Mb 2014 5 6 issu

www.muzikusajunga.lt

2014 BIRŽELIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Petras Juodelė

12 p.

Ak, toji opera...

52 p.

Birštono džiazas Šiame numeryje:

Saulius PETREIKIS Numeris su CD

56 p.

Saulius Petreikis Pasaulio tautų muzika 1. Saulius Petreikis Puella Atlieka „Saulės broliai“ 2. Saulius Petreikis Vandenyno rauda Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 3. Airių liaudies šokis In The Tap Room Atlieka „Saulės broliai“ 4. Lietuvių liaudies daina Rūta žalioji Atlieka Rasa Sierra ir „World Duo“ 5. Saulius Petreikis, Chris Ruebens No Farewell Atlieka „Chris Ruebens ensemble“ 6. Saulius Petreikis Šamanai Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 7. „MaLituanie“ Šviesa Atlieka Baba Sissoko, Indrė Jurgelevičiūtė ir Saulius Petreikis 8. Saulius Petreikis Mirusiųjų miestas Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 9. Saulius Petreikis Kankinių atminimui Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 10. Saulius Petreikis Malda Atlieka „Saulės broliai“ 11. Saulius Petreikis Kanklių rytas Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 12. Saulius Petreikis, Ignas Juzokas Kaimas Atlieka „World Duo“ 13. Saulius Petreikis Senoliai barzdočiai lietuviai Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 14. Saulius Petreikis Orakule Atlieka „Saulės broliai“, aranžavo Donatas Petreikis 15. Chris Ruebens Toto Atlieka „Chris Ruebens ensemble“ 16. Saulius Petreikis Tua Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 17. Donatas Petreikis Rauda Atlieka „Saulės broliai“, aranžavo Saulius Petreikis

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Eugenijos Levin nuotrauka

2014 BIRŽELIS Nr. 5–6 (436–437) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius.

Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

PAŽINTIS

Laura Barzdaitienė Vladimiro Prudnikovo sukaktis / 27 p.

Laurynas Butkauskas Pasaulio tautų muzika su lietuviškais prieskoniais / 2 p.

Laurynas Butkauskas Algimantas Raudonikis: „Gražiausią dainą dar sukursiu“ / 40 p.

PEDAGOGAI

Saulius Petreikis ir jo naujoji kompaktinė plokštelė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Pripildyti korį saldaus medaus / 6 p.

Rūtos Prusevičienės portretas Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklos interjere

Lina Posėčnaitė Raimundo Katiliaus paveikslas atvirų durų dienos proga / 18 p.

Rasa Aukštuolytė Talentingos šeimos portretas / 32 p.

Kamilė Danilevičiūtė Mokinys neturi kartoti mokytojo / 36 p.

Kompozitorė Vaida Straupaitė-Beinarienė ir obojininkas Robertas Beinaris

SVETUR

Rasa Aukštuolytė Kontratenoras – tai įdomiau nei tenoras! / 28 p.

Algirdas Bagdonavičius kinų kompozitorės operos premjeroje Hamburge

DIDŽIOJI SALĖ

Juozas Domarkas ir jo mokiniai

Eglė Perkumaitė Tatjanos Nikolajevos fenomenas / 42 p.

PANORAMA

Romaldas Misiukevičius Kauno chorų maestro Benediktą Mačikėną prisimenant... / 44 p.

Gabrielė Sližytė Nepaprastas paprastumas. Yo-Yo Ma rečitalis / 5 p.

Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė Supynė „Liepos“ žiedų vainiką / 44 p.

Daiva Tamošaitytė Yundi Li: kinijos žvaigždė, sužibusi Lietuvos padangėje / 21 p.

Renata Lastauskaitė-Vengrienė Muzika jungia tautas / 46 p.

„Vasarvidžio giesmė“ su Lietuvos kameriniu orkestru / 21 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Miuncheno bienalė / 22 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Pauliaus Anderssono triumfas Voroneže / 22 p.

Technologinis išradimas įkvėpė naują „Auros“ šokio spektaklį / 23 p. Šokio legendai Kirai Daujotaitei dedikuotas spektaklis / 23 p.

Sakralinės muzikos perlo „Leçons de ténèbres“ premjera Lietuvoje / 23 p.

Atgimusi muzika / 24 p.

Pasaulio kūrėjai bendram projektui pasirinko Druskininkus / 24 p.

Oratorija „Dievo gailestingumas“ skambėjo Šalčininkuose / 24 p.

Irena Uss-Armonienė Koncertmeisterių konkursas Chaimo Potašinsko atminimui / 46 p.

Ramutė Brilienė Moksleiviai atkūrė pirmąją lietuvių Dainų dieną / 47 p.

Rimutė Stankuvienė Ką verta žinoti, dirbant su sintezatoriumi / 47 p.

BALETAS

Audronė Žiūraitytė Vilniaus festivalio atidarymas – dovana ir LNOBT lankytojams / 49 p.

OPERA

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Ak, toji opera, genialus nesusipratimas! / 52 p.

G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ premjera LNOBT

Vita Butvilienė Šiauliams – muzikinė XXXII festivalio „Resurrexit“ puokštė / 25 p.

DŽIAZAS

SUKAKTIS

DŪDŲ KAMPAS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Žmogus su Lietuva širdyje /12 p.

Petrui Juodelei – 90

Tomas Bakučionis Jaunatviškas ir brandus Birštono džiazas / 56 p.

Rytis Urniežius Šiaurės šalių pučiamųjų orkestrų konferencija Suomijoje / 61 p.

Muzikos barai / 1

Pažintis

Pasaulio tautø muzika su lietuviðkais prieskoniais Laurynas BUTKAUSKAS

Eugenijos LEVIN nuotraukos

S

Muzikos barai / 2

aulius Petreikis – išskirtinis atlikėjas Lietuvos muzikos padangėje. Trimitas, birbynė, lumzdeliai, ragai, klasikinė fleita, indiška fleita bansuri, armėniškas dūdukas, airiška fleita, keltiški vistlai, persiškas najus, vengrų švilpos – tai tik dalis instrumentų, kuriais profesionaliai groja iš Barstyčių kilęs ekstravagantiškas žemaitis.

Talentingiausiu jaunosios kartos multiinstrumentininku vis dažniau vadinamas Saulius savo kelią per muzikos pasaulį pradėjo grodamas trimitu. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje jis mokėsi pas Virgilijų Nemaniūną, vėliau studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2010 m. baigė docento Adomo Kontauto klasikinio trimito klasę. „Esu dėkingas savo pedagogams, suformavusiems mano gebėjimus.

Girdėjimas, muzikos suvokimas, grojimas ansamblyje, instrumentų pažinimas – visa tai yra neįkainojama studijų patirtis, padėjusi pagrindą

Saulius Petreikis pučia didžeridū

tolesniam tobulėjimui. Klasikinė muzika – tai pamatai, kuriuos turėdamas gali pradėti lipdyti ką nors nauja, – kalbėdamas su „Muzikos barais“ sakė S. Petreikis.

Dar studijuodamas akademijoje trimitininkas suprato, kad klasikiniu muzikavimu neapsiribos.

Neužteko ir mėginimų džiazuoti bei improvizuoti. Domėjimasis įvairių šalių kultūromis Saulių paskatino į rankas paimti etninius instrumentus, netrukus tapusius neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Privačios pamokos, meistriškumo kursai, kelionės, susitikimai su virtuozais – atlikėjas pasinėrė

į naujas garso išgavimo ir muzikos žanrų studijas, kurias tęsia iki šiol. „Pirmoji buvo indiška fleita bansuri, vėliau ėmiau mokytis groti keltiškais, iranietiškais ir kitų šalių instrumentais, – pasakoja Saulius. – Visų pirma turi susipažinti su pagrindinėmis instrumento ir šalies kultūros taisyklėmis: kaip groti, ko negalima groti, kaip išvengti kičo. Tačiau visa tai aš darau per savo, lietuvio, suvokimą. Norisi, kad atliekama muzika sudomintų, pavyzdžiui, ir iranietį.

Kad žmogus suklustų: „O, naudojami visi autentiški dalykai, tačiau visa tai daroma kažkaip kitaip!“ Mano siekis – ne groti autentiškas melodijas, o kurti, skoningai derinant skambesį ir subtilybes.“ sitikinti Sauliaus Petreikio gebėjimais ne tik virtuoziškai muzikuoti, bet ir kurti išskirtines, savito stiliaus kompozicijas galima pasiklausius naujosios kompaktinės plokštelės „Pasaulio tautų muzika“. Čia susipina įvairiausi žanrai – klasika, folkloras, džiazas ir netgi subtiliai pritaikoma elektronika, o naudojamų instrumentų įvairovė ir jų skambesys,

Á

Su dūdmaišiu

patogiai įsitaisius namuose, leidžia aplankyti įvairius planetos kampelius – nuo Malio iki Lietuvos, nuo Airijos iki Tibeto.

Kompaktinėje plokštelėje – 17 kompozicijų, kurias per pastaruosius keletą metų Saulius grojo ir įrašė su skirtingais atlikėjais ir grupėmis.

Tarp nuolat įvairiuose projektuose dalyvaujančio multiinstrumentininko partnerių – belgų gitaristas Chrisas Ruebensas Kalimbos

ir jo ansamblis, elektroninės muzikos atlikėjas Ignas Juzokas, folkloro dainininkė Rasa Serra, grupė „MaLituanie“ ir, be abejo, grupė „Saulės broliai“.

S

aulės broliai“ – 2010 m. susikūręs kolektyvas, kurį šiuo metu sudaro keturi muzikantai: gitara ir saksofonu grojantis bei dainuojantis Sauliaus brolis Donatas Petreikis, smuikininkas Tadas Dešukas, perkusininkas Vytis Vainilaitis ir pats Saulius. Grupei neretai padeda akordeonistas Audrius Pazniokas ir kiti kviestiniai atlikėjai. Įrašinėjant pirmąją albumo kompoziciją, sutartinės bruožų turintį kūrinį „Puella“, „Saulės broliams“ talkino akordeonistas Povilas Velikis ir tūbininkas Mindaugas Rarivanas. „Saulės broliai“ – labai lankstus kolektyvas, galintis groti tiek populiariąją, tiek ir akademinę muziką. Mūsų

Muzikos barai / 3

Pažintis stiprybė ta, jog visi esame profesionalūs muzikantai, gebantys laviruoti tarp įvairių stilių ir žanrų – grupės kūryboje yra ir folkloro, ir džiazo, ir popso elementų, – teigia S. Petreikis.

– Nors netrukus į Olandiją tęsti džiazo saksofono studijų išvyksta Donatas, grupės veidas neturėtų pasikeisti – grosime širdžiai mielas savo pačių kompozicijas.“

Á

albumą „Pasaulio tautų muzika“ įtrauktos ir dvi kompozicijos, įrašytos kartu su „Chris Ruebens Ensemble“ kolektyvu (Chris Ruebens – gitara, Saulius Petreikis – trimitas, fleitos, vokalas, Vytautas Bikus – klavišiniai, Andrius Kairys – perkusija). Džiazo, bliuzo, Lotynų Amerikos muzikos ir netgi flamenko stiliaus bruožų turi skaidrios harmoninės faktūros kūriniai „No Farawell“ ir „Toto“ iš naujos ansamblio kompaktinės plokštelės „The Yellow Duck“, kuri visai neseniai buvo nominuota 13-ųjų Nepriklausomos muzikos apdovanojimų (13th Independent Music Awards) nepriklausomų albumų kategorijoje. „Chrisas – Baltijos gitarų kvarteto narys, su kuriuo susipažinome Vilniuje ir bendradarbiaujame jau keletą

metų. Jis ne tik puikus atlikėjas, bet ir talentingas kompozitorius, turintis savitą požiūrį į muziką ir mėgstantis jungti įvairius stilius. Kurdami albumą „The Yellow Duck“ dirbome visus metus, jį įrašėme Lietuvos radijo ir televizijos studijoje, o paskutiniai garso tvarkymo štrichai buvo sudėlioti Belgijoje“, – sakė S. Petreikis, kartu su „Chris Ruebens Ensemble“ balandžio 3 d. koncertavęs Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.

lyje Gdanske, albume galima išgirsti jų bendrą darbą „Rūta žalioji“. Tai – itin originali lietuvių liaudies dainos aranžuotė, kuriai pikantiškumo suteikia iranietiško najaus skambesys ir raminanti elektronikos vibracija.

M

aLituanie“ – dar vienas tarptautinis projektas ir to paties pavadinimo albumas, kuriame susiliejo dviejų skirtingų pasaulio kraštų – Malio ir Lietuvos – muzikinės patirtys ir tradicinės dermės. Mūsų šalies atlikėjų grupė, tarp kurių buvo ir Saulius, 2013 m. koncertavo ir dirbo kartu su afrikiečiu Baba Sissoko, grojančiu etniniais Malio instrumentais ir laikomu kalbančių būgnų tamani virtuozu. „Pasaulio tautų muzikos“ kompaktinėje plokštelėje šį projektą pristato kompozicija „Šviesa“, įrašyta kartu su minėtuoju muzikantu iš Afrikos žemyno ir kanklininke Indre Jurgelevičiūte. „MaLituanie“ idėja unikali ne tik tuo, kad suvienijo dviejų skirtingų kultūrų atstovus. Beje, tarpusavio ryšį su svečiu iš Afrikos radome labai greitai. Albumas įrašytas vos per keturias dienas, kiekvieną kompoziciją atliekant tik po vieną kartą, net nesitariant dėl išankstinės tematikos. Viskas gimė natūraliai – nors esame iš skirtingų kraštų, mus sieja tie patys žemiški dalykai: žmonių santykiai, gyvenimas, gamtos ciklas“, – prisiminė S. Petreikis.

P

asaulio tautų muzikos“ kolekcijoje netrūksta ir dueto „World Duo“ kūrybos. Tai – S. Petreikio ir elektroninės muzikos atlikėjo Igno Juzoko tandemas, bendradarbiaujantis nuo 2009-ųjų.

Skirtingai nei kituose kūriniuose, čia etniniai instrumentai skamba lydimi elektroninio fono – jis sėkmingai dera su klasikinės, džiazo ir folkloro muzikos elementais. Anksčiau „World Duo“ yra parengęs programą su Veronika Povilioniene, o 2013 m. prie dueto prisijungė kita folkloro muzikos atlikėja – daininkė Rasa Serra (Rasa Veretenčevienė). Trijų skirtingo plano menininkų tandemas kartu koncertavo „Vilniaus dienų“ festiva-

Ragai

Eugenijos LEVIN nuotr.

P Muzikos barai / 4

asak multiinstrumentininko, į pretenzingą kompozitoriaus vardą jis nepretenduoja. „Muzika man yra hobis ir darbas – nenusibosta niekada. Taip, aš esu kūrėjas, tačiau tik tiek, kiek reikia sau pačiam – širdžiai artimą muziką groti mieliausia. Nesu kompozitorius, nes nekuriu kitiems. Projektai prasideda ir baigiasi, o nuolat lieka tik vienas ansamblis – Saulius Petreikis“, – šypteli pastaruoju metu daug laiko Škotijoje praleidęs atlikėjas. Ten kartu su vietos muzikantais lietuvis įrašė savos kūrybos albumą „Lowland“, kuris netrukus turėtų išvysti dienos šviesą. n

Didžioji salė

1. Saulius Petreikis Puella Atlieka „Saulės broliai“ 2. Saulius Petreikis Vandenyno rauda Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 3. Airių liaudies šokis In The Tap Room Atlieka „Saulės broliai“ 4. Lietuvių liaudies daina Rūta žalioji Atlieka Rasa Sierra ir „World Duo“ 5. Saulius Petreikis, Chris Ruebens No Farewell Atlieka „Chris Ruebens ensemble“ 6. Saulius Petreikis Šamanai Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 7. „MaLituanie“ Šviesa Atlieka Baba Sissoko, Indrė Jurgelevičiūtė ir Saulius Petreikis 8. Saulius Petreikis Mirusiųjų miestas Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 9. Saulius Petreikis Kankinių atminimui Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 10. Saulius Petreikis Malda Atlieka „Saulės broliai“ 11. Saulius Petreikis Kanklių rytas Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 12. Saulius Petreikis, Ignas Juzokas Kaimas Atlieka „World Duo“ 13. Saulius Petreikis Senoliai barzdočiai lietuviai Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas 14. Saulius Petreikis Orakule Atlieka „Saulės broliai“, aranžavo Donatas Petreikis 15. Chris Ruebens Toto Atlieka „Chris Ruebens ensemble“ 16. Saulius Petreikis Tua Atlieka „World Duo“, aranžavo Ignas Juzokas

Nepaprastas paprastumas. Yo-Yo Ma rečitalis

Patekti į atlikėjo, jau dabar tapusio legenda, rečitalį yra įmanoma ir turint dešimt eurų kišenėje, jei tik klausytojas mėgsta planuoti savo laiką ir perka bilietus prieš du mėnesius.

Kas jis? Užtenka pasakyti pavardę, ir apie tą atlikėją gali su bet kuo pradėti pokalbį, aptarti neįtikėtinas jo galias muzika komunikuoti su žmonėmis. Vardas, savyje talpinantis tiek daug, tą vakarą švietė Paryžiaus Eliziejaus laukų teatro afišose – Yo-Yo Ma. Kodėl kiekvienas žmogus, nesvarbu, kur gyvena, bent kartą turėtų būti girdėjęs jo atliekamą muziką? Nes jo universalus talentas leido jam bendradarbiauti su garsiausiais klasikinės muzikos atlikėjais ir dirigentais, įrašyti diską su Bobby McFerrinu ar įgroti muzikos garso takelį filmui „Geišos išpažintis“. Tokios aukštos prabos ir toks laisvas, nuoširdus ir atviras pasauliui atlikėjas kaip Yo-Yo Ma muzikos kalba bet kokį muzikinį skonį turinčiam žmogui gali duoti tą estetiką, kuri geriausiai atspindi jo asmenybę.

Yo-Yo Ma gimė Paryžiuje, ir kiekvienas jo pasirodymas čia suteikia tikrą sugrįžimo jausmą.

Kaip ir publikai, tą trečiadienio vakarą vėl galėjusiai grįžti į garsiąją koncertų salę mėgautis visų pirma nuostabios violončelės garsais, o ne vien tik taip garsiai skambančia menininko pavarde. Kitiems klausytojams tai buvo puiki proga atrasti daugialypį violončelės meistrą.

Dviejų dalių koncerte buvo galima išgirsti, jeigu galima taip sakyti, nepretenzingą repertuarą. Kai viskas jau įrodyta, kai laimėti visi galimi prizai, įskaitant šešiolika „Grammy“ apdovanojimų, kai niekas neabejoja nepriekaištinga atlikėjo technika, tuomet galima tiesiog groti gražią muziką, kurią labiausiai ir nori išgirsti visi klausytojai.

Atlikėjas scenoje pasirodė kartu su pianiste Kathryn Stott. Koncerto pradžioje skambėjo Igorio Stravinskio Itališkoji siuita ir Heitoro Villos-Loboso „Alma Brasileira“, be jokios pauzės ar muzikinės minties nutraukimo plojimais po šių kūrinių nuskambėjo Astoro Piazzollos „Oblivion“. Tai buvo tas koncerto taškas, kai net ir didžiausias skeptikas būtų palūžęs ir garsiausiai už visus plojęs po kurtinamos tylos pasibaigus kūriniui. Galimybė išgirsti tokią muziką, grojamą didžiųjų meistrų, gali pasitaikyti vos vieną kartą gyvenime. Tikriausiai pusę pravirkdytos salės buvo galima atgaivinti tik Camargo Guarnieri „Dansa Negra“ bei Manuelio de Fallos Septyniomis populiariomis ispaniškomis dainomis. Violončelininko meilė šokių ritmui, dainai bei retai klasikinės muzikos koncertuose atliekamų brazilų kompozitorių kūriniams tą vakarą buvo itin jaučiama.

Kaip minėjau, net į tokio aukšto lygio solistų koncertus galima gauti bilietą už dešimt eurų. Žinoma, už tokią kainą tikrai nesėdėsi pirmose ložėse. Vieta ketvirto aukšto galerijoje buvo taip aukštai, kad gailėjausi neturinti binoklio, kad galėčiau pritraukti Yo-Yo Ma veidą.

Vis dėlto sėdėjau per patį salės centrą, tad atsistojusi nors ir iš tolo, tačiau be problemų galėjau įžiūrėti atlikėjus. Dar kartą būtų galima kalbėti apie puikią salės akustiką, nes net ir sėdint taip aukštai galima puikiai girdėti kiekvieną švarų flažoletą ar pizzicato.

Antroje koncerto dalyje jau galėjau ramiai sėdėti savo kėdėje įsitikinusi, kad scenoje tikrai groja Yo-Yo Ma, ir užsimerkusi klausytis meditacinio Olivier Messiaeno „Šlovė Jėzaus amžinybei“ („Louange à l´Eternité de Jésus“) iš Kvarteto laiko pabaigai. Nuostabi atlikėjo technika leido gėrėtis kiekvienu garsu, muzikinio teksto atlikimu žaidžiant garso stiprumu tarp pianissimo ir forte.

Oficialiai koncerto pabaigai buvo pasirinkta Johanneso Brahmso Sonata Nr. 3, op.108, originalo variante parašyta smuikui, tačiau pritaikyta atlikti ir violončelei. Dažniausiai ne itin patogus violončelei aukštas registras skambėjo puikiai ir vertė susimąstyti, kad instrumento tembras tik išryškino sonatos ypatumus ir suteikė nuostabaus kolorito jau seniai smuiko virtuozų „nugrotoms“ temoms.

Tikriausiai daug kam buvo smalsu, kiek bisų bus atlikta griaudėjant net iš savo vietų pakilusios publikos plojimams, kas yra itin retas reiškinys Paryžiuje. Yo-Yo Ma ir pianistė Kathryn Stott publikai padovanojo klasikinės muzikos perlus: Edwardo Elgaro „Meilės pasveikinimą“ ir, žinoma (kaip be jos), C. Saint-Saënso „Gulbę“ iš „Žvėrių karnavalo“.

Kaip gera, kad pasaulyje, dažnai liūdname ir neteisingame, vis dar yra tokių muzikinių susitikimų, kurie skatina ieškoti grožio ir juo mėgautis, ir kad žmonės, pasitelkę meną, neša į pasaulį gėrį tuo metu, kai jo labiausiai reikia.

Gabrielė SLIŽYTĖ

17. Donatas Petreikis Rauda Atlieka „Saulės broliai“, aranžavo Saulius Petreikis Yo-Yo Ma ir Kathryn Stott

Robert TORRES nuotr.

Saulius Petreikis Pasaulio tautų muzika

Muzikos barai / 5

Pažintis Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

„Man artimas viduramžiškas kultūrinės veiklos modelis – anonimiškumas, tarnystė, supratimas, kad visi drauge turime sunešti, pripildyti tą korį saldaus medaus ir nenorėti sau šlovės“.

Rūta PRUSEVIČIENĖ

2

Rūtos Prusevičienės kūrybinis portretas Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklos interjere

Iš LNF archyvo Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

014 m. balandžio 6 d. Italijos ambasadoriaus rezidencijoje Vilniuje, dalyvaujant Italijos Respublikos Senato pirmininkui Pietro Grasso ir Deputatų Rūmų pirmininkei Laurai Boldrini, Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė, buvo apdovanota II laipsnio Italijos žvaigždės ordinu. Šį aukštą apdovanojimą Italijos užsienio reikalų ministro siūlymu Italijos Respublikos prezidentas Giorgio Napolitano

Pripildyti korá saldaus medaus

Muzikos barai / 6

suteikė už puikią ir prestižinę veiklą puoselėjant italų kultūrą ir muziką Lietuvoje bei už geriausių lietuvių muzikos atlikėjų Italijoje sklaidą. Italijos ambasados teigimu, savo talentu ir atsidavimu R. Prusevičienė dar sustiprino abi šalis siejančius tvirtus kultūros ir draugystės ryšius.

Pasaulyje yra tik 146 asmenys, kurie gali didžiuotis II laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už šios šalies kalbos ir kultūros puoselėjimą, mokslinius ir technologinius tyrinėjimus, savanorystės, humanitarinės pagalbos ir filantropinę, pramoninę bei enogastronominę veiklą.

Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Taliani de Marchio per ordino įteikimo ceremoniją pabrėžė R. Prusevičienės meilę ir atsidavimą Lietuvoje pristatant geriausius italų kultūros ir meno atlikėjus, tarp jų Richardo Muti, Marcello Rotą ir Milano teatro „La Scala“ simfoninį orkestrą, bei rengiant geriausių lietuvių muzikos kolektyvų – Nacionalinio simfoninio orkestro ir Lietuvos kamerinio orkestro – pasirodymus Italijoje.

Net pačiai keista, bet būtent šis pranešimas apie garbingą apdovanojimą paskatino pokalbį su lyg ir labai gerai pažįstama nuo studijų metų (buvo viena pirmųjų mano studenčių), dažnai matoma koncertuose, posėdžiuose, pasitarimuose, tačiau tikrai nemirgančia pirmuosiuose dienraščių puslapiuose tarp kasdienių „žvaigždžių“ Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene. Prisipažinsiu: Sveikinimo kalbos – įprasta veiklos dalis. Atidarant LNF 70-mečio sezoną

Dosjė. Gimė 1968 metų lapkričio 14-ąją Vilniuje. 1991 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) muzikologijos fakultetą. 1991–1997 m. dirbo Kultūros ministerijos Muzikos skyriuje, vėliau – Tarptautinių ryšių skyriuje. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dirba nuo 1997 metų, 2001-aisiais paskirta generalinio direktoriaus pavaduotoja meno reikalams, nuo 2006-ųjų – generalinė direktorė.

– Prisimenu Jus kaip vieną gabiausių studenčių. Išsiskyrėte kaip itin talentinga muzikologė. O kaip dabar – kokią specialybę jaučiatės turinti?

– Jaučiuosi esanti vadybininkė. Turiu šiam darbui reikalingą žinių bagažą, bet tas bagažas jau nebeteko muzikologo profesinės kvalifikacijos. Juk praėjo labai daug metų nuo to laiko, kai galėjau kasdien liestis prie muzikos šaltinių ir dirbti su jais. Baigusi konservatoriją tik pusę metų buvau enciklopedijų leidyklos redaktorė, o 1991 m. pradėjusi dirbti Kultūros ministerijoje praktiškai baigiau muzikologinį darbą – pasinėriau į tarptautinę vadybinę veiklą: kelerius metus dirbau Muzikos skyriuje, paskui tapau Tarptautinių ryšių skyriaus vadove ir taip sulig kiekviena diena tolau nuo kasdieninio muzikos pulso vertinimo muzikologiniu aspektu. Džiaugiuosi savo darbų pobūdžiu, nes visados mane labiau domino kultūra platesniu aspektu, neapribota vien tiriamuoju darbu.

– Kokia Rūtos Prusevičienės eilinė darbo diena?

– Mano pačios ir visos įstaigos kvėpavimas labai disciplinuotas. Tvarkaraštis – beveik kaip kariuomenėje, vėliausiai pusę devynių visa administracija ir muzikantai jau esame šiame pastate. Net ir simfoninio orkestro muzikantai! Kadangi dauguma jų dirba pedagoginį darbą arba griežia ir kituose kolektyvuose, orkestro repeticijos vyksta nuo 9 iki 13 valandos, o paskui prasideda pedagoginis darbas LMTA, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dalis važiuoja į Kauną pagelbėti Kauno simfoniniam orkestrui, kai kurie groja ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pas mus, kaip įprasta pasaulyje, muzikantai dirba keliose vietose, ir visi esame prie to puikiai prisitaikę. Sunkiau gal nebent tomis die-

Iš LNF archyvo Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

viso pokalbio metu mėginau rasti temų, nesusijusių su tiesioginėmis pareigomis, tačiau veltui – šeima, asmeninis gyvenimas niekur nuo muzikos renginių nenutolsta. Matyt ir negali nutolti, kai veikla yra tapusi ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu.

Pasitinkant LR Prezidentę vasario 16-osios koncerte 2014-02-16

nomis, kad jie grįžta naktį po koncertų Balstogėje, Žemaitijoje ar Rygoje, o jau 9 val. ryto turi pradėti repetuoti naują programą.

Simfoninis orkestras yra labiausiai darbais apkrautas kolektyvas: kiekvieną savaitę (kaip ir visame pasaulyje) turi parengti po naują programą, o dar įsiterpia specialūs projektai (pvz., įrašai su užsienio atlikėjais ar užsienio kompanijų organizuojami įrašai), o dar įsipareigojimas atlikti LMTA studentų kompozitorių darbus baigiamiesiems egzaminams ir pan.

Aš pati pasineriu į visus muzikinių kolektyvų darbus administraciniu aspektu jau nuo 8 val. ryto. Esame valstybės įstaiga, tad jau nuo pat ryto galime sulaukti klausimų iš Finansų ar Kultūros ministerijos, kas nors iš Seimo gali teirautis dėl renginių, į kuriuos norėtų atvesti savo svečius...

Taigi administracija tiksliai dirba valstybės įstaigos ritmu, o vadybininkai ir muzikos kolektyvai darbo valandų neskaičiuoja. Po oficialių darbo valandų reikia eiti į savo ar kitų institucijų rengiamus koncertus – privalome sekti viso kultūros lauko gyvenimą, pastebėti naujus reiškinius, naujus kolektyvus, jaunus atlikėjus, kuriuos turime paremti, pristatyti visuomenei, bendrauti su jaunųjų muzikų pedagogais, žinoti, kokios yra kylančios žvaigždutės, tarptautiniai renginiai, kokie gimsta nauji žanrai ar atgimsta seni. Štai šiuo metu Lietuvoje vyksta žavus baroko muzikos atgimimas.

Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios įsitraukėme į tarptautinius projektus, tad reikia žinoti, su kuo bendradarbiauja ir ką atsiveža mūsų kaimynai, ką galime ir mes pasikviesti. Pavyzdžiui, gauname labai daug pasiūlymų, skirtų visam Baltijos regionui. Kolektyvai

Apdovanojimo ceremonija

Muzikos barai / 7

Pažintis EFA susitikimas su Androulla Vassiliou, 2010 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš koncertų užkulisių – su Davidu Geringu ir Arvydu Malciu, 2014 m.

Priimant svečius LNF stende knygų mugėje. Su Martynu Levickiu, 2014 m.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

iš Azijos, Didžiosios Britanijos ar JAV paprastai važiuoja ne vienam ir ne dviem koncertams, o keliolikai. Labai sėkmingai bendradarbiaujame su Baltijos ir Šiaurės šalimis – esame panašaus dydžio ir finansinių galimybių, tad ir dalinamės sumanymais, kai kuriuos esame inicijavę patys.

Vienas tokių – labai sėkmingas projektas „Baltijos ekspresas“, kurį įgyvendindami vieni kitiems parodome savo jaunuosius atlikėjus. Rygoje jau antrus metus jaunuosius atlikėjus pristatome Baltijos ir Šiaurės šalių forume. Džiugu, kad lietuvių ir latvių jaunieji atlikėjai yra stipriausi.

– Manyčiau, kad LMTA tarybos nare tapau todėl, kad jau turėjome bendradarbiavimo su akademija patirtį ir netgi stiprius asmeninius ryšius – juk praktiškai pusė Filharmonijos kūrybinių darbuotojų yra pedagogai. Ačiū Dievui, kad jie auginasi sau pamainą. Tam tikra prasme esame vienas svarbiausių LMTA absolventų darbdavių. Taigi buvo labai natūralu įsitraukti į LMTA tarybos veiklą ir tiesiogiai patirti, kokie yra jaunųjų atlikėjų rengimo privalumai ir ko trūksta.

Daug jaunųjų muzikų išvažiuoja į užsienį tiesiai iš muzikos mokyklos suolo, baigę 12 klasių. Apie daugelį jaunųjų talentų net nesužinome, nes jie išvyksta nesimokę mūsų Muzikos ir teatro akademijoje. Pastaruosius 10 metų tokia tendencija gąsdino. Iš mokytojų girdėjau, kad ištisos klasės yra angažuojamos ir išvažiuoja mokytis į užsienio aukštąsias mokyklas. Lietuvių paruošimo lygis nepaprastai geras – kartais dėstytojai net juokauja, kad su lietuvių studentais jiems nėra ką veikti,

Muzikos barai / 8

Ingos JUODYTĖS nuotr.

– Jaunieji muzikai – labai ryški Jūsų veiklos kryptis. Ar tai atsitiktinumas, kad tapusi LMTA tarybos nare pradėjote pastebėti daugiau jaunimo, ar tapote Tarybos nare todėl, kad matėte ir girdėjote daugiau negu kiti?

Vokietijos, Suomijos, Latvijos orkestruose groja daug lietuvių. Yra žvaigždučių, kurios Lietuvoje nebuvusios jau 10 metų, ir staiga išgirsti, kad jas pristato žymiausios užsienio agentūros. Iš mūsų kolektyvų didelės emigracijos nėra: įsidarbinęs orkestre gali groti ir 30, ir 50 metų. Tačiau sakyčiau, kad gabių lietuvių solistų jau turbūt 90 proc. gyvena ir dirba užsienyje. O mes juos pasikviečiame tik kartkartėmis. Manau, tai visiškai normalus dalykas.

Tačiau tikrai per mažai naudojame kultūrą kaip įvaizdžio formavimo priemonę.

Dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, pianistai Gabrielius Alekna, Edvinas Minkštimas, Andrius Žlabys, Guoda Gedvilaitė, Evelina Puzaitė, Indrė Petrauskaitė – pasistengus visi šie žmonės galėtų būti svarbi valstybės įvaizdžio kūrimo programos dalis. Pavyzdžiui, šių atlikėjų kompaktinės plokštelės turėtų būti pristatomos pa-

saulinėse turizmo mugėse. Juk žmonėms įdomu važiuoti pasižiūrėti ne tik ežerų ar miškelių, bet ir kultūrinių artefaktų.

Manau, Lietuvoje reikia mentalinių pokyčių. Mes matome, kokių pasekmių sukėlė tų pokyčių nebuvimas arba baimė juos daryti. Valstybės mastu neatlikti kai kurie darbai. Esu nusivylusi, kadangi vienas žmogus pakeisti nieko negali. Tai yra susiję su vyriausybinėmis institucijomis, su įstatymais, kurie, ypač kultūros srityje, nesikeičia daugelį metų, o nauji nepriimami, kadangi jie niekam nėra įdomūs.

Ypač mane stebina dar ir šiandien pasigirstančios intelektualių, nors su kultūra ir nesusijusių asmenų kalbos, kad muzikantai gali pagroti nemokamai.

Daugelis nesuvokia, kiek pastangų solistui kainuoja paruošti programą, pavyzdžiui, rečitalį atlikėjas rengia pusmetį ir tuo metu repetuoja po 8–10 valandų per dieną, todėl natūralu, kad nėra kada uždarbiauti. Arba kiek kainuoja instrumentas, jo išlaikymas...O ką jau kalbėti apie sceninį įvaizdį.

Nuolat vyksta diskusijos dėl viešųjų pirkimų, mokesčių, darbo santykių, tačiau viskas yra kažkur įšalę, stagnuoja...

O tai priverčia jaunąją menininkų kartą išvykti.

Taigi privalome suprasti, kad Lietuva yra tokia maža, jog pati negali suformuoti muzikos poreikių rinkos. Džiaugiuosi, kad bene rimčiausia mūsų partnerė – Lenkija, kurioje prieš kelerius metus įkurta Lenkijos filharmonijų asociacija ir dabar jai priklauso apie 30 simfoninių orkestrų.

– Pagal teritorijos proporciją lygiuojantis į kaimynus lenkus pas mus turėtų būti šeši–aštuoni orkestrai?

– Taip, iš tiesų galėtų būti – LMTA absolventų nepritrūktų.

Tačiau kita situacija Lietuvoje yra ir dėl kultūrinės infrastruktūros problemų: neturime nė vienos simfoninei muzikai akustikos požiūriu tinkančios salės. Lenkai, latviai, estai – lyg jų tos pačios krizės nebūtų ištikusios – vieną po kitos atveria didžiules sales net ir atokiuose nedideliuose miesteliuose. Štai pernai atidarytas nuostabus puikios architektūros Rezeknės kultūros centras, šiais metais – Cėsių, netrukus atvers duris Liepojos koncertų salė. Estai dar anksčiau už latvius prisistatė, o Lenkijoje ne tik koncertų salės – operos teatrai vienas po kito statomi.

– Kaip reaguojate į tokią situaciją?

– Yra toks šiurkštus politikų pasakymas: „Be komentarų“.

Pirmiausia trūksta politinės valios, o kur ir kam jos trūksta – čia jau kitas klausimas. Pastebiu tendenciją, kad kai kalbi asmeniškai su politikais – yra viena, tačiau, kai reikia balsuoti dėl vieno ar kito

– Nėra kultūros politikos, kultūros įstatymo.

– Čia viskas ir prasideda. Kas nors daroma kieno nors individualiems poreikiams tą konkrečią akimirką. Prisistatėm arenų, dabar prisistatysime visokių salių ir paskui nežinosime, ką su jomis daryti.

Net Lietuvos statybininkai jau pradėjo kalbėti apie pastatų išlaikymą, funkcionavimą, kiek ir kam bus naudojami objektai.

Juk labai gerai žinome, kad švietimo ar socialinė infrastruktūra regionų miestuose ir miesteliuose greitai bus tuščia, kad tikrai jau per daug pristatyta ir prirenovuota atsitiktinių pastatų. O šiandien ir vėl kalbame apie 2014–2020 m. ES investicijas į plytas, bet nekalbame apie turinį ir apie žmones. Gal geriau pakalbėkime apie tai, kokie žmonės kurs, ką jie kurs ir kas ateis jų paklausyti.

– Šiandieninė bendrojo ugdymo sistema taip pat, regis, neskatina akademinės muzikos poreikio...

– Išties, nebėra įkvepiančių pavyzdžių. Legendinė karta (vardinčiau menininkus, kuriems dabar per 70) ką galėjo,

viską padarė. Svarbiausia, ką darė, – tarnavo! Didžioji tos kartos muzikų dalis labai gerai suprato, ką reiškia dirbti viename darbe, vienoje įstaigoje, vienam tikslui – turiniui. Tokių didvyrių šiandien nelabai matome. Dabar daug daugiau individualizmo, hedonizmo – „o kas man už tai ir kiek tu man mokėsi“, todėl neabejoju, kad netrukus dėl tokio požiūrio kils didžiausios problemos. Akivaizdus paviršutiniškumas – prarandama sisteminė žinių bazė. Pastebiu, kad ir mano žinios jau ne sisteminės, bet fragmentiškos.

Labai sunku analizuoti, surinkti į bendrą mozaiką tai, ką išgirstu, perskaitau, pamatau. Jaučiu, kad net mokyklos ar konservatorijos laikų žinios jau užmirštos. O mano tėvų karta puikiai atsimena, ko mokėsi mokykloje ar universitete.

Nerimą kelia ir tai, kad metame, ko nepabaigėme, ką galėtume pagerinti. Ir tai visuose lygmenyse. Štai dabar mėginame kalbėti apie naujų pastatų statybą. O mūsų Filharmonija 20 metų neturi lėšų naujiems instrumentams įsigyti. Jau nusidėvėjo ir žiūrovų kėdės – norime jas ne keisti, bet renovuoti. Tačiau užuot puoselėję tai, ką turime, apleidžiame esančias puikias infrastruktūras, sales, teatrus, neskiriame jiems pakankamai lėšų. Tai labai rimti klausimai.

Bet nematau, kad būtų kalbama rimtai.

Tikimasi ES struktūrinių fondų lėšų, teigiama, kad yra didelis visuomenės interesas, žinoma, kaip turėtų būti. Štai ant mano stalo žurnalas, kuriame – žymiausi teatrų, salių statytojai, architektai pristato savo darbus. Dažnai jį sklaidau ir kiekvieną kartą ką nors nauja atrandu. Jeigu mes nesugebėsime statyti taip, kaip statomi naujausi pasaulio objektai, tai geriau jau iš viso nieko nedaryti.

– Tikėjausi kalbėti apie Rūtą Prusevičienę, o kalba vis sukasi apie kultūrą, jos procesus. Ar randate laiko pabūti su savimi?

– Randu – prieš miegą... Tai būna vakaras su skaitiniu, šiuo metu labiausiai traukia eseistika. Dabar mano absoliutus stabas yra Česlovas Milošas. Jis sugeba nepaprastai pažvelgti tiek į istoriją, tiek į regioną, kurio dalis yra ir Lietuva, tiek į įvairiausius žmones ir jų neteisti, išteisindamas parodyti vietą istorijoje. Žavi ir Josifas Brodskis, Oskaro Milašiaus slėpiniai – kiek daug jie numatė mažiausiai šimtmečiu į priekį. Ir, aišku, pažvelgta į viską per „kodėl?“ Kai kurios schemos pasaulyje ir geopolitikoje nė kiek nesikeičia. Šiandien galiu konstatuoti, kad visiškai baigėsi periodas pramoginės grožinės literatūros, suteikiančios tik tam tikrą emociją, bet neduodančios peno protui.

Bendraudami šeimoje dalinamės pa-

mąstymais, diskutuojame. Mano tėvai irgi knygų graužikai. Vyras Justinas, kartu studijavęs muzikologiją, pasinėrė į statybas – jis atsakingas už Jaunimo teatro rekonstrukciją, kuri vyksta jau septintus metus. Kada nors, kai ją pabaigs, bus nemenkas specialistas.

Justinas muzikos mokėsi šeimos valia, kiek inertiškai. O turėjo studijuoti ką kita – galbūt inžineriją ar fiziką. Po studijų LMTA jis baigė Verslo kolegiją, dirbo Biržų pieno bendrovėje... Bendras kultūrinis kontekstas leidžia jam būti labai geru klausytoju. Ir, pavyzdžiui, kai mes su Justu kartu sėdime Filharmonijos koncertuose ar operos teatre, aš turbūt leidžiu sau daugiau kompromisų, nes žinau, kad jei atlikėjų nepalaikysi ir jiems nepasakysi kartais ir kiek daugiau komplimentų, nei nusipelnė, jie nejaus motyvacijos. O Justas visada pasako taip, kaip yra, kartais net labai kritiškai. Kritiškiau jis sugeba pažvelgti ir į Filharmonijos veiklą – iš šalies geriau pastebi kai kuriuos trūkumus ir pataria man, kaip kas turėtų būti, ypač dėl mūsų paslaugų ir aptarnavimo, pastato priežiūros.

Mūsų visos pramogos, visas laisvalaikis ir visi interesai susiję su darbu.

Ir aš labai džiaugiuosi, kad Justinas, nors labai retai, sugeba prisitaikyti prie mano darbinių kelionių arba tiesiog sugalvojame, kad būtinai reikia kur nors kartu pakeliauti. Man jau pats skrydis lėktuvu yra didžiulis atsipalaidavimas, susibalansavimas, kelionės metu kyla labai daug minčių, ir visa tai, ko aš čia, kabinete, nespėju sustruktūruoti, keliaujant tarsi savaime sugula į vietas. Taigi keliaudama labai daug nudirbu, išsiaiškinu, iš šalies pamatau visą Filharmonijos veiklą, visus trūkumus ir grįžusi vėl galiu labai daug ką patvarkyti, O tie reti mūsų savaitgalių skrydžiai būna, pavyzdžiui, į Europos kultūros sostines, į Paryžių, Vieną, Romą, Berlyną, aplankom mažiausiai tris renginius, aplekiam viską, kas tuo metu vyksta mieste.

– Filharmonijoje pradėjote dirbti gerokai anksčiau, nei tapote generaline direktore...

– Iš tiesų, iki dabartinių pareigų buvo

Rūta ir Justas Prusevičiai Iš LNF archyvo Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

įstatymo pataisos kultūros srityje, žiūrėk, jau įvyksta vėl kitaip. Pas mus vyrauja rinkimų tendencijos. Naujai išrinktas Seimas dažnai viską pradeda nuo nulio, taip ir nepavyksta pajudėti iš to nulinio taško... Tie karštligiški politikų įsitraukimai, atsitraukimai, rinkimų programos, trumpalaikiai norai patenkinti savo partnerius postais ir palankiais sprendimais tik apsunkina viską, kalbu ne vien apie kultūrą. Kai skyrimą į ministrų ir kitus postus lemia partiniai koaliciniai susitarimai, prasideda tam tikra degeneracija, nes nedirbama vienam tikslui. Vienas viceministras dirba vienai partijai, kitas – kitai, o prieš rinkimus vėl keičiasi taktika ir pradedama dirbti dar kitaip. Atėjęs naujas ministras (o pas mus jie keičiasi itin dažnai) sugaišta porą metų, kol priima svarbų sprendimą, o tuomet vėl keičiasi ministrų kabinetas. Akivaizdu, kad mažėja profesionalų ir didėja trumpalaikių valdininkų armija...

O juk niekas neanalizuoja, net nemėgina analizuoti kad ir Vilniaus miesto infrastruktūros, renginių ir kolektyvų poreikio, galimybių juos išlaikyti. Juk klausytojų yra tiek, kiek yra – mes jau baigiam visai išsiskaidyti, tampome tą antklodę į visas įmanomas puses. Pastebiu, kad atidarius Valdovų rūmus daugelis renginių „išėjo“ iš Kotrynos bažnyčios. Dalinamės panašaus dydžio salėmis su kai kuriais teatrais, kurie irgi rengia ir koncertus, ir operas stato – toks dirbtinis „išsipūtimas“, mano manymu, nėra gerai. Turėtų būti koordinuojamas kultūros tvarkaraštis, tolygus paskirstymas ir pasiskirstymas.

Muzikos barai / 9

Pažintis net keturios pakopos: pradėjau nuo generalinio direktoriaus asistentės, po to tapau Tarptautinio skyriaus vadove, vėliau – generalinio direktoriaus pavaduotoja ir tik po to direktore. Tad per septyniolika metų buvo ketverios pareigos su vis didesne atsakomybe. Bet laikas bėgo labai greitai. Kartais net nustembu, kad jau pačios aštunti direktoriavimo metai.

Patyrimas „iš vidaus“ ir tai, kad teko ir natas vartyti, ir pultus nešioti, sužiūrėti, kaip kas dirba, ką veikia, kokia darbuotojų atsakomybė – labai daug duoda.

Tiesiog kartais jaučiuosi kaip ta bitė, kuri regi 360 laipsnių kampu – iš anksto numatau, kur gali būti kokios nors kliūtys, grėsmės ir kur situacija rami. Toks matymas labai svarbus didelėje įstaigoje – juk net penki meno kolektyvai po vienu stogu, ir kiekvienas su savo psichologiniais aspektais.

– Nemažai dirbate ir teisėkūros srityje. Kaip vertinate naująjį kultūros įstaigų įstatymo projektą, pagal kurį biudžetinės įstaigos pereitų į viešųjų įstaigų kategoriją? Ar tai būtų taikoma ir nacionalinėms įstaigoms?

– Taip, tokia mintis yra. Buvau Kultūros ministerijos sudarytoje darbo grupėje. Realiai dabar viską spręs teisininkai – jie turi žinoti, kaip šis siūlymas dera su kitais įstatymais ir kaip procedūra bus įgyvendinama tarpžinybiniu lygmeniu.

Labai dažnai būna, kad mes norim vieno, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sako, kad bus visiškai kitaip. Bet pokyčiai reikalingi. Didžiausias trūkumas – reikalavimas, kad visos kultūros įstaigos, kaip, beje, ir švietimo, privalo užsidirbti. Švietimo srityje tai pavirto krepšeliais, dėl kurių dabar jau visi eina iš proto ir visais būdais stengiasi sudaryti krepšelių skaičių, garantuojantį studijų finansavimą.

Kultūros srities priskyrimas prie kažkokių kategorijų ir kriterijų ypač sudėtingas. Mes jau dabar bandome atsiskaityti Kultūros ministerijai pagal ekonominę naudą. Ir kai auditorius finansininkus domina tik vienintelis dalykas – pajamos, meno įstaigoje pasidaro labai sunku. Turinį galima labai greitai dempinguoti iki pajamų duodančių pramoginių žanrų.

Tačiau tai – trumpalaikis pelnas, pramoginiai žanrai labai greitai nusibosta, ir kas tada?

Tradiciškai žinome, kad aukštoji kultūra, taip pat muzika, nepatenkins visų klausytojų skonio. Mes laikomės tradicinės strategijos, nelabai norime groti vien tokią lengvąją muziką, kurią visi suprastų, kuri visiems patiktų ir būtų linksma.

Kitas dalykas – Filharmonijos veikla mažuose Lietuvos miesteliuose, mokyklose, bažnyčiose, ligoninėse... Ji negali ir

Muzikos barai / 10

niekados nebus pelninga. Beje, juk mūsų įstaiga apibūdinama kaip pelno nesiekianti. O koks tada bus įstaigos statusas ir kaip ji bus vertinama? Manau, kad yra per maža diskusijų, per maža analizių.

Net kultūros politikai nelabai geba sieti turinį ir ekonomiką, o kur dar kitos įvairios visuomenės gyvenimo kryptys?

– Daug važinėjate, bendraujate su kolegomis. Kaip yra kitose šalyse?

– Daugelyje užsienio šalių analogiškų įstaigų vadovai net nesupranta, kai paklausiu, kokią lėšų dalį jie užsidirba ar gauna iš rėmėjų. Jie atsako, kad neturi ir neieško rėmėjų! Kultūros įstaigos tikslai ir misija visai kiti. Jeigu pradedi įsipareigoti rėmėjui, kuris duoda šimtąją dalį tavo biudžeto, kinta visos veiklos ritmas, užduotys... Bet sakyk nesakęs, kalbėk nekalbėjęs – niekam neįdomu, niekas negirdi.

Prioritetai tiek kultūros, tiek ir švietimo srityje šiandien teikiami trumpalaikiams projektams, nemąstant, kas bus juos įgyvendinus.

Nustebau, kai sužinojau, kad verslas ir teisininkai, privačios įstaigos kasdien dirba ir rengia konferencijas, kaip sumažinti mokesčių naštą, kaip jų išvengti, kaip optimizuoti, kaip savo verslus perkelti į kitas šalis. Betgi palaukit – taigi čia ta dalis, kuri kaip ir turėtų suteikti valstybei atitinkamą finansų grąžą! Bet ta finansinė grąža pasiimama iš varganų kultūrininkų ir švietimo darbuotojų – juk gavę dotaciją sugrąžiname mažiausiai penkiasdešimt penkis procentus lėšų. Nors Filharmonijos veikla, palyginti su kitomis įstaigomis, mažiausiai sietina su pelnu (koncertai miesteliuose, mažose kultūros centrų salėse, bažnyčiose), pagal ekonominę naštą prilyginama pelno siekiančioms įstaigoms ir reikalaujama kuo daugiau užsidirbti, išsilaikyti...

Tie dvylika procentų biudžeto, kuriuos mes užsidirbame per pajamas ir projektus, vis tiek mūsų visos veiklos sąnaudų niekada nepadengs. Ir pradedame ne menu rūpintis, o skaičiuoti, kiek galėtume padaryti kur nors Šiauliuose ar Klaipėdoje už tuos 500 Lt, kuriuos galime skirti vienam koncertui. Mikroautobusu nuvežam mūsų etatinį kvartetą, o solistui lėšų nebeužtenka.

– Anksčiau, tarybiniais laikais, nebuvo rūpesčių dėl Filharmonijos finansavimo, tačiau egzistavo labai griežti kiekybiniai planai, kurių, kiek žinau, dabar nėra. Dotacija (bent jau atlyginimai) yra, o kiek tu už gaunamą atlygį turi dirbti – nesvarbu.

– Sutinku – įsipareigojimai, veiklos planai turi būti. Tokiu būdu išspręstume nemažai šiandien kylančių problemų.

Kolektyvai, ypač mažesni, turėtų būti

labai stipriai rotuojami, būtina užtikrinti nuolatinį turinio atsinaujinimą. Mano manymu, ir rotacijos, ir atestacijos turėtų būti rimtesnės. Bet ir valstybė privalo įsipareigoti žmogui, kuris net ir būdamas garbaus amžiaus neskuba išeiti į pensiją, nes iš jos tiesiog neišgyvens.

– Maestro Juozas Domarkas jau 50 metų vadovauja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Ar iš tiesų net pasaulyje nėra analogo, ar tik man nepavyko rasti?

– Matyt, tikrai nėra – ir mes nežinome muziko, 50 metų vadovaujančio vienam kolektyvui!

Ruošiamės visa kitą sezoną minėti iškilią maestro sukaktį. Juozas Domarkas parengs net kelias programas, tikiu, tapsiančias sezono viršūnėmis. Tai bus jam labai svarbūs autoriai, brangūs kūriniai, mylimi solistai. Iš tiesų, maestro Domarkas vis dar nepaliauja stebinti.

Savo proto aštrumu, išmintimi – ir menine, ir administracine... Jis geba aprėpti visus ugdymo etapus – nuo muzikos mokyklų iki darbo kultūros įstaigose. Jis stebi jaunuosius muzikus nuo vaikystės, nuolatos įtraukia juos į koncertinę veiklą Filharmonijoje. Išskirtinis pokalbis galėtų būti apie Juozo Domarko dirigavimo klasės studentus – savo puikius esamus ir buvusius studentus maestro globoja ir toliau. Jie visi – tarsi viena šeima. Juozas Domarkas jau išsiugdė puikią pamainą.

Išskirtinę puikią bendradarbiavimo patirtį turime su ryškiausiu jo ugdytiniu Modestu Pitrėnu, apdovanojimų pelniusiu ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Modestas apskritai vertinamas kaip ypatingas, išskirtinis menininkas, nepaprasto jautrumo, turintis puikų muzikinį išsilavinimą. Taigi nė neketiname ieškoti kito dirigento, perimsiančio vadovavimą LNSO iš Juozo Domarko – Modestas žino jautriausius su orkestru susijusius dalykus, vardu gali kreiptis į kiekvieną orkestro muzikantą. Džiugina ir kiti jaunieji – Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas, Mantas Jauniškis, jie taip puikiai sukasi su mūsų orkestru ir koncertuose visai šeimai, ir regionuose, noriai vyksta į kaimynines valstybes koncertuoti. Tačiau yra sričių, kur maestro J. Domarkui pamainos, deja, nėra. Tai – jo įžvalgos, komentarai, nepaprastai greita reakcija, jo patirtys pasaulyje, įvairių dirigavimo mokyklų pažinimas... Domarkui nuvykus kur nors į užsienį – Rusiją, Lenkiją, Argentiną ar Šveicariją – mus pasiekia unikalūs komplimentai jo dirigavimui.

Kaip dirigavimo pedagogas jis garsėja daugelyje ne tik Europos šalių.

– Matau, kad be Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklos ir čia dirbančių

žmonių Jūsų portretas niekaip neišeina.

Tad grįžtu prie pelnyto garbingo apdovanojimo – Italijos žvaigždės ordino. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Ypač vadybininko darbe, kai žinai, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos niekados neteks sulaukti?

– Žinoma, pirmiausia man tai yra didžiulė garbė ir labai svarbus įvertinimas.

Juk apdovanojama esu už veiklą, kurios neviešinu ir ja nesigiriu. Ir apskritai man artimas viduramžiškas kultūrinės veiklos modelis – anonimiškumas, tarnystė, supratimas, kad visi drauge turime sunešti, pripildyti tą korį saldaus medaus ir nenorėti sau šlovės.

Galbūt būtent todėl pastebiu mūsų legendinėje dirigentų, o, beje, ir visų kitų menininkų kartoje, kad jie irgi nelaukė įvertinimų – šie atėjo tada, kai jau nebuvo įmanoma nepastebėti tų milžiniškų nuopelnų: išugdyti reiškiniai, kolektyvai, meninės kryptys.

O man nuo pat pirmųjų metų ministerijoje ypač mielas tarptautinis darbas.

Anuomet ministras Darius Kuolys manimi, tokia jauna žalia valdininke, nepaprastai pasitikėjo ir paskyrė organizuoti Lietuvos kultūros pristatymą Sevilijoje, pasaulinėje „Expo“ parodoje. Vykau ten su keliais muzikos kolektyvais – Šarūno Nako Naujosios muzikos ansambliu, folkloro ansamblis „Jorė“ ir džiazo orkestru „Oktava“. Štai tada ir supratau, kad ir aš noriu būti tiltu tarp šalių, tautų, žmonių...

Tai nepaprastos galimybės praturtinti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, tai ambasadorystė. Vykdoma per kultūrą ji gali būti ypač vaisinga.

Tai jau trečias apdovanojimas, bet pats aukščiausias ir ryškiausias.

Pirmasis gautas Olandijos karalienės Beatričės vizito metu. Filharmonijoje vyko karalienės surengtas koncertas ir priėmimas, į kurį atvyko mūsų valstybės vadovai ir svarbūs svečiai. Mes, Filharmonijos darbuotojai, iš tiesų atlikome didžiulį darbą – tai buvo mūsų pirmasis bandymas tarsi pabūti karalienės protokolo tarnybos darbuotojais. Visą mėnesį kasdien ruošėmės, nes juk koncertas tokiais atvejais tesudaro gal tik kokią šimtąją viso renginio dalį. Regis, pavyko puikiai, karalienė liko patenkinta. O kadangi karalienė Beatričė buvo nepaprastai artima ir gera maestro Mstislavo Rostropovičiaus draugė, tai mes ir asmeniškai radome apie ką pasikalbėti.

Tąsyk prisiminiau labai linksmą nutikimą, kai LNSO, diriguojamas M. Rostropovičiaus, koncertavo Gštado festivalyje (Gstaad festival) Šveicarijoje. Šiek tiek vėlavo koncerto pradžia ir aš susirūpinusi teiraujuosi maestro, kodėl vėluojame.

Rostropovičius linksmai atsako: „Laukiame Beatričės.“ – „Kas ji tokia? – klausiu. „Karalienė!..“ Antras man labai svarbus buvo Lenkijos kultūros ministerijos apdovanojimas už nuopelnus Lenkijos kultūrai F. Chopino metų proga.

Su Lenkija mus sieja ilgametė neformali bičiulystė. Paskambinusi maestro J. Domarkui, M. Pitrėnui ar D. Pavilioniui labai dažnai randu juos Lenkijoje.

Koncertuoja ten ir mūsų kolektyvai, o lenkų muzikai vieši pas mus. Žymiausias, vos ne asmeninis Filharmonijos bičiulis yra Krzysztofas Pendereckis, kurio visus svarbiausius kūrinius atlikome savo pajėgomis, net keli jo diriguojami mūsų kolektyvai vyko į gastroles užsienyje.

Ir kiti ryškūs kompozitoriai – Henrikas Góreckis, Witoldas Lutosławskis, seras Andrzejus Panufnikas – tam tikru metu Lietuvos muzikai atvėrė kelius į Europą ir pasaulį. Ir dabar labai džiaugiamės, kad asmeniškai galime bendrauti su tokiais iškiliais žmonėmis, jie daro pastebimą poveikį mūsų kultūrai. Pavyzdžiui, K. Pendereckis savo lėšomis Vyslavycose nupirko ir renovavo dvarą, įkūrė didžiulį parką, koncertų salę. Ten jauni kompozitoriai gali gyventi ir kurti, naujus kūrinius tuoj pat atlikti su simfoniniu orkestru.

Taigi Chopino 200-osioms metinėms skirtų renginių ciklas buvo ilgametės vaisingos kūrybinės bičiulystės rezultatas.

– O Lietuvos Vyriausybė Jūsų nepastebėjo?

– Šioji Vyriausybė pastebėjo ir Filharmonijos darbą. Tam tikri proginiai įvykiai ryškesnėje šviesoje leidžia pamatyti ir įstaigų darbą. Džiaugiuosi, kad Filharmonija buvo įsitraukusi tiek į Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio, tiek į Vilniaus – Europos kultūros sostinės programas.

Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai ruošėmės mažiausiai dvejus metus, dėl mūsų tarptautinių ryšių ir tarpininkavimo įvyko puikūs koncertai Briuselyje su Violeta Urmana, surengtos mūsų kolektyvų išvykos į Kiniją, Pietų Ameriką, Čiurlionio kvartetas pasirodė ryškiausiose Europos koncertų salėse su Luku Geniušu...

Vyriausybė mano veiklą įvertino padėka, o Prezidentė – atminimo ženklu. Be abejo, vyriausybinės įstaigos ryškius momentus pastebi išskirtinėmis progomis, o kasdieninį darbą vertina Kultūros ministerija – mūsų steigėja.

– Vilniaus festivalis Jūsų gyvenime – sezono atokvėpis ar metų darbų koncentracija?

– Pradėjus organizuoti festivalį tai iš tiesų būdavo metų renginių koncentracija. Tuo metu Lietuvoje tai buvo visiškai unikalūs koncertai, atlikėjai, programos.

Vilniaus festivalis anuomet užpildė labai reikalingą nišą. Šiandien daugelio kitų Lietuvos festivalių vadovai atvirai pasako, kad Vilniaus festivalis padėjo išsiauginti publiką ir sunkiu laikotarpiu, kai 1998 m. ištiko Rusijos krizė, kai žmonės pradėjo taupyti, nustojo lankytis koncertų salėse, Vilniaus festivalis su savo žvaigždėmis, spektakliais, operomis vėl sustiprino publikos motyvaciją, norą ateiti į Filharmoniją. Svarbi ir kompozitorių motyvacija – pirmąjį dešimtmetį vyko didelė konkurencija, kas gaus festivalio užsakymą. Ir labai gaila, kad 2008 m. krizė vėl gerokai pakoregavo sumanymus ir jų įgyvendinimo galimybes. Vilniaus festivalio valstybinė dotacija yra sumažėjusi 80 procentų, per krizę visas festivalio biudžetas sumažėjo 85 procentais, nes visi rėmėjai staiga pasitraukė ir daugelis jų nebegrįžo, nes kai kurie pradėjo remti sportą ar kokias kitas socialines sritis, kur jie gali pasiekti daug daugiau žmonių. Šiandien situacija dar labiau pasikeitė, kadangi vyksta gausybė festivalių ir renginių, tokius atlikėjus jau matome ko ne kiekvieną savaitę visą sezoną.

Vilniaus festivalis man asmeniškai ir visam kolektyvui labai brangus, nes šios didelės šventės laukiame ir mes patys.

Festivalis ir savo trukme, ir forma yra kažkas ypatinga, šventiška. Laukia jo net mūsų etatiniai kolektyvai – kasmet festivalyje pasirodo abu orkestrai. „Musica Humana“ turi savo festivalį Neringoje, jam paruošia net dvylika programų. Tai milžiniškas darbas. Šiais metais savo keturiasdešimtmečio proga „Musica Humana“ atgaivina kūrybinį aukso fondą – daug lietuviškų kūrinių, be kurių neįsivaizduojame šio kolektyvo repertuaro: skambės O. Balakausko, A. Martinaičio, B. Kutavičiaus ir ansamblio kompozitorės V. Striaupaitės-Beinarienės muzika. Šiemet minėsime labai daug jubiliejų – A. Vizgirdos septyniasdešimtmetį, vargonų patriarcho Leopoldo Digrio aštuoniasdešimtmetį, jubiliejinį rečitalį surengs Giedrė Lukšaitė. Tai legendinės asmenybės, be kurių neįsivaizduojama mūsų kultūros ateitis. Kad ir ką sakytume apie anuos, tarybinius, laikus, mes, muzikai, galime tik graudžiai ir juokingai atsidusti, kad tie laikai niekada nebesugrįš...

Tačiau perimamumas turi būti.

Idėjų, susijusių su kūryba, su menu, niekada netrūksta. Kaip ir netrūksta entuziazmo jas įgyvendinti. Jeigu ko trūksta, tai nebent laiko. Manau, kad per daug laiko tiek man, tiek mano kolegoms atima įvairi dokumentacija. Norisi, kad meno būtų daugiau, o rutinos mažiau... Norisi ir tokios publikos, kuri mūsų meną vertintų... n

Muzikos barai / 11

Sukaktis Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

ISTORINĖS GIMINĖS PĖDOS

Sąvoka „civilizacija“ pasirodė dar XVII amžiuje kaip priešprieša tuo metu suvoktam barbariškumui. Barbarai lyg ir buvo pamiršti XX a. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo.

Civilizacija, XX a. prancūzų istoriko Fernand’o Braudelio manymu, turi būti prilyginama kultūrai. Tai – kultūros charakteristikų ir fenomenų rinkinys. Jame kunkuliuoja didžiulė jėga, kuri gali reikštis sunkiai malšinamais konfliktais, kylančiais nuo nedidelės etnosų susidūrimo, ideologinio nesutarimo, religinės priešpriešos, grobuoniškos politikos žiežirbos.

Mokslininkai tiria aktualias kultūros problemas, dažnai konjunktūrines, aprašo probleminius klausimus ir ieško atsakymų į juos.

Tačiau ar ne svarbesni tie puslapiai, kurie apskritai dar neatverti?

Man įdomu atrasti žmogaus fenomeną, pajusti jo santykį su gyvenimo išbandymais. Pamatyti jo gyvenimą, besiskleidžiantį tolimose ar tiesiog nuošalesnėse istorijos pakriūtėse. Ir

þmogus su lietuva ðirdyje Petrui Juodelei – 90

kiekvieną kartą konkretus žmogaus gyvenimas atverčia vis naują Lietuvos istorijos puslapį.

Austrų psichiatras ir neurologas Viktoras E. Franklis buvo įsitikinęs, kad žmogui būdinga siekti ne galios ar malonumų, bet gyvenimo prasmės.

Šis kelias ir teikia malonumą, o galia būtina kliūtims įveikti. „Norėjau nuversti uolą ir atrasti paslaptingą raktą, kuriuo būtų galima atrakinti duris į gyvenimą – gražesnį, prasmingesnį, laimingesnį. Stengiausi rinkti gėrio trupinėlius, juos kaupti, brandinti ir dovanoti kitiems, būsimoms kartoms, ypač jaunimui – mūsų ateičiai“, – savo gyvenimo prasmę apibrėžė devynis dešimtmečius nugyvenęs, kardinalius istorijos, kultūros fenomenų pasikeitimus matęs, juos išgyvenęs birbynininkas, dirigentas, poetas, pedagogas, kultūrinio švietimo organizatorius Petras Juodelė.

Jo gyvenimo kelias, kaip sakė pats šio straipsnio herojus, „matas laiko ir erdvės, žymė judėjimo amžino“.

Jei kelias prasmingas – juo eina ir kiti, bet „Kelias kiekvienam kitoks...“ Ankstyviausios giminės pėdos matyti jau XVII amžiuje Petro Juodelės motinos Paulinos Chilinskytės giminės, žinomos Kėdainių žemėje, istorijoje.

1620 m. gimęs Andrius Chilinskis buvo kompozitorius, Šv. Antano Paduviečio bažnyčios Kėdainiuose muzikos prefektas. Reformatų kunigo Adriano Chilinskio (1586–1656) ir lietuvės bajoraitės Minvydaitės sūnus Samuelis Boguslavas Chilinskis (g.

Petrui Juodelei – 90

Muzikos barai / 12

apie 1634 m. Šventežeryje, dab. Lazdijų r., mirė 1666 m. Londone) augo lietuviškoje aplinkoje. Samuelis ir Mikalojus Minvydai greta Dubingių šakos Radvilų, Samuelio Tomaševskio, Jono Božimovskio ir kt. buvo įtakingiausi reformatų judėjimo globėjai. Radvilų rūmų pamokslininko, Seirijų evangelikų reformatų bažnyčios administratoriaus, kitas atsakingas pareigas ėjęs Samuelis Minvydas buvo vienas iš „Knygos nobažnystės“ rengėjų, kelių reformatų religinių veikalų vertėjas.

Manoma, kad jis paskatino S. B. Chilinskį imtis pirmojo Biblijos vertimo į lietuvių kalbą. Įdomu, kad giliau tyrinėdami šios giminės istoriją, galėtume susipažinti su 17 a. viduryje veikusiu Švobiškio alumnatu Kėdainiuose. Čia evangelikai reformatai įsteigė vieną iš mokyklų (1625 m., veikė iki 1824; nuo 1647 m. – gimnazija), kurioje buvo dėstoma pažangiais metodais. S. B. Chilinskis mokėsi šioje mokykloje, vėliau studijavo Frenekerio universitete (Nyderlandai), Oksforde. 1659 m. Oksforde išleistame aštuonių puslapių leidinyje „An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian Tongue, Into which Language the Scriptures were as yet never Translated“ (Printed by Hen. Hall, Printer to the University) Chilinskis Anglijos visuomenę supažindino su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, jos evangelikų reformatų bendruomenės tradicijomis, lietuviška raštija, išdėstė argumentus, kodėl reikalingas Biblijos vertimas į lietuvių kalbą.

Bajoriška Chilinskių giminė buvusi ne tik garbinga, bet ir turtinga.

Tačiau 1840 m. netoli Rokiškio, Serapiniškio kaime, gimęs Petro Juodelės senelis Boleslovas Chilinskis jau teturėjo tik palivarką. Su Anele Čeičyte susilaukė net vienuolika vaikų, kurie išsibarstė po pasaulio platumas ieškodami geresnio gyvenimo. Duktė Paulina ištekėjo už Povilo Juodelės, Petro tėvo, tvirtai šaknis įleidusio į Lietuvos žemę.

Chilinskiams buvo svarbu, kad mokyta, religinga, gerai išauklėta dukra nutekėtų į turtingus namus. Bet toji pabėgo iš namų įsimylėjusi kaimo gražuolį Povilą... „Motinos vardas –

likimo žvaigžde pažymėtas...“ – eiliavo sūnus Petras. Vaikų atmintyje – darniai lietuviškus posmus traukiantys tėvai, gražios šventės, tėvo peržegnojama duona. Augantis vaikis brandino meilę Lietuvai, perėmė bajorišką protėvių honorą ir manieras, sekė darbščių tėvų pavyzdžiu. Ir dar dabar širdyje saugo tą brangų turtą – vaikystę. Dar neišbarstęs mamos austų drobių raštų, skaitomų brolių Grimų pasakų, dainų melodijų, namuose mokomo rašto atminimo.

XX amžius iš pokario kartos atėmė praeitį. Mes bandome ją susigrąžinti.

Tik dažnai nebėra ko apie ją paklausti... Karai, trėmimai, baimė, sovietinė tyla net artimųjų būryje, mirtys trynė atmintį. O devynias dešimtis nugyvenęs Petras Juodelė Nepriklausomą Lietuvą dar puikiai atmena pats. Regi į tvarkingą dviejų galų namo kambarį pas raštingą mamą ateinančius kaimo žmones, nuolankiai prašančius parašyti laišką giminaičiams; atidardančią ponios Jadvygos Römerienės karietą su lauktuvėmis ir iš Römerių dvaro Bagdoniškyje grįžtančią besišypsančia mamą; beržų lapais kvepiančią jų pirtį, kurioje maudydavosi net trys vienkiemiai; antrame namo gale įrengtame erdviame kambaryje šokančius, dainuojančius jaunus ir vyresnius kaimynus. Šokiams grodavę broliai Matas ir Antanas, parapijoje garsūs muzikantai. „Tėvo gryčia, kluonas, tvartas, / šuns būda, daili pirtis, / Daržas, žagarais aptvertas, Šulinio sena svirtis...“ – gerokai vėliau rašė Petras Juodelė. Ar tokius sentimentus jautė ir visi vienuolika Juodelių vaikų?

MOKSLO ŠVIESA

Mokslo šviesa – ano meto žmonių tariami žodžiai. Šviesa – gerovės vizija. Bajorų kaimo mokyklos mokytojas priekaištaudavo mokyklos nelankantiems: būsi kurčias, aklas... Petriukui mokyklėlė buvo atgaiva – nuo ūkyje dirbančių brolių pagalbininko pareigų, ganiavos. Mokyklėlėje įvairaus amžiaus vaikai, kaip Lietuvoje buvo įprasta, skaitė jau pažįstamus skiemenis „tė-tė ka-la“, „ma-ma ma-la“. Petriukas iš vyresniųjų brolių jau daugel ką buvo pramokęs. Rytojaus dieną jis –

P. Juodelė karių savanorių būryje

antroje mokyklėlės klasėje, persėdo į kitą suolų eilę. Mokytojas griežtas, nemoki – ausį suka, supyksta – stato į kampą, neteisingai lentoje parašai – gauni liniuote per rankas. Mokslas saldus, bet mokymasis kartus.

Jauna graži ketvirto skyriaus mokytoja Veronika Lingytė Petriuką nukreipė toliau mokytis į Kriaunų mokyklos penktą skyrių. „Dienas vaikystės išbraidžiau – / Kriaunos pakrantėm bėginėjau“, – vėliau rašė P. Juodelė.

Rudenį, žiemą mažas vaikas pusnynų atšlaitėmis keliauja septynis kilometrus į mokyklą. Retsykiais paveža atsitiktinis ūkininkas.

Petriukas jautrus grožiui ir neteisybei. Kai kurias pamokas išmoko visam gyvenimui ir nepamiršo pats būdamas mokytojas: niekada nebausk žmogaus neišsiaiškinęs kaltės priežasčių. Gali įskaudinti, nuvilti. „Jau vadovaudamas pedagogų kolektyvui, to paties reikalavau ir iš mokytojų“, – šiandien sako Petras Juodelė.

Gyvenimas išmokė ir kitos liaudies išminties: dešimt kartų pamatuok – tik tada kirpk. Jau mokydamasis Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje impulsyviai paleido į niekšų okupantų vado Hitlerio portretą atsitiktinį daiktą, subjaurojo... Dori bendramoksliai neišdavė, o juk galėjo Petras su gyvenimu atsisveikinti.

Gimnazija buvo ne tik taip trokštamų žinių šaltinis. Buvęs direktorius Mečislovas Kviklys (1902–1942), gyvenimą baigęs pirmosios sovietų okupacijos lageriuose, ugdė jaunuolių visuomeniškumą. Galiojo taisyklė: rūkai – save žudai ir žemini gimnazijos

Muzikos barai / 13

Sukaktis garbę, todėl esi iš gimnazijos šalinamas. Čia buvo ugdomas jaunuolių patriotiškumas, ištvermė. Petras Juodelė buvo futbolo komandos narys.

Literatų būrelyje jau kūrė eiles.

Tam paskatino lietuvių kalbą ir literatūrą dėstęs mokytojas Juozas Tarvydas-Žagaras (1900–1973), brandus rašto žmogus, ypatinga asmenybė. Į klasę ateidavo nešinas didžiuliu knygų prikimštu portfeliu. Knygomis naudodavosi pamokos metu: atsiversdavo pažymėtą puslapį ir raiškiai skaitydavo. Mokėjo sudominti mokinius, jie sėdėdavo tarsi užhipnotizuoti. Pasakodamas apie Homero ar Shakespeare’o kūrybą, gebėdavo paskatinti gyvas gimnazistų diskusijas.

Turinčius gabumų mokinius ragindavo kurti. Aptardavo, garsindavo geriausius rašto darbus. Mokytojas J. Tarvydas buvo aukštos moralės, dvasingos sielos tikintis pedagogas.

Rokiškio gimnazijoje tarp mokytojų jis buvo didelis autoritetas, vadintas vaikščiojančia enciklopedija. Studijuodamas Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir vėliau Tarvydas ano meto žurnaluose daug rašė literatūros ir teatro kritikos klausimais. Pasirašydavo Žagaras, J. Žgrs., J. Ž., J. Trs. Atsidėjęs studijavo, metų metus tyrinėjo lituanistinę medžiagą – apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, vyskupą Motiejų Valančių ir botaniką vienuolį Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, taip pat sorbų kultūrą, kalbą ir folklorą. Niekas nežino, kiek paliko nespausdintų rankraščių.

1943–1944 m. J. Tarvydas buvo mokyklos direktorius. Bolševikai jį ištrėmė. Grįžęs išgyveno dėl lietuvių literatūros, kalbos. Parengė solidų leidinį „Jaunųjų literatūros bičiulių ugdymas vidurinėje mokykloje“ (1972 m.). Įžvalgus pedagogas mokinius ugdė su meile, sugebėdavo juos nuteikti kūrybai. Gimtojoje Kretingoje ant mokytojo antkapio užrašyta: „Tu mokei gerbti ir mylėti žmogų.“ Vis dėlto labiausiai P. Juodelę viliojo muzika, tai buvo iš namų pažįstamas menas. Gimnazijos orkestrui vadovavęs muzikos mokytojas Kazimieras Jovaiša (1890–1984) įdavė akompanimento partijas grojančią valtorną. Kitais metais greitai besimo-

Muzikos barai / 14

kantis vyrukas – jau solistas trimitininkas. K. Jovaiša pastebėjo gražų Petro tenorą, paskatino dainuoti gimnazijos chore, kuris paruošdavo nelengvų kūrinių, pavyzdžiui, Stasio Šimkaus dainas „Vėjo dukra“, „Oi, pasakyki tu, saulužėle“. 1933 m. K. Jovaišos vadovaujamas Rokiškio moksleivių choras ir orkestras įvertinti kaip geriausi Lietuvoje. K. Jovaiša sukūrė penkias operetes („Mokinės sapnas“, „Metai“, „Hanelė“, „Žvaigždžių takai“, „Krūminė“), rašė įvairiems orkestrams.

Mokiniai pamokoms ruošdavosi iš mokytojo vadovėlių „Solfedžio“ (1936), „Do, re, mi“ (1938). 1936 m. sausio 18 d. gimnazija surengė didelį tradicinį vakarą, pastatė 3 veiksmų Paparonio (rašytojo, kunigo Antano Šmulkščio literatūrinis slapyvardis) dramą su muzika ir plastika „Vakarinė daina“. Spaudoje pasirodė žinutė: „Muziką parašė mokyt. p. K. Jovaiša, dekoracijas piešė mokyt. p. Simanavičius, režisavo mokyt. p. Krasnickaitė.

Vakaras tikrai labai pasisekė. Publika netilpo salėje. Pajamų (su išlaidom) 1.200 lt. Pelnas skiriamas neturtingiems moksleiviams.“ Per Kazimierines savo mokytoją auklėtiniai pagerbdavo po jo langais grodami „Prezidentinį maršą“.

MARŠ MARŠ, KAREIVĖLIAI

1944 m. vasario 16-ąją, trečiadienį, gimnazistai sužinojo, kad generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į lietuvių jaunuomenę. Tikėdamiesi, kad bus sukurtas tautinis vokiečių armijos legionas, vokiečiai jam leido organizuoti Vietinę rinktinę. Iš lūpų į lūpas sklido žinia, kad galima bus su ginklu rankose vaduoti Tėvynę ir nuo fašizmo, ir nuo komunizmo. Įstojęs į Vietinę rinktinę Petras Juodelė drauge su keliais kitais tvirtais vyrukais buvo atrinktas mokytis Marijampolės karo mokykloje. Artėjo atsisveikinimo su namiškiais, miela Stasele P., draugais metas. Gimnazijos mokytojai, direktorius surengė palydėtuves – bendrą sumuštinių vakarienę. 1937 m. M. Kviklį pakeitęs ir Rokiškyje kelerius metus (1937–1944) direktoriavęs žymus pedagogas matematikas Jonas Janulionis (1893– 1961) atsisveikindamas su būsimais

kariais savanoriais pasakė: „Motinos kariuomenėje neturėsite. Pasiimkite adatą ir siūlų, kurie šalia jūsų bus visą karo tarnybą.“ Marijampolėje buvo nejauku.

Kovo drėgmė, šlapdriba, niūrūs kareivinių mūrai. Atšilus karo mokyklos štabe tarnavęs rokiškėnas Vytautas Komka su pagalbininkais išpiešė namų sienas Gedimino pilies, Geležinio Vilko atvaizdais. O kariūnas Petras Juodelė jau kvietė vyrus į dainininkų būrį. Tapo linksmiau...

Mes Lietuvos kareivėliai, Niekas nedejuoja, Visi smagūs, visi linksmi Daineles dainuojam.

Marš, marš, kareivėliai, Marš į kovą, dobilėliai. Į priešą pirmyn, Pirmyn, pirmyn, pirmyn.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad vokiečiai ruošiasi Lietuvos kariūnus varyti į hitlerininkų armiją. Karo mokykla P. Plechavičiaus įsakymu patylomis pradėta likviduoti. Kiekvieną dieną kariūnai grupėmis buvo išleidžiami namo – greitai, be sąmyšio.

Gegužės pirmosiomis dienomis atvažiavo pats generolas P. Plechavičius.

Stadione susirinko visa karo mokykla ir kitų dalinių savanoriai. Generolas pasakė trumpą kalbą. Ją baigdamas pareiškė: „Kariūnai turi būti skubiai išleisti neribotų atostogų.“ Daugelis spėjo susitvarkyti dokumentus ir mokyklą paliko, tačiau dalis kariūnų išvykti nespėjo. Gegužės 16-osios naktį mokyklą apsupo vokiečių kareiviai, pareikalavo pasiduoti. Kariūnai nepakluso ir griebėsi ginklų, tačiau jėgos buvo nelygios. Mokyklą vokiečiai užėmė, dalis kariūnų žuvo, likę 106 buvo išgabenti į Kauną, vėliau per Lenkiją į Štuthofą.

Petrui Juodelei pavyko: spėjo susitvarkyti dokumentus ir iš Marijampolės išvykti.

MUZIKA – JO LEMTIS

Ir vėl Bajorų mokykla, tik dabar, pokariu, P. Juodelė čia mokytojas ir vedėjas. Supratingi švietimo darbuotojai stengėsi neklausinėti apie praeitį. Dabar jis buvo priverstas klasėje Vytį pakeisti į žvaigždę, o Žemaitės

portretą – į Stalino. Gudravo vedėjas, gudravo... Bandė įsibaiminusių tėvų būryje Lietuvos himną giedoti, bet tėvai tik lūpas judino, mokytojas baigė vienas... Suprato, kad laikai pasikeitė.

Gąsdino pažįstamų šeimų tremtys, ginkluoti vyrai jo ieškojo tėviškėje.

Nesaugu tapo ir Svėdasų mokykloje, kurioje dirbdamas manė pasislėpsiąs.

P. Juodelė prisiglaudė prie Vilniaus universiteto pradėjusiuose veikti Darbininkų ir valstiečių parengiamuosiuose kursuose. Dabar jo auklėtojas – būsimasis universiteto rektorius Jonas Kubilius. Mokslas – „atverti langai į gyvenimą“. Bet ir valgyti reikia. Buvusiuose Knygų rūmuose (dabar V. Kudirkos a.) Valstybinis dainų ir šokių ansamblis skelbė naujų artistų priėmimą. Prašymai priimti į darbą rodė, kokia marga publika rinkosi į ansamblį. Daug iš kaimų, baigę vos pradžios mokyklėles.

Kiti – raštingi studentai. Klausomis prieškario jaunuoliai nesiskundė, nes daug dainuodavo: gimnazijoje, vakarėliuose, bažnyčios, pavasarininkų, ateitininkų ar dar kokiame chore. Tai buvo Petro Juodelės lemtis.

Jonas Švedas, choro vadovas Eduardas Pilypaitis, šokių grupės vadovas Juozas Lingys ir šokėjas Saliamonas Sverdiolas – tai ištisų raštų tomų vertos asmenybės. K. Jovaišos darbas nenuėjo perniek. „Esu dėkingas žymiajam Mokytojui, įdiegusiam manyje meilę muzikai ir nukreipusiam tolimesnį mano gyvenimo kelią į muziką, į meną“, – kalbėjo P. Juodelė 2012 m. mokytojo K. Jovaišos klubo įkūrimo proga. Siekdamas patekti į ansamblį, J. Švedui balsingas jaunuolis puikiai sudainavo S. Šimkaus „Kur bakūžė samanota“, lengvai kartojo fortepijono garsus, mušė ritmus, dar apie orkestrą papasakojo... Ne tik į ansamblį buvo priimtas, bet ir mynė pirmąją pėdą atrastame gyvenimo kelyje. „Čia tau birbynė. Mylėk ir globok ją“, – 1946 m. spalį tamsiaplaukiam garbaniui P. Juodelei pasakė birbynių grupės vadovas Povilas Samuitis.

Pirmaisiais metais jaunystė nešė tarsi ant sparnų. Spėjo repetuoti, koncertuoti, mokytis. J. Švedas pasiūlė trims draugams – Vladui Bartusevičiui, Algimantui Balčiūnui ir P. Juodelei –

stoti į konservatoriją. Teko prisiminti K. Jovaišos „akademiją“. Įstojo.

1948-ųjų metų tremtys. Ansamblis neteko daug žmonių. P. Juodelę Filharmonijoje jau tardė, bet Lemties Angelas vėl išsaugojo. Ansamblis buvo pakviestas dalyvauti Stalino 70-mečio koncerte Maskvoje. Ložėje – didysis kinų diktatorius Mao, kiti veikėjai, o Stalinas labiausiai plojo populiariam ansamblio šokiui „Gaidys“.

Ištisomis valandomis P. Juodelė gali pasakoti apie ansamblio nuotykius, apie gastrolinius pasirodymus įvairiose respublikose, gamtą, savitas tradicijas, puikiai pavykusius koncertus ir žmones. Juk jis visada mylėjo žmones, iš kurių sėmėsi išminties, tvirtybės, gyvenimo pažinimo.

Konservatorija – kita epopėja. Čia susitiko su jau pripažintais menininkais, mokslininkais, kūrėjais: Jadvyga Čiurlionyte, Konstantinu Galkausku, Konradu Kavecku, Vitu Žiliumi, Povilu Berkavičiumi, Juozu Gaudrimu, Povilu Tamuliūnu, Aleksandra Staškevičiūte. O kiek dar kolegų, kitų menui gyvenimą paskyrusių žmonių!

Muzika, Žmogaus vilčių svajonė, Jo gyvenimo skvarbus šaukimas.

Skamba ji Kaip sapnas, kaip vilionė, Kaip negęstantis širdies plakimas.

ŠIAULIUOSE

Baigta konservatorija, prieš akis – nežinomybė: nauji žmonės, nauji darbai, aplinkybės. Entuziazmas pripildė dvasią, ir P. Juodelė pasinėrė į darbų Šiauliuose verpetus. Tai dar viena didelė gyvenimo erdvė, pripildyta paauglių lūkesčių, amžino pedagogų nerimo, meno mėgėjų džiaugsmo. Į Šiaulius patraukė drauge su šiauliete, kartu konservatoriją baigusia pianiste Tessa Marija Jackevičiūte, tapusia Juodeliene, artimiausia gyvenimo drauge. Šiaulių muzikos mokykla garsėjo Juozo Karoso vadovavimo epocha, joje dirbo žinomi pedagogai Ignas Prielgauskas, Stasė Dievaitytė, Juozas Byra, Sofija Juodvalkienė, Petras Armonas, Juozas Jagėla, Viktoras Jauniškis ir kt. „Visą gyvenimą darbų stimulas buvo Vinco Kudirkos mintys. Tai ką aš dabar galiu duoti Lietuvai? Štai klausi-

mas“, – prisimena P. Juodelė. Planų, minčių buvo daug. Reikėjo išjudinti pokario išgąsdintą ir sugriautą miestą. Mokykloje rado dešimt pedagogų (tik keturi iš jų turėjo aukštojo mokslo diplomą), 70 mokinių. Išvažiuodamas paliko apie 200, atidarė Liaudies instrumentų skyrių.

Pirma J. Švedo skatinta idėja – mieste sukurti liaudies ansamblį. Šiauliuose šioks toks įdirbis jau buvo: „Elnio“ fabriko pučiamųjų orkestras (vad. klarnetininkas Viktoras Paulavičius), Mėsos kombinato mišrusis choras (vad.

Bronius Sližys), Pedagoginio instituto merginų choras (vad. Juozas Pėželis), miesto kultūros namų šokių grupelė (vad. Aldona Ivanauskienė). Gaisrinėje dainavo Stasio Bekerio vyrų ansambliukas. 1953 m. kovo 8 d. miesto visuomenei prisistatė Šiaulių liaudies dainų ir šokių ansamblis, kuris po kelerių metų buvo pavadintas „Jovaru“. Šiauliuose P. Juodelė vadovavo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrui, J. Janonio vidurinės mokyklos berniukų chorui (akompanavo Gytis Trinkūnas), atgaivino prieškario kanklių ansamblio tradicijas. Kanklės suskambo net ir Šeduvos vidurinėje mokykloje.

1958 m. Dramos teatre pasirodė dar vienas reikšmingas kolektyvas – Šiaulių simfoninis orkestras. Apie jį būtų galima daug pasakoti, nes jo veiklos pradžia buvo taip gerai sustyguota, kad orkestras ir vėliau, P. Juodelei išvažiavus, nuveikė dar daug darbų, vadovaujamas Jono Lamausko.

Pasitelkus profesionalus – buvusią Šiaulių operetės artistę Jadvygą Steckaitę ir Dramos teatro režisierių Kazimierą Tumkevičių, buvo pastatyta Isako Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“. Pastatymo meno vadovas ir dirigentas – muzikos mokyklos direktorius P. Juodelė. Bet žmonės yra žmonės. Finansavimo nebuvo, entuziazmo pakako neilgam, prasidėjusios tarpusavio trintys operetės kolektyvą išbalansavo. Įvyko penki spektakliai, ir operetė nustojo gyvavusi.

Buvo sukurta miesto muzikų taryba, kuriai P. Juodelė sėkmingai vadovavo. Siekė, kad muzikai, profesionalai ir mėgėjai, padėtų miesto bendruomenei tapti dvasingesne.

Keturiolika P. Juodelės kūrybinės

Muzikos barai / 15

Sukaktis

Gegužės 18 d. Vilniaus rotušėje surengtas gražus jubiliejaus paminėjimas

veiklos metų Šiauliuose paliko gilius pėdsakus. Nepamirštamas 1957 m. įvykęs Sąjunginis festivalis, kuriame penki P. Juodelės vadovaujami kolektyvai skirtingose kategorijose laimėjo penkis Pirmojo laipsnio diplomus.

1966 m. P. Juodelė perėmė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos direktoriaus vairą. Gailėjosi Šiaulių. Juk medis jau buvo užaugintas, reikėjo skinti vaisius...

Vilniuje dar ryškiau atsiskleidė P. Juodelės veiklos principai: pažinti, suprasti, pagirti, padėti, mokyti, atskleisti, įžvelgti talentą, stebėti, analizuoti, strateguoti. „Mokytoju reikia gimti. Tas, kuris tokiu pasidarė, yra tik amatininkas. Pedagogas be sielos ir be pašaukimo – ne pedagogas. Iš šalies neateina ir auklėtojo meilė vaikams. Ji turi būti jo kraujyje ir širdy-

je“, – Petrui Juodelei tinka jo mokytojo Juozo Tarvydo pasakyta mintis.

