• • • (1982 m. lapkritis). Mus perspėjo, kad ten, kur mes skrendame ir kur mus išsodins, anksčiau buvo kovotojų bazė, todėl ruošiamės itin kruopščiai. Anksti rytą būname jau vietoje. Mano desantinis būrys išsidėsto keturiomis pozicijomis viršuje kišlako. Tylu ir ramu. Sulaikome du dechkanus su asiliukais. Patikriname juos ir randame daug islamiškos literatūros, o tarp jos pistoletą. Su sargybiniu pasiunčiame juos į užnugarį, kur įsikūręs mūsų komandinis punktas. Dešinėje prasideda mūšis. Priešai įsitvirtinę tarpeklyje. Šura Šatrovas atakuoja juos iš granatsvaidžio. Vienas „dūchas” pašoka ir atsišaudydamas pradeda bėgti, bet greitai parkrinta ant žemės, nusirita į duobę. Ištraukti jo siunčiami aštuoni kariai su leitenantu Lemeško... • • • (1982 m. gruodis). Kalai-nau rajone, į kurį mus atskraidino, europiečių dar nebuvo matę. Priešų lizdas. Todėl nėra ko stebėtis, kad išlaipinant mus stipriai apšaudė. Kelis karius sužeidė. Aš, Lemeško ir Poršnevas nuslinkome pirmyn ir čia užsirovėme ant pasalos. Kulkos „virė” smėlyje. „Dūchai” pradėjo trauktis ir pasislėpė uolose prie upės. Mes nusekėme paskui juos. Pradėjo šaudyti iš nedidelio kišlako apačioje... Visą dieną vaikėme „čalmas” po uolas ir paupio krūmus. Didesniam žygiui nesiryžome, nes mūsų buvo nedaug. Malūnsparniai vėlavo. Šaudymas padažnėjo. Pamatėme, kaip nuo kalnų leidžiasi didelis būrys siluetų, užėmėme žiedinę gynybą, pasiruošėme mūšiui. Bet čia pasigirdo malūnsparnių parpimas. Lakūnai priešus irgi pastebėjo – kelis kartus atakavo „nursais”, o paskui atskrido paimti mūsų. • • • (1983 m. sausis). Ši operacija Abšare liks atmintyje visą gyvenimą... Tankus rūkas, leidžiasi saulė. Malūnsparniai glaudžiasi prie žemės. Mūsų – 40 žmonių. Skrendame surengti pasalą ir užminuoti kryžkelę. Išsodinę mus, malūnsparniai pasuka atgal. Reikia nepastebėtiems nueiti apie kilometrą ir įsitvirtinti. Aš lieku su Skarževskiu ir Kudrickiu, o visi kiti ištirpsta rūke. Mes apžiūrime vietovę (jeigu teks trauktis), pradedame vytis draugus... Sutemo. Per du žingsnius nieko nematyti – nuklydome visai į kitą pusę... Aš turiu radijo stotį, mūsų klausia – mes atsakome, kad einame grupei iš paskos. Jau nuėjome apie tris kilometrus vietoj vieno. Išgirdę piemenuko varpelį, pasukame jo link. Pradeda loti šuo, išbėga su „liktarnomis” žmonės. Šviesoje sublizga ginklai, Skarževskis
60