nesidomėjo, sulaukiau nustebimo, bet partitūra buvo labai gerai išsilaikiusi. Nusprendžiau, kad turiu ją pastatyti Lietuvoje ir, susitikęs su Jūrate Černiauskiene (renginių organizavimo įmonės „Kultino“ direktorė. – Red.), pasiūliau šią idėją“, – operai pristatyti skirtoje spaudos konferencijoje pasakojo savo lietuviškų šaknų nepamirštantis A. Soriano.

Buvo nuspręsta operą prikelti gyvenimui. Į jos pastatymo darbus netrukus įtraukta ir didesnė komanda. Filologas dr. Dainius Būrė operos libretą išvertė į lietuvių kalbą. Operą atlikti pasiūlyta „Vilniaus sinfoniettai“ ir jos vadovui dirigentui Vytautui Lukočiui, kuris dabar intensyviai rengia partitūrą. Susidomėjusi intriguojančiu pasiūlymu operą statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, prie šios idėjos realizavimo prisidėjo ir rūmų vadovybė.

Operos siužetas nėra paremtas tiksliais Lietuteigia, jog vos istorijos faktais, tačiau jame yra vietovardžių pirmasis bandymas pastatyti šią ir veikėjų, kurie iš tiesų egzistavo: pavyzdžiui, operą galėtų tapti reikšmingu tolibreto autorius mini Lietuvos Didžiosios Kunilesnio kūrinio gyvavimo impulsu. gaikštystės visuomenės veikėją Mykolą Lietuvį. „Šis pasirodymas gal nebus toks Kūrinio veiksmas vyksta apytikriai XVI amžiuje „Vilniaus sinfoniettos“ vadovas dirigentas Vytautas „pilnas“, kadangi tam reikia labiau prie LDK ir Lenkijos sienos (dabar – Baltarusijos Lukočius (pirmas iš dešinės) intensyviai rengia operos teatrinės erdvės su atitinkamu ap„Everardas II – Lietuvos karalius“ partitūrą pastatymui teritorija) buvusioje Valkavisko pilyje. Siužete švietimu, dekoracijomis. Tai bus iškyla ir Aleksandras Augustas: šios istorinės aspirmasis muzikinis ir režisūrinis menybės vardu pavadintas vienas pagrindinių bandymas, o vėliau kūrinys galbūt lauks teatro, kuriame galėtų atrodyveikėjų iš pradžių klaidžioja ir nusižengia, tačiau ilgainiui įrodo savo ti taip, kaip atrodė kadaise“, – spaudos konferencijoje teigė V. Lukočius. drąsą ir ištikimybę, todėl kilnusis karalius Everardas II jam atleidžia ir Su A. Soriano jie intensyviai šifruoja partitūrą, rengia ją spausdinimui. sugrąžina buvusią sutuoktinę Erenikę. „Susiduriame su tam tikrais šifravimo keblumais, tačiau manau, kad Turėdamas galvoje būtent tokį libreto autoriaus temos pasirinkimą, repetuojant gali gimti ir naujų dalykų, kurie bus labiau pritaikyti mūsų dr. D. Būrė primena, kad opera „Everardas II – Lietuvos karalius“ buvo laikams“, – kalbėjo V. Lukočius. Operos scenografija taip pat planuosukurta Apšvietos laikotarpiu, tačiau jau ryškėjant tam tikriems ankstyjama kaip reprezentuojanti šių dienų požiūrį į jos sukūrimo epochą. vojo romantizmo požymiams. Būtent šie nauji aspektai, anot D. Būrės, Primindama Valdovų rūmų misiją Lietuvoje aktualinti ir pristatyti padeda suprasti, kodėl poetas G. Martinelli pasirinko tokią orignalią, LDK bei Europos kultūros paveldą, direktoriaus pavaduotojos pareineįprastą operos veiksmo vietą. Lietuva čia matoma kaip didvyriška gas einanti Jolanta Karpavičienė džiaugėsi galimybe būtent Valdovų praeities karalystė, tolimas, tačiau intriguojantis ir egzotiškas kraštas. rūmuose parodyti pirmąjį operos „Everardas II – Lietuvos karalius“ paKita vertus, pasak D. Būrės, klasicizmas – archetipinio pobūdžio paradistatymą. „Nors nuo XVI a. II p. Lietuva su Lenkija sudarė konfederagma, kuria siekiama atskleisti tai, kas yra universalu ir visuotina būtent cinę valstybę Abiejų Tautų Respubliką, užsienyje ji daugiausia buvo anuometinei, dvarų kultūros, Europai. Lietuva siužete glaudžiai intesuvokiama kaip Lenkijos Respublika, o LDK kaip atskiras subjektas tarsi gruota į Europą, kadangi vertybės, kurias atspindi siužeto veikėjai, yra neegzistavo. Tad vien tas faktas, kad XVIII a. pabaigoje atskirai minimas aktualios bet kuriam to meto Europos dvarui. O Everardo II personažas Lietuvos vardas, yra intriguojantis ir reikšmingas“, – spaudos konferenyra tarsi Portugalijos monarcho Petro III atitikmuo: operos pabaigoje cijoje kalbėjo J. Karpavičienė. šlovinamos tos Petro III savybės, kurios buvo atskleistos per Everardo II Operą „Everardas II – Lietuvos karalius“ režisuos Aistė Ptakauskė, papersonažą, – kilnumas, gailestingumas ir teisingumas. Visus konfliktus grindinius vaidmenis atliks Tomas Pavilionis (Aleksandras Augustas), jis išsprendžia kaip teisingas ir gailestingas valdovas. Kaip ir daugelyje Viktoras Garasimovas (Everardas II), Diana Tiškovaitė (Elvyra), Nora Peoperų, pagrindinės siužete susipinančios temos – valdžia ir meilė. tročenko (Erenikė), Ilona Pliavgo (Vladislovas).

Kalbėdamas apie būsimąjį operos pastatymą, dirigentas V. Lukočius

Muzikos barai / 28

„European Liedforum Vilnius 2013“

Rugsėjo 24 – spalio 5 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Koncertmeisterio katedra, bendradarbiaudama su Dainavimo ir Kompozicijos katedromis bei Tarptautinių ryšių skyriumi, pagal tarptautinį projektą Erasmus IP surengė „European Liedforum Vilnius 2013“. Renginys vyko Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga ir buvo skirtas LMTA 80-mečiui.

Tai tęstinis projektas, kurį sumanė ir 2012 m. rugsėjį Berlyno menų universitete (Universitaet der Kuenste Berlin) įgyvendino žymus šiuolaikinės muzikos atlikėjas ir propaguotojas, pianistas, šio universiteto profesorius Axelis Bauni. Jau antrus metus iš eilės LMTA Koncertmeisterio katedra kviečiama dalyvauti šiame prestižiniame renginyje. 2012 m. Berlyne 6 talentingi jaunieji dainininkai ir pianistai koncertmeisteriai garbingai atstovavo LMTA tarp 18 perspektyviausių kamerinių vokalinių duetų iš šešių Europos Sąjungos aukštųjų muzikos mokyklų. Įvertinus LMTA Koncertmeisterio ir Dainavimo katedrų edukacinius pasiekimus kamerinės vokalinės muzikos atlikimo srityje bei gerą studentų pasirodymą Berlyne, buvo pasiūlyta Lied forumą 2013 metais organizuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Projektui Lietuvoje vadovavo LMTA Koncertmeisterio katedros vedėja prof. Irena Uss-Armonienė, jį koordinavo Berlyno menų universiteto profesorius Axelis Bauni.

Forumo moto – skirtingų kultūrų tarpusavio sąveika (Kulturtransfer) kamerinės vokalinės muzikos Lied žanre. Ypatingas dėmesys skiriamas šiuolaikinei muzikai bei istorinio kultūrinio aspekto, veikusio Lied raidą kiekvienoje konkrečioje šalyje, mokslinei analizei. „European Liedforum Vilnius 2013“ – pirmasis tokio masto tarptautinis renginys, skirtas kamerinės vokalinės muzikos

žanrui Lietuvoje. Jame dalyvavo beveik 50 talentingų jaunų dainininkų, pianistų koncertmeisterių, kompozitorių ir žymiausių Lied žanro meistrų – atlikėjų ir pedagogų iš šešių Europos Sąjungos aukštųjų muzikos mokyklų: Hanoverio aukštosios muzikos ir teatro mokyklos (Vokietija), Turino Giuseppe Verdi konservatorijos (Italija), Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universiteto (Lenkija), Bukarešto nacionalinio muzikos universiteto (Rumunija), Berlyno menų universiteto (Vokietija) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

10 intensyvaus darbo dienų savo pedagogine ir menine patirtimi su jaunaisiais talentais dalinosi žymūs pedagogai: prof. Janas Philipas Schulze (Hanoveris) dėstė klasikinę vokiečių kompozitorių Lied muziką; prof. Ericas Battaglia (Turinas) – senovines italų kompozitorių arijas bei 19 ir 20 a. sandūroje sukurtas italų kompozitorių dainas; prof. Axelio Bauni (Berlynas) specializacijos sritis – šiuolaikinė vokiečių kompozitorių Lied muzika; prof. Maja Nosowska (Varšuva) supažindino su W. Lutosławskio ir kitų lenkų kompozitorių dainų bei prancūzų Melodie atlikimo tradicijomis; prof. dr. Remusas Manoleanu (Bukareštas) dėstė 19–20 a. rumunų kompozitorių dainas bei M. Ravelio ir C. Debussy Melodie; prof. Irena Uss-Armonienė (Vilnius) – lietuvių kompozitorių ir 19–20 a. rusų kompozitorių kamerinę vokalinę muziką.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijai forume atstovavo 3 kameriniai vokaliniai duetai: Vera Talerko (sopranas, doc.

A. Kriščiūnaitės kl.) ir Gintarė Macijauskaitė (fortepijonas, prof. I. Uss-Armonienės kl.), Saulė Šerytė (mecosopranas, prof. V. Prudnikovo kl.) ir Austėja Valušytė (fortepijonas, prof.

N. Ralytės kl.), Nelė Kovalenkaitė (sopranas, prof. R. Maciūtės kl.) ir Akvilė Šileikaitė (fortepijonas, prof. R. Vaitkevičiūtės kl.). Ypatingas išbandymas teko pianistams koncertmeisteriams Robertui Lozinskiui ir Oksanai

Karataj (prof. I. Uss-Armonienės ir doc. A. Kisieliūtės kl.), kurie forumo metu subūrė internacionalinius duetus su dainininkais iš Hanoverio aukštosios muzikos ir teatro mokyklos.

Forumo darbotvarkė buvo labai intensyvi ir turininga: vyko koncertai, meistriškumo kursai, interpretacijos seminarai, kūrybinės dirbtuvės (workshops), paskaitos, diskusijos.

LMTA Koncertmeisterio katedros meno doktorantė Eglė Kižytė-Ramonienė skaitė pranešimą „Satyros aspektai XX amžiaus kompozitorių vokaliniuose cikluose“, Stefano Paulo (Berlyno menų universitetas) paskaitoje „Išplėstos grojimo fortepijonu techninės galimybės“ supažindino su netradicinių garso išgavimo būdų įvairove. Lankydamiesi Vilniaus universitete forumo dalyviai išklausė doc. dr.

Loretos Skurvydaitės paskaitą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijos eskizai“.

Jie taip pat aplankė Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų Kaune, ten ne tik susipažino su didžiojo Lietuvos menininko tapyba, bet ir išklausė Vytauto Didžiojo universiteto prof. Roko Zubovo paskaitą „Čiurlionio – kompozitoriaus ir tapytojo – genialumas“, išgirdo R. Zubovo atliekamų Čiurlionio kūrinių.

Svarbus šių metų forumo akcentas – šiuolaikinė jaunųjų kompozitorių kamerinė vokalinė kūryba. Forume dalyvavo penkių aukštųjų muzikos mokyklų kompozicijos katedrų studentai: Woosungas Cho (Hanoveris), Thorstenas W. Hansenas (Berlynas), Alexandru Sima (Bukareštas), Marcinas Piotras Lopackis (Varšuva) ir LMTA meno doktorantas Jonas Jurkūnas, kurie pristatė specialiai forumui sukurtas dainas, su atlikėjais analizavo interpretacinius savo kūrinių aspektus.

Forumą „įrėmino“ 2 koncertai, kuriuose skambėjo įvairių šalių kompozitorių kameriniai vokaliniai kūriniai nuo baroko epochos iki XXI amžiuje sukurtų dainų. Pirmasis koncertas – „Lied maratonas“, vykęs rugsėjo 25 d.

LMTA Didžiojoje salėje, tęsėsi 6

valandas (!).Trijų dalių koncerte 18 kamerinių vokalinių duetų pristatė laisvai pasirinktą programą.

Renginį spalio 4 d. vainikavo baigiamasis koncertas Taikomosios dailės muziejuje. Jame forumo dalyviai atliko meistriškumo kursuose paruoštą užsienio šalių kompozitorių programą, taip pat skambėjo 5 Europos aukštųjų muzikos mokyklų kompozicijos studentų specialiai sukurtų kūrinių premjeros.

Forume buvo sudarytos sąlygos kelti profesinį meistriškumą ne tik jo dalyviams, bet ir visiems LMTA studentams bei pedagogams. Stebėdami žymiausių Europos aukštųjų muzikos mokyklų pedagogų meistriškumo kursus, lankydami paskaitas ir dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse bei diskusijose, jie turėjo neįkainojamą galimybę susipažinti su Lied atlikimo tradicijomis kiekvienoje šalyje, pažangiomis dėstymo metodikomis, papildyti savo koncertinį repertuarą. Vyko multikultūriškumo studijos, istorinių-kultūrinių kontekstų analizė, padedanti giliau suvokti priežastis, nulėmusias specifines Lied žanro raidos sąlygas skirtingose Europos šalyse.

Vilniaus renginio tikslas – inspiruoti Europos Lied tinklo sukūrimą įtraukiant į jo veiklą įvairių aukštųjų muzikos mokyklų Lied, dainavimo ir koncertmeisterio katedras. „European Liedforum Vilnius 2013“ atvėrė kelius tolesniam glaudžiam Europos aukštųjų muzikos mokyklų bendradarbiavimui, prisidėjo prie Lied žanro puoselėjimo Lietuvoje, lietuvių kompozitorių muzikos sklaidos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vardo užsienyje garsinimo.

Irena USS-ARMONIENĖ

Muzikos barai / 29

Didžioji salė Nuostabus rugsėjis...

Prieš keletą savaičių Vilniuje buvau sutikusi dainininkę Juditą Leitaitę, kuri minėjo, jog tuoj pat ketina vykti į koncertinę kelionę po Jungtines Amerikos Valstijas.

Labai smalsavau išgirsti įspūdžius, todėl po kurio laiko paskambinau jai ir paprašiau viską papasakoti. Ji atskubėjo kartu su pianiste Rūta Mikelaityte-Kašubiene. Abi kupinos puikių įspūdžių ir geros energijos. Man liko tik viską užrašyti.

Judita Leitaitė: Šių metų rugsėjis kaip niekada buvo kupinas įspūdžių, įdomių koncertų ir neeilinių pažinčių. „Rudens sonata“ – tokio romantiško pavadinimo programa mes su Rūta Mikelaityte-Kašubiene pradėjome gastroles Čikagoje, Lemonte. Apie mūsų pasirodymą ir nuopelnus anonsuose išsamiai parašė koncerto organizatorė p.

Indrė Tijūnėlis. Kai perskaičiau jos tekstus, pasijutau nejaukiai – juk reikės pateisinti lūkesčius, nenuvilti žiūrovų. O laiko skirtumas, skrydžiai lėktuvu labai neįprastai veikia atlikėjų būseną. Dėkui Dievui, viskas praėjo puikiai.

Naudodamasi proga noriu labai padėkoti jautriai pianistei, žaviai moteriai Rūtai Mikelaitytei, kuri nuoširdžiai ir profesionaliai padėjo kurti koncerto atmosferą ne tik akompanuodama, bet ir pati solo atlikdama M. K. Čiurlionio, J. Williamso, S. Rachmaninovo opusus fortepijonui.

Rūta Mikelaitytė-Kašubie-

nė: Ačiū, Judita! Pirmasis mūsų koncertas vyko Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, jį organizavo Lietuvos vaikų globos būrelis „Saulutė“. Tai buvo labdaros koncertas, surinktos lėšos skiriamos skurdžiai gyvenančioms Lietuvos šeimoms, auginančioms mažamečius, vaikų namų auklėtiniams. Buvo džiugu vienoje salėje matyti tiek daug lietuvių, gyvenančių tokioje plačioje šalyje! Judita Leitaitė daugelį pravirkdė dainuodama B. Dvariono „Žvaigždutę“ ir A. Raudonikio „Švelnumą“. Nėra geresnio jausmo, kai, net nepasibaigus koncertui, klausytojai tau šaukia „bravo!“ Mūsų koncertuose su Judita tai nutinka beveik visada...

Vertinu šią patirtį kaip didžiulę likimo dovaną.

J. L.: Kitas mūsų pasirodymas buvo Vašingtone. Labai atsakingai jam ruošėmės, ilgai rinkome programą, perklausėm daugybę įrašų, o repetuoti pradėjome dar vasarą, Rūtai lankantis Lietuvoje (šiuo metu ji gyvena Danijoje).

Koncertas buvo skirtas Vilniaus žydų geto likvidavimo 70-mečiui, skambėjo geto dainos (keletą iš jų esu įdainavusi A. Juzėno filme „Getas“), žydų liaudies dainos, dvi G. Mahlerio dainos iš vokalinio ciklo „Mirusiųjų vaikų dainos“, Lietuvos nacionalinės premijos laureato A. Šenderovo „Sulamitos giesmės“, taip pat M. Ravelio „Dvi hebrajų melodijos“.

R. M-K: O aš, ilgokai paklaidžiojusi interneto platybėse, suradau nuostabių beveik neatliekamų žydų kompozitorių kūrinių, pavyzdžiui, Wladislawo Szpilma-

Koncertas Vašingtone, istorinėje Lietuvos ambasadoje

Muzikos barai / 30

no fokstrotą „O, manoji širdele“. Šis pianistas, kompozitorius išgyveno holokaustą Varšuvos gete, pagal jo biografiją sukurtas garsusis Romano Polanskio filmas „Pianistas“, pelnęs 3 „Oskarus“.

Didžiulis atradimas man pačiai buvo ir amerikiečių kompozitoriaus Johno Williamso kūryba (jis yra daugelio superfilmų muzikos autorius, tarp jų „Hario Poterio“, „Žvaigždžių karų“, „Juros periodo parko“ ir kt.). Į mūsų koncerto programą įtraukiau ištraukų (temą ir pjesę „Žydų miestas.

Krokuvos getas, 1941 m. žiema“) iš filmo „Šindlerio sąrašas“ garso takelio (rež. Stevenas Spielbergas, 7 „Oskarai“). Beje, likus vos keletui valandų iki koncerto nusprendėme apsilankyti viename didžiausių pasaulyje Holokausto muziejuje (ekspozicijos išdėstytos net per keturis didžiulio pastato aukštus). Įspūdžiai labai slogūs... Bet galbūt to ir reikėjo – į save „įtraukti“ tos dvasios, nes jau vakare laukė atsakingas Vilniaus geto likvidavimui skirtas koncertas-minėjimas.

J. L: Koncertas vyko Vašingtone, istorinėje Lietuvos ambasadoje, veikiančioje nuo 1924 metų, dalyvavo galybė garsių svečių. Prieš koncertą kalbėjo prof. V. Landsbergis, Seimo narys E. Zingeris, Seimo Pirmininkas V. Gedvilas, Lietuvos ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Aš labai jaudinausi, todėl koncertą pradėjo Rūta, ji atliko nuostabią melodiją iš filmo „Šindlerio sąrašas“. Toliau skambėjo M. Ravelio „Kaddish“ (malda už mirusiuosius) ir, kaip aš sakau, nusileido angelas iš dangaus ir viskas vyko sklandžiai, su dideliu įkvėpimu. Paprastai prieš koncertus stengiuosi ilsėtis ir, svarbiausia, tylėti, bet pasitaikė tokia nenumatyta proga, kurios praleisti negalėjome...

R. M.-K.: Rugsėjo 17 d. Pasaulio banko būstinėje Vašingtone Lietuvos kultūros atašė JAV Evaldo Stankevičiaus iniciatyva buvo pristatyta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirta interaktyvi UNESCO paroda „Lietuva pašto siuntose“ (Lithuania in the Mail Parcel).

Parodą atidarė Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas. Ši paroda sukurta keliaujančių įdomybių arba keistenybių principu: pašto

siuntos pavidalo informaciniuose konteineriuose vis kitokiomis išraiškos priemonėmis pristatoma 10 Lietuvos kultūros ir gamtos vertybių, kurios įrašytos į UNESCO registrus ir sąrašus. Šalia informacinių konteinerių eksponuojamos didžiulės Mariaus Jovaišos fotografijos iš ciklo „Neregėta Lietuva“, kurios iliustruoja UNESCO registruose ir sąrašuose esančius objektus. Taigi turėjome garbės dalyvauti šios neeilinės parodos atidaryme. „Atidarymo ceremoniją užbaigė Lietuvos dainininkė Judita Leitaitė, fortepijonu skambino Rūta MikelaitytėKašubienė. Atliktoje programoje skambėjo Lietuvos kompozitorių muzika bei lietuvių liaudies dainos, ir tai suteikė didžiulį malonumą svečiams“ (Virginijus Sinkevičius, „The Lithuania Tribune“, 2013-09-20).

J. L: Ankstų kitos dienos rytą iškeliavome į Niujorką ir jau vakare koncertavome Šv. Petro bažnyčioje Manhatane. Koncertą Lietuvos konsulatas Niujorke surengė Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga.

Neturėjome pakankamai laiko nei pailsėti, nei repetuoti, bet tai turbūt buvo vienas labiausiai pavykusių koncertų šiame sezone. Radome glaudų vidinį ryšį su publika, kiekvienas mūsų atliktas kūrinys tapo istorija, kuri pasiekia klausytojų širdis. Tokie koncertai ir jų atmosfera ilgai lieka atmintyje. Ir kam gi nebūtų malonu, kai tave sveikina, džiaugiasi, dėkoja, šypsosi, apipila klausimais, fotografuoja, siūlo parodyti miestą ir galų gale gali išgerti taurę vyno...

Dar keletą dienų pasilikome Niujorke, aplankėme Metropolitano muziejų, Linkolno menų centrą, plaukėme laivu aplink Manhataną, kėlėmės į dangoraižius, o Rūta net apsuko ratą dviračiu Niujorko centriniame parke. Taip pratęsėme vasarą – ten buvo labai šilta ir gera... Deja, atėjo laikas grįžti namo (Vilniuje jau apsivilkau kailinukus), pasinėriau į darbus, bet nepaprastai gražūs, jautrūs prisiminimai ilgai šildys mūsų širdis.

Aurelija DOVIDAUSKIENĖ

Pirmajame „Iuvenes art“ koncerte pasirodė šiuo metu Hamburge (Vokietija) studijuojantis jaunasis smuiko virtuozas Algirdas Šochas ir fortepijono meno Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studentus mokanti Jonė Punytė, abu šalies ir tarptautinių konkursų laureatai.

Koncerte dalyvavo ir pirmoji Algirdo smuiko mokytoja, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė. Mokytoja vaizdingai papasakojo apie pirmąją pažintį su Algirdu. Jis buvo labai talentingas, smalsus ir gana užsispyręs mokinys, nuolatos siekė palypėti laipteliu aukščiau – pagal savo amžių grojo sudėtingus kūrinius. „Algirdas davė man sparnus. Su juo dirbti buvo vienas malonumas. Mes tiek smuiko, tiek gyvenimiškų subtilybių mokėmės kartu. Aš mokiau jį, jis – mane“, – kalbėjo B. Vasiliauskaitė-Šmidtienė. Mokytoja teigė neabejojusi mokinio sėkme.

art“ bei nukritus darbų naštai, norisi tiesiog pasidžiaugti ir su skaitytojais pasidalinti mintimis ir atradimais. Bendravimas su itin kūrybingais bei talentingais žmonėmis padėjo man aiškiau nei bet kada suvokti, kad jauni menininkai yra verti būti matomi ir girdimi net tik akademinė-

tepijonas), Vytauto Giedraičio (klarnetas) ir Jurgio Juozapaičio (altas) trio – unikalios sudėties ansamblis, kito tokio jaunimo kolektyvo Lietuvoje tiesiog nėra.

Koncerte dalyvavęs LMTA profesorius Julius Andrejevas teigė, jog su atlikėjais dirbti nebuvo sudėtinga, nes visi jie – motyvuoti ir talentingi. Patys muzikantai džiaugėsi tiek klausytojais, tiek galimybe dalyvauti panašiuose projektuose. „Koncertuoti tokiai nuostabiai publikai buvo vienas malonumas.

Užutrakio dvare yra nuostabios sąlygos rengti koncertus – puiki akustika, geras fortepijonas“, – kalbėjo U. Antanavičiūtė. Šiais metais išleista trio „Claviola“ kompaktinė plokštelė – pirmoji, tačiau tikrai ne paskutinė.

Sulaukę tiek daug gerų įvertinimų, koncertų ciklo „Iuvenes art“ organizatoriai mąsto apie idėją panašius jaunųjų menininkų koncertus rengti ne tik Trakuose, bet ir kitose Lietuvos vietose.

Projekto vadovė Ieva Tijūnėlienė: „Pasibaigus jaunųjų menininkų kūrybą pristačiusiam koncertų ciklui „Iuvenes

Projekto vadovė ir idėjos autorė Ieva Tijūnėlienė ir LMTA profesorius Petras Radzevičius

Didžiausią įspūdį paliko dvi ištraukos iš George´o Gershwino operos „Porgis ir Besė“.

Ugnės dėstytojas LMTA profesorius Petras Radzevičius sakė, jog mergina yra be galo charizmatiška, užsispyrusi atlikėja.

Scenoje ji jaučiasi puikiai – kaip žuvis vandenyje. Su Ugne dirbti labai malonu, ji mokosi labai daug, tad rezultatai akivaizdūs.

Kalbėdamas apie pačią koncertų ciklo „Iuvenes art“ idėją, profesorius pateikė puikų palyginimą: „Šiems jauniesiems menininkams tokių pasirodymų reikia lygiai taip pat, kaip Jums, Trakų rajono gyventojams, ežerų ir gamtos. Ar bent įsivaizduojate, kiek kainuoja stygos? Ar žinote, kiek investicijų reikia į jauną žmogų, kad jis galėtų tapti profesionaliu muziku? Būtent todėl šie koncertai yra puiki erdvė jų talentui ir įdėtam darbui parodyti, pasidalinti su kitais“, – sakė žiūrovams profesorius.

Danos BUINICKAITĖS nuotr.

Jaunasis smuikininkas Algirdas Šochas

Altininkė Ugnė Petrauskaitė ir pianistė Austėja Valušytė

je visuomenėje, bet ir plačiojoje auditorijoje. Verti dėl jų didžiulio darbo, įdėto siekiant profesinio meistriškumo, dėl jaučiamos atsakomybės klausytojams, dėstytojams, šeimos nariams, dėl drąsos rizikuoti interpretuojant ir atliekant muziką savitai, kitaip, dėl gyvo jausmo, kad kiekvienas pasirodymas scenoje – šventė, o ne darbas, dvelkiantis rutina. Šis suvokimas, tikiu, bus pagrindinis variklis, vedantis į kitų metų projektą.“ Trakų krašto vietos veiklos grupė dėkoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai (direktoriui Gintarui Abaravičiui ir kultūros projektų vadovui Antanui Ulčinui), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT ) komandai, Trakų rajono laikraščių „Trakų žemė“, „Klevų alėja“, „Galvė“ ir Lietuvos nacionalinio istorijos laikraščio „Voruta“ redakcijoms (redaktoriams Juozui Vercinkevičiui ir Robertui Čiūtai), UAB „Vilsida“, UAB „AJ šokoladas“, Trakų seniūnijos seniūnui Kęstučiui Vilkauskui.

Evelina KISLYCH

Jaunųjų menininkų trio „Claviola“

Koncertų ciklo „desertas“ – trio

Paskutinis koncertų cikle pasirodė ansamblis „Claviola“. Trys jauni be galo skirtingi atlikėjai sukūrė neperteikiamų emocijų kupiną muzikos spektaklį, kokio žiūrovai seniai nebuvo matę.

Septynerius metus gyvuojantis Ugnės Antanavičiūtės (for-

Danos BUINICKAITĖS nuotr.

Mokėsi kartu

Antrąjį koncertą tęsė jaunos atlikėjos Ugnė Petrauskaitė (altas) ir Austėja Valušytė (fortepijonas).

Temperamentingos altininkės ir santūrios pianistės duetas žiūrovams padovanojo emocionalų pasirodymą. Tarp kūrinių merginos pasakojo apie savo atliekamą muziką, autorius.

Danos BUINICKAITĖS nuotr.

Su 2013 m. spalio 26 d. pasibaigusiu renginių ciklu „Iuvenes art“ idėja rengti jaunųjų menininkų koncertus regionuose nesibaigė. Užutrakio dvare įvykę trys koncertai pateisino organizatorių, jaunųjų menininkų ir, svarbiausia, Trakų rajono gyventojų lūkesčius. Šis koncertų ciklas nebuvo tik kultūrinė pramoga – visų pirma tai tramplinas į Lietuvos muzikos rinką bandantiems patekti jauniesiems kamerinės muzikos atlikėjams.

Koncertų cikle „Iuvenes art“ pasirodė septyni jaunieji menininkai, puikiai valdantys smuiką, altą, fortepijoną ir klarnetą.

Pasirodymuose dalyvavo ir jų pirmieji mokytojai, dėstytojai, kurie prisiminė akimirkas, kai dabartiniai profesionalai muzikos instrumentus pirmąkart paėmė į rankas. Koncertuose taip pat apsilankė per tris šimtus klausytojų ne tik iš Trakų rajono, bet ir iš visos Lietuvos.

Scenoje – kaip žuvys vandenyje

Danos BUINICKAITĖS nuotr.

Lietuvos jaunieji menininkai verti būti matomi ir girdimi

Muzikos barai / 31

Jaunieji

Luko Geniuðo akademija Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

18

00-aisiais ypatingu įvykiu tapo imperatoriškosios direkcijos leidimu Vienos nacionaliniame rūmų teatre surengta jauno Ludwigo van Beethoveno akademija. Retas kuris atlikėjas tais laikais ryždavosi savo vardu sudominti reiklią Vienos publiką ir ilgam vakarui sukviesti klausytojus. Akademijos, kurios trukdavo apie keturias

Lukas Geniušas

Muzikos barai / 32

valandas, skirdavosi nuo įprastų atlikėjų koncertų: pianistas būtinai atlikdavo improvizaciją, jeigu jis būdavo ir kompozitorius (tuo laikotarpiu – dažniausiai), skambėdavo ir jo kūriniai. L. van Beethovenas norėjo supažindinti Vienos visuomenę su savo kūryba.

Spalio 5 ir 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lukas Geniušas su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos

valstybiniu simfoniniu orkestru atliko visus penkis L. van Beethoveno koncertus fortepijonui su orkestru.

Tai prilygsta Vienos akademijai pagal užmojį parodyti sudėtingą L. van Beethoveno stilistikos panoramą, atlikėjo muzikinės atminties, ištvermės, susikaupimo gebėjimus.

Jauni pianistai šiandien groja sudėtingą repertuarą. Kaip yra sakęs Arthuras Rubinsteinas, XX amžiuje jie oktavas klaviatūroje beria taip lengvai, tarsi iš kišenės semtų. Tačiau problema yra ne gebėjimas demonstruoti išmoktą sudėtingą tekstą, bet, kuriant savas interpretacijas, įprasminti intelektą, emocinį pasaulį ir kompozitoriaus sumanymą.

