Latvių Šventės ir Papročiai Pranešimo tikslas – pateikti tradicines (senąsias ir šiuolaikines) latvių šventes, jų papročius, apeigas. Uždaviniai: aprašyti tradicines latvių šventes, jų apeigas, dievybes, kurios buvo garbinamos tų apeigų metu, išsiaiškinti, kokios šventės atėjo kartu su krikščionybe, kokios išlaikė senąsias tradicijas. Tyrimo metodas – aprašomasis. Pasitelkus internetinius šaltinius, literatūrą, aprašomos latvių šventės ir papročiai. Iš viso aprašyta 12 švenčių. Aptarta, kokios šventės laikomos tradicinėmis senosiomis šventėmis, o kokios šiuolaikinėmis. Latvių švenčių tradicijos atspindi žmonių, dirbusių ir mylėjusių savo žemę, vertybes ir gyvenimo būdą. Per daugelį metų šios tradicijos prigijo ir miestuose, prisitaikė prie miestietiško gyvenimo būdo, todėl senosios latvių švenčių tradicijos išliko populiarios iki šių dienų, jos tapo ir dabartinės Latvijos visuomenės neatskiriama dalimi. Rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Latvių senosios šventės turi artimą ryšį su mitologija. Manyta, kad didžiausios indoeuropiečių šventės buvusios žiemos ir vasaros pradžioje. Taip rašyta ir apie latvius: tikroji vasaros šventė buvo ilgiausia vasaros diena, o žiemos šventė – trumpiausia žiemos diena. Pastaruoju metu šis aiškinimas dėl įrodymų stokos jau atmestas. Daugelyje indoeuropiečių tautų išliko įrodymų, kad pirmiau buvo švenčiamos trys didelės šventės, susijusios su metų laikais ir jų darbais. Jos buvo švenčiamos daugiausia pavasarį, rudenį ir žiemą. Dažniau buvo švenčiama pilnaties naktimis. Galima pastebėti, kad beveik visos indoeuropiečių tautų žiemos šventės panašios į mirusiųjų šventes. Vėlių vaišinimas – tai katalikų ir pagonių papročių mišinys. Rudeninės vėlių šventės ištakos, be abejonės, siekia pagonybės laikus (Šmitas, 2004, 132). Kaip teigiama A. Butkaus knygoje „Mūsų broliai latviai“, Mirusiųjų šventė buvo švenčiama artėjant žiemai. Ji sutapo su rudens derliaus nuėmimu arba metų pabaiga. Krikščionybė vėlių švenčių iš pradžių nepripažino, bet X a. katalikų bažnyčia įteisino šią rudeninę mirusiųjų šventę ir pavadino Visų sielų švente (Butkus, 1990, 49). Lapkričio 11-oji Latvijoje minima kaip Lačplėsio diena. Lačplėsis – liaudies pasakų ir rašytojo A. Pumpuro epo „Lačplėsis“ herojus. Tai galiūnas, žmogaus ir lokės sūnus, nuveikęs daug didvyriškų darbų. Lačplėsio dieną Latvijoje minima Nepriklausomybės kovų pergalė – bermontininkų sutriuškinimas prie Rygos 1919-aisiais. Šią dieną eitynėmis su deglais pagerbiami kovose žuvę latvių kariai. Naujieji metai latviams prasidėdavo apie Kalėdas, saulei grįžtant. Šventė prasidėdavo gruodžio 24 dienos
vakarą didelės trinkos valkiojimu nuo namo prie namo ir iškilmingu jos sudeginimu. Tą dieną būdavo rengiami persirengėlių karnavalai, kaukių eitynėse specialiomis dainomis ir šokiais linkėta derlingų, vaisingų metų, spėjama ateitis. Per šventę sočiai ir įvairiai valgyta, stengtasi valgiais nukrauti stalą, o švenčių rytą pakilnoti, pavartyti artojo darbo įrankius, kad naujaisiais metais darbas sektųsi, kad būtų skalsa. Šventei ruošė specialius valgius: virtus žirnius, pupas, kiaulieną, ožkieną, dešras, paplotėlius, darė alų. Tačiau svarbiausias valgis – kūčia, arba kukliai: pusė kiaulės galvos, virtos su grūstais miežiais (Butkus, 1990, 50). Pasak Šmito (2004, 138), seniau latviai Naujuosius metus sutikdavę pavasarį ir jie sutapdavę su dabartinėmis Jurginėmis. Kūčių vakarą buvo buriama ateitis pagal visokius ženklus – šaltį, snieguotumą, žvaigždėtumą. Tikėta, kad žvaigždėta Kalėdų naktis reiškia gerus metus gyvuliams – jie gerai dauginsis ir bus sveiki. Didelis šaltis ir pusnys pranašavo gerą laukų derlių (Butkus, 1990, 51). Sausio 20-oji vadinta Braškių diena (lat. Brašķu diena) – tuomet nuo visokio blogio reikia saugoti karves. Senaisiais katalikybės laikais šią dieną karves dar vesdavo šventinti. Per Grabnyčias (lat. Sveču diena), vasario 2-ąją, liedavę žvakes. Šią dieną dar vadino Vėjo diena ir neidavo jaujon, kad vėjas stogų nenukeltų (Šmitas, 2004, 139). Kita didesnė šventė – Užgavėnės (lat. Metenis, Valstāvis). Iki jų moterys turėjo baigti verpimą, nuo Užgavėnių pradėta mėžti tvartus. Būdavo ruošiama speciali riebi vakarienė, jos metu dainuota ir šokta. Būtinai virdavo kiaulės galvą. Per Užgavėnes važinėdavosi rogutėmis nuo kalnų. Leidžiantis nuo kalno dainuotos dainos apie aukštus linus. Tiek važinėjimas, tiek tvartų išmėžimas senovėje būdavo skirtas linų augimui skatinti. Svarbiausi šventės dalyviai – jaunimas, persirengdavęs kaukėmis ir eidavęs iš namų į namus. Manoma, kad važinėjimas ir persirengėlių eitynės perimtos iš rusų. Vidžemės pajūrio žvejai net iki XIX a. pr. buvo išlaikę paprotį rinktis į vaišes, kur nei kalbant, nei dainuojant nebuvo galima minėti lokio, kiškio, katės ir gegutės, nes šie gyvūnai atneša nesėkmę žvejojant. Jei kuriam vaišių dalyviui išsprūsdavo toks žodis, tas turėjo mokėti baudą. Prieš Velykas Didįjį ketvirtadienį latviai eidavo į mišką gyvačių gaudyti. Jos padėdavo nuo ligų apsiginti. Pavasario pradžios šventė – Velykos (lat. Lieldienas). Latviai išlaikė tris būdingas apeigas: supimąsi, kietai virtų kiaušinių valgymą ir žmonių pėrimą gyvybės rykšte – verba (lat. Pūpolzars). Supimasis, kaip ir kai kurios Užgavėnių apeigos, turėjo skatinti linų augimą. Kaip ir kitoms tautoms, kiaušinis latviams buvo saulės, gyvybės, vaisingumo simbolis. Tikėta, kad suvalgius kiaušinį žmogus ir jo gyvuliai (karvės, arkliai) bus apvalūs ir sveiki kaip kiaušiniai. Dainose minimi tiek balti kiaušiniai, tiek margučiai. Manoma, kad kiaušinių