klausimai ir atsakymai. Gimusi „draugystė” buvo sustiprinta mainais. Afganai dalijosi sausu maisto daviniu, konservuotomis pupomis, už tai gaudami ryžių košės. Vertėjavo tadžikas seržantas, už tai imdamas nemažus „bakšišus” (dovanas). Po pasitarimo buvo nuspręsta koloną performuoti. Priekyje atsistojo du tankai, o už jų minosvaidininkų batarėjos BMD. Toliau – trys bėtėerai, „carandoj” batalionas, sustiprintas keliomis minosvaidžių batarėjomis, o po jo mašinos su produktais ir šaudmenimis. Kolonos pabaigoje, kuri sudvigubėjo, užėmė vietą vilkikai ir smogiamasis būrys, pridengtas sunkiaisiais tankais. Didindama greitį kolona pajudėjo pirmyn. Kelias vingiavo tarp kalvų, tai leidosi, tai kilo į viršų, kol pasiekė kalnus. Čia kolona užstrigo, nes kalnai buvo statūs, ir juos įveikti silpnesnė technika pati nebegalėjo. Teko vienas mašinas traukti, o kitas stumti. Tokia netvarka kėlė sumaištį, atsirado grėsmė, jog, užpuolus priešams, nepavyks sėkmingai apsiginti. O juk kalnai – modžachedų prieglobstis, ir nežinai, iš kur pasipils kulkos. Ant kalvų įsitaisė laikini apsaugos postai. Kovotojai, matyt, laukė tinkamesnės progos ir jokių gyvybės ženklų nerodė. Artimiausias kišlakas buvo pasiektas be didesnių nuostolių. Temo. Kolona
76