Jau seniai jaučiau tokį malonumą klausydamasi pianisto. Sunku būna priimti tiesmuką, nespalvingą garsą, manieringą išliaupsintų atlikėjų muzikavimą. Šįkart du vakarus karaliavo muzika – be klausytojams demonstruojamos pozos, su puikiais pianizmo pamatais. Ne tik klausiausi, bet ir stebėjau, kiek daug šis 23 metų pianistas, trečios kartos muzikų šeimos atstovas, genetiką gebėjo papildyti darbu. Kiek pasisėmė išminties iš jį išugdžiusios puikios pedagogės pianistės prof. Veros Gornostajevos, kad geba taip jausti ir perteikti garso raiškos galimybes, jo artikuliacijų įvairovę, frazavimo subtilybes, kolorito kaitą. Prasmingi, nepaprastai lygūs gamų pasažai, spindinčių trelių kaskados, gyvybingų akordų slinktys. Pianistas jautrus moduliacijoms (pvz., raiškus perėjimas iš mažoro į minorą pianissimo Antrajame koncerte). Žavėjo puiki pedalizacijos kultūra. Pedalizacija kaip kvėpavimas. Bosai, gal tiksliau, kairės rankos faktūra užpildė apatinį muzikinės drobės registrą ryškiai artikuliuotais dialogais, prieštaromis. Ir tik paskutiniuose koncertuose, pasigirdus romantizuotai faktūrai, įsiterpė minkštas tušė. Štai Trečiojo koncerto Largo dalyje fortepijono arpeggio sukūrė gražią erdvę fleitos, fagoto kantilenai. Tačiau meistriškai naudojamas pedalas buvo svarbus muzikos koloristikai, pavyzdžiui, siekiant kartojamam ir forte atliekamam skaidriam motyvui suteikti pastelinį atspalvį.

Lukas gebėjo atskleisti L. van Beethoveno pianizmo stiliaus kelią: nuo veržimosi iš J. Haydno ir W. A. Mozarto įtakų, nuo kameriško muzikavimo link pianistinio simfonizmo (plačiąja prasme) Penktajame koncerte.

L. van Beethovenas buvo puikus pianistas improvizatorius, mirus W. A. Mozartui – ryškiausias. Tačiau koncerto žanras jo kūryboje vystėsi analogiškai simfonijoms ir simfoniniam mąstymui, todėl kartu reikia kalbėti apie orkestrą. Abu vakarus jis buvo labai jautrus pianisto partneris – ne akompanuojantis, bet plėtojantis dialogus, įsiklausantis į „kalbančiojo“ manierą, artikuliacijų tikslumą. Jautri dinamika. Neforsavo nė vienas partneris, žavėjo organiška būsenų kaita, perėjimais.

Puikią kantileną išgirdome antrosiose koncertų dalyse, tačiau savo skausmingumu, sukauptumu ypač išsiskyrė antroji Ketvirtojo koncerto dalis.

Trečiajame koncerte jau ryškėjo kelias link Herojinės simfonijos. Instrumento solo ir simfonijos elementų sintezė. Trečiosios dalys netapo gaivalu. Pokštaujantis, liaudiško šokio charakterį įprasminantis Rondo, briliantinis Antrojo koncerto finalas su akcentu antrojoje takto dalyje ar Trečiojo koncerto, vienintelio minorinės tonacijos (c-moll), savita simfonija su fortepijono solo – visur pasiekta struktūros vienybė.

Orkestras padėjo išryškinti ir poetiką, ir herojinius proveržius, priešpriešas poetiškai lyrikai. Aišku, tokioje skaidrioje, dažnai subtilioje, beprasmio fortissimo nedrumsčiamoje drobėje išplėtotose pučiamųjų partijose pasitaikė netikėtumų…

Koncertus pianistas baigė bisais: F. Chopino Etiudas, susikaupimo įprasminta J. Brahmso kompozicija ir pakartotas Antrojo koncerto finalas. Profesionalumas, nepriekaištinga muzikos jausena, geras skonis, didžiulė meilė savajam menui, pagarba orkestrui ir publikai atveria jaunajam Lukui Geniušui kelius ne tik į tarptautinius konkursus, bet ir į klausytojų širdis. n

Asta ANDRIKONYTĖ

M

an atsivėrė naujos durys, ir aš pro jas žengsiu“, – sakė Lukas Geniušas, 2010-aisiais laimėjęs 16-ojo tarptautinio Fryderyko Chopino pianistų konkurso Varšuvoje sidabro medalį ir prizą už geriausią F. Chopino polonezo atlikimą. Luko gyvenimas nuo tada iš esmės pasikeitė – įvyko milžiniškas profesinis šuolis. Jau kitąmet po konkurso muzikas surengė apie 70 koncertų – grojo ne tik Europoje, bet ir JAV, Brazilijoje. 2012-aisiais koncertų maršrutai iš Senojo žemyno jį nuvedė į Kanadą, Japoniją. Šiemet pianisto laukia debiutas Kinijoje.

Neatsitiktinai vartus į pasaulio scenas L. Geniušui atvėrė F. Chopinas. „Jau nuo vaikystės žinojau, kad kada nors dalyvausiu F. Chopino konkurse Varšuvoje“, – prisipažino pianistas. Mat ilgametė jo mokytoja, taip pat ir močiutė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva visą gyvenimą gilinosi į F. Chopino fortepijoninį palikimą ir troško perduoti jo išmanymą, atlikimo patirtį anūkui ir vienam gabiausių savo mokinių.

Luko gebėjimas perteikti veržlų F. Chopino muzikos polėkį ir lyrizmą, nepaprastas virtuoziškumas kilstelėjo jį į aukštumas, kokių nebuvo pasiekęs joks lietuvių instrumentininkas. Negana to, kaip pabrėžė F. Chopino instituto vadovas Waldemaras Dąbrowskis, nuo pat 1927 metų F. Chopino konkurso lygis nebuvo toks aukštas kaip 2010-aisiais.

Lenkų klasiko muzika tapo L. Geniušo vizitine kortele. Jis skambino F. Chopiną kompozitoriaus gimtadienio proga Varšuvos filharmonijos didžiojoje salėje – tokia garbė suteikiama nedaugeliui. Lenkijoje išleisti jau trys Luko albumai su F. Chopino kūryba, vienas iš jų dvigubas.

F. Chopino programos užkrėtė Luką didelių monografinių ciklų trauka. Dvidešimtmetis pianistas padarė tai, ko ilgus metus Lietuvoje nesiryžo joks fortepijono meistras – per vieną vakarą Nacionalinėje filharmonijoje be pertraukos atliko visus 24

F. Chopino etiudus, sužavėdamas publiką ištverme ir technine meistryste.

Pianistui pavyko ir savitai įprasminti dramaturginę kūrinių vienovę.

Netrukus po to Lukas sukėlė furorą Vilniaus fortepijono festivalyje atlikdamas visas tris F. Chopino sonatas. Panašu, kad pianistas užsimojo sau ir kitiems įrodyti galintis įveikti bet kokią viršukalnę. „Sąmoningai renkuosi sunkias užduotis – man labai įdomu įprasminti didžiulius ciklus, – aiškino L. Geniušas. – Kartu tai yra savotiškas psichologinis triukas, suteikiantis man energijos ir įkvėpimo sėsti prie fortepijono ir dirbti kasdien su malonumu, neprisiverčiant.“ Pernai Lukas ryžosi į vieną muzikinę drobę suausti visus per 25 metus parašytus Sergejaus Rachmaninovo preliudus. Šį didžiulės ištvermės ir meistriškumo reikalaujantį ciklą pirmieji išgirdo kauniečiai. Šiemet, minint S. Rachmaninovo gimimo 140-ąsias metines, lietuvis pakviestas atlikti preliudus Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje bei kitose šalyse. „Mažai kas ryžtasi groti tokius didelius ciklus, – pripažino L. Geniušas. – Mane jie traukia, nes leidžia pažvelgti į kompozitorių kūrybos raidą, suvokti ją kaip visumą.“ Jauno pianisto produktyvumas stebina. Per metus Lukas parengia kelias naujas solines programas ir kelis fortepijoninius koncertus su orkestrais. Būna, kad į vieną mėnesį sukrinta dešimt koncertų ir kelios programos. „Man tai nėra alinantis maratonas, tai – malonumas, – džiaugėsi gausiais

Muzikos barai / 33

Jaunieji koncertų pasiūlymais L. Geniušas.

– Mėgstu apsikrauti darbu, nes tada jaučiu didesnį stimulą groti. Aš stengiuosi neperžengti savo galimybių ribos. Jei įsipareigočiau groti daugiau, negu galiu, pajusčiau nuovargį. Bet man lieka laiko viskam.“ Lukas net per atostogas ieško poilsio vietos su instrumentu. „Visada yra ir bus ko išmokti“, – teigia pianistas, jau dabar gerbėjų pavadinamas genijumi. Jis prisipažino kol kas nedaug grojęs baroko muzikos, jaučiantis šio stiliaus perteikimo spragų. Bet kol kas nutarė tobulėti kita kryptimi – kibti į Vienos klasiką.

Naujas profesinis 23 metų virtuozo išbandymas – Ludwigo van Beethoveno fortepijoninių koncertų ciklas, aprėpiantis daugiau kaip 20 metų klasiko kūrybos laikotarpį.

Balandį „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ L. Geniušo iniciatyva penkis paskutinio Vienos klasiko fortepijoninius koncertus su papildytos sudėties Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), diriguojamu austro Johanneso Wildnerio, per vieną vakarą atliko penki jauni pianistai, suvažiavę į uostamiestį iš skirtingų šalių, tarp jų – ir Lukas.

Birželio mėnesį L. Geniušas pats interpretavo visą ciklą per vieną dieną su Genujos „Teatro Carlo Felice“ orkestru, diriguojamu italo Pietro Borgonovo. Premjera įvyko Genujos teatre, muzikas kilo į jo sceną ryte, dieną ir vakare. Šį spalį L. Beethoveno koncertų ciklą per dvi dienas Lukas skambino su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Lietuvoje. „Dėl šio projekto teko paaukoti daug kitų sezono koncertų“, – atskleidė pianistas. Mat pasiūlymų banga, užliejusi Luką po F. Chopino konkurso, neslūgsta. Be to, Lukas dar spėjo puikiai apsiginti diplominį darbą Maskvos konservatorijoje ir įstoti į aspirantūrą toliau studijuoti fortepijoną V. Gornostajevos klasėje. „Jaučiuosi privilegijuotas, kad galiu, kilus netikrumui ar problemoms, gauti geriausių patarimų, kokie tik įmanomi, iš savo šeimos, – džiaugėsi pianistų dinastijos atžala. – Bendravimas su artimaisiais yra visų mano

Muzikos barai / 34

kelionių akompanimentas. Svarbiausiais gyvenimo momentais jaučiu jų paramą. Ji man labai svarbi.“ Kai Varšuvoje vyko F. Chopino konkursas, Luko tėvas Petras Geniušas buvo Amerikoje. Tačiau jis keldavosi 4 valandą ryto žiūrėti tiesioginių konkurso transliacijų internete. Per Ginos Bachauer tarptautinį konkursą Solt Leik Sityje JAV P. Geniušas sūnaus pasirodymus sekė iš Lietuvos ir „šoko iki lubų“, sužinojęs apie Luko pelnytą aukso medalį. Tėvas nuvažiuoja ir į Luko koncertus – klausėsi jo Italijoje, Danijoje, Lenkijoje.

Susitikę pianistai Geniušai gali nuo ryto iki vakaro kalbėtis apie muziką. P. Geniušas, galima sakyti, buvo trečiasis (po močiutės ir mamos – Maskvos konservatorijos profesorės Ksenijos Knorrė) neoficialus sūnaus fortepijono mokytojas, kartkartėmis – ir koncertų partneris, bet jis nelinkęs prisiimti Luko karjeros vedlio nuopelnų. „Lukas nuo vaikystės daug ką muzikoje matė savaip, buvo labai kūrybingas – ne tik aš, bet ir kiti aplinkiniai iš jo daug sėmėmės. Jis – tikras muzikos intelektualas, labai įdomi asmenybė“, – didžiavosi atžala Nacionalinės premijos laureatas.

Tiesa, muzika L. Geniušui ne visada buvo gyvenimo centras. Jis, kaip visi vaikai, išgyveno kompiuterinių žaidimų maniją, paauglystėje mieliau brazdino gitara Grebenščikovo dainas ir repavo, negu grojo fortepijonu.

Tačiau, paragintas tėvo, vaikinas įniko į klasiką ir greitai tapo autoritetu netgi šeimos muzikantams. Šiandien Luko koncertų grafiką rikiuoja agentai Danijoje, Italijoje, Japonijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Jis skambina Europoje, Azijoje ir Amerikoje, rengia premjerą po premjeros. Gausėja ir aštuonių tarptautinių konkursų laureato L. Geniušo apdovanojimų kolekcija: 2012-ųjų kovą ją papildė Vokietijos pianistų prizas („Deutsche Pianistenpreis“), įsteigtas tarptautinės „Piano Forum“ organizacijos kartu su Vokietijos aukštosiomis muzikos mokyklomis.

Lukas tvirtina, kad menas reikalauja aukų, nors ant jo tarsi pilasi Dangaus malonės. „Nebūna taip,

kad atsisėdu prie fortepijono ir man viskas yra aišku. Kasdien braunuosi per klausimų brūzgynus, ieškau atsakymų. Juos randu per didelį darbą“, – neslėpė menininkas, dažnai jaučiantis nepasitenkinimą savimi. „Jei tik užliūliuos gerovė, pradėsiu atsipūsti, menui galas“, – juokavo Lukas. „Aš tikiu, kad mano lavinimosi ambicijų niekada neišstums karjera ir pinigai – mokysiuos visą gyvenimą: ne tik grosiu, bet ir skaitysiu, seksiu, kas vyksta aplinkui, bendrausiu su intelektualais“, – dėstė pianistas po savo didžiosios pergalės Varšuvoje.

Toks jo kredo. Lukas visada prisimena savo pirmojo mokytojo Aleksandro Belomestnovo, kuriam jaučiasi už daug ką dėkingas, žodžius: „Menki rūpestėliai, tokie kaip šlovė ir pinigai, neįkrauna gyvenimo patirties.“ L. Geniušas prisiekė eidamas meno keliu visada atstovauti Lietuvai: „Kaip muzikantas aš atstovauju rusų pianistinei tradicijai. Bet kaip piliečiui ir asmenybei man svarbu, kad mano laimėjimais didžiuotųsi Lietuva.“ Lukas aktyviai dalyvauja Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūros programoje – jau surengė rečitalį Karalių rūmuose Varšuvoje, rugsėjį su Čiurlionio kvartetu koncertavo Norvegijoje ir Švedijoje.

Deja, pirmininkavimo proga išleistame „Lietuvos kultūros gide“ Luko Geniušo pavardės nėra. Negi Lietuva nepripažino ją populiarinančio Maskvoje gimusio ir augusio lietuvių pianisto? Netiesa. Gausi gerbėjų auditorija nekantriai laukia kiekvieno Luko pasirodymo Lietuvoje. n

Daiva TAMOŠAITYTĖ

L

ukas Geniušas – tarptautinį pripažinimą pelnęs dvidešimt trejų metų pianistas, su savo laimėjimais kasmet supažindinantis ir didelę savo gerbėjų auditoriją Lietuvoje. Vienas naujausių jo laimėjimų – II premija ypač prestižiniame tarptautiniame F. Chopino konkurse 2010 metais – ženkliai prisidėjo prie koncertų geografijos plėtros. „Po Chopino konkurso prasidėjo visai kitas gyvenimas.

Pajutau, kad valdau savo gyvenimo ritmą, galiu spręsti problemas, kad man išeina susitvarkyti su visa labai plačia veikla. Gavau daug pasiūlymų – iš Vokietijos, Brazilijos, Korėjos, Japonijos“, – patirtimi dalijasi atlikėjas.

Tačiau Lukas Geniušas – tikrai ne tas virtuozas, kuris savo ateitį matuoja tik laimėtų konkursų viršukalnėmis.

Jau dabar jį galime įrašyti į visiškai originalių ir savitai mąstančių fortepijono meno meistrų sąrašą. Tiems, kurie stebi jo kelią nuo jaunumės, matyti, kad pianistas pasiūlymus moka derinti su savo kūrybiniais poreikiais.

Vienas tokių pasiūlymų buvo atlikti visus Ludwigo van Beethoveno fortepijoninius koncertus per vieną vakarą... „Buvo labai smagu prieš metus sulaukti pasiūlymo iš savo vadybininko Italijoje, Genujoje, birželį per vieną dieną pagroti penkis Beethoveno koncertus. Ten du kartus buvau grojęs kitą programą. Iškart pagalvojau: avantiūra. Buvo likę aštuoni mėnesiai, o dar laukė Chopino, kamerinės muzikos programos, solinis koncertas Didžiojoje Maskvos konservatorijos salėje. Negalėjau atsisakyti.

Taigi gyvenimas eina, ir staiga reikia išmokti tris naujus koncertus... Pirmąjį kažkada išmokau per tris savaites, sugrojau tris kartus ir pamiršau.

Vadinasi, keturi koncertai! Sutikau, bet buvo neįtikėtinai daug kančių...

Paskambinau juos Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Vos gyvas likau... Man padėjo artimi žmonės. Galų gale birželio trečiąją sugrojau Genujoje penkis Beethoveno koncertus per vieną dieną, neatgaudamas sąmonės“, – įvykdęs neįmanomą užduotį šmaikštauja pianistas.

Luko darbų apimtis stulbinama: studijos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, apie keturiasdešimt koncertų per metus. O šalia – „tik“ penki fortepijono grando kūriniai.

Beje, kai kurie atlikėjai jo kūrybai skiria visą savo gyvenimą. Ir vis dėlto: ką mums reiškia ši žinia? Pirmiausia – menininko iš pašaukimo atsidavimą savo didžiajai gyvenimo misijai. Ir tai ne tušti žodžiai, kurie skubančiame nūdienos pasaulyje dažnai lieka neišgirsti arba nesuprasti. Ar eilinė publika gali įvertinti tą auką, tuos daugelį metų lėtai ir atkakliai ugdomus įgūdžius, įžvalgas, intuicijas? Be abejo, ne. Svarbu rezultatas. O koks buvo rezultatas?

Vilniaus kongresų rūmuose spalio 5 ir 6 dienomis – per du vakarus – nuskambėjo visi penki Beethoveno koncertai fortepijonui. Pirmasis koncertas C-dur, op. 15. Jau skambindamas pagrindinę temą atlikėjas parodė, kad vadovaudamasis Beethoveno muzikine logika, būdinga akcentuacija, šią muziką girdi ne pagal nusistovėjusius mokyklinius kanonus, bet savaip traktuoja tekstą, renkasi savitą agogiką. Kartu pabrėžtinai atsietai ir abstrahuotai atlieka šalutines temas, todėl vietoj šabloniškai suvokiamų didelių dinaminių ir charakterio skirtumų išgirdome stilingą ir vientisą muzikinį naratyvą. I dalies kadencija taip pat nuskambėjo santūriai. II dalyje išraiškingai ir tempo atžvilgiu visiškai laisvai traktuodamas solo vietas, Lukas pasiūlė kontempliatyvų, giedrą žvilgsnį į lyrinę dalį. Raiškus, ramus skambinimas leido įsiklausyti į kiekvieną detalę, į neskubrų solisto ir orkestro dialogą. III dalį pianistas atliko veržliai ir efektingai, žaismingai ir kartu rimtai. Luko interpretuojamas skaidrus, nuotaikingas koncertas tryško jaunajam Beethovenui būdinga Haydnui artima dvasia ir švelniu lengvu žavesiu, harmonija, aiškia mintimi.

Antrojo koncerto B-dur, op. 19 (sukurto anksčiau nei Pirmasis), I dalyje, laikydamasis tų pačių principų, Lukas kūrė didesnę intrigą, ką nurodo kiek dramatiškesnė, aktyvesnė kūrinio medžiaga (pirmiausia turiu galvoje sudėtingą kadenciją, kurią

pianistas stilistiškai „įaugino“ į visą audinį). Kaip ir Pirmajame koncerte, ypač kerinčiai skambėjo matiniai, pedalu saikingai „sušildyti“ piano epizodai, vikrūs arpedžio ir gamų pasažai. O kadencijoje buvo gražiai išryškintas kairės ir dešinės rankų partijų savarankiškumas, kuris, beje, buvo girdimas visų koncertų traktuotėje. Tai, mano manymu, apgalvota meninė priemonė, paryškinanti Beethoveną – polifoninio kontrapunktinio mąstymo genijų. Puikiai Lukas išsprendė netikėtumo efektą kadencijos pabaigoje. II koncerto dalis buvo ori, vyriškai griežta lyrika skambėjo it angeliškų žingsnių aidas. Ir vėl: viskas šviežia, išjausta. III dalyje virtuozas puikiai pasinaudojo kompozitoriaus suteikta galimybe sužėrėti smulkia mocartiška technika ir pasimėgauti šokio nuotaikomis. Pabrėžtina, kad kulminacijų efektą, ypač koncertų finaluose, Lukas pasiekia ne tiek dinamika, kiek paryškinta muzikinės kalbos išraiška.

Trečiajame koncerte c-moll, op. 37, ypač išskirčiau ilgą I dalies kadenciją, atliktą įtikinamai, mąsliai, stebinant gilia traktuote, laikantis svarbiausio – improvizacinio – jos paskirties sumanymo. Taip pat išskirčiau II dalį.

Nenoriu pasakyti, kad kitos dalys nebuvo tokios pat efektingos ar išbaigtos, kad kaip nors išsiskyrė iš bendro vaizdo. Tiesiog mažiau varžomas tutti ritminių rėmų, Lukas integruoja savo stilių, demonstruoja neeilinę brandą, saikingą išmonę. Pavyzdžiui, III dalis parodė, kad į ritminį „kvadratą“ jo taip lengvai neįstumsi, – žėrinčių garsų fejerijoje kaip kertiniai akmenys švytėjo tvirtos apibendrinamos arba klausiamos frazės. Po trijų koncertų pianistas patenkino audringą melomanų prašymą – įkvėptai ir pasigėrėtinai atliko F. Chopino etiudą C-dur Nr. 1, op. 10.

Visi trys pirmąjį vakarą atlikti koncertai pasižymėjo ištobulinta muzikine kalba, idealia teksto ir minties švara bei drąsa, kuri rėmėsi išmintimi imponuojančiu jaunojo virtuozo dialogu su kūrinių autoriumi. Šioje vietoje galime stabtelėti ir paklausyti, ką sako pats atlikėjas: – Groju iš skirtingų redakcijų, nepasirenku

Muzikos barai / 35

Didžioji salė vieno varianto. Tai gyvas dalykas, gyva medžiaga. Nemanau, kad galime spręsti, kas teisinga, kas ne. Kaip sakė Michailas Pletniovas, kuris paprastai neduoda interviu, bet vieną davė, ir būtent tame interviu atsakė į klausimą, kodėl Beethoveno groja kitas nei įprasta natas: „Pagal mano logiką, – teigė Pletniovas, – būtent taip yra teisinga, nes Beethovenas tose vietose nieko neparašė, ten yra „dėmės.“ Tose vietose yra kiekvieno redaktoriaus interpretacija, ir viskas. Mano logika tokia, kad kartais pasirenku vieną ar kitą variantą. Deja, nesu matęs Beethoveno koncertų faksimilių.

Gal kada nors pasitikslinsiu keletą vietų, kurios man kelia klausimų.

– Vadinasi, jei Beethovenas „leidžia“, Tu gali vadovautis savo intuicija?

– Taip, absoliučiai. Ne tik „leidžia“. Esu įsitikinęs, kad tik taip ir reikia daryti. Tiems, kam galima. Tai ne saviveikla, bet atlikimas, pagrįstas žinojimu ir didele patirtimi. Ir ne tik mano, bet ir mano močiutės, kuri visą gyvenimą dirbo su šiuo tekstu. Mes kartu jį parengėme. Nenorėčiau pateikti taisyklių, sakyti, koks pedalas yra teisingas... Aš renkuosi tokį pedalą, kokį girdžiu. Kiekvieną kartą, jei norite, kitą pedalą.

Tai priklauso nuo salės akustikos, nuo ansamblio, nuo to momento įsitikinimų. Pavyzdžiui, ketvirtąjį koncertą groju nuo šešiolikos metų.

Vėliau pajutau, kad pedalas ar štrichas išsisėmė, ir pagrojau naujai, kitu būdu. Būna tokių dalykų, tik nenoriu konkretizuoti. Bet yra bazė, bazinis tekstas, parašytas Beethoveno, ir šito aš nesiimu atsakomybės keisti. Visose redakcijose tai yra parašyta.

– Nebijai tempo laisvės?

– Vertinti reikia truputį kitaip... Neturiu teisės Beethoveno gaidose parašyti ritenuto ar rubato ir meno mosso, kur to nėra parašyta.

Galiu vieną kartą taip padaryti, jei tai pagrįsta dramaturgija, jei galiu paaiškinti, kodėl padariau. Bet nedarau drastiškų pakeitimų. Man tai nepriimtina.

– Tau nepriimtinos Afanasjevo ar Pogoreličiaus inovacijos? Pavyzdžiui, Beethoveną groti žymiai lėčiau...

– Man priimtina, ką jie daro kitu aspektu.

Jie yra neįtikėtinai talentingi, genialūs žmonės. Pats ateičiau į koncertą ir paklausyčiau, koks jų santykis su menu, man įdomu, ką jie daro. Bet mano akademinio požiūrio į muziką toks grojimas neatitinka, ypač jei tai Beethovenas ir Chopinas.

– Kiek pianistų atlieka tokius ciklus?

– Nedaug, gal dešimt penkiolika, pavyzdžiui, Berezovskis. Užvakar vienas pianistas atliko penkis Beethoveno koncertus per vieną vakarą Italijoje (italai mėgsta maratonus).

Groja šimtai, bet ne per vieną vakarą. Tai netikslinga.

... Kitą vakarą Kongresų rūmuose atlikti Beethoveno koncertai Nr. 4 G-dur, op. 58, ir Nr. 5 Es-dur, op.

Muzikos barai / 36

73, patvirtino Luko Geniušo esmines prielaidas. Viskas buvo taip pat preciziška, tobula, profesionalu. Dar pridėčiau: fortepijonas suskambo dangiškai, švelniai, radosi labai subtilus tušė. Tai intrigavo. Prasimušė pro orkestro palydą. Reikia pasakyti, kad pradedant Trečiuoju koncertu solisto ir orkestro ansamblis tapo kur kas darnesnis, atsirado vientisas kvėpavimas, daugiau aistros, lankstumo, emocinio vieningumo. Juk Beethoveno partitūros nėra paprasti akompanimentai, tai organiškas derinys su solistu, vientisa simfoninė medžiaga.

Repeticijų svarba – akivaizdi, „valdišku“ akompanimentu neapsieisi. Tai paliudijo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas orkestras.

Antrąjį vakarą bisui pianistas paskambino J. Brahmso Choralinį preliudą a-moll, op. 122. Po Beethoveno Penktojo koncerto tai buvo tarsi atomazga, ji nuskambėjo itin prasmingai. Bet to neužteko: publikai reikalaujant, solistas su orkestru pakartojo Antrojo koncerto fortepijonui finalą.

Per du vakarus atlikti visi Beethoveno koncertai atskleidė didžiulį potencialą, kurį sukaupė ir išreiškė Lukas Geniušas, suteikdamas ir muzikos mylėtojams, ir profesionalams retų dvasinių akimirkų. Pasiteiravau, kaip įprasta, apie ateities planus.

– Turiu daug planų, jų visų neišvardinsi.

Dabar negrosiu didelių ciklų. Tai labai sureikšminama, ypač Lietuvoj. Ir Vera Vasiljevna (Gornostajeva, Luko dėstytoja ir močiutė. – D. T.) palaiko ciklų idėją, ji man patinka, bet nereiškia, kad dabar turėčiau groti vien penkis Prokofjevo, Rachmaninovo koncertus ir t. t.

Man neįdomu daryti vienodus dalykus. Už mėnesio grosiu Lutosławskio fortepijoninį koncertą, kuris yra žiauriai sunkus, vienas sunkiausių iš parašytų fortepijonui (dar nepradėjau mokytis, bet grosiu iš gaidų, nes tai šiuolaikinė muzika...). Daug embrioninių idėjų.

Turiu projektų su baletu, Desiatnikovo balete groju solinę fortepijono partiją. Po premjeros Maskvoje sausio mėnesį jį vežame į Paryžių, turėsime šešis spektaklius. Fantastiškas kūrinys. Tai nedidelė projektų dalis, bet dalyvauju, nes man įdomu. Ką norėčiau padaryti pats?

Noriu groti Stravinskio „Pulčinelą“, „Apoloną Musagetą“ ir „Kareivio istoriją“. Galutinės formos idėja neįgavo, bet kasdieninių darbų fone galvoju apie tai. Tai būtų stambus tarptautinis projektas. n

Valerija LEBEDEVA

Baltijos Bazelio vizija

Prieš ketverius metus į Klaipėdą iš Vilniaus atvykęs dirbti violončelininkas M. Bačkus aktyviai įsitraukė į kultūrinį uostamiesčio gyvenimą.

Jis viliasi, kad tęstinis bendradarbiavimas su iškiliais menininkais bei jį įamžinantys renginiai gali įpūsti gyvybės Klaipėdai – muzikanto nuomone, nuostabiam, gražiam, patraukliam gyventi miestui, kuriame viskas tarsi sustoję. „Kaip suprantu, šis jausmas vyrauja daugelį metų, nors yra iniciatyvių žmonių, įvairių bandymų išjudinti stovinčius vandenis imasi jaunimas.

Tačiau bandydamas pavargsta, nes rezultato lyg ir nėra. Matyt, kalbame apie procesus, kurie trunka labai ilgai. Kita vertus, jeigu viskas keistųsi labai greitai, seniai gyventume rojuje! – sakė M. Bačkus. – Gal po dviejų trijų kartų Klaipėda ekonomine bei kultūrine prasme bus tarsi Šveicarijos Bazelis. Manau, šito reikia laukti nepritrūkstant kantrybės ir darbštumo.

Tačiau pervargę žmonės neretai viską palieka ir išvažiuoja ten, kur visa tai jau funkcionuoja.“ Muzikanto įsitikinimu, apsisprendimas labai priklauso nuo individu-

Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus tikisi, jog kryptingas bendraminčių darbas išjudins apsnūdusį uostamiestį

alaus charakterio: vieniems labiau patinka prisijungti prie jau sukurtų dalykų, kitiems – ateiti į terpę, kurioje nieko nėra, ir sukurti ką nors nuo nulio. „Klaipėda yra būtent tai, ko reikia, jeigu nori savo gyvenimą nugyventi labai įdomiai. Šiam miestui reikia iniciatyvių žmonių, kurie labiausiai norėtų ne greito rezultato, šlovės ar pinigų, bet įprasminti savo svajones, kurti ilgai, labai kantriai,

Paulas Badura-Skoda: ðiek tiek jogos ir daug repeticijø suvokiant, kad galbūt pamatysi savo kūrybos rezultatus, o gal tiesiog turėsi suprasti, jog jie taps tolimos ateities įvykių pagrindu. Tai labai aiškiai patiria dėstytojai, dirbantys su jaunimu, kurio priekyje laukia ilgas kelias“, – mano Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas

„Steinway“ fortepijonas – būtina sąlyga profesionaliam muzikos įrašymui, kurį atliko garso įrašų kompanija „Estonian Record Production“.

Būtent A. Mustonenas, svarstydamas, kur surengti koncertą bei muzikos įrašų sesiją su legendiniu fortepijono virtuozu, papasakojo apie šį

sumanymą bičiuliui M. Bačkui. „Jis pasiūlė įtraukti į projektą Klaipėdos kamerinį orkestrą ir viską organizuoti Klaipėdos koncertų salėje, – neslėpdamas džiaugsmo pasakojo orkestro vadovas. – Pradėjome kalbėtis konkrečiau. Idėja sukosi nelengvai.“ Pirmąkart aptarę idėją prieš metus, po kurio laiko sumanytojai buvo jos atsisakę – dėl didelių išlaidų, organizacinių problemų ir kitų varginančių aplinkybių, kurios priverčia pamiršti ne vieną ambicingą sumanymą. Tačiau, sutelkę jėgas, ėmėsi ją įgyvendinti. „R. Krimerio bei A. Mustoneno dėka susimažinome išlaidas ir ryžomės. Muzikos mylėtojui, mėgstančiam W. A. Mozarto muziką, tai tikra šventė. Vyresnės kartos klausytojai puikiai pažįsta P. Badurą-Skodą, kuris jau prieš pusę amžiaus buvo absoliuti žvaigždė, jo Mozarto koncertų interpretacijos buvo pripažįstamos elitinėmis“, – priminė M. Bačkus. P. Badura-Skoda sutiko pasidalyti savo meistriškumu su KU MF studentais.

Neaukštas, skvarbių akių, labai atidus. Pirmiausia pusei minutės prisėda prie pianino – netrukus Klaipėdos koncertų salės scenoje jo laukia repeticija su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Pasaulinio garso pianistui Paului Badurai-Skodai spalį suėjo 86-eri, tačiau

Spalio 30-ąją uostamiestyje vyko išskirtinis renginys: Klaipėdos koncertų salėje kartu su gausiomis muzikantų pajėgomis Mozarto kūrinius atliko fortepijono patriarchas, austrų muzikas Paulas Badura-Skoda.

Koncerte dalyvavęs Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus, iki simfoninio sudėties buvo papildytas Liepojos simfoninio orkestro pučiamųjų grupe. Renginyje dalyvavo ir daugiau svečių: pianistas Rostislavas Krimeris (Baltarusija) bei dirigentas, šios programos iniciatorius Andresas Mustonenas (Estija).

Specialiai šiam renginiui iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) į salę buvo atgabentas dar vienas Iš kairės: pianistai Rostislavas Krimeris ir Paulas Badura-Skoda, dirigentas Andresas Mustonenas

Vytauto PETRIKO nuotr.

Istorinis įvykis

Muzikos barai / 37

Didžioji salė jis ir toliau aktyviai koncertuoja. „Labai mielas žmogus, labai paprastas“, – nusišypso salės administratorė. Ko gero, visi sėkmingai savo gyvenimo keliu einantys žmonės turi šį tą bendra. Gal būtų galima tai įvardyti kaip tikėjimą, pasitikėjimą, pasiryžimą šlovinti ir ginti gėrį, nepaisant to, kad kiekvienam gyvenimo kelyje tenka patirti visą spalvų ir atspalvių įvairovę. O dar jei šis kelias labai ilgas ir turiningas... Į uostamiestį su žmona atvykęs svečias pakaitomis gyvena gimtojoje Vienoje ir Paryžiuje. Anot ponios Baduros-Skodos, stimulas nenutraukti atlikėjo karjeros nepaisant solidaus amžiaus yra didžiulis jos sutuoktinio noras groti.

– Kokie pirmosios Klaipėdoje praleistos dienos įspūdžiai? – pirmadienio vakarą teiravomės P. Baduros-Skodos.

– Tik pozityvūs! Pirmieji įspūdžiai susiję su instrumentais – tai du puikiai prižiūrėti „Steinway“ fortepijonai (vienas – Klaipėdos koncertų salės, kitas šiam renginiui specialiai atvežtas iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salės. Saugant instrumentą – fakulteto salė yra antrame aukšte – šiam darbui buvo pasamdyta specializuota muzikos instrumentų gabenimo įmonė iš Vilniaus. – Aut. past.). Žinoma, truputį apgailestauju, kad čia nėra „Bösendorfer“ instru-

mento iš Vienos, bet „Steinway“ taip pat geri! Nudžiugino labai geras ir motyvuotas orkestras, puikus partneris – dirigentas Andresas Mustonenas ir mano mielas kolega Slava Krimeris, kurį pažįstu iš seniau ir su kuriuo grosime Mozartą.

– Turite gražią komandą.

– Taip, per pirmąją repeticiją sekėsi gerai... Tuoj bus antroji repeticija.

Mozartas, žinoma, nuostabus, prakalbina širdį ir yra tikras balzamas sielai, kaip neseniai ir pavadinau savo kompaktinę plokštelę. Bet šis balzamas gana sunkiai „gaminamas“... Reikia labai mylėti šią muziką ir kaskart siekti atskleisti tikrąją kiekvienos natos vertę.

– Jūsų muzikinė patirtis aprėpia beveik visą XX amžių. Ar galėtumėte pasakyti, kas žadino didesnį įkvėpimą kurti – bendravimas ir bendradarbiavimas su žmonėmis ar pati muzika?

– Abu šie dalykai. Savaime suprantama, pirmiausia turėčiau būti dėkingas savo artimiesiems, giminaičiams, mamai, kurios seniai nebėra, gerbiamiems mokytojams, iš kurių paminėčiau du: Violą Thern, senos austrų giminės atstovę, ir Edwiną Fischerį, vieną iškiliausių pianistų, kuriuos man yra tekę pažinoti, taip pat dirigentą ir kompozitorių. O tuomet, žinoma, paminėčiau ir muzikos, kurią pamėgau jau vaikystėje, žadinamą įkvėpimą.

– Ar domitės ir naujausiomis muzikos formomis?

– Jų tiek daug! Apmaudoka, kad skirtumas tarp vadinamosios klasikinės, rimtosios muzikos ir popmuzikos, roko muzikos bei kitų naujausių žanrų toks didelis, jog jie tik labai retai susitinka... Gaila, seniau šitaip nebuvo. Štai kiek daugiau nei prieš šimtmetį Johannas Straussas rašė vadinamąją lengvąją muziką, bet to paties skambesio kaip Beethoveno, Schuberto arba Brahmso opusai. Yra ir kitokios šiuolaikinės muzikos, kuriai būdingi kitokie sąskambiai. Jos leitmotyvas yra Stockhausenas bei kiti iškilūs meistrai: Schnittke, Ščedrinas, kurį labai vertinu nepaisant to, kad mums kiek sudėtinga tarti jo vardą (juokiasi), Olivier Messiaenas, Bulezas – tai kitokia modernioji muzika, kuri turi savo vietą, bet vis tiek yra tarsi siejama tilto su klasikos tradicija. Bulezas, pavyzdžiui, pats diriguoja Wagnerį ir Bethoveną, taigi palaiko labai gyvą santykį su sena gera klasikine muzika.

– Nemanote, kad Jūsų paminėtas atotrūkis apskritai būdingas šių dienų Europos kultūrai?

– Taip, šiandien daug didesnis atotrūkis skiria vargšą ir turtingą, beraštį ir išsilavinusį. Daugelyje šalių aktuali vaikų, kurie nekalba arba nemoka rašyti savo gimtąja kalba, problema.

Mums, senosios kartos atstovams, iškelta didelė užduotis atkurti trūksta-

Vytauto PETRIKO nuotr.

Klaipėdos koncertų salėje vykusiame koncerte dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras bei solistai Rostislavas Krimeris (kairėje) ir Paulas Badura-Skoda

Muzikos barai / 38

Sukaktis mus tiltus.

– Viename interviu esate minėjęs, kad tikras Vienos gyventojas yra tas, kuris puoselėja ypatingą pasitikėjimą praeitimi.

– O, taip! Vienos nuostabiai graži praeitis... Tiksliau sakant, ji ne visuomet buvo graži, bet mes prisimename tik gražiąją dalį. Prieš pusmetį Vienoje buvo surengta puiki istorinė paroda apie gyvenimą šiame mieste XVIII ir XIX šimtmečiuose. Žmonės gyveno baisiuose butuose apgailėtinomis higienos sąlygomis, net vaikai buvo priversti dirbti po 12–14 valandų per parą, kad išgyventų. Šiuo atžvilgiu to laikotarpio nepavadinsi senais gerais laikais. Bet žvelgdami į praeitį su pasitikėjimu, mes stebime, kas vyko to meto mene, teatre, muzikoje, ir tuomet išties regime aukso vertus dalykus.

– Vaikystę prisimenate kaip auksinį savo gyvenimo metą?

– Taip, viena vertus, tai buvo laiminga vaikystė, kita vertus, nebuvau nė dešimties, kai prasidėjo politinės krizės, paskatinusios Antrąjį pasaulinį karą, ir nebuvau nė dvylikos, kai jis prasidėjo. O karas susijęs su karčiausiais ir prasčiausiais prisiminimais... Žinote, jau turėsiu atsiprašyti, nes metas į repeticiją.

– Kas paskatino Jus dalyvauti šiame muzikiniame projekte Klaipėdos koncertų salėje drauge su dirigentu A. Mustonenu, kolega pianistu Rostislavu Krimeriu ir Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus?

– Mes, atlikėjai, visuomet esame atviri kvietimams. Turėjau ryšių su Krimeriu ir kitais muzikantais, prieš trejetą metų grojau Minske, o jis netoli Lietuvos. Tad sumanėme pagroti čia. Lietuvoje esu buvęs anksčiau ir man čia labai patiko. Todėl džaugiausi ir buvau dėkingas už naują progą apsilankyti Klaipėdoje ir galimybę čia pasirodyti.

– Paskutinis klausimas – kaip puoselėjate savo pavydėtiną muzikinę formą?

– Repetuoti, repetuoti, repetuoti – nieko kito nebelieka, – šypsosi. – Stengtis gyventi nuosaikiai, valgyti kiek įmanoma mažiau ir daug miegoti – viskas labai paprasta. Šiek tiek gimnastikos, jogos. Ir, kadangi Lietuva katalikiška šalis, kas man labai svarbu, melstis! n

Filharmonija švenčia karališkojo instrumento 50-metį

Šiais metais Lietuvos nacionalinė filharmonija mini pagrindinėje Lietuvos scenoje besipuikuojančių vargonų 50-metį.

Ta proga spalio 16 ir lapkričio 6 dienomis Filharmonijoje surengti vargonų muzikos koncertai, prieš pirmąjį koncertą įvyko pokalbis su vargonininkais Leopoldu Digriu ir Renata Marcinkute-Lesieur, jį vedė Eglė Šeduikytė-Korienė.

Lapkričio 6 d. vargonavo M. K. Čiurlionio pianistų Leopoldas Digrys ir vargonininkų konkurso laureatai Balys Vaitkus, Jurgita Kazakevičiūtė ir Karolina Juodelytė, su maestro Donato Katkaus diriguojamu Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru solo griežė Leopoldas Digrys ir Renata Marcinkutė-Lesieur. Koncerte skambėjo Thierry Escaicho, Carlo Marios von Weberio, Ferenco Liszto, Louiso Vierne, Guy Boveto ir Franciso Poulenco kūrinių programa.

Ypač džiugu buvo išgirsti mūsų vargonų mokyklos patriarchą Leopoldą Digrį ir jo Lietuvoje išpopuliarintą Poulenco koncertą vargonams. Nuostabi muzika ir nesenkanti maestro energija bei meistrystė puikiai atskleidė karališkojo instrumento didingumą.

Lietuvoje vargonų istorija skaičiuoja jau daugiau kaip 600 metų. 1408 m. balandžio 11-ąją Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia laikoma seniausiu rašytiniu paminėjimu Lietuvos vargonų istorijoje: Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai tada išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes. Šiandien mūsų šalyje yra apie 500 vargonų, kurių seniausi – XVII a. pabaigos. Apie penktadalį visų Lietuvos vargonų sudaro XX a. instrumentai, tarp kurių – ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje stovintis muzikos instrumentų karalius.

Vargonų istorija šioje pagrindinėje Lietuvos koncertų salėje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai čia iš vienos uždarytos Vilniaus bažnyčios buvo perkelti pneumatiniai dviejų manualų (klaviatūrų) vargonai. Tačiau XX a. 6-ajame dešimtmetyje nuspręsta Didžiojoje salėje pastatyti naujus vargonus. Buvo pakviesta ilgametėmis tradicijomis pasižyminti vokiečių įmonė „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“, įsteigta dar 1820 m. ir visame pasaulyje sėkmingai besidarbuojanti iki šiol. Pavyzdžiui, jos vargonai gaudžia Magdeburgo katedroje Vokietijoje, Šv. Gvadelupės bazilikoje Mechike, šios įmonės instrumentas puikuojasi ir prestižinėje Leipcigo koncertų salėje „Gewandhaus“.

Taigi, 1963 m. Filharmonijos Didžiojoje salėje išskirtiniu Leopoldo Digrio rūpesčiu iškilo nauji neobarokinio stiliaus 3 manualų ir pedalų bei 52 registrų vargonai, kurių dispoziciją ir menzūras parengė H. J. Schuke, prospektą sukūrė W. Richteris, vargonus intonavo H. Wallbrechtas ir R. Nehmas. Filharmonijos vargonų atidarymo koncertas įvyko 1963 m. lapkričio 4 d., jame grojo vargonininkas W. Schettelichas iš Leipcigo (A. Schuke’s žentas). Antrajame atidarymo koncerte vargonavo L. Digrys. 1964 m. tos pačios firmos mokomieji vargonai buvo sumontuoti ir Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Vargonų salėje.

MB inf.

Muzikos barai / 39

Sukaktis ŠIAIS METAIS LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA ŠVENČIA PAGRINDINĖJE SALĖJE ESANČIŲ FIRMOS „ALEXANDER SCHUKE ORGELBAU POTSDAM“ VARGONŲ 50-METĮ. PIRMASIS ŠIAI SUKAKČIAI SKIRTAS KONCERTAS ĮVYKO SPALIO 16 DIENĄ, SOLINĘ PROGRAMĄ ATLIKO PASAULYJE ŽINOMA VARGONININKĖ IŠ PRANCŪZIJOS SOPHIE-VERONIQUE CAUCHEFER-CHOPLIN. Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin nuo 1985 m. yra antros pagal dydį Paryžiaus Šv. Sulpicijaus (St. Sulpice) bažnyčios, taip pat Šv. Žano Baptisto de La Salio (Saint Jean Baptiste de La Salle) bažnyčios vargonininkė. Jos muzikiniai pasiekimai įvertinti Prancūzijos kultūros ministerijos apdovanojimu. 1990 m. Sophie-Veronique tapo pirmąja moterimi vargonininke, pripažinta tarptautinio Šartro vargonų improvizacijų konkurso laureate (II premija). Šiuo metu vargonininkė dėsto improvizaciją ir interpretaciją Londono karališkajame koledže. Vargonininkė yra įrašiusi Bacho, Mendelssohno, Brahmso, Francko, Rheinbergerio, Messiaeno, Grunenwaldo, Rotho vargonų muzikos kompaktinių plokštelių, ji laikoma viena geriausių savo kartos improvizatorių. Koncerte Vilniuje klausytojai galėjo mėgautis J. S. Bacho, C. Francko, A. Renaud, J.-J. Grunenwaldo, D. Bédard’o, Ch. M. Widoro kūriniais bei nuostabia improvizacija, kuriai temas klausytojai galėjo užrašyti išdalintuose lapuose.

Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin

Muzikos barai / 40

Improvizacijos meistrë

Dieną po koncerto atlikėją kalbinau Prancūzų kultūros centre, įsikūrusiame Vilniuje, Didžiojoje gatvėje.

– Pirmiausia norėčiau paklausti, kaip pradėjote atlikėjos kelią. Ar Jūsų šeimoje buvo muzikų?

– Taip, mano mama buvo fortepijono mokytoja, tėtis grojo fleita, senelis buvo violončelininkas, jis įkūrė muzikos mokyklą mano gimtajame Nogent-le-Rotrou miestelyje. Ši muzikos mokykla dabar pavadinta senelio vardu. Mano brolis taip pat yra violončelininkas.

– Kodėl pasirinkote būtent vargonus?

– Ilgai studijavau fortepijoną – jo pamokas lankyti pradėjau būdama penkerių ir studijas tęsiau iki dvidešimties metų. Tačiau būdama keturiolikos bažnyčioje išgirdau vargonus, tai buvo vox celeste (lot. dangaus balsas) vargonų registras. Vargonų skleidžiami garsai ir spalvų įvairovė paliko man labai gilų įspūdį. Vargonus pasirinkau dar ir dėl to, kad mano fortepijono mokytoja buvo bjauri – nepaprastai griežta, žnaibydavo rankas ir mušdavo per pirštus.

Savo tėvams pasakiau, kad jei studijuosiu konservatorijoje, norėčiau groti ir kitu instrumentu, nes kiekviena fortepijono pamoka buvo labai sunki emociškai.

Vargonus pradėjau studijuoti Le Mano konservatorijoje (l’École Nationale de Musique du Mans). Le Mano miestelis yra 68 kilometrai nuo vietos, kurioje gimiau. Paauglystėje būdavo sunku keliauti traukiniu iki konservatorijos ir atgal, kai draugai tuo metu veikdavo ką nors įdomaus, tačiau mano mama buvo griežta ir į diskusijas nesileisdavo. Dabar jai už tai galiu padėkoti.

– Kaip pradėjote vargonuoti bažnyčioje?

– Savo gimtajame miestelyje vargonais pradėjau griežti būdama keturiolikos metų. Vėliau, kai atvykau studijuoti į Paryžių, grojau įvairiose bažnyčiose, o 1983 metais tapau pagrindine vargonininke Šv. Žano Baptisto de La Salio bažnyčioje, nes ten susipažinau su vargonininku, kuris ir pasiūlė šį darbą. 1985 m. dalyvavau konkurse ir tapau asistuojančia didžiųjų Šv. Sulpicijaus bažnyčios

vargonų vargonininke, ten dirbu iki šiol. Taigi jau keturiasdešimt metų esu bažnyčios vargonininkė (juokiasi).

– Kada pradėjote koncertuojančios vargonininkės karjerą?

– Kai man buvo 18–19 metų, grojau savo miestelio bažnyčioje ir aplinkiniuose miesteliuose. Esu tikra, kad Dievas padėjo man tapti Šv. Sulpicijaus bažnyčios vargonininke. Groti tokiais nuostabiais vargonais, kurie yra žinomi visame pasaulyje, tikra dovana. Ten susipažinau su daugybe žmonių ir todėl pradėjau vis daugiau koncertuoti pasaulyje.

– Kada ir kodėl susidomėjote improvizacija?

– Improvizuoti pradėjau paauglystėje skambindama fortepijonu.

Tuo metu klausydavau daug muzikos, populiarių dainų ir čia pat prisėdusi prie fortepijono galėdavau pagroti melodiją draugams. Melodiją kartodavau, bet jau ką nors joje pakeisdama. Mokydamasi Paryžiaus konservatorijoje nusprendžiau studijuoti ir improvizaciją. Per trejų metų kursą mokiausi improvizuoti visokių formų kūrinius – simfoniją, preliudą, fugą, tokatą, kantileną ir kt. Improvizuojant dėstytojo pateikta tema būdavo privaloma laikytis klasikinės formos, nesvarbu, ar improvizacija romantinio, ar modernaus stiliaus.

Improvizacijoje labai svarbūs muzikiniai pagrindai, tik tada gali jaustis laisvas. Nėra taip, kad groji bet ką ir bet kaip – turi žinoti, kur link vedi muzikinę mintį, kaip pradėsi ir kaip baigsi improvizaciją, ne mažiau svarbi ir trukmė. Mano dėstytojas pasakydavo, kad improvizacija turi trukti dešimt minučių, o tai reiškė, kad ne aštuonias ir ne dvylika. Taip aš improvizuodama pradėjau „gerbti“ laiką.

– Kiek žinau, Prancūzijoje pamaldų metu improvizuoti vargonais yra vienas pagrindinių vargonininko uždavinių.

– Prancūzijoje tai sena tradicija.

XIX a. pabaigoje C. Franckas Paryžiaus konservatorijoje dėstė tris kursus, iš kurių du buvo skirti improvizacijai ir tik vienas interpretacijai, o tai rodo, kad improvizacija buvo labai svarbi. Pamaldos bažnyčioje tuo metu trukdavo gana ilgai ir beveik nebūdavo tylos momentų. Vargonininkas

turėdavo užpildyti kelių minučių tarpus, o rasti būtent tokios trukmės muzikinių kūrinių sunku. Štai kodėl improvizacija buvo tokia svarbi ir tokia liko. Šią tradiciją tęsiu ir aš.

– Ar skiriasi improvizacija koncerte ir per pamaldas?

– Labai geras klausimas. Taip, tai nėra tas pats. Koncerte galiu improvizuoti populiariomis temomis (niūniuoja „Dviejų gaidelių“ melodiją). Žinoma, pamaldų pabaigoje galiu groti tokią pat tokatą kaip ir koncerte. Bet bažnyčioje dažniausiai improvizuoju grigališkojo choralo arba giesmės, kurią gieda choras, tema. Labai mėgstu improvizuoti pagal tekstus. Bendradarbiauju su aktoriais, kurie skaito tekstą, o tuo metu aš improvizuoju.

Taip pat kelis kartus esu improvizavusi paveikslų temomis.

– Prašyčiau papasakoti apie savo pedagoginę veiklą.

– Karališkajame Londono koledže jau šešerius metus dėstau improvizaciją ir interpretaciją. Prieš tai mokydavau privačiai. Šiuo metu turiu 10 studentų iš Italijos, Amerikos, Danijos, Švedijos, Vokietijos. Pradžioje studentai bijo improvizuoti, tačiau vėliau išlaisvėja ir jiems puikiai sekasi. Problemiška, kad dabar studentas vargonininkas mieliau renkasi groti koncertus, nei dirbti bažnyčioje ir improvizuoti. Darbas bažnyčioje nėra lengvas, kartais sekmadienį būna ir penkerios mišios...

– Koks Jūsų mėgstamiausias kompozitorius?

– Maurice’as Ravelis. Labai mėgstu jo muziką. Taip pat mėgstu Poulenco, Francko, Widoro, Mendelssohno, Duruflé, Bacho, Rheinbergerio ir daugelio kitų kompozitorių muziką, bet išskirčiau būtent romantinio stiliaus kompozitorius.

– Vilniuje esate ne pirmą kartą...

– Kai atvykau pirmą kartą, buvau sužavėta šio miesto grožio, nuostabių pastatų. Grojau Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai daug žmonių po šv. mišių pasiliko koncerte. Buvau maloniai nustebinta.

– Dėkoju už pokalbį

n Kalbėjosi Paulius GRIGONIS

Muzikos barai / 41

Sukaktis Alina RAMANAUSKIENĖ

K

aip reta gražų vėlyvą rudens vakarą M. K. Čiurlionio namai kvietė į pianistės Alos Bendoraitienės jubiliejinį vakarą-koncertą.

Muzikinę dovaną savo Mokytojai skyrė M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos mokinės Eglė Valuckaitė, Greta Zamyckaja ir Jūra Elena Šeduikytė. Mylimą koncertmeisterę sveikino gražus būrys Lietuvos muzikantų – obojininkas Robertas Beinaris, trimitininkas Algirdas Januševičius, valtornininkas Mindaugas Gecevičius, altininkas Rolandas Romoslauskas, solistas Remigijus Sabaliauskas, smuikininkai Zbignevas Levickis, Ilona Klusaitė, Ieva Sipaitytė, violončelininkė Vita Šiugždinienė, fleitininkas Andrius Radziukynas, klarnetininkas Algirdas Budrys ir ypatingą statusą šiame vakare turėjęs kontrabosininkas Giedrius Bendoraitis. Prie fortepijono savo pozicijų visą vakarą niekam neužleido pati solenizantė.

Pasirinko būti pianiste

Ala Bendoraitienė – pianistė, koncertmeisterė, pedagogė, plataus

Brandos metas akiračio ir polėkio muzikė. Prie šių žodžių būtinai pridėkime dar vieną – t a l e n t i n g a . Anksčiau toks epitetas reikšdavo daug, rašantieji nedažnai jį vartodavo. Dabar šis žodis gerokai nuvertintas, nuskurdintas, iškreipta jo prasmė. Todėl kai talentinga pelnytai norisi pavadinti išskirtinių gabumų asmenybę, kyla neišvengiamas klausimas: ar kas nors dar tiki šio graikiškos kilmės žodžio tikrumu, svarumu, stiprumu?

Detalizuosiu, kad patikėtų.

Alos prigimtis imli grožiui, ji moka duoti ir priimti, gėrėtis, stebėti ir stebėtis, patirti naujų įspūdžių, plėsti savo pažinimo lauką.

Alos pianizmo įgūdžius suformavo griežti ir reiklūs pedagogai: Birutė Strolienė Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, profesoriai Stasys Vainiūnas ir Mūza Rubackytė LMTA (A. Bendoraitienė – pirmoji šios žymios pianistės absolventė).

Būdama septynerių Ala debiutavo ne bet kokioje, o Kauno filharmonijos salėje, trylikos metų skambino N. Rakovo koncertą su orkestru, kurį dirigavo pats autorius!

Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje mokėsi puikiai. Esu liudininkė – sudėtingiausius solfedžio diktantus užrašydavo žaibiškai, pasižymėjo ryškiais literatūriniais polinkiais, nesvetimi jai buvo ir tikslieji mokslai.

Galėjo rinktis bet kurią profesiją.

Pasirinko būti muzike, pianiste.

Supama darnos

Tokį apsisprendimą lėmė ir jaunosios pianistės aplinka: tėvai – Kauno inteligentai, jų namai buvo visai arti filharmonijos ir Muzikinio teatro. Na, o Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija tuomet buvo įsikūrusi pačioje miesto širdyje, netoli Rotušės aikštės, rėmėsi į Maironio muziejų. Kiekvieną rytą ir vakarą buvo girdėti Katedros varpų gausmas, tiesa, tuomet labai Po koncerto M. K. Čiurlionio namuose 2012 m.

Muzikos barai / 42

prislopęs (dėl visiems žinomų priežasčių), užtat dar labiau užburiantis ir nežemiškas. Keliolika metrų už mokyklos kiemo atsiverdavo vienas nuostabiausių Lietuvos vaizdų – Nemuno ir Neries santaka.

Alos bendraklasiai buvo vadinami gabuoliais. Tarp jų ryškiausios buvo trys pianistės: Rūta Šmigelskaitė-Ibelhauptienė, Eglė Janulevičiūtė ir Ala, dabar Lietuvoje ir už jos ribų pripažintos menininkės.

Koncertmeisterė

Kaip koncertmeisterė Ala pradėjo reikštis baigusi LMTA. Pianistė yra sukaupusi didžiulę patirtį ir beveik neaprėpiamą repertuarą. Ji yra akompanavusi stygininkams, pūtikams, dirigentams, vokalistams, mušamųjų virtuozams, dalyvavusi literatūros vakaruose.

Ypač įdomi, galima sakyti, unikali Alos patirtis muzikuojant drauge su šalies smuikininkais. Jai teko akompanuoti patiems žymiausiems: Raimundui Katiliui, Vilhelmui Čepinskiui, Rūtai Lipinaitytei, Zbignevui Levickiui, Ievai Sipaitytei, Dariui Dikšaičiui. Kai Ala gyveno ir dirbo Kaune, glaudūs kūrybiniai saitai ją siejo su smuikininke Ilona Klusaite.

Abi surengė daugybę koncertų įvairiose miesto salėse, tuo pačiu metu (1995–1997 m.) stažavosi prof. Eugenijaus Paulausko kamerinio ansamblio klasėje. „Tuomet buvome jaunos pedagogės, dirbome J. Naujalio muzikos gimnazijoje, – pasakoja Ilona Klusaitė. – Abi grįžome į tą mokyklą, kurią buvome baigusios. Niekaip negalėjome išsitekti tarp klasių sienų, pradėjome drauge muzikuoti. Kiek vėliau mums labai padėjo studijos pas prof.

E. Paulauską. Parengėme kelis didingus veikalus: J. Brahmso Pirmąją sonatą smuikui ir fortepijonui, L. van Beethoveno VI ir C. Francko A-dur sonatas. Vėliau iš didesnės apimties veikalų klausytojams pristatėme Z. Virkšo sonatą „Į kylančią paukštę“, sudėtingą čekų kompozitoriaus L. Matoušeko sonatą, grįstą ketvirtatonių technika. Kerėjo Alos išgaunamas prabangus fortepijono garsas, bravūriška technika, nepaprastai bėglūs

pirštai. Žinoma, ir labai poetiškas vidinis pasaulis...“ Su Vilhelmu Čepinskiu pianistė dalyvavo sąjunginiame konkurse Odesoje, tarptautiniame B. Dvariono atlikėjų konkurse. „Reikliausi vertinimo komisijų nariai negalėdavo nepastebėti pianistės Alos Bendoraitienės profesionalumo, ansamblio pojūčio, gebėjimo atsiliepti į kiekvieną partnerio emocinį proveržį, – prisimena V. Čepinskis. – Be to, ji puikiai skaito iš lapo ir yra greitos reakcijos, o tai ne taip dažnai pasitaikančios savybės. Kai mes abu koncertuodavome, buvau paauglys. Žavėjo ne tik šios pianistės talentas, bet ir žmogiškosios savybės: ji rūpindavosi, kad nepervargčiau, kad būčiau pavalgęs, kad laisvai jausčiausi scenoje...“

Solistė

Muzikinei visuomenei pianistė Ala Bendoraitienė gerai žinoma ir kaip solistė. Ji yra surengusi rečitalius Prancūzijoje, Serbijoje, Kosta Rikoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Italijoje koncertavo su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, skambino solo partiją.

Tąsyk buvo atliekama L. van Beethoveno fantazija fortepijonui, chorui ir orkestrui. Glaudūs ryšiai su LVSO A. Bendoraitienę sieja iki šiol, daugiau nei 50 (!) kartų įvairiose Europos valstybėse skambėjo C. Orffo kantata „Carmina burana“, kurioje Ala atliko fortepijono partiją.

Na, o naujausias solidus opusas – „įvaizdintos“ muzikos koncertas, skirtas Lietuvos kompozitorių sąjungos 70-mečiui. Jame septyniasdešimt minučių skamba septynių lietuvių autorių kūriniai, kuriuos atlieka septyni Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai, o visus procesus matomai ir nematomai valdo dirigentas Vaclovas Augustinas.

Alos įrašai transliuojami per Vengrijos, Didžiosios Britanijos (BBC), Serbijos, Latvijos, Lietuvos radijo stotis.

Pedagogė

Prof. kompozitorius Nikolajus Rakovas sveikina jo Koncerto fortepijonui su orkestru Nr. 1 mažąją atlikėją Alą Vetlovą, 6 klasės mokinę (mokytoja Birutė Strolienė), 1976 m.

Tokia ji ne tik koncertų salėse, bet ir akademinėje bendruomenėje – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir LMTA. Apie savo jau 26 metus trunkančią pedagoginę veiklą pasakoja pati solenizantė: Svarbiausias mano tikslas – sužadinti meilę muzikai. Kad taip atsitiktų, savo mokiniams norisi atiduoti visas žinias, kūrybingai perteikti jiems privalomus kanonus, būtinus reikalavimus, be kurių mūsų meistrystė neįmanoma. Dar būtina išugdyti smalsumo, kuo gilesnių muzikinių įžvalgų, tobulėjimo poreikį.

Pastaruoju metu savo žiniomis dalinuosi ne tik su mylimais Lietuvos moksleiviais, studentais. Dažnai dalyvauju meistriškumo kursuose, mainų programose, koncertuoju kitose šalyse. Džiugu, kad ypač kūrybiški kontaktai yra užsimezgę tarp Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir tolimosios Kosta Rikos San Chosė nacionalinio universiteto bei Aukštųjų menų instituto Fortepijono fakultetų. Projektas „Draugystės tiltai“ tęsiasi jau kelerius metus. Ypač svarbu, kad Kosta Rikos publikai labai įdomu klausytis lietuvių autorių kūrinių, kad jų jaunųjų pianistų repertuare matome lietuvių kompozitorių pavardes: M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, V. Bartulio, J. Andrejevo... Šis projektas man atvėrė daug naujų galimybių, o svarbiausia, suvokimą, kad per trumpą laiką galima tiek daug nuveikti“.

Palinkėkime pianistei Alai Bendoraitienei, kad dar ilgą laiką muzika jai teiktų begalinį džiaugsmą! n

Įsimylėjusi meną. Harmoninga asmenybė. O dar pridėkime moterišką žavesį... Tokia Ala yra šiandien.

Muzikos barai / 43

Festivaliai Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

N

uo XX a. antrosios pusės Palanga buvo žinoma kaip vasaros muzikos sostinė. Lietuvos filharmonija įtvirtino tradicinius simfoninius, kamerinius koncertus, profesorius Saulius Sondeckis atvėrė naują erdvę rozariume. Nors daug kas Palangoje sunyko arba apgalvotai buvo sunaikinta (pavyzdžiui, sunkiai statyta koncertų estrada, renginių tradicijos), tačiau į kurorto triukšmo kakofoniją jau įsilieja ir kilnios klasikinės muzikos balsas.

Druskininkai, poilsiautojus viliojantys ramybe, pušų ošimu, gebėjo sudaryti galimybes atvykėliams rasti ne tik kūno, bet ir dvasios atgaivą.

Neįkyriai, bet visą vasarą Druskininkuose skamba profesionalų atliekama klasikinė muzika, vyksta intriguojantys renginiai. Pirmoji šių metų vasaros pusė džiugino gausiais smuikininkų, vargonininkų, dainininkų pasirodymais, o antrojoje karaliavo pianistai.

Rugpjūčio 14–23 dienomis vyko Lietuvos muzikų draugijos „XXI amžiaus muzika ir švietimas“ rengiamas konkursas-festivalis „Muzika be sienų“.

Organizatorių pagalbininkai buvo Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykla, Ukrainos susivienijimas „XXI amžiaus muzika ir švietimas“, Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“. Prie renginio prisidėjo UNICEF – Jungtinių Tautų vaikų fondas. Organizacija, kuri bendrauja su UNICEF, visada vertinama pasaulyje kaip atliekanti kilnią misiją vaikų labui, vadinasi – vardan ateities.

Vis dejuojantys tėvai, pertekliuje gyvenančios šeimos, pasaulio kurortuose laiką tuščiai leidžiantys jaunuoliai sunkiai įsivaizduoja pusbadžiu gyvenančius, sergančius ir skurde mirštančius vaikus. Apie tai pasakoja UNICEF ambasadoriai. Šiais metais Tanzanijoje su UNICEF misija lankėsi žurnalistė Beata Nicholson, aktorė Virginija Kochanskytė, aktorius Giedrius Savickas. Tanzanija – šalis, kurioje kiekvieną dieną nuo skurdo kenčia daugybė moterų ir vaikų, jie miršta nuo maliarijos, AIDS ir kitų ligų. Šalies kaimuose trūksta ne tik

Muzikos barai / 44

Muzika be sienø maisto, bet ir būtiniausių medikamentų, skiepų. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui valstybė – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus.

Tokia patirtis turėtų skatinti mus dėmesingiau pažiūrėti į savo vaikus.

O kiek pas mus skurdo? Kiek vaikų nepavalgo? Kiek negeba pasiekti mokyklos? Kiek iškrypusiais stuburais, gydytojų neprižiūrėti? Kiek auga „beklausių“, nes Švietimo ir mokslo ministerijoje nėra specialisto, suprantančio, kad vaikai privalo dainuoti.

Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie vadinami talentingais. Jie darbštūs ir dažnai nori išbristi iš sudėtingos savo vaikystės. Jie profesionaliai mokosi muzikos.

Ir šią vasarą festivalio-konkurso „Muzika be sienų“ organizacinio komiteto darbą koordinavo, stimuliavo pianistė profesorė Veronika Vitaitė.

Jos komandoje – Ukrainos nacionalinės muzikos akademijos profesorė Eleonora Tkač, maskvos Gnesinų muzikos akademijos profesorė Vera Nosina, Arhuso (Danija) muzikos mokyklos „Gradus“ direktorius Martinas Jepsenas, Druskininkų meno mokyklai savąją vadovavimo patirtį perdavusi Antanina Laurenčikienė ir dabartinė jos vadovė Onutė Akstinaitė-Subačienė, didžiulius renginio organizacinius uždavinius įveikianti Panevėžio muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Gražina Beleckienė, Balio Dvariono muzikos mokyklos

mokytojas Olegas Molokojedovas, Mykolo Romerio universiteto prof.

Rita Bieliauskienė.

Buvo sudarytos trys tarptautinės konkurso žiuri. Jos vertino pianistus solistus, atlikėjus, grojančius koncertus fortepijonui su kameriniu orkestru, fortepijoninius ir kamerinius ansamblius. Komisijose dirbo žinomi Lietuvos atlikėjai Guoda Gedvilaitė, Aleksandra Žvirblytė, Veronika Vitaitė, Gražina Ručytė-Landsbergienė, Ramutė Vaitkevičiūtė, Julius Andrejevas, Robertas Šervenikas, Algirdas Budrys, Olegas Molokojedovas ir kt., pedagogai ir muzikai iš Rusijos, Kazachstano, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Gruzijos, Ukrainos – Vera Nosina, Eleonora Tkač, Jekaterina Starodubrovskaja, Jarosławas Drzewieckis ir kt.

Renginyje buvo daug susitikimų su įdomiais festivalio dalyviais. Prof.

Vytautas Landsbergis šiais metais surengė išskirtinį iš M. K. Čiurlionio kūrybos sukomponuotą koncertąmonologą (be aplodismentų). Prof.

V. Nosinos solinis koncertas, bisais išplėsta programa sukėlė tikrą furorą.

Puikus buvo kazachų muzikos vakaras, kuriame dalyvavo ir Kazachijos ambasadorius. Klausytojai buvo dėkingi už atverstą mums tolimo ir nepažįstamo krašto klasikinio meno puslapį.

Festivalio garbės narys ir dailininkas Alfonsas Šuliauskas kasmet piešia konkurso dalyvių, atlikėjų portretus. Originalai dovanojami portre-

tų prototipams, o pats procesas lieka užfiksuotas renginio videoarchyve.

Adalbertas Nedzelskis visada rūpinasi, kad renginio dalyviai aplankytų su M. K. Čiurlionio gyvenimu susijusias vietas, primena istoriją, atveria tai, kas gal jau seniai būtų pamiršta. Šis dailėtyrininkas yra svarbiausias Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos palikimo sergėtojas Druskininkuose. UAB „Draugystės sanatorija“ direktorės Violetos Kaubrienės geranoriškumas, išmintis nuo pat pirmojo renginio kasmet plačiau atveria duris į Druskininkus saviems ir tolimiems festivalio svečiams. Renginio organizatoriai negaili padėkos žodžių ir kitiems poilsio namų, sanatorijų, viešbučių vadovams. Puiki atmosfera ir nemokami renginiai! Gal todėl Lietuvos svečiai sako: „Druskininkai atmintyje išliks kaip maža vasaros meno Meka“.

Tryliktasis konkursas „Muzika be sienų“ subūrė atlikėjus net iš 11 šalių.

Galime teigti, kad Lietuvos įvaizdį šis festivalis-konkursas kuria Europos valstybėse, JAV, Japonijoje. Pirmą kartą dalyvavo portugalai, SNG šalių atstovai, gruzinai.

Išskirtinis konkurso bruožas – neribojamas amžiaus cenzas, jo dalyvių amžiaus yra nuo 5 iki 75 m. O kokių kasmet susiburia kamerinių ansamblių! Šiais metais didelio pasisekimo sulaukė Algirdo Budrio ir Aleksandros Žvirblytės duetas. Girdėjome ir įvairių konkursų laureatę, Lietuvos muzikos akademijos auklėtinę, puikią naujosios muzikos atlikėją pianistę Rimą Chačaturian. Klausytojus gerai nuteikė koncertai „Žvaigždės ir žvaigždutės“. Įgyvendindamas kilnią UNICEF misiją, festivalis-konkursas suteikia galimybę pasirodyti, net konkuruoti neįgaliems vaikams, skatina reikštis mėgėjus, remia sunkiai gyvenančius talentingus vaikus. „Muzika be sienų“ savo pavadinimą įprasmina ne tik tuo, kad į renginį atvažiuoja daug kitų šalių atstovų. Druskininkuose susipažįstama su skirtingomis pedagoginėmis, interpretacinėmis mokyklomis. Labai svarbią vietą renginio programoje užima žiuri narių, iškilių pedagogų, rengiamos meistriškumo pamokos,

Žiuri narė prof. Aleksandra Žvirblytė

Žiuri narė prof. Jekaterina Starodubrovskaja

autoriniai seminarai, pvz., „Klasikinė sonata“, „Čiurlionis bendrakultūriniame kontekste“, psichologo prof.

Leonido Nemirovskio seminaras „Koncertinio atlikimo technologija“, motologo doc. Ulfo Henriko Goehle visiems atlikėjams aktualus seminaras „Sąmoningas judėjimas“. Martinas Jepsenas dalijosi patirtimi, kaip spręsti technines jauno pianisto problemas. Autorinis džiazo pianisto Olego Molokojedovo seminaras bandė įtikinti, kad džiazas – protinga ir kūrybinga improvizacija – būtinas ir kiekvienam klasikinį repertuarą atliekančiam pianistui Kūrybinius meistriškumo seminarus vedė profesoriai Vera Nosina, psichologas Leonidas Nemirovskis, Veronika Vitaitė ir klarnetininkas Algirdas Budrys, prof. V. Landsbergis ir J. Drzewieckis. Meistriškumo pamokas konkurso dalyviams skyrė visi žiuri nariai. Galima buvo pasimokyti ir pas ilgametę dainininkų partnerę G. Ručytę-Landsbergienę, ir pas fortepijoninio dueto žanrą praktikavusią R. Vaitkevičiūtę, jaunieji muzikantai dirbo su pedagogėmis ir koncertuojančiomis pianistėmis A. Žvirblyte, G. Gedvilaite ir kt. Pianistams aktualus buvo Gruzijos pedagogės Medėjos Šaladzės (Medea Shaladze) seminaras tema „Darbas su garsu“. Aišku, įdomus buvo ir atgijęs fortepijoninis duetas „ViVa“ (V. Vitaitė, R. Vaitkevičiūtė).

Kūrybingus vakarus ir mokslinę-metodinę konferenciją vedė pedagogas Viktoras Januškevičius. Su technologijų pagalba galima buvo pamatyti iškilių muzikos kūrinių interpretacijų, diskutuoti. Rimantas Ja-

neliauskas pristatė naujus M. K. Čiurlionio kūrybos tyrimus.

Atvykusiems į Lietuvą buvo ypač svarbu išgirsti lietuviškos fortepijoninės muzikos. Koncertuose skambėjo daug M. K. Čiurlionio, taip pat Vytauto Laurušo, Algimanto Bražinsko, Zitos Bružaitės, Ugnės Giedraitytės ir kitų autorių kūrinių. Buvo atlikta M. K. Čiurlionio amžininkų opusų, atlikėjai ir klausytojai susipažino su portugalų, baltarusių, kazachų kompozitorių darbais. Šiais metais būta netikėtumų: II premiją kamerinių ansamblių kategorijoje pelnė neįgali pianistė Dainora Laukžemytė su mokytoja Renata Krikščiūnaite-Barcevičiene, mėgėjų muzikantų kategorijoje puikiai pasirodė dainininkė iš Rusijos Tatjana Kozgova, II premiją tarp pianistų solistų pelnė 75 metų Gnesinų muzikos akademijos dėstytoja Liudmila Artemjeva, išlaikiusi puikią formą ir įdomų požiūrį į interpretuojamus F. Liszto, ispanų kompozitorių kūrinius.

Puikūs muzikantai pasirodė konkurso su kameriniu orkestru (dirigavo R. Šervenikas) kategorijoje. Grand Prix laimėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Konstancija Kerbedytė (mok. A. Žvirblytė) už J. S. Bacho koncertą f-moll. Premijas taip pat pelnė Lietuvos atstovai Matas Gancevičius, Emilis Šarinskas, Liubov Sergijenko. Laureatų būryje – ukrainiečių Anastazijos Ganzenko, Yanos Tur kamerinis ansamblis, Kauno trio (Indrė Čepinskienė, Asta Krištaponienė, Lina Krėžštaitė), Lodzės G. ir K. Bacevičių muzikos akademijos auklėtinis Andrzejus Zawadzkis,

Muzikos barai / 45

Jaunieji

Muzikos barai / 46

Vykstu į darbą – į Japoniją „Gyvenu Lietuvoje, o dirbu – Japonijoje“. Nors po tokio Danielio Rubino teiginio teksto autoriaus antakiai nepatikliai susiraukia, vilnietis kontrabosininkas smagiai šypteli. „Per savo karjerą nėra tekę koncertuoti tik Afrikoje ir Antarktidoje, todėl nėra nieko keista, jog galų gale likimas nubloškė pas japonus“, – juokiasi muzikantas. Netrukus situacija pradeda aiškėti.

D. Rubinas – ilgametis kamerinio styginių orkestro „Kremerata Baltica“ narys, su šiuo itin aktyviai koncertuojančiu kolektyvu apkeliavęs bemaž visą pasaulį. Kontrabosininko ir orkestro keliai po 15 metų bendradarbiavimo išsiskyrė, tačiau praeityje užmegztos naudingos pažintys niekur nedingo. Lietuvį į savo gretas pasikvietė Japonijoje, Išikavos prefektūroje esančio Kanazavos miesto orkestras (Orchestra Ensemble Kanazawa, OEK). „Ryšiai su šiuo kolektyvu užsimezgė dar ankstyvaisiais „Kremerata Baltica“ laikais. Anksčiau, kaip kviestinis atlikėjas, į tarptautinį Kanazavos orkestrą vykdavau kartą per sezoną, o dabar japonai man pasiūlė nuolatinį kontraktą, – pasakoja D. Rubinas. – Nuo sausio į Japoniją vyksiu 2–3 kartus per metus, per sezoną tokios darbo kelionės užtruks apie 5–6 mėnesius. Li-

kusį laiką vietoj manęs gros kontrabosininkė iš Bulgarijos. Taigi vyks nuolatinė rotacija.“ Įprastai Kanazavos orkestre groja 40 muzikantų iš įvairių pasaulio kampelių, per metus kolektyvas turi apie 100 koncertų Japonijoje ir už šalies ribų. Išikavos prefektūros finansuojamo orkestro sudėtis Lietuvai šiek tiek neįprasta – kamerinė styginių grupė yra papildyta beveik visų rūšių pučiamaisiais instrumentais bei timpanais. „Atliekame įvairiausių stilių ir epochų muziką – nuo baroko iki šiuolaikinių kūrinių. Jeigu reikia, samdoma papildomų atlikėjų, tačiau dažniausiai sudėtimi jis primena L. van Beethoveno laikų orkestrą – kartu su styginiais groja dvi fleitos, du obojai, du fagotai, dvi valtornos ir kt. Jeigu vertintume pagal vokišką sistemą, tai būtų aukščiausios – A klasės – orkestras“, – sako Japonijoje įsitvirtinęs lietuvis.

Kanazava ir Vilnius – labai panašūs pagal dydį, tačiau Japonijos mastu Kanazava yra mažas miestas. Ramus gyvenimas jame vilniečiui patinka, bet kontrabosininkas pripažįsta, kad europiečiui pasijusti savam japoniškoje aplinkoje nėra lengva. „Kolegos po darbo tarpusavyje beveik visiškai nebendrauja, susirasti draugų japonų sudėtinga. Į užsieniečius apskritai žiūrima gana įtariai, kartais net iš aukšto. Šilčiau priimami tik tie, kurie yra susituokę su japonu ar japone“, – skirtumus

Danielis Rubinas

DANIELIO RUBINO DOSJĖ

Beatos JUNELYTĖS nuotr.

portugalas Edgaras Cardoso, gruzinai Tamar Kandelaki, Elenė Eliozišvili ir Nino Modebadzė, kazachas Adilas Kazambajevas, danas Elias Holmas, baltarusė Hanna Knyš, lietuviai Lukas Gedvilas, Antonas Cifirovas, Gustė Gudelytė, Eglė Minčiūnaitė.

Konkurso apdovanojimai – koncertai Lietuvoje ir užsienyje. Žiuri nariai stengiasi sudaryti galimybes koncertuoti jų valstybėse. Grand Prix ir kitų aukščiausių apdovanojimų laureatai laukia kvietimų į Gdanske (Lenkija) įvyksiantį pianistų forumą, kuriame pasirodys gaudami 120 eurų stipendiją, be to, jiems nereikės mokėti dalyvio mokesčio. K. Kerbedytei teko 100 eurų dovana ir stažuotė Maskvoje.

Dviejų laureatų laukia Frankfurtas, keturių – Gruzija, trijų jauniausių laureatų – festivalis Danijoje, keturių – tarptautinis festivalis Breste. Penki laureatai koncertuos su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, ne vienas pasirodys Panevėžio paveikslų galerijoje.

Festivalio organizatoriai sudaro puikią terpę talentingiems, kūrybingiems vaikams, jaunuoliams, skatina ir realiai įgyvendina mokymosi visą gyvenimą koncepcijos esmę, kuria iniciatyvios, kūrybingos Lietuvos įvaizdį. Reikia ir išmoningumo, nes visa tai sukurta negaunant reikiamo finansavimo. Kaip skaudu rimtai, profesionaliai dirbančioms Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, kai vienas nedidukas festivalis Nidoje, aptarnaujantis pasiturinčius užsieniečius, finansuojamas taip, kaip keturi reikšmingi Lietuvos kultūrai festivaliai. Kodėl?

Vasaros akademija baigėsi. Muzika be sienų skleis Lietuvos kultūros ženklus, ugdys jaunus menininkus, matančius kitų skausmą, girdinčius pagalbos šauksmą, skleidžiančius gerumą.

Rugpjūčio 31 d. Šv. Jonų bažnyčioje klasikinės muzikos pasirodymą surengė tenoras Arūnas Dingelis ir pianistas, Londono karališkosios muzikos akademijos absolventas Mantautas Katinas. Dalį už koncertą surinktų pinigų jie skyrė UNICEF misijai Tanzanijoje! n

Gimė 1972 m. Mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (dėst.

A. Bujokas), studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (dėst. V. Sereika, A. Gurinavičius).

Yra grojęs Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre (beveik 10 metų buvo grupės koncertmeisteris), kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“, koncertavęs su pasaulinio garso atlikėjais G. Kremeriu, J. Bašmetu, M. Brunello ir kt.

Grojo solo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, orkestrais „Kamerata Klaipėda“, „Kremerata Baltica“.

Daug koncertavo su Klaipėdos kameriniu orkestru, kartu su kolektyvo meno vadovu violončelininku Mindaugu Bačkumi surengė ne vieną dueto rečitalį Lietuvoje ir Vokietijoje.

Kontrabosininkas – nuolatinis meistriškumo kursų, įvairių festivalių dalyvis. Pats yra vedęs meistriškumo kursus San Paulo mieste Brazilijoje. Šiuo metu – Kanazavos orkestro (Japonija) koncertmeisteris, dueto „Together“ narys, koncertus organizuojančios UAB „DRprojects“ direktorius.

Beatos JUNELYTĖS nuotr.

Danielis Rubinas su žmona ir scenos partnere Agne Doveikaite-Rubine

Danielis Rubinas su kolegomis Japonijoje

nuo lietuviškos aplinkos vardija muzikantas.

Tiesa, tokie santykiai turi ir savų pranašumų. „Kolegai drąsiai gali pasakyti, kad jis groja nešvariai ar neteisingai. Japonas tai priims kaip darbinį patarimą, o ne asmeninį įžeidimą, kas dažniausiai nutinka Lietuvoje. Darbo sąlygos ten apskritai idealios“, – pastebi D. Rubinas.

Jaustis smagiau tolimojoje šalyje padeda žmona Agnė Doveikaitė-Rubinė, į Japoniją neretai skrendanti kartu. Smuikininkė taip pat prisijungia prie Kanazavos orkestro, o laisvalaikiu muzikuoja kartu su vyru – pora yra sukūrusi šeimyninį duetą „Together“, gyvuojantį jau šešerius metus. „Viskas prasidėjo nuo specialiai mums parašyto Tado Žukausko kūrinio „Kūno narve ji nervingai vaikšto“. Jis skambėjo praktiškai visur, kur tik esame koncertavę – ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Vokietijoje, ir Austrijoje, ir Japonijoje. Ilgainiui repertuaras ėmė plėstis, pasirodymų pobūdis darėsi labai įvairus – nuo rimtų koncertų didelėje scenoje iki privačių renginių. Yra buvę ir taip, kad vieną dieną su orkestru atliekame dvigubą Giovanni Bottesini koncertą, o kitą esame kviečiami groti uždarame vakarėlyje, – prisimena pašnekovas. – Dabar žmonėms reikia lygio.

Jeigu jie per gimtadienį ar vestuves nori pasiklausyti gerai atliekamos muzikos, kodėl gi ne? Per tokius renginius ir pagroji, ir plačiau papasakoji apie instrumentus, muzikos stilius.

Taip kartu atliekamas ir šviečiamasis darbas“.

Kūrinių kontrabosui repertuaras gerokai skurdesnis nei populiariausiems styginiams instrumentams smuikui ir violončelei, todėl renkantis programą duetui tenka gerokai pasukti galvą. Pasak D. Rubino, „Together“ vis dažniau naudojasi amerikiečių kontrabosininko ir kompozitoriaus Franko Proto aranžuotėmis: „Tai – tikras lobis. Be autorinių kompozicijų, šis kontraboso genijus instrumentui pritaikė daugybę populiarių J. S. Bacho, L. van Beethoveno, W. A. Mozarto, R. Glière´o ir kitų kompozitorių kūrinių, neseniai atlikome jo kontrabosui ir smuikui aranžuotą Händelio ir Halvorseno „Pasakaliją“.

Tiesa, dalis Proto muzikos – virtuozinė, todėl kai kurie kūriniai įkandami tikrai ne visiems.“

Lietuviška šiuolaikinė kūryba duetui taip pat nesvetima. Šį rudenį jis dalyvavo Vilniaus universitete surengtame originaliame šokio koncerte „Kontrakojis“, kuriame į vieną visumą susiliejo T. Žukausko muzika, režisieriaus Andriaus Pulkauninko choreografija ir videomenininko Šarūno Kuckailio vaizdo projekcijos. Su Kanazavos orkestro kamerine sudėtimi Japonijos publikai lietuviai atlikėjai yra pristatę dar vieno jauno mūsų šalies kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muziką.

D. Rubinas neslepia, kad jį gerokai nustebino Japonijos žmonių išprusimo lygis. „Dar neteko susidurti su japonu, kuris nebūtų girdėjęs Lietuvos vardo. Netgi Vokietijoje kyla daugiau sunkumų aiškinant, kas mes tokie ir kur gyvename. Mokslui ir žinioms Japonijoje skiriamas nepaprastas dėmesys, tvarka mokyklose yra tiesiog geležinė“, – pasakoja muzikantas.

Viena įdomesnių lietuvio pažinčių Japonijoje – susitikimas su kompozitoriumi Atsuhiko Gondai, sukūrusiu oratoriją „Sakurų priminimai“. Ji pasakoja apie II pasaulinio karo metais Kaune rezidavusį ir tūkstančius žydų savo išduotomis vizomis išgelbėjusį japonų diplomatą Čijūnę Sugiharą. Kūrinio libretą parašė lietuvių poetas Rimvydas Stankevičius. Premjera, kurią rengs didžiulės abiejų šalių menininkų pajėgos, 2014 m. metų sausį turėtų įvykti Nacionaliniame Kauno dramos teatre. „Kompozitoriui reikėjo patarimų dėl lietuviško teksto. Jis atvyko specialiai iš Tokijo, visą dieną praleidome prie partitūros. Autorius dainuodamas demonstravo oratorijos ištraukas, o mes su Agne sekėme, ar taisyklingas kirčiavimas, ar nėra loginių klaidų. Patirtis neįprasta – bus labai įdomu išgirsti, kaip skambės užbaigtas ir paruoštas kūrinys“, – sako D. Rubinas.

Kai muzikantas išskrenda į Japoniją, jo kontrabosas lieka Lietuvoje. Laikai, kai 15–25 kg (priklausomai nuo medžio, dydžio ir futliaro) sveriantys instrumentai keliaudavo kartu su savininkais, liko praeityje. Dabar atlikėjams dažniausiai tenka groti išsinuomotais instru-

mentais. „Kartu su specialia lėktuvo bagažo dėže instrumento svoris padidėja iki 40–60 kg. Labai daug papildomo vargo, kontrabosus priima tik elitinėms priskiriamos aviakompanijos.

Instrumentus tenka nuomotis iš privačių asmenų, meistrų, koncertų salių, – keliaujančių kontrabosininkų kasdienybę apibūdina D. Rubinas. – Kartais „bosą“ gauti pavyksta nemokamai, tačiau pasitaiko ir paradoksalių situacijų. Viename iš Sibiro miestų buvo tik du kontrabosai – lygiai tiek, kiek reikėjo „Kremerata Baltica“ kolektyvo pasirodymui. Deja, prieš pat koncertą nutrūko vieno iš instrumentų styga. Organizatoriai apskambino visą miestą, tačiau pavyko rasti tik stygą bosinei balalaikai. Viskas baigėsi tuo, kad pasikeisdami visą programą sugrojome vienu kontrabosu“.

Atlikėjas šmaikštauja, kad prie naujo instrumento priprasti reikia lygiai taip pat kaip ir prie naujos mašinos. „Kai iš mažo automobilio persėdi į didelį, patiri stresą. Kai mašinas keiti dažniau, tai tampa įprasta, tačiau netikėtai vis tiek gali pamiršti gabaritus.

Taip pat ir čia. Kiekvienas instrumentas turi savo ypatumų. Dydis, atstumai tarp stygų, garso išgavimo subtilybės. Prireikia šiek tiek laiko, kol įpranti“, – sako muzikantas.

Paklaustas, ar dėl karjeros visam laikui galėtų įsikurti svečioje šalyje, kontrabosininkas susimąsto. „Abejoju, ar Japonijoje galėčiau gyventi nuolatos... Tačiau turiu pripažinti, kad dabartinė situacija yra puiki. Lietuvoje taip pat praleidžiu pakankamai daug laiko, spėju pakoncertuoti ir čia, ir užsienyje. Prie kelionių esu įpratęs ir negaliu sakyti, kad jos man nepatinka, – prisipažįsta atlikėjas. – Tikrieji metai „ant sparnų“ buvo tuomet, kai grojau „Kremeratoje“, tačiau ilgainiui visų darbų aprėpti nebegali. Galbūt sugrįžti ten dar teks, bet šiuo metu išgyvenu kitą karjeros etapą“.

Laurynas BUTKAUSKAS

Muzikos barai / 47

Iš praeities

Ið Miko Petrausko epistolinio palikimo

ð

ių metų rudenį minėsime lietuvių kompozitoriaus, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autoriaus Miko Petrausko 140-ąsias gimimo metines. Svarbus ir reikšmingas jo įnašas dedant lietuvių muzikos kūrybos ir atlikimo meno pagrindus, dirbant muzikinio švietimo baruose JAV lietuvių emigrantų kolonijose, saugant lietuvybę išeivijoje.

M. Petrausko kūryba nepamiršta. Palangoje šių metų vasarą atlikta opera „Birutė“ buvo gražus Palangos – Lietuvos kultūros sostinės renginių programos akcentas.

Kompozitoriaus gyvenimo kelias dar nėra išsamiai ištyrinėtas, jame yra baltų dėmių. Randami iki šiol nežinomi jo laiškai įvairiems asmenims bei organizacijoms, kurie papildo jau žinomus M. Petrausko biografijos faktus, suteikia žinių apie jo muzikinę veiklą.

Savo autobiografinio pobūdžio rašinyje „Kaip ir išpažintis“ M. Petrauskas nurodo, kad 1911 m. pavasarį jis nuvyko į Italiją, kur „pats prisirengiau scenai operoms „Lucia“, „La Boheme“, <...>. Italijoj, 1912 m., provincijoje dainavau „Lucia“ <...>.“ („Sandara“, 1927 m. gegužės 26 d., p. 3). Tačiau tame rašinyje jis nenurodo, kur, kokiuose miestuose gyveno, kaip rengė solines partijas. Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjams Marijai ir Jurgiui Šlapeliams atsiųsti laiškai iš Italijos šiek tiek užpildo trūkstamus kompozitoriaus biografijos puslapius. Laiškai rašyti Milane, kur M. Petrauskas mokėsi dainavimo pas įvairius pedagogus, sėmėsi kompozicijos žinių. Gaila, kad laiško autorius nenurodo, kokių pedagogų pamokas lankė.

Laiškas Felicijai Bortkevičienei atskleidžia asmeninį M. Petrausko bruožą – rūpestį savo jaunystės bendražygio Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio sūnaus Vytauto

Mikas Petrauskas

Muzikos barai / 48

likimu. Jam, našlaičiui studentui, tuo metu buvo ypač reikalinga materialinė parama.

Laiške, rašytame Muzikos kooperacijai iš Detroito, kur M. Petrauskas gyveno, pastebimi kai kurie netikslumai spausdintuose kūriniuose – operoje „Eglė žalčių karalienė“ (Bostonas, 1924) ir duete su fortepijonu „Ilgu, ilgu!“ (A. Vienažinsko ž.; „Kanklės“, Bostonas, 1921), kurių ištaisymas būtų galimas ir tikslingas M. Petrausko kūrinius leidžiant pakartotinai arba juos atliekant.

Laiškų rašyba ir skyryba šiek tiek tvarkyta.

Jūratė BUROKAITĖ Jūratė PETRIKAITĖ

Meno stygas visur pakrutinau ir visur po truputį skamba, taigi dabar reikėtų kur nors atsisėdus skambint, kad ir kitur sąbalsiai atsilieptų – tas jau yra galima. Čia užsiimu kompozicija ir dainavimu. Lankiau geresnius dainavimo „meastrus“, bet dar jų ne vieną perbandysiu. Norint apie ką nors gerą supratimą turėt, reikia kaip gerus, taip ir šarlatanus mokytojus pažint. P. Elenai10 siunčiu daug labų dienų.

Aš Jurgio fotografiją tik vieną mažutę turiu, taigi nesiunčiu. Jeigu galit prisiųst Laimutės fotografiją – prisiųskit, jei ne, tai vasarop pamatysiu.

Spaudžiu visus. Jūsų Mikas.

1911 12 18 Milanas

MIKO PETRAUSKO LAIŠKAI Marijai ir Jurgiui Šlapeliams Mieli Kūmai, Labai gražiai ačiū Jums už laišką, o ypač Laimutei1, kuri savo krikštatėvį pasveikino.

Siuntinį gavau – ačiū. Reikės „Teatro“2 leidėjams padaryt mažą pastabą. Jie atspausdino „Klumpakojį“3. „Klumpakojį“ prieš 20 metų aš sutvėriau ir jam lemta buvo virst tautišku šokiu, taigi kaipo manas dalykas spausdint be mano sankcijos rodos negalima. „Klumpakojis“ paduotas p. Diržio4 truputį išvirkščiai. Sutvėrimui „Klumpakojo“ turėjo įtėkmę ant manęs viena opera.

Rašote, kad Jurgis5 užsivaręs darbu. Aš ir dirbu; neturiu laiko atlikinėt kelionių dykūno-filosofo nors ir gražiomis Milano gatvėmis, – net kartais noriu rašyt skundą dangun, kam astronomai dieną kas šimtmetis sekundomis trumpina. Aš gi norėčiau, kad dienos ir nakties rakas6 būtų proporcionališkai pailginamas sulig žmonių įbojimo7, ir visus Lafargus8 su „Tingėjimo Tiesomis“ pajungčiau priverstinai ilgiausius darbus dirbti žmonijos gerovei.

Vasaros laiku ketu būti Vilniuj ir, jeigu bus galima, – „aklimatizuotis“; bet gerai to nežinau nei pats, nei mano 2 ir 7 mėnesių Jurgis9 (kurio dar nesu matęs) nežinome.

Vienok jau norėčiau kur nors galutinai apsigyvent ir dirbt.

1 Laimutė Šlapelytė-Graužinienė (1906–1988) – lietuvių visuomenės veikėja, diplomato Kazimiero Graužinio žmona. Kompozitoriaus Miko Petrausko krikšto duktė. Jos mama Marija PiaseckaitėŠlapelienė, Miko Petrausko kviečiama dainuoti Birutę operoje „Birutė“, sutiko su sąlyga, kad operos autorius bus jos neseniai gimusios dukters krikšto tėvas.

Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RKRS), F 196–107, lap. 2.

Mylimieji, ačiū už gerus linkėjimus – aš irgi viso geriausio Jums linkiu su šv. Velykomis. Ve jau Laimutei tai daugiausiai ačiū už jos pagražintą drugeliais laišką, už gerus krikštatėviui linkėjimus, už paveikslėlį. Labai man smagu, kad mano krikštadukrė tokia išmintinga, gali jau ir laišką parašyt. Daili mergina, tik turit leist ją daugiau bėginėt po orą, nors ji neblogai išrodo, sveikai.

Labai ačiū už pranešimą apie M-lo d-jos11 susivažiavimą – būsiu. Man labai įdomu žinot, kaip toli abelnai mūsų nueita. Kuomet aš buvau, tai dar tokių dalykų nebuvo kaip M-lo Draugija. Laikraščių beveik neskaitau jokių – laiko maža, taigi nedaug ką žinau, kas apskritai veikiama.

Dvejetą laikraščių gaunu iš Amerikos, bet gaunu labai nereguliariškai, nes pataiko rusų cenzūrai ir to, maloningoji, kurių numerių nepraleidžia, – aš negaunu! Labai Jums tas keista, bet aš beveik nei vieno amerikoniško laikraščio negaunu necenzūruoto. Matyt, kad tas atsitinka beveik su visais užsieniuose gyvenančiais lietuviais, keista!

Vienažindžio12 eiles gavau – ačiū. Prisiųskit man „Aušrinę“13 (užprenumeruokit), o jeigu „Aušrinė“ neišeina – „Litwa“14; abelnai vieną iš tų laikraščių.

Esu užsivėlęs darbuose – laiko nėr nei apsidairyt. Viso Jums gero linkiu. Jūsų M. Petrauskas.

Visam Vilniui siunčiu geriausius linkėjimus.

1912 IV 13 Milanas

„Teatras“ – pirmasis lietuvių periodinis teatro žurnalas, kurį 1911–1914 m. Vilniuje leido Jonas Strazdas-Jaunutis (1886–1972).

2

3 Žurnalo „Teatras“ Nr. 1 (1911 m.) išspausdintas V. Gutovskio dramos vaizdelis „Švarkas ir milinė“ su šokiais ir dainomis. Priede – K. Diržio harmonizuotos dainos ir šokiai, tarp jų ir „Klumpakojis“.

Kada sukurtas M. Petrausko šokis, nustatyti nepavyko.

4 Kazimieras Diržys – vargonininkas, chorvedys. Baigė Rokiškio vargonininkų mokyklą, vadovavo Vilniaus „Rūtos“ draugijos chorui.

5 Jurgis Šlapelis (1876–1941) – lietuvių kalbininkas, vertėjas, pedagogas, Marijos Piaseckaitės vyras, drauge su ja įsteigęs Vilniuje lietuvišką knygyną.

6

laikas

7

noro

8

Polis Lafargas (Paul Lafargue, 1842–1911) – Prancūzijos revoliucionierius, žurnalistas, rašy-

tojas.

LNMMB RKRS, F 196–107, lap. 1.

10 Elena Brazaitytė (1882–1969) – M. Šlapelienės lietuvių knygyno darbuotoja, Laimutės Šlapelytės krikšto mama.

11 Lietuvių mokslo draugija – mokslo, švietimo ir kultūros draugija, įkurta 1907 m. Vilniuje. 1912 m. birželio 25–27 d. įvyko VI draugijos suvažiavimas. Jame M. Petrauskas koncertavo.

12 Antanas Vienažindys (1841–1892) – poetas, sielvarto dainius. Pagal eilėraštį „Ilgu, ilgu“ M. Petrauskas sukūrė dainą duetui su fortepijonu.

13

„Aušrinė“ – laikraščio „Lietuvos žinios“ literatūros ir mokslo priedas, ėjęs 1910–1914 m.

„Litwa“ – 1908–1915 m. Vilniuje lenkų kalba leistas iliustruotas žurnalas, redaguotas M. Davainio-Silvestraičio.

14

9

Jurgiu Mikas Petrauskas vadina savo sūnų Adakrį, gimusį 1909 m. birželio mėn. Suomijoje.

Muzikos barai / 49

Iš praeities Felicijai Bortkevičienei

Boston 17/XI 1923

Gerbiamai Felicijai Bortkevičienei, Kaune.

Gerbiamoji!

Iš buvusio Lietuvių Muzikos Konservatorijos mokinių koncerto15 (vadovaunant M. Petrauskui) naudai moksleivio Žemkalnio-Landsbergio Vytauto liko gryno pelno 91 dol. 17 c., kuriuos pinigus savo ypatišku čekiu Vytauto Landsbergio vardu ir prisiunčiu. Tamista būsite maloni perduot tą sumą pinigų Vytautui Landsbergiui.

ti – teikti veikalai – Amerikoje parsiduoda tomis kainomis, kaip pažymėta.

Iš naujų – išleidau VII sąsiuvinį choralių dainų. Telpa 10 dainų. Kaina 1 dol. Vieną kopiją siunčiu pasižiūrėjimui.

Tų dainų spausdinau tik 500 kopijų, tai brangiai apsiėjo.

Tad jas Tamistoms galėtau atiduot apie po 50 [žodis neįskaitomas].

Prašau Tamistų pataisyt spaudos klaidas. Patys mažniekiai. Penkių Metų Kanklėse ant 2 puslapio pirmam Rodyklės žodyje „Kanklės“ praleista raidė „n“. Puslapis 163, antram takte tiesės18 rankos atspausdintos ne tos gaidos.

Spausdinta:

Su gilia pagarba Mikas Petrauskas.

LNMMB RKRS, F 68–259, lap. 1.

Muzikos kooperacijai Muzikos Kooperacijai per gerb. kn. P. Marcinkų16.

Laisvės Alėja, N64. Kaunas, Lietuva.

Gerbiamasai!

Tamstos laišką, rašytą rugpjūčio 12 d., 1927 m., gavau.

Rašoma, kad iš Švyturio B-vės17 gavot komisan Miko Petrausko veikalus. Už tuos veikalus, kuriuos laiške minit, Švyturys man nėra nieko mokėjęs; dalelę jų yra pardavęs, bet nesame atsiskaitę. Tuo būdu tie veikalai dabar darnoje tarp Muzikos Kooperacijos ir manęs. Jiems kainą pažymėsiu čia kuo mažiausią, kainą pamatinę, man derančią.

Muzikos Kooperacija tegul savo naudai užsideda 50% virš mano kainos. Skaitau Amerikos pinigu: Birutės arija ... 131 egz. kopija: 5 centai. 6 dol. 55 c.

Eglė, opera ... 124 egz. kopija: 2 d. 50 c. 310 d.

Eglė, duetas ... 57 egz. kop. ...

5 c. 2 d. 85 c.

Kanklės, 1920 m. ... 39 – – ...

5 c. 1 d. 95 c.

Kanklės, 1917–1918 m. ... 57 – – ... 5 c. 2 d. 85 c.

Penkių Metų Kanklės, knyga. 63 – – 1 dol. 63 d. – Amerikoje spauda brangi, pigiau nuleist negaliu, nes kiti veikalai man spaustuvėj brangiau kainavo, negu čia paduota mano kaina. Žemą kainą duodu tam, gal Tamistos galėtumėt iš karto atsilygint. Visi tie dalykai yra paskutiniai; turiu tik dar operų „Eglė“ ir truputį Penkių Metų Kanklės. Kitų dalykų nei pats daugiau neturiu nei po vienai kopijai.

Turiu dar kelius egzempliorius vieno akto operos „Girių Karalius“. Amerikoje kaina 3 dol. Viršuj mano nurody-

Klaidingai atspausdintąsias gaidas prašau išbraukt ir aukščiau, balso tuščioj eilėj įrašyt gaidas, čia paduotas, „b“.

Klaidos operoj „Eglė“. Puslapis 20, apatinėje eilėje tiesės rankos ketvirtame takte ketvirtos iš eilės aštuntosios atspaustos klaidingai. Jos turi būt tokios jau kaip viršuj jų, sopranų ir altų balsuose – „si“ ir „re“:

„Eglės“, operos, puslapis 150, trečioj eilėj iš viršaus, kur prasideda žodžiais: „Dėkui už meilingą“ ... Viršuj žodžio „Dėkui“ turi būt užrašyta Eglė, nes Eglė nuo tos vietos pradeda giedot duetą.

Su gilia pagarba – Mikas Petrauskas.

3732 Michigan Ave. Detroit, Mich.

1927 IX 2 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Am 814, Inv. Nr. 3230. n

15 Laiške (lap. 1v) nurodyta, kad Lietuvių muzikos konservatorijos mokinių koncertas įvyko 1923 m. lapkričio 4 d.

16 Petras Martinkus (Marcinkus)-Marcinkevičius (1899–1991) – kunigas, muzikos mėgėjas, sukūrė keletą muzikinių kūrinių, darė fisharmonijas.

17 „Švyturys“ – knygų leidimo ir platinimo bendrovė, veikusi Kaune 1918–1931 m. Išspausdino M. Petrausko operetes „Apvesdinkite ir mane“ ir „Consilium facultatis“. Nepaisydama nemažų išlaidų reikalaujančios leidybos ir nuostolingos prekybos, tarpukario Lietuvoje išleido Juozo Tallat-Kelpšos, Aleksandro Kačanausko, Juozo Žilevičiaus, Elenos Laumenskienės ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius.

Muzikos barai / 50

18

dešinės

Nauji leidiniai TRIO ENESCU Trys talentingi ir žinomi jauni muzikai – smuikininkė Alina Armonas-Tambrea, violončelininkas Edvardas Armonas ir pianistė Gabrielė Gylytė-Hein –į fortepijoninį trio susibūrė tais metais, kai muzikinis pasaulis minėjo 130-ąsias legendinio smuikininko ir kompozitoriaus George Enescu gimimo metines. Jo muzikos novatoriškumas, liaudiškumas bei emocinis gilumas ir nulėmė 2011 metais „Trio Enescu“ pasirodymą muzikiniame horizonte (www.trioenescu.com) Studijos legendinio Albano Bergo kvarteto narių ir prof. Haraldo Schonewego klasėse, bendravimas su garsiausiais muzikos meistrais Kelno, Frankfurto prie Maino, Manheimo, Vilniaus aukštosiose muzikos mokyklose bei žymių atlikėjų meistriškumo kursuose galutinai suformavo ansamblio muzikavimo estetiką, savitą šio kolektyvo meninį braižą, išsiskiriantį profesionalumu, atlikėjų individualumo ir ansambliškumo vienove, kūrybingu požiūriu į atliekamų kūrinių stilistiką, ypatingu dėmesiu garso kultūrai, detalių bei formos visumai.

Kolektyvo kompaktinėje plokštelėje įrašyti G. Enescu kūriniai fortepijoniniam trio, ilgą laiką nepelnytai buvę kitų kompozitoriaus kamerinių kūrinių šešėlyje: Trio a-moll, Nr. 2 (1916 m.), kurio rankraštis buvo rastas 1965 m., „Serenade lointaine“, sukurta 1903 m.

Londone, dedikuota Rumunijos karališkajai šeimai. Plokštelėje klausytojai taip pat išgirs vieną paskutinių G. Fauré kūrinių, 1922–1923 metais sukurtą Trio d-moll, op. 120. „Trio Enescu“ jau gerai žinomas Vokietijos kamerinės muzikos mėgėjams, 2013 m. jis pasirašė sutartį su garsia klasikinės muzikos įrašų kompanija „Genuin Classics“. Artimiausias trio

Kompaktinė plokštelė „Geltona antis“ Baltijos gitarų kvarteto nario belgo Chriso Ruebenso praėjusiais metais suburtas ansamblis neliko vienkartinis projektas. Po pasisekusių koncertų ir šiltos publikos reakcijos „Chris Ruebens Ensemble“ (CRE) šią vasarą koncertavo visoje Lietuvoje, o rudenį muzikantai Belgijoje pristatė pirmąją savo kompaktinę plokštelę „The Yellow Duck“ („Geltona antis“).

Iš Belgijos kilęs muzikantas nuo 2008 metų gyvena Vilniuje, aktyviai koncertuoja su Baltijos gitarų kvartetu. Jis labai džiaugiasi pažintimi su gabiu muzikantu Sauliumi Petreikiu: „Manau, norint sukurti puikų skambesį ir muziką, reikia groti ne kiekvienam atskirai. Kad ir koks geras muzikantas būtum, grodamas kartu su kitu turi derėti, girdėti vienas kitą, kurti muzikinį dialogą.

Su Sauliumi puikiai girdime vienas kitą, randame bendrą kalbą muzikos instrumentais.

koncertas Lietuvoje įvyks 2014 m. lapkričio mėn. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Edvardas ARMONAS gimė Vilniuje. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kelno aukštojoje muzikos ir šokio mokykloje, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje profesorių Rimanto Armono, Franso Helmersono ir Philippe´o Mullerio violončelės klasėse bei M. Rostropovičiaus, D. Šafrano, D. Geringo, Yo Yo-Ma, A. Noraso, T. Tsutsumi meistriškumo kursuose. Pelnė laureato vardus daugelyje nacionalinių ir tarptautinių konkursų Čekijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Graikijoje (fortepijoninis trio). Laimėjo Heseno landgrafo premiją ir teisę griežti M. Rostropovičiaus fondo italų meistro violončele. Koncertavo Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, dalyvavo Šlėzvigo-Holšteino, Kronbergo, Uzedomo festivaliuose. Griežė su Lietuvos nacionaliniu, Valstybiniu, Baltijos jaunimo filharmonijos, Grenoblio simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru. Su pianistu G. Alekna į kompaktinę plokštelę įrašė R. Schumanno J. Brahmso, C. Francko kūrinius. Dalyvavo Princesės Margaret von Hessen konkurso Darmštate žiuri.

Alina Luciana ARMONAS-TAMBREA gimė Rumunijoje muzikų šeimoje. Nuo 7-erių gyvena Vokietijoje. Mokėsi R. Schumanno konservatorijoje Diuseldorfe, Kelno aukštojoje muzikos ir šokio mokykloje profesorių Rozos Fain ir Viktoro Tretjakovo smuiko klasėse, tobulinosi T. Brandi, I. Ozimo ir S. Georgiu meistriškumo kursuose. Laimėjo laureatės vardus nacionaliniuose konkursuose Vokietijoje ir tarptautiniuose konkursuose Belgrade (Serbija) ir Graikijoje (fortepijoninis trio).

2001 metais Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės meno ir kultūros fondas suteikė teisę griežti G. Guadagnini smuiku. Koncertavo su Varšuvos, Hanoverio, Bonos, Noimarkto, Belgrado, Vokietijos kamerinės muzikos akademijos simfoniniais ir kameriniais orkestrais Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Serbijoje ir Rumunijoje.

Džiaugiuosi, kad radęs bendraminčių muzikantų galiu groti savo muziką, kurią Lietuvos publika, atrodo, jau įvertino ir priėmė. Sklandžiai vyko ir mūsų programos „Café musicale“ įrašai studijoje“, – sakė ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius Ch. Ruebensas.

Plokštelėje „The Yellow Duck“ dera ir subtili elegancija, ir pašėlusios emocijos. Anot šešiomis kalbomis kalbančio muzikanto, prancūziškai atliekamos dainos turi išskirtinio žavesio. „Belgijoje prancūzų kalba – viena iš trijų oficialiųjų valstybės kalbų, ji buvo privaloma mokykloje. Nors neturėjau pasirinkimo – mokytis prancūzų kalbos ar ne, džiaugiuosi galėdamas suvokti prancūziškos muzikos ir kalbos grožį“, – sako neseniai ir lietuvių kalbos egzaminą išlaikęs belgas.

Muzikos ir teatro derme besidominčio Ch. Ruebenso projektuose susitinka skirtingos kultūros, išnyksta laiko ir erdvės ribos.

Muzikinis koliažas ir improvizacijos nukelia klausytoją į tolimiausius kraštus, nematytas vietas, užlieja mintis vaizdais ir jausmais.

Laimėjusi konkursą dirbo Darmštato simfoninio orkestro koncertmeistere. Šiuo metu dėsto smuiką Darmštato muzikos akademijoje.

Gabrielė GYLYTĖ-HEIN – daugelio tarptautinių konkursų nugalėtoja. Ji pelnė laureato vardus N. Rubinšteino konkurse Paryžiuje, „Virtuozai-2000“ Sankt Peterburge ir daugelyje kitų konkursų Lietuvoje bei užsienyje. 1999 metais apdovanota Lietuvos Respublikos Prezidento padėkos raštu.

Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Frankfurto prie Maino ir Manheimo aukštosiose muzikos mokyklose profesorių Petro Geniušo, Levo Natochenny ir Paulo Dano klasėse. Taip pat tobulinosi profesorių Ch. Eltono, P. O´Byrno, P. Eicherio, L. Bermano, B. Morrisono ir J. Lillo meistriškumo kursuose. Koncertavo JAV, Argentinoje, Rusijoje, Italijoje, Lietuvoje. 2007 metais į kompaktinę plokštelę įrašė J. S. Bacho, J. Haydno, R. Schumanno, S. Prokofjevo ir S. Rachmaninovo kūrinių. Gabrielė Gylytė-Hein – tarptautinio fortepijono forumo Frankfurte prie Maino meno tarybos narė, konkurso „Auksiniai klavišai“ žiuri narė.

Plokštelėje „Geltona antis“ skambančios Ch. Ruebenso kompozicijos persmelktos braziliškų ir rytietiškų ritmų, klasikos, džiazo ir bliuzo motyvų. „Chris Ruebens Ensemble“ nariai – Chrisas Ruebensas (gitara, vokalas), Saulius Petreikis (pučiamieji), Andrius Kairys (mušamieji) ir Vytautas Bikus (klavišiniai).

MB inf.

Muzikos barai / 51

Panorama

Muzikinis vasaros inkliuzas

„Muzika – tai meilė...“ – paklausta, kaip ji apibūdintų sąvoką, atsakė vasaros muzikos akademijos meistriškumo kursų organizatorė Aušra Gelusevičienė. Jau 7 metus iš eilės nuošalioje, miškelyje įsikūrusioje Didvyrių kaimo sodyboje vaikai iš visos Lietuvos susirenka muzikuoti, kurti, giliau pažinti muziką.

Pirmųjų kursų tikslas buvo suburti retais instrumentais – fagotu, obojumi – grojančius vaikus. Rezultatai pranoko organizatorių lūkesčius, kursai nuo pat pirmųjų metų susilaukė neįtikėtino populiarumo.

Kaip sako A. Gelusevičienė, renginio gairės keičiasi, tačiau akcentas lieka tas pats: orientuojamasi į

pučiamuosius ir kamerinę muziką, kuri ugdo įvairiapusį atlikėją. Šiemet į stovyklą susirinko mokiniai, grojantys klarnetu, fleita, valtorna, obojumi, fagotu, taip pat violončele ir altu. Dalyvavo ir būsimoji muzikologė.

Vasaros muzikos akademijos kursai vyksta jau įprasta tvarka. Į sodybą mokiniai su tėveliais suvažiuoja sekmadienio pavakarę. Visą savaitę vaikai lanko užsiėmimus, ruošia pasirinktas programas, rengia tradicinį koncertą Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje. Be muzikinės veiklos, organizatoriai stengiasi vaikus supažindinti ir su kitomis kūrybos sritimis, įdomiais žmonėmis. Šiais metais stovyklą aplankė Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai Inga Mikutavičiūtė ir Saulius Čiučelis, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetų dėstytoja tapytoja Jovita Aukštikalnytė ir tapytojas Eugenijus Varkulevičius, jie atskleidė „Fluxus“ meno idėjas.

Marija Vorobjovaitė, ISM universiteto lektorė, skaitė paskaitą apie kūrybiškumą ir jo ugdymą. Jau ne pirmą kartą į stovyklą buvo atvykęs Domas Bartkevičius – Karo istorijos klubo „Kauno tvirtovės įgula“ narys.

Jis jaunuosius muzikantus supažindino su Kauno karinių fortų istorija, surengė ekskursiją į 4-ąjį fortą.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojas Henrikas Stravinskas ragino moksleivius apsidairyti aplink ir giliau pažinti mus supančią gamtą. Šiais metais kursuose dėstė nemažas būrys pedagogų: Andrius Bernotaitis (klarnetas), Andrius Dirmauskas (valtorna), Vytenis Giknius (fleita), Artūras Mikoliūnas (fagotas), Aušra Lukoševičiūtė (fleita), Tomas Savickas (altas), Jūratė Martinaitytė (muzikologė) ir projekto vadovė Aušra Gelusevičienė (fortepijonas). „Stovykla yra puiki vieta žmo-

nėms, kurie nė vienos dienos negali praleisti be muzikos“, – teigia jau šešerius metus kursuose dalyvaujanti Kristina Anusevičiūtė.

Vieni čia atvyksta dėl mėgstamų dėstytojų, kiti dėl aplinkos ir senų draugų. Be to, visose muzikos gimnazijose, konservatorijose ansamblinis muzikavimas prasideda tik nuo vyresniųjų klasių, o čia vaikai iš karto gali pradėti mokytis muzikuoti drauge. Tai juos suartina, lavina klausą ir atveria naujas muzikos sampratas.

Po dienos užsiėmimų vaikai keliauja atsigaivinti prie vandens telkinių, žaidžia įvairius žaidimus, žiūri linksmus koncertų įrašus ir poilsiauja Didvyrių kaime esančioje sodyboje. Šių metų baigiamajame kursų koncerte „Vasaros inkliuzas“ daugiausia skambėjo senovinė baroko ir romantizmo epochų muzika su nedideliu klasicizmo prieskoniu.

Koncertui iškilmingumo suteikė valtornų trio atlikta G. F. Händelio „Fejerverkų muzika“. Koncerto pabaigoje skambėjo specialiai vasaros muzikos akademijos dalyviams sukurtas Giedrės PauliukevičiūtesDabulskienės kūrinys „Cinema“, kurį atliko jungtinis vasaros muzikos akademijos narių ansamblis.

Kursų dalyvių koncertinė veikla nesibaigia finaliniu koncertu. Paruoštą programą mokiniai atlieka įvairiuose renginiuose, festivaliuose. Šiemet jie jau dalyvavo Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijuotoje muzikinėje meninėje akcijoje „Atverk langus – penktadienis!“, yra numatyti renginiai Kartų namuose Pagyvenusio žmogaus dienai paminėti, išvyka į Panevėžio V. Mikalausko menų mokyklą. Dalį vasaros stovykloje parengtos programos ketinama parodyti Kaune vyksiančiuose festivaliuose „Cantate Domino“, „Musica Religiosa“, „Kaunas cantat“.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Prie Juozo Naujalio paminklo

Klaipėdiečių koncertas Čenstakavos filharmonijoje

Spalio 7–11 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogai prof. Vytautas Tetenskas, prof. Valentina Vadoklienė, doc. Irena Pečiūrienė ir Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Dainora Sugintienė lankėsi Lenkijoje, Čenstakavos (Częstochowa) Jano Długoszo akademijoje, ir surengė didelį koncertą neseniai renovuotoje miesto filharmonijos ka-

Muzikos barai / 52

Menų fakulteto pedagogai po koncerto Čenstakavos Jano Długoszo akademijoje

merinėje salėje. Skambėjo lietuvių ir užsienio klasikų kūriniai. Lietuvių pasirodymas buvo sutiktas karštais aplodismentais.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir Čenstakavos Jano Długoszo akademiją sieja sena kūrybinė draugystė. Akademijos pedagogai dalyvauja tarptautinių konkursų, kuriuos organizuoja KU Menų fakultetas, vertinimo komisijų darbe, lankosi fakultete pagal Erazmus mainų programą, veda meistriškumo kursus, seminarus, taip pat rengia koncertus KU Menų fakulteto koncertų salėje.

2010 metų gruodį tie patys Klaipėdos atlikėjai koncertavo Čenstakavos kultūros centro koncertų salėje, o birbynininkas Vytautas Tetenskas grojo su Čenstakavos filharmonijos simfoniniu orkestru, atliko lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio, Balio Dvariono, Aleksandro Kačanausko ir Alvido Remesos kūrinius. Šį pavasarį Menų fakultete lankėsi ir koncertą surengė grupė J. Długoszo akademijos pedagogų, vadovaujami dekano prof. habil. dr.

Roberto Gawronskio.

Viešėdami Čenstakavoje KU pedagogai lankė lenkų dėstytojų užsiėmimus, vedė paskaitas studentams, susitiko su akademijos rektoriumi, fakulteto vadovais, muzikos instituto direktoriumi, apžiūrėjo naujas instituto patalpas.

Sutarta 2016 metais, kūrybinio bendradarbiavimo 10-mečio proga, surengti festivalius Klaipėdoje ir Čenstakavoje dalyvaujant abiejų aukštųjų mokyklų atlikėjams.

Tarptautinė stovykla „Muzikuokime drauge“ Biržuose

Baigiantis pirmai rudens savaitei Biržų pilyje ir Evangelikų reformatų bažnyčioje miestiečiai ir svečiai klausėsi ansamblių nuoširdžiai ir džiaugsmingai atliekamos klasikinės ir populiariosios muzikos.

Jaunimas buvo susirinkęs į Lietuvos muzikų sąjungos (LMS) ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos

Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos ansamblyje griežia ir mokiniai, ir mokytojai

kartu su draugais“ steigėjos ir vadovės G. Melbardės, Tartu H. Ellerio muzikos mokyklos direktorės K. Leivategijos, LMTA docentės A. Žigaitytės-Nekrošienės ir profesoriaus P. Kuncos paskaitos neformalaus švietimo temomis. Tai – stovyklos naujiena, verta tolesnės tąsos.

Biržuose dėstė Londono ir trijų Baltijos šalių mokyklų – Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) institucinių narių – atstovai: E. Rothsteinas (smuikininkas, ECMTA prezidentas), G. Melbarde (pianistė, Rygos J. Mediņio 1-oji m. m), K. Leivategija (pianistė, Tartu H. Ellerio m. m.), prof. P. Kunca (smuikininkas, Lietuvos muzikų sąjunga), Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai ekspertai R. Kalnėnaitė (violončelė) ir A. Ladyga (tūba), senosios muzi-

Kūrybinė-edukacinė stovykla „Muzikuokime drauge“ Biržuose surengta jau trečią kartą

surengtą III tarptautinę kūrybinęedukacinę stovyklą „Muzikuokime drauge“.

Stovykloje dalyvavę mokiniai ir jų mokytojai laisvai bendravo pamokose, klausėsi vieni kitų muzikavimo, keitėsi patirtimi ir repertuaru.

Toje erdvėje nebuvo kalbos barjerų: skambėjo lietuvių, anglų, latvių, estų, vokiečių ir rusų kalbos. Stovykla kasmet populiarėja, šiais metais joje dalyvauti užsirašė per 100 atlikėjų, grojančių styginiais, pučiamaisiais instrumentais, fortepijonu ir net klavesinu. Stovykloje „Muzikuokime drauge“ atsirado dar viena naujovė – įvadas į baroko epochos muzikos suvokimą, siejant jį su ansambliniu muzikavimu. Pradedant tokius mokslus ypač pageidautinas pačių mokytojų pavyzdys, todėl ne viename sambūryje klausėmės ir grojančių pedagogų. Į stovyklą šiemet susirinko 50 mokytojų, aktyvių klausytojų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Muzikuojančių jaunųjų instrumentininkų suskaičiavome per 100!

Ypač džiugu, kad kasmet tvirtėja Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos parengti ansambliai – jų šiais metais buvo net 10. Vienas jų pradėjo stovyklos atidarymo koncertą, kiti prisijungė vėliau. Iš viso šiais metais susirinko net 25 įvairios sudėties ansambliai. Kasmet geriausi ansambliai spalio 1 dieną kviečiami

Pranešimą skaito Tartu H. Ellerio muzikos mokyklos direktorė K. Leivategija

Prof. E. Rothsteinas, jau grįžęs į Londoną, atsiuntė laišką, kuriame yra ir tokios eilutės: „Stovyklos koncertas pas merę savivaldybėje buvo gera nauja idėja, po to Biržų pilyje ir Evangelikų reformatų bažnyčioje skambėję koncertai įgijo naujų atspalvių. Teorinės paskaitos buvo puikios kokybės. Esu labai dėkingas už galimybę vėl atvykti į Biržus.

Stovykla plečiasi tiek forma, tiek turiniu. Jautėme, kad nuoširdus susirinkusių mokytojų ir jaunimo entuziazmas auga. Esu laimingas, turėdamas galimybę būti kartu ir dėkoti už bendradarbiavimą su ECMTA.“ Apie įspūdžius iš Lietuvos profesorius parašė straipsnį ECMTA internetiniame laikraštyje.

Petras KUNCA

Priėmimas Biržų savivaldybėje – muzikuoja čiurlioniukai

į Vilniaus rotušę dalyvauti Lietuvos muzikų sąjungos rengiamame „Didžiajame jaunųjų muzikų parade“ minint Tarptautinę muzikos dieną.

Nuolatiniai renginio bičiuliai – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė, Vilniaus Karoliniškių, Kauno J. Naujalio, Kauno 1-oji, Rokiškio R. Lymano, Rygos J. Mediņio 1-oji muzikos mokyklos. Džiaugiamės besiplečiančia dalyvių geografija – šiemet atvyko ansambliai iš Birštono meno mokyklos, Latvijos muzikos mokyklų (Rygos, Jelgavos, Limbažių, Engurės), net trys pedagogės iš Estijos. Viešnios neslėpė susižavėjimo mūsų renginiu ir tvirtai pažadėjo būtinai atvykti kitais metais.

Stovyklos praktines meistriškumo pamokas šiais metais papildė teorinė dalis, skirta vien pedagogikai. Susidomėjimą ir diskusijas sukėlė Lietuvos edukologijos universiteto docento R. Vitkausko, Londono Guildhallo muzikos ir teatro mokyklos profesoriaus E. Rothsteino, Latvijos fondo „Muzikuojame

kos įvadą jaunimui aiškino baroko muzikos specialistas klavesinininkas V. Norkūnas.

III tarptautinės kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ renginius visą savaitgalį gaubė ne tik pakili darbinga atmosfera, bet ir gamtos dovanos – skaidri lyg vasarą saulė, palaiminga ramybė, gulbės ir ežero platuma. Sėkmingai užbaigus renginį, dalyvių veidus ženklino atsisveikinimo su puikiu Biržų kraštu liūdesys, bet ir viltis kitąmet vėl susitikti. Apie tai užsiminė ir aktyviausios stovyklos organizatorės – V. Jakubėno muzikos mokyklos direktorė R. Zuozienė, jos pavaduotoja R. Petronytė, LMS prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė, rėmėjai – Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų ir Švietimo, mokslo ir kultūros komitetų narys A. Zeltinis, Biržų rajono merė I. Varzienė. Visus stovyklos renginius lydėjo merės sveikinimo žodžiai: „Pašėlusioj, kartais beviltiškai pilkoj kasdienybėj muzikos mokyklos renginiai stiprina dvasią, dovanoja viltį.“

Fortepijoninis trio: pianistė G. Melbardė, smuikininkas P. Kunca ir violončelininkas R. Melbardis

Londono Guildhallo muzikos ir teatro mokyklos profesorius E. Rothsteinas, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė, LMS prezidentė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir prof. Petras Kunca

Muzikos barai / 53

VI Rokiškio klasikinės muzikos festivalis

Rokiškio klasikinės muzikos festivalis, rengiamas iš šio miesto kilusių pianistės Simonos Zajančauskaitės ir smuikininkės Justinos Zajančauskaitės, šiais metais jau šeštąjį kartą brėžė muzikinę liniją festivalio istorijoje. Renginys ne tik pelnė rokiškėnų, turinčių galimybę nemokamai apsilankyti aukščiausio lygo atlikėjų koncertuose, dėkingumą, bet ir tapo pastebimu įvykiu kultūriniame šalies gyvenime. Per šešetą gyvavimo metų jis sutelkė nemažą būrį profesionalių muzikantų, dainininkų, baleto šokėjų, surengtos kelios meno ekspozicijos. Pagrindinės festivalio kryptys yra klasikinės muzikos prieinamumas ir sklaida visuomenėje, skatinimas domėtis naujomis meninės išraiškos priemonėmis.

Labai svarbus festivalio aspektas yra menų sintezė, todėl ir šiais metais rugpjūčio 6 d. Rokiškio krašto muziejuje buvo atidaryta žymaus lietuvių dailininko Remigijaus Jusionio paroda. Merginos labai džiaugėsi galėdamos pristatyti šio talentingo menininko darbus Rokiškiui.

Lietuvoje nemažai renginių yra sukoncentruoti į keletą miestų, periferinės vietos dažniausiai paliekamos nuošalyje. „Mes manome, kad labai svarbu išlaikyti kultūrinę erdvę bet kuriame mieste, nepaisant jo dydžio. Pagaliau nėra taip

Aistė Miknytė

svarbu, kur gyveni, ar esi išvykęs į didmiestį, ar į kokią kitą šalį. Jei sieja saitai su viena ar kita vieta, jei yra žmonių, dėl kurių norisi grįžti, tai taip ir darai“, - sako Simona. „Mes iš Rokiškio išvykome 1997-aisiais, tačiau kiekvienais metais grįžtame su koncertais, o nuo 2007 m. rengiame festivalį. Šiais metais dėl įtempto darbų grafiko kiek sunkiau sekėsi suderinti festivalio datas, tačiau labai stengėmės ir mums pavyko rasti kompromisą, padalinant renginį į dvi dalis“, – pratęsia Justina. Nors ji gyvena Paryžiuje, o Simona šiuo metu studijuoja Vokietijoje, muzikanto gyvenimas – nuolatinis judėjimas iš vienos vietos į kitą. Abi muzikės intensyviai dalyvauja įvairiuose projektuose ir koncertuoja Europoje ir už jos ribų, groja kaip solistės ir kaip kamerinių ansamblių narės, festivalių, kursų dalyvės, tobulinančios savo meistriškumą. „Esame laimingos, kad mūsų idėjai visuomet pritaria daugybė žmonių, kad jiems, kaip ir mums, tai yra svarbu.

Jų palaikomos mes galime sukurti nuostabią muzikos šventę gimtajame mieste“, – džiaugiasi seserys. Į Rokiškio klasikinės muzikos festivalį iš įvairių kraštų atvykstantys jaunieji muzikai žavisi Šv. Mato bažJustina Zajančauskaitė, Simona Zajančauskaitė ir Jaroslav Georgijev Dmitrij Berezin, Jaroslav Georgijev

Muzikos barai / 54

nyčia ir Dvaro rūmais, domisi Rokiškio krašto istorija (nors atvykstantiems užsieniečiams teisingai ištarti miesto pavadinimą yra neįveikiama kliūtis) ir džiaugiasi juos maloniai priimančiais žiūrovais. Šeštąjį kartą Rokiškio krašto muziejuje ir Šv. Mato bažnyčioje vykęs festivalis sukvietė visą būrį jaunų, bet jau ne vieną titulą ir apdovanojimą pelniusių muzikantų, gyvenančių ar studijuojančių įvairiose pasaulio šalyse, skirtinguose žemynuose, tarptautinių konkursų laureatų, prestižinių stipendijų laimėtojų. Trys festivalio koncertai vyko rugpjūčio mėnesį, du – lapkritį.

Rugpjūtį organizatorės kvietė į kamerinės muzikos vakarus: 13 d.

Rokiškio krašto muziejuje skambėjo visą žmogiškųjų emocijų spektrą perteikiantis J. Brahmso Fortepijoninis kvartetas Nr.1, op. 25, rugpjūčio 16 d. buvo galima išgirsti retai atliekamas, tačiau ypatingu subtilumu pasižyminčias L. van Beethoveno airiškas dainas sopranui ir fotepijoniniam trio bei vieną vertingiausių kamerinės muzikos šedevrų A. Dvořáko Fortepijoninį trio Nr. 4 e-moll „Dumki trio“. Juos atliko abi seserys su savo draugais klarnetininku Rimvydu Savicku, fagotininku Jonu Žemoniu, altininku Karoliu Rudoku, dainininke Aiste Miknyte bei violončelininkais Domu Jakštu ir svečiu iš Rusijos Jaroslavu Georgijevu.

Rugpjūčio 18 d., sekmadienį, muzika tradiciškai skambėjo po Šv.

Mato bažnyčios skliautais. Tą vakarą vyko paskutinis festivalio vasaros koncertas „Cello duello“. Jame grojo violončelininkai Dmitrijus Berezinas (Lietuva) ir Jaroslavas Georgijevas (Sankt Peterburgas, Rusija).

Apie šį koncertą norėtųsi parašyti plačiau: viena violončelė scenoje – nedažnas reiškinys koncertinėje praktikoje. Abu jaunuoliai studijuoja Sankt Peterburgo valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kurią, beje, baigė ir pianistė Simona Zajančauskaitė.

Pirmas prieš gausiai susirinkusią publiką pasirodė svečias iš Rusijos Jaroslavas Georgijevas. Jis yra penkto kurso prof. D. Jeriomino klasės studentas, Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys, aktyvus solo bei kamerinės muzikos atlikėjas. Jaroslavas yra respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas, prieš metus laimėjo stipendiją, kuri jam suteikė galimybę vienus metus studijuoti F. Liszto konservatorijoje Veimare pas prof.

Timą Stolzenburgą.

Simboliška, kad abu jauni atlikėjai savo pasirodymui pasirinko kon-

trastingo stiliaus kūrinius – baroko ir XX amžiaus muziką. Jaroslavas atliko J. S. Bacho siuitą violončelei Nr. 2 d-moll, G. Ligheti Sonatą violončelei – modernios muzikos kūrinį. Muzikantas įtikinamai ir įdomiai perteikė kompozitoriaus sumanymą parodyti klausytojams naujas instrumento spalvas, technines bei muzikinės išraiškos galimybes.

Koncertą tęsė Dmitrijus Berezinas. Griežti violončele jis pradėjo būdamas šešerių Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje pas mokytoją Tatjaną Kuc. Nuo 2006 metų mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje tos pačios mokytojos klasėje. Nuo 2011 metų yra Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys, su juo gastroliavo Lenkijoje, Italijoje, įrašė CD. Šiuo metu Dmitrijus yra ketvirto kurso studentas (prof.

A. Nikitino klasė).

Pirmas Dmitrijaus pagriežtas kūrinys – Siuita violončelei solo Nr. 6 D-dur. Ši siuita buvo parašyta senovinei penkių stygų violončelei, ji iš atlikėjo reikalauja itin virtuoziško ir nepriekaištingo instrumento valdymo. Pirma Gasparo Kassado Siuitos violončelei dalis skambėjo lyg išpažintis, kupina tragiškų gyvenimo akimirkų, o aukštai lyg danguje aidintys flažoletai – tarsi šviesūs meilės prisiminimai.

Koncerto pabaigoje Dmitrijus ir Jaroslavas kartu atliko du mielus ir spalvingus violončelinius duetus – L. Boccherini Sonatą ir D. Popperio Siuitą.

Už suteiktą galimybę išgirsti talentingus atlikėjus, už klasikinės muzikos šventę visi rokiškėnai bei miesto svečiai be galo dėkingi žaviosioms organizatorėms Simonai ir Justinai.

Violeta KVARINSKAITĖ

Konkursas „Rudens spalvos“

Spalio 23 d., rudeniui jau spėjus įvairiausiomis spalvomis išmarginti medžius, į Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklą rinkosi Lietuvos dainininkai. Tądien vyko jau trečiasis respublikinis vaikų ir jaunimo dainavimo konkursas „Rudens spalvos“. Nenuostabu, kad į aktyviai įvairius konkursus bei projektus rengiančią mokyklą susirinko daugiau kaip pusšimtis dalyvių. Šiemet vertinti atlikėjus buvo nepaprastai sudėtinga, nes visi dainavo puikiai.

Vertinimo komisiją sudarė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, tarptautinių konkursų laureatė, daugelio dainininkų konkursų žiuri pirmininkė prof. Regina

Maciūtė, žymi operos solistė, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos dainavimo mokytoja Laima Domikaitė, mokytoja metodininkė, meno licenciatė dainininkė Natalija Katilienė ir mokytoja metodininkė Rita Katinienė, daugiau nei 20 metų dirbanti Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje, išauginusi nemažą būrį gabių mokinių, skinančių laurus įvairiuose šalies bei tarptautiniuose konkursuose. „Rudens spalvų“ konkurse pirmieji pasirodė mažiausieji dainorėliai, savo balsais stebindami ne tik klausytojus, bet ir komisiją. Jauniausia šios grupės dalyvė buvo 6 metukų, vyriausi – 10 metų.

Labiausiai visus sužavėjo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos auklėtinė Augustė Rutkauskaitė (mokyt. R. Tallat-Kelpšaitė), ji pelnė pirmąją vietą.

Po mažiausiųjų dainininkų savo jėgas išbandė jau truputį didesnę patirtį sukaupę 11–14 metų atlikėjai. Komisijai teko gerokai paplušėti, kol apsisprendė, kuriuos pripažinti geriausiais. Pirmąją vietą laimėjo Šiaulių dainavimo mokyklos „Dagilėlis“ mokinys Dovydas Juozūnas (mokyt. I. Abromavičienė), sužavėjęs komisiją artistiškumu ir muzikalumu.

Iš 15–19 metų mokinių daugiausia komisijos simpatijų pelnė Ieva Samaitytė (Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazija).

Konkurso pabaigoje vyko atkakliausia kova – į sceną žengė iš konservatorijų atvykusios panelės ir vaikinai. Kiekvienas jų atliko po du kūrinius: lietuvių liaudies dainą ir originalią pasirinkto kompozitoriaus ariją, romansą ar dainą.

Laurus šioje kategorijoje nuskynė mokytojos G. Zeicaitės auklėtinis Marius Prižgintas (Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija).

Džiugu, kad Lietuvoje auga tiek daug jaunų perspektyvių dainininkų. Organizatoriai net neabejoja, kad konkursas ateityje išaugs į tarptautinį renginį.

Janina GEČAITĖ

Antanui Smolskui atminti

Šio talentingo žmogaus gyvenimas sudegė lyg žvakė, tačiau jos liepsna šildė aplinkinius, ir toji šiluma dar ilgai liks atmintyje. Jau prabėgo dešimtmetis, kai nutilo įtaigi profesoriaus Antano Smolskaus birbynė, kai nebematome jo žvaliai žingsniuojančio Muzikos ir teatro akademijos koridoriais ar nuotaikingai besišnekučiuojančio

Antanas Smolskus

su kolegomis. Talentingas atlikėjas, jautrus scenos partneris, reiklus pedagogas, kolektyvų vadovas, nuoširdus kolega, artimas draugas.

Toks jis visuomet bus kolegų, bendramokslių, draugų ir savo mokinių širdyse...

Birbynininkas Antanas Smolskus paliko gilų pėdsaką šalies ir pasaulio kultūros istorijoje. Išskirtinis atlikėjo bruožas – begalinis tobulumo, harmonijos ieškojimas, galbūt todėl jo birbynė skambėjo ne tik gimtosios šalies miestuose ir miesteliuose, jos skambesį girdėjo visas pasaulis.

Antanas Smolskus gimė 1951 m. liepos 10 d. Daugų miestelyje.

Alytaus muzikos mokykloje mokėsi groti akordeonu. 1970 m. baigė žymaus pedagogo Povilo Samuičio birbynės klasę Vilniaus konservatorijoje, 1975 m. – Lietuvos muzikos akademijoje. 1985 m. baigė Leningrado konservatorijos aspirantūrą (prof. Pavelo Suchanovo klasę).

Tapo respublikinio jaunųjų atlikėjų konkurso (1969) ir dviejų tarptautinių konkursų (1973, 1978) pirmųjų vietų laimėtoju.

A. Smolskaus muzikalumas ir interpretacinė įtaiga, profesinis reiklumas ir artistiškumas darė didelį įspūdį. Jis puikiai pažino ir atskleidė šiuolaikinės birbynės melodines, tembrines, dinamines, virtuozines galimybes. Jo instrumento skambesys išsiskyrė minkštu, sodriu plataus spektro tembru, visame instrumento diapazone vienodai lygiu garsu. Jis pirmasis atliko ir išpopuliarino daugelį lietuvių kompozitorių kūrinių birbynei, dažnai inspiravo jų sukūrimą. A. Smolskus surengė per šimtą birbynės muzikos rečitalių. Kaip solistas ir partneris bendradarbiavo su Lietuvos muziejaus kanklių trio, akordeonų kvintetu „Concertino“, pučiamų-

jų orkestru „Trimitas“, grojo daugiau kaip dviejuose tūkstančiuose koncertų su Lietuvos ir užsienio solistais, liaudies instrumentų ansambliais ir orkestrais, kameriniais bei simfoniniais orkestrais, įkūrė tautinės muzikos ansamblius „Vilnius“ ir „Žvelsa“. A. Smolskus išleido 3 solines plokšteles, 2 solines kompaktines plokšteles, jo birbynė įamžinta gausiuose Lietuvos radijo ir televizijos įrašuose, Armėnijos TV filme „Lietuvių birbynė ir armėnų dūdukas (rež. R. Šachnazarovas).

A. Smolskus gyveno turtingame birbynės pasaulyje ir jį pats kūrė.

1972–1987 m. dirbo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoju, 1978–2003 m.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstytoju, docentu, katedros vedėju, nuo 1995 m. buvo profesorius. Antanas Smolskus išugdė ne vieną dešimtį birbynininkų, kurie yra vieni ryškiausių atlikėjų ir pedagogų Lietuvoje.

Kūrybiškumas, reiklumas, kruopštumas ir tolerancija buvo esminiai jo sėkmingos pedagoginės ir koncertinės veiklos bruožai.

A. Smolskus parengė ir išleido birbynės muzikos rinkinių, metodikos leidinių: „Mokymo groti birbyne metodiniai pagrindai“ (1986), „Pjesės birbynei“ (1987), „Etiudai birbynei” (1988), vadovėlį „Jaunasis birbynininkas“ (1992).

A. Smolskui buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio artisto vardas (1987). 2001 m. už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

2004 m. Lietuvos muzikų sąjunga A. Smolskų paskelbė „Auksinio disko“ laureatu (po mirties).

MB inf.

Tarptautinis Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkursas

Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkurso ištakos – 1999 m. surengtas konkursas kompozitoriaus, ilgamečio Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Kompozicijos katedros vedėjo prof. Eduardo Balsio 90-mečio minėjimo proga. Renginio tikslai – propaguoti Lietuvos kompozitorių kamerinę muziką, puoselėti jos atlikimą, skatinti kamerinių ansamblių dalyvių profesinį tobulėjimą.

Pirmieji trys konkursai vyko kas antrus metus, nuo 2003 m. rengi-

nys vyksta kasmet. 2012 m. konkursas tapo tarptautiniu. Kiekvienais metais jis skiriamas kurio nors iškilaus kamerinės muzikos atlikėjo, pedagogo ar svarbaus muzikinio įvykio sukakčiai pažymėti. XIV tarptautinis Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkursas buvo skirtas LMTA Kamerinio ansamblio katedros 50-mečiui, jame dalyvavo aukštųjų muzikos mokyklų bakalaurų, magistrantų, meno aspirantų instrumentiniai kameriniai ansambliai.

Konkursas skatina Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos studijas, inspiruoja retai girdimų kamerinių kūrinių atlikimą ir naujų kamerinės muzikos kūrinių atsiradimą. Jis pozityviai veikia LMTA kamerinių ansamblių studijų kokybę, skatina studentų kūrybiškumą ir konkurencingumą. Konkurso metu išryškėja perspektyvūs LMTA kameriniai ansambliai ar kamerinės muzikos atlikėjai. III konkurse (2003) su styginių kvartetu antrąją vietą laimėję smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas šiais metais švenčia savo suburto styginių kvarteto „Art Vio“ dešimtmetį, jie yra LMTA Kamerinio ansamblio katedros pedagogai. Šį konkursą savo sėkmingos karjeros pradžia laiko Kauno styginių kvartetas (I vieta 2005 m.), Baltijos gitarų kvartetas (diplomas 2006 m.), trio „Claviola“ (I vieta 2008 m.), fortepijoninis kvintetas „Efvioli“ (I vieta 2009 m.), styginių kvartetai „Adora“ (I vieta 2010 m.), „Mettis“ (I vieta 2012 m.) bei daugelis kitų Lietuvos jaunesnės kartos kamerinės muzikos atlikėjų. Latvijos, Estijos bei kitų užsienio aukštųjų muzikos mokyklų kameriniai ansambliai susipažįsta su Lietuvos kompozitorių muzika, kas itin svarbu jos propagavimui ir už Lietuvos ribų, teigia konkurso iniciatorė ir organizacinio komiteto pirmininkė, LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėja prof. Dalia Balsytė.

XIII konkurse dalyvavo 12 kamerinių ansamblių iš LMTA ir Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos. Žiuri greta LMTA Kamerinio ansamblio katedros profesorių buvo Estijos muzikos akademijos profesorė Natalia Sakkos ir LKS narys kompozitorius Arvydas Malcys. Žiuri pirmininkė – LMTA Muzikos fakulteto dekanė prof. Aušra Motuzienė.

Konkurso laureatų apdovanojimas ir jų koncertas planuojamas gruodžio 10 d. 18 val. LMTA Didžiojoje salėje.

Muzikos barai / 55

Svetur Arvydas Virgilijus MATULIONIS

D

idingasis ir paslaptingasis Reinas – didžiausia Vokietijos upė – traukė ne vieno iškilaus kompozitoriaus dėmesį. Pakanka paminėti vien Richardą Wagnerį, kurio „Reino auksas“ tebevirpina operomanų širdis. Bet Reinas nėra vien Vokietijos upė – Europos sostine vadinamas Prancūzijos miestas Strasbūras (Strasbourg) yra išsidėstęs ant Reino kranto. Be to, nevalia nepriminti, kad Strasbūras yra ir svarbiausias Elzaso srities miestas. O Elzasas – ypatingas kraštas, pasižymintis ne tik puikiaisiais baltaisiais vynais, bet ir garsus savo permaininga istorija.

Jis pakaitomis priklausė tai Vokietijos žemėms, tai Prancūzijai, senieji elzasiečiai dar bando išlaikyti savo kalbą, kuri artimesnė vokiečių kalbai.

Beje, Prancūzijai tai nerūpi, nes mokyklose tokios disciplinos nėra. Taigi Strasbūras (ypač savo architektūra) yra tipiškas vokiškas miestas, tačiau neabejotinai sušildytas nerūpestingos prancūziškos dvasios. Na, o dvasiški dalykai negali apsieiti be operos ir šokio.

Beje, be elzasietiškos Reino operos (Opéra National du Rhin), yra ir vokiška Reino opera (Deutsche Oper am Rhein) Diuseldorfe ir Duisburge, juk Reinas, kaip minėjau, visų pirma yra didžioji vokiečių upė. Vokiečių Reino operoje jau keleri metai dainuoja mūsų baritonas Laimonas Pautienius.

Pirmasis teatras Elzase, Strasbūre, buvo atidarytas 1701 metais, XIX amžiaus pradžioje čia veikė „ComédieFrançaise“ tipo teatras. Prieš 40 metų įsteigta opera, taigi 2012–2013 metų sezonas teatrui jubiliejinis.

Juokais kalbant Reino opera – trigalvis slibinas, ji įsikūrusi trijuose miestuose: Strasbūre, Miulūze (Mulhouse) ir Kolmare (Colmar).

Miulūzas – antrasis pagal dydį Elzaso miestas netoli Šveicarijos (kadaise jai ir priklausė) ir Vokietijos, turintis tūkstantmetę istoriją, vardą gavęs nuo kadaise buvusių malūnų gausos. Dabar garsus savo pramone, ypač didžiuojasi automobilių muziejumi. Kolmaras – taip pat tūkstan-

Muzikos barai / 56

Reino operai keturiasdeðimt

tmetės istorijos miestas, įsikūręs prie vadinamojo vyno kelio ir save vadinantis Elzaso vyno sostine.

Reino operą sudaro Strasbūro filharmonijos orkestras ir operos trupė, Miulūzo baletas ir Kolmaro jaunųjų dainininkų rengimo centras. Tokia struktūra leidžia optimaliai išnaudoti esamus meninius pajėgumus, o kartu puikiai patenkinti žiūrovų poreikius visame Elzase. 1997 metais teatrui buvo suteiktas Reino nacionalinės operos statusas.

Per keturis dešimtmečius susiformavo aiški repertuarinė politika. Per sezoną, trunkantį nuo rugsėjo pabai-

gos iki liepos, parengiamos aštuonios arba devynios operų ir keturios arba penkios baletų premjeros, surengiami šeši septyni rečitaliai ir septyni aštuoni koncertai. Keli spektakliai pastatomi Operos studijoje. Be to, jau beveik aštuoniasdešimt metų Strasbūro teatre vyksta muzikos festivalis.

Kiekvienai premjerai sudaroma vis nauja atlikėjų trupė, spektaklis rodomas po kelis kartus iš eilės kiekvieno miesto scenoje. Strasbūro operos vadovai kviečiasi žinomus, žiūrovų mėgstamus atlikėjus. Pavyzdžiui, Richardo Wagnerio operoje „Tanhoizeris“ dainavo Scottas McAllisteris,

Barbara Haveman, Béatrice UriaMonzon, Jochenas Kupferis, Kristinnas Sigmundssonas ir kiti. Įdomi teatro repertuarinė politika.

2012–2013 metų sezono metu „Tanhoizeris“ buvo rodomas Strasbūre (penki spektakliai kovo–balandžio mėnesiais) ir Miulūze (balandžio mėnesį). Kolmaro žiūrovai jo nematė, bet čia tris kartus parodyta Benjamino Britteno opera „Ovenas Vingreivas“, tiek pat kartų ji skambėjo Miulūze, o Strasbūre – tik du kartus (liepos mėn.). Taigi vadyba Reino operoje visai kitokia negu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ir tai pasiteisina, nes vis atnaujinamas repertuaras leidžia išlaikyti žiūrovų (ypač nuolatinių, lankančių teatrą pagal abonementus) dėmesį.

Repertuare derinamos populiarios ir rečiau rodomos operos. Pavyzdžiui, 2012–2013 metų sezoną buvo atliekamas Giuseppe Verdi „Requiem“, Arnoldo Schönbergo „Mozė ir Aronas“, Franzo Schrekerio „Tolimas garsas“, Wolfgango Amadejaus Mozarto „Užburtoji fleita“, Mariuso Felixo Lange´s „Baltas sniegas“, Leošo Janáčeko „Renarde russe“, Richardo Wagnerio „Tanhoizeris“, Georges´o Bizet „Perlų žvejai“, Giacomo Puccini „Toska“, Benjamino Britteno „Ovenas Vingreivas“. Buvo pastatyti keturi baletai: „Goldbergo variacijos“, „Don Kichotas“; „Beprotiški šokiai“, „Peras Giuntas“.

Reino opera turi savo išskirtinius kompozitorius – Mozartą, Verdi, Janáčeką, Wagnerį, Puccini, R. Straussą, Donizetti, tačiau neužmiršta tiek operos pradininkų, tiek XX amžiaus modernistų kūrybos. Garsaus austrų kompozitoriaus ir dailininko ekspresionisto, Vienos antrosios mokyklos lyderio Arnoldo Schönbergo (1874– 1951) plačiau pristatyti nereikia, tačiau jo opera „Mozė ir Aronas“ Lietuvoje, manau, menkai žinoma, nors ji laikoma viena žymiausių XX amžiaus operų. Operos esmė – žydų tautos tapatybės klausimas. Pirmieji du operos veiksmai parašyti 1930–1932 metais, t. y. laikotarpiu, kada kaimyninėje Vokietijoje vis stiprėjo nacizmas ir antisemitizmas. Opera taip ir liko nebaigta, o šių dviejų veiksmų koncertinis atlikimas įvyko vienuolika dienų prieš kompozitoriaus mirtį 1951 metais. Reino operoje taip pat rodomas koncertinis „Mozės ir Arono“ variantas.

Na, o kas Lietuvoje žino Franzą Schrekerį (1878–1934)? Jis gimė Monake žydų šeimoje. Baigė Vienos konservatoriją, yra žinomas kaip austrų kompozitorius, dirigentas. Jo kūrybai būdingas eksperimentavimas, estetinis pliuralizmas. F. Schrekerio opera „Tolimas garsas“ pirmą kartą atlikta dar 1912 metais Frankfurte, vėl prisiminta po šimto metų Berlyne, Ciuriche, Bonoje, pagaliau Strasbūre ir Miulūze. Taigi Reino operoje turėjau galimybę pamatyti ir tas operas, kurios Lietuvoje niekada nebuvo ir, matyt, nebus statomos.

Reino operos spektaklius žiūrėjau apie dešimtmetį, todėl galiu reziumuoti kai kuriuos savo įspūdžius.

Tiesa, nesu nei muzikologas, nei muzikas, todėl tai bus eilinio operomano nuomonė.

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad atskiros komandos sudarymas kiekvienam spektakliui leidžia palaikyti pakankamai aukštą atlikimo lygį. Vis kiti režisieriai ir dirigentai padeda užtikrinti pastatymo šviežumą, išvengti atlikimo štampų, kurie paprastai keliauja iš vieno spektaklio į kitą.

2010–2012 metais Richardo Wagnerio „Nibelungo žiedą“ statė žinomas škotų režisierius Davidas McVicaras.

Jo kūrybinėje biografijoje – G. Verdi „Trubadūras“ „Metropolitano“ operoje, R. Strausso „Salomėja“ „Kovent Gardene“, G. Verdi „Makbetas“ Marijos teatre Sankt Peterburge. Lietuvių žiūrovai galėjo žavėtis puikiu G. Donizetti „Marijos Stiuart“ pastatymu „Metropolitano“ operoje (tiesiogiai transliuota „Forum Cinemas“ kino teatre). Pikantiškas štrichas – Davidas McVicaras yra įtrauktas į žymiausių Škotijos gėjų ir lesbiečių šimtuką...

Reino opera nebijo kviestis jaunimo. Belgas (tiksliau, flamandas) Wautas Koekenas dar neturi keturiasdešimties, o Reino operoje jau yra pastatęs keletą spektaklių. Jaunimui buvo skirta Nino Rotos „Aladinas ir stebuklingoji lempa“, man pačiam teko matyti šmaikščiai režisuotą J. Strausso „Šikšnosparnį“.

Prancūzas Vincent´as Boussard´as yra statęs spektaklius Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, kitose šalyse.

Operų skalė orientuota į operos aušros laikotarpį (M.-A. Charpentier, H. Purcellis, G. F. Händelis), tačiau neatsisako statyti ir kitų laikotarpių kompozitorių kūrinių. Jis dažnas svečias ir Reino operoje. Pastaraisiais metais režisavo G. Bizet „Perlų žvejus“, M.-A Charpentier „Luizą“ ir Ambroise´o Thomas „Hamletą“. Įdomų „Hamleto“ pastatymą teko matyti ir man. Įspūdingas ir dirigentų sąrašas. Štai, pavyzdžiui, Giacomo Puccini „Bohemai“ dirigavo žymus italų dirigentas Stefano Ranzani, dirigavęs „La Scaloje“, „Metropolitano“ operoje,

Muzikos barai / 57

Svetur

Zalcburgo festivalyje, kituose garsiausiuose teatruose ir festivaliuose.

Jau minėtą A. Schönbergo operą „Mozė ir Aronas“ dirigavo žymus prancūzų dirigentas Sylvainas Cambreling´as. 2012 metais jis tapo Štutgarto valstybinės operos generaliniu muzikos direktoriumi, yra ir pagrindinis Yomiuri Nippono simfoninio orkestro Tokijuje dirigentas.

Sylvainas Cambreling´as dirigavo garsiausių Vienos, Berlyno, Hamburgo, Kelno, Kopenhagos, Stokholmo, Londono, Miuncheno, Oslo, Klivlendo, Los Andželo, San Francisko filharmonijų ir kitų simfoninių orkestrų koncertams. Dirigentas žinomas ir operų pastatymais, ypač Paryžiaus nacionalinėje operoje.

Reino operos spektaklių kokybę užtikrina ir atlikėjai. Į Strasbūre statomą operą dažnai kviečiami dainininkai, atlikę tos operos partijas kituose teatruose. Naujas režisierius padeda atlikėjams kitaip interpretuoti jau žinomus vaidmens. Vienu metu buvo kviečiama gana daug atlikėjų iš Rusijos ir Ukrainos, šalių, kuriose gausu gerų balsų. Operos atliekamos tik originalo kalba, todėl Mozarto, Wagnerio, Strausso, kitų vokiečių ir austrų kompozitorių kūriniai, dažniausiai atliekami vokiečių, skamba ypač natūraliai. Tiesa, sunkiau su rusų kompozitorių operomis. Kol nepradėjo dainuoti solistas rusas, niekaip nesuvokiau, kokia kalba skamba Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas“.

Režisieriai paprastai nesiekia patraukti žiūrovų kokiais nors šokiruojančiais blizgučiais, lytinių aktų imitavimu scenoje, nuogybėmis, ko

Muzikos barai / 58

pasitaiko operos scenose, nors būna ir išimčių. Man pačiam teko stebėti ypatingą žiūrovų ažiotažą, kai dainavimas buvo „paskanintas“ visai nuogais šokėjais ir šokėjomis, ilgokai scenoje besimaudančiomis nuogomis gracijomis. Taigi, nors Reino opera žiūrovų nestokoja, tačiau komercija yra komercija.

Dabar madinga veiksmą perkelti į kitą laiką, kartais tai pasiteisina.

Pavyzdžiui, Mozarto „Užburtosios fleitos“ veiksmas vyko dabartyje, choristai tapo botanikais, ornitologais. Mano nuomone, tai nešokiravo, nesikirto su fantastiniu Mocarto pasauliu. Juk mokslininkai savo dvasia taip pat neretai yra fantastai. Tačiau mane papiktino nuostabiosios Verdi „Traviatos“ „sudžinsinimas“ (Alfredas vos ne visą operos veiksmą puikavosi džinsais), perkeliant veiksmą į dvidešimtą amžių. Bet pikčiausia, kad buvo iškreipta operos dvasia.

Trečiame veiksme vietoj baliaus vyko orgija, Violeta buvo prievartaujama ir niekinama.

Laimė, tokios atrakcijos Reino operoje nėra dažnos. Tai nereiškia, kad režisieriai neieško, tenkinasi senais atlikimo štampais. Mano nuomone, ypač pavykę senųjų operų pastatymai, kurie pagyvinami judesiu, šokiu. Prie Reino operos spektaklių sėkmės prisideda labai vykusi scenografija. Scena nėra didelė, todėl veiksmas joje neretai vyksta keliais lygiais.

Paprastai sėkmingai parenkami ir kostiumai. Taigi, mano nuomone, Reino operos pastatymai neabejotinai atitinka Europos sostinės lygį.

Apie baleto spektaklius nelabai ką galiu pasakyti, nes taip ir neteko išvysti bent vieno, tačiau iš repertuaro matyti, kad pirmenybė teikiama šiuolaikiniam moderniam šokiui. Žinoma, statomas ir „Don Kichotas, ir „Žizel“.

Kaip minėjau, teatro repertuarą papildo rečitaliai. Man, autografų rinkėjui, rečitaliai patrauklūs, nes tada lengviau galima patekti į užkulisius. Žiūrovams yra ką pasirinkti: prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai, kanadiečiai, jau patyrę dainininkai ir jaunimas. Štai JAV mecosopranas Jennifer Larmore yra dainavusi „La Sca-

loje“, „Metropolitane“, „Covent Gardene“ ir kitose garsiausiose scenose.

Ji ryški bel canto dainininkė, dabar rengia ledi Makbet partiją G. Verdi operoje „Makbetas“. Vokietė sopranas Annete Dasch vos ne dvidešimt metų jaunesnė už Jennifer Larmore, bet taip pat jau yra dainavusi „La Scalos“ ir „Metropolitano“ teatruose. Tenoras Michaelis Schade gimė Ženevoje, bet nuo vaikystės gyveno Kanadoje. Jis yra žinomas W. A. Mozarto operų atlikėjas, dainavo Niujorke, Paryžiuje, Vienoje, Zalcburge, kituose miestuose.

Kalbant apie Reino operą negalima nepaminėti dėmesio vaikams ir jaunimui. Pats klausiausi Engelberto Humperdincko operos vaikams „Jonukas ir Grytutė“. Vaikai visur yra vaikai – teatras būna pilnas šurmulio.

Ateina ir klasės pagal specialų abonementą, ir vaikai su tėveliais ar seneliais. Tačiau spektaklio metu viskas nurimsta, nečiuženama saldainių popierėliais, o plojimais pratrūkstama tik veiksmui pasibaigus. Beje, jaunimui skirtame naujametiniame spektaklyje klausiausi ir mūsų Edmundo Seiliaus, kuris vieną sezoną dainavo Reino operoje.

Negalima nepaminėti žurnalo „Croisements“. Jame spausdinamos spektaklių premjerų recenzijos, pristatomas būsimas repertuaras, supažindinama su atlikėjais, spausdinami interviu su teatro vadovybe, režisieriais ir dirigentais. Štai, žiūriu, rašoma apie A. Grigorian. Apsidžiaugiau, bet tik trumpam, nes buvo rašoma ne apie mūsų Asmik, bet apie jauną prancūzų ir armėnų kilmės baleriną Anną Grigorian...

Keletas žodžių apie Reino operos pastatus. Strasbūre neoklasicizmo

stiliaus pastatas pradėtas statyti dar 1818 metais, jis buvo vis plečiamas pristatant naujas erdves. Paskutinė restauracija vyko 1965 metais. Teatras įsikūręs įspūdingoje Broilio (Broglie) aikštėje, kuri gruodžio mėnesį virsta gaivalinga kalėdine muge, dar labiau paryškinančia šventinę teatro nuotaiką. Kituose miestuose Reino operos pastatai taip pat turi savo istorinę vertę.

Teatro Strasbūre pastatas jaukus, kas dažniausiai apskritai būdinga seniesiems statiniams. Salė iškilminga.

Kai kur scena matoma prastokai, bet žiūrovams duodamos pagalvėlės, kad galėtum paaukštinti savo regėjimo lauką. Galerijose nėra rūbinių, žiūrovai savo paltus, skėčius, kartais net ir krepšius kabina ant sienose įtvirtintų kabliukų su pažymėtomis vietomis.

Tvarką galerijose prižiūri darbuotojai (dažniausiai žavios mergaitės, studentės). Taigi vyrauja demokratiška pasitikėjimo atmosfera. Ir, žinoma, koks teatras be kavinės! Negi prancūzas nepakels šampano taurės, ir ne tik per „Traviatą“!?

Bilietų kainos įvairios, priklauso nuo spektaklio. Brangiausi bilietai nuo 15 iki 90 eurų, pigiausi – nuo 12 iki 38 eurų. Prieš spektaklį galima nusipirkti ir stovimų bilietų (apie 5 eurus). Bilietus galima užsisakyti ir internetu. Bet, žinoma, pirkite iš paties teatro, nes tarpininkai (pavyzdžiui, ticket.org.) gali nulupti ir dešimteriopą kainą.

Geros nuotaikos Reino operos spektakliuose! n Teatro adresai: 19 place Broglie – BP 80320 67008 Strasbourg cedex France; +33(0)388754800; opera@onr.fr; coisse@onr.fr 20 allee Nathan-Katz 68090 Mulhouse cedex France; +33 (0)389362829; 3 rue des Unterlinden 68000 Colmar France; +33 (0)389202901.

Muzikos barai / 59

Dūdų kampas Kazys DAUGĖLA

L

apkričio 2–3 dienomis Rygoje vyko penktasis Baltijos valstybių pučiamųjų orkestrų dirigentų ir kamerinių ansamblių vadovų forumas.

Didžioji dalis renginių vyko Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijoje. Šiais metais minimos žymaus Latvijos kompozitoriaus ir kultūros veikėjo J. Vītolo 150-osios gimimo metinės.

Maloniai nustebino latvių dėmesys kaimynų lietuvių ir estų muzikai.

Jaukiuose 1919 m. įsteigtos akademijos rūmuose iškabintos afišos skelbia apie aktyvią Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertinę veiklą.

Vien artimiausią mėnesį puikioje akademijos Didžiojoje koncertų salėje vyks net trys koncertai, kuriuose dalyvaus LMTA atlikėjai: Liudas Mockūnas, Vesta Grabštaitė (Suzuki vokalo metodas), LMTA Vokalo katedros studentai. Forume teko sutikti jaunuolių iš Lietuvos, kurie studijuoja Jāzepo Vītolo muzikos akademijo-

Dirigentai K. Daugėla, V. Rüütelmaa ir H. Barzdiņis

je, ten dirba ir lietuvių dėstytojų.

Forumo programa buvo labai intensyvi, dažnai vyko po 2 renginius vienu metu, orkestrai ir ansambliai užpildė visas Muzikos akademijos erdves. Dalis meistriškumo kursų ir koncertų buvo skirta pučiamųjų orkestrams, kita – įvairiems pučiamųjų ansambliams. Tuo pačiu metu vyko muzikos instrumentų, partitūrų

Muzikos barai / 60

Dþiugino latviø dëmesingumas kaimynams orkestrams ir ansambliams, metodinės li- t e r a t ū r o s , muzikinių programų, garso ir vaizdo įrašų paroda.

Ryškiausia forumo žvaigždė buvo ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje garsi dirigentė ir pedagogė dr. Erica Neidlinger. Šiuo metu ji yra vieno iš geriausių JAV studentų orkestrų – Čikagos DePaulo universiteto simfoninio pučiamųjų orkestro (Wind Symphony) dirigentė. Ji vedė meistriškumo kursus Latvijos muzikos akademijos Dirigavimo katedros studentams.

E. Neidlinger atviros pamokos džiugino jaukia ir kūrybiška darbo atmosfera. Buvo nagrinėjami įvairių epochų ir stilių kūriniai, studentai supažindinti su dirigavimo technikos JAV mokymo metodika.

Pirmosios forumo dienos pagrindinis akcentas buvo JAV kompozitorių kūrinių koncertas. Latvijos muzikos akademijos pučiamųjų orkestrui dirigavo E. Neidlinger. Programą sudarė šiuolaikinių JAV kompozitorių Aarono Coplando, Walterio Sinclairio Hartley, Williamo Howardo

Schumano, Carolyn Bremer, Vincento Persichetti kūriniai. Koncerto pabaigoje ekspresyviai atlikta Leonardo Bernsteino koncertinė uvertiūra „Slava!“– kūrinys, dedikuotas Mstislavui Rostropovičiui. Nors šis orkestras koncertuoja tik kartą ar du per metus ir repeticijos būna skirtos tik numatytiems projektams, atlikėjai žavėjo aukštu profesiniu lygiu, jaunatvišku polėkiu, menine įtaiga ir nuoširdumu.

Vakariniame koncerte skambėjo orkestrinė latvių kompozitorių muzika. Koncertas vyko netoli Muzikos akademijos esančioje Latvijos universiteto Didžiojoje auloje. Pilnutėlėje puikios akustikos salėje koncertavo Latvijos universiteto pučiamųjų orkestras, vadovaujamas prof. Jānio Puriņio. Šis orkestras yra ne kartą koncertavęs Lietuvoje, 2013 m. vykusiame XI Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate Panevėžyje „D“ kategorijoje buvo pripažintas geriausiu.

Latvių muzikos koncertas pradėtas Jāzepo Vītolo Polonezu, kuriame jaučiama ryški lenkų kompozitorių

įtaka. Nuotaikingą Andrio Riekstiņio polką „Pastaiga“ dirigavo dirigentė iš Nyderlandų Linda Keubena, kuri pagal Erasmus studijų mainų programą dirigavimo paslapčių mokosi pas prof. Jānį Puriņį. Žinomos latvių kompozitorės Ilzės Arnės Koncertą trimitui ir pučiamųjų orkestrui išraiškingai atliko JAV Kanzaso universitete studijas baigiantis Jānis Porietis, kuris šiuo metu groja Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro ir „Sinfonietta Rīga“ trimitų grupėje. Koncerto programą paįvairino du kitų šalių kompozitorių kūriniai, paremti latvių liaudies muzika. Tai esto Otto Kasko aranžuota latvių liaudies daina „Tamsią naktį žalia žolė“ ir anglų kompozitoriaus Johno Hollando penkių dalių siuita latvių liaudies dainų motyvais saksofonui altui ir pučiamųjų orkestrui. Sena maestro J. Puriņio svajonė – įkvėpti visų Europos šalių kompozitorius nors po vieną kūrinį orkestrui parašyti latvių liaudies muzikos motyvais.

Koncerto pabaigoje nuskambėjo įspūdingas latvių kompozitorės Selgos Mencės stambios formos kūrinys „Ežero peizažas“ (Ezera ainava) mišriajam chorui ir pučiamųjų orkestrui.

Premjerinį kūrinį atliko Latvijos universiteto choras „Juventus“ ir pučiamųjų orkestras, diriguojamas prof.

J. Puriņio. Malonų įspūdį koncerte paliko gražus kiekvieno kūrinio autoriaus pristatymas.

Dirigentas J. Puriņis džiaugiasi, kad jam atstovaujant visos Latvijos pučiamųjų orkestrams Latvijos kultūros centre ir Latvijos pučiamųjų orkestrų asociacijoje, per aštuonerius metus pavyko sudominti ir įkvėpti Latvijos kompozitorius sukurti per 80 partitūrų. „Šiuo metu jau turime pakankamai geros ir originalios latviškos orkestrinės muzikos, su kuria galima drąsiai atstovauti savo šaliai užsienyje. Mes galime būti įdomūs kitiems tik išsaugodami ir puoselėdami savo nacionalinę kultūrą“, – kalbėjo J. Puriņis. Jam dirbant Latvijos kultūros centre pavyko net pačiais sunkiausiais krizės metais rasti pinigų atlyginti kompozitoriams. Vidutiniškai už aprobuotą kūrinį autoriui buvo skiriama 1000 Latų (apie 5000 litų).

Nelikdavo nuskriausti ir tie kompozitoriai, kuriems nepasisekė parašyti šedevrų. Tai daug ką pasako!

Didelis dėmesys forume skirtas ir kamerinei muzikai, vyko daug koncertų, paskaitų ir meistriškumo kursų pučiamųjų instrumentų ansamblių vadovams. Koncertuose dalyvavo muzikos mokyklų ansambliai iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos. Meistriškumo kursus vedė Lina Baublytė iš Lietuvos („Balansas fleitų ansamblyje, galimybės tobulėti“), Timothy Alanas Watsonas iš Didžiosios Britanijos („Garso formavimo ir intonacijos pratimai saksofonų ansambliuose“), Jānis Porietis iš Latvijos („Artikuliacija varinių pučiamųjų instrumentų ansambliuose“), Tavvis Matsas Utsas iš Estijos („Baroko muzikos interpretacijos pagrindai“).

Paskutinę forumo dieną vykusiame koncerte buvo pristatyta Lietuvos ir Estijos pučiamųjų muziką. Forumo organizatoriaus Jānio Puriņio prašymu paruošiau autorinę valandos programą iš Lietuvos dainų švenčių ir Baltijos šalių studentų švenčių „Gaudeamus“ repertuaro. Estijos programą parengė dirigentas, kompozitorius, pedagogas ir Estijos pučiamųjų orkestrų muzikos bendrijos generalinis vadybininkas Valdo Rüütelmaa.

Mums buvo skirta po dvi repeticijas su Latvijos jaunimo orkestru „Auseklitis“.

Orkestrui „Auseklitis“ nuo pat įkūrimo 1975 m. vadovauja Hāraldas Barzdiņis. Šiuo metu pagrindiniame orkestre (jų yra trys) groja apie 50 muzikantų, daugiausia Rygos 6-osios vidurinės mokyklos auklėtiniai ir buvę moksleiviai, amžius – nuo 10 iki 25 metų. Šis kolektyvas garsus ne tik Latvijoje, jis yra daugelio Europos šalių festivalių dalyvis ir konkursų nugalėtojas. Vadovas didžiuojasi, kad orkestre nuo mažens trimitu grojo Andris Nelsonas – jaunas ir vienas perspektyviausių dirigentų pasaulyje. Būdamas penkiolikos jis išimties tvarka buvo priimtas į aukštąją muzikos mokyklą studijuoti simfoninio dirigavimo.

Hāraldas Barzdiņis džiaugėsi, kad miesto valdžiai bei visuomenei pavyko įrodyti orkestre grojančių jaunuo-

Prof. Janis Purins. Koncertas Universiteto auloje

lių perspektyvas. Kasmet į orkestrą nori patekti apie 150 moksleivių, priimama tik 30. Tėvai labai suinteresuoti, kad jų vaikas grotų šiame kolektyve, nes čia ugdomos visapusiškos asmenybės. Sužavėjo jaunųjų muzikantų imlumas, ištvermingumas ir puikus muzikavimas.

Baigiamasis forumo akcentas – nuotaikingas Latvijos nacionalinių ginkluotojų pajėgų bigbendo (vadovas Aleksandras Kreišmanis) koncertas. Prieš tai vyko meistriškumo kursai tema „Šokių muzikos interpretacija“, juos vedė dirigentas Raitis Ašmanis, dayvaujant Jelgavos miesto jaunimo bigbendui. Šių metų forume lankėsi Rusijos pučiamųjų orkestrų asociacijos prezidentas prof. Anatolijus Dudinas (Maskva), WASBE (Pasaulio simfoninių orkestrų ir ansamblių asociacija) Rytų Europos šalių atsakingasis sekretorius ir dirigentas Józsefas Csikota (Vengrija), Suomijos pučiamųjų orkestrų asociacijos prezidentas Raine Ampuja, Lietuvos varinių pučiamųjų orkestrų asociacijos prezidentas Remigijus Vilys, dalyvavo dirigentų iš Lenkijos, Rusijos ir Olandijos.

Dar vienas forumo sumanytojų tikslas – sutelkti ne tik didžiųjų miestų orkestrų vadovus, bet ir periferijos kūrybinį potencialą, skatinti ieškoti naujų kūrinių, domėtis kolegų darbu, tobulinti metodiką ir tiesiog dalintis įspūdžiais.

Reikia pasidžiaugti organizatorių noru ir sugebėjimu plėsti Baltijos šalių kultūrinį bendradarbiavimą, populiarinti kaimyninių šalių pučiamųjų orkestrų muziką. Lieka palinkėti gražių idėjų ir visuomenės palaikymo jas įgyvendinant. n

Muzikos barai / 61

Iš praeities Irena SKOMSKIENĖ

ð

is Lietuvai iki šiol nepažįstamas veikalas ilgai gulėjo kompozitoriaus šeimos archyve JAV. 1944 m. pasitraukdamas iš Tėvynės V. Jakubėnas suspėjo pasiimti klavyrą.

Baleto gimimo istorija XX a. pradžioje senoji lietuvių kompozitorių karta skeptiškai žiūrėjo į baleto meną ir nė nebandė imtis šio žanro. Trukdė nuo seno įsigalėjęs požiūris, kad Lietuva yra dainų šalis. Tai liudija jaunesnės kartos kompozitoriaus, Leipcigo konservatorijos auklėtinio Viktoro Kazimiero Banaičio (1896–1963) mintys spaudoje: „O ką gali duoti baletas – šisai imperatorių, carų, kaizerių, sultonų ir šiaip visokių išlepintų despotų ištaigingo gyvenimo nuolatinis palydovas? <...> Lietuvių tauta gyvena daina ir dainoje. Savo originalių šokių ji beveik neturi. Daugumas ligi šiol žinomų šokių yra svetimos kilmės skoliniai“ (Tema ir variacijos. Naujoji Romuva, 1932 m. gruodžio 11 d.).

Tokią nuomonę sukritikavo literatūrinis žurnalas „Skynimai“. Slapyvardžiu pasirašęs autorius nusistebėjo ir pasišaipė iš autoritetingo kompozitoriaus, bet senamadiškų pažiūrų žmogaus: „Rodosi ponas Banaitis muzikos mokėsi ne pas Balbieriškio zakristijoną, o ir ne pas kitus saviškius, o kažkur užsieny“ (Publicistiškas klumpakojis ir baleto menas. Skynimai, 1933 m. Nr. 1). Įsižeidęs kompozitorius neliko skolingas ir išsiaiškino, kad jo kritikas – pats žurnalo „Skynimai“ redaktorius, lietuvių literatūros klasikas profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, ir atsikirto straipsniu „Nusidavimai apie nusipamfletinusius profesorius. Lietuviška baletomanija“ (Naujoji Romuva, 1933 m. Nr. 122). Ši polemika spaudoje V. Jakubėną suartino su bendraminčiu prof. V. Krėve.

Galima daryti prielaidą, kad dviejų kūrėjų dialogas virto idėja sukurti tautinį baletą Krėvės apsakymo „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ (1920 ) motyvais. Bet realizuoti nuostabią idėją trukdė kompozitoriaus bičiulio K. V. Banaičio įspėjimas ir dalykinė įžvalga, kad savų originalių šokių Lietuva beveik neturi, tai iš ko galima sukurti tautinį baletą?

Ieškant išeities buvo sumanyta praktiškai patikrinti K. V. Banaičio teoriją.

Muzikos barai / 62

Vlado Jakubëno baletas Vaivos juosta nacionalinë vertybë Filharmonijos draugijos valdyba (V. Jakubėnas joje buvo nuo 1932 m.) ir Valstybės teatras paskelbė lietuviško vienaveiksmio baleto konkursą. 1933 m. gegužę Kauno publika pirmą kartą Lietuvos istorijoje pamatė tris lietuviško baleto spektaklius (bent jau tokias pretenzijas): V. Bacevičiaus „Šokių sūkury“, B. Dvariono „Piršlybas“ ir J. Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“. Labai galimas dalykas, kad idėjos autorius buvo V. Jakubėnas. Jis pats konkurse nedalyvavo, bet labai domėjosi savo kolegų darbu ir spaudoje recenzavo konkursinius spektaklius (Lietuvos Aidas,1933 m. gegužės 27 d., ir Vairas, 1933 m. Nr. 6).

Ar gimė lietuviškas baletas? Recenzento nuomone, „Muzikos atžvilgiu sumanymas buvo vaisingas. <...> buvo naujovių: dainų temų ir sutartinių perkėlimai šokių sritin <...>, puikios orkestruotės, bet nėra reikiamo choreografinio sprendimo.“ V. Jakubėnas pabrėžia, kad viskas padaryta rusų baleto mokyklos principais (baletmeisteris N. Zverevas), ir apgailestauja, kad kažkodėl iki šiol nepasinaudojame Vakarų Europos baleto pasiekimais: „Ar vertėjo pajudinti visą tą mums svetimą baleto aparatą tam,

kad būtų sukurta keletas vykusių šokių?“ (Vairas, 1933 m. Nr. 6). Taigi V. Jakubėnui ir V. Krėvei idėją sukurti tautinį baletą teko atidėti, nes abu autoriai akivaizdžiai pamatė, kad tų kelių pavykusių lietuviškų šokių būtų užtekę tik nacionalinės operos intarpams. Reikėjo laukti geresnių laikų mūsų Valstybės teatre.

Choreografinės partitūros belaukiant Patraukli literatūrinė medžiaga – Krėvės mitinė sakmė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ labai tiko tautiniam baletui.

Folklorinių ir mitologinių scenų įtaigumas kompozitoriui padiktavo nemažai žavių muzikinės dramaturgijos scenų (Vaivos variacijos su juosta 1 v. 1 pav., Perkūno ir Straublio konflikto scena ir jos finalas, kai įsiutęs Perkūnas sukelia audrą 1 v. 2 pav., nevykusios Perkūno piršlybos ir Vaivos pagrobimo scena (Perkūno triumfas) 2 v., pagrindinių herojų lyrinės scenos 1 ir 3 v. ir kt.). Visa tai reikalavo šokių leksikos įvairovės, ir V. Jakubėnas išradingai pažėrė skirtingų žanrų muzikos – ir klasikos, ir neoklasikos, ir grotesko, ir modernaus šo-

kio ritmų (Mažojo velniuko šokis).

Kurdamas grynai siužetinį baletą, kompozitorius sugebėjo vienodai skirti dėmesio abiem komponentams – ir muzikai, ir fabulai. V. Krėvės aprašyto lietuvių pagoniško miško įvaizdis partitūroje suskambo kaip žaliasis fonas („Miško vienuma“, „Miškas nubunda“). Be to, rašytojo žodžio galia aprašant mitines būtybes kompozitorių įkvėpė sukurti pusdievio muzikanto, improvizacijos genijaus Straublio paveikslą. Tiesa ir tai, kad literatūrinės medžiagos stiprumas kėlė nemažą rūpestį: ar Perkūno personažo ryškumas neužgoš pagrindinių veikėjų? Taigi kompozitorius neskubėjo į sceną ir, padaręs ilgoką pertrauką baleto kūryboje, daug gastroliavo po Europą, sėmėsi patirties. Svetur matyti spektakliai V. Jakubėnui darė poveikį, o kai Valstybės teatre 1936 m. kaip choreografas, romantinių baletų statytojas debiutavo baleto artistas Bronius Kelbauskas, kompozitorius, atrodo, ėmė tikėtis savo baleto pastatymo ir pasinėrė į Vaivos mito gelmes. Jis surado autentišką Vaivoros – vaivorykštės paveikslą ir Krėvės Vaiva jo nebetenkino. Kodėl?

Stilizuoto V. Krėvės kūrinio veikėja Vaiva susieta su kaimo žmonių buitimi, jos veikimo laisvė ribota. Ji tik jauna, graži ir labai gabi audėja. Choreografui ir V. Jakubėnui to pasirodė per maža, nes jų idėjų pasaulis buvo kupinas idealybės projekcijų. Būtent todėl juos paviliojo kita Vaiva – kosminė būtybė, deivės personifikacija, gėrio ir grožio simbolis. Tokia Vaiva susieta su tautos dvasios ieškojimais.

Astronomo prof. P. Slavėno lietuviškoje astroarcheologijoje atrasta Vaivora – Vaiva, viena iš Saulės dukterų, baleto muzikoje spinduliuoja ne tik laukinės gamtos galią, bet ir lietuviško dionisiškumo aspektą – dėl muzikos ji galvotrūkčiais leidžiasi į žemę.

Taip kompozitorius muzikoje sujungia žemę su dangumi ir savo baleto heroję išaukština kaip nacionalinę mūzą, kuri, klausydamasi muzikos, nuaudžia stebuklingo grožio juostą iš visų vaivorykštės spalvų.

Tokio kūrybinio polėkio netrūko ir V. Jakubėnui bei libretą rašiusiam V. Krėvei, nes jiedu nenutraukė darbo net prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

Baleto muzikos savitumas V. Jakubėnui imponavo J. Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ originalumas, jis jaunam kompozitoriui tapo svarbia ieš-

Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės eskizai Perkūno ir Straublio personažų kostiumams Kaunas, 1940 m.

kojimų paskata. Pvz., egzotiškų būtybių scenose (Baltųjų laumių šokiai) apstu ir neoromantikos, ir derminio tautinės muzikos kolorito. Balletblanc (baltojo baleto) scenose V. Jakubėnas išvengė prancūzomaniško mėgdžiojimo (silfidės ar vilisos), sugebėjo būti savitas: pasinaudojo Rytų Prūsijos lietuvių mitologija, kurioje baltosios laumės, pasak M. Pretorijaus, yra sėkmės ir talento globėjos. V. Jakubėnas jas traktuoja kaip mėnulio vaivorykštes, pasirodančias tik per pilnatį lyjant, kai mėnulis pasislėpęs už debesų. Pasak astronomo P. Slavėno, tie lietaus lašeliai mėnulio šviesoje atrodo kaip balti lankai ir liaudies sakmėse reiškia laumių šėlsmo metą, kai jos vilioja vyrus menininkus. Būtent tokią baltųjų laumių apraišką patiria ir V. Jakubėno baleto herojus Straublys. Tai savotiškas lietuviškasis Orfėjas, bet Straublys nežūsta, kovodamas su Perkūnu jis demaskuoja šio piktavališkas galias. Taigi lietuviško mitinio muzikanto nesupainiosime su jokios kitos tautos dainiumi. Vaiva ir Straublys, atrasti lietuviško matriarchato mitų gelmėse, baleto muzikoje figūruoja kaip ypatingos nūdienos asmenybės, kurių neįveikia blogio jėgos (Vaivos mirties-reinkarnacijos scena 3 v. 2 pav.).

Visų baleto veikėjų muzikinės charakteristikos raiškios, o finalo muzikinė dramaturgija nenusileidžia garsiausių pasaulio muzikinių lyrinių dramų kulminacijoms.

V. Jakubėnas sugebėjo visas dieviškąsias

reikšmes per muziką nukelti į žemę ir atvirkščiai – žemiškus dalykus sudievinti.

Sureikšmindamas akustinio prado galią (Straublio – mitinio muzikanto – paveikslas), kompozitorius teigia ir savo estetines pažiūras – muzika yra magija (vokiečių romantikų estetinė mokykla). Mortifikuodamas savo heroję (Perkūnas nutrenkia Vaivą 3v. 2 pav.) finale V. Jakubėnas vainikuoja Vaivą kaip kūrybinės energijos simbolį – jos siela danguje sušvinta spalvingu vaivorykštės lanku ir traukia menininkų akis.

Vaiva ir Straublys pagal V. Jakubėną yra tai, kas įkūnija menininko prigimtį.

Logiška, kad baleto muzikoje estetinio idealizmo dozė nulėmė Vaivos metafizinę esmę, todėl choreografinės partitūros kūrėjams linkėtina Vaivą parodyti ne tik kaip estetinį subjektą, bet ir akcentuoti jos ypatingą prigimtį, jos gebėjimą kerėti, žavėti, jaudinti, įkvėpti. Tik taip atgimsta karų sunaikintos tautos, nes Tėvynė ir moteris – mūza yra to paties skliauto žvaigždės.

Kadangi V. Jakubėnui gerai pavyko susieti mitą, astronominį folklorą ir metafiziką su moderniosios muzikos raiškos priemonėmis ir geriausiais lietuvių liaudies muzikos bruožais, šio kūrinio premjera gali tapti reikšmingu įvykiu nacionalinio baleto istorijoje. n

Muzikos barai / 63

Baletas

Kitoks Marijos Simonos ðimulynaitës baletas Rasa AUKŠTUOLYTĖ

P

IRMOJI NE TIK LIETUVOJE, BET IR BALTIJOS VALSTYBĖSE 2010 METAIS SUBŪRUSI ŠIUOLAIKINIO BALETO TRUPĘ, BALTIJOS BALETO TEATRO (BUVUSIOS BALTIJOS BALETO GRUPĖS) REŽISIERĖ IR CHOREOGRAFĖ MARIJA SIMONA ŠIMULYNAITĖ STEBĖTINAI ENTUZIASTINGAI REALIZUOJA SAVO TIKSLUS IR IDĖJAS. NEPAISYDAMA SUNKUMŲ IR SUSIDURDAMA SU NE VISUOMET PALANKIU LIETUVIŠKOSIOS BALETO MOKYKLOS POŽIŪRIU, KŪRĖJA KRYPTINGAI DIRBA IR NUOLAT SULAUKIA JAUNŲ ŠOKĖJŲ SUSIDOMĖJIMO BEI NORO TAPTI BALTIJOS BALETO TEATRO NARIAIS. UŽ KLAIPĖDOS MUZIKINIAME TEATRE PASTATYTĄ SPEKTAKLĮ „SPRAGTUKAS“ M. S. ŠIMULYNAITĖ GAVO „AUKSINĮ SCENOS KRYŽIŲ“, O UŽ SPEKTAKLĮ „KITAS PASAULIS“ PAGAL „DEPECHE MODE“ MUZIKĄ BUVO ĮVERTINTA SKAITMENINIŲ KŪRYBINIŲ INDUSTRIJŲ APDOVANOJIMUOSE „PIXEL AWARDS“. SAVO KŪRYBINES IDĖJAS REŽISIERĖ IŠREIŠKIA NE TIK SPEKTAKLIUOSE, BET IR DALYVAUDAMA ĮVAIRIUOSE KITUOSE RENGINIUOSE. VIENAS TOKIŲ – 2012 M. VYKUSI KONFERENCIJA „TEDXVILNIUS“, SKATINANTI INOVATYVIŲ IDĖJŲ SKLAIDĄ. NE MAŽIAU SVARBUS ĮVYKIS BALTIJOS BALETO TEATRO VEIKLOJE YRA TAI, KAD LAPKRIČIO 6 D. SPEKTAKLIU „KITAS PASAULIS“ BUS UŽDARYTA LIETUVOS PIRMININKAVIMO EUROPOS SĄJUNGOS TARYBAI KADENCIJA. TAIGI SU BALTIJOS BALETO TEATRO REŽISIERE M. S. ŠIMULYNAITE KALBAMĖS APIE TEATRO VEIKLĄ, ŠIUOLAIKINIO BALETO SITUACIJĄ, NEIŠSENKANTĮ OPTIMIZMĄ IR NORĄ KURTI.

Muzikos barai / 64

Dirbant prie diplominio darbo Tartu teatre „Vanemuine“ Pirmasis dramos spektaklis „Fizikai“ (bakalauro darbas Estijos teatre „Vanemuine“) Scena iš šokio spektaklio „Arachnė“ Scena iš šokio spektaklio „Diagnozė – vyras“

– Peržiūrėjus Jūsų kūrybinę biografiją tampa akivaizdu, kad esate itin veikli, ambicinga ir kupina entuziazmo menininkė. Savo kelią pradėjote kaip baleto artistė, vėliau tapote režisiere ir choreografe. Kas paskatino pasirinkti būtent tokią saviraiškos kryptį?

– Baletą pradėjau šokti penkerių metų, paskui baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir 2004 m. įgijau profesionalaus baleto artisto kvalifikaciją. Tuomet įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Rimo Tumino režisūros kursą. Kad mano sritis yra teatras, man buvo aišku jau penkerių metų, tačiau ar tai būtent baletas, kiek abejojau. Abejonės prasidėjo kartu su paauglyste. Buvau perspektyvi balerina, tačiau supratau, kad šita sritis ribota. Šokėjas yra kieno nors kito minkomas molis, o aš su daug kuo tada nesutikdavau. Baleto mokykloje mokytojai mažai motyvuodavo, tačiau daug norėdavo, reikalaudavo. Iš šešiolikos kartu su manimi įstojusiųjų Baleto skyrių tais metais baigėme tik dviese.

Baigus mokyklą, vien baleto pasidarė per maža, tad įstojau į režisūrą,

Muzikos barai / 65

Baletas

M. S. Šimulynaitė – balerina Iš darbų parodos Tartu Scena iš šokio spektaklio „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

o šalia studijų dirbau Estijos teatre „Vanemuine“. Netrukus mane pradėjo siųsti į komandiruotes Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Pamačiau daug teatrų ir tai man, studijuojančiai režisūrą, buvo puiki praktika. Padirbusi su choreografu iš Maskvos Aleksandru Pepeliajevu supratau, jog galiu užsiimti ir choreografija. Tuomet režisūra pasisuko daugiau į vizualinę pusę – operą, miuziklą, choreografinį teatrą.

– Vienas svarbiausių Jūsų veiklos rezultatų – 2010 metais įkurtas Baltijos baleto teatras. Kaip kilo idėja jį suburti? Kokie teatro ir Jūsų, kaip jo vadovės, tikslai, siekiai?

– Būdama įvairiuose pasaulio teatruose pastebėjau, kad į Lietuvą nori, bet neturi kur grįžti daug šokėjų. Kadangi Lietuvoje nebuvo baleto alternatyvų, nuolatinės profesionalų trupės, aš ėmiausi ją burti. Šitą idėją labai parėmė M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas, pirmaisiais metais jis mums suteikė erdvę darbui, repeticijoms, parėmė mus psichologiškai.

Muzikos barai / 66

Trupės sudėtis dėl įvairių priežasčių vis kinta, konkretų šokėjų skaičių lemia statomi spektakliai.

Prie kiekvieno iš jų nuolat dirbu, nes spektaklis – gyvas organizmas, reikalaujantis priežiūros. Jei jį apleidi, jis atbunka kaip ir neprižiūrimas vaikas. Savo spektaklių kūrimo procese pati aktyviai dirbu su kostiumais, scenografija. Taip pat įtraukiu ir jaunų šokėjų. Teatru labai susidomėjusi jaunoji karta, kiekvienais metais vis sulaukiu skambučių iš ką tik mokyklą baigusių šokėjų. Mane labai džiu-

gina jų entuziazmas.

Pagrindinis teatro tikslas – apskritai būti. Neturint rėmėjų ir esant nepalankiam valdžios požiūriui, išsilaikyti nėra paprasta. Anksčiau buvo taip, kad dalis šokėjų šoko ir LNOBT, atvažiuodavo iš Kauno muzikinio ar kitų teatrų. Dabar kristalizuojasi tokia grupė žmonių, kurie yra profesionalūs šokėjai, tačiau šalia baleto užsiima savo verslu, vadyba ir nenori palikti Lietuvos. Taigi krypstame į tai, kad šokėjai yra ne iš kitų teatrų, o grynai mūsų – Baltijos baleto teatro trupė.

– Ar Lietuva tinkama šalis šiuolaikinio baleto trupės savirealizacijai?

Scenos iš šokio spektaklio „Saulės smūgis“

Šį rudenį prasidėjus ketvirtiems teatro gyvavimo metams, klostosi tai, ko nuo pat pradžių ir siekiau – kad žmonės būtų tik mūsų, nesiblaškytų po skirtingus teatrus. Tuomet atsiranda kitoks mąstymas, kitokie poreikiai, užtikrintumas. Žinoma, siekiame turėti savo repertuarą, patalpas. Norime turėti savo studiją, kur augintume savo šokėjus, kur mūsų trupės vyresnieji paskui taptų repetitoriais. Norėtųsi per mėnesį parodyti ne vieną, bet kokius 6–7 spektaklius, daugiau važinėti po Lietuvą.

Dabar norime bendradarbiauti su kuo daugiau teatrų, sudaryti tinklą.

Pavyzdžiui, į „Domino“ teatrą perkėlėme „Saulės smūgį“ pagal „The Beatles“ muziką, Rusų dramos teatre bendradarbiaujame su režisieriumi Jonu Vaitkumi, statančiu „Eugenijų Oneginą“. Keletas spektaklių planuojama ir ateityje. Bandome bendradarbiauti ir su užsieniu, tačiau visa tai – ilgas procesas.

Scena iš A. Žigaitytės operos-fantasmagorijos „Frank‘ Einstainas – XXI a.“ pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

– Kai 2008 m. iš Estijos grįžau į Lietuvą ir visiems Lietuvos teatrams skambinau ir rašiau siūlydama idėjas, norėdama dirbti, nė vienas jų man net neatrašė „ačiū, gavome“. Nesulaukiau visiškai jokio atsako. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės dėka atsivėrė tik Klaipėdos valstybinio teatro du-

Scena iš šokio spektaklio „Kitas pasaulis“

Muzikos barai / 67

Baletas kol ji tokia taps.

– Pagrindinė trupės šokio kryptis – neoklasikinis baletas. Kaip plačiau apibūdintumėte, kokia estetika Jums artimiausia?

– Man patinka „biocheminė“, futuristinė, fantastinė estetika. Mėgstu švarią, neapkrautą erdvę. Kalbant apie judesį, aš visada esu už spontaniškumą, natūralumą, siekiu, kad būtų kuo mažiau sintetinio judesio.

Labai svarbus organiškumas, gyvumas. Po baleto mokyklos pas mus ateina daug traumuotų jaunų šokėjų – susikausčiusių, įsitempusių, bijančių parkristi ant žemės, bijančių atrodyti negražiai. Profesionalumo lygis aukštas, tačiau iš tokių „medinukų“ sunku paskui padaryti plastiškus veikėjus.

Dažniausiai tik per metus juos gali padaryti laisvesnius, paruošti platesnio spektro judesių paletei.

T

aip teigia šįmet 90-ties sulaukusi „Muzikos barų“ skaitytojams iš straipsnių pažįstama baleto metraštininkė Aliodija Ruzgaitė. Baleto artistė, teatrologė, pedagogė džiaugiasi galėjusi savo žinias ir patirtį perteikti baleto mylėtojams, plačiau ir giliau juos supažindinti su įvairių šokio meno formų kūrėjais. Kadaise iš Australijos gauti baleto vaizdo įrašai, apsilankymas JAV, pažintis su pasaulio šokio garsenybių (George´o Balanchine´o, Marthos Graham) kūryba, jų darbo procesu, taip pat baleto literatūros ir įrašų studijos Lincolno centro bibliotekoje Niujorke, be abejo, ir ankstesnė patirtis sudarė rašinių pagrindą.

– Kartu su J. Vaitkumi ketinate statyti Vlado Jakubėno baletą „Vaivos juosta“ – vieną ankstyvųjų lietuvių baleto pavyzdžių. Ką sau artimo šiame kūrinyje šiandien gali rasti jaunas kūrėjas ar atlikėjas?

Scena iš šokio spektaklio „Kitas pasaulis“

rys. Paskui su ten pastatytu spektakliu „Spragtukas“ atvažiavau į Vilnių ir į mane buvo pradėta žiūrėti kiek kitaip.

Iš pat pradžių buvau visiškai viena, o dabar jaučiu, kad atsiranda žmonių, kuriais galiu pasitikėti.

Turime ir puikų vadybininką Vilių Survilą, į kurį dedu daug vilčių, taip pat puikią repetitorę, mano asistentę Laurą Radzevičiūtę. Iš šokio pamažu traukiasi ir man bei šokėjams padėti ima Hilda Palkovskytė.

Vis dėlto tai nėra vien Lietuvos trupė, kadangi pas mus šoka ir Estijos, Latvijos bei Baltarusijos šokėjai.

Turint omenyje rinką, Lietuvai tokia trupė nėra taip reikalinga, kaip norėtųsi. Tačiau žiūrint plačiau, ji tikrai reikalinga, nes nei Estijoje, nei Latvijoje panašios nėra. Bet visų pirma tai darome ne dėl kitų žmonių, o dėl savęs – kad šokėjai turėtų kur save realizuoti. Iš tiesų Lietuva tinkama šalis gyvuoti tokiai baleto trupei, tačiau dar nėra visiškai tam pasiruošusi, o mes kantriai lauksime,

Muzikos barai / 68

– Kūrinį buvo planuota statyti jau seniai, tačiau vis kas nors sutrukdydavo. Dabar „Vaivos juostą“ ketiname parodyti Lietuvos rusų dramos teatre.

Su „Vaivos juosta“ dirbu jau nuo pavasario. Tai labai puikus baletas, šviesi, pozityvi, muzika. Kompozitoriui rašant šį kūrinį jo psichika dar nebuvo paveikta Antrojo pasaulinio karo, todėl balete išlikęs tam tikras naivumas, jautrumas. Man itin artima fantastikos, lietuvių mitologijos tematika. Tačiau plačiai kalbėti dar anksti.

– Kuo užsiimate šalia režisūros?

– Iš esmės visa mano veikla susijusi su režisūra. Muzikos ir teatro akademijoje dirbu operos studijoje, dėstau vokalistams, tad ten susipažįstame su spektaklio gimimo virtuve, eksperimentuojame, improvizuojame. Kino aktoriams dėstau kūno kalbą kadre. Šįmet J. Vaitkaus aktorių kursui bandau atskleisti judesio subtilybes.

Esu surengusi savo darbų parodą.

Piešiu tušu šokio tema. Estijoje buvo pora parodų. Anksčiau rašiau poeziją, tačiau dabar ir be jos turiu nemažai veiklos.

– Ačiū už pokalbį. n

1955 m. teatro ir K. Petrausko jubiliejus senajame Vilniaus teatre. Sėdi P. Oleka, jo žmona, rūbininkė ir A. Galaunienė. Buvo net Kauno teatro sargas. Aš su H. Baniu sveikinu K. Petrauską baleto vardu. Mano ir visų nuostabai maestro mane prisitraukė ir pabučiavo

„Skaitytojus, – prisimena jubiliatė, – supažindinau su Balanchine´o kūryba, su Danutės Nasvytytės spektakliais, kurie iš esmės buvo uždrausti.

Labai daug skaitydavau. Dabar pusę knygų išdalinau rašantiems apie baletą. Džiaugiuosi, kad jų būrys, pradedant Helmutu Šabasevičiumi, gausėja. Svarbu skelbti publikacijas apie šokėjus, nes jų gyvenimas scenoje labai trumpas. Gal atsiras galimybių ir Lietuvoje leisti žurnalą, panašų į „Dancing Times“, – susimąsto A. Ruzgaitė. Naujausias 2013 m. numeris, Jūratės Terleckaitės pristatytas, pirmiausia perskaitomas mokytojos, o tik vėliau mokinės. „Būtina, kad išliktų esami žurnalai, kita kultūros spauda, skelbianti straipsnius apie baletą, jis pasaulyje tebėra labai populiarus. „Bravissimo“ perskaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, – tęsia baleto žinovė, – o jei ką nors nuveikiau „Mu-

Kuo daugiau nuomoniø – tuo ádomiau „Tariamas sužadėtinis“, rytietiškas šokis

zikos barų“ labui, esu dėkinga Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, kuri, sutikusi mane gatvėje, pasiūlė atverti žurnalo baleto rubriką. Tuomet, sukaupusi nemažai patirties ir žinių, galvojau, kur dar galėčiau pritapti, ir netikėtai gavau šį man itin patrauklų pasiūlymą. Anksčiau plačiau pažinti baletą ir skleisti apie jį įvairias žinias trukdė vienokios (geležinė uždanga.

– A. Ž.), o dabar – kitokios, su mano negalia susijusios priežastys. Dar 16 metų po 1991-aisiais atliktos klubo sąnarių operacijos vaikščiojau, bet po kritimo mano būklė blogėjo ir dabar jau sunkiai keliuosi iš lovos.“ Tačiau A. Ruzgaitę aplankantys mato, kad prie skausmus kenčiančios baleto metraštininkės lovos – ne vaistų, o knygų, žurnalų apie teatrą, baletą krūvos. Čia pat radijo imtuvas, telefonas, prieš akis – TV ekranas. Gebėjimas skaityti, ekrane stebėti kultūros naujoves, bendrauti, sužinoti apie kultūrinio gyvenimo naujoves pakėlus telefono ragelį ar susitikus su kolegomis, mokiniais – didžiausia šių dienų paguoda ir džiaugsmas. „Nėra lengva kalbėti apie baletą, kultūros dabartį, – pasiskundė

K. Tulienė. Fantazija A. Ruzgaitės tema.

Pastelė, 1986 m.

Muzikos barai / 69

Baletas povą ir Ivaną Vasiljevą, pati, būdama šokėja, stebėjausi, negalėjau suprasti, kaip pasiekiamas toks sukinių, šuolių tobulumas, kaip tokius sudėtingus piruetus ir šuolius apskritai įmanoma atlikti. Kai jie susieti su muzika, tai jau ne sportas.

Dar nemačiau naujausio mūsų teatro pastatymo apie M. K. Čiurlionį, tikiuosi per kultūros kanalą jo sulaukti.

Kita vertus, gyvi spektakliai – tai ne įrašai, kurie technologiniu požiūriu sensta. Tuo įsitikinau žiūrėdama filmą-baletą „Eglė – žalčių karalienė“ (1965. – A. Ž.). Nepažinau savęs!

Blogas apšvietimas labai sumenkina filmuojamo baleto vertę. Žiūrovas galėjo nusivilti, o juk buvo vertingų V. Grivicko, taip pat B. Kelbausko pastatymų.

Savo gyvenime sutikau daug įdomių žmonių, patyriau neišdildomų įspūdžių. Šiandien džiaugiuosi mūsų trupe ir tuo, kad iš Venesuelos grįžo Rūta Railaitė ir jai vadovauja. Daug parsivežė minčių, dirbti tikriausiai nelengva, bet baletas ieško, o tai labai G. Verdi „Traviata“, ispanė – A. Ruzgaitė

A. Ruzgaitė, – nes jau daug metų ne tik teatre nesilankiau, bet ir nežinau, kaip atrodo mano gatvė (Vokiečių.

– A. Ž.). Pro langą matau, kaip tūno Barboros statula, sakyčiau – barokinė, atėjusi iš laikų, kai ėmė kilti baletas.

Dabar baletu domiuosi žiūrėdama į televizoriaus ekraną. Džiaugiuosi, kad matau prancūzišką „Mezzo“ kanalą. Ne viskas patinka, ypač naujausi pastatymai, kuriuose suplakami visi stiliai, prarandamas muzikos ir šokio ryšys, nesakau judesio, bet šokio. Tai, mano nuomone, gerokai, nuskriaudžia baleto artistus. Žiūriu ir operą, kartais palinguoju galvą ir, saugodama akis, išjungiu televizorių.

Daugelis didžiųjų baletmeisterių jau išėję. Stebint šių dienų kontekstą į pirmą vietą iškyla Johnas Neumeieris. Jo „Dama su kamelijomis“ dabar pastatyta jau penktą kartą. Pastebimai per tuos penkis pastatymus pažengę baleto artistai, tobulėja jų technika ir aktorinė raiška. Įspūdingas ir prancūzų bei rusų baleto šokėjų meistriškumas. Kai žiūrėjau į Nataliją Osi-

Muzikos barai / 70

siminė senutę, peržengusią 90 metų slenkstį. O tokių buvo tikrai daug.

Manęs neužmiršo ir Kauno M. ir K. Petrauskų muziejus, ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, kurio archyve galima pamatyti didelį mano portretą. Namuose jis netilpo. Šio paveikslo atsiradimo istorija gana įdomi. Jau buvau garbingo amžiaus (63 metų, portretas tapytas 1986 m. – A. Ž.), kai kaunietė dailininkė Konstancija Tulienė paprašė papozuoti. Vargau 4 ar 5 valandas, kol autorė dirbo, nenorėjo išleisti išvažiuoti į Vilnių, nes turėjo viską per vieną susitikimą padaryti. Malonu, kad ir LNOBT mane pagerbė. Jubiliejaus proga iš teatro direktorius gavau labai gražų padėkos raštą, mano jubiliejui buvo dedikuotas „Silfidės“ spektaklis, surengta parodėlė, išspausdintas pokalbis „Bravissimo“. Audrius Musteikis „Lietuvos žiniose“ man paskyrė net kelis straipsnius.

Esu labai dėkinga mane globojančioms savo mokinėms – Deimantei Kupstaitei, Jūratei Terleckaitei, kolegėms Lili Navickytei, Irenai Mikšytei, kurios man skambina ir informuoja apie viską, kas įdomesnio. Tik invalidas gali suprasti mano nuoširdų dėkingumą už tai, kad gulėdamas lovoje nesi užmirštamas. „Muzikos barų“ skaitytojams linkėdama laimingų naujųjų metų, sunkiai perprantu, kad bus jau 14-ti metai. Tai dar vienas, naujas etapas.

Svarbu, kad menas nebūtų sustingęs, kritikai nebijotų ir aštresnės, bet būtinai pagrįstos kritikos. Turime talentų ir tarp atlikėjų, ir pasiaukojančiai dirbančių kritikų. Jie praturtina skaitytoją nuomonių, požiūrių, temų įvairove. Linkėčiau mažiau skaitalo apie virtuvę ir neskoningai aprengtas ir išdažytas paneles, o daugiau įdomių straipsnių apie kultūrą, meną, baletą.

Užrašė Audronė ŽIŪRAITYTĖ

V. Sauleika ir A. Ruzgaitė, Čigonų šokis

svarbu. Jei bus gerų pastatymų, augs ir trupė, atsiras jaunimo, talentingo muzikai, baletui, apskritai menui.

Noriu padėkoti visiems, kurie pri-

Aliodija Ruzgaitė. „Prisiminimų blyksniai“.

Sudarė Alė Šimkienė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 244 p.

Aliodija Ruzgaitė – Lietuvos baleto amžininkė. Šiam menui ji atidavė daugiau nei septynis dešimtmečius – nuo 1932 metų, kai susižavėjusi pirmuoju Lietuvoje pastatytu baletu – L. Delibes´o „Kopelija“ – pradėjo mokytis žinomo pasaulyje baleto artisto ir pedagogo Anatolijaus Obuchovo studijoje Kaune, iki pat šių dienų – rašydama knygas, straipsnius apie baletą spaudai, enciklopedijoms ir žinynams.

A. Ruzgaitė baleto šokėjos karjerą pradėjo 1940 metais. Dirbdama teatre baigė lituanistikos studijas, pradėtas dar neuždarytame Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vėliau teatrologijos studijas Maskvoje. Baigusi šokėjos karjerą dėstė šokio pagrindus būsimiems aktoriams, ilgus metus dirbo M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriuje. A. Ruzgaitės knyga „Prisiminimų blyksniai“ – tai mūsų baleto istorijos dalyvės ir metraštininkės užfiksuoti unikalūs Lietuvos baleto ir visos kultūros istorijos epizodai, liudijimas iš pirmų lūpų.

Lietuvių baleto pasaulyje ją vadindavo greitąja pagalba – susirgus bet kuriai solistei ji galėdavo per porą dienų paruošti kolegės vaidmenį ir eiti į sceną. Ir tapti nepamirštama. Po septynių dešimtmečių, atiduotų šokio menui, ilgametis scenos partneris ją pavadino lietuvių baleto signatare. Nes ji buvo viena iš tų, dėl kurių fanatiško atsidavimo savo profesijai buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas lietuvių baleto branduolys.

Jos pasirodymą Palangoje vasarotojai vadindavo tikrąja sezono pradžia. Nes jos mylimas miestas prie Baltijos daug metų buvo neįsivaizduojamas be tų laikų stiliaus ir mados karalienės.

Ją iki šiol vadina Lialia. Kas žino, kodėl išliko nuo kūdikystės prigijusi meili pravardė? Gal kaip kontrastas aristokratiškai laikysenai, antikinės deivės stotui ar pietietiškam jos šoktų personažų temperamentui?

Kalbant apie A. Ruzgaitę lengviau pasakyti, kas ji nebuvo lietuvių balete, negu išvardyti, kas buvo ir yra: solistė, pedagogė, du aukštojo mokslo diplomus įgijusi baleto kritikė ir istorikė, nepailstanti švietėja

nuo tų laikų, kai pasaulio šokio meno naujienos vargiai prasiskverbdavo pro geležinę politinės scenos uždangą.

A. Ruzgaitės prisiminimų knygoje atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, įspūdinga jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio baleto šokėjų, choreografų, kitų menų atstovų portretų galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kiek galima patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą. „Ji nedvejodama atsakė, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią...“, – prisimena baleto artistas Petras Skirmantas. „Ji buvo šokio maniakė. <...> Tas žvėriškas, fanatiškas darbas paliko nuostabių prisiminimų“, – sako baleto artistas Henrikas Kunavičius. „Pamatęs Kiprą Petrauską jausdavai, kad eina „aš – opera“. Lygiai taip pat Lietuvos baletą ilgus dešimtmečius reprezentavo balerina Aliodija Ruzgaitė“, – rašo baleto kritikė Jūratė Terleckaitė. „Jos gyvenimas – tai atvejis, kai profesija sutampa su pomėgiu. Ruzgaitė <...> buvo savita mūsų baleto asmenybė. Tokių charakterių balete reta. Tokie menininkai turi ryškų „aš“, – sako muzikologas Edmundas Gedgaudas. „Ruzgaitė labai gražiai atrodė, kaip kokia antikinė nimfa – dailiai nuaugusi, aukšta, būdavo į ką pasižiūrėti. Ji nerodydavo jokių sceninių kaprizų, nekeldavo jokių trinčių, kurių kartais pasitaiko tarp žvaigždžių“, – teigia dirigentas Saulius Sondeckis. „Matant jos šokio išraišką, plastiką, viduje sukildavo emocijos, jausdavausi lyg šampano taurę išgėrusi“, – prisimena operos solistė Irena Jasiūnaitė.

„Dūdų kampas“ švenčia 15-os metų sukaktį!

2014 m. sausio 17 dieną Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, T. Kosciuškos 13, Vilnius, 12 – 14 val. didžiojoje salėje vyks konferencija, skirta šiandienos pūtikų problemoms ir poreikiui dalintis informacija aptarti. Pranešėjai: prof. Tauras Adomavičius, Remigijus Vilys, Rolandas Lukošius, prof. Algirdas Budrys. Renginį moderuos Gerimantas Statinis.

18 val. Didžiojoje salėje koncertuos: Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos fleitų orkestras (vad.

Marius Pupkovas), Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vad. Deividas Staponkus, vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis), Vilniaus Žirmūnų gimnazijos orkestras „Septima“ (vad. Vytautas Skripkauskas), Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos bigbendas (vad. Albinas Kučinskas).

Koncerto vedėjai: Ieva ŠataitėDailidienė ir Gerimantas Statinis.

Kviečiame į renginį Lietuvos pučiamųjų instrumentų pedagogus, pučiamųjų orkestrų vadovus ir visus „Dūdų kampo“ bičiulius! Tegyvuoja pūtikai, patys didžiausi optimistai tarp muzikantų!

Muzikos barai / 71

Muzikų sąjungoje IN MEMORIAM RIMVYDAS ŽIGAITIS

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra mokykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų; projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 5 000 (penkis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“;

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Lapkričio 23 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje įvyko kompozitoriaus Rimvydo Žigaičio 80-osioms gimimo metinėms skirtas renginys.

Didžiąją gyvenimo dalį Rimvydas Žigaitis skyrė organizaciniam darbui, kitų kūrybos ir talento sklaidai, tačiau ir jo paties kūrybos kraitėje – per du šimtus įvairių žanrų kūrinių. Neatsitiktinai atminimo vakaro meninę programą parengė ilgametis R. Žigaičio bendražygis Petras Bingelis, kurio vadovaujamas Kauno valstybinis choras atliko gražiausius kompozitoriaus chorinės muzikos opusus. Simboliška, kad vakare muzikavo ir R. Žigaičio vardu pavadintos Kazlų Rūdos menų mokyklos moksleiviai. Buvo rodoma archyvinė videomedžiaga, ji priminė didžių žmonių išėjimu paženklintą praėjusią epochą, kurioje gyvenusieji sukūrė tai, ką turime ir tęsiame šiandien.

1957 m. baigęs Maskvos P. Čaikovskio valstybinę konservatoriją, R. Žigaitis 1957–1961 m. dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje ir M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kurioje taip pat buvo Muzikos teorijos skyriaus vedėjas. 1961–1963 m. – Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedros vyr. dėstytojas, 1962–1963 m. vadovavo Muzikos teorijos katedrai. Nuo 1969 iki 2001 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teorinių disciplinų dėstytojas, 1986–1988 m. – Kompozicijos katedros vedėjas, profesorius. „Gyvenimas gražus paprastumu, tačiau tas paprastumas – ne vien tai, kas gražu, šventiška.

Dramatizmas irgi suteikia gyvenimui gražumo. O dramatiškų situacijų mano gyvenime buvo labai daug, tad jeigu viską sudėliotume į vieną paveikslą, net nežinau, kuri pusė nusvertų – šventiški ar dramatiški atvejai. Tačiau atmintyje išlieka tik gražūs įspūdžiai – tikrai matau ir jaučiu, kad gyvenimas nugyventas ne veltui“, – savo 75-ojo jubiliejaus išvakarėse kalbėjo R. Žigaitis.

1963–1986 m. R. Žigaitis buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos meno vadovas (1975– 1978 m. ir direktorius). Jis – daugelio tradicinių renginių Lietuvoje pradininkas ir organizatorius.

Jo iniciatyva pradėti rengti kasmetiniai fortepijoninės muzikos vasaros koncertų ciklai Druskininkuose, M. K. Čiurlionio namelyje, naujametiniai koncertai Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose, koncertai muziejuose, paveikslų galerijose, Vilniaus kamerinės muzikos, tarptautiniai Vilniaus vargonų muzikos festivaliai bei Lietuvos jaunųjų atlikėjų festivaliai, stambūs vasaros koncertų sezonai – festivaliai Palangoje, kasmetinis „Muzikos pavasaris“ Klaipėdoje, Senosios muzikos festivaliai Šiauliuose ir kt. Nuo 1975 iki 1986 m. buvo rengiamos Muzikos dienos, Muzikos šventės moksleiviams dalyvaujant žymiausiems Lietuvos muzikiniams kolektyvams ir atlikėjams 20-yje Lietuvos rajonų.

Burdamas atlikėjus sistemingai koncertinei veiklai, siekdamas rengiamų koncertų įvairovės R. Žigaitis daug prisidėjo, kad etatiniais Filharmonijos kolektyvais taptų vėliau visuomenės pripažinimą pelnę ir Lietuvą reprezentavę kolektyvai – Lietuvos kamerinis orkestras, Medinių pučiamųjų kvintetas, Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai, senosios muzikos ansamblis „Musica humana“, Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“. R. Žigaitis aktyviai dalyvavo ir kuriant Kauno valstybinį chorą (1969), išskirtinį dėmesį skyrė šio kolektyvo pirmųjų kelerių metų kūrybinei veiklai. Dalyvauti koncertinėje Filharmonijos veikloje buvo kviečiami operos solistai, Lietuvos muzikos akademijos pedagogai – pianistai ir solistai instrumentininkai. Tokiu būdu buvo sukurta ir nuosekliai per keliolika metų įdiegta muzikos vertybių sklaidos Lietuvoje sistema.

Nuo 1995 m. iki mirties Rimvydas Žigaitis vadovavo Lietuvos muzikų sąjungai – buvo jos prezidentas.

Kompozitoriaus 80-mečiui skirtame vakare iš įrašų skambėjo Leopoldo Digrio, berniukų choro „Ąžuoliukas“ (vad. H. Perelšteinas) ir Lietuvos kamerinio orkestro atliekamos „Iškilmingos muzikos“ fragmentai bei dainininko Liudo Mikalausko ir pianistės Virginijos Unguraitytės naujausiai kompaktinei plokštelei įrašyta daina „Akacijos“.

Kauno valstybinis choras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Petro Bingelio, atliko daininga prigimtimi alsuojančius, jau nesenstančia klasika tapusius Rimvydo Žigaičio kūrinius chorui. Skambėjo „Žemės pašventinimas“ (ž. A. Baltakio), „Ar žinot, žalios pušys?“ (ž. V. Karaliaus), „Nulenkim galvas“ (ž. A. Drilingos), „Bus rytas, diena“ (ž. V. Reimerio), „Tyla“ (ž. B. Mackevičiaus), „Išjojo, jojo“ (ž. lietuvių liaudies), „Palieskim žemę“ (ž. M. Karčiausko), „Baltoji žuvėdra“ (ž. V. Palčinskaitės), „Jaunystės valtys“ (ž. J. Nekrošiaus) ir ne kartą Vingio parke dainų šventėse džiaugsmingai skambėjusi „Jaunimo daina“ (ž. P. Kondroto).

Atminimo žodį kraštiečių vardu tarė R. Žigaičio gimtosios Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius, jis pristatė kompozitoriaus įamžinimo ženklus gimtinėje.

Simboliškai renginį užbaigė jauniausi kompozitoriaus kraštiečiai, jo vardu pavadintos mokyklos moksleiviai. 3 klasės mokinys Tadas Ruzveltas (mokyt. Gintautas Puskunigis) ir pianistė Lina Vaitkuvienė atliko žavią pjesę klarnetui „Žaidimas“, Jurga Petkūnaitė (mokyt. Birutės Pavalkienės kl.) padainavo harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Tai skraidžiojo paukštelė“. Pirmąjį R. Žigaičio kūrinį – išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Neturiu aš namelių“, dar vaikiška ranka surašytą natų sąsiuvinyje anksti netekus tėvo, sudainavo mažiausi folkloro ansamblio „Sūduoniukai“ dalyviai, vadovaujami Eglės Bernotienės ir Irenos Dulinskaitės.

MB inf.

Muzikos barai / 72

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Kauno valstybinis choras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Petro Bingelio, atliko daininga prigimtimi alsuojančius, jau nesenstančia klasika tapusius Rimvydo Žigaičio kūrinius chorui Tadas Ruzveltas sužavėjo publiką „Sūduoniukai“ padainavo pirmąją R. Žigaičio sukurtą dainą Renginį papildė R. Žigaičio nuotraukų ir kino archyvas Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius (dešinėje), R. Žigaičio meno mokyklos direktorė Virginija Savickė-Makūnienė ir kompozitoriaus dukra Audronė