J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykla tapo Lietuvos konservatorijos baze.

P. Juodelė 1967–1971 m. dirigavimą dėstė ir Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Vadovavo Vilniaus medikų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“, su įvairiais muzikos kolektyvais koncertuodavo Lietuvoje ir užsienyje.

1965, 1970, 1975, 1980, 1985 m. buvo Lietuvos dainų švenčių, festivalio „Skamba skamba kankliai“ vyriausiasis dirigentas.

Nenuostabu, kad Petras Juodelė pelnė Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardą. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. 1996 m. išleistas (po metų pakartotas) švietėjiškas, poetiniu žodžiu perteikiamas pasakojimas vaikams apie muzikos instrumentus „Muzikos instrumentų karalijoj“ ir kasetė. Niekada neapleido poezijos, kas keleri metai išleidžia po knygelę. 2005 m. pasirodė eilėraščių rinkinys „Bitelių pasakėlė“, jų daugėjo išėjus į pelnytą poilsį (eilėraščių ir epigramų rinkiniai „Tiesa – ne visa“, „Rudens taku“, 2008; „Pėdos kelyje“, 2009.). Savo 90-mečio jubiliejui P. Juodelė parengė, o „Petro ofsetas“ išleido devintąją poezijos knygą „Sugrįžtančios mintys“ (2014). Jo kūryba

įvertinta priimant į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą.

Garbės bajoras, karys savanoris aktyviai dalyvauja Šv. Kazimiero ordino veikloje, ne vienus metus eina garbės kanclerio pareigas. P. Juodelės gyvenimas paženklintas ordino veiklos šūkiu „Vivere bonum faciendo“ (Gyventi darant gera). Vis dar aktyvus šūsnio kultūros draugijų narys. Dviem mūzoms – Muzikai ir Poezijai – visą gyvenimą tarnaujantis Petras Juodelė laksto su vaikaičiais automobiliu, žavisi sodu ir džiaugiasi gyvenimu. „Plačiuose Tavo muzikinės veiklos baruose mane visada žavėjo nuveikti darbai ir didžiuliai nuopelnai Lietuvos muzikinei kultūrai. Didžiuojuosi, mielas Petrai, Tavo talento visapusiškumu ir galinga energija, bet labiausiai myliu Tave kaip kilnų žmogų, ryškią asmenybę, tikrą draugą, į kurį visada ir visur saugu atsiremti...“ – tokią tiesą prieš dešimtmetį parašė profesorius Saulius Sondeckis. n

Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenės vardu sveikino LMS garbės narys Saulius Sondeckis ir (iš kairės) Povilas Gylys, Eduardas Gabnys, Lina Naikelienė, LMS prezidentė Audronė ŽigaitytėNekrošienė Garbingiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą – medalį „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – sukaktuvininkui įteikė kultūros ministro patarėja Audronė Misikonienė

Nuotraukos iš Petro Juodelės asmeninio archyvo

Sveikinimo kalbą sakė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas

Muzikos barai / 16

Jubiliatą sveikino Šv. Kazimiero ordino Didysis Magistras Henrikas Armoška-Eismontas. Jis P. Juodelei įteikė ypatingą padėkos ženklą – specialiai jam dedikuotą, sveikinimo žodžiais papuoštą marmuro lentą. Ordino vadovas taip pat perdavė nuoširdžius giminingų ordinų atstovų sveikinimus iš Italijos, Šveicarijos ir Lenkijos Sukaktuvių renginyje muzikavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos moksleiviai Nuotraukose – iškilmingo minėjimo akimirkos

Muzikos barai / 17

Pedagogai Lina POSĖČNAITĖ ... Muzikantų aukštumos – kaip tas horizontas: kad ir kiek į jį artėtum, vis traukiasi ir tolsta nuo tavęs.

Gali nutapyti paveikslą, parašyti knygą, tik muzika niekada nesibaigia.

Raimundas Katilius1

„Rinkdamiesi šią programą labiausiai galvojome apie Jį. Tai – savotiškas Jo paveikslas, bent jau man taip atrodo“, – sako smuikininkė Rasa Vosyliūtė, kovo 16-ąją Taikomosios dailės muziejuje kartu su pianistu Leonidu Dorfmanu „sugrojusi“ Raimundo Katiliaus – maža būtų pasakyti, vieno žymiausių lietuvių smuikininkų ir smuiko pedagogų, verčiau – išties neeilinės ir tikros Asmenybės – portretą.

Juk kovo 16-oji – R. Katiliaus gimtadienis, anuomet vadintas atvirų durų diena jo namuose: tądien jos būdavo atviros visiems, norintiems jį pasveikinti. „Tas koncertas buvo Leonido idėja, – pasakoja Rasa Vosyliūtė. – Mūsų atliktos sonatos (Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 9 A-dur, op. 47 (Kreicerio sonata), ir Roberto Schumanno Sona-

Raimundo Katiliaus paveikslas atvirø durø dienos proga

1 Ši ir visos kitos straipsnyje panaudotos R. Katiliaus citatos yra iš Mildos Celiešiūtės knygos „Raimundas Katilius. Kulminacija tęsiasi“, Vilnius, 2010 m.

ta smuikui ir fortepijonui a-moll, op.

105. – Aut. past.) man panašiausios į R. Katilių. Jis su L. van Beethovenu man labai panašūs, o toje Kreicerio sonatoje – ypač. Pats ją dažnai grodavo, ji puikiai jį atspindi: juk R. Katilius taip pat ir idealistas, ir dramatiškas, ir piktas (mums, studentams, sakydavo: „Aš berniukas piktas“), bet tas jo piktumas – iš kančios, iš siekimo kažko geresnio, kažkokios šviesos... O R. Schumanno sonata pačiam R. Katiliui labai patiko, jis sakydavo: „Čia kaip bepročio svajonės.“ Ir iš tikrųjų, visa ši sonata man – kaip pro beprotnamio langą: tas savotiškas idealizmas, tamsos ir šviesos santykis žmoguje labai primena jo charakterį – siela įkalinta kūne ir negali išsiveržti. Osvaldo Balakausko „Lietų Raimundas Katilius

Muzikos barai / 18

Krokuvai“ pasirinkom todėl, kad pats R. Katilius jį irgi yra ne kartą grojęs, o Lietuvoje tas kūrinys labai retai atliekamas. Žinojom, kad pasirinksim ką nors lietuviška, o lietus yra savotiškas perpetuum mobile simbolis – gyvenimo rato, laiko tiksėjimo, visa ko praeinamumo ir kartu amžinumo. Astoro Piazzollos „Le Grand Tango“ („Didysis tango“) į programą įtraukėme dėl to, kad, gerai pagalvojus, jame taip pat yra skausmo, atgailos, noro išsivaduoti iš tamsių troškimų... Ir pats R. Katilius nevengė lengvesnio žanro kūrinių; nors ir sakydavo, kad publiką reikia auklėti, bet negrojo vien tik sonatų. Jis sakė, kad visa muzika yra muzika.“

... Muzika nėra vien gėris. Yra gimimo, yra mirties emocija. Yra ir šykštumas, ir pyktis, ir kas tik norite. Žmoguje viskas kaupiasi: ir paveikslai, ir vaikščiojimai, susitikimai, tik niekas negali pasakyti, kaip gimsta menininkų fantazijos.

Simboliška, kad smuikininko atminimui skirtą koncertą grojo būtent Rasa Vosyliūtė ir Leonidas Dorfmanas. Su Leonidu 2000-ųjų balandžio 4 d. vakarą Bad Kisingene (Vokietija) grieždamas Maurice´o Ravelio Sonatos smuikui ir fortepijonui dalį „Perpetuum mobile“ R. Katilius sukniubo. L. Dorfmanas prisimena: „Matau, krinta Raimundo gaidos, pultas, noriu pakelti, atsisuku, o jis suklumpa ir, nepaleisdamas smuiko, griūva ant nugaros...“ Leonidas Dorfmanas

... Pati geriausia mirtis atlikėjui yra mirti scenoje su smuiku rankose.

R. Vosyliūtė buvo viena tų studenčių, kurių individualybę R. Katilius labai vertino ir kuriai perduotą Mo-

kytojo valią – po jo mirties perimti studentų klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – ji nedvejodama įvykdė. „Iš vienos pusės, tai atrodė savaime suprantama. Kai pas jį buvau bebaigianti aspirantūrą, jis man taip pasakė: „Tu turėsi va čia sėdėt, šitoj klasėj. Tu būsi mano pamaina.“ Man tada buvo tik 23 metai, grojau „Kremeratoje“ (smuikininko Gidono Kremerio įkurtas ir jo vadovaujamas kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“. – Aut. past.), norėjau dar pavažinėti ir apie akademiją net negalvojau. Bet jis tai pasakė gana rimtai ir net tuometiniam Styginių katedros vedėjui Petrui Radzevičiui užsiminė.

Viskas taip susidėliojo, kad praėjus pusmečiui po R. Katiliaus mirties aš turėjau grįžti iš Londono, kur porą metų mokiausi, grojau ir sukūriau šeimą, tad ir sutikau – man tai atrodė įdomu, savotiškas iššūkis. Bet kai gavau tuos dešimt studentų, maniau, sulįsiu į žemę. Siaubų siaubas! Buvo šokas, nežinojau, ką daryti, o dar alga maža, už 10 studentų tada gaudavau 500 litų. Kartais galvodavau, geriau jau aš kuriam studentui duosiu tuos 50 litų per mėnesį, tegu dirba pats, kad tik paliktų mane ramybėje... Per pirmus metus žiauriai pavargau, net sapnuodavau, kad R. Katilius grįžta ir atsiima savo klasę... Bet paskui pripratau, man net pradėjo patikti, žinote, ir prie kalėjimo kasdienybės galima priprasti... Aišku, buvo daug darbo, bet prisiminimai liko gražūs.“ ... Juk gyvenimas – labai sudėtingas dalykas. Įvairiausios konfliktinės situacijos eina ir praeina, tačiau mokytojas ir mokinys lieka tol, kol mes gyvename šioje žemėje.

– Jeigu paprašyčiau vienu sakiniu perteikti įspūdį, kurį paliko R. Katilius ir studijos pas jį, koks tai būtų sakinys?

R. Vosyliūtė: Tai buvo gyvenimo mokykla. Ne vien profesijos, bet ir sąžinės, vidinės švaros, idealo siekimo. Galėčiau jį palyginti su rytietišku guru – mokančiu ne tik amato, bet ir gyvenimo būdo. Tai buvo Mokytojas iš pačios didžiausios, auksu parašytos raidės.

... Mokiniai – mano gyvenimo dalis.

Jie – mano draugai, priešai, kolegos.

Stengiuosi pagal savo galimybes kiekvienam padėti. Toks yra gyvenimas.

R. Vosyliūtė: Manęs niekas nespaudė ir nevertė groti smuiku, aš pati užsimaniau, pasekusi vyresnės sesers pianistės pavyzdžiu. Paauglystės metais buvo ir tinginysčių, ir visokių dvejonių, net norėjau pereiti į muzikologiją, bet tėtis tada man pasakė: „Pagalvok, kas tau būtų geriau – ar pačiai valgyti ledus, ar aprašinėti, kaip kiti juos valgo?“ Artėjant mokyklos baigimui man jau buvo aišku, kad tai man svarbu ir kad aš grosiu, bet didžiausią poveikį, aišku, Rasa Vosyliūtė padarė būtent R. Katilius. Jis girdėjo kiekvieno mokinio asmeninį virpesį – turbūt todėl ir liko visiems toks brangus. Jis mokė sąžiningo požiūrio į savo darbą, mokė į tai, ką darai, stengtis įdėti visas įmanomas pastangas ir nuoširdžiai atiduoti visą save, nesvarbu, kokia tavo profesija. Šiaip visi, kurie buvo šalia jo, privalėjo priimti nustatytas taisykles, kurios nebuvo mokytojo ego ar diktatūros išraiška, veikiau priminė griežtų vienuolių regulą – širdis aukštyn (arba malda, neturtas, klusnumas). Tam, kad ugdytų skonį ir stiliaus pajautą, liepdavo groti taip, kaip sakė, neleisdavo groti „niekaip“ – tai, jo manymu, buvo blogiausia. Būdavo ir sunku, ir lengva: atrodytų, tas idealo siekimas – kančia, sunkus kryžius, Sizifo darbas, bet tie jo pašmaikštavimai ir mokėjimas viskam surasti vaizdinį su savotiška humoro gaidele suteikdavo erdvės vaizduotei. Jo nuolatinis mąstymas vaizdiniais davė raktą kitoms durims: juk muzikoje yra ne tik garsiai – tyliai, čia pradėjom – čia užbaigėm frazę, yra ir kitas, fantazijų ir pasakų, pasaulis. Daug kas priklausydavo ir nuo jo, bet taip pat ir nuo

Muzikos barai / 19

Pedagogai studento nuotaikos, nuo to, kaip jis tą dieną groja ir kaip girdi. Bet jis visada girdėdavo ir niekada nedėstydavo tik taip, kaip turi būti, nes, pasak jo, „nieks nežino, kaip turi būti“, todėl visos pamokos būdavo skirtingos ir įdomios.

... Stengiuosi su visais mokiniais kalbėtis ne kaip mokytojas su mokiniais, bet kaip su lygiais partneriais.

– Koks R. Katilius buvo žmogus – ar atverdavo mokiniams lopinėlį savo vidaus, ar gyveno savotiškame apsauginiame, gynybiniame kiaute?

R. Vosyliūtė: Jis buvo labai uždaras ir visąlaik slėpėsi po tuo savo humorėliu, bet ypač retais atvejais, jei labai pasitikėdavo, užsimindavo, kad jam sunku, bet tuoj pat: „Viskas, einam grot.“ Niekada nesiskųsdavo nei silpna sveikata, nei jokiais vidiniais dalykais. Šilumos nemėgo. Buvo grynas žmogaus – idealisto tipas, be priemaišų. Tokių žmonių beveik nėra.

... Aš myliu fanatikus, tik jie ir gali ką nors nuveikti gyvenime.

R. Vosyliūtė: Jis mėgo gigantiškas programas. Aš manau, kad tai – irgi savotiškas savęs nugalėjimas. Pavyzdžiui, dešimt L. van Beethoveno sonatų per du vakarus arba trys koncertai per vieną vakarą. Nors grojo ir daug šiuolaikinės muzikos, labiau mėgo tradicinį repertuarą. Ypač romantinę muziką – tas tragizmas tiko jo charakteriui. Stipri asmenybė.

... Jei pradedi „gražiai“ groti, „gražiu tonu“, penkias minutes bus įdomu, o paskui nusibosta. Muzika turi būti gyva: jeigu ji klausytoją veikia, vadinasi, tokia ji ir turi būti.

– Kas yra Raimundas Katilius, išgirdus jo smuiko muzikos kalbą?

R. Vosyliūtė: Išgryninta mintis.

Tu supranti, kad groja žmogus, kuris nori kažką pasakyti. Jis nemėgo gražaus garso. Nors tikrai tokį turėjo, bet nemėgo grožio be prasmės, be charakterio. Jam atrodė beprasmis tiesiog gražus garsas. Man atrodo, jis kaip dailininkas – tie potėpiai ne visa-

Muzikos barai / 20

da tvarkingi, kartais net šiurkštūs, bet išreiškia paveikslo nuotaiką, o ir patį jame nutapytą objektą. Tai – vyriškas bruožas. Jis sakydavo: „Groti švariai galima išmokyti ir beždžionę. Kam reikalingas bendras muzikalumas?“ Visada ieškodavo kokios nors minties, ir tas minties konkretumas yra jo skiriamasis bruožas. Tai, ką jis nori pasakyti, visada būdavo aišku. Ir garso gyvybė. Garsas nebūdavo tiesiog gražus, jame visada būdavo įtampos, elektros, „utėliukų“, kaip pats sakydavo. Ta garso gyvybė jį irgi skyrė iš kitų ir apskritai skiria visus smuikininkus vieną nuo kito.

... Aš neturiu kada galvot, ar esu reikalingas, ar nereikalingas. Turiu darbą ir jį dirbu. Neturiu laiko svarstyti.

R. Vosyliūtė: Po A. Livonto (Aleksandras Livontas – R. Katiliaus mokytojas, žymus Lietuvos smuikininkas.

– Aut. past.) mirties jis praktiškai buvo vienintelis solo grojantis smuikininkas Lietuvoje, todėl jam visi rašydavo kūrinius, jis grodavo labai daug šiuolaikinės lietuviškos muzikos.

... Menas nebūna be moralinių principų, net ir pats abstrakčiausias. Menininkas kūriniu išsako savo tiesą. Tik vadovaudamasis savo tiesa menininkas gali kai ką pasiekti. Aš įsivaizduoju, kad menininko, kaip ir piliečio, misija – nebijoti sakyti tiesos ir mene, ir gyvenime, išlikti sąžiningam. Ir pasistengti nebūti nupirktam už tris grašius. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesa.

– Kokia buvo R. Katiliaus meninė pozicija?

R. Vosyliūtė: Jis su studentais per daug tuo nesidalino, bet visada buvo nusiteikęs prieš vagių ir melagių politiką. Kadangi pats sąžiningai dirbo, to paties tikėjosi ir iš kitų.

... Gyvenimas yra ne vien tik muzika, ir laimė yra ne vien tik muzika.

– Kuo šiandien kvėpuojate? Kas įdomu, kas kelia nerimą?

R. Vosyliūtė: Turiu tris vaikus.

Man atrodo, kad smuiku groti yra žymiai lengviau, nei užauginti vaikus. Šiandien man ten dar labai daug rebusų, klausimų, neišspręstų dalykų.

Sugroti Kreicerio sonatą žymiai paprasčiau, nes viskas bent jau priklauso nuo tavęs. Aš tikrai mėgstu groti, man tai – sielos atgaiva. Jaučiu, kad čia yra mano pašaukimas. Bet šiaip turiu pasakyti, kad džiaugiuosi ir gyvenimu, ir profesija, nepaisydama sunkumų. Valios turiu ir ištvermės, tai Dievas ir myli mane iššūkiais bei išbandymais...

POSTLIUDAS

Klausau ir negaliu patikėti – tokia smulkutė, bet garsas... „Utėliukai“.

Ne tik spalvos – ir atspalvių niuansai, charakterių vingrybės, ir nuostabus daugiabriaunis vibrato. Atrodo, ji niekada nepavargsta; laiko prikausčiusi klausančiųjų dėmesį kiekvieną sekundę ne tik neleisdama atsipalaiduoti, bet ir kaskart nustebindama, rodos, begaline grojimo kaita – garso, minties, charakterio, stiliaus. Lyg grotų ne viena, o visas tuzinas skirtingų epochų, stilių smuikininkų. Iš kur tiek sprogstamos energijos, tiek pavidalus mainančios gyvybės? Nepaprastai jautrus duetas. Ir ekspresyvus – minties skaidrumu.

... Gyvasis grožis visada truputį neidealus. Tik toks jis atrodo kaip tikras. Joks sintezatorius negali atlikti to, ką gali žmogus, jis nepajėgia sukurti individualumo. Tik koncerte, klausantis atlikėjo, galima išgirsti autentišką jausmą. Tuo, jausminiais pojūčiais, ir remiasi kurdamas dailininkas, kompozitorius, muzikantas. Koncertai visada bus reikalingi žmogui. n

Didžioji salė „Vasarvidžio giesmė“ su Lietuvos kameriniu orkestru Kiek neįprasta vasarvidžio giesmės buvo klausytis pavasarį – balandžio 12 d. Lietuvos kamerinio orkestro koncerte skambėjo šviesos persmelkta muzikos programa, kurios vienas iš kūrinių buvo Ramintos Šerkšnytės „Vasarvidžio giesmė“. Koncerte solo fleita grojo svečias iš Olandijos Jacques’as Zoonas, dirigavo Modestas Pitrėnas.

Pirmoje dalyje Lietuvos kamerinis orkestras atliko belgų kompozitoriaus Guillaume’o Lekeu Adagio styginiams bei tarptautinį pripažinimą pelniusios lietuvių kompozitorės R. Šerkšnytės pasaulyje jau plačiai skambėjusią „Vasarvidžio giesmę“. Šis kūrinys buvo sukurtas G. Kremerio iniciatyva ir Kronbergo akademijos (Vokietija) užsakymu. Premjera įvyko 2009 m. rugsėjo 18 d. Braunšveige (Vokietija), grojo kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“.

Vėliau ši kompozicija buvo atlikta Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmonijos bei kitose pasaulio koncertų salėse. 2011 m. estų kompozitorius A. Pärtas „Vasarvidžio giesmę“ nominavo prestižiniam Monako princo Pierre’o fondo rengiamam kompozicijos konkursui, jame autorė buvo apdovanota „Coup de Coeur des Jeunes Musiciens“. Tais pačiais metais Vienoje vykusiame 58-ajame šiuolaikinės muzikos radijo įrašų forume „Tarptautinė kompozitorių tribūna 2011“ šis kūrinys pateko į geriausiųjų dešimtuką, jį transliavo daugiau kaip dvidešimt pasaulio radijo stočių.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Felixo Mendelssohno-Bartholdy muzika: Itališkąja vadinama IV simfonija ir Koncerto smuikui ir orkestrui e-moll versija fleitai.

Fleitos solo klausytojus malonino olandas Jacques’as Zoonas, daugelio konkursų laureatas, koncertuojantis su įvairiais orkestrais: Karališkuoju „Concertgebouw“, Bostono simfoniniu, Bostono baroko, Europos kameriniu, Mozarto, Liucernos festivalio. Fleitininkas yra bendradarbiavęs su L. Bernsteinu, C. Abbado, S. Ozawa, B. Haitinku ir kitais dirigentais. 1998 m. „The Boston Globe“ išrinko J. Zooną metų muziku. Jo atliekamą muziką įrašinėja žinomos kompanijos „Philips“, „Decca“, „Boston Records“, „Vanguard Classics“ ir kt.

J. Zoonas groja sena medine prancūziška fleita, kuriai pūstuką (galvutę) pasidarė pats. Jis ypač domisi instrumento sandara ir galimybėmis, nenuilsdamas jį tobulina; vienoje savo fleitoje sumeistravo neįprastą do diezo mechanizmą.

MB inf.

Yundi Li: Kinijos žvaigždė, sužibusi Lietuvos padangėje

Yundi Li – pianistas iš Kinijos, kuris fortepijono mene įkandin Lang Lang, bet jau XXI amžiuje, pralaužė Rytų ir Vakarų atskirties sienas, unikaliai skambindamas Chopiną ir klasikinį Europos kompozitorių repertuarą. Jis ne tik tapo F. Chopino konkurso laureatu 2000 metais, būdamas aštuoniolikos. Jis tapo pasauliniu favoritu, debiutuodamas su Berlyno filharmonijos orkestru ir legendiniu dirigentu Seiji Ozawa, koncertuodamas su kitais garsiausiais pasaulio orkestrais, pelnydamas žymiausių kritikų ir leidinių, tokių kaip „London Times“, „The New York Times“, „The Wall Street Journal“ ir AERA liaupses, įrašinėdamas kompaktines plokšteles ir vykdydamas edukacinę veiklą Londone, Kembridže bei Pekine. Nenuostabu, kad jam skiriamas ypatingas dėmesys, Yundi Li turint galvoje trisdešimt vienų metų pianisto sugebėjimą laikytis žiniasklaidos taikiklyje, taip pat sutelkti finansines pajėgas, būti mecenatu ir tarnauti Kinijai tampant pavyzdžiu milijonams kinų. Išskirtinė atida jo personai buvo ryškiai matoma ir koncerto Vilniuje metu.

Neabejotinai poetišką prigimtį ir aukščiausios klasės pianizmą Yundi Li parodė jau koncerto pradžioje skambindamas du Fryderyko Chopino noktiurnus – b-moll, op. 9, Nr. 1, ir Es-dur, op. 9, Nr. 2. Ausį glostė gražus tušė, švelnūs potėpiai, dinamika, prasidedanti nuo mf iki kelių piano. Visiškai panašiai jis atliko ir Roberto Schumanno fantaziją C-dur, op. 17, kurią įsivaizduočiau kiek kitokio charakterio, „klampesnę“, nervingesnę. Tačiau tokia interpretacija ne tik galima, bet ir žavi skaidrumu, ramybe, mokėjimu atrasti netikėtą muzikinės kalbos logiką, iš tikro ji labiau įtikina nei dažnas audringas, sąmyšingas ar labai garsus grojimas (per daug pedalo ir forte, sunkiai aprėpiama stambi forma). Yundi Li lengvai ir subtiliai atliktas kūrinys yra toks, su kuriuo reikia gerokai pavargti, norint įveikti paplitusias minėtas atlikimo ydas.

Tačiau Ludwigo van Beethoveno sonatos daug ką galėjo sunervinti atkakliu savito stiliaus demonstravimu. Yundi Li interpretacija buvo ne ką mažiau keista nei, pavyzdžiui, Yvo Pogoreličiaus. O įtaigumo ir muzikinės kultūros prasme, bent jau man, ji buvo tokia, nuo kurios ne įsitempi, o pailsi, nes negali nepriimti, sakyčiau, pagarbaus požiūrio į instrumentų karalių, neįvertinti sublimuoto skambesio. Įsivaizduoju, kad Yundi Li niekada negalėtų fortepijono (o kartu ir klausytojo ausų) „įžeisti“ grubiu garsu ar persistengti kovodamas su banalybe.

Būti originaliam jam neabejotinai padeda senoji Kinijos kultūra. Tolimųjų Rytų kultūros apskritai milžinišką reikšmę teikia estetikai, simbolikai, o kinų – ypač. Kinų imperatoriai norėjo girdėti tik tokią muziką, kuri žmogų harmonizuoja; nekonfliktinė pentatonika joje įgijo ypatingą reikšmę. Ir dabar, kurdami profesionalią muziką, kinų kompozitoriai laikosi panašios nuostatos. Akivaizdu, kad atlikėjams taip pat ne itin artima ar suvokiama tiesiogiai perteikiama europietiška drama, išgyvenimai ir konfliktai, afekto būsenos, tai veikiausiai laikoma neskoningumo ženklu. Bent jau Yundi Li daugiau linkęs į racionalumą ir pusiausvyrą nei į vitališkas jausmų apraiškas. Tuo pačiu metu jis gali pasireikšti ir kaip labai stiprus, energingas ir magnetiškas atlikėjas.

Būtent tokį išskirtinai estetizuotą skambinimą Yundi Li parodė atlikdamas sonatą f-mol, op. 57, Nr. 23 (Appassionata). Jis susiginčijo su Beethovenu, kuo ramiausiai mažne atsisakydamas gyvybiškai svarbių ir charakteringų akcentų ir sforzando, kartu su kitais paties autoriaus reikalavimais atstovaujančiais jo idėjai – aistringai, gelmingai, turinčiai sukrėsti partitūrai. Yundi Li pirmą ir trečiąją dalį atliko stulbinama motorika. Retai kada galima išgirsti tokį kokybišką virtuoziškumą, tempo ir pulso lygumą, fizinę ištvermę, intelektinę koncentraciją. Tačiau visas kūrinys pakeitus štrichus ir prieigą skambėjo neautentiškai, o antroji dalis išvis stokojo įprastos didybės ir muzikinės minties raiškos, todėl tarsi nuplaukė paviršiumi. Vis dėlto būtina pridurti dar sykį: tik romantinės ir įsigalėjusios sampratos atžvilgiu (manau, kad konservatyvesni rusų mokyklos atstovai kovotų ir dėl paties Beethoveno nuorodų, ir prasilenkimų su laikotarpio dvasia bei stiliumi). Žymiai artimesnė pianistui buvo kiek anksčiau parašyta sonata cis-moll, op. 27, Nr. 14 (Mėnesienos). Pirmoji dalis Adagio sostenuto buvo ypatingo grožio dėl spalvų gausos, o ypač kaip visuma. Antroji visiškai tiksliai perteikė grakštų ir lengvą charakterį, o trečioji netikėtai suskambo veržliai, kryptingai ir taip savitai, kad privertė sulaikyti kvapą.

Neaišku, kodėl pianistas nuo romantikų beveik iškart perėjo prie Beethoveno, ėmė jį įrašinėti.

Nors viename interviu yra sakęs, kad dabar laikas groti Beethoveną, nežinia, kuo tai pasireiškia.

Spėju, kad Haydną, Scarlatti ar Mozartą jis skambina įspūdingai, kaip, beje, turėtų gerai interpretuoti ir XX a. šiuolaikinę muziką (ypač naujosios Vienos mokyklos autorius).

Bisui Yundi Li atliko Jian Zhong Wango kompoziciją kinų liaudies dainos tema „Rausvi debesys vejasi mėnesį“ (The Rosy Clouds Chasing After the Moon), kuri pažiro šopeniškai tapybiškais skambesiais.

Apskritai Yundi Li pateikė neįprastą požiūrį, kurio ekcentrišku niekaip nepavadinsi, priešingai, jis sudarė apgalvoto ir logiško suvokimo įspūdį ir privertė skambinamą muziką išgirsti iš tokio požiūrio kampo. Šį šviežumą kartu su neeiliniu talentu, regis, muzikos pasaulyje ir vertina specialistai.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 21

Didžioji salė Miuncheno bienalė

Gegužės 7–23 d. vyko keturioliktoji Miuncheno bienalė (Münchener bienale), tarptautinis naujojo muzikinio teatro festivalis.

Dviejų savaičių programoje – penkių operų ir muzikinio teatro premjeros.

Festivalis prasidėjo 1980 m. gimusio serbų kompozitoriaus Marko Nikodijevičiaus kamerine opera „Vivier“. Buvo galima pamatyti 1984 m. Monrealyje gimusio kanadiečio kompozitoriaus Samy Moussa muzikinio teatro pastatymą „Suniokojimas“ („Vastation“), vokiečių kompozitorių veikalus kameriniam teatrui – Dieterio Schnebelio „Utopijas“ bei Detlevo Glanerto „Sunumeruotą“ („The Numbered“).

Jaunas ispanų autorius Hèctoras Parra gegužės 20 d. pristatė kamerinę operą „Paaukotas gyvenimas“ („The Sacrificed Life“). Miunche-

no aukštoji muzikos ir teatro mokykla parengė jau mirusio kanadiečių kompozitoriaus Claude´o Vivier (1948–1983) operą „Kopernikas“. Miuncheno atlikėjų grupės įgyvendino Manuelos Kerer, Nikolauso Brasso, Dieterio Dolezelio projektus.

Didelio dėmesio sulaukė šios bienalės iniciatoriaus Hanso Wernerio Henze (1926–2012) kūryba. Diskusijose buvo aptartos operos, muzikinio teatro ir koncertinių žanrų koegzistavimo problemos. Vyko simpoziumas, meistriškumo seminarai, kompozitorių forumai.

Festivalio moto labai intriguojantis – „Nekontroliuojama“. Tai reiškia aštriai išreikštas prieštaringas būsenas: išsilaisvinimas ar katastrofa, išpirkimas ar siaubas, sutrikdymas ar visiškas sunaikinimas. „Toks poliariškumas formavosi stebint visuomenės gyvenimą, – pristatydamas programą rašė festivalio meno vadovas Peteris Ruzicka. 34 metų Claude´as Vivier Paryžiuje buvo užmuštas. Festivalyje skambėjo ne tik vienintelė jo opera, bet ir keli kiti svarbiausi kūriniai.

Krašto kultūros tarnybos vadovas dr. Hansas-Georgas Küpperis teigia, kad bienalei vadovaujantis prof. habil. dr. P. Ruzicka geba kiekviename festivalyje išryškinti nūdienos aktualumą ir ryšių su praeitimi svarbą.

Bienalės programoje pasirodė daug įvairių

Muzikos barai / 22

Pauliaus Anderssono triumfas Voroneže

kolektyvų ir solistų: Miuncheno kamerinio choro solistai, Braunšveigo miesto teatro choras ir orkestras, Regensburgo operos choras ir filharmonijos orkestras, „Neue Vocalsolisten Stuttgart“ , „Ensemble piano possibile“, „Ensemble recherche“, „Freiburger Barockorchester“, „Ensemble oktopus für musik der moderne“, Miuncheno filharmonijos ir kamerinis orkestrai, „Henschel Quartett“, „Mineguet Quartett“, „Diogenes Quartett“, „Auryn Quartett“. Įdomu, kad daugelį pastatymų režisavo moterys (pvz., Amsterdamo aukštosios menų mokyklos auklėtinė Lotte de Beer, stačiusi Lisabonoje, Grace, Tokijuje, Vienoje „Bohemą“, Bilefelde „Eugenijų Oneginą“ ir kt.; Berlyno Hanso Eislerio mokyklos auklėtinė Christine Mielitz jau plačiai žinoma R. Wagnerio operų režisierė, Dortmundo operos teatro intendantė Nicola Hümpel studijavo Hamburge, o dabar režisuoti moko jau ir kitus).

Kūrinių scenografijoje daug šviesos efektų, videoprojekcijų. Spektakliai vyko ne tik reprezentacinėse salėse, bet ir įvairiose menui pritaikytose erdvėse, dažnai nebeveikiančiuose pramoniniuose kompleksuose, išgelbėtuose nuo sunaikinimo.

2004 m. Miuncheno bienalės užsakymu buvo sukurta ir atlikta Vykinto Baltako opera „Cantio“ (libretas Sharon Joyce, pastatymo Miunchene režisierius – Oskaras Koršunovas, Miuncheno kamerinis orkestras, dirig. Christophas Poppenas; festivalyje „Ultraschall Berlin“ operą režisavo Cornelia Heger, dirigavo V. Baltakas).

Miuncheno bienalė jauniems kūrėjams atveria langą į pasaulio erdvę.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos abiturientas Paulius Anderssonas įvairių valstybių koncertų salėse jau nebe naujokas.

Kaip tarptautinių konkursų laureatas pianistas yra koncertavęs JAV, Lenkijoje, Vokietijoje, Gruzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Danijoje. Jis skambina ne tik solines programas, bet pasirodo ir su orkestrais.

Kelias programėles parengė koncertams „Visai šeimai“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Neseniai pianistas grįžo iš Rusijos, Voronežo miesto, kuris mums asocijuojasi su lietuvių gimnazijų veikla Pirmojo pasaulinio karo metais.

Voronežas – Senosios Rusios miestas, čia Petras Pirmasis įkūrė galingą karinę jūrų flotilę, kariavo su osmanais. Mieste puikuojasi puošni katedra, dar yra išlikę senųjų pastatų, salių.

Voroneže veikia operos, trys dramos, lėlių teatrai, filharmonija, vyksta Rusijos violončelės muzikos, japonų multiplikacijos festivaliai, džiazo ir kiti renginiai.

Balandžio 12 d. puikioje senovinėje Voronežo filharmonijos salėje Paulius Anderssonas su miesto akademiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Igorio Verbickio, atliko W. A. Mozarto Koncertą Nr. 17 G-dur.

Koncertas buvo komentuojamas – taip prie pramoninio miesto klausytojų priartinamas klasikinis menas. Profesorius Boleslovas Tabačnikovas negailėjo gražių žodžių apie Lietuvą, prisiminė kadaise Voroneže gyvenusį Stasį Vainiūną, kūrybinį bendradarbiavimą su prof. Sauliumi Sondeckiu, Gintaru Rinkevičiumi, aktoriumi Juozu Budraičiu. Pristatydamas jaunąjį Lietuvos pianistą, B. Tabačnikovas pastebėjo įdomų sutapimą: W. A. Mozartas šį koncertą pirmą kartą atliko 1784 m. balandžio 12 d. Vienoje, o lygiai po 230 metų tą pačią dieną jis skamba Voroneže.

Klausytojus pakerėjo atlikėjo artistiškumas, elegancija, gera technika – žėrintys pasažai, gražūs pustoniai ir raiškios intonacijos.

Jaunasis pianistas gebėjo perteikti ir Mozarto muzikos tragizmą, ir žaismingumą. Gerai jausdamas kūrinio dramaturgiją Paulius laisvai komunikavo su orkestru.

Pilna filharmonijos salė pianisto pasirodymą įvertino karštomis ovacijomis. Bisui paskambinti S. Rachmaninovo preliudai B-dur ir G-dur sukėlė tikrą plojimų audrą. Orkestro direktorius A. Puchalskis sakė, kad tokios publikos reakcijos (Pauliui teko lenktis 8 kartus) jis neatsimena, nors čia koncertuoja garsūs atlikėjai. P. Anderssonas po tokios sėkmės buvo pakviestas Voroneže surengti solinių koncertų.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Technologinis išradimas įkvėpė naują „Auros“ šokio spektaklį

Balandžio 22 dieną festivalio „Jauna muzika“ atidarymo vakarą Menų spaustuvės Juodojoje salėje pradėjo kompozitoriaus Antano Jasenkos ir Kauno šokio teatro „Aura“ premjerinis spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“. Publiką mėginta sužavėti neįprasta technologijų, judesio ir muzikos sinteze.

Kuriant spektaklį panaudotas Kauno technologijos universiteto studento Mindaugo Badoko išradimas DESYS (nuo žodžio „judesys“). Programa ir objektas sukurti dirbant IRCAM (Institut de Recherche et Coordination Acoustique/Musique) Pompidou centre.

Naujasis prietaisas yra tarsi jutiklis, interpretuojantis judesius, jų kryptį ir greitį.

Atitinkamas veiksmas ir skirtingas judesio tempas kuria skirtingus garsus ir kitus meninės išraiškos priemones kontroliuojančius signalus. Šis kūrybiškas muzikos, judesio ir technikos dialogas leido pasirodymą išplėsti į virtualią erdvę. Įdomu tai, kad spektaklio nebuvo galima preciziškai surepetuoti, kiekvieną akimirką kūryba atsinaujindavo šokėjams judant.

Idėja panaudoti išradimą kilo kompozitoriui Antanui Jasenkai. Kiek vėliau kūrybiniuose debatuose su choreografe Birute Letukaite gimė spektaklio kontūrai ir technologinis, bet kartu ir filosofinis spektaklio pavadinimas „Padaryk iš manęs jungiklį“. „Kiek man žinoma, Lietuvoje tokio pobūdžio technologijų ir meno jungtis plačiajai auditorijai bus pristatoma pirmą kartą. Scenoje susitiko technokratai ir menininkai, buvo tobulinami jusles ir emocijas dirginantys įrankiai,“ – kalbėjo A. Jasenka.

Kompozitorius teigė, kad Kauno šokio teatras „Aura“ yra vieta, kur galima išbandyti naujoves, įgauti naujos tarpdiscipliniškumo patirties. Šis teatras – tarsi laboratorija, skirta po ilgų ieškojimų savo išskirtinį kelią atradusiam šokio menui. Būtent tuo „Aura“ ir išsiskiria Lietuvos kontekste: atsisako nuobodumo, nuolat įgyvendina naujas idėjas, ieško originalių raiškos būdų.

Spektaklyje šoko ir visai neseniai į „Aurą“ įsilieję Robinas Ivarssonas (Švedija) ir Salimas Ben Mammaras (Alžyras). „Padaryk iš manęs jungiklį“. Idėja, muzika, garso dizainas – Antano Jasenkos.

Režisūrinis sprendimas – Antano Jasenkos, Birutės Letukaitės. Choreografija – Birutės Letukaitės. Kostiumai – Olesės Kekienės ir Birutės Letukaitės. Šokėjai: Gotautė Kalmatavičiūtė, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Indrė Puišytė, Antonia Kuluiartseva (Rusija), Ema Nedobežkina, Maciej Beczek (Lenkija), Robin Ivarsson (Švedija), Roberta Leščinskaitė, Gabija Blochina, Salim Ben Mammar (Alžyras)

Šokio legendai Kirai Daujotaitei dedikuotas spektaklis „Ačiū už papasakotą mamos gyvenimą“, – po spektaklio „Prisiminimai apie ateitį“ premjeros 2001 metais choreografei Birutei Letukaitei ištarė Kiros Katerinos Daujotaitės dukra aktorė Inesa Paliulytė.

Prieš metus Lietuvai atsisveikinus su K. Daujotaite, choreografė B. Letukaitė nutarė šiuo spektakliu pagerbti anapilin iškeliavusią legendinę asmenybę. Gyvenimui prikeltą spektaklį gegužės 16 dieną galėjo išvysti kauniečiai, o gegužės 17-ąją – sostinės žiūrovai.

Tai išskirtinė galimybė prisiliesti prie ryškios asmenybės, išraiškos šokio Lietuvoje pradininkės, šokėjos, choreografės, pedagogės, keturis dešimtmečius vadovavusios šokio kolektyvui „Sonata“, gyvenimo.

Kiekviena menininkės diena buvo pripildyta aistros šokiui. „Aš ir dabar šoku. Netikite?

„Prisiminimai apie ateitį“. Choreografė – B. Letukaitė. Šoko Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai, Kauno choreografijos mokyklos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai

Girdžiu muziką ir šoku, dėkodama Dievui, kad suteikė galimybę „prašokti“ visą man duotą gyvenimą“, – paskutinėmis gyvenimo dienomis sakė Kira. „Mano mergaitės“ – taip garsioji choreografė, „Sonatos“ vadovė kreipdavosi į savo mokines. Vadovės bendrystė su buvusiomis mokinėmis niekada nenutrūko. Jos „mergaitės“ ištikimai ją lankė ir bendravo iki pat mirties. Tai buvo daugiau nei mokytojo ir mokinių ryšys. „Daujotaitė man davė tai, ko nedavė jokia mokykla, jokia visuomenė – ji atvėrė man meno pasaulį, užbūrė, uždegė šokiu“, – apie savo mokytoją sakė B. Letukaitė.

Spektaklyje „Prisiminimai apie ateitį“ žiūrovai galėjo išvysti tris originalius Daujotaitės sukurtus šokius: „Noktiurną“ (muzika M. K. Čiurlionio), „Valsą“ (muzika F. Chopino), „Mėnesienos sonatą“ (muzika L. van Beethoveno). Spektaklis sukūrė nuostabų susitikimo su Kira Daujotaite ir jos gyvenimu, įkūnytu šokio piešiniuose, įspūdį.

Sakralinės muzikos perlo „Leçons de ténèbres“ premjera Lietuvoje

Šiemet sukako lygiai 300 metų, kai prancūzų baroko kompozitorius François Couperinas parašė Didžiosios savaitės Sutemų liturgijai skirtą kūrinį dviem sopranams „Leçons de ténèbres“ (Sutemų skaitiniai, 1714), kuris pirmą sykį nuskambėjo Paryžiaus Longšampo vienuolyne.

Balandžio 16 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje šį sakralinės muzikos perlą pirmą kartą Lietuvoje atliko ansamblis „Duo Barocco“ – dainininkės Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė.

Sutemų liturgija – Didžiojo trečiadienio, ketvirtadienio ir penktadienio pamaldos su specialiais skaitiniais, giesmėmis ir ritualais – žinoma dar nuo VIII amžiaus. Ji paprastai būdavo atliekama iškart po vidurnakčio. Bažnyčios erdvę apšviesdavo vos keliolika žvakių, kurios būdavo viena po kitos užgesinamos po kiekvieno skaitinio, taip simbolizuojant Kristų vienas po kito apleidusius apaštalus, kol galiausiai viskas paskęsdavo tamsoje – vienatvėje ir mirtyje.

Sutemų liturgijai kūrinius rašė garsūs renesanso ir baroko kompozitoriai, tačiau būtent XVII a. Prancūzijoje „Leçons de ténèbres“ virto virtuozišku, gausiai išpuoštu kamerinės sakralinės muzikos žanru. Iš šio žanro kūrinių Couperino versija yra laikoma neabejotinai populiariausia, o savo menine verte šis kūrinys dažnai lyginamas su Lietuvos klausytojams puikiai pažįstamu šedevru – Giovanni Batistos Pergolesi „Stabat Mater“. Iš Couperino ciklo iki mūsų dienų išliko tik pirmasis Didžiojo trečiadienio skaitinys, parašytas pagal Senojo Testameto pranašo Jeremijo raudas sugriovus Jeruzalę.

Muzikoje girdimos dejonių ir verksmų intonacijos, kai balsai vinguriuodami ilgai tęsia hebrajiškos abėcėlės raides, taip pat ir dramatiški rečitatyviniai epizodai, kuriuose Jeremijas desperatiškai šaukia Dievui teisiai į veidą, ir dainingos arijos bei duetai, kuriuose apstu dvasios

MB inf.

MB inf.

Saulė Šerytė ir Renata Dubinskaitė

Muzikos barai / 23

Didžioji salė virpulį išreiškiančių trelių. Šis ypatingo grožio kūrinys dar niekada nebuvo skambėjęs Lietuvoje turbūt todėl, kad prancūzų baroko muzika yra kiek mažiau žinoma mūsų šalies muzikantams ir klausytojams, o jos atlikimas reikalauja specifinių žinių.

Ansamblio „Duo Barocco“ dainininkės Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė brandino mintį apie šį kūrinį dar nuo 2011 metų, kai stažuodamosi Sablė senosios muzikos ir šokio akademijoje Prancūzijoje turėjo galimybę giliau išanalizuoti Couperino „Leçons de ténèbres“.

Koncerte Bernardinų bažnyčioje lotyniškas Couperino kūrinio tekstas buvo dainuojamas senovine prancūziška tartimi, būdinga XVIII a. atlikimui. Užrašytos gaidos būdavo puošiamos ornamentais, balsus lydėdavo mažieji vargonai – pozityvas, nes priešvelykinės askezės dienomis didžiuosius bažnyčių vargonus dengdavo gedulo apdangalas.

Kartu su dainininkėmis Couperino kūrinį po temstančiais bažnyčios skliautais atliko violončelininkė Roma Jaraminaitė ir pirmoji ansamblio „Duo Barocco“ bendražygė vargonininkė Audra Telksnytė. Jeremijo raudas lietuviškai skaitė aktorius Ridas Jasiulionis.

MB inf.

U. Marsalis, L. Stokowskis, M. Rostropovičius, S. Ozawa ir kiti genialūs praeito amžiaus atlikėjai.

Programos sumanytojas dirigentas Laurynas Vakaris Lopas pirmajam susitikimui su Lietuvoje nepažįstamų kompozitorių kūryba pasirinko Jano Dismos Zelenkos kūrinį „Haec Dies“ chorui ir orkestrui bei „Te Deum“ solistams, chorui ir orkestrui, taip pat orkestrui skirtą Alano Hovhanesso „Alleluia and Fugue“.

Koncerte dalyvavo Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), solistai Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Nora Petročenko (mecosopranas), Andrius Bartkus (tenoras) ir Nerijus Masevičius (baritonas).

MB inf.

Pasaulio kūrėjai bendram projektui pasirinko Druskininkus

Jau ketvirtus metus Druskininkai tampa pasaulio kompozitorių meka. Į kūrybinę rezidenciją DAR (Druskininkai Artists’ Residence)

Renginį šiais metais atidarė menininkai iš Jungtinės Karalystės, Slovakijos, Austrijos bei Lietuvos.

Kūrėjai vertina Druskininkus kaip vietą, kurioje gali gimti netikėčiausi meniniai sprendimai, paveikti nuostabios gamtos ir ramybės.

Druskininkų rezidencija kasmet tampa žinomesnė tarp pasaulio kompozitorių, tai liudija sparčiai didėjantis paraiškų skaičius.

Naktinės repeticijos Kompozitorių poilsio ir kūrybos namuose ir improvizacijos ieškant geriausio sprendimo tampa neatsiejama DAR dalimi. Jau ketverius metus menininkai negaili pagyrų kurortui, itin tinkančiam bendrai kūrybai.

Tradiciškai premjera dovanojama Druskininkų gyventojams ir poilsiautojams. Projekto „Summer Garden Photograph“ paskutinė repeticija buvo pristatyta birželio 18 dieną sanatorijoje „Draugystė“.

Vėliau šis unikalus projektinis darbas bus pristatytas keliose šalyse, bendradarbiaujant su A.I.R. Krems rezidencija Austrijoje, SAM (Sound and Music) organizacija Londone (Jungtinė Karalystė) ir ISCM Slovakijos Košicės ir Bratislavos sekcija (Slovakija).

MB inf.

Atgimusi muzika Antrąją Velykų dieną Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ surengė šventinį koncertą, kuriame pirmą kartą Lietuvoje skambėjo katalikiškuoju Bachu ar čekiškuoju Vivaldi vadinamo Jano Dismaso Zelenkos (1679–1745) ir armėnų kilmės amerikiečių kompozitoriaus Alano Hovhanesso (1911–2000) kūriniai chorui, solistams ir orkestrui.

Klasikinės muzikos istorijoje apstu atvejų, kai didžių kompozitorių kūryba sulaukė deramo pripažinimo po daugelio metų ar net šimtmečių. Užtenka paminėti F. Schubertą, A. Brucknerį ir didžiausią visų laikų kompozitorių J. S. Bachą. Šioje draugijoje atsiradusio čekų kompozitorius Jano Dismaso Zelenkos istorija išsiskiria nesuvokiamu nesusipratimu – jo muzika archyvuose „ilsėjosi“ net 200 metų! Neišliko net kompozitoriaus atvaizdas, vienintelis „portretas“ – jo muzika. Šiandien klausantis Zelenkos muzikos, apima didi nuostaba, susijungianti su liūdnu kaltės jausmu: kaip galėjo nutikti, kad tokia iškili muzika buvo pasmerkta giliai užmarščiai? Ir kodėl ši muzika, atrasta XX a. šeštame dešimtmetyje, ligi šiol nežinoma daugeliui klasikinės muzikos gerbėjų?

Vieno produktyviausių XX amžiaus kompozitorių Alano Hovhanesso plunksnai priklauso per 500 kūrinių. Nuostabą kelia faktas, kad nė viena jo herojiška ir monumentali, kartu paprasta ir įkvepianti kompozicija neskambėjo Lietuvoje. O juk jo kūrinius pasaulyje yra atlikę tokie grandai kaip S. Rachmaninovas, J. P. Rampalis, Y. Menuhinas, C. Santana, K. Jarrettas,

Muzikos barai / 24

Oratorija „Dievo gailestingumas“ skambėjo Šalčininkuose

Dariaus Petrulio nuotraukoje: (apačioje iš kairės į dešinę) pianistas Ivanas Šilleris, garso menininkė Maja Osojnik, garso menininkas Yiorgis Sakellariou, pianistas Fero Kiraly, (viršuje iš kairės į dešinę) dailininkė Auksė Petrulienė, saksofonininkas Arvydas Kazlauskas, kompozitorė Lina Lapelytė, garso menininkė Anat Ben-David

kasmet atvyksta apie 20 menininkų iš skirtingų šalių, programą inicijuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga.

Skirtingų menininkų kolektyvas miškų apsuptyje kuria valandos trukmės audiovizualų pasirodymą „Summer Garden Photograp“, kuris subrandintas keliaus po kitas Europos šalis.

Sukurtas muzikines istorijas įvaizdino menininkės Auksės Petrulienės „Psilikono teatras“.

Pirmą kartą Lietuvoje visa Zbigniewo Małkowicziaus oratorija „Dievo gailestingumas“ („Miłoserdzie Boże“) pagal šv. Faustinos Kovalskos žodžius buvo atlikta lygiai prieš metus. Tąsyk ji skambėjo Eišiškėse, kartu su beveik 200 atlikėjų iš Lietuvos ir Lenkijos dalyvavo ir Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokyklos mokiniai ir mokytojai. Šiais metais keturios oratorijos dalys buvo atliktos Šalčininkuose: balandžio 23 d. Šalčininkų S. Moniuškos menų mokykloje, balandžio 27 d. – Šalčininkų šv. apaštalo Petro bažnyčioje.

Plačiau apie renginį papasakojo viena jo iniciatorių, Šalčininkų S. Moniuškos menų mokyklos jaunučių choro vadovė Olga Zinevič.

Koncertas iškalbingu jo laiką nusakančiu pavadinimu „Po Velykų sekmadienio“ buvo skirtas didžiojo mūsų laikų popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizacijai. Šventėje dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Juzefas Rybakas, Šalčininkų seniūnas Gžegožas Jurgo, Lydos miesto (Baltarusija) menų mokyklos direktorė Jelena Spirina, kitų su Šalčininkų S. Moniuškos menų mokykla bendradarbiaujančių įstaigų vadovai ir svečiai.

Pirmoje renginio dalyje skambėjo Zbigniewo Małkowicziaus oratorijos „Dievo gailestingumas“ keturios dalys, o antrojoje

Zbigniewo Małkowicziaus oratorija „Dievo gailestingumas“ („Miłoserdzie Boże“) balandžio 23 d. buvo atlikta ir Šalčininkų S. Moniuškos menų mokykloje

atsispindėjo sėkmingas ilgametis dviejų kolektyvų – Rudaminos meno mokyklos (vadovas Bogdanas Vojcinovičius) ir Šalčininkų S. Moniuškos menų mokyklos (vadovas Valerijus Masėnas) akordeonistų orkestrų bendradarbiavimas. Jungtinis šių dviejų mokymo įstaigų orkestras sudomino klausytojus jautriai interpretuojama įvairių kompozitorių (R. Hendersono, H. M. A. Hauswirtho, J. Mandelio, C. Teike, A. Versiureno, M. Vaitkevičiaus ir kt.) muzika.

Pirmą sekmadienį po Velykų švenčiama Dievo Gailestingumo šventė. Šiais metais ji sutapo su popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizacija. Balandžio 27 d. rytinių mišių Šalčininkų šv. apaštalo Petro bažnyčioje metu vėl skambėjo keturios oratorijos „Dievo gailestingumas“ dalys.

Oratoriją atliko Šalčininkų S. Moniuškos menų mokyklos jaunių choras (vadovė Elena Zinkevičienė), jaunučių choras (vadovė Olga Zinevič), Šv. apaštalo Petro bažnyčios choras (vadovė Tatjana Kukis), styginių instrumentų ansamblis (vadovės Danguolė Neris Životkevičienė ir Rasa Smolinskytė). Giedojo Tatjana Kukis, Ana Banelytė, Eva Zinkevičiūtė, dalyvavo skaitovai Elvina Obločinska, Justina Klemiato, instrumentines partijas atliko Danuta Stefanovič (fortepijonas), Žilvinas Kumpys (trimitas), Darius Luznikovas (bosinė gitara), Aleksandras Rogoža (mušamieji), Edita Klapatauskienė (smuikas) ir Albertas Žolnerovičius (akordeonas). Dirigavo Olga Zinevič.

MB inf.

Šiauliams – muzikinė XXXII festivalio „Resurrexit“ puokštė

Pavasariui įpusėjus, Šiauliuose kaip ir kasmet pražydo festivalis „Resurrexit“, jau trisdešimt antrąjį kartą pakviesdamas į svarbiausią Šiaulių ir visos apskrities muzikos ir dvasinio atgimimo šventę. Organizatoriai džiaugiasi, turėdami gerbėjų, besilankančių Velykų savaitės metu vykstančiuose koncertuose nuo pat renginio gimimo, t. y. 1978 metų. Džiugu matyti ne tik klausytojus veteranus, bet ir jaunosios

kartos atstovus, įnešančius gyvybės ir vilties, kad pastangos kasmet prisikelti turi didelę prasmę (lot. resurrexit – prisikėlė). Ir pakilimų, ir „badmečių“ patyręs festivalis sugebėjo išlikti palaikomas tų, kurie skyrė finansinę ir moralinę paramą. Ir viena, ir kita, anot festivalio rengėjų, turi didžiulę vertę.

Kaip knyga turi pratarmę, taip ir „Resurrexit“ prasidėjo nuo įžangos koncerto, Didžiojo trečiadienio meditacijos su valstybiniu choru „Vilnius“, kuris atliko Vytauto Miškinio „Pasiją pagal Joną“.

Dvasinio apsivalymo ritualą patyrusios sielos džiaugsmui galėjo prisikelti antrą Velykų dieną įvykusiame atidarymo koncerte, kuriame skambėjo varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Aukštyn“ atliekama muzika. Vos prieš aštuonerius metus suburtas jaunas Panevėžio kolektyvas jau gali pasigirti įspūdingais laimėjimais, aukštu muzikavimo lygiu ir branda.

Orkestras Šiaulių katedroje kartu su kameriniu choru „Polifonija“ atliko šventinę programą, atvėrė vartus visą savaitę vykusiems koncertams. Šiųmečiame festivalyje buvo itin daug jaunų veidų. Šiauliuose pirmą kartą viešėjo Kęstučio Jakeliūno iniciatyva suburtas jaunas, profesionalus, entuziastingas vokalinis ansamblis „Acusto“, jau spėjęs pelnyti muzikos vertintojų pagarbą ir pripažinimą. Ansamblio dainininkai kartu su styginių kvartetu „Con vios“ pateikė klausytojams muzikinių staigmenų ir labai įdomių interpretacijų.

Dar vienas tituluotas festivalio svečias – aukščiausias pozicijas tarp Lietuvos ir Europos chorų užimantis Vilniaus kolektyvas „Bel canto“, vadovaujamas Artūro Dambrausko, – publikai dovanojo itin geras emocijas ir įsimintinas muzikines akimirkas.

Ypatinga festivalio „Resurrexit“ viešnia – smuikininkė Rūta Lipinaitytė. Žavi moteris ir talentinga atlikėja, tarptautinių konkursų laureatė, yra griežusi įvairių pasaulio šalių scenose su tokiomis žvaigždėmis, kaip M. Fedotova, G. Kremeris, A. Mustonenas, P. Sadlo, J. Khoury, F. El-Hage, M. Lohuaras, S. Lasmannas. Solistė žinoma kaip netradicinio repertuaro smuikui specialistė, festivaliui ji paruošė lietuvių autorių kūrinių, kuriuos atliko kartu su Šiaulių miesto kameriniu orkestru. Šiaulių publika sulaukė ir neeilinio įvykio – ji tapo naujausio kompozitorės Zitos Bružaitės opuso „Keturių dermių miniatiūros“ premjerinio atlikimo liudininke. „Resurrexit“ senbuvis ir nuolatinis dalyvis kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ – tarsi festivalio kokybės ženklas, aukšto meninio lygio ir stabilumo liudininkas. Renesanso ir baroko muzikos žinovo profesoriaus Algirdo Vizgirdos vadovaujamas kolektyvas kartu su „Polifonijos“ choru atliko senąją muziką.

Gerąją muzikinę naujieną skelbė unikalus ansamblis – obojininkų kvintetas, vienintelis toks Lietuvoje. Į

netradicinio kolektyvo atliekamą programą įsiliejo ir ją papuošė dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir pianistė Lina Šatkutė.

Neseniai įsteigtas Baroko operos teatras naujam gyvenimui prikėlė didingą kūrinį – Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Prisikėlimas“. Simboliška ir prasminga, kad šis kūrinys, kovą skambėjęs Vilniuje, iškilmingai užbaigė festivalį.

Chorui „Polifonija“ nuo 2011 metų vadovaujantis ir festivalio „Resurrexit“ meno vadovo pareigas einantis Tomas Ambrozaitis dėkoja likimui už galimybę gyventi tokiu ypatingu laiku: „Nuo pat darbo „Polifonijoje“ pradžios buvau ir esu arti šio ilgus metus gyvuojančio ir, tikiu, dar ilgai gyvuosiančio festivalio kūrimo.

Kaip ir daugelis Lietuvoje vykstančių festivalių, kurie turi savo veidą, „Resurrexit“ – tikras pavasario pranašas, su savomis tradicijomis, ilga istorija, ilgu sąrašu jame dalyvavusių kolektyvų: chorų, orkestrų, solistų bei žymių, iškilių dirigentų. Taip pat įspūdį daro ir per visą renginio istoriją atliktų kūrinių – mišių, oratorijų, pasijų ir daugelio kitų žinomiausių pasaulinės muzikos pavyzdžių skaičius. Būtina pabrėžti, kad ne viena lietuvių ar užsienio kompozitoriaus kūrinio premjera, nuskambėjusi šiame festivalyje, rado savo vietą pasaulio muzikos lobyne.“ Tomas Ambrozaitis negaili gražių žodžių „Polifonijos“ įkūrėjams, dainininkams, gerbėjams ir rėmėjams: „Šie metai svarbūs festivalio organizatoriui, kūrybinės veiklos 40-metį švenčiančiam Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“. Ta ypatinga proga noriu pasveikinti jo įkūrėjus, pirmuosius choro vadovus Danutę ir Sigitą Vaičiulionius, kurie atkakliu ir profesionaliu darbu atvedė chorą į valstybinio kolektyvo aukštumas. O labiausiai sveikinu šiandien dirbančius choro dainininkus, kurie savo nuoširdžiu, kantriu ir kupinu ryžto darbu garsina savo miestą, kraštą, Lietuvą. Šiandien, kai pasaulis bėga pašėlusiu greičiu, mes, esantys šalia Muzikos, su Muzika, o jei pavyksta – pačioje Muzikoje, jaučiamės labai laimingi! Vartydamas knygą apie žymų lietuvių smuikininką šviesaus atminimo Maestro Raimundą Katilių, radau tokią jo mintį: „Klausytojas – didžiausias teisėjas <...>, tačiau be jo mes, atlikėjai, esame niekas...“. Šių žodžių paakintas noriu padėkoti mūsų ištikimiems klausytojams, „Polifonijos“ gerbėjams, tiems, kurie yra su choru, seka jo veiklą, koncertus ir programas. Jūs – mūsų turtas, kurį mes labai branginame! Dėkoju visiems globėjams, rėmėjams, geradariams už paramą, pagalbą ir supratimą!“ Vita BUTVILIENĖ

Choras „Polifonija“

Muzikos barai / 25

Sukaktis Vladimiro Prudnikovo sukaktis

Garsusis Lietuvos bosas Vladimiras Prudnikovas gražią 65 metų sukaktį šventė koncertuodamas su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ – jubiliejui skirti renginiai įvyko Vilniuje, Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje, Jurbarko kultūros centre ir Kaune, VDU Didžiojoje salėje. Koncerte simboliniu pavadinimu „Mano kelias...“ maestro ne tik dainavo, bet ir atskleidė klausytojams netikėtas savo talento puses: ir dirigavo, ir skambino fortepijonu. Drauge su profesoriumi dainavo ir buvę, ir dabartiniai jo studentai, tarp kurių buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis ir Kostas Smoryginas, dainuojantis garsiausiuose pasaulio operos teatruose. Šventinius koncertus dirigavo „Trimito“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis. Visi skambėję kūriniai vienaip ar kitaip atspindėjo nepaprastai turiningą Vladimiro Prudnikovo scenos gyvenimą.

65 metų sukaktį švenčiantį profesorių V. Prudnikovą šiandien galima vadinti Lietuvos bosų maestro, sukaupusiu įspūdingą vokalinės muzikos repertuarą, sukūrusiu apie 80 įsimintinų vaidmenų, tarp kurių Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), Borisas Godunovas, Pimenas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Sparafučilė (G. Verdi „Rigoletas“) ir kt.

V. Prudnikovo meniniai laimėjimai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996 m.), maestro

pagerbtas ir išskirtiniu apdovanojimu – tapo pirmuoju dainininku nepriklausomoje Lietuvoje, pelniusiu Nacionalinę kultūros ir meno premiją (1997 m.). V. Prudnikovas yra ir „Auksinio disko“ laureatas (2008 m.). Šiais metais balandžio 15-ąją Pasaulinės kultūros dienos proga penkiems Lietuvos menininkams buvo įteikti Kultūros ministerijos garbės ženklai „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aukščiausiais ministerijos apdovanojimais kartu su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu, muzikologu Jonu Bruveriu, dirigentu Stasiu Domarku, režisieriumi, lėlininku Vitalijumi Mazūru buvo pagerbtas ir operos solistas prof. Vladimiras Prudnikovas.

Maestro yra koncertavęs ir kviečiamas dainuoti įvairių pasaulio šalių koncertų salėse ir operos teatruose: Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje ir kt. Tarptautinį pripažinimą dainininkas pelnė Boriso vaidmeniu M. Musorgskio operoje, kuri skambėjo Sankt Peterburgo operos teatro, Niujorko „City Opera“, Paryžiaus „Théâtre des Champs Elysées“ scenose, Japonijoje, Italijoje.

Vieno ryškiausių Lietuvos bosų talentą įvertino ir užsienio šalių klausytojai bei meno kritikai. „V. Prudnikovas viešpatauja scenoje savo fantastišku bronzinio tembro bosu“, – taip apie maestro pasirodymą rašė Paryžiaus „Nouvelle République“. „Operos meno jėga yra meninių savybių visuma: balso tembro spektras, meistriškumas ir žinios. Tik protas ir širdis pripildo žmogaus balsą grožio, paverčia jį menu“, – mėgsta pabrėžti V. Prudnikovas.

Vladimiras Prudnikovas jubiliejui skirtuose vakaruose ne tik dainavo, bet ir dirigavo bei skambino fortepijonu

– Jūsų karjera prasidėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“, tiesa? Kaip patekote į šį chorą? Juk dainavimas chore berniukų paprastai nelaikomas smagiausiu užsiėmimu.

– Tuo metu, kai mane atrinko į chorą „Ąžuoliukas“, tokių kolektyvų dar nebuvo. Mes ir buvome pirmieji nariai, pirmosios kregždutės. „Ąžuoliuko“ vadovas Hermanas Perelšteinas buvo ką tik grįžęs į Vilnių iš tremties.

Tai nepaprastai talentingas žmogus. Pabandė sukurti stiprų kolektyvą, ir jam pavyko.

O tuo metu tiesiog eidavo per mokyklas, kalbėdavosi su muzikos mokytojais, atrinkdavo berniukus, kurie kur nors dainavo. Tuomet buvome dainuojantis jaunimas, ne tik kiekviena mokykla, bet net ir daugelis klasių turėdavo savo chorus. Mūsų mokykla taip pat turėjo didelį chorą, dainuodavau jame ir kaip solistas, dar dainavau klasės ansamblyje. Taigi kai buvo renkami berniukai chorui „Ąžuoliukas“, atrinko ir mane.

– Ar repeticijos neprailgdavo?

– Didžiulį įspūdį paliko jau pati pirmoji „Ąžuoliuko“ repeticija. Nenuostabu – Hermanas Perelšteinas buvo aukščiausio rango mokytojas ir gabus diplomatas pačia geriausia prasme. Repeticijų salėje išvydome daugybę žaislų, ten galėdavome pažaisti ir ledo ritulį, ir futbolą, buvo ir žaislinių šautuvų. Daugelis šių įdomybių mums iki tol apskritai buvo nematytos. Taigi į repeticijas rinkdavomės su didžiausiu entuziazmu. Pirmosios repeticijos buvo trumpos, trukdavo po pusvalandį, po valandą, vėliau ilgėjo. Dar vėliau imta organizuoti choro vasaros stovyklas Grigiškėse, Šventojoje prie jūros, kur dainuodavome kasdien. Tai buvo nauja, labai įdomu, o kad ten atsidūriau, laikau tikra likimo dovana.

Vėliau daug dainavusiųjų „Ąžuoliuke“ savo gyvenimą susiejo su muzika, tapo chorų, orkestrų dirigentais, vadovais, atlikėjais, daug auklėtinių dabar – diplomatai, medikai. Neabejoju, muzika duoda tam tikrą impulsą, padedantį gyvenime atrasti save, sėkmingai kopti karjeros laiptais.

– Esate sukūręs daugybę vaidmenų operose. Kuris iš jų pats brangiausias?

– Veikiausiai patys brangiausi vaidmenys tie, su kuriais tuo metu dirbu. Paskutinis – Vasilijus Sobakinas N. Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“. O šiaip esu dainavęs apie 80 pagrindinių vaidmenų, tai praktiškai visas auksinis operos repertuaras. Ir tiek pat kantatinio-oratorinio žanro kūrinių. Taigi man dabar labai lengva dirbti su studentais, nes visa tai, ką jie dainuoja, aš moku atmintinai.

Bendradarbiaudamas su dirigentais J. Aleksa, J. Domarku, G. Rinkevičiumi, V. Fedosejevu, Y. Menuhinu, V. Spivakovu, R. Geniušu, V. Viržoniu, G. Roždestvenskiu esu dainavęs daugybę stambios formos kūrinių, mane nuolat kviesdavosi latviai, estai, tekdavo vykti į Maskvos, Kijevo teatrus. Buvo laikai, kai

Muzikos barai / 26

per mėnesį parengdavome po 1–2 stambios formos kūrinius. Tai buvo neįtikėtini tempai ir fantastiški laikai! Šiandien – G. F. Händelio oratorija, rytoj – J. Haydno oratorija ar J. S. Bacho kantatos, poryt – K. Orffo kūriniai.

Tuomet, kai ne tik klausaisi, bet ir pats dalyvauji tame procese, muziką imi suvokti visai kitaip. Todėl dabar lengva gyventi, lengva kalbėti, nes esu daug patyręs, daug žinau, prie daugybės kūrinių buvau prisilietęs.

Ir vis dėlto jei reikėtų išskirti arčiausiai širdies esančius vaidmenis, veikiausiai tai būtų karalius Pilypas G. Verdi „Don Karle“ ir Borisas Godunovas bei Pimenas M. Musogorskio operoje „Borisas Godunovas“. Teko dainuoti net keturiuose skirtinguose pastarosios operos redakcijose, viso pasaulio koncertų salėse, vien Japonijoje – 12 kartų. Patys brangiausi stambios formos kūriniai – G. Verdi „Requiem“ ir A. Dvořáko „Stabat Mater“: juos dainuočiau net ir sirgdamas, su aukščiausia temperatūra.

– Pastaraisiais metais dėstėte ne tik Muzikos akademijoje – buvote ir pedagogu televizijos projekte „Triumfo arka“. Ar daug vokalo žvaigždžių ten atradote?

– „Triumfo arkoje“ jokių žvaigždžių nėra ir nebuvo, iki žvaigždžių ten visiems dar labai toli.

Tą nori nenori reikia suvokti. Pas mus apskritai „žvaigždės“ sąvoka labai subanalinta: jei tik išsižioji – jau ir žvaigždė! „Triumfo arka“ sukurta su intencija priartinti paprastą eilinį žiūrovą prie rimtosios muzikos. Bet ten net ir ta rimtoji muzika pateikiama lengvai, nerimtai. Populiarinti klasikinę muziką reikia. Ir mes to pasiekėme, buvo gerų pasirodymų, jaunimui šis projektas tapo puikia vieta savireklamai, juos pamėgo publika. Nors dalyviams iki žvaigždžių – labai toli, jiems reikia dar daug dirbti. Nevalia tupėti vienoje vietoje ir galvoti, kad jau visko pasiekei.

Džiugu, kad kai kas iš jų neblogai reiškiasi viename ar kitame teatre. Norisi, kad pagrindiniai teatrai turėtų rimtą repertuarą, padėtų jaunimui augti, siekti karjeros, bet to dabar, deja, nėra. „Triumfo arkoje“ reikėjo per trumpą laiką padėti žmonėms patobulinti ir vokalą, ir interpretaciją. Pedagogo užduotis tokiame projekte – atpalaiduoti žmogų, suteikti galimybę geriausiai pasirengti per trumpiausią laiką. Akademijoje mūsų tikslas kitoks: rimtai, tvirtai pastatyti žmo-

gų ant kojų. Čia skubėti negalima. Televizijoje viskas padaroma greitai, bet greitai ir pamirštama. Buvo tokių atlikėjų, kurie demonstravo stulbinamą augimą. Bet greitai ūgtelėję, vėliau greitai viską ir pamiršo. O muzikos akademijoje mes kuriame rimtą mokyklą. Ateis laikas, kada šie studentai patys dėstys. Nuoseklus ėjimas į savo tikslą visada duoda tvirtą, gerą, perspektyvų rezultatą. Man įdomu stebėti, kaip žmonės auga, kaip jie atranda savo instrumentą – balsą.

Bet viskam reikia tam tikro laiko. Mes čia skiepijame ne popsinį, o klasikinį, rimtesnį muzikos suvokimą.

– Šis pokalbis – proginis. Švenčiant jubiliejų įprasta apmąstyti prabėgusius metus. Ar galėtumėte pasakyti: „Gimiau pačiu laiku“?

– Tikrai, šiandien atsikėliau iš ryto ir pirmiausia pagalvojau, kad laikas bėga nepaprastai greitai. Kita vertus, man atrodo, kad niekados nėra nei per anksti, nei per vėlai – tik pačiu laiku. Gimiau tokiu laiku, kai savo akimis galėjau pamatyti daug istorinių įvykių, mūsų amžiuje atsirado daug techninių naujovių, naujos muzikos. Dabar, deja, neatsiranda. Su nostalgija prisimenu, kaip roko ir bitlų epochoje mes patys gamindavomės instrumentus, darydavomės garso aparatūrą, kūrėme ansamblius, gyvenimas virte virė.

– Ar gerai supratau, turėjote savo roko grupę?

– Būtent! Grupė vadinosi „Liuciferiai“.

Liuciferis – labai senas Veneros žvaigždės, kuri pirmiausia įsižiebia ryte, pavadinimas.

Ir kartu tamsiosios jėgos vardas. Grupės pagrindas buvo „Ąžuoliuko“ choristai, taigi visi jos nariai turėjo puikų vokalą. Buvome įkūrę ir vokalinį ansamblį, jo nariai šiuo metu išsibarstę po visą pasaulį, bet kartą per metus suvažiuoja, susitinkam.

Dabar yra tokių ansamblių, kaip „Swingle Singers“. Jie gali dainuoti ir be pritarimo,

be instrumentų, tik balsu. Pasaulyje toks žanras jau buvo žinomas, o mes patys jį sukūrėme, atradome, nes paprasčiausiai nežinojome, kad toks jau yra, neturėjom informacijos, mums tai atrodė nauja. Aišku, tai ir buvo nauja – pas mus, Lietuvoje. Mes dainuodavome ir J. S. Bacho fugas, ir roką, ir „The Beatles“ dainas – viską be instrumentinio pritarimo, tik balsais. Net į gastroles važiuodavome: į Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją.

Dabar paprasčiau – tereikia klaviatūra surinkti kokio nori kūrinio pavadinimą ir tuoj pat pasiklausysi jo „Youtube“. Savo studentams sakau, kad, be abejo, reikia domėtis, kaip tą kūrinį atlieka kiti. Bet mokytis, įsisavinti tą medžiagą privalote patys, tada iš pagrindų, iš vidaus pajusite visas subtilybes.

Anais laikais nebuvo tokios informacijos kaip dabar, buvo sunku. Bet kartu ir labai įdomu.

Ir šiandien studentai turėtų rasti laiko teatrui, koncertams. Nesvarbu, jei tas kūrinys jau girdėtas – juk keičiasi atlikėjai, dirigentai, keičiasi ir profesionalus muzikos suvokimas. Kas pradeda tuo domėtis, daro ir didelę pažangą. Ir vokalinę, ir intelektualinę.

Kalbėjosi Laura BARZDAITIENĖ

Koncertuose dalyvavo prof. Vladimiro Prudnikovo studentai

Muzikos barai / 27

Svetur

Kontratenoras - tai ádomiau nei tenoras!

Algirdas Bagdonavičius kinų kompozitorės operos premjeroje Hamburge Rasa AUKŠTUOLYTĖ

A

lgirdas Bagdonavičius – platų ir įvairų repertuarą įvaldęs, aktyviai Lietuvos scenose pasirodantis kontratenoras. Reto balso savininkas yra atlikęs Otonės vaidmenį C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“, įkūnijęs Julijaus Cezario personažą G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“, dainavęs Zybelį Ch. Gounod „Fauste“, atlikęs ne vieną partiją kituose kūriniuose. Visai neseniai Algirdo Bagdonavičiaus balsą turėjo galimybę išgirsti ir Hamburgo klausytojai. Viskas prasidėjo tada, kai Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje (Hochschule für Musik und Theater Hamburg) studijuojanti jauna ir perspektyvi kinų kompozitorė Yijie Wang ėmėsi rašyti diplominį darbą – operą „Jang Guifei – imperatoriaus mylimoji“ (Yang Guifei – Die Konkubine des Kaisers). Kaip yra sakiusi pati kompozitorė, tai dvejų metų aštuonių valandų kasdienio darbo rezultatas, kurį realizuoti padėjo kontratenoras A. Bagdonavičius, atlikdamas eunucho Gao Liši partiją.

Lankantis jaukiuose Algirdo Bagdonavičiaus namuose, teko ne tik pasikalbėti apie naująją operą, įspūdžius, patirtus rengiantis premjerai, bet ir susipažinti su rūpestinga atlikėjo žmona pianiste Natalija, visuomet dainininkui akompanuojančia perklausose ir konkursuose, kai kuriuose koncertuose, taip pat su puikią klausą

Algirdas Bagdonavičius pozuoja prieš operą.

Scena paruošta pirmam veiksmui

Muzikos barai / 28

turinčiu ir dainuoti labai mėgstančiu keturmečiu sūnumi Alanu.

– Kaip gavote vieną iš šios operos vaidmenų?

– Iš pradžių Gao Liši partijai kompozitorė norėjo pasirinkti moterį, nes mokydamasi Kinijoje ji nesusidūrė su kontratenoru ir apie galimybę pasirinkti vyrą net negalvojo. Tačiau su ja dirbęs režisierius Dominikas Neuneris paskatino šiam vaidmeniui pasirinkti vyrą, ėmėsi ieškoti tinkamo atlikėjo ir surengė perklausą. Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu aš su žmona Natalija dalyvavau Vokietijoje vykusiuose meistriškumo kursuose, tad nuvykti į Hamburgą nebuvo sudėtinga. Dalyvavau perklausoje, režisieriui patiko mano muzikinė ekspresija ir nustebino balso galingumas, jis patvirtino, kad kaip tik tokio atlikėjo šiam vaidmeniui ir ieškojo.

– Kokia istorija pasakojama operoje?

– Kaip yra minėjusi kompozitorė, šis siužetas Kinijoje labai gyvas, įdomus ir mėgstamas. Šįmet Kinijoje pagal jį bus statomas ir didelio biudžeto filmas. Taip pat pagal šį siužetą amerikiečių rašytojas Robertas Shea, kritikų pripažįstamas istorinio romano meistras, 1997 m. parašė knygą, kurioje atskleidžiamas Tangų dinastijos valdymo laikotarpis (VII–VIII a.). Romane pasakojama, kaip Kinijos imperatorius renka žmoną vienam iš savo trisdešimties sūnų, tačiau būsimoji jo žmona Jang Guifei įsimyli patį imperatorių ir, atsisakydama jo sūnaus, tampa jo mylimąja. Knygoje vaizduojamas gyvenimas rūmuose, įvairūs politiniai bei kariniai įvykiai, kurių dalyve tampa ir Jang Guifei.

Tačiau palyginti su knyga operos libretas (jo autorius – Sörenas Ingwersenas) šiek tiek pakeistas: ne jaunoji Jang Guifei siekia imperatoriaus, bet jis pirmas pamilsta ją. Sklinda kalbos ne tik apie jos grožį, bet ir apie pomėgį skaityti knygas (kas tuo metu moterims nebuvo būdinga), dainuoti, šokti, neabejingumą menams. Kadangi pats imperatorius vertina menus, Jang Guifei atranda neatsitiktinai – tokios moters jis ir ieškojęs.

Pirmas operos veiksmas prasideda scena, kurioje mano personažas eu-

nuchas Gao Liši – imperatoriaus dešinioji ranka – ruošia valdovo ir jaunosios Jang Guifei susitikimą. Eunuchas kartu su mergina laukia atvykstant imperatoriaus, giria jos grožį. Jang Guifei nustebusi ir nesupranta, ko imperatorius iš jos norįs. Eunuchas pasakoja, kad imperatorius nori tik pasikalbėti, kad jam rūpi tik menai ir kad tik dėl jų dabar plaka jo širdis. Atvykus imperatoriui Gao Liši juos palieka vienus. Imperatorius žavisi Jang Guifei grožiu, ir nors ji primena būsianti jo sūnaus žmona, jis nuramina ją, kad šis ryšys – jųdviejų paslaptis.

Jang Guifei sako, kad imperatorius ir taip esąs labai galingas, kad jo darbai bus atsimenami dar tūkstančius metų po jo mirties, tačiau jis atsako norįs gyventi būtent dabar, o ne kitų prisiminimuose.

Antrasis veiksmas vaizduoja situaciją jau praėjus nemažai laiko, kai Jang Guifei gyvena atskiruose rūmuose, o imperatorius nuolat ją lanko. Tai diena, kai po imperatoriaus žmonos mirties yra praėję lygiai septyneri metai, tad jam tai gedulo diena, jis niekur neina iš namų. Jang Guifei lieka viena, jaučiasi nelaiminga nesulaukdama mylimojo. Pas ją atvyksta Gao Liši ir bando ją guosti, sakosi perduosiąs imperatoriui, kad ji labai kenčianti.

Tačiau tai siūlo padaryti už tam tikrą kainą – jos draugiją. Jang Guifei pasipiktina, atstumia ir išveja eunuchą, o tai jį įsiutina. Vėliau į rūmus atvyksta Jang Guifei pusbrolis – imperatoriškasis cenzorius, kuris laikomas silpnu žmogumi, savo pareigas einančiu tik dėl kilmingos pavardės.

Trečiasis veiksmas lyriškesnis: imperatorius kuria eiles, muziką ir liepia Jang Guifei pagal ją šokti ir dainuoti.

Moteris supyksta, kad jam rūpinti tik poezija, kad jis nebekreipia dėmesio į ją pačią, nepastebi jos naujo drabužio.

Jis atsako, kad ir taip ją visuomet regi akyse, tad drabužis jam nėra svarbus.

Jang Guifei įsižeidžia ir suplėšo imperatoriaus natas. Tuomet atvyksta du svarbūs asmenys: jau anksčiau minėtas Jang Guifei pusbrolis ir generolas. Pastarasis praneša, kad šalyje vyksta neramumai, liaudis pasipiktinusi, taip pat sulaukta grasinimų iš kitų valstybių. Jis pastebi, kad impe-

A. Bagdonavičius su kompozitore Yiji Wang

ratoriaus valdžia susilpnėjusi, kad jis tinkamai nebevaldo šalies. Jang Guifei pusbrolis visus ima raminti, kad surinks jaunuolių, greitai apmokys karo meno ir nuslopins neramumus.

Tačiau imperatorius teigia, kad karo meno neįmanoma išmokyti per tokį trumpą laiką. Jang Guifei nutraukia jų konfliktą kreipdamasi į generolą: kadangi šis teigia, kad Jangų stiprybė tik pavardėje, pasiūlo jį įvaikinti, kad ir jis persiimtų ta stiprybe ir jėga, kurią, anot jo, ši pavardė suteikia.

Ketvirtame veiksme įvyksta sukilimas, šalyje vyrauja sumaištis, badas.

Generolas dėl susiklosčiusios situacijos apkaltina Jang Guifei pusbrolį ir leidžia įpykusiai liaudžiai jį išsivesti.

Išsigandęs imperatorius bėga iš paskos, o Jang Guifei nerimauja dėl jų abiejų gyvybių. Gao Liši triumfuoja, džiaugiasi, kad jam trukdantys asmenys bus pašalinti. Jis nueina pas Jang Guifei ir praneša, kad ji pasiruoštų apverkti dvi mirtis, mėgaudamasis papasakoja, kaip liaudis nukankino jos pusbrolį. Jang Guifei išsigandusi teiraujasi, kas atsitiko imperatoriui, tačiau eunuchas pasako, kad jam nieko neatsitikę, kad kita mirtis, kurią ji turi apraudoti – jos pačios. Žmonės kalba, kad Jang Guifei užbūrusi imperatorių ir jis nebegebąs nieko daryti. Ji prieštarauja ir prašo paklausti paties imperatoriaus, tačiau eunuchas sako, kad imperatorius jos atsižadėjo, pripažino buvęs apakintas

Muzikos barai / 29

– Kokių kritikų atsiliepimų sulaukėte po operos premjeros?

– Recenzijose kritikai akcentavo rytietišką operos koloritą ir kaip jo išraišką minėjo mano įkūnytą personažą. Gao Liši, anot kritikų, buvo vienas ryškiausių rytų kultūros atstovų, mano perteiktas „visu pajėgumu“, įtikinamai. Buvo pastebėtas ir personažo dvilypumas: jis šiurkštus, bet kartu pažeidžiamas. Meno kritikos leidiniuose apie premjerą pasirodė nemažai straipsnių, kiekviename jų sulaukiau komplimentų.

– Operos siužetas istorinis, jo veiksmas vyksta VIII amžiaus Kinijoje. Kuo jis gali būti įdomus šiuolaikiniam klausytojui?

– Šis siužetas yra tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių. Kompozitorė Yijie Wang taip pat tarsi jungia Rytus ir Vakarus: nors pati yra iš Kinijos, tačiau studijuoja Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Savo kūriniu ji norėjo kinų kultūros dalelę perkelti į Vokietiją ir atskleisti dviejų kultūrų sintezę. Jai, mano manymu, labai gerai pavyko. Tai patvirtina ir Rebekka Reister (sopranas) – Jang Guifei ir Algirdas Bagdonavičius. Scena iš I veiksmo

jos grožio ir nebegalėjęs skaityti dangaus ženklų. Jang Guifei palaužta, o Gao Liši išsitraukia durklą, padeda jį ir ramiai pasiūlo jai pačiai pasitraukti iš gyvenimo. Ji atsisako ir, paskutinį kartą kalbėdamasi su imperatoriumi, primena jo išdavystę. Finalinėje scenoje pasirodo liaudis ir Jang Guifei supranta, kad visi laukia jos mirties.

Ji išplūsta imperatorių su Gao Liši ir pastarasis ją pasmaugia. Pabaigoje eunuchas pasako trumpą epilogą.

– Ką operoje atskleidžia Jūsų įkūnytas personažas?

– Nors Gao Liši nėra pats svarbiausias personažas, tačiau operos režisierius šį vaidmenį taikliai pavadino raktiniu. Jis pradeda ir užbaigia operą, dalyvauja visuose reikšminguose įvykiuose. Iš dalies jį būtų galima palyginti su Jagu iš G. Verdi operos „Otelas“. Viena vertus, jis gali būti imperatoriaus šešėlyje, kita vertus, nori jaustis padėties šeimininku.

Taigi Gao Liši yra dvilypis. Jis eunuchas – gyvenimo nuskriaustas, toks tapęs turbūt ne savo valia. Jis jaučia

Muzikos barai / 30

pyktį ir nori jį išlieti. Jis taip pat žino, kad moterų akyse yra kitoks, menkesnis, o jaustis atstumtam nėra malonu.

Gao Liši apžavėtas imperatoriaus mylimosios, bet Jang Guifei jį atstumia, ir tai tampa motyvu trokšti jos mirties.

Vis dėlto bene visus sprendimus iš tikrųjų priima jis. Gao Liši sakosi tarnaujantis imperatoriui per 30 metų, tad žino kiekvieną rūmų gandą ir gali manipuliuoti žmonėmis, daryti poveikį imperatoriui ir jo sprendimams. Žinoma, jis tik eunuchas, kurio pareigos nėra pačios garbingiausios, tačiau jam daug ką kompensuoja žinojimas, kad jis gali valdyti situaciją.

Man labai patiko ir vizualinė personažo pusė – kostiumas, grimas, bendras įvaizdis, atskleidžiantis personažo dvilypumą (skirtingų spalvų akys, skirtinga antakių forma). Pliką jo galvą interpretuočiau kaip aliuziją į vienuolio įvaizdį: vienuolis yra atsidavęs vieninteliam Dievui, Gao Liši tarnauja tik savo imperatoriui. Personažo kostiumas ir grimas man labai padėjo įsijausti į vaidmenį.

Rebekka Reister ir tenoras Jianeng Lu – imperatorius Čuandzongas. Scena iš III veiksmo

vokiečių publikos susidomėjimas naująja opera „Jang Guifei“ – sulaukėme kvietimo ją rodyti Kylio operos teatre balandį, rudenį esame kviečiami gastrolių į Berlyną.

– Ar anksčiau Jums yra tekę dalyvauti operos pastatyme užsienyje? Kokius

skirtumus pastebėjote lygindamas kūrybinį darbą Lietuvoje ir svetur?

– Tai pirmas mano projektas užsienyje, nes kontratenoru dainuoju ne taip jau seniai, apie trejetą metų.

Vokiečių kultūra kitokia nei lietuvių.

Negalėčiau vertinti jos nei kaip blogesnės, nei kaip geresnės – ji tiesiog kitokia. Pastebėjau, kad daugelio akcentuojama vokiška tvarka iš tiesų egzistuoja. Hamburge buvo griežtai laikomasi punktualumo, kolegiškumo ir kitų svarbių principų. Buvo akivaizdi pagarba tarp visų kolektyvo narių – orkestro muzikantų, dirigentės, jos asistentės, režisieriaus, choro, grimerių ir kt. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai vieningas kolektyvas, susirinkęs bendram darbui. Jokių konkurencijos ženklų nebuvo galima įskaityti nė vieno kolektyvo nario veide. Žmonės atviri, nuoširdūs ir malonūs.

Kiniškas koloritas jautėsi ne tik pačioje operoje: chore visi 6 vaikinai buvo kinai, iš 7 merginų – 4 kinės, 2 vokietės ir viena lietuvė, orkestre iš 15 muzikantų – 10 kinų. Kinai atrodo labai šilti žmonės, vokiečiai gal kiek oficialesni, šaltesni, nors pirmas įspūdis gali būti apgaulingas.

Lyginant darbą Lietuvoje ir svetur, matyti, kad ten žmonės labiau atsipalaidavę dėl finansinės padėties.

Didesni atlyginimai, tvirtesnės garantijos lemia saugumo jausmą, tad daugiau galvojama apie tai, kaip profesionaliai atlikti savo darbą. Čia žmonės vien iš teatro neišgyvena, paprastai dirba keliuose darbuose, tad juntamas skubėjimas. Vokietijoje dėl to ramiau, daugiau pasiekę dainininkai turi savo agentus, kurie jiems siūlo projektus, dalis atlikėjų turi nuolatinį darbą teatre, o kai kas – ir viena, ir kita. Lietuvoje reikia kur kas daugiau atlikėjo iniciatyvos, tenka pačiam ieškoti, siekti įsitvirtinimo. Žinoma, tai prideda ir entuziazmo.

– Kaip savyje atradote kontratenorą?

– Kaip kontratenoras debiutavau 2010 m. Klaipėdos muzikiniame teatre. Buvau pakviestas atlikti nedidelę tenoro partiją Claudio Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“ ir vienoje iš scenų pirmosios repeticijos metu teko padainuoti nedidelę altino partiją. Operą dirigavęs Andris Veis-

Po spektaklio. Iš kairės: profesorius M. Tuckeris, A. Bagdonavičius, R. Reister, baritonas Ronaldo Steineris (generolas), dirigentė Bettina Rohrbeck

manis atkreipė dėmesį į mano falcetinį registrą ir nusprendė „patyrinėti“ jo galimybes. Kadangi nebuvo kontratenoro, kuris dainuotų vieną pagrindinių Otonės vaidmenų, jį atlikti pasiūlė man. Tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nes niekada anksčiau nebuvau dainavęs kontratenoru. Tuo labiau nelengva atrodė iškart imtis vieno svarbiausių vaidmenų operoje – neturėjau praktikos, įgūdžių. Tačiau man labai padėjo dirigentas A. Veismanis – jis su manimi dirbo bent po kartą per dieną. Kalbos atžvilgiu nemažai naudingų patarimų gavau iš dirigento asistento italų muziko Christano Frattimos. Taip su dviem profesionalais kas dieną prie šios partijos dirbau visą mėnesį. Tokia buvo pradžia.

Dabar turiu didesnę kontratenorinio dainavimo patirtį, konsultavausi su ne vienu užsienio profesoriumi, keletu Lietuvos pedagogų – V. Prudnikovu, S. Stonyte. Daug vertingų pastabų gavau ir pasiruošimo operos „Jang Guifei – imperatoriaus mylimoji“ pastatymui metu: mane konsultavęs Hamburge dirbantis profesorius Markas Tuckeris turi didelę darbo su kontratenorais patirtį, tad man tai buvo naudinga.

– Ar turite nuoseklią stilistinę kryptį, į kurią orientuojatės rinkdamasis naujas partijas?

– Pagrindinė mano kryptis – barokas, pirmiausia G. F. Händelio kūriniai, kurių partijas jis rašė kastratui Senesino (tikrasis vardas Francesco Bernardi). Analizuodamas jam parašytas partitūras pastebėjau, kad jas atitinka mano balso diapazonas. Taigi norėčiau išstudijuoti visas šias partitūras. Šiuo metu subūriau keletą bendraminčių muzikantų, puikių baroko muzikos profesionalų, į ansamblį „Concertino luminoso“. Su juo ruošiame itin kruopščiai parinktą ryškiausių XVIII a. pirmos pusės itališkosios operos mokyklos atstovų A. Vivaldi ir G. F. Händelio kūrinių programą „Baroko herojai pagal kontratenorą“. Netrukus šią programą pristatysime Lietuvos auditorijai.

Tačiau yra ir modernių kompozitorių kūrinių su partijomis kontratenorui, tad nesu linkęs apsiriboti tik viena kryptimi, stengiuosi būti atviras pasiūlymams ir iš jų atsirinkti tai, kas man atrodo tinkama.

– Ačiū už pokalbį. n

Muzikos barai / 31

Pažintis

Talentingos ðeimos portretas

Rasa AUKŠTUOLYTĖ KAIP APIBŪDINTUME TALENTINGĄ ŠEIMĄ? GREIČIAUSIAI KAIP HARMONINGAI BENDRADARBIAUJANČIŲ, VIENAS KITU BESIRŪPINANČIŲ, VIENAS KITĄ SUPRANTANČIŲ BEI PALAIKANČIŲ ŽMONIŲ KOMANDĄ. BŪTENT TOKĮ PORTRETĄ TEKO PAMATYTI SUSITIKUS SU AKTYVIA KŪRYBINE VEIKLA UŽSIIMANČIAIS OBOJININKU ROBERTU BEINARIU IR KOMPOZITORE VAIDA BEINARIENE. – Abu esate muzikai. Kaip atradote šį kelią? Gal šeimoje buvo muzikų, kurie paskatino juo žengti ir jus?

Vaida Beinarienė: Mano šeima labiau linkusi ne į muziką, o į inžineriją, šeimoje muzikantų nėra.

Tačiau mama septynerius metus savo malonumui mokėsi groti fortepijonu, seneliai taip pat labai mėgo muziką.

Jų iniciatyva ir patekau į muzikos mokyklą. Kartą mane dainuojančią išgirdo vienas Juozo Naujalio muzikos mokyklos mokytojas, jis ir prikalbino senelius leisti mane mokytis muzikos.

Nuo to laiko ir muzikuoju.

Pirmiausia ėmiau mokytis groti fortepijonu, paskui perėjau į muzikologijos specialybę. Čia šalia visų kitų dalykų turėjau galimybę lankyti kompozicijos fakultatyvą (pas mokytoją Algirdą Brilių), ir tai man buvo labai įdomu. Dvyliktoje klasėje iki paskutinės dienos dvejojau, ką – kompoziciją ar muzikologiją – rinktis toliau studijuoti, bet galiausiai apsisprendžiau kompozicijos naudai ir šiandien dėl to labai džiaugiuosi, nes tai be galo įdomi ir kūrybiška sritis.

Tuo labiau kad studijuojant kompoziciją gavau nemažai ir muzikologijos žinių, teko lankyti bendras paskaitas su muzikologais.

Robertas Beinaris: Turbūt būtų per drąsu sakyti, kad muziko kelią atradau pats. Mažas vaikas dar neturi aiškios vizijos, kuo iš tiesų norėtų būti. Ne paslaptis, kad mano šeimoje iš tėčio pusės (išskyrus jį patį) muzikantai bene visi. Senelis Pranciškus Beinariai B. Dvariono mokykloje

Muzikos barai / 32

Beinaris buvo kompozitorius, chorvedys ir vargonininkas, vargonavo Kauno arkikatedroje. Močiutė Danguolė Bereckaitė buvo vokalistė. Dėdė Arnoldas Beinaris yra birbynininkas, mokytojauja Kaune ir Punske. Teta Areta – pianistė, kita teta – Danguolė Beinarytė – chorvedė. Taip pat turiu tris seseris, kurių dvi – Karolina Beinarytė ir Klementina BeinarytėDovtartienė – smuikininkės, o trečioji altininkė. Turiu ir du brolius, kurių vienas šiuo metu studijuoja dainavimą. Antrasis muziko kelio nepasirinko.

Aš savo šeimoje esu vyriausias, tad seneliai norėjo, kad mokyčiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje.

Ten pradėjau groti fleitute (vadinamąja blockflöte), nuo kurios savo kelią pradeda turbūt daugelis pučiamųjų instrumentų atlikėjų. Penkerius metus mokiausi pas obojaus mokytoją Vytautą Masteiką, vėliau nenorėjau keisti mokytojo, taip ir likau mokytis groti šiuo instrumentu.

– Ar jūsų vaikai taip pat renkasi muziką?

V. B.: Taip. Vyriausioji dukra Gabrielė B. Dvariono muzikos mokykloje mokosi groti arfa. Jaunesnioji Brigita yra fleitininkė, mokosi M. K. Čiurlionio menų mokyklos 3 klasėje. Jauniausias sūnus Laurynas lanko Ankstyvojo muzikinio ugdymo grupę, dainuoja chore.

R. B.: Tačiau tai nereiškia, kad mes

Obojų kvintetas

jiems parenkame muziką. Turbūt jei bandytume kreipti kur nors kitur, tai būtų atitraukimas nuo natūralios jiems aplinkos ir nurodymas, kokiu keliu eiti. Kadangi mūsų namuose muzika skamba kasdien, tai ir vaikams kyla natūralus domėjimasis, noras išbandyti girdimus instrumentus ar net patiems ką nors sukurti.

Neprieštarautume, jei muzikos jie ir nepasirinktų.

– Vaida, kokiam muzikos žanrui teikiate pirmenybę? Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?

V. B.: Studijų metais prof. J. Juzeliūnas skatindavo rašyti įvairių žanrų

muziką. Galbūt aš, kaip buvusi pianistė, labiau būčiau norėjusi rašyti fortepijonui ar kitam soliniam instrumentui, tačiau buvau skatinama išbandyti styginių kvartetą, vokalą.

Labai džiaugiuosi, kad teko daug ką išbandyti, nes tai paskui labai padėjo rašant simfoniniam orkestrui. Vis dėlto ir studijuojant, ir vėliau artimiausia man buvo kamerinė muzika. Kita vertus, nuolat norisi ir kaitos: parašius mažesnės apimties kūrinį, norisi imtis stambesnio. Neatsisakau nė vieno žanro, nes kiekvienas jų savaip įdomus, išmoko vis ko nors naujo. Įkvėpimo semiuosi iš įvairių dalykų.

Pavyzdžiui, kūrinį „Lietaus žaidimai“ obojui ar „Bangų atspindžiai“ orkestrui įkvėpė gamtos motyvai. Įkvėpimo šaltiniu taip pat gali tapti ir liaudies muzika, kurią mylėti išmokė prof.

J. Juzeliūnas. Tačiau tai nebūtinai tik lietuvių liaudies muzika, gali būti ir ispanų (pavyzdžiui, fantazija Enrique Granados tema), italų (Preludio e saltarello smuikui ir fortepijonui). Būna, kad kūrybai įkvepia ir paveikslas, tam tikri spalvų deriniai, kuriuos imu matyti kaip garsų kompozicijas.

– Abu dirbate pedagoginį darbą. Kuo jis jums svarbus? Ką savo mokiniams, studentams siekiate perduoti?

R. B.: Kadangi pats esu obojaus fanatikas, tai ir studentams stengiuosi Koncerto akimirka

Muzikos barai / 33

Pažintis perduoti viską, ką pats žinau. Akcentuoju tai, kad visur reikės dirbti, siekti maksimalaus rezultato. Akademijos klasėje turiu dešimt studentų ir, nors darbo nemažai, bet mes tarpusavyje glaudžiai bendraujame, dalinamės informacija, kartu bandome įveikti iškylančius sunkumus. Mokinių turiu šiek tiek mažiau, o ir pats darbas su jais kiek kitoks. Čia atėjusį vaiką tenka auginti nuo pat pirmųjų žingsnių, rasti būtent jam tinkamą priėjimo, bendravimo būdą. Įdomu, kad jie visi labai skirtingi, ir tai šiam darbui suteikia daug žavesio.

Apskritai džiaugiuosi, kad visų obojininkų pastangomis Lietuvoje šį instrumentą renkasi vis daugiau studentų, mokinių. Anksčiau kalbėdavome, kad tai „deficitinė“ specialybė, o dabar galime džiaugtis gausėjančiu ne tik jaunųjų obojininkų skaičiumi, bet ir augančia jų muzikavimo kokybe. Per pastaruosius dešimt metų obojininkų atlikimo lygis gerokai pakilo, jau drąsiai galime konkuruoti ir su didžiosiomis valstybėmis. Turime be galo talentingų jaunųjų obojininkų (Pijus Paškevičius, Kristupas Kačionas), kurie neleidžia ramiai atsikvėpti net studentams.

V. B.: Aš esu labai dėkinga profesoriui Juliui Andrejevui, kuris man perdavė savo kompozicijos klasę. Pastebėjau, kad mokytis kompozicijos ateina labai kūrybiški, besidomintys, tikrai to norintys vaikai. Nors visi jie mokosi savo specialybes, vis dėlto randa laiko ir kompozicijos fakultatyvui. Džiugu, kad kai kurie bendri profesoriaus J. Andrejevo ir mano mokiniai šiuo metu kompoziciją studijuoja užsienyje, pavyzdžiui, Nora Marazaitė – Škotijoje, Glazge, Michailas Skalskis elektroninę kompoziciją studijuoja Olandijoje. Auga nemažai gabių mokinių, kurie sėkmingai kuria, dalyvauja konkursuose.

– Kadangi esate muzikų šeima, turbūt turite nemažai ir bendrų veiklos sričių. Kokios jos?

V. B.: Visų pirma abu dirbame Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Taip pat esame įkūrę asociaciją „Muzikos idėjos“, per kurią rengiame įvairius renginius – koncertus, konkursus, festivalius, tarptauti-

Muzikos barai / 34

nį obojininkų čempionatą. Pastarasis vyksta jau šešerius metus, mūsų organizuojamas tarptautinis Liutauro Vėbros obojininkų konkursas šįmet bus jau penktasis.

Kas dvejus metus rengiame tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“, šįmet jame dalyvavo rekordinis ansamblių skaičius – 85. Turime tradiciją išleisti kiekvieno konkurso pirmųjų vietų laureatų kompaktinę plokštelę. Kadangi kaskart dalyvauja labai įvairių sudėčių kameriniai ansambliai, susidaro labai spalvinga muzikinė paletė, tų plokštelių visuomet įdomu pasiklausyti. Šįmet konkursas vyko keturias dienas Anykščiuose.

Džiaugiamės, kad konkursą padeda organizuoti Anykščių muzikos mokyklos direktorė Kristina Vižinienė, šio miesto meras Sigutis Obelevičius šįmet tapo renginio globėju.

R. B.: Ne paslaptis, kad kai turime laiko, mes su Vaida taip pat kartu grojame. Žinoma, tam laiko nėra tiek daug, kiek norėtųsi, bet drauge pamuzikuoti tikrai smagu. Esame įrašę lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę „Mozaika“, koncertavę Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Anykščiuose, taip pat šiuolaikinės muzikos festivalyje Kijeve, Rygoje. Pastarajame planuojame kartu pamuzikuoti ir šių metų birželį.

Neretai atlieku žmonos kompozicijas. Vaida savo kūriniuose gražiai atskleidžia įvairiapuses obojaus galimybes. Pavyzdžiui, neseniai teko groti fantaziją Enrique Granados tema, kurioje esančią kadenciją klausytojai dar ilgai aptarinėjo, sakė, kad ją galima atlikti kaip atskirą pjesę.

Turiu silpnybę kolekcionuoti natas, todėl kartais su Vaida ir patys jas leidžiame. Daugiausia orientuojamės į lietuvišką muziką (taip pat ir Vaidos) obojui, obojų kvintetui arba aranžuotes. Pavyzdžiui, dažnas obojų kvinteto repertuaro kūrinys yra M. K. Čiurlionio styginių kvarteto III dalies – menueto – aranžuotė. Ši dalis taip puikiai tinka obojų kvinteto sudėčiai, kad visur, kur ją grojame, sulaukiame labai šiltų atsiliepimų.

Kadangi jau ir kolegos iš užsienio prašo šio menueto natų, kilo mintis

aranžuotę išleisti.

– Robertai, esate įkūręs itin retos sudėties ansamblį – obojų kvintetą. Kaip gimė šis kolektyvas?

R. B.: Aš nuolat analizuoju obojaus šeimos instrumentų galimybes (tai susiję ir su mano mokslo darbu, kurį rašau studijuodamas doktorantūroje), tad pirminis ansamblio įkūrimo motyvas ir buvo šis. Obojus Lietuvoje gyvuoja tik kiek daugiau kaip 100 metų, todėl tokio ansamblio čia niekada anksčiau nėra buvę. Užsienyje esu girdėjęs panašių ansamblių, tad nusprendžiau įkurti obojų šeimos ansamblį ir čia. Pradinė ansamblio sudėtis buvo du obojai, meilės obojus (d’amore) ir anglų ragas, pirmasis mūsų pasirodymas įvyko 2007 m. gegužę Stasio Vainiūno namuose. Tai buvo tarsi netiksli styginių kvarteto analogija, nors diapazono prasme toks ansamblis siauresnis. Po dvejų metų į ansamblį įtraukėme giminingą instrumentą fagotą, kuris gali atlikti visaverčio boso funkciją. Kiek teko domėtis, visiškai tokios pat sudėties ansamblio niekur nėra.

Kas dvejus metus organizuoju Tarptautinį obojininkų festivalį, kuris šįmet numatytas rudenį. Keletą programų planuojame atlikti obojų kvinteto sudėtimi. Taip pat turiu idėją festivaliui sudaryti tarptautinį obojų kvintetą, kuriame grotų penki skirtingų šalių atlikėjai, su šiuo ansambliu ketiname uždaryti festivalį.

– Koks obojų kvinteto repertuaras?

R. B.: Grojame daug šiai sudėčiai pritaikytų, t. y. perdirbtų, kūrinių.

Kai kurias aranžuotes darau pats, o pačioje pradžioje daug padėjo ir žmona Vaida. Dabar jau turime sukaupę pakankamą repertuarą, grojame nemažai mums specialiai parašytų lietuvių kompozitorių Augustino Savicko, Liaudos Vaitkūnaitės, Zitos Bružaitės, Vaidos Striaukaitės-Beinarienės, Algirdo Briliaus, Jono Švedo kūrinių.

Algirdas Martinaitis pritaikė 3 dainas obojų kvintetui su vokalu. Porą kartų dalyvavome tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija“, todėl nemažai kompozicijų mums parašė ir užsienio kūrėjai.

– Robertai, Jūs turite stebėtinai daug įvairios veiklos: koncertuojate solo, su ansambliais ir orkestrais, organizuojate

konkursus, festivalius, obojininkų čempionatą, dirbate mokytoju bei dėstytoju, studijuojate doktorantūroje. Ar iš šio sąrašo išskirtumėte vieną artimiausią ir svarbiausią sritį?

R. B.: Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Man svarbiausia šeima, bet ir visa kita ne mažiau svarbu, viena veikla papildo kitą. Dirbant su vaikais atsiskleidžia vieni dalykai, su studentais – kiti. Turbūt pasakyčiau, kad paprasčiausia groti solo, kadangi tuo metu visą situaciją valdau aš pats, esu atsakingas tik už save. O grojant mokiniui ar studentui, kaip ir kiekvienam pedagogui tenka jaudintis, nerimauti. Pedagoginiame darbe svarbu neskaičiuoti darbo valandų ir nedirbti vien dėl materialaus atlygio. Kartais ir man tenka vėliau grįžti namo, paskirti daugiau energijos mokiniams. Padirbęs su studentais 9–10 val. per dieną, pailsiu 20 minučių grodamas savo instrumentu. Taigi šiandien solinį atlikimą galbūt labiausiai išskirčiau. Konkursų, čempionato, festivalio organizavimas tapo tarsi hobiu, kuris papildo profesinę veiklą.

– Ar yra žmonių, kuriems galėtumėte padėkoti už tai, kas šiandien esate?

R. B.: Aš jaučiuosi labai laimingas, nes užaugau puikioje aplinkoje.

Esu labai dėkingas savo tėvams ir seneliams, kurie man nupirko pirmąjį obojų. Savo šeimai, vaikučiams, nuostabiai žmonai, su kuria puikiai bendradarbiaujame. Visa tai suteikia

labai stiprų impulsą tolesnei veiklai.

Taip pat esu dėkingas savo pedagogams, iš kurių gavau daug žinių. Tai mano mokytojas Vytautas Masteika, dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje doc. Romualdas Staškus.

Doktorantūroje specialybės dėstytojas yra prof. Algirdas Vizgirda, su kuriuo nuo 2000-ųjų groju kamerinės muzikos ansamblyje „Musica humana“. Iš tiesų šio žmogaus dėka ir atradau didžiuosius profesionalumo kelius: jis suteikė daugybę galimybių groti solo, ieškoti, perdavė gausybę žinių. Prof. Vizgirda į Lietuvą buvo pasikvietęs vieną žymiausių obojininkų Jeaną-Louis Capezzali, pas kurį aš vėliau mokiausi Prancūzijoje.

Nuvykęs ten sužinojau ir išmokau labai daug, didžiąją dalį ten įgytų žinių dabar perduodu savo studentams.

Taigi Lietuvoje praktiškai tęsiu prancūziškosios mokyklos tradiciją. Taip pat noriu padėkoti daugeliui savo scenos partnerių ir draugų, su kuriais kartu sukuriame nuostabių muzikinių akimirkų.

V. B.: Labiausiai jaučiuosi dėkinga savo šeimai – tėveliams ir seneliams, kurie pasiryžo mane nuo penkerių metų vežioti į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Mano močiutė visada pabrėždavo, kad tai ypatinga mokykla, skirta tik labai talentingiems vaikams, tad aš turiu labai stengtis ir daug dirbti. Iš tiesų esu dėkinga šiai mokyklai, išugdžiusiai ne tik meilę

muzikai, bet ir darbštumą, ryžtą tobulėti, siekti geresnių rezultatų. Esu dėkinga savo vyrui Robertui už tai, ką mes kartu kuriame ir kuo kartu gyvename. Esu dėkinga dviem savo dėstytojams – prof. Juliui Juzeliūnui, pas kurį baigiau bakalauro studijas, ir prof. Vytautui Barkauskui, kuris buvo mano magistro darbo (pirmojo simfoninio kūrinio) vadovas. J. Juzeliūnas buvo labai šiltas ir rūpestingas žmogus, be galo išmintinga asmenybė, puikus savo srities žinovas. Net ir dabar ką nors rašant ir susiduriant su abejonėmis, atmintyje iškyla profesoriaus patarimai, kurie ir šiandien labai padeda. Iš V. Barkausko gavau itin vertingų instrumentuotės žinių.

– Vaida, kokiais kūrybiniais darbais gyvenate šiandien?

V. B.: Rašau operos tęsinį. Opera „Šventavartė“ prieš porą metų buvo atlikta Anykščiuose, tuometinėje Lietuvos kultūros sostinėje. Organizatoriai norėjo, kad operos kūrėjai ir atlikėjai būtų arba patys kilę iš Anykščių, arba vienaip ar kitaip su jais susiję. Kadangi mano senelis kilęs iš Anykščių, su džiaugsmu ėmiausi užsakymo bendradarbiaudama su Sauliumi Šiaučiuliu. Opera pagal Antano Vienuolio legendą „Šventavartė“ buvo parodyta Dainuvos slėnyje. Šiemet festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatoriai pasiūlė šią operą praplėsti. Ji papildoma Justino Marcinkevičiaus tekstu iš dramos „Mindaugas“, prisideda naujas personažas – karalius Mindaugas. Naujoji opera „Mindaugo Lietuva“ ypatinga ir tuo, kad joje ryškūs džiazo motyvai, orkestre groja operos bendraautoris Saulius Šiaučiulis su džiazo kvartetu.

Operos premjera įvyks liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną.

Taip pat neseniai baigiau rašyti varinių pučiamųjų instrumentų trio tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Druskomanija“. Džiugu, kad šįmet vėl tenka dalyvauti festivalyje, nes jam rašant kūrinius galima sau leisti paeksperimentuoti, išbandyti įvairias instrumentų galimybes.

– Ačiū už pokalbį. n

Laureatai

Muzikos barai / 35

Pedagogai Kamilė DANILEVIČIŪTĖ

M

aždaug kas penkerius metus – naujas simfoninio orkestro dirigentas.

Ir ne bet koks, o toks, apie kurį išgirsta ne tik Lietuva. Toks maestro Juozo Domarko – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros vedėjo, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovo (nuo 1964 m.) – darbo ritmas. Visi jo mokiniai skirtingi, bet kiekvienas iš savo mokytojo sužino, kad „dirigavimas – tai ne pantomima virš skambančios muzikos“, taip pat daug kitų tiesų.

Modestas Pitrėnas dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui per Vilniaus festivalį. Tikrą benefisą su šiuo orkestru dar vasario mėnesį surengė Modestas Barkauskas. Dainius Pavilionis eina vyriausiojo dirigento pareigas Klaipėdos

valstybiniame muzikiniame teatre, o šių metų balandžio 30 ir gegužės 2 d.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo Giuseppe Verdi operą „Ernanis“. Mantas Jauniškis debiutavo kaip Baroko operos teatro

Muzikos barai / 36

Mokinys neturi kartoti mokytojo Juozas Domarkas apie dirigavimo mokymą ir savo mokinius

orkestro dirigentas, parengė Georgo Friedricho Händelio oratoriją ,,Prisikėlimas“, kurios premjera įvyko kovo 14 d. Valdovų rūmuose. Visi šie per pastaruosius dvylika metų į Lietuvos scenas žengiantys simfoninės

muzikos dirigentai – Juozo Domarko mokiniai.

Pats kadaise dirigavimo mokyklą išėjęs puikių pedagogų klasėje ir kursuose, maestro dabar patyrimą perduoda jaunimui ir sako: „Mokinys neturi kartoti mokytojo. Mano pareiga apsaugoti mokinius nuo blogo skonio, nuo atviro grubumo, nuo netašyto požiūrio į muzikos kūrinį, išmokyti neatmestinai dirbti, kad ir ko jie imtųsi.“ Jie visi nutolę vienas nuo kito maždaug vienodu metų skaičiumi.

D. Pavilionis ketveriais metais jaunesnis už M. Pitrėną, M. Barkauskas ir M. Jauniškis – penkeriais metais jaunesni už Dainių. „Modestui Pitrėnui šiemet bus keturiasdešimt, jaunesniesiems – apie trisdešimt. Kodėl jie tokie „seni“?

Todėl, kad visi iki simfoninio dirigavimo studijų yra baigę po vieną aukštąjį muzikos mokslą. Aš matau mažai galimybių išmokyti diriguoti žmogų, kuris ateina baigęs tik muzikos mokyklą ar konservatoriją būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Tokio jaunuolio galvelėje, be galimo talento, vargu ar dar ko nors yra. O talentas be žinių ir darbo ir tėra talentas, kurį vargu ar kas įvertins. Nori nenori, pir-

mąją studijų pakopą ir magistrantūrą žmogus baigia turėdamas 25 metus.

Taip ir eina tas laikas. Besiruošiantis tapti dirigentu žmogus turi būti pakankamai išsilavinęs ir subrendęs. Ir pageidautina, kad kurioje nors muzikos srityje būtų bent šiek tiek labiau išprusęs“, – aiškina J. Domarkas.

reikalingų savybių. Jeigu groju kokiu nors instrumentu, aš dar ne dirigentas. Bet patekau į pučiamųjų orkestrą, dabartinio „Trimito“ užuomazgą. Kolegos žinojo, kad domiuosi dirigavimu, pasiūlė pabandyti, pamatė, jog galiu diriguoti. Iki išvykdamas studijuoti į tuometį Leningradą trejus metus dirbau vyriausiojo dirigento padėjėju.

Kiekvienas į šią sritį ateina individualiai. Vaikinus, apie kuriuos kalbame, kaip minėjau, sieja tai, kad jie mokėsi chorinio dirigavimo, baigė magistrantūrą. M. Pitrėnas – net aspirantūrą (dabar – doktorantūra). Buvo galima įsitikinti, kas ko vertas – nueiti į egzaminą, dar kur nors pamatyti juos diriguojančius.

Kitas būtinas dalykas prieš pradedant diriguoti – turėti bent elementarų teorinį bagažą, nusimanyti apie instrumentų savybes ir galimybes, gerai pažinti muzikinę literatūrą, nors tą aukso fondą, kurį publika nori girdėti ir kuris dažniausiai skamba koncertų salėse visame pasaulyje, ypač Europoje.

Būsimasis dirigentas turi būti lygiavertis pedagogo pašnekovas. Jeigu vienas kalba apie ratus, o kitas apie batus – perspektyva abejotina.

– Ar sunku parengti dirigentą?

– Čia abejotinas supratimas. Galime kalbėti ir apie Vladimirą Ashkenazy, ir apie velionį Mstislavą Rostropovičių, ir apie Yehudi Menuhiną, net Placido Domingo padiriguoja orkestrui. Bet rezultatas – šiaip sau.

Gal tai daugiau asmeninių ambicijų pakutenimas.

Dirigavimas, kaip visos kitos muzikos atlikimo rūšys, yra studijos.

Reikia mokytis, išmanyti, žinoti specifinius reikalavimus, išlavinti dirigavimo techniką taip pat, kaip ir pirštų lakstymą klaviatūra. Tūpčiojimas ir linkčiojimas nereiškia, kad esi A. Toscanini.

Specialaus pasirengimo neturintys muzikantai dažniausiai vadovauja kameriniams orkestrams. Ten nėra taip sunku, galima net galva padiriguoti. Vadovauti dideliam simfoniniam, operos teatro orkestrui reikia patirties, žinių, specialių studijų, pagaliau – dirigavimo technikos.

O kad garsiu dirigentu tapo A. Toscanini, kuris šios profesijos nesimokė, tai tokia reta išimtis, apie kurią geriau nė nekalbėti. Tai tiesiog Dievo dovana – žmogus gimė su sparniukais. Bet anaiptol ne visiems tie sparniukai užauga – ne kartą yra buvę, kad garbę bei pripažinimą pelnęs instrumentininkas, sumanęs atsistoti prie simfoninio orkestro pulto,

– Dabar dirigentais neretai tampa instrumentininkai, specialiai dirigavimo nestudijavę. Pavyzdžiui, Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja Sergejus Krylovas, kuris yra smuikininkas.

Modestas Pitrėnas Modestas Barkauskas Mantas Jauniškis

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Dainius Pavilionis

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Labai sunku. Čia daug povandeninių uolų. Vienas sunkiausių darbų – pastebėti žmogų, kuris, tikėtina, išlaikys didžiulę studijų įtampą, išsaugos tą savo gabumą, gyslelę, kuri tokia būtina dirigentui. Antraip gali dirbti metų metus, gaišti laiką, bet rezultato nebus.

Deja, tokių atvejų pasitaiko ne taip jau retai. Vis dėlto mes nepatiriame didelių pralaimėjimų, nes ruošiame nedaug dirigentų: kraštas nedidelis, tokios srities specialistų paklausa ribota. Nelabai sunku ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek mums reikia dirigentų. Žmonės į dirigentų gildiją patenka įvairiai. Muzikiniuose teatruose ne kartą yra buvę, kad pianistas akompaniatorius, dirbantis su solistais, choru, susidomi dirigavimu. Taip kadaise iškilo mūsų Algis Žiūraitis, kuris vėliau išvažiavo studijuoti į Maskvą. Taip dirigentu tapo ir Arturo Toscanini – jis atėjo iš violončelių koncertmeisterių. Kolegos, žinodami, koks jis įvairiapusis, susirgus dirigentui pasiūlė vadovauti spektakliui.

Taip prasidėjo A. Toscanini legenda.

Dirigentą galima išmeškerioti ir kaip karosą iš tvenkinio: būna, kad kas nors pastebi gabų violončelininką, smuikininką, pianistą, turintį ir pedagogo gabumų. O dirigentas – tai būsimasis pedagogas, nori jis to ar nenori. Gal pirmiau netgi ne interpretatorius, o pedagogas.

Visi mano šios kartos mokiniai dirigentai – buvę chorvedžiai. Studijuodami chorvedybą jie turėjo tam tikrų ambicijų pereiti į aukštesnes studijas – operos ir simfoninį dirigavimą, patys rodė iniciatyvą. Tai dar vienas atvejis, kaip pamatome dirigentą – jo paties iniciatyva. Sprendžiu pagal save – kas ten mane būtų labai pastebėjęs, pamatęs, kad turiu dirigentui

Jis sako: pirmiausia reikia būti muziku, gerai jausti ir išmanyti muziką, o dirigavimas ateis savaime.

Muzikos barai / 37

Pedagogai atsiduria klouno vietoje. Iš pagarbos jam muzikantai stengiasi pagroti, niekas neprieštarauja, bet tik tiek ir ne daugiau.

– Jūs mokėtės pas legendinius mokytojus Ilją Musiną, Igorį Markevičių. Pastarasis savo mokinius versdavo išmokti kūrinius atmintinai ir diriguoti mintyse neskambant jokiam instrumentui...

– Igoris Markevičius Maskvoje buvo surengęs net keturių mėnesių kursus. Iš visos SSRS buvo surinkta šešiolika mokinių. Tuometei Leningrado konservatorijai atstovavome dviese – aš ir dar vienas vaikinas iš kitos klasės.

Tokia I. Markevičiaus metodika – treniruodamas atmintį turi diriguoti tyloje. Labai sunkus metodas – mirtinoje tyloje tavyje turi skambėti muzika. Jeigu suklydai, tuoj pat mokytojas tave „nurašo“.

– Ar nebandote tokio metodo taikyti mokydamas savo studentus?

– Ne, jis nebūtinas. Turiu kitokių metodų, bet esu labai dėkingas I. Markevičiui, kad išmokė ir tokio.

Aš daugiausia vadovaujuosi I. Musino pedagoginėmis nuostatomis. Jis garsus tuo, kad apibendrino dirigavimo anarchiją ir sukūrė tam tikrą mokyklą. Aš, dabar jau pats turėdamas penkiasdešimties metų dirigavimo praktiką, galiu patvirtinti: jam tai išties pavyko. Ir I. Musinas ne tik iš mandagumo vadinamas legenda – jis iš tikrųjų yra vienas didžiausių šios srities meistrų pasaulyje.

Jo metodikos esmė – išorinė minties raiška. Dirigentas turi rankomis parodyti muzikantams viską taip, kad jie suprastų, kad jam nereikėtų kalbėti. Pliurpimas per I. Musino pamokas buvo griežtai uždraustas – viską turi parodyti. Jeigu kas nors nepavyksta, vadinasi, kai ko dar neperėmei, neišmokai. Turi būti išraiška, plastika, tačiau ne baletas ir ne pantomima virš skambančios muzikos. Tavo letenėlės turi iškviesti muziką, išprovokuoti.

Be to, muzika turi turėti tam tikrą charakteristiką, skambėti pagal tavo rankas, akis, veidą, viso tavo kūno konstrukciją. Mokantis diriguoti reikia ypač lavinti rankų techniką, kad galėtum išreikšti net smulkiausias partitūros nuorodas. Juk kompozitoriai prirašo būtų ir nebūtų dalykų, ir

Muzikos barai / 38

viską reikia įgyvendinti taip, kad ne tik dirigentas suprastų, ką kompozitorius parašė, bet kad aiškiai rankomis tai perduotų visiems grojantiesiems. Scenoje sėdi šimtas žmonių, ir jei kiekvienas pradės individualiai traktuoti kokį nors ritenuto, fermatą arba crescendo, iš to nieko neišeis. Bus šnipštas, garsų rinkinys, neturintis nieko bendra su ta partitūra.

Iljos Musino mokykla nukreipta į tai.

– Ar egzistuoja J. Domarko dėstymo metodai, mokymo stilius, principai?

– Nesukūriau kokio nors specialaus metodo. Tik didžiuojuosi, kad turėjau du tokius skirtingus mokytojus, išėjau dvi kontrastingas mokyklas pas du labai gerus pedagogus – I. Musiną ir I. Markevičių. Man pavyko išlaikyti atmintyje iš šių pedagogų gautą ne tik meninę, bet ir pedagoginę informaciją, visą jų mokymo metodiką ir medžiagą. Kai pačiam tenka mokyti, visi šie stebėjimai labai padeda, turiu ką savo mokiniams pasakyti. Ir kai jie patys dabar jau turi praktikos, mato, kad visa tai nėra nieko nevertas patyrimas.

– Kokie Jūsų mokiniai? Ką apie juos galėtumėte pasakyti?

– Visi jie skirtingi, į dirigavimą atėję savo keliais, bet visi buvę chorvedžiai, turintys aukštąjį išsilavinimą, taigi jau paragavę dirigavimo košės.

Modestas Pitrėnas pas mane mokėsi bene ilgiausiai – devynerius metus.

Jis – inteligentiškas, plataus akiračio žmogus, jau sukaupęs nemenką dirigavimo patirtį. Dar būdamas šešiolikos įkūrė kamerinį chorą „Psalmos“, su kuriuo išmaišė Europą, gastroliavo JAV, laimėjo ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Be to, dėstė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, vadovavo jos auklėtinių chorui, išleido liturginį bendruomenės giesmyną. Tokie dalykai formuoja asmenybę ne tik muzikine, bet ir filosofine, dvasine prasme.

M. Pitrėnas – taktiškas. Niekada nesu girdėjęs iš jo šiurkštesnio posakio, grubesnės reakcijos, nors per devynerius metus tikrai buvo progų pamatyti. Visa tai atsiliepia diriguojant.

Dirigento požiūris eina per jo paties imlumą, per jo akumuliatorius. Jeigu

tie akumuliatoriai veikia, iškart eina impulsai kitiems – klausytojams, chorui, orkestrui.

Prisimenu, 2003 metais Katovicuose (Lenkija) Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse M. Pitrėnas laimėjo ne tik aukso medalį, bet ir orkestro simpatijų prizą – muzikantai iš visų konkurso dalyvių išsirinko būtent jį.

Jeigu jis laimėjo orkestro simpatijas Katovicuose, galima tikėtis, kad laimės jas ir kitur.

Tai byloja ir jo darbas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kritikų ir publikos puikiai įvertinti solidūs W. Lutosławskio, L. van Beethoveno, R. Schumanno, G. Mahlerio, C. Debussy simfoninių kūrinių atlikimai, daugybė sekmadieninių programų visai šeimai.

Kitas mokinys – Dainius Pavilionis. Jis šiek tiek kitoks nei M. Pitrėnas.

Aštresnio charakterio, griežtesnis, nekantresnis, kartais gal net treptelintis koja. Tai tipiškas „kietas“ kolektyvo vadovas, nepakantus rutinai, apsileidimui, profesinėms klaidoms. Jis reikalauja kūrybinės disciplinos iš atlikėjų, o dar reiklesnis sau. Labai darbštus, visada gerai žino, ko nori, išmano medžiagą, kurią diriguoja, stilistiką. Ir ne dėl to, kad mano mokinys, o dėl to, kad pats labai smalsus, darbštus, imlus, paslankus.

Dabar D. Pavilionis yra Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas, ne kartą dirigavo ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Be to, D. Pavilionis yra dviejų dirigentų konkursų Lenkijoje laureatas, 2006 metais Balstogėje laimėjo trečiąją premiją tarptautiniame W. Lutosławskio konkurse, iš keturiasdešimties buvo trečias. Nuo to laiko jis gana populiarus Lenkijoje, nuolatos kviečiamas ten diriguoti ir, kiek man žinoma, lenkų simfoninių orkestrų yra labai mėgstamas.

Dainius daug ką diriguoja atmintinai, net didžiules partitūras. Mane apstulbino, kai jis prieš keletą metų atmintinai dirigavo grandiozinę Sergejaus Rachmaninovo Antrąją simfoniją. Laikau save gerai pažįstančiu rusų klasikinę muziką, dėl S. Rachmaninovo mane apgauti sunku ir

turiu pasakyti, kad aukščiausiu balu vertinu tai, ką tuo metu padarė D. Pavilionis, diriguodamas mūsų Nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Dar vienas mokinys – Modestas Barkauskas. Jis turėjo gal kiek mažiau praktikos, nes dar tik pradeda savo kelią. Kai M. Pitrėnas paliko Balio Dvariono muzikos mokyklos moksleivių orkestrą ir direktorė manęs paklausė, ką pasiūlyčiau į jo vietą, rekomendavau M. Barkauską. Sako, kad vaikai jį pamilo taip pat, kaip ir jo pirmtaką M. Pitrėną, jie labai sėkmingai dirba. Šis žmogus yra dar kitokio charakterio. Uždaresnis, labai susikoncentravęs į save, visada žvelgiantis skvarbiu žvilgsniu, ir niekada nesuprasi, ką jis galvoja, bet tai nereiškia, kad negalvoja. Viską mato, viską akumuliuoja, viską žino, viską greitai tvarko, nepaprastai darbštus ir muzikine prasme labai lankstus.

Neblogai skambina fortepijonu, gerai išmano ir vadinamąjį populiarųjį žanrą, jaučia stilistiką. O svarbiausia, kad iš prigimties turi dirigentui taip reikalingas plastiškas ir išraiškingas rankas – man net nereikėjo labai kištis į jo rankų plastiką, tik sutvarkyti specifinius technikos įgūdžius, kurie būtini diriguojant simfoniniam orkestrui.

M. Barkauskas jau turėjo ne vieną koncertą su Kauno simfoniniu orkestru, dirigavo ne vieną spektaklį Klaipėdos muzikiniame teatre („Traviatą“, „Šikšnosparnį“, „Sevilijos kirpėją“), Nacionaliniame operos ir baleto teatre statė baletą „Karmen“ pagal G. Bizet muziką. O vasario mėnesio koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje galima vadinti jo benefisu: dirigavo rimtą programą – R. Ščedrino, G. Bryarso, J. Brahmso kūrinius. Tai kaip dirigento vizitinė kortelė, kurią jis pateisino ir gavo tolesnės karjeros akcijų.

M. Barkauskas dar neturėjo progos nuvykti į kokį rimtesnį dirigentų konkursą, bet kai tik pasitaikys proga, tikiu, būtinai tai padarys. Į sceną žengia ir Mantas Jauniškis – jis jau turėjo kelis pasirodymus, susitikimą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Šv. Kristoforo

kameriniu orkestru, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Palyginti su trimis minėtais mokiniais, M. Jauniškis būtų ketvirto tipo – šaltesnio būdo, bet jo šaltumas reiškiasi išoriniu pavidalu, o ne viduje. Viduje jis muzikantas, inteligentiškas žmogus, išaugęs geroje aplinkoje, gavęs gerą išsilavinimą, gerai pasirengęs teoriškai. Žinant Manto darbštumą, galima tikėtis vis daugiau jo pasirodymų.

Labai džiaugiuosi visais savo mokiniais. Dar sykį pabrėžiu, kad visi jie skirtingi, ir reikia turėti gerą psichologo įžvalgą ir filologo iškalbą, kad tiksliai juos apibūdintum. Bet viena būdinga visiems: jie nepaprastai darbštūs ir imlūs, smalsūs, uolūs, aktyvūs, juk dirigentas turi viską žinoti, matyti, mokėti pateikti save.

– Jūs stebite savo mokinių koncertus, juose dalyvaujate. Na, į Klaipėdą gal nevykstate?..

– Nuvažiuoju ir ten.

– Jei net į Klaipėdą nuvykstate, tai į koncertus ar spektaklius Vilniuje – juo labiau. Pamenu, per vieno Jūsų mokinio diriguojamą koncertą sėdėjau priešais Jus ir girdėjau komentarus, kuriuos sakėte žmonai: „Na, ką čia jis liurlina, čia turi būti jėga ir veržimasis...“ Ar tą patį pasakote ir jiems?

– Pasakau. Nedetalizuoju, bet pasakau, įspėju, jei pastebiu manieringų, nereikalingų dalykų.

Tačiau, kaip sakoma, po peštynių kumščiais nemosuojama. Žmogų išleidai į gyvenimą, ir toliau jis kapstosi savarankiškai. Per daug kištis negalima. O įspūdžiais su žmona juk galiu pasidalyti.

Beje, kol I. Musinas buvo gyvas, o aš dažnai nuvažiuodavau diriguoti į Leningrado filharmoniją, jis po kiekvieno koncerto pastatęs mane į kampą kaldavo – tas negerai, aną negerai padarei...

– Jūs dvidešimt aštuonerių gavote orkestrą – gal jis ir nebuvo dovanėlė, teko pasidarbuoti, ir dar su įvairiausiomis peripetijomis, kol šį bei tą nulipdėte.

Tačiau vis dėlto tai buvo dirigento postas. O ką daryti dabartiniams jauniems dirigentams – viskas tarsi jau užimta. Ar nesijaučia jie kaip ir neturintys vietos?

tuvos valdžios pasiūlymą būti Filharmonijos simfoninio orkestro vadovu, negi turėjau prieštarauti? Žinoma, jeigu tuo metu jau būčiau įsitaisęs kur nors Kirovo (dabar Marijos) teatre ar kitame kolektyve, gal ir būčiau pagalvojęs, ar verta grįžti į Lietuvą. Iš ten mano karjera visai kitaip būtų atrodžiusi negu iš čia. Lietuvoje aš buvau uždarytas – jokio tuometės SSRS respublikos orkestro neišleisdavo į užsienio gastroles. Tik 1986 metais, kai prasidėjo pertvarka, viskas šilo ir nelabai ką begalėjo sulaikyti, pirmą kartą mums buvo leista išvykti į Prancūziją. Bet man tada jau buvo penkiasdešimt metų...

Sakoma, kad kiekvienam vaisiui – savas metas. Arba savas daržas. Ir nieko nepadarysi. Daug lemia laimė, sėkmė, galimybė, net atsitiktinumas.

Anuomet, beveik prieš pusę amžiaus, tuomečio Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimą gavau aš, o ne kas kitas. Manau, kad kiekvienam žmogui, jeigu jis ko nors profesiškai vertas, ateis savo laikas. Apie kompozitorius kartais sakoma: „Nepelnytai užmirštas.“ Bet per savo didžiulę praktiką sau pakoregavau šį teiginį: „Jeigu pamirštas, vadinasi, šiek tiek pelnytai.“ Net garsiųjų kompozitorių, pavyzdžiui, P. Čaikovskio, L. van Beethoveno – kiek kūrinių nežinome?!

Arba žinome tik mes, kurie bibliotekose kapstomės. Bet pakapstome, pakapstome ir kai ką vėl užverčiame.

Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų profesijos atstovus. Jeigu vieną, antrą, penktą kartą esi užmirštas, vadinasi, yra kažkas, kas leidžia tave atidėti kitai dienai. O tos dienos taip slenka, kad galiausiai lieki nepastebėtas.

Jeigu žmogus talentingas, darbštus, sukalbamas, paslankus, jis neliks nepastebėtas. Ir aš tikiu, kad mano mokiniai nebus užmiršti. Be to, jie ir dabar jau matomi! Gal šioje vietoje derėtų priminti, kad M. Pitrėnas, neturėdamas nė keturiasdešimties, jau pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją?! n

– Sunku pasakyti, kas blogiau, kas geriau. Tuomet, kai aš, baigdamas Leningrado konservatoriją, gavau Lie-

Muzikos barai / 39

Sukaktis

Algimantas Raudonikis: Graþiausià dainà dar sukursiu

– Operos solisto Vlado Bagdono teigimu, Jūs esate pats populiariausias žmogus Lietuvoje, o estradinės muzikos atlikėjas Valdemaras Frankonis nurodė tris ryškiausias mūsų šalies žvaigždes – M. K. Čiurlionį, A. Sabonį ir A. Raudonikį.

Ar dažnai esate atpažįstamas gatvėje?

– Anksčiau atpažindavo dažniau, tačiau ir dabar užkalbina, dažnai pasišnekame troleibuse. Tiesa, tai daugiau vyresnės kartos žmonės. Jaunimui šiais laikais kiti dalykai rūpi, „bumčikų“ mada atėjo ir kol kas niekur neišėjo.

– Ar galima sakyti, kad kadaise A. Raudonikis turėjo tikros žvaigždės statusą?

– Ne, ne, ne – didžiausio populiarumo laikais tarp mūsų žvaigždžių nebuvo. Galbūt tokį statusą turėjo sportininkai, bet tik ne muzikantai.

Tik vėliau, kai žvaigždė dingo iš vėliavos, dainininkai žvaigždėmis pasidarė (juokiasi).

– Esate užsiminęs, kad muzikos pradėjote mokytis gana vėlai – būdamas 18-os. Tačiau jau po ketverių metų atsidūrėte tarp Lietuvos valstybinės konservatorijos studentų. Šiais laikais to padaryti nebūtų įmanoma. Kaip pavyko Jums?

Laurynas BUTKAUSKAS „ŠVELNUMAS“, PASKUTINIS TANGO“, „LAUKSIU TAVĘS ATEINANT“, „MYLIMOS AKYS“, „DAR ŠIRDYJE NE SUTEMA“... KOMPOZITORIAUS ALGIMANTO RAUDONIKIO ŠLAGERIŲ PAVADINIMUS GALIMA VARDINTI ILGAI – KARTU SU ŠIOMIS DAINOMIS IŠAUGO NE VIENA MŪSŲ ŠALIES KARTA, JŲ MELODIJOS IR POETŲ SUKURTI ŽODŽIAI Į ATMINTĮ ĮSTRIGO NET IR TIEMS, KURIE SAVĘS NELAIKO LIETUVIŠKOS ESTRADOS GERBĖJAIS. TAI – NEMIRTINGA KLASIKA, KURIOS AUTORIUS SAUSIO 30 D. PAMINĖJO GRAŽŲ 80 METŲ JUBILIEJŲ. PROGŲ PASVEIKINTI KOMPOZITORIŲ TURĖJO ĮVAIRIŲ LIETUVOS KAMPELIŲ GYVENTOJAI – KARTU SU VALSTYBINIU PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRU „TRIMITAS“ IR SOLISTAIS A. RAUDONIKIS SURENGĖ KONCERTINĮ TURĄ PO ŠALIES REGIONUS. RENGINIŲ CIKLAS BUVO VAINIKUOTAS BALANDŽIO 24 D., KAI AUTORINIS KOMPOZITORIAUS VAKARAS „SKINSIU RAUDONĄ ROŽĘ“ VYKO LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE. A. RAUDONIKIS YRA SUSKAIČIAVĘS, KAD PER SAVO GYVENIMĄ SUKŪRĖ APIE 700 KŪRINIŲ. NET 500 IŠ JŲ SUDARO DAINOS, ILGAINIUI TAPUSIOS VIZITINE KOMPOZITORIAUS KORTELE. DALIS IŠ JŲ Į GARSO LAIKMENĄ VISAI NESENIAI BUVO ĮRAŠYTOS IŠ NAUJO: JUBILIEJAUS IŠVAKARĖSE „TRIMITO“ ORKESTRAS KOMPOZITORIUI ĮTEIKĖ DOVANĄ – KOMPAKTINĘ PLOKŠTELĘ „KUR AUKŠTAS KLEVAS“. JOJE – 22 ŠLAGERIŲ MEISTRO DAINOS IR JAS ATLIKUSIŲ DAINININKŲ PALINKĖJIMAI. SU KOMPOZITORIUMI A. RAUDONIKIU KALBĖJOMĖS PRABĖGUS SAVAITEI PO NAUJOS KOMPAKTINĖS PLOKŠTELĖS PASIRODYMO.

Muzikos barai / 40

– Prisipažįstu, kad prieš vykdamas iš Joniškio į sostinę labai dvejojau dėl savo galimybių tapti muzikantu. Iš mokytojų šiokius tokius pagrindus buvau gavęs, su muzikos raštu susipažinęs, tačiau bendras supratimas buvo menkas. Tiesa, rašyti dainelių tai netrukdė, todėl stodamas į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją mokyklą jų atsivežiau net 20. Prisimenu, kad pats stojimas buvo gana komiškas.

Kai paklausė, kokius kompozitorius mėgstu, tai ir pradėjau vardinti tų laikų šlagerių kūrėjus: Dunajevskis, Blanteris, Solovjovas-Sedojus... O kai grojau Clementi sonatiną, man ėmė dalinti patarimus – čia reikėtų legato, o čia – staccato. Aš žiūriu akis išplėtęs – juk pirmą kartą gyvenime tokius terminus girdžiu! Vis dėlto mane priėmė, ir daugiau dėl savo pasirinkimo nebedvejojau. Taip ir baigėsi mano ekonomisto karjera – juk apsidrausdamas buvau įstojęs ir į Vilniaus universitetą...

– Supratote, kad esate savo kelyje?

– Taip. Tačiau studijuodamas Tallat-Kelpšos mokykloje dar rašiau

vadinamą rimtąją muziką. Dainelę sukūriau tik vieną – „Laiškelį melsvą spaudžiu prie krūtinės“. Baigiamajam egzaminui parašiau styginių kvartetą ir viskas klostėsi tarsi automatiškai – įstojau į konservatoriją.

– Kaip pasukote link estradinės muzikos?

– Konservatorijoje mokiausi pas Eduardą Balsį, kuriam estradinė muzika taip pat nebuvo svetima. Būdamas ketvirtame ar penktame kurse parodžiau jam savo pjesę „Rumba“.

Profesorius pagyrė, o netrukus ją jau įrašė Lietuvos radijo orkestras. Dar mokydamasis pradėjau dirbti Liaudies meno rūmuose – dabartiniame Lietuvos liaudies kultūros centre. Susipažinau su ansamblių, chorų, orkestrų vadovais, kurie vieningai tvirtino: trūksta repertuaro. Ėmiau kurti ir nejučia visas panirau į estradą. Kas čia žino – jei ne tos darbinės aplinkybės, galbūt ir būčiau likęs prie rimtosios muzikos. Juk kai įstojau į Kompozitorių sąjungą, buvau ir Baladę simfoniniam orkestrui parašęs, ir kitų kūrinių...

– Nuo ko prasideda A. Raudonikio dainos gimimas – melodijos ar žodžių?

– Dauguma geriausių dainų išaugo iš muzikos. Tik vėliau, kai melodija jau būdavo sukurta, poetams sakydavau, apie ką reikia parašyti. Temą sugalvodavau pats, o jiems tekdavo laužyti galvas. Pamenu, vieną sykį Algimantui Baltakiui nusiunčiau vadinamąją dainos „žuvį“ ir įrašą, kur melodija buvo pagrota fortepijonu.

Sulaukiau atsakymo: „Vyruti, juk ta muzika netelpa į jokius poetikos rėmus!“ Aš savo ruožtu ėmiau aiškinti, kad man poetika nesvarbi – reikia teksto. Ir ką jūs manot – netrukus tekstas buvo. Tiesa, yra ir tokių atvejų, kai pirma atsirado tekstas, o tik vėliau jam pritaikyta muzika. Viena iš tokių dainų – „Kur aukštas klevas“ pagal Petro Gaulės eiles. Tačiau čia daugiau išimtis nei taisyklė.

– Ar vis dar kuriate?

– Šį tą parašinėju. Va ir autoriniam koncertui kai ką sukūriau. Tačiau ten žmonėms svarbiausias vadinamasis auksinis fondas. Reikia, kad dainos keltų prisiminimus, kad publika jaustų malonumą. Į naujus kūrinius visi žiūri kitaip, priima sunkiau.

– Esate seno kirpimo kompozitorius ar ilgainiui pradėjote bendrauti su kompiuteriu?

– Pieštukas, pianinas, popierius.

Tai viskas, ko reikia, groju ir rašau.

Su kompiuteriu nesusidraugavau, todėl galima sakyti, jog esu senamadiškas.

– Kaip šlagerių meistras turėtumėte žinoti, koks yra sėkmingos dainos sukūrimo receptas.

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Kompozitoriui Algimantui Raudonikiui įteikta Vyriausybės meno premija

– Tiesą sakant, nežinau. Svarbiausia, kad mano muzika turėjo paklausą – šitai supratau ir ėjau pirmyn. Atrodytų, visuomet naudoji tą pačią „receptūrą“, ta-

Algimantas Raudonikis

čiau vienas dainas žmonės pamilsta, o kitos ima ir pranyksta. Niekad neaišku, kas patrauks – ar melodija, ar tekstas, ar atlikimas. Ilgainiui supratau, kad išmokti parašyti melodijos negalima. Tai tiesiog Dievo dovana.

– Kaip manote, kodėl lietuviams niekada nepasiseka „Eurovizijos“ dainų konkursuose? Yra laimėję latviai, yra laimėję ir estai, tačiau mūsiškiams apie tai galima tik pasvajoti...

– Čia ne tik muzikos, bet ir politikos reikalas. Taip jau susiklostė, kad draugų neturime daug, o kitos šalys balsus dalija vienos kitoms. Tereikia pasižiūrėti į Balkanų regiono rezultatus. O už mus net ir latviai vangiai balsuoja... Apskritai manau, jog visiems iki gyvo kaulo įgriso dainos anglų kalba. Tuoj išvis lietuviškai pamiršim. Netgi sovietiniais laikais rusų kalba nebuvo tiek dainų, kiek dabar turime angliškai. Tai netgi galima pavadinti anglų kalbos kultu. Be to, man asmeniškai dainose trūksta melodingumo. Daugiau klykavimo ir blaškymosi nei dainavimo. Žinoma, yra ir neblogai dainuojančių atlikėjų.

Pavyzdžiui, prieš porą metų patiko Donato Montvydo pasirodymas.

– Turbūt kreivokai žiūrite ir į šiais laikais itin populiarų dainavimą su fonograma?

– Po fonograma visuomet gali pasislėpti, tereikia tik laiku išsižioti. O vadinamoji dalinė fonograma greičiausiai išpopuliarėjo taupumo

Muzikos barai / 41

Pedagogai sumetimais. Gaila, nes gyvos muzikos skambesys yra visiškai kitoks.

Pamenu, Vilniuje buvo ne vienas restoranas, kuriame grodavo 5–6 žmonių ansambliai, dainuodavo solistai.

Net ir pats grodavau – šokiai su gyva muzika savaitgaliais užsitęsdavo iki paryčių, į kai kuriuos klubus netgi bilietų sunkiai gauti pavykdavo. Dabar naktiniuose klubuose tikrai nesilankau, ką ten žmonės daro – sunkiai įsivaizduoju, tačiau žinau, kad gyvos muzikos mažai kur bepasiklausysi.

Tokia šio laikmečio realybė.

– Ar bandėte bent šiek tiek sekti šių dienų populiariosios muzikos madomis, ar visuomet likote ištikimas savo stiliui?

– Ne, savo manieros nekeičiau ir nebekeisiu. Ji susiformavo tuomet, kai Lietuvoje suklestėjo šokio žanras.

Viktoras Gerulaitis yra pajuokavęs, kad mes Vokietiją su savo estrada vijomės tol, kol pralenkėme. Ir iš tikrųjų, turėjome labai gerų atlikėjų, aukšto lygio konkursų. Ko verti vien „Vilniaus bokštai“, per kuriuos išaugo visas būrys dainininkų – Viktoras Malinauskas, Ona Valiukevičiūtė, Janina Miščiukaitė, broliai Frankoniai. Tuomet atlikėjų atranka buvo rimtesnė, o dabar į sceną eina kas tik nori. Be abejo, aktyviau reiškėsi ir patys kompozitoriai, kadangi buvo kur sukurtas dainas realizuoti. Filharmonijoje – keturi estradiniai ansambliai, Lietuvos radijo ir televizijos orkestras. Deja, jam išnykus, dainų paklausa paprasčiausiai numirė.

– Šiais laikais nemažai kalbama apie sovietinę cenzūrą. Ar bent viena Jūsų daina buvo „suspenduota“?

– Ne, bėdų su cenzoriais neturėjau.

Kalba buvo iškilusi tik dėl bene populiariausios mano dainos „Raudona rožė“. Būtent taip ji vadinosi, o garsiausiame jos posmelyje buvo žodžiai apie rožės skynimą. Mane kolegos tada ir perspėjo: ne, taip pavadinta daina tikrai netiks. Tuomet pasižiūrėjau į priedainį ir pakeičiau pavadinimą į „Lauksiu tavęs ateinant“. Patenkinti liko visi. Ir tie, kurie klausė, ir žmona, kuriai daina buvo skirta. Apskritai ta vadinamoji cenzūra dažniausiai vertindavo meninį lygį, būdavo sudaroma kompozitorių ir poetų komisija. Taip, kartais prie vieno kito žodžio prikibdavo, tačiau iš esmės

Muzikos barai / 42

kūrėjai problemų neturėjo.

– Retam kompozitoriui sovietmečiu pavyko išvengti ideologizuotų kūrinių.

Kokia buvo Jūsų situacija?

– Tikrai neišsižadu to fakto – tokius teko rašyti ir man. Pavyzdžiui, dainų šventėms, kino festivaliams.

Ir reikėdavo tai padaryti normaliai, kokybiškai, kad ir kitą kartą paprašytų – juk iš to gyvenau. Retkarčiais pagalvoju, kad neblogų būta dainų ir melodijų, tačiau žinant kilmę gaivinti jų tikrai niekada nepakils ranka – juk nepakeisi teksto. Ne veltui sakoma, kad iš dainos žodžių neišmesi.

– Ar tarp Jūsų 500 dainų liko nepadainuotų?

– Šiek tiek tokių yra, o kai kurios dainos liko „užšaldytos“ radijo fonduose. Nacionalinis radijas beveik visiškai netransliuoja chorinės muzikos, muzikos vaikams, todėl tokia ir situacija.

– Jūsų kūrinius atliko daugelis estrados scenos garsenybių, tačiau bendradarbiavote ir su operos dainininkais – „Švelnumą“ ir kitus romansus išgarsino nuostabus Virgilijaus Noreikos balsas.

Ar Raudonikio dainomis domisi jaunosios kartos muzikai?

– Taip jau susiklostė, kad „Švelnumas“ ir Noreika tapo tiesiog neatsiejami. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors šį romansą galėtų atlikti dar geriau. Iš viso Virgilijus yra įrašęs 10 ar 11 mano dainų, tačiau situacija vėlgi ta pati – dauguma jų guli kažkur radijo fonduose... O jeigu kalbėsime apie jaunąją kartą, mano senųjų dainų yra Tomo Pavilionio repertuare, naujų dainų turi Eugenijus Chrebtovas. Lietuvoje yra gerų balsų, tereikia progų žmonėms atsiskleisti.

– Kuri iš dainų Jums pačiam labiausiai prie širdies?

– Manau, kad tokią dainą dar sukursiu (šypsosi).

– Kaip manote, ar populiarioji muzika dar sugrįš prie melodijų?

– Grįš, mados sugrįžta. Visas šitas balaganas žmonėms kada nors nusibos. Lygiai taip, kaip kažkuriuo metu šiek tiek pabodo ir melodingos dainos. Tai yra laikotarpio ženklas, o laikas vietoje nestovi. n

TATJANOS NIKOLAJEVOS FENOMENAS Šių metų gegužės 4-ąją Tatjanai Petrovnai (mes, buvę jos mokiniai, taip į ją kreipdavomės) būtų sukakę devyniasdešimt metų. Ji paliko mus anksti, nesulaukusi nė 70ties, skambindama D. Šostakovičiaus preliudų ir fugų ciklą San Franciske, paskutiniame turnė po Ameriką koncerte (beje, ji buvo pirmoji šio ciklo atlikėja). Jai, pasaulinio lygio pianistei, tikriausiai tai buvo pati nuostabiausia mirtis, kokia tik gali ištikti menininką. Labai gaila, nes ši išskirtinė, turinti ypač savitą braižą pianistė klausytojų sielas ir širdis galėjo džiuginti dar daugelį metų.

Tatjana Nikolajeva gimė Bežice (Briansko sritis), tačiau nuo trylikos metų gyveno Maskvoje ir mokėsi Centrinėje muzikos mokykloje, vėliau Maskvos konservatorijoje fortepijono specialybę studijavo prof. A. Goldenveizerio klasėje, o kompoziciją – V. Šebalino, vėliau E. Golubevo klasėse.

T. Nikolajeva buvo unikali pianistė ir pedagogė, jos platus ir neaprėpiamas repertuaras neturi lygių šiuolaikinio pianizmo istorijoje. Mus, jos mokinius, stebino neįtikėtina Profesorės atmintis. Šalia daugybės solinių programų, kuriose ji atlikdavo ištisus ciklus (visus J. S. Bacho preliudus ir fugas iš GTK, D. Šostakovičiaus 24 preliudus ir fugas, L. van Beethoveno 32 sonatas, visas S. Prokofjevo, R. Schumanno, A. Skriabino sonatas ir daugybę kitų autorių kūrinių). Ji skambindavo apie 50 skirtingų fortepijonui su orkestru sukurtų koncertų. Duodama interviu juokaudavo: „Save aš vadinu tarybine milijoniere, nes esu įvaldžiusi didžiulį repertuarą, groju beveik visą fortepijono literatūrą, ištisus ciklus. Aš žinau, kad tai neįkainojama dovana žmogui, ir jaučiuosi nepaprastai laiminga ir turtinga, kad valdau šiuos milžiniškus meno milijonus.“ Mane, Profesorės mokinę, stebino, kaip žmogus gali turėti tokią fenomenalią atmintį.

Per paskaitas ji akimirksniu antru fortepijonu be gaidų paskambindavo bet kurią studento atliekamo kūrinio vietą, pasiūlydavo savitą ir nepriekaištingą interpretaciją, tačiau visada nemažai erdvės palikdavo studento kūrybinei fantazijai. Jos interpretuojamuose kūriniuose vyravo didis paprastumas, o jame atsiskleisdavo ir jos genialumas. Savo studentams Profesorė dažnai sakydavo, kad, atlikdami kūrinį, jie turi su juo susigyventi, rasti jame slypinčią mintį ir ją išreikšti, kad interpretacijoje negali būti jokio dirbtinumo ar formalumo. Jos skambinimas visada žavėdavo, nes būdavo natūralus, gilus, turiningas ir kilnus. Prie fortepijono sėdėdavo paprastai, patogiai, be jokios ekstravagancijos ar grimasų. Ji tiesiog įsikūnydavo į atliekamą muziką.

Profesorė buvo ir kompozitorė, todėl puikiai jautė fortepijono prigimtį, mokėjo išgauti labai išraiškingą, spalvingą ir savitą garsą.

1980 metų nuotraukoje: (pirmoje eilėje) Tatjana Nikolajeva, Kvalifikacijos tobulinimo fakulteto studentas Vladimiras Egiazarovas, (antroje eileje) Aleksejus Shmidtovas, Kristina Shell (Vokietija), Lijana Baronaitė Eglė Perkumaitė tarp brangiausių relikvijų saugo profesorės Tatjanos Nikolajevos dovanotą vinilinę plokštelę su autografu

Kartais ji tarsi pakabindavo garsą ant pedalo, „skrendančio“ riešo judesiu tiksliai ir lengvai pirštų galiukais paliesdama klavišus sukurdavo ypatingą koloritą, nuotaiką ir išryškindavo svarbiausius elementus. Dinaminė skalė, ypač piano, palikdavo neišdildomą įspūdį. Atrodydavo, kad subtilesnio garso jau neįmanoma išgauti, ir štai netikėtai išgirsti dar švelnesnę, beveik nematerialią spalvą... Dirbdama su studentais, Tatjana Petrovna labai daug dėmesio skirdavo garsui, jo spalvai. Įvairiais įvaizdžiais ir orkestriniais tembrais ji stengdavosi sužadinti mūsų muzikinę vaizduotę ir garsinę fantaziją.

Profesorė buvo nepaprastai inteligentiška asmenybė. Ji sakydavo, kad „didžiausia dvasinė vertybė – būti žmogumi, padėti vienas kitam ir suprasti vienam kitą, o tik tada dirbti pagal profesiją ir tobulėti“. Ji stengdavosi suvokti kiekvieno studento poreikius, padėdavo spręsti problemas. Konkursų karštligė nebuvo jos pedagoginės karjeros tikslas. Tatjanos Petrovnos, kaip pedagogės, misiją apibūdina žodžiai: „Mano klasė – ne laureatų fabrikas, mano tikslas – išauklėti kultūringą išsilavinusį muziką, kuris galėtų savarankiškai mąstyti ir dirbti“. Ji dažnai kartodavo savo profesoriaus Aleksandro Goldenveizerio žodžius: beveik visi mūsų pianistai taikosi į Hofmanus... Norint tapti reikalingu, kultūringu profesionaliu darbuotoju savo srityje, privalu būti visapusiškai išsilavinusiam, išmanyti muzikos literatūrą, turėti didelį atliekamų kūrinių repertuarą, gerai skaityti iš lapo, transponuoti, akompanuoti, pažinti kamerinę muziką ir, kas ypač svarbu, turėti gerą pedagoginį pasirengimą. Toks pianistas ir nebūdamas Hofmanas visada bus vertinamas.

Savo klasėje profesorė nuoširdžiai to siekė.

Kai dirbdavo 42-oje klasėje, mes sėdėdavome nuo ryto iki vakaro ir gaudydavome kiekvieną jos žodį, kiekvieną paskambintą frazę.

Taip, to net nepajausdami, kaupėme pedagoginę patirtį, susipažinome su didžiuliu fortepijono repertuaru. Užsiėmimų metu klasėje beveik visada sėdėdavo daugybė žmonių: studentai, absolventai, iš kitų šalių ir miestų atvažiavę muzikai. Visada turėjome būti pasiruošę viešai atlikti kūrinį, vadinasi, kūriniai turėjo būti beveik parengti, nes tie užsiėmimai nesiskyrė

nuo atvirų pamokų ar meistriškumo klasių.

Tatjana Petrovna visada išklausydavo kūrinį ištisai, pažymėdavo klaidas ir pastabas natose, trumpai, bet labai taikliai pakomentuodavo atlikimą. Atsisėdusi prie kito instrumento, paskambindavo atskiras vietas ir parodydavo, kaip reikėtų jas pateikti, kad pasiektum galutinį variantą, tačiau niekada neprimesdavo tik savo įsivaizduojamos interpretacijos. Ji stengėsi ugdyti savarankiškus mokinius, tačiau, jei reikėdavo, nemažai dėmesio skirdavo pianisto „virtuvei“.

Profesorė dažnai gastroliuodavo įvairiose pasaulio šalyse, būdavo kviečiama į tarptautinių konkursų vertinimo komisijas, tačiau grįžusi kartais, nelaukdama darbo dienos konservatorijoje, kviesdavosi į pamokas namuose. Tokios pamokos būdavo labai naudingos, ji gilindavosi į smulkiausias detales, atsakydavo į visus konkrečius mūsų klausimus. Aš labai laukdavau tokių pamokų, nes išspręsdavau tik man rūpimas pianistines ar interpretacines problemas.

Pabrėžtina, kad Profesorė neturėjo išrinktųjų ar antrarūšių studentų, su visais dirbdavo vienodai nuoširdžiai, stengdamasi individualiai vystyti kiekvieno studento gebėjimus. Klasėje visada vyravo draugiška ir nuoširdi atmosfera. Ji nemėgo tinginių, pati buvo labai darbšti, brangino kiekvieną minutę, buvo pavyzdys mums visiems. Ji pabrėždavo, kad talento negalima atskleisti be darbo. Tatjana Petrovna sugebėdavo derinti ypač intensyvią koncertinę veiklą su pedagogika, kompozicija bei šeimyniniais rūpesčiais (nepaprastai rūpestingai prižiūrėjo nesveiką brolį, kuris dalyvaudavo visuose jos koncertuose ir nuoširdžiai džiaugdavosi muzika).

Ji buvo reikli, nepaprastai atsidavusi muzikai ir nesuprasdavo, kaip galima nelankyti koncertų, spektaklių, nesidomėti kultūriniu gyvenimu. Į klausimą, kada pradėjo mokytis muzikos, Profesorė atsakydavo: „Aš neprisimenu, aš gimiau kartu su muzika.“ Lankydavome visus savo Profesorės koncertus, jos ir kitų dėstytojų klasių vakarus, o kartais ir paskaitas, daugybę įdomių Maskvoje vykdavusių žymių muzikų koncertų.

Tai buvo privaloma ir savaime suprantama.

Kokią patirtį iš to sukaupiau, suvokiau gerokai vėliau.

Tatjaną Nikolajevą siejo glaudūs ryšiai su Lietuva. Jos koncertinė veikla čia apima 40-ties metų laikotarpį. Ji bendradarbiavo su kompozitoriais Baliu Dvarionu, Stasiu Vainiūnu, Juozu Karosu, aktore Monika Mironaite, dainininke Beatriče Grincevičiūte, koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu prof. Juozo Domarko, Vilniaus ir Lietuvos kvartetais. Daugybę koncertų įvairiose pasaulio šalyse ji grojo su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu prof. Sauliaus Sondeckio. Šiuos du pasaulinio lygio muzikus siejo ypač glaudi kūrybinė draugystė, išleista ne viena plokštelė ir CD. Būtent su kameriniu orkestru pianistė drauge su savo mokiniais atliko visus J. S. Bacho koncertus. Kalbant apie T. Nikolajevos fenomeną, negalima pamiršti, kad dar būdama studentė ji tapo I tarptautinio J. S. Bacho konkurso Leipcige nugalėtoja, vertinimo komisijai ji vietoj keturių pasiūlė visus 48 preliudus ir fugas iš Gerai temperuoto klavyro. Šio kompozitoriaus kūryba užėmė ypatingą vietą T. Nikolajevos repertuare. Ji skambino visus jo klavyrinius kūrinius, juos interpretuodavo labai individualiai ir savitai. Nepabrėždama muzikinio audinio sudėtingumo, nors ir išlaikydama visus kompozitoriaus polifoninės kalbos ypatumus, pianistė stengdavosi atskleisti muzikos grožį, pakylėtą žmogiškumą, tam tikrą romantiškumą. Mums skambinant kompozitoriaus kūrinius, ji dažnai sakydavo: „Bacho muzika išvalo žmogaus sielą ir mes tampame geresni“.

Jos klasę Maskvos konservatorijoje taip pat baigė Lijana Baronaitė, kuri dabar koncertuoja ir dėsto Paryžiuje, ir Ričardas Biveinis, gyvenantis ir dirbantis Ispanijoje.

Pianistė, kompozitorė ir pedagogė Tatjana Nikolajeva – ne tik rusų, bet ir pasaulio muzikinės kultūros legenda. Jos atliekamų kūrinių įrašai skamba ir skambės įvairiose šalyse, o neįkainojamos mylimos Profesorės muzikinės žinios ir puoselėtos dvasinės vertybės bus perduodamos iš kartos į kartą per jos mokinius ir gyvuos niekada nemirštančioje muzikoje.

Eglė PERKUMAITĖ

Muzikos barai / 43

Panorama minis mišrusis studentų choras „Jaunystė“ (vad. Danguolė Beinarytė), Kauno kultūros centro „Tautos namai“ vyrų choras „Perkūnas“ (vad. Romaldas Misiukevičius), KTU mišrusis choras „Absolventas“ (vad.

Viktoras Masevičius), Kauno arkikatedros bazilikos mišrusis choras „Cantate“ (vad. Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė). Renginį organizavo J. Gruodžio konservatorijos chorinės muzikos metodinė grupė (vadovas D. Jokūbonis), mokyklos muziejus (vadovė J. Karbauskienė), parengta ilgamečiam konservatorijos dėstytojui B. Mačikėnui skirta paroda. Koncerto pabaigoje jungtinis choras padainavo B. Mačikėno mėgtus kūrinius: K. V. Banaičio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Už jūrių marių“, J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio „Lietuva brangi“.

Kauno chorų maestro Benediktą Mačikėną prisimenant...

Kovo 29 d. Kauno J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje įvyko choro muzikos koncertas, skirtas įžymaus Lietuvos chorų dirigento, pedagogo, Lietuvos nusipelniusio artisto Benedikto Mačikėno 100-jų gimimo ir 15-jų mirties metinių sukakčiai paminėti. Koncerte dalyvavo Kauno kolektyvai, prie kurių ištakų stovėjo ir jų kūrybinėje veikloje tiesiogiai dalyvavo maestro B. Mačikėnas.

Tai J. Gruodžio konservatorijos moksleivių mišrusis choras (vad.

Donatas Jokūbonis), KTU akade-

Muzikos barai / 44

B. Mačikėnas gimė 1914 m. sausio 6 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Šveikautiškių kaime. Nors šeima vertėsi sunkiai, jaunuolis veržėsi į mokslą. Kurį laiką muzikos mokėsi privačiai, bet daugiausia tai darė savarankiškai.

1935 m. ir 1938 m. lankė kompozitoriaus Konrado Kavecko vedamus chorvedžių ir muzikos mokytojų vasaros kursus. Koncertus K. Kaveckas organizuodavo bažnyčiose, o chorui diriguodavo kursų dalyviai.

B. Mačikėnui leisdavo ne tik padiriguoti, bet ir atlikti solo partijas.

1939 m. B. Mačikėnas sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno konservatoriją. Kadangi jau turėjo gerą muzikinį pasirengimą, pavasario egzaminų sesijos komisija jį iš karto perkėlė į III kursą.

Karo metais B. Mačikėnas lankė kompozicijos užsiėmimus, kuriuos kompozitorius J. Gruodis rengdavo savo namuose. Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. Antano Budriūno dirigavimo klasę) B. Mačikė-

nas baigė tik 1952 m., nes mokslus sutrukdė II pasaulinis karas.

Ištisus tris dešimtmečius (1954– 1984 m.) B. Mačikėnas dirbo pedagoginį ir kūrybinį darbą Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), paliko ryškų pėdsaką šioje Lietuvos kultūrai itin nusipelniusioje mokslo įstaigoje.

Puikių rezultatų maestro pasiekė 1954–1967 m. vadovaudamas mokyklos moksleivių mišriajam chorui, kuris tapo vienu pajėgiausių kolektyvų Lietuvoje. Visuose Lietuvos dainų švenčių konkursuose – 1955, 1960, 1965 m. – J. Gruodžio muzikos mokyklos choras laimėjo pirmąsias vietas.

Nuo 1956 iki 1984 m. B. Mačikėnas J. Gruodžio muzikos mokyklos Choro dirigavimo skyriaus moksleiviams dėstė chorvedybos ir darbo su choru metodikos disciplinas.

Savo ilgametę chorvedybos patirtį užfiksavo 1981 m. „Šviesos“ leidykloje išleistame leidinyje „Vadovavimo chorui metodika“, kuris ir šiandien muzikos mokyklose naudojamas kaip mokymo priemonė.

1959–1968 m. B. Mačikėnas vadovavo Kauno politechnikos instituto akademiniam mišriajam studentų chorui. Tuo laikotarpiu choras pasiekė itin aukštų kūrybinių rezultatų: 1960 m. respublikinės Dainų šventės chorų konkurse tapo laureatu, jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kolektyvo garbės vardas, o 1962 m. Lietuvos kultūros ministerijos kolegija chorui suteikė vardą „Jaunystė“. 1965 m. Dainų šventės chorų konkurse „Jaunystė“ vėl tapo laureate, taip pat iškovojo ir Kauno miesto absoliučiai geriausio choro vardą bei pereinamąjį prizą. Tais pačiais metais už nuopelnus Lietuvos chorinei kultūrai B. Mačikėnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas.

1966 m. choras „Jaunystė“ pirmasis iš Lietuvos mišriųjų chorų pokario metais gavo teisę išvykti už šalies ribų – į turistinę-koncertinę kelionę po Lenkiją ir Čekoslovakiją.

1966–1979 m. B. Mačikėnas vadovavo Kauno „Pramprojekto“ instituto vyrų chorui, kuriam 1968 m. buvo suteiktas pavyzdinio (liaudies) kolektyvo vardas „Perkūnas“. 1970 m. Dainų šventės chorų konkurse „Perkūnas“ du kartus, su skirtinga konkursine programa, dalyvavo nusipelniusių ir pavyzdinių chorų kategorijose, kur nusileido tik pagrindiniam savo konkurentui – garsiajam „Varpui“.

1972 m. balandžio 29 d. Kauno

muzikiniame teatre „Perkūnas“ su simfoniniu orkestru atliko Luigi Cherubini „Requiem“ d-moll vyrų chorui.

Pati aukščiausia kūrybinė viršūnė pasiekta ir ryškiausias „Perkūno“ istorijos puslapis buvo atverstas 1975-aisiais: Dainų šventės konkurse Vilniuje „Perkūnas“ iškovojo absoliučiai geriausio vyrų choro vardą ir Lietuvos kompozitorių sąjungos specialųjį prizą. Dainininkai buvo apdovanoti laureatų medaliais.

B. Mačikėno chorvedybos veikla truko 42 metus – tai ištisa epocha Lietuvos chorinės kultūros istorijoje. Simboliška, kad pradėjęs chorvedžio kelią 1938 m. nepriklausomoje Lietuvoje, Kauno Vilijampolės bažnyčioje (1938–1940), jį užbaigė taip pat nepriklausomoje Lietuvoje, Kauno šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. 1992 metais šioje atgimusioje šventovėje, paragintas rektoriaus monsinjoro R. Mikutavičiaus, subūrė puikų sumos mišrųjį chorą ir iki 1993-iųjų rudens jam vadovavo.

Maestro B. Mačikėno nuopelnai ir reikšmė Lietuvos muzikinei kultūrai geriausiai atsispindi buvusių mokinių, dainininkų, kolegų prisiminimuose, kuriuose pagrindiniu leitmotyvu skamba DAINA – jai Maestro Benediktas Mačikėnas ir paskyrė visą savo gyvenimą... B. Mačikėnas savo pedagoginiu darbu ir muzikine veikla reikšmingai pratęsė J. Gruodžio, A. Budriūno, N. Martinonio, K. Kavecko, J. Dambrausko, K. Griauzdės darbus, jų kūrybos ir muzikos interpretacijos tradicijas.

Romaldas MISIUKEVIČIUS

Supynė „Liepos“ žiedų vainiką

Taip savo neeilinį jubiliejinį renginį, kuris vyko balandžio 5 d.

Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje, pavadino Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ (meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė, koncertmeisterė Loreta Kuliešiuvienė). O dainų vainikas išties buvo iki tol negirdėtas ir neregėtas, renginio originalumą greičiausiai lėmė dvigubas choro jubiliejus: 50 metų – „Liepaitėms“, 25-eri – „Liepoms“.

Dabartinės „Liepos“ yra pirmosios „Liepaičių“ vaikų choro studijos, susikūrusios prieš pusę amžiaus, dainininkės. Nenutraukusios ryšių su daina, jau dvidešimt penkerius metus buvusios „Liepaitės“ sėkmingai dainuoja moterų chore. „Liepos“, vengdamos įprastos jubiliejinių renginių rutinos, spal-

vingą dainų vainiką pynė kartu su savo dainos draugais. Jubiliejiniame koncerte dalyvavo penki moterų ir penki vyrų chorai. Moterų chorams atstovavo jubiliatės, „Aidas“ (vadovė Lina Mačiulienė), „Eglė“ (vadovė Stasė ŽaltauskaitėMalūnavičienė), Kauno „Indraja“ (vadovė Zinaida Gerasina) ir Kretingos „Svaja“ (vadovas Aloyzas Žilys).

Vyrų chorų pulką sudarė „Aidas“ (vadovas Tadas Šumskas), „Ąžuoliukas“ (vadovas Vytautas Miškinis), „Sakalas“ (vadovas Romas Makarevičius), „Varpas“ (vadovas Jurijus Kalcas) ir Kretingos „Žilvinas“ (vadovas Aloyzas Žilys).

Koncerto pradžioje „Liepoms“ jautriai ir šiltai padainavus Zigmo Venckaus originaliai harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ant aukšto kalnelio“, scena buvo patikėta koncerto svečiams, kurie dainavo po du kūrinius. „Liepos“ gražiai atliko „dekoracijos“ vaidmenį, sėdėdamos abiejose scenos pusėse (buvusios „Liepaitės“ išmano scenos kultūrą...) ir pritardamos svečių dainuojamiems kūriniams.

Svečių pasirodymą pradėjo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“. Pakiliai ir vyriškai energingai nuskambėjo Jurgio Karnavičiaus Jaunojo bajoro daina iš operos „Gražina“, aranžuota T. Šumsko (ž. Kazio Inčiūros). Toliau skambėjo nuoširdi Edvardo Venckaus daina „Lietuvėli, kareivėli“, taip pat aranžuota T. Šumsko (ž. Augustino Rakausko).

Reikia pripažinti, kad „Aido“ vyrai (dirigentas Vilius Grušnius, koncertmeisterė Daiva Genaitytė), nors ir garbaus amžiaus, nepraradę geros vokalinės formos ir noro dainuoti. Jungtiniam chorui T. Šumskas nuotaikingai padirigavo Liongino Abariaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Augo bernelis“. „Aido“ vyrus scenoje pakeitė moterų choras „Eglė“ (dirigentas Giedrius Pavilionis, koncertmeisterė Milana Dunauskaitė). Moterys padainavo Leonido Abario „Atnešu rūtos šaką“ ir Ilzes Arnes „Viva la Musica!“. Choro vadovė S. Žaltauskaitė-Malūnavičienė jungtiniam chorui dirigavo Juozo Tallat-Kelpšos harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Tris dienas“.

Po „Eglės“ scenoje pamatėme „Ąžuoliuko“ vyrus. Koncertui dirigavo Linas Balandis (koncertmeisterė Loreta Kuliešiuvienė). Choras atliko V. Miškinio kūrinį „Trys žvilgsniai į Dievo Motiną“. „Indrajos“ moterų choras (koncertmeisterė Indrė Grušelionytė) padainavo D. Moore´o „Simply Alleluia“ (W. Boyce kanonas) ir An-

Jubiliejinio renginio dalyviai

drew Lloydo Webberio „Memory“.

Nuoširdus choro dainavimas nepaliko abejingų klausytojų. Patyrusios dirigentės ranka Z. Gerasina jautriai vedė ir jungtinį chorą su Kazimiero Viktoro Banaičio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Už jūrų marių“. „Varpo“ vyrai padainavo Rimvydo Žigaičio įdomiai išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Išjojo, jojo“ ir Leonido Abario „Sanctus“ iš Trumpųjų mišių Nr. 25. Visi dainininkai ir svečiai, diriguojami J. Kalco, nuotaikingai traukė Antano Budriūno harmonizuotą „Šienapjūtės dainą“ .

Toliau scenoje matėme Vilniaus mokytojų namų moterų chorą „Aidas“ (dirigentė Asta Balnionytė, koncertmeisterė Kotryna Gediminaitė). Jis padainavo Karlo Jenkinso „Adiemus“ ir afrikiečių dainą „I Pharadisi“.

Kretingos rajono kultūros centro moterų choras „Svaja“ nuotaikingai atliko Jono Tamulionio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Šarkela varnela“, vyrų choras „Žilvinas“ – Aloyzo Žilio „Gera“ (ž. lietuvių liaudies). Abu A. Žilio vadovaujami chorai pakiliai sutraukė A. Žilio dainą „O man gerai“ (ž. Aušros Zulumskytės). Šie chorai (chormeisterė Lina Žilytė-Ganusauskienė) verti gerų žodžių jau vien dėl to, kad nepabijojo lygiuotis į seniai žinomus Lietuvos kolektyvus. Beje, dėl vokalinės kultūros ir interpretacinio išradingumo šiems chorams nelabai galima ką prikišti – tiksli intonacija, švarus vokalas. Jungtiniam chorui A. Žilys nuotaikingai padirigavo Algimanto Raudonikio „Jūrą“ (ž. Vytauto Bložės).

Jubiliejinį koncertą užbaigė vyrų choras „Sakalas“ (chormeisteris Jonas Motiejūnas, koncertmeisterė Jolanta Patamsienė). Jis padainavo Vytauto Juozapaičio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Kad aš jojau“ ir Algimanto Raudonikio „Vien tik tango“ (ž. Broniaus Mackevičiaus ir Vytauto Bložės).

Derėtų paminėti, kad A. Stepo-

navičiūtė-Zupkauskienė yra mokytoja ekspertė, dirbanti pedagoginį darbą Vilniaus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“. Šalia kitų disciplinų, mokytoja suteikia choro dirigavimo pagrindus mokinėms, svajojančioms pasirinkti choro dirigento profesiją. Iškilmingame renginyje 12 kl. mokinė Dalia Krapavickaitė kultūringai padirigavo Gedimino Kalino harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Tykus vakars“.

Jubiliejinį koncertą vainikavo jungtinio choro atliekama Juozo Gudavičiaus daina „Kur giria žaliuoja“ (ž. Ksavero Sakalausko-Vanagėlio), kurią po posmelį dirigavo visi dalyvavusių chorų dirigentai, taip pat ir dainų švenčių patriarchas Lionginas Abarius.

Koncertą nuotaikingai vedė Miglė Greičiuvienė ir Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė.

Teko girdėti nuostabų močiutės dzūkės pasakymą: „Daina in Dangų kopia, paskui savi žmogų veda“.

Nuoširdžiai linkiu visiems dainos mylėtojams ir jų vadovams, dalyvavusiems „Liepų“ jubiliejiniame koncerte, neprarandant entuziazmo ir kūrybinės ugnelės kopti in Dangų paskui savo dainą. Ir dar ne vieną kartą susibėgti po gaudžiančia liepa.

Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

Muzika jungia tautas

Mūsų šalį garsina daugybė chorų, išvykstančių į koncertines keliones, tarptautinius festivalius ar konkursus, tačiau nedaug kas ryžtasi svečius kviestis į savo kraštą ir parodyti, kokia Lietuva graži ir didi valstybė, kokia turtinga jos istorija.

Gegužės 15–18 dienomis vykusį 5-ąjį tarptautinį vaikų ir jaunimo chorų festivalį „Liepaičių draugai Vilniuje“ lydėjo saulė, griausmai ir lietus. Kruopščiai organizuotas festivalis vyko sklandžiai, atvažiavo visi svečiai, salės neliko be klausytojų.

Pirmasis festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“ nuskambėjo dar 2002 metais. Pagrindinis festivalio tikslas – draugystė, noras dalintis savo kultūra ir pažinti kitų šalių kultūrą. Šiais metais buvo proga pažinti Rusijos, Ukrainos, Vengrijos dvasią ir muziką.

Didingame atidarymo koncerte pasirodė Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunių (vadovė Audronė SteponavičiūtėZupkauskienė, koncertmeisterė Sigita Dūdėnienė) bei merginų (vadovė Jolita Vaitkevičienė, koncertmeisterė Eglė Kasteckaitė) chorai ir svečiai – Sankt Peterburgo choras „Altus“, Kijevo mergaičių choras „Vognyk“, garsus Pečo miesto Bélos Bartóko merginų choras. Iškilmingai buvo įneštos Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir Vengrijos vėliavos. Šių metų festivalio simbolis – įvairiaspalvė gėlė, išmarginta keturių šalių vėliavų spalvomis. Šventės dalyvius sveikino Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Zoltánas Pecze, taip pat ilgamečiai renginio draugai ir globėjai iš Vokietijos Ute ir JohannasFriedrichas Ritteriai.

Festivalio atidarymo koncertas Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje vyko ketvirtadienį, tad nenuostabu, kad žiūrovų salėje buvo mažai, tačiau tai nepaveikė šventės dalyvių nuotaikos. Itin gražiai nuskambėjo „Liepaičių“ jaunių choro atliekama lietuvių liaudies dainų pynė „Pamario dainos“, sukurta G. Svilainio, Sankt Peterburgo choro kūrinys „Vėjas“, vengrų choro pristatyta Z. Kodály kūryba, ryškios ritmikos kompozicija „Egyetem, begyetem“ ir lyrinės ukrainiečių liaudies melodijos. Merginų choras „Liepaitės“ koncertą pagyvino afrikiečių daina „Dubula“.

Antrą festivalio dieną, penktadienį, svečiai surengė solinius koncertus. Sankt Peterburgo choras „Altus“ pasirodė Simono Konarskio vidurinės mokyklos salėje. Choro meno vadovė ir dirigentė – Lidija Zaiceva, koncertmeisterė – Tatjana Varlamova, su kolektyvu dirbanti daugiau nei 15 metų. Nuo 1990 metų gyvuojantis 33-iosios muzikos mokyklos vyresniųjų mokinių kolektyvas aktyviai koncertuoja tiek Sankt Peterburge, tiek užsienio šalyse, ne viename tarptautiniame festivalyje ir konkurse yra laimėjęs pirmąsias vietas. Repertuaras labai platus, jame yra rusų bei užsienio klasikinių kūrinių, liaudies dainų, šiuolaikinių kompozitorių kūrybos.

Choro „Altus“ koncerte skambėjo M. Malevičiaus, V. Plešako, N. Rimskio-Korsakovo, V. Pančenkos kompozicijos. Malonu buvo

Muzikos barai / 45

Baigiamasis koncertas filharmonijoje, dainuoja Ukrainos choras „Vognyk“ Bélos Bartóko choras iš Vengrijos Merginų choras „Liepaitės“ baigiamajame koncerte Jaunių choras „Liepaitės“ festivalio atidarymo koncerte Sankt Peterburgo choras „Altus“ Šv. Kotrynos bažnyčioje – choras „Vaidilutės“

išgirsti M. K. Čiurlionio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ant kalno gluosnis“. Muzikos mokyklos choras pasižymi ryškiu skambesiu, laisva muzikos tėkme, jautresnį klausytoją sugraudina įtaigūs kulminaciniai akordai.

Pečo Bélos Bartóko merginų choras pasirodė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Šis choras Zoltáno Kodály muzikos mokykloje įkurtas daugiau nei prieš 40 metų.

Jis plačiai skleidžia Vengrijos kultūrą, yra išleidęs penkias kompaktines B. Bartóko ir Z. Kodály chorinės muzikos plokšteles. Kolektyvas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, lankęsis daugybėje šalių, vertinamas ir savo tėvynėje – keliskart pelnė metų choro vardą. Jauna, aktyvi dirigentė Bernadett Rózsa chorui vadovauja nuo 2012 metų, jai talkina koncertmeisteris Sándoras Balatoni.

Vengrų choro pasirodymas iš-

Muzikos barai / 46

siskyrė profesionaliu, išgrynintu skambesiu. Girdėjome Lietuvoje mažai žinomų 20 amžiaus vengrų kompozitorių Lajoso Bárdoso ir Miklóso Kocsáro kūrybą, skambėjo B. Britteno „Gloria“ iš „Missa brevis“, už širdies griebianti G. Caccini „Ave Maria“, salė nuščiuvusi klausėsi autentiško, mums neįprasto vengrų liaudies dainos atlikimo – ilgesinga melodija pynėsi su šaižiu kalnietišku dainavimu. Koncertą baigė efektingas Verdi „Raganų choras“ iš operos „Makbetas“.

Kijevo vaikų ir jaunimo kūrybos namų mergaičių choras „Vognyk“ (vadovė Svitlana Stepanenko, koncertmeisterė Olga Dovgan) dainavo Taikomosios dailės muziejuje. Šis nuo 1970 metų gyvuojantis kolektyvas sėkmingai koncertuoja ne tik prestižinėse Kijevo salėse, bet ir Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje, Prancūzijoje. Choras yra išleidęs tris kompaktines plokšteles.

Taikomosios dailės muziejaus kamerinėje salėje draugišką nuotaiką palaikė su viešniomis koncertavusios festivalio šeimininkės – „Liepaičių“ jaunučių choras, vadovaujamas Editos Jaraminienės (koncertmeisteris Povilas Jaraminas). Koncerto

programa aprėpė kelių šalių kultūras. Jaunučių choras atliko lietuvių ir latvių liaudies dainų, estų kompozitoriaus V. Tormio kompozicijas, čekų, olandų, vokiečių kompozitorių kūrinius. Choras, kuriame dainuoja ketvirtos ir penktos klasės mergaitės, stebino skaidrumu, labai gražiais viršutiniais balsais. Ukrainiečių choras „Vognyk“ išsiskyrė ypatingais dinaminiais niuansais, sudėtingu, plataus diapazono repertuaru. Atliko W. A. Mozarto uvertiūrą iš „Figaro vedybų“, G. Pergolesi „Stabat Mater Nr. 8“, dainas iš F. Poulenco siuitos „Mažieji balsai“. Itin įtaigiai nuskambėjo Sergejaus Rachmaninovo „Pavasariniai vandenys“.

Gegužės 17 diena, šeštadienis, buvo skirta Lietuvos chorams. Tą pačią dieną vyko Gatvės muzikos diena. Pamačius tokį šurmulį mieste, rodėsi, kad Lietuvos merginų chorų koncertas, vyksiantis Šv. Kotrynos bažnyčioje, patirs fiasko, tačiau taip neatsitiko, salė nebuvo tuščia. Šiemet festivalyje dalyvavo Naujosios Akmenės muzikos mokyklos choras „Šiaurės žiedas“ (vadovė Meilutė Girskienė, koncertmeisterė Jolita Švenienė), Vilniaus kolegijos merginų choras „Vaidilutės“ (vadovė Genovaitė Kumpienė, koncertmeisterė Rita Pušinskienė), Vilniaus merginų choras „Viva“ (vadovės Vilija Mažintaitė ir Valerija Skapienė) bei Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras (vadovė Jolita Vaitkevičienė, koncertmeisterė Eglė Kasteckaitė). Salėje sėdėjo garbinga vertinimo komisija: chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ direktorė Edita Jaraminienė, šios mokyklos jaunių choro vadovė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto Choro dirigavimo katedros profesorius Jurijus Kalcas.

Visų chorų pasirodymai buvo įspūdingi. Naujosios Akmenės muzikos mokyklos chorui „Šiaurės žiedas“ talkino smuikininkų ansamblis (vadovė Danguolė Vanagienė). Vaikai dainavo lengvais, tyrais balseliais, buvo gera klausytis.

Kolektyvas pelnė apdovanojimą „Už savitą interpretaciją“. „Vaidilučių“ choras išsiskyrė žaismingumu, paslaptingu skambesiu. Jos buvo apdovanotos prizu „Už lietuviškos muzikos propagavimą“. Merginų choras „Viva“ įvertintas kaip išraiškingiausias. Jų atlikta įspūdinga Ēriko Ešenvaldo kompozicija „O salutaris“, pasitelkti akustiniai efektai (choras užpildė šonines ir balkono erdves) suvirpino visų klausytojų širdis.

„Liepaičių“ merginų choras buvo apdovanotas už įdomiausią programą ir už vokalinę kultūrą.

Skambėjo šiuolaikinės kompozicijos, choras perteikė laiko tėkmės pojūtį, ilgesį, šventumą.

Festivalio kulminacija – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtas uždarymo koncertas, skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Čia pasirodė visi festivalio dalyviai, kai kurie chorai Filharmonijos scenoje stovėjo pirmą kartą. Festivalio dalyvius ir organizatorius sveikino Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė. Ukrainiečių kalba skambėjo iš Ukrainos ambasadoriaus Valerijaus Žovtenkos lūpų. Visus vienijanti muzika ir nuoširdi tautų draugystė pavertė šį renginį ypatingu. Nė vienas choras nenužengė nuo scenos be gausių aplodismentų. Vakarą vainikavo iškilmingą varpų skambesį imituojanti jungtinio choro daina „Šlovinkime muziką“ (kompozitorius J. Golle).

Pagrindinės renginio iniciatorės ir organizatorės – Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ direktorė Edita Jaraminienė ir mokytojos Jolita Vaitkevičienė, Nina Timofejeva ir Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė.

Renata LASTAUSKAITĖ-VENGRIENĖ

Koncertmeisterių konkursas Chaimo Potašinsko atminimui

Balandžio 25 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedra surengė Pianistų koncertmeisterių konkursą, skirtą ilgamečio katedros pedagogo, pianisto ir dirigento, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalieriaus profesoriaus Chaimo Potašinsko atminimui.

Katedra kasmet rengia tradiciniais tapusius pianistų koncertmeisterių konkursus. Pastarasis buvo skirtas instrumentinės muzikos akompanimentui. Pagal konkurso reglamentą dalyviai privalėjo atlikti klasikinio arba romantinio instrumentinio koncerto dalį, lietuvių kompozitoriaus instrumentinį kūrinį su fortepijono pritarimu ir laisvai pasirinktą kūrinį.

Konkursas sulaukė didelio studentų ir magistrantų susidomėjimo, jame varžėsi 13 jaunųjų menininkų. Dalyvių pasirodymo lygis buvo labai aukštas, tad vertinimo komisijai teko nelengvas uždavinys išskirti geriausius.

Bakalaurų grupėje I vietą pelnė Domantas Karalius (prof. N. Ra-

Konkurso dalyviai

lytės kl.), II vieta ir diplomas už geriausią instrumentinio koncerto atlikimą skirti Robertui Lozinskiui (prof. I. Uss-Armonienės kl.), III vietą pasidalino Akvilė Šileikaitė (prof.

R. Vaitkevičiūtės kl.) ir Justas Čeponis (prof. I. Uss-Armonienės kl.), jie buvo apdovanoti ir diplomais už įtikinamą laisvai pasirinkto kūrinio interpretaciją. Bakalaurų konkurso diplomantais tapo Neringa Valuntonytė (doc. I. Baikštytės kl.), Milda Juciūtė (prof. I. Uss-Armonienės kl.) ir Paulius Pancekauskas (prof. N. Ralytės kl.). Diplomus už įtikinamą laisvai pasirinkto kūrinio atlikimą gavo P. Pancekauskas, už įtaigią lietuvių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją – M. Juciūtė ir N. Valuntonytė.

Magistrantų grupėje I vietos laureate tapo Jolanta Kundrotaitė (prof. N. Ralytės kl.), II vietą ir diplomą už įtikinamą laisvai pasirinkto kūrinio interpretaciją pelnė Liubov Sergijenko (prof. R. Vaitkevičiūtės kl.), III vietą laimėjo Deimantė Pamakštytė (prof. I. Uss-Armonienės kl.). Diplomante tapo Oksana Karatj (doc. A. Kisieliūtės kl.).

Konkurso dalyviai džiugino puikiu profesiniu pasirengimu, gebėjimu akompanuoti įvairių instrumentų grupių solistams ir muzikuoti ansamblyje, kūrybingai ir įtaigiai interpretuoti šiuolaikinių lietuvių bei užsienio kompozitorių kompozicijas. Kai kurie konkurso dalyviai akompanavo skirtingiems instrumentams – styginiams ir pučiamiesiems, puikiai prisitaikydami prie instrumentų ypatumų.

Konkursą vertino kompetentinga žiuri: Kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė, prof. Chaimo Potašinsko klasės absolventė doc. Virginija Dabkutė, prof. Jurgis Dvarionas, prof. Nijolė Ralytė, prof.

Ramutė Vaitkevičiūtė. Komisijai vadovavo Koncertmeisterio katedros vedėja prof. Irena Uss-Armonienė.

Organizuojant renginį atsakingai dirbo sekretorės doc. Indrė Baikštytė ir lekt. Jonė Punytė.

Konkurso rengėjai nuoširdžiai dėkoja rėmėjams Lietuvos muzikos

ir teatro akademijai, Kompozitorių sąjungai ir Muzikų sąjungai už vertingus prizus laureatams.

Irena USS-ARMONIENĖ

Moksleiviai atkūrė pirmąją lietuvių Dainų dieną

Balandžio 11 d. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje įvyko teatralizuotas pirmosios lietuvių Dainų dienos 90-mečio paminėjimas. Renginyje, kuriame dalyvavo gimnazijos choras „Cantica“ (vadovas Rolandas Daugėla) ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras (vadovas Romualdas Gražinis), kūrybiškai atkurta 1924 m. Kaune vykusi pirmoji lietuvių Dainų diena.

Gyvosios kultūros istorijos pamokos sumanytoja ir organizatorė Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytoja Birutė Cechanavičienė atskleidė, kaip kilo šios idėjos sumanymas: „Labai domėjausi pirmosios lietuvių Dainų dienos eiga, detalėmis, todėl natūraliai kilo mintis šį visai tautai svarbų įvykį atkurti kaip gyvą kultūros istorijos pamoką. Norėjosi, kad vaikai suvoktų istoriją ne tik per faktus, bet ir per to meto kontekstą bei personalijas – įvairių profesijų, pažiūrų, socialinių sluoksnių žmones. Juk, anot J. Basanavičiaus, per jų darbus tauta atsikvošėjo“, – sakė B. Cechanavičienė.

Pirmosios Dainų dienos inscenizacija

M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro bei choro „Aidija“ vadovo Romualdo Gražinio nuomone, Dainų diena klojo tvirtus ir brangius Dainų šalies pamatus.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos salėje susirinko žymiausi 1924 metų Lietuvos politikos ir kultūros veikėjai: prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona su žmonomis, tautos patriarchas Jonas Basanavičius, laikinosios sostinės burmistras Jonas Vileišis, Dainų dienos vyriausieji dirigentai Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka... Buvo perskaityti to meto spaudoje publikuoti kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus ir Kauno burmistro Jono Vileišio kreipimaisi į Lietuvos ir miesto piliečius – kvietimas dalyvauti Dainų dienoje, prašymas geranoriškai priimti dainininkus iš kaimo, sutvarkyti ir išgražinti miestą. Istorinę atmosferą papildė 1924 metų „Lietuvos žinių“ informacija apie šventės eigą ir bilietų įsigijimo tvarką bei kompozitoriaus Jono Nabažo užrašyti įspūdžiai apie šį renginį.

Prezidentui A. Stulginskiui (Juozo Naujalio mokyklos direktorius Raimundas Simanavičius) pasveikinus šventės dalyvius, įteikus aukso ženklelius Dainų dienos dirigentams, suskambo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, atliekama jungtinio choro ir publikos. Po jos liejosi harmonizuotos lietuvių liaudies dainos bei originalios kompozicijos, kurias su pirmąja Dainų diena sieja tam tikri istoriniai ryšiai. Savo gebėjimus vadovauti chorui parodė ir abiejų mokyklų moksleiviai – jaunieji dirigentai.

Pirmosios Dainų dienos inscenizacija, pasak B. Cechanavičienės, – dar vienas žingsnelis siekiant sugrąžinti jaunimui visuotinio dainavimo džiaugsmą. Kartu tai galimybė susidraugauti dviejų giminingų mokyklų vaikams, per meną ir tautos istoriją puoselėti bendruomeniškumą, ugdyti patriotizmą.

Ramutė BRILIENĖ

Ką verta žinoti, dirbant su sintezatoriumi

Balandžio 17 d. Panevėžio muzikos mokykloje surengtas seminaras „Ką verta žinoti, dirbant su sintezatoriumi“. Jį organizavo mokyklos Elektroninių klavišinių muzikos instrumentų skyriaus mokytojai Robertas Vaclavas Sikorskis, Lina Martinkutė, Virgilijus Tichanavičius, jiems padėjo akordeono specialybės mokytoja metodininkė Asta Vinskienė.

Mokytojo metodininko R. V. Sikorskio iniciatyva 1994 metais Panevėžio muzikos mokykloje įkurtas Sintezatorių skyrius šiuo seminaru pasitinka gražią 20 metų sukaktį.

Per du dešimtmečius išaugo, subrendo kelios muzikų kartos. Šiuolaikinis jaunimas domisi elektronine muzika, o sugebėjimas suprasti ir valdyti sparčiai tobulėjantį instrumentą paskatino surengti seminarą Panevėžio miesto ir rajono muzikos mokytojams.

Seminaro programą sudarė dvi dalys – teorinė ir praktinė. Elektroninių muzikos instrumentų ir akordeono specialybės skyriaus vedėjas R. V. Sikorskis skaitė pranešimą „RECORD funkcijų panaudojimo galimybės“. Mokytojas naudojo gerai žinomos japonų firmos instrumentą „Yamaha PSR-3000“, kuris turi visą įrašymo sistemą, plačias muzikinių stilių bei tembrų galimybes. Visa tai atskleisti ir iliustruoti padėjo vyresniojo mokytojo V. Tichanavičiaus elektroninių muzikos instrumentų specialybės mokiniai Rūta Norvaišaitė, Greta Jurkūnaitė ir mokytojo eksperto Vido Klišio mokinys Domantas Vilkas, kurio lumzdeliu atliktai melodijai buvo pritaikytas tinkamas sintezatoriaus akompanimentas.

Seminarą tęsė vyresnioji mokytoja L. Martinkutė, ji išsamiai apžvelgė sintezatorių istoriją.

Antroje seminaro dalyje buvo pristatytas mokytojų L. Martinkutės, R. V. Sikorskio ir V. Tichanavičiaus sudarytas sintezatoriaus terminų žodynėlis. Daugiau nei trisdešimt terminų vaizdingai paaiškinti ir išdėstyti dalomojoje medžiagoje.

Susipažinus su sintezatoriaus valdymu, seminaro pabaigoje klausytojams buvo pateikta praktinė užduotis. Muzikos mokytojai turėjo galimybę patys harmonizuoti, programuoti ir perkelti į laikmenas Elenos Tolvaišienės dainą „Sveikinam žemę“.

Rimutė STANKUVIENĖ

Muzikos barai / 47

Baletas Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Iš LNF archyvo Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

I

Muzikos barai / 48

talų trupės „Aterballetto“ vakaras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro lankytojams suteikė galimybę praplėsti šiuolaikinio meno pažinimo kontekstą. Ar tuo jie pasinaudojo, džiaugėsi – sunku pasakyti, nes šiame teatre vyraujantis klasikinis judesys per 18-ojo Vilniaus festivalio atidarymą buvo mažai apčiuopiamas. Lengvai suprantamo siužeto žiūrovai taip pat nerado. Bet jo nėra ir šiuolaikiniame dramos teatre, seniai ir vaizduojamuose menuose, galų gale – poezijoje! Vilniaus festivaliui, „Naujajam Baltijos šokiui“ tai taip pat įprasti reiškiniai, tačiau į LNOBT naujovės kelią skinasi palengva, jos, net aukščiausios kokybės, ne visada atpažįstamos. Turtinga ir turininga choreografo Mauro Bigonzetti vaizduote, išaukštinančia ekspresyviąsias nuogo žmogaus kūno galimybes, muzikos ir judesio sąveikos turiningumu, šokėjų meistriškumo aukštumomis neįmanoma nesigėrėti.

Tai stiprus impulsas savajam emociniam ar verbaliniam naratyvui kurti.

Choreografas nesislepia po puošniais kostiumais, intriguojančiais pasakojamos istorijos vingiais, įvairialypėmis šiuolaikinės scenos galimybėmis. Mauro Bigonzetti žiūrovui pateikia tai, kas balete yra fundamentalu – muzikos ir choreografijos sinkretizmą, naują, muzikos vizualizacijos procese atsirandančią sintetinio turinio kokybę, paryškinamą subtiliu apšvietimu (dailininkas Carlo Cerri), režisūriniais akcentais. „Aterballetto“ vadindami šiuolaikinio šokio teatru ar baleto trupe, galime ją išaukštinti, kita vertus, jos potencialą sumenkinti. Įsitikinome, kad ji puikiai valdo įvairius šokio stilius, tarp jų ir tobulėjimo ir modernumo kelyje atskaitos tašku laikomą klasikinį stilių. Ši, sakytume, modernaus baleto trupė, pagrindinė nuolatos baletus kurianti ir su jais gastroliuojanti Italijos bendrovė taip pat yra pirmoji Italijoje nuo operos teatro nepriklausoma organizacija, įsteigta 1979 m. Emilijos Redžo mieste.

Vilniaus žiūrovams pasiūlytą pro-

Vilniaus festivalio atidarymas dovana ir lnobt lankytojams

Muzikos barai / 49

atitinkantį choreografijos savarankiškumą.

Estetizuota „Come un respiro“ raiška vis dėlto buvo tikrai (post)moderni, pasižymėjo drąsiais išlaisvintų, netradicinių judesių kontrapunktais, režisūrinių sprendimų akibrokštais, niveliuojančiais teatro scenos ir repeticijų salės, atskirų numerių ribas. Jai nebūdingas dirbtinis dekoratyvumas, priešingai – ji natūraliai ekspresyvi, juslingai gaivališka, su pasitaikančiais „gyvulizmais“ (A. Martinaitis), kai kūnai susipina kaip „du viename“. Iš pradžių šie „netaisyklingumai“, pasirodę lyg atsitiktiniai, kiek drumstė švarų choreografinio įvaizdinimo al-

savimą. Vėliau, ypač po antros vakaro dalies, kurioje įprastos baleto konvencijos buvo dar labiau ignoruojamos, geriau suvokei ir pirmosios kompozicijos savitumą. „Come un respiro“ įrėmino prieš žiūrovus lyg nusilenkti išsirikiavę artistai (jų lankstinuke išvardyta trylika). Sukibusių rankų impulsyviai banguojanti linija, išradingai apšviesta, buvo labai pagavi, įspūdinga. Ji tarsi bylojo apie neišsemiamas žmogaus kūno raiškos galimybes, atskleidžiamas ne tik sudėtingomis plastiškų, tirštų ir skaidrių kūno linijų kombinacijomis, dinamiška judesių virtine, bet ir paprastai „tinkamoje vietoje,

Iš LNF archyvo Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

gramą sudarė du kontrastingi veikalai. Pirmąjį, „Come un respiro“ (Kaip kvėpavimas, 2009), suvokėme lyg išplėtotą neoklasikinį, plėtojantį pirmojo trupės vadovo Amedeo Amodio puoselėtą stilių (iki 1997 m.). Georgo Friedricho Händelio senoviniais šokiais grindžiamos klavyrinės siuitos, atliekamos Keitho Jarretto, sklido iš įrašo. Jos skambėjo nepretenzingai, lyg namų muzikavimo repertuaro dalis, netgi ne visai hendeliškai (turiu galvoje vertinamą kompozitoriaus herojinį stilių), tinkamai „akompanavo“, pildė abstrakčią choreografinę raišką. Muzika ne užgožė, bet išryškino sąlyginį, baroko šokio energetiką

Muzikos barai / 50

tinkamu paros laiku“ (apšvietimas) išsirikiavus ir banguojančiomis rankomis susikabinus.

Antra vakaro dalis „Rossini cards“ (Rossini kortos, 2004) Bigonzetti sukurta kitu, sakytume, kompozitoriui būdingu bufonados stiliumi. Anot choreografo, Gioacchino Rossini labiausiai rūpėjo trys dalykai – muzika, maistas ir moterys. Kortų dėlionei, remiantis trimis „m“, natūraliai tinka nuotaikų, raiškos įvairovė, spontaniška improvizacija, kūrybinga eklektika. Ją stiprino skirtingi garso sklidimo šaltiniai bei atlikimo lygis.

Iškeltos orkestro duobės kampe Gioacchino Rossini fortepijoninių kūrinių transkripcijas gyvai, žiūrovams matant, skambino Stefano Menozzi, iš įrašų sklido operų „Pelenė“, „Šarka vagilė“, Sonatos styginiams fragmentai, baleto artistai scenoje ne tik šoko, bet ir bandė dainuoti, skaitė Rossini patiekalo receptą. Tokios personažų kraštutinybės (nebijant iš savęs pasijuokti), būdingos bufonadai, išryškino šokinį artistiškumą, kuris modernaus baleto trupei labiau organiškas nei aktorinis, verbalinis.

Antroje vakaro dalyje buvo daugiau apipavidalinimo (dar reikšmingas Carlo Cerri apšvietimas) ir kostiumų (dailininkė Helena Madeiros).

Tiesa, juodais atsilapojusiais švarkais, kelnėmis aprengtiems artistams buvo priešinamas scenoje išsirengęs „nuogalius“, lyg Bigonzetti sumanymų, „neteršiančių kūno grožio“, suvokimo raktas. „Rossini cards“ išvydome, kokios išraiškingos gali būti žmogaus rankos, kai scenos gilumoje susodinti už didelio žvakidėmis papuošto ir nušviesto stalo aštuoniolika artistų „šoko“ tik jomis lyg paukščiai. Stulbino pažemiui atliekamos moters ir vyro dueto choreografijos išradingumas, sudėtingų pozų junginiai, plastiški susiliejusių kūnų formų virsmai.

Apskritai tą vakarą scenoje artistai virtuozišką kūno valdymą demonstravo šokdami solo, duetus (mišrius, moterų, vyrų), ansamblius, prisodrintus fizinės jėgos ir subtilumo, sulėtintų ar net sustingusių judesių, neišverstų pėdų ir klasikinių puantų. Kai kurie piešiniai asocijavosi su dailiojo čiuožimo menu – sukiniai ant

kelių ar „oriniai“ moterų piruetai, nusileidžiantys vyrų rankose. Finalinė „Rossini cards“ šokėjų orgija, skambant „Šarkos vagilės“ uvertiūrai, šėlo įstrižai scenos ir kiek užsitęsė. Dioniziškasis vitališkumas neturėjo ribų...

Vilniaus festivalis, „Naujasis Baltijos šokis“ visuomet į programas įtraukia naujovių. Pirmasis inicijavo net kelis baletus – M. Urbaičio ir K. Pastoro „Acid City“, A. Šenderovo ir K. Simonovo „Dezdemoną“ (beje, dėl pastarojo baleto pastatymo buvo deramasi su M. Bigonzetti), antrojo renginiuose „Aterballetto“ jau dalyvavo. Natūralu, kad didžiausios mūsų šalies teatro baleto trupės raida modernumo kryptimi yra nuosaiki, lėta. Ją sudaro ne tik daugiau ar

mažiau sėkmingos premjeros, „Kūrybinio impulso“ eksperimentai, bet ir šiuolaikinis gastroliuojančių trupių repertuaras, rodomas LNOBT scenoje. Jis įkvepia ne tik menininkus, bet ir žiūrovus, suaktyvina, lavina jų vaizduotę, kuri dažnokai ribojama siužetinio pasakojimo, klasikinių judesių. Atmintyje dar neišblėso modernus gastroliavusio Lenkijos baleto proveržis LNOBT scenoje, o štai dabar stulbino tobulas „Aterballetto“ šokėjų meistriškumas, originali, nuo kanonų laisva Mauro Bigonzetti choreografija. n

Muzikos barai / 51

Opera

Ak, toji opera, genialus nesusipratimas!

Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjas“ Pavel Jankovsky (Rusija) – šmaikštusis Figaras

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Iš LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotr.

Á

Muzikos barai / 52

vertinus pastarojo pusmečio operų pastatymus Lietuvoje, galima tik džiaugtis, kad skirtingi menininkai pateikė įvairių žanrų ir epochų kūrinius. Šį kartą – apie Gioacchino Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.

Atsitraukę nuo intensyvaus darbo scenoje, balandžio 8 d. spektaklio statytojai surengė spaudos konferenciją ir taip pratęsė gražią teatro tradiciją premjerą pristatyti visuomenei. Raudonojoje teatro fojė kalbėjo LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Julius Geniušas, režisierė statytoja, choreografė Nuria Castejon (Ispanija), scenografas Llorenças Corbella (Ispanija), kostiumų dailininkė Pepa Ojanguren (Ispanija), pagrindinius vaidmenis parengę solistai Joana Gedmintaitė (Rozina), Pavelas Jankovskis (Figaras, Rusija) ir Tomas Rossini biustas – scenografijos dalis

Pavilionis (Almaviva). Spektaklio režisierius – Emilio Sagi (Ispanija), šviesų dailininkas – Gary Marder (JAV). „Sevilijos kirpėjas“ – viena populiariausių operų, „Operabase“ sąraše ji yra devintoji tarp visų pasaulyje statomų šio žanro veikalų. Lietuvos operos scenoje „Sevilijos kirpėjas“ pirmą kartą pasirodė 1924 m. Kaune.

Opera statyta ir Klaipėdoje, Detmonde susibūrusių lietuvių dainininkų emigrantų, karui baigiantis ir pokariu – Vilniaus operoje. Dirigentas J. Geniušas priminė, kad 1945 m. „Sevilijos kirpėju“ jo tėvas, ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas, debiutavo Lietuvos operoje Kaune. Dabar Julius ja debiutavo Vilniuje. Ši opera turi gražią istoriją. Puikiai atmenu Elenos Čiudakovos Roziną.

Nenustygstanti, temperamentinga, grakščiai koketuojanti su Figaru, o, svarbiausia, puikiai valdanti koloratūras. Personažui labai tiko jos balso spalva, dainininkė visada mokėjo tiksliai, lengvai perteikti muzikos

Mindaugas Rojus – Figaras, Julija Stupnianek – Rozina, Tomas Pavilionis – grafas Almaviva

charakterį. Ir dabar ausyse skamba savitas Vlado Česo balsas, jo atliekama Almavivos kavatina – be laisvesnių improvizacijų, ne visada lyriniams mūsų tenorams sėkmę lemiančių kadencijų. Jį pakeitė žavus Almaviva – Bronius Tamašauskas. O kur dar dainavimo ir aktorinės meistrystės prasme puikūs Virgilijaus Noreikos, Vaclovo Daunoro kurti personažai!

Teatrališkas, išmoningas Rimantas Siparis – Don Bazilijus, komiko talentą turėjęs Leonidas Muraška – Don Bartolas. Figaras – Eugenijus Vasilevskis.

Artistiškas, žaismingas buvo Eduardo Kaniavos Figaras, jis šią partiją dainavo dar studijų metais. Žiūrovus žavėjo ne tik aktorinė solisto meistrystė, inteligentiškas temperamentas, bet ir lengvai skambantis gražus baritonas. „Figaras buvo lyg ir mano vizitinė kortelė“, – yra sakęs dainininkas. – Šis vaidmuo mane lydi per visą gyvenimą. Atlikau jį šimtus kartų tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose. Dainavau kokiuose septyniuose naujuose operos pastatymuose.“ Septintajame dešimtmetyje gastroliavęs ypač populiarus dainininkas Muslimas Magomajevas buvo kitoks – bravūriškas, jo Figaras blaškėsi scenoje, krėtė nemotyvuotus pokštus. Stigo kaniaviškos inteligencijos. O salė staugė, merginos mėtė gėles, po spektaklio nešė neįtikimiausias dovanas...

Naujojo spektaklio statytoja ispanų choreografė Nuria Castejon, šokusi Nacionaliniame Ispanijos balete (Ballet Nacional de España), flamenko trupėse, dirbusi su sarsuelos kūrėjais, stačiusi spektaklius Paryžiaus („Châtelet“), Lisabonos, Los Andželo teatruose, pasiūlė ne tik ispanišką peizažą, bet ir flamenko dvasią. Tiksliau – jo vizualiąją pusę: rankų mostus, žingsnelius, manieras. Dvasia, vidinė aktorių motyvacija galėtų atsirasti ilgiau bendraujant muzikoje, tuomet tikriausiai išnyktų dažnai scenoje besiblaškančių solistų problemos.

N. Castejon sakė, kad sunkoka mokyti lietuvius ir amerikiečius, „kuriems flamenkas nėra įaugęs į kraują“.

Tačiau jeigu pastatymas paklūsta muzikai, neprieštarauja dvasia – ir

toks sprendimas galimas. Grakščiai juda šokėjų poros, ta jaunimo grupelė, kuri simbolizuoja smalsų miesto jaunimą. Organiškai į šokį įsijungia ir solistų ansamblis. Taip flamenkas pateko į bendrą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir San Francisko operos „Sevilijos kirpėjo“ pastatymą (premjera – 2013 m. lapkričio mėnesį). Tai beveik Madrido teatro spektaklio pakartojimas.

Amerikiečiai spektaklį įvertino kaip „elegantiškai smagų“. Akcentuotos suknelės, kostiumai, įsižiebiantys linksmi raudoni, geltoni žibintai. Mes paieškokime gilesnių muzikinio teatro apraiškų.

Opera – pirmiausia muzika. Partitūrai privalo paklusti viskas: režisūrinis sumanymas, scenografija, šviesos, judėjimas scenoje, reakcijos, santykiai. Spektaklį teko matyti diriguojant J. Geniušui ir kviestiniam dirigentui Alexiui Soriano. Abu turi teatrinės patirties.

Jaunas G. Rossini „Sevilijos kirpėją“ sukūrė paskubomis, per 20 dienų.

Teatrams suvokus šios opera buffa žaidimo taisykles, kompozitoriaus partitūra buvo prisitaikoma esamam orkestrui, todėl šiandien sunku kalbėti apie tikrąją G. Rossini redakciją. Di-

rigentai vis tobulindavo artikuliacijos nuorodas, instrumentų sudėtį. Tačiau mane ganėtinai šokiravo G. Rossini muzikos kontekste secco rečitatyvų metu staiga suskambantis... fortepijonas. Tai ryškiai kontrastavo su epochos muzikiniu įvaizdžiu, daugiau priminė repeticijų dvasią. Jeigu tęsiama tradicija improvizacijas papildyti personažų replikų intonacijomis, tradiciškai turėtume girdėti klavesiną.

J. Geniušas susitikime su spaudos atstovais pristatė redakcijų gausą (Alberto Zeddos, Patricios Brauner, „Ricordi“ ir kt.). Telieka gerbti jo pasirinkimą. Kaip ir solistų dainuojamų kadencijų pasirinkimą.

Užkliuvo Almavivos partija. Kadencijas solistai visais laikais dainuodavo tokias, kuriomis galėtų pasipuikuoti: parodyti balso grožį, vokalinę meistrystę. Tačiau nei scenoje jau gražiai užsirekomendavęs lyrinis tenoras Tomas Pavilionis, juolab satyra dvelkiantis Mindaugas Jankauskas tuo pasigirti negalėjo. Neteko girdėti, bet tikiu, kad tai puiki partija Mindaugui Zimkui.

J. Geniušas gražiai vedė spektaklį, girdėdamas solistus ir leisdamas jiems dainuoti. Aišku, nuostabiausių šios operos numerių – ansamblių –

Muzikos barai / 53

Opera Joana Gedmintaitė – Rozina

tobulinimui reikia daugiau laiko. Orkestras negali tik talkinti veiksmui scenoje. Būtent čia yra pradžia – muzikoje. Ir grojo orkestras gerai, jautriai. Uvertiūra skambėjo organiškai, J. Geniušas rado tinkamą tempą, kuris koreliavo su tolesnio veiksmo muzikine medžiaga, charakteriu, emocine erdve. Nors fortepijonas ir šokiravo, juo grota jautriai (programėlėje įrašytos net trys pavardės: Marco Borroni, Marija Stručkova, Olga Taškinaitė).

Tai labai svarbu.

Secco rečitatyvus dainuojantiems solistams pristigo raiškesnės dikcijos.

Rečitatyvas – ne šiaip muzikinė kalba, bet tam tikrą emociją brandinanti erdvė, kelias, kuris veda į tos emocijos, jausenos išraišką dainuojamame epizode. Pirmiausia muzika turi diktuoti vidinę solisto būseną, iš jos išplaukia ir rečitatyvas, vedantis į jausmų išsiliejimą arijoje, ansamblyje.

Tačiau taisyti trūkumus galima tik scenoje. Žaismingas spektaklis, manyčiau, publikos bus lankomas, todėl jis galėtų būti rodomas dažniau, visi solistai turėtų galimybę tobulėti scenoje (!). Juk negali solistas dainuoti premjeros kas pusmetį!

Visai kitą įspūdį patyriau diriguojant Alexiui Soriano. Jis tiesiog dirbo savo darbą, orkestras blaškėsi. Atro-

Muzikos barai / 54

dė, kad dirigentas negirdi solistų, o šių visas dėmesys buvo sutelktas ne į muzikos interpretaciją, bet į tai, kaip padainuoti laiku ir kartu. Gaila.

Ar scenoje matėme muzikos atspindį? Manau, kad taip. Jeigu režisieriaus daugiau būtų padirbėta su kai kuriais solistais, galima būtų drąsiai sakyti, kad tai tikrai ne farsas, skirtas publikai juokinti. Vienas kitas akcentas žiūrovui gali kelti ispaniško miestelio asociacijų. Patiko scenografija (nors Madrido spektaklyje, didesnėje scenoje, namai kuria aikštę iš abiejų pusių). Aišku, jeigu nebūtų primityvių, popsinių scenų, pradedant rateliais aplink G. Rossini biustą. Tai ir iliustratyvumas (pučiamas didelis burbulas) Don Bazilijo arijoje, nesuprantami, nemotyvuoti žmonių landžiojimai po grindimis ir tas nelemtas automobilis su fejerverku finale. Gal tai buvo reikalinga spektaklį finansavusiai amerikiečių automobilių kompanijai?

Puikiai dainavo choras (vadovas Česlovas Radžiūnas).

Kokius herojus sukūrė solistai?

Išskirčiau mažiausiai dainavusią, bet puikiu Bertos vaidmeniu pradžiuginusią Laimą Jonutytę. Prasmingai padainavo ariją, puikiai suvokė savojo personažo esmę, nesiblaškė,

Iš LNOBT archyvo Martyno ALEKSOS nuotr.

motyvuotai veikė, reagavo. Puikūs, įdomūs, tikslingai ir muzikaliai veikiantys, nors labai skirtingi Liudo Mikalausko ir Vlado Bagdono daktaro Bartolo personažai. Gražiai, tiksliai skambėjo jų balsai.

Rozinų esame girdėję visokių: koloratūrinių sopranų, mecosopranų. Šį kartą dainuoja sopranai Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek. Abi muzikalios, gerai parengusios partijas. J. Stupnianek yra puikiai atlikusi sudėtingą Lietuvoje nedainuojamų arba mažai dainuojamų W. A. Mozarto, A. Vivaldi kūrinių programas.

Jose – geros balsinės medžiagos ir vokalinės technikos reikalaujantys kūriniai, gal dėl to ir J. Stupnianek Rozina vokaline prasme buvo natūralesnė, skambėjo lengviau (visa nelaimė – mačiau ispano diriguotame spekta-

Liudas Mikalauskas – daktaras Bartolas ir Mindaugas Jankauskas – grafas Almaviva

klyje). Ypač pagirtina J. Gedmintaitė – „įmesta“ į jai nebūdingos stilistikos muziką, tiksliai padainavo koloratūrinę partiją. Abi spalvingai padainavo Una voce poco fa. Abiem Rozinoms trūko režisieriaus rankos, jis turėjo padėti įprasminti muzikinę atmosferą.

Gera improvizacija visada laikosi

Egidijus Dauskurdis – Don Bazilijus, Liudas Mikalauskas – daktaras Bartolas

kovskis. Kažin ar verta kviesti vidutinišką dainininką, kai ir Lietuvoje yra dainuojančių baritonų? Manau, kad Mindaugas Rojus tikrai bus puikus.

Jau kelintame spektaklyje nuvilia Egidijus Dauskurdis.

Mūsų amžiaus žmogus nutolo nuo

G. Rossini jaunystės laiko. Tai kuo jo opera vilioja žiūrovą ir klausytoją?

Herojų muzikinėmis charakteristikomis, žaižaruojančiomis ornamentikos fejerijomis, charakteriais, kurių apstu aplinkui, tik jie vaidina kitais apdarais. n

Margaspalvis operos finalas ne tik žavėjo...

ant gerai suręsto pagrindo, tai pasakytina ir apie grafo Almavivos vaidmenų kūrėjus (M. Jankauskas panėšėjo į muzikinę ir sceninę karikatūrą).

Sukurti personažą ir tikslingai veikti muzikinėje erdvėje – su scenine meistryste ir režisieriaus sumanymu susieta problema.

Girdėtas Figaras – Pavelas Jan-

Muzikos barai / 55

Džiazas

Jaunatviðkas ir brandus Birðtono dþiazas

J

au 34 metus Zigmas Vileikis Birštone griežtai laikosi savito metų skaičiavimo, nes džiazo kalendoriaus metai Birštone turi ne 12, o 24 mėnesius, kurie stebuklingu būdu prabėga ganėtinai greitai. Vėl poriniai metai, vėl paskutinis kovo savaitgalis su laikrodžio rodyklių sukiojimais ir vėl džiazas Birštone. Gal todėl publika šių festivalių taip nuoširdžiai laukia, nors šiemet renginys iki pat atidarymo patyrė Kultūros ministerijos pritaikytą finansinį pasninką. Apie valdžios skiriamas dietas ir pasninkus būtų atskira šneka, o 2014-ųjų Birštono džiazas sužibo visomis jaunatviškomis pavasario spalvomis. Šiųmečiame festivalyje, kaip ir visuose ankstesniuose, susitiko įvairiausi džiazo stiliai, kūrybinės idėjos ir kartos. Būtent ši įvairovė išskiria Birštono festivalį, be to, tai seniausias tradicinis džiazo festivalis Lietuvoje. Šiemet klausytojus pradžiugino naujam gyvenimui prikeltas kurhauzas, kurio erdvioje salėje vyko naktiniai jam session. Jaunimo gausą festivalio scenoje taip pat įvardyčiau kaip išskirtinį reiškinį. Ir tai negali nedžiuginti, ypač kai šis jaunimas yra entuziastingas ir motyvuotas, o profesionalumu

Muzikos barai / 56

nenusileidžia ar bent jau stengiasi nenusileisti seniesiems džiazo vilkams. Šeštadienio rytiniame (tiksliau, vidurdienio) koncerte Jūratė Kučinskaitė pasveikino pasigydyti susirinkusius džiazo ligonius po turtingos „džiamo“ nakties. Gydymo procedūras siūlė Birštono festivalio debiutantas – Vytauto Labučio vadovaujamas Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos džiazo ansamblis. V. Labutis į gimtąją mokyklą grįžo mokytojauti 2011-aisiais. Nė kiek neabejoju, kad jis subūrė pajėgiausius mokinius, tačiau nekelia abejonių ir jo pedagoginis talentas, apie ką bylojo sklandžiai sustyguotas ansamblis, skoningos ir sykiu aštrios aranžuotės, o juk mokiniams buvo parinktos anaiptol ne pačios lengviausios kompozicijos – vien Alo Jarreau „Cold Duck“ yra kietas riešutėlis tiek vokalo, tiek ansambliškumo, tiek stilistikos požiūriu. Vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė turi puikius vokalinius duomenis – gražų džiazišką balso „smėliuką“, puikų ritmo ir stiliaus pojūtį, taigi visko tiek, kiek reikia, manau, kad ji yra perspektyvi dainininkė. Negalėjo nežavėti jaunųjų muBirštono džiazo festivalio akimirkos

© Birštono kultūros centras, 2014

Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 57

Džiazas zikantų susiklausymas, puikus saksofonų kvarteto derėjimas (K. Šarkus, L. Smulskis, A. Ališauskas, K. Gylys), pianisto Artūro Daunio virtuoziškumas. Stipri ritmo grupė – Nojus Drąsutis (bosas), Jonas Filmanavičius (būgnai), Rokas Mickevičius (būgnai, perkusija). Pastarasis sukėlė tikrą furorą ne tik koncerte, bet ir naktiniame jam session, tokio azartiško dvylikamečio entuziasto prie būgnų dar neteko matyti. Svarbiausia, kad Roko azartas yra įstatytas į pakankamai profesionalius rėmus.

Tame pačiame šeštadienio koncerte pasirodė kita jaunimo komanda – maestro Vladimiro Čekasino vadovaujami Vilniaus kolegijos studentai. V. Čekasinas yra nuolatinis festivalio svečias, pastarųjų metų jo kūryboje vis daugiau vietos randa tarpdisciplininiai žanrai, pastebima akademinės ir džiazo muzikos simbiozė. Šios kryptys neatsiejamos nuo spontaniškumo improvizuojant ir laisvės kuriant, tokia linkme maestro ugdo ir savo mokinius. Juditos Vaičiūnaitės eilės, muzikinė kalba bei scenografija bylojo apie prabundantį pavasarį, nors studentų programos chronometražas ir dramaturginė logika prašėsi montažinių žirklių.

Bet dar grįžkime į pirmąjį festivalio vakarą. Išgirdome renginio debiutantą (Zigmai, kur jis buvo anksčiau?..) kvintetą „JazzWay“, kurį 2006-aisiais subūrė, ko gero, vienas įdomiausių ir universaliausių Lietuvos džiazo scenos meistrų Steponas Januška, ne veltui dažnai vadinamas lietuviškuoju Alu Jarreau. Jau daugiau nei 30 metų Steponas Januška yra pagrindinis popgrupės „Studija“ vokalistas, tačiau neleido savęs pasiglemžti vien popsui, liko su džiazo siela. Festivalio atidarymui Stepono komanda parengė spalvingą džiazo puokštę nuo legendinio G. Gershwino standarto „Summertime“ iki George´o Duke´o, Mileso Daviso, Larry Carltono smooth, fusion hitų, Michelio Legrand‘o „One at a Time“. Darsyk galėjome įsitikinti tobula Stepono scat technika, išraiškinga ir elegantiška frazuote, ką papildė ir puiki „JazzWay“ komanda – klavišininkas Arnoldas Jankūnas, saksofonininkas Algis Kilis, bosinin-

Muzikos barai / 58

kas Paulius Stonkus (meistriškas solo preliudas L. Carltono „Cold Duck Time“!) ir būgnininkas Mykolas Eiva.

Stipresnį festivalio atidarymą būtų sunku ir įsivaizduoti.

Antrasis vakaro pasirodymas – „Gedas ir draugai“. Taip ir buvo – Gediminas Laurinavičius koncertavo su savo draugais ir kolegomis iš B. Dvariono mokyklos – pianistu Olegu Molokojedovu ir saksofonininku Vytautu Labučiu, prie šios trijulės prisijungė kontraboso virtuozas Eugenijus Kanevičius, kuris įrodė esąs dar ir puikus tūbininkas. Džiazo veteranai tradicinių standartų programą prisodrino humoro ir išmonės. Kompaniją šauniai papildė ir maloniai nustebino jauni vokalistai Aistė Laurinavičiūtė ir Mantvydas Čiuplys. Tad vėl galėjome pasidžiaugti gražia Birštono tradicija – vienoje scenoje susitinkančiomis įvairiomis džiazo kartomis.

Trečiojo projekto sumanytojai – trimitininkas Vytautas Skudas ir italas pianistas bei kompozitorius Paolo Garbinas, kurie dar pasikvietė italus saksofonininką Tomaso Tronconą, būgnininką Enrico Smiderle bei armėnų kilmės klaipėdietį kontrabosininką Armaną Isojaną. V. Skudas toli gražu ne naujokas nei Lietuvos džiazo, nei Birštono scenoje, kurioje debiutavo dar 2006-aisiais, o kitais metais tapo „Vilnius Jazz Young Power“ laureatu. Beje, ir Armanas Isojanas 2013 m. „Vilnius Jazz Young Power“ gavo ne vieną apdovanojimą (taip pat ir Grand Prix), ir tikrai pelnytai, nes manau, kad tai nauja kylanti Lietuvos džiazo žvaigždė. Apie tai byloja jo sėkmingi pasirodymai tarptautiniuose festivaliuose nuo 2011 metų, o 2013-ųjų gruodį A. Isojanas kartu su Vyčiu Smolskumi, Augustu Baronu ir Dominyku Vyšniausku pelnė laurus prestižiniame Rusijos džiazo konkurse Rostove prie Dono.

Kiekvienas jaunos Italijos ir Lietuvos džiazmenų komandos narys yra puikus instrumentininkas, būtų sunku ir nesąžininga kurį nors išskirti. Savo pasirodymą Birštono scenoje jie pavadino itališkomis džiazo spalvomis. Žinoma, visų spalvų per vieną vakarą nepamatysi. Išgirdome vien tik originalias kompozicijas, kuriose labai

skoningai susipynė skirtingi stiliai ir temperamentai – santūrus trimito ir saksofono cool su azartiškais mušamųjų ir kontraboso bebop bei intelektualiai elegantiškais P. Garbino fortepijono pasažais. Nors pasirodymo pradžioje susidarė įspūdis, kad italai tarsi stengiasi groti tvarkinga amerikietiška manierą, dėl to nuo scenos dvelktelėjo šaltukas, tačiau palengva jaunieji muzikantai tapo savimi, tuomet ir atsiskleidė visi jų privalumai – elegantiškas „miksuotas“ stilius, kompozicinė darna, muzikalumas. Šį projektą vertinčiau kaip vieną intelektualiausių ir sėkmingiausių festivalyje.

Pirmąjį festivalio vakarą sceną sudrebino braziliški bosanovos ir latino jazz muzikos ritmai. Spalvingą ir uždegančią braziliškos muzikos pagrindu sudarytą programą pateikė praėjusio festivalio debiutantas – Vilniaus džiazo orkestras. Programą sumanė ir aranžuotes orkestrui parengė jo vadovas Remigijus Rančys kartu su saksofonininku Leonardu Pilkausku.

Galima ginčytis iki pažaliavimo, ar lietuviškas temperamentas gali autentiškai atskleisti specifinį Lotynų Amerikos džiazą, tačiau kai orkestre susiburia neeiliniai džiazo meistrai Tomas Botyrius, Valerijus Ramoška, Arkadijus Gotesmanas, Juozas Kuraitis ir dar visa plejada puikių muzikantų, sėkmė beveik garantuota. Šiai programai Remigijus Rančys pasikvietė brazilų vokalistę Denise Fontourą ir mozambikietį būgnininką bei vokalistą Deodato Siquirą. Tai išties originalūs ir kūrybingi muzikantai, valdantys įvairius džiazo stilius, jie puikiai įsiliejo į šį sumanymą. Apmaudu, kad Denise vokalas dažnai paskęsdavo orkestro faktūroje, todėl dirbantiems prie garso pulto palinkėčiau labiau įsiklausyti, nes nuo jūsų, gerbiamieji, priklauso mažiausiai 50 procentų artisto sėkmės. Nepaisant šių nedidelių nesklandumų, festivalio atidarymo vakaro pabaiga buvo įspūdinga ir uždeganti.

Jau minėjau, kad šeštadienio vidurdienį išgirdome du jaunimo kolektyvus – Vytauto Labučio vadovaujamą Balio Dvariono muzikos mokyklos mokinių džiazo ansamblį ir Vladimiro Čekasino vadovaujamą Vilniaus kolegijos studentų kolektyvą. Tarp jų su

trijų kompozicijų mini rečitaliu įsiterpė pianistas Dmitrijus Golovanovas, kuris pristatė kelias kompozicijas iš savo paskutinio albumo „Me“. Pelnyti klausytojų dėmesį trimis kamerinėmis kompozicijomis tarp dviejų nors ir studentiškų, bet ryškių pasirodymų nėra lengva. Tačiau Dmitrijus sukūrė intymiai intelektualią aplinką ir leido klausytojui tiesiog atsikvėpti ir pamedituoti, tik gaila, kad pasirodymas buvo toks trumpas. Labai skatinčiau šį jautrų ir subtilų menininką plėtoti solo žanrą. Šeštadienio popietę pradėjo Arūno Šlausto projektas. Kartu su juo išvydome Danielių Praspaliauskį, Skirmantą Sasnauską, Vytautą Mikeliūną, Darių Rudį, kuriuos džiazo publika gerai pažįsta. Prie šios senų džiazmenų kompanijos prisijungė ir du akademinės muzikos atstovai – violončelininkė Onutė Švabauskaitė ir kontrabosininkas Jonas Paulikas, nors pasakymas „akademinės muzikos atstovai“ nebūtų visiškai tikslus. Onutė Švabauskaitė pasižymi itin plačiu muzikiniu akiračiu. Šv. Kristoforo orkestro violončelių koncertmeisterė griežė ir griežia įvairiuose baroko, klasikos, šiuolaikinės muzikos projektuose, prieš ketverius metus ji buvo pasirodžiusi ir Birštono scenoje su Skirmanto Sasnausko projektu „You´ve changed“.

Jonas Paulikas griežia Nacionaliniame simfoniniame orkestre, tačiau jį dažnai galime išvysti įvairių žanrų projektuose, nesvetimas jam ir džiazas; į Birštono festivalį muzikantas grįžo po ilgesnės pertraukos.

Klausantis Arūno Šlausto neapleido mintis, kad jis netelpa į džiazo rėmus, tarpsta kažkokioje savitoje erdvėje, kurioje susijungia griežtos klasikinės muzikos formos, improvizacijos polėkis ir XX a. muzikos įvairovė. Šįsyk energingi balkanų etnoso ritmai tiesė garsų takus į B. Bartóko kūrybos šaltinius.

Antrasis šeštadienio popietės projektas – Dainiaus Pulausko grupė (DPG: Dainius Pulauskas – klavišiniai, Valerijus Ramoška – trimitas, fliugelhornas, Kęstutis Vaiginis – saksofonai, Domas Aleksa – bosas, Linas Būda – būgnai, Arkadij Gotesman – perkusija) ir Kauno bigbendas. Jam šįsyk

vadovavo saksofonininkas Liutauras Janušaitis, kuris yra bene pirmasis lietuvis, baigęs studijas džiazo pasaulyje prestižiniu laikomame Berklio muzikos koledže Bostone. Nebus per drąsiai pasakyta, kad Dainius Pulauskas yra bene produktyviausias Lietuvos džiazo kūrėjas, džiazo publika jo kolektyvo pasirodymų visada laukia, lygiai kaip visur ir visada laukiamas Kauno bigbendas. Kita vertus, publikos lūkesčiai yra tam tikra našta. Šiemet didelį susidomėjimą kėlė nauja Dainiaus Pulausko kompozicija bigbendui ir džiazo grupei, pavadinta „Pro et contra“. Ji, anot autoriaus, buvo sena svajonė. Nors didelės formos kompozicijos Dainiaus Pulausko kūrybinėje biografijoje ne naujiena (prisiminkime jo 2005 metų Siuitą džiazo grupei ir simfoniniam orkestrui), tačiau tokia stambi kompozicija būtent bigbendui yra reikšmingas įvykis ne tik Dainiaus biografijoje.

Simboliška ir prasminga, kad būtent Birštono scenoje įvyko kūrinio premjera, nes su šiuo festivaliu D. Pulauską sieja ypatingi ryšiai – čia prieš dvidešimt metų debiutavo jo kvintetas, vėliau sekstetas, čia jis 2000-aisiais buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.

Daugiaplanę ir daugiadalę kompoziciją „Pro et contra“ galima priskirti siuitos žanrui, nes ją vienija bendra idėja, atsikartojanti tematinė medžiaga (taip pat ir iš anksčiau sukurtų kompozicijų). Visada imponuoja Dainiaus Pulausko užmojai jungti skirtingų stilių elementus, atskleisti instrumentų ir tembrų galimybes. Manau, kad ir naujoji Dainiaus siuita pasižymi tik jam būdingu mąstymo būdu ir stilistiniu braižu. Siuitoje jungėsi griežti kompoziciniai orkestro blokai su virtuoziškomis solo improvizacijomis, pynėsi įvairūs stiliai – nuo azartiškų džiazroko ritmų iki plačiai išsiskleidusių daugiaplanių fusion ir world music erdvių.

Birštono džiazo festivalis – tai ne tik džiazas. Tai tam tikra geroji pavasarinė dvasia, kurią įkūnija visuomet nepriekaištingas Zigmo Vileikio ir jo komandos organizacinis darbas, dažniausiai puikus oras, o šiemet – ypač skoninga festivalio scenografija bei atributika (Irma Mickevičiūtė, Rim-

vydas Kepežinskas). Visada įdomios retrospektyvinės fotografijų parodos, šiais metais tai buvo Vytauto Suslavičiaus fotoprojektas „Įkalinti džiaze“, kuris, matyt, neatsitiktinai įamžino patį autorių ir Valerijų Ramošką su kalinio uniformomis, nes būtent Valerijus Ramoška tapo šiųmečio festivalio Didžiojo prizo už nuopelnus džiazui laureatu. Šeštadienio vakarą dar laukė keli kontrastingi projektai. Italų kolektyvas „Fabiana & the Sound Flowers“ pateikė tikrą muzikinį desertą – gerokai pasaldintą, linkstantį prie popso. Ir tai neturėtų stebinti, nes šio žanro muzika ir jos kūrėjai labai artimi grupės vokalistei Fabianai Martone.

Grupėje groja pianistas Lorenzo Campeze, fleitininkas Francesco Desiato, bosininkas Vincenzo Lamagna, būgininkas Marco Castaldo. Grupė dar palyginti jauna, susibūrė 2010 m., tačiau visos išgirstos aranžuotės bylojo apie aukštą jos narių profesionalumą. Grupės lyderė Fabiana Martone pasižymi puikiais vokaliniais duomenimis.

Kitas dalykas – popsinis ir saldokas atliekamos muzikos stilius. Birštono kontekste bent man tai buvo per didelis kontrastas. Kita vertus, sunku vertinti, kai viskas tobulai sudėstyta, tai tiesiog kelia nuobodulį. Bet publikai patiko, tuo ir pasidžiaukime.

Liudas Mockūnas paprastai abejingų nepalieka. Šįsyk – debiutas: Liudas Mockūnas (bosinis saksofonas), Larsas Andreasas Haugas (tūba) ir Peteris Bruunas (mušamieji). Šį L. Mockūno sumanytą projektą pavadinčiau kaip neabejotinai įdomų akustinį ir tembrinį avangardinio džiazo eksperimentą sujungiant du žemus, bet skirtingos tembrinės prigimties instrumentus – bosinį saksofoną ir tūbą. Eksperimentui sėkmę pranašavo ir jaunasis norvegų tūbininkas Larsas Andreasas Haugas, kuris savo esybe taip pat yra eksperimentatorius, o duetą prasmingai papildė danų būgnininkas Peteris Bruunas.

Kęstutis Vaiginis jau daugelį metų neabejotinai yra tarp festivalio favoritų. Šįsyk jo projektas buvo savotiška ataskaita Birštono publikai apie nuveiktus darbus. 2013-aisiais Kęstutis įrašė naują autorinį CD „Lights of

Muzikos barai / 59

Džiazas Darkness“ su labai solidžia kompanija, tikromis Niujorko džiazo įžymybėmis – pianistu Davidu Berkmanu, trimitininku Alexu Sipiaginu, kontrabosininku Edu Howardu, prie kurių prisijungė talentingas turkų būgnininkas Feritas Odmanas. Beveik visi jie su Kęstučiu atvyko į Birštoną, tik Edą Howardą pakeitė kitas jaunas turkų kontrabosininkas Kaganas Yildizas.

Birštone gyvai išgirdome beveik visą autorinį diską. Kęstučio „ataskaitos“ publika tikrai laukė, juolab kad su tais pačiais muzikantais, išskyrus Alexą Sipiaginą, Kęstutis buvo atvykęs ir į praėjusį festivalį. Galima tik pasidžiaugti, kad skirtingų kartų džiazo atstovai taip tobulai derėjo, kad džiazo scenoje taip sėkmingai susikerta mokytojo ir mokinio kūrybiniai keliai (turiu omenyje Davidą Berkmaną ir talentingąjį jo mokinį Kęstutį Vaiginį).

Kompaktinė plokštelė „Lights of Darkness“ visai neseniai įrašyta Niujorko studijoje „System II“ ir šių metų vasarį pristatyta Niujorke bei Vašingtone. Ji gimė kaip šių muzikantų kelerių metų bendro darbo rezultatas. Beje, su Davidu Berkmanu Kęstutis Vaiginis grojo dar 2008 metais rudeniniame „Kaunas Jazz“. Alexas Sipiaginas prie kvarteto prisijungė vėliausiai, bet jo ir Kęstučio duetas visose kompozicijose buvo kaip tobulai nušlifuotas deimantas – tembro skaidrumas, stilistinis vieningumas, tiksli artikuliacija ir sinchroniški ritminiai piešiniai. Davidas Berkmanas, Niujorko įžymybė, kompozitorius ir pedagogas, buvo tarsi viso ansamblio stabilumo garantas, jį tiksliai papildė ir sutvirtino abu turkai. Manau, kad tai buvo stipriausias ir sėkmingiausias festivalio projektas kompozicinės darnos, atlikėjų meistriškumo ir tiesiog tobulo ansamblio prasmėmis. Labai tikiu, kad ir iš anapus Atlanto apie naująjį Kęstučio Vaiginio ir kompanijos diską sulauksime gerų atsiliepimų, nes jie to daugiau nei verti!

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį vėl šėlo „džiamas“, vėl sukinėjome laikrodžių rodykles, kai kas gal ir susipainiojo, tad į sekmadieninį vidurdienio koncertą ne visi pataikė. Neatėjusieji tikrai daug prarado. Scenoje vėl susitiko skirtingos džiazo muzikų kartos. Arkadijus Gotesmanas, Juozas

Muzikos barai / 60

Kuraitis ir Eugenijus Kanevičius kartu groja nuo 2012-ųjų. Kiekvienas iš jų pasižymi plačiu akiračiu, kuris apima ne tik įvairius muzikinius, bet ir tarpdisciplininius žanrus, teatrą ir poeziją. Eugenijus Kanevičius vėl pateikė siurprizą – ėmėsi akustinės gitaros! Išgirdome visų trio narių kompozicijas, kurias jungė muzikinės minties aiškumas ir lakoniškumas, o gebėjimas pasakyti svarbius dalykus minimalia retorika, estetiškais kameriškais tembrais šiais laikais yra didelė vertybė, todėl trio pasirodymą vertinu kaip vieną geriausių festivalyje.

Saksofonininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Leonardas Pilkauskas yra vienas iš tų, kuris po ilgų studijų užsienyje grįžo į Lietuvą. Jo sumanytas nestandartinis projektas „Leobard grey“ turėjo sukelti diskusijų. Neginčytinas vienas dalykas – tai labai savita, eksperimentinė, grynai improvizacinė muzika, besiribojanti su tarpdisciplininiais žanrais. Klausimas, ar tai telpa į džiazo rėmus, jei tokius apskritai galima pripažinti egzistuojant? Šiam projektui Leonardas pasikvietė du jaunus kūrybingus muzikus – bosininką Paulių Volkovą ir vokalistę Vytautę Pupšytę, kurios skaitomos eilės tapo ar bent turėjo tapti ansamblio improvizacijų šaltiniu. Jaunųjų muzikų trijulė apgalvotai pasikvietė patyrusį perkusininką Tomą Dobrovolskį, manau, kad jis ir tapo projekto svorio centru, nes tai, ką jis daro scenoje su savo išrastais perkusiniais instrumentais, yra tiesiog užburiantis šamanizmas. Prisipažinsiu, kad eilės manęs neužkabino, skirtingai nei Tomo varinis gaublys, nes, mano manymu, muzikinį tembrinį audinį inspiravo būtent gaublys. Vis dėlto palankiai vertinu pačią idėją ir projektą, kurio dar laukia evoliucija, gilesnių prasmių tekstuose ir stipresnių vidinės dramaturgijos sąsajų paieškos. Neabejoju, kad Leonardas Pilkauskas ir jo kompanija pajėgūs tai padaryti.

Kai Kremliaus imperialistai Europos rytuose žvangino ginklais, Birštono scenoje prasmingas buvo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendo pasirodymas. Bigbendas susikūrė 1991-aisiais, apie dešimtmetį jam vadovauja kapitonas Ričardas Čiupkovas. Tai aukšto profesinio lygio kolektyvas, pasižy-

mintis puikiu skambesiu, jis yra įrašęs jau tris diskus. Birštonui bigbendas paruošė nuotaikingą džiazo standartų programą su trimis solistais – vokalistu vyr. eiliniu (jei teisingai nurodžiau laipsnį) Jurgiu Brūzga (kuriam dar laaabai trūksta karinės drausmės, mat vis norėjo išsinerti iš kario uniformos!) ir dviem „civiliokais“ – nepakartojamu ir vieninteliu Česlovu Gabaliu bei tikru akordeono virtuozu Andriumi Balachovičiumi. Girdėjome Gordono Goodwino, Charleso Shaverso, Hoagy Carmichaelo, Sammy Nestico ir kitų autorių žinomus džiazo standartus, puikias ir stilingas Tomo Botyriaus, Mindaugo Vadoklio, Danieliaus Praspaliauskio, Leonardo Bėkšos solo improvizacijas.

Bigbendo pasirodymą vainikavo Jurgis Brūzga su K. Gumblo ir L. Huffo „Me & Mrs. Jones“ ir Ch. Chaplino „Smile“ bei Česlovas Gabalis su E. Castillo ir S. Kupkos „Soul with a Capital „S“.

Trumpai apibendrinant – puikus orkestras ir tokie pat puikūs solistai, gera programa su gera nuotaika, jie gali papuošti bet kurį festivalį.

Paskutinį sekmadienio vakarą dar laukė trys įdomūs projektai: „CinAmono5“, Indrė Dirgėlaitė su „The Effect“ ir grupė „Heavy Beauty“, kurioje grojo Liudas Mockūnas su estų muzikantų kompanija. Pirmuosius du galbūt jungė tai, kad abiejų iniciatorės yra jaunos ir žavios džiazo vokalistės – birštonietė Laura Budreckytė ir klaipėdietė Indrė Dirgėlaitė – ir kad abu projektai pasižymėjo sveiku kūrybiniu užtaisu, tačiau tuo šių projektų panašumai ir baigiasi. „CinAmono5“ išsivystė iš „CinAmono duo“ (Laura Budreckytė ir Vytis Nivinskas) ir „CinAmono trio“ (L. Budreckytė, V. Nivinskas ir Eugenijos Jonavičius), kai prie lietuvių branduoliuko prisijungė estų akordeonistas Kasparas Uljasas ir šveicaras būgnininkas Tony Renoldas. Paskutiniai dveji metai Laurai buvo kūrybingi ir sėkmingi – 2012-aisiais I vieta tarptautiniame konkurse „Jazz Voices“, 2013-aisiais Grand Prix konkurse „Riga Jazz Stage“. Manau, kad grupės išsiplėtimas iki kvinteto leido visiems jos nariams įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir pateikti Birštono publikai labai kontrastingą ir stilistiškai įvairiapusę programą, sudarytą vien tik iš

Dūdų kampas originalių grupės narių kompozicijų.

Tiesa, bisui labai emocingai nuskambėjo Džuljetos arija iš K. Antanėlio „Meilės ir mirties Veronoje“. Kaip pagrindinę kūrybinę projekto idėją nurodyčiau gerą profesionalų įvairių stilių šou – nuo ugningo bibopo iki bliuzo baladžių, ir tai puikiai pavyko. Grupę galima pasveikinti su kūrybine sėkme.

Manau, kad ne mažiau sėkmingas buvo ir Indrės Dirgėlaitės pasirodymas su grupe „The Effect“. Indrės kūrybinių sumanymų laukas – nuo folkloro ir Lietuvos partizanų dainų iki laisvojo džiazo, ji bendradarbiauja su įvairių stilių muzikantais. Nuo studijų Stokholme laikų Indrė ir toliau intensyviai bendradarbiauja su skandinavų muzikantais. Birštono festivalyje ji dalyvavo jau trečią kartą, šįsyk su gitaristu iš Danijos Carlu Mörneriu Ringströmu ir švedais bosininku Henriku Linderiu bei būgnininku Jonathanu Lundbergu. Išgirdome vien tik originalias Indrės ir kitų grupės narių kompozicijas, kurių stilistinei paletei poveikio turėjo tiek pastarųjų metų Indrės darbai, tiek ir jos partnerių kūryba: pernai C. M. Ringströmas išleido fusion albumą „Neocolony“, J. Lundbergas su savo grupe – albumą „Nabula“. Henriko Linderio, panašiai kaip Indrės, kūryboje susipina daug idėjų ir stilių.

Grupė mums pateikė labai prasmingą ir dvasingą fusion programą, ją laikau dar vienu reikšmingu Indrės Dirgėlaitės žingsniu jos kūrybos kelyje.

Liudas Mockūnas, pasiėmęs tikrą retenybę – bosinį saksofoną – ir pasikvietęs į kompaniją estus gitaristą Jaaką Sooäärą, bosininką Henno Kelpą ir būgnininką Tanelį Rubeną (jis pakeitė susirgusį Andrusą Lillepeą), pamėgino pažvelgti į sunkųjį roką tarsi per draugiško šaržo prizmę, tačiau viską atlikdami labai rimtai. Galima tik pasveikinti Liudą Mockūną ir Estijos roko vilkus su sėkmingu akustiniu ir stilistiniu eksperimentu, kuris šauniai ir griausmingai užbaigė šiųmetį Birštono džiazo festivalį.

Kaip jau pradžioje minėjau, džiazo kalendorius Birštone turi savas taisykles, Zigmas Vileikis darsyk tai patvirtino, tad tikėsimės, kad Birštono džiazo metai iki 2016-ųjų ilgai neužtruks. n

Šiaurės šalių pučiamųjų orkestrų konferencija Suomijoje

Nedidelis Suomijos miestas Jervenpė (Järvenpää) pasaulyje žinomas pirmiausia kaip suomių kultūros aukso amžiaus (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia) centras, kai vaizdingose Tūsulos (Tuusula) ežero pakrantėse vienas po kito kūrėsi žymūs to meto Suomijos muzikai, dailininkai, poetai, rašytojai. Žymiausias iš jų – kompozitorius Jeanas Sibelius, kuris savo viloje „Ainola“ su kelerių metų pertrauka gyveno nuo 1904 m. iki mirties 1957 m. Šių metų kovo 14–16 dienomis Jervenpės kulRaine Ampuja – Suomijos pučiamųjų tūros centre vyko Šiaurės šalių pučiamųjų orkestrų orkestrų asociacijos prezidentas konferencija (Nordic Wind Band Conference). Nuo 1992-ųjų kas dveji metai rengiamą Suomijos pučiamųjų orkestrų konferenciją šiemet nutarta padaryti regionine, joje pakviesti dalyvauti Šiaurės ir Baltijos šalių atstovai.

Dar prieš konferencijos pradžią, kovo 12–14 dienomis, organizatoriai surengė tarptautinį pučiamųjų orkestrų dirigentų konkursą, kurio finalas sklandžiai perėjo į pačią konferenciją – pastarosios atidarymo koncerte įvyko baigiamasis trijų konkurso finalininkų turas. Pirmąją vietą laimėjo Eero Lehtimäki, antrąją – Tanja Räsänen (abu Suomijos atstovai), trečiąją – Christy Muncey (JAV).

Konferencijos programoje – paskaitos, parodos ir, žinoma, koncertai. Visų paskaitų temos buvo pedagoginio ir psichologinio pobūdžio: atlikėjų pučiamaisiais instrumentais ugdymas, pučiamųjų orkestrų vadyba, muzikantų motyvacijos skatinimas ir pan. Kaip įprasta tokiuose renginiuose, koncertų salės fojė instrumentų meistrai surengė savo gaminių parodas, buvo platinamos natos ir įrašai. Čia dalyvavo ne tik Šiaurės, bet ir kitų šalių (JAV, Austrijos) muzikai bei muzikinių organizacijų atstovai. Įdomias koncertų programas atliko Helsinkio garbės sargybos orkestras (įkurtas dar 1819 m.), Helsinkio policijos orkestras, Rytų Helsinkio muzikos instituto orkestrai (jaunesniųjų vaikų kolektyvas „Tuuliviiri“ ir vyresniųjų, 13–20 m. amžiaus, mokinių orkestras „Itätuli“), Estijos pučiamųjų orkestras ir suomių orkestras sunkiai išverčiamu pavadinimu „Sisu“ (suomiai šiuo žodžiu apibūdina nacionalinio charakterio ypatybę, kuri reiškia ryžtą, drąsą, atsparumą ir pan.). Kiekvieno orkestro skambėjimas savitas, tačiau galima išskirti kelis visiems būdingus bruožus. Pirmiausia – laisvas ir užtikrintas muzikavimas, plati dinaminė skalė, nors pučiamųjų orkestrams dažnai būdingo garso hipertrofavimo kartais neišvengta. Antras visų orkestrų bruožas – puikus intonavimas. Be abejo, lengviausia nuopelnus būtų priskirti kokybiškiems instrumentams, bet vis dėlto norisi manyti, kad tai pirmiausia dirigentų ir muzikantų efektyvaus darbo rezultatas.

Negaliu nepaminėti puikios Jervenpės kultūros centro Sibeliaus salės, kurios tobula akustika leidžia puikiai girdėti orkestrus sėdint bet kurioje parterio vietoje.

Daugiausia skambėjo šiaurės šalių muzika, pirmiausia, be abejo, suomiška. Kūriniai buvo labai įvairaus pobūdžio – nuo lengvų pramoginių, komercinių pjesių iki sudėtingų akademinių kompozicijų. Daugelis jų – išradingos, originalios ir įdomios. Manyčiau, kad paties įvairiausio lygio Lietuvos orkestrų dirigentai gautų nemažai naudos, jei pasidomėtų suomių (R. Ampujos, T. Forsströmo, E. Rautavaaros, J. Viitasaari, J. Ikkoneno ir kt.) bei kitų Šiaurės šalių kompozitorių kūryba. Mūsų dirigentai galėtų paįvairinti savo kolektyvų repertuarą, atviresnis pačių vadovų požiūris į pasaulinę pučiamųjų orkestrų literatūrą (pas mus iki šiol daugiausia apsiribojama Beniliukso šalių komercine produkcija) tikrai išeitų į naudą.

Labiausiai lauktas konferencijos momentas buvo neseniai parengtos Jono Domarko kūrinio „Žemaitiškoji rapsodija“ naujos redakcijos premjera. Kūrinio partitūra buvo baigta 2013 m. pabaigoje, redaktorius (šio teksto autorius) ją nusiuntė konferencijos organizatoriams. Anot orkestro „Sisu“ dirigento Eliaso Seppälä, „Rapsodija“ buvo vienas iš daugelio kūrinių, kurie buvo pasiūlyti konferencijai, ir tai, kad jis sudomino organizatorius ir buvo numatytas įtraukti į koncerto programą, laikytina nemaža sėkme (juk daugelis pasiūlytų kūrinių nebuvo priimti). Paskutinę konferencijos dieną Estijos orkestras atliko dar vieną lietuvių kompozitoriaus kūrinį – Eduardo Balsio (jo kompozicijos klasę baigė ir Jonas Domarkas) „Andante cantabile“. Latvių kompozitorių kūrinių buvo atlikta gerokai daugiau, be to, koncerte dirigavo žymus Latvijos dirigentas Janis Puriņis, koncertavo iš Estijos atvykęs orkestras ir dirigentai. Atlikėjų iš Lietuvos konferencijoje, deja, nebuvo.

Norėtųsi tikėti, kad ne paskutinį kartą Lietuvos kompozitorių muzika skambėjo Sibeliaus žemėje. Konferencijos organizatorius, Suomijos pučiamųjų orkestrų asociacijos prezidentas Raine Ampuja sakė, kad renginys buvo puiki proga susipažinti su Lietuvos ir kitų Baltijos šalių kompozitorių kūriniais pučiamųjų orkestrui. Prezidentas teigė, kad mato daug galimybių plėtoti bendradarbiavimą.

Rytis URNIEŽIUS

Muzikos barai / 61

FESTIVALIO PROGRAMA Birželio 29 d., sekmadienį, 13 val. Lietuvos kariuomenės orkestras ir jo vadovas majoras Egidijus Ališauskas sveikina druskininkiečius ir kurorto svečius Eisena M. K. Čiurlionio gatve nuo Druskininkų Atgimimo mokyklos iki Druskininkų miesto muziejaus 14 val. Druskininkų miesto muziejaus terasoje Lietuvos kariuomenės orkestro koncertas 15 val. Gėlės Čiurlioniui. Ceremonija prie paminklo Groja Lietuvos kariuomenės orkestras 16 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Iškilmingas festivalio atidarymas Lietuvos kariuomenaės orkestras, solistas Egidijus Ališauskas (birbynė) Kamerinės muzikos koncertas Ugnius Pauliukonis (fortepijonas, Lietuva, D. Britanija) Algirdas Matonis (eufonija, Lietuva, D. Britanija) 19.30 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Sakralinės muzikos ciklo „Čiurlioniškąją stygą palietus“ koncertas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras Dagilėlis Meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis Gediminas Kviklys (vargonai) Liepos 6 d., sekmadienį Valstybės dienai skirti koncertai Programa „Čiurlionio kelias“. Sakralinės muzikos valandos 12 val. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Vokalinis ansamblis INMEZZO Ansamblio vadovė Aušra Stasiūnaitė Liepos 13 d., sekmadienį, Programa „Čiurlionio kelias“. Sakralinės muzikos valandos 13 val. Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv.

Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Mindaugas Žemaitis (baritonas) Marius Pupkovas (fleita) Andrius Pleškūnas (altas) Jarūnė Barkauskaitė (vargonai) Liepos 20 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Ona Matusevičiūtė (sopranas) Tomas Ladiga (bosas) Juozas Grigas (vargonai) Liepos 27 d., sekmadienį, 14.30 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje

Muzikos barai / 62

Druskininkų savivaldybės moksleivių piešinių konkurso „Čiurlionišką žvilgsnį pajutus“ laureatų darbų parodos atidarymas Groja jaunieji smuikininkai

Liepos 29 d., antradienį, 9–17 val. Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje Neris Konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis tęsinys

16 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje M. K. Čurlionio Studijų savaitės, konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis, Smuiko muzikos šventės, Smuikininkų meistriškumo mokyklos atidarymas Pianistės Nadeždos Okruško (Sankt Peterburgas) koncertas Groja jaunieji smuikininkai

18 val. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje Kristijono Donelaičio metams Gražina Urbonaitė (aktorė) Dalyvauja Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Dalia Sakavičiūtė (altas) Jaunieji smuikininkai

17.20 val. V. K. Jonyno galerijoje Tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus parodos atidarymas Parodą pristato autorius Groja jaunieji smuikininkai

Liepos 30 d., trečiadienį, 10 val. Konferencijos M. K. Čiurlionis ir pasaulis ir Smuikininkų meistriškumo mokyklos dalyviams, svečiams ekskursija po Druskininkus ir jo apylinkes M. K. Čiurlionio takais Vadovas menotyrininkas, Druskininkų garbės pilietis Adelbertas Nedzelskis

Programa „Čiurlionio kelias“. Sakralinės muzikos valandos 11.30 val. Merkinės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Ramūnas Urbietis (baritonas) Vytautas Oškinis (fleita) Jūratė Landsbergytė (vargonai)

Mokymo ir informacijos centro Miško muziejuje Girios aidas 14 val. Susitikimas su gamtininku, rašytoju Selemonu Paltanavičiumi Gamtos knyga, Čiurlionio vartoma Groja jaunieji smuikininkai

Liepos 28 d., pirmadienį, Grand SPA Lietuva konferencijų centro salėje Neris 10 val. Druskininkų miesto dailininkų kūrybos darbų parodos Po Čiurlioniškos auros dangum pristatymas Groja jaunieji smuikininkai 11-17 val. Konferencija M. K. Čiurlionis ir pasaulis Dalyvauja M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai ir atlikėjai iš Lietuvos, D. Britanijos, JAV, Japonijos, Australijos, Danijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos 18 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Fortepijono muzikos valanda Daniele Buccio (Italija) SPA Vilnius SANA 19.30 val. Dailininkės Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės portretų parodos Dvasingumo skambėjimas atidarymas Groja jaunieji smuikininkai 20 val. Kompozitoriaus Giedriaus Antano Kuprevičiaus kūrybos vakaras Čiurlionis mano gyvenime Dalyvauja Kauno styginių kvartetas Sabina Martinaitytė (sopranas) Mindaugas Zimkus (tenoras) Audronė Eitmanavičiūtė (fortepijonas) Baltic duet Barbora Valiukevičiūtė (smuikas, JAV) Anastasija Avdejeva (fortepijonas, Lietuva) Jaunieji smuikininkai

15 val. Muziejaus Girios aidas kiemelyje Lietuvos tarmių, dzūkų krašto papročių, dainų, šokių popietė Leipalingio folkloro ansamblis Serbenta 19 val. Druskininkų miesto muziejaus terasoje Koncertas Čiurlionio muzika pasaulyje Čiurlionio kvartetas Čiurlionio muzikos kelią pasaulyje pristato kvarteto meno vadovas Saulius Lipčius Groja jaunieji smuikininkai Liepos 31 d., ketvirtadienį, 15.30 val. Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai 19.30 val. SPA Vilnius SANA Žiemos sode Smuiko muzikos šventės pedagogų pagerbimo vakaras Dalyvauja Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Dalia Sakavičiūtė (altas) Jaunieji smuikininkai Rugpjūčio 1 d., penktadienį, 15 val. Druskininkų Saulutėje Smuiko muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai 17 val. Viešbutyje Pušynas Druskininkų miesto dailininkų darbų parodos Po Čiurlioniškos auros dangum atidarymas Groja jaunieji smuikininkai

21 val. Viešbučio Europa Royale Druskininkai Žiemos sodo salėje Vokalinės muzikos koncertas Dainuok, širdie, gyvenimą Dalyvauja Aušra Stasiūnaitė ir jos studentės Nijolė Baranauskaitė (fortepijonas) Jaunieji smuikininkai Rugpjūčio 2 d., šeštadienį, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 14 val. Susitikimas su menotyrininku Adelbertu Nedzelskiu Dokumentinio filmo Čiurlionio šaknų link pristatymas 15 val. Lietuvos kompozitorių smuiko muzikos koncertas Meistriškumo mokyklos smuikininkai 18 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansamblis, smuikininkai solistai 20.30 val. Viešbučio Best Western hotel Central salėje Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Dalia Sakavičiūtė (altas) Meistriškumo mokyklos smuikininkai Rugpjūčio 3 d., sekmadienį, Smuiko muzikos šventės ir Smuikininkų meistriškumo mokyklos Pabaigos koncertai 12 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 16 val. Draugystės sanatorijos Raudonojoje salėje Dalia Stulgytė-Schmalenberg (smuikas, Vokietija) Gabrielė Sližytė (smuikas, Prancūzija) Baltic duet Barbora Valiukevičiūtė (smuikas, JAV) Anastasija Avdejeva (fortepijonas, Lietuva) Dalia Sakavičiūtė (altas, Lietuva) Meistriškumo mokyklos smuikininkų ansamblis, smuikininkai solistai 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Mindaugas Jankauskas (tenoras, Vokietija) Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita) Gražina Zalatorienė (vargonai)

Rugpjūčio 17 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Aušra Liutkutė (sopranas) Živilė Survilaitė (vargonai)

Rugpjūčio 10 d., sekmadienį, 16 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Fortepijoninės muzikos ir poezijos popietė Birutė Vainiūnaitė (fortepijonas) Vladas Baranauskas (aktorius)

Rugpjūčio 24 d., sekmadienį, Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valandos 12 val. Senosios Varėnos bažnyčioje 19 val. Druskininkų bažnyčioje Jūratė Vizbaraitė (sopranas) Brontë Hudnott (fleita, Australija) Vytenis Gurstis (fleita, Lietuva, Vokietija) Virginija Survilaitė (vargonai)

Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valandos 13.30 val. Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Irena Zelenkauskaitė (sopranas) Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai)

Rugsėjo 21 d., sekmadienį, Programa Čiurlionio kelias. Sakralinės muzikos valanda 12 val. Senosios Varėnos bažnyčioje Asta Krikščiūnaitė (sopranas) Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) Gediminas Kviklys (vargonai)

Rugsėjo 22 d., pirmadienį, 16 val.

M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkų moksleivių piešinių, rašinių, konkursų, muzikinės viktorinos M. K. Čiurlionio kūrybos temomis nugalėtojų apdovanojimas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos parengtas moksleivių ir mokytojų koncertas Druskininkų moksleivių piešinių darbų paroda 19 val. Grand SPA Lietuva salėje Nemunas Festivalio pabaigos koncertas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras Diriguoja Modestas Pitrėnas Operos solistai Viktorija Miškūnaitė (sopranas) Tomas Pavilionis (tenoras) Koncertų vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje L I E TU V O S M U Z I K Ų S Ą J U N GA BI RŠ TO N O S AV I VA L DY BĖ V Y TAU TO D I D Ž I O J O U N I V E RS I TE TA S

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS VAKARO RENGINIAI Globėja – miesto merė Nijolė Dirginčienė Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Lietuvos muzikų sąjungos veiklos partneriai

Daly vauja: B VMA 2014 akt y vieji daly viai M uzik inio cik lo „Tar p natų“ daly viai Lietuvos muzik ų sąjungos nar iai 2014 m. rugpjūčio 1–10 dienomis rengiama jau antroji edukacinė interpretacijos meistriškumo programa „Birštono vasaros menų akademija“. Sėkmingai startavęs, daug žiniasklaidos, Birštono gyventojų ir svečių dėmesio sulaukęs projektas plečia savo veiklą. Šiais metais dešimt dienų truksiančių meistriškumo kursų metu vyks publikai atviri užsiėmimai, paskaitos, vakariniai koncertai, susitikimai ir diskusijos.

Rugpjūčio 1 d., penktadienis, 20 val. Birštono kurhauzas BVMA 2014 atidarymo koncertas, skirtas prof. Vladimiro Prudnikovo jubiliejui

Vladimiras Prudnikovas ir Ieva Prudnikovaitė, pianistė Nijolė Ralytė

Rugpjūčio 2 d., šeštadienis, 20 val. Birštono kurhauzas

BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ

Džiazo muzikos valanda.

Viačeslavas Ganelinas ir Arkadijus Gotesmanas

Rugpjūčio 8 d., penktadienis, 20 val. Birštono kurhauzas

BVMA 2014 aktyviųjų dalyvių koncertas (vokalas, fortepijonas) Rugpjūčio 10 d., sekmadienis, 17 val. Birštono kurhauzas

BAIGIAMASIS BVMA 2014 dalyvių koncertas Muzikos barai / 64

Muzikinio ciklo „Tarp natų“ programa Rugpjūčio 3 d., sekmadienis, 20 val. Birštono kultūros centras

ARFOS GLISSANDO

Programa „Arfos glissando“ atskleidžia moderniosios arfos technines ir spalvines galimybes, kurios ryškiausiai jaučiamos prancūzų arfininkų ir kompozitorių M. Tournier, H. Renié, G. Fauré N. Ch. Bochsa, C. Debussy ir kt. kūryboje. Prancūzų kompozitorių muzika yra nepaprastai spalvinga, tapybiška, savito kūrybinio braižo, kurį didingas karališkasis instrumentas perteikia kartu su kitomis prancūzų muzikos subtilybėmis bei ryškiomis muzikinėmis idėjomis. Arfa skambina Joana Daunytė. Koncerte dalyvauja Vita Marija Daunytė (fleita) ir Kotryna Ugnė Daunytė (smuikas). Režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Rugpjūčio 4 d., pirmadienis, 20 val. Birštono kultūros centras

MADRIGALAS DONELAIČIUI

Programą „Madrigalas Donelaičiui“ sudaro muzikos ir literatūros sintezė: vieno originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poema „Metai“ siejama su J. S. Bacho kūriniais iš ciklo „Fugos menas“. Šia patrauklia forma atskleidžiama literatūros ir muzikos klasikos gelmėse slypinti filosofija. Atlieka styginių kvartetas „Bass Arco“: Domas Jakštas (violončelė), Tomas Ramančiūnas (violončelė), Tomas Šatas (violončelė), Dainius Rudvalis (kontrabosas), aktorius Petras Venslovas. Režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Rugpjūčio 5 d., antradienis, 20 val. Birštono kultūros centras

PASSIONE AMOROSA

Programos „Passione amorosa“ („Meilės aistros“) kūriniai atskleidžia skirtingą penkių šalių (Turkijos, JAV, Italijos, Rusijos ir Lietuvos) kompozitorių požiūrį į meilę ir aistrą. Į meilės sūkurį panardins karaliaus Saliamono ir jaunos piemenės, vynuogynų prižiūrėtojos Sulamitos aistra ir vilionės (A. Šenderovo „Sulamitos giesmės“), liūdną Romeo ir Džuljetos istoriją primins S. Prokofjevo baleto ištraukos, skambės melodijos iš intriguojančios G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“.

Rečiau koncertinėje erdvėje skambančių kontrabosų virtuoziškumu leis pasidžiaugti G. Bottesini „Meilės aistros“. Atlieka: Rūta Lipinaitytė (smuikas), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Dainius Rudvalis (kontrabosas), Indrė Baikštytė (fortepijonas). Režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Rugpjūčio 6 d., trečiadienis, 20 val. Birštono kultūros centras

ROMANTINIAI PRANCŪZŲ OPEROS PERSONAŽAI

Programa „Romantiniai prancūzų operos personažai“ pristato skirtingo charakterio ir temperamento prancūzų moteris, kurias vienija meilės jausmas: švelnią, be atsako mylinčią Mikaelą, ryžtingą, stiprią Dalilą, kupiną vilties ir tikėjimo meile bei laukiančią mylimojo atsako Margaritą I bei džiaugsmingą, mylinčią ir mylimą Margaritą II. Atlieka: Julija Karaliūnaitė (sopranas), Marta Lukošiūtė (mecosopranas), Dovilė Kazonaitė (sopranas), Romualda Suchocka (mecosopranas), Rūta Blaškytė (fortepijonas). Režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis, 20 val. Birštono kultūros centras

KARAS IR MUZIKA

Programą „Karas ir muzika“ sudaro iliustratyvūs bei efektingi Bélos Bartóko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus styginių kvartetai. Šia programa siekiama pažvelgti į karo metais kurtą muziką ir atskleisti tuo metu vyravusias nuotaikas, paskatinti atsigręžti atgal ir susimąstyti apie karo beprasmybę bei padarinius. Kūriniai: D. Šostakovičiaus Styginių kvartetas, op. 73, Nr. 3 F-dur, B. Bartóko Styginių kvartetas, op. 17, Nr. 2. Atlieka styginių kvartetas „Mettis“: Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė). Režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Rugpjūčio 9 d., šeštadienis, 20 val. Sanatorija „Eglė +“

AFFETTI MUSICALI

Programa „Affetti musicali“ („Muzikiniai efektai“) spalvingai atskleidžia muzikos nuo ankstyvojo iki vėlyvojo baroko efektus F. Caccini, B. Strozzi, D. Castello, G. F. Händelio, A. Vivaldi ir kt. kompozitorių kūryboje. Platonas ir kiti filosofai tvirtina, kad muzika yra ne kas kita, kaip žodis, paskui ritmas ir galiausiai skambesys, nes tik tokia seka pajėgia paliesti kito žmogaus sielą ir sukelti nepaprastą poveikį. Žaisminga ir kontrastinga programa atliekama išilgine fleita, žėrinčiu ir spalvingu barokiniu vokalu, klavesinu. Atlieka trio „Chiaroscuro“: Rūta Vosyliūtė (barokinis vokalas), Ieva Baublytė (išilginė fleita), Vilimas Norkūnas (klavesinas). Režisierė Marija Simona Šimulynaitė.

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt El. paštas info@muzikusajunga.lt Tel. pasiteirauti: +370 698 15244, +370 656 89866

2014 m. rugpjūčio 1d. – rugpjūčio 11 d.

Interpretacijos meno paslaptys ir subtilybės XXI a. atlikimo mene ir pedagogikoje Tarptautinis simpoziumas ir meistriškumo kursai TEATRALIŠKUMAS MUZIKOJE

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt