veidmainystę. Tu, reiškia, gyvenk, slėpkis, o laisvę tau tegul iškariauja kiti?!... Sovietinė ideologija darė savo... Apie tai mes su Narvanu apie valandą kalbėjome. Jis parodė knygutę ir kažkokias „proklomacijas” (agitacinius lapelius). „Kam visa tai? – paklausiau jo. Jis atsakė, kad savo eilėraščius paskaitys mitinge Čarikare, o „proklomacijas” išmėtys pakeliui kišlakuose... Kolona dar porą kartų pristojo ir pasileido visu greičiu pirmyn. Narvanas ne tik kišlakuose, bet ir posūkiuose, tarpekliuose išmesdavo po kelias proklomacijas. Aš supratau jį, bet paklausiau: „Nori, kad „dušmanai” jas perskaitytų?” Jis linktelėjo galva. Pravažiuojant tarpeklį, vienas iš tankų užlėkė ant minos. Bet viskas baigėsi laimingai. Vyrai sujungė „trakus” (vikšrus) ir vėl – pirmyn. Narvanas stuktelėjo man alkūne, parodė į išraustą minos duobę: „Tai „dušmanai” mane perspėja, kad aš nevažiuočiau į Čarikarą. Patikėk, drauge, kad grįždami atgal čia sulauksime jų pasalos”. Aš tik numojau ranka, – nieko baisaus, viskas bus gerai! Bet Narvanas kaip į vandenį žiūrėjo... Atvažiavę į Čarikarą, išlipome iš mašinos. Didelėje aikštėje buvo pilna žmonių. O aplink ją stovėjo dukanai, šašlykinės, arbatinės, buvo pardavinėjami saldumynai ir šaltas vanduo. Matyt, tai buvo gyvulių turgus arba stadionas. Narvanas, užlipęs ant aukštos pakylos, pradėjo mitingą, o mes laikėme rankose automatus, pasiruošę kiekvieną akimirką stoti į mūšį, jau labai mums nepatiko dechkanų veidai. Jura priėjo prie manęs ir pasilenkęs sušnibždėjo: „Žiūrėk, čia tarp dechkanų pilna „dušmanų”!... Geruoju tai nesibaigs!” Mes stovime prie mašinos, laukiame, kada pasibaigs mitingas. Prie mūsų prieina afganietis ir kviečia užeiti į čaichaną išgerti arbatos. Mes išsisukinėjame, atsisakome, bet priėjęs Aleksandras stumteli mus į nugaras ir sako: „Einam, gal čaichanščikas nori ką svarbaus pranešti”. Prie mašinos paliekame tris mūsų automatininkus. Trise sekame paskui vaišingