ties ir skurdino kraštovaizdį. Saugojimas vietoje. Įsisąmoninus minėto metodo trūkumus, nuspręsta, kad kiti objektai bus saugomi vietoje. Tačiau norint paveldo objektus saugoti vietoje reikėjo jiems rasti paskirtį. Deja, tai buvo įgyvendinta tik kai kur. Itin didelė problema buvo nykstantys etnografiniai kaimai, kuriuose jaunimo mažėjo, o likę gyventojai neįstengė finansuoti restauravimo darbų ar atlikti remonto, nes valdžia nesukūrė paramos mechanizmo. Konservavimas cheminėmis priemonėmis. Konservavimo darbai taip pat pradėti vėlai. XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo ieškoma būdų, kaip naudojantis chemija apsaugoti medinius pastatus (Glemža, 1967, 19). Problemą turėjo išspręsti konservavimo centras, tačiau jis nebuvo įkurtas. Todėl konservavimas pasireiškė tik objektų esamos būklės išlaikymu. Restauravimas taikant tradicines technologijas. Tradicinių technologijų naudojimas restauravimo ir atkūrimo darbuose pradėtas maždaug XX a. 7-ajame dešimtmetyje – tuo metu prireikė perkeltiems į liaudies buities muziejų objektams atlikti restauravimo darbus. Suprasta, kad tai geriausiai gali atlikti tik senąją medinę statybą išmanantys meistrai, todėl aktuali tapo jų paieška. Kompleksinis regeneravimas. Į kaimų regeneravimą atsigręžta tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tipinis regeneravimo objektas buvo didelės teritorijos (ištisi kaimai), kurios kartu su savo sudėtinėmis dalimis traktuotos kaip viena nedaloma sistema. Regeneravimas suvoktas kaip kompleksinės paveldosaugos požymis (Kulevičius, 2010, 7). 1979–1983 m. regeneravimo projektai buvo paruošti mažiausiai šešiems kaimams, kuriems buvo siūlomos skirtingos funkcijos (ten pat, 213), tačiau projektai nebuvo įgyvendinti, nes buvo rengiami neturint realių ar pajėgių užsakovų, nebuvo išspręstas nuosavybės klausimas (ten pat, 213).
Išvados Po 1990 m. nebuvo sukurta jokia nauja medinio paveldo apsaugos koncepcija ar principai. Medinis paveldas išlieka viena problemiškiausių paveldosaugos sričių. Kai kurie istoriniai medinio paveldo apsaugos principai neteko aktualumo (inventorizavimas, perkėlimas į skanseno tipo muziejus) arba buvo suvoktas jų ribotumas (konservavimas naudojant chemiją). Populiariausias ir labiausiai pasiteisinęs yra restauravimo metodas, arba atkūrimas naudojant tradicines technologijas; šio darbo patirties bandoma semtis iš Skandinavijos šalių. Medinės architektūros išsaugojimas turi rūpėti tiek vyriausybei, tiek visuomenei. Visuomenei turi būti diegiamas supratimas apie liaudies architektūros išsaugojimo svarbą. Be to, medinio architektūros paveldo objektai 2
Ethnographic Open Air Museum. Prieiga internete: http://www.ltg.lv/
english/brivdabas.muzejs (žiūrėta 2010 12 13).
šiandien turi būti periodiškai stebimi, nes tik tokiu būdu išaiškėja jų būklė, o tada galima imtis ir realių veiksmų.
Literatūra 1. Čepaitienė R. (2005). Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius. 2. Glemža J. Kultūros paminklai ir jų apsauga, Kultūros barai, 1967. Nr. 9. P. 19. 3. Kulevičius S. (2010). Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu. Daktaro disertacija, Vilnius. 4. Misius K. Valstybės archeologijos komisija ir jos veikla, Kultūros paminklai, 2004. Nr. 11. P. 6. 5. Purvinas M. Liaudies architektūros pamokos, Statyba ir architektūra, 1986. Nr. 3. P. 5. 6. Šešelgis K. Ar išsaugosime liaudies architektūros paminklus, Kultūros barai, 1976. Nr. 6. 7. Ethnographic Open Air Museum. Prieiga inter nete: http://www.ltg.lv/english/brivdabas. muzejs (žiūrėta 2010 12 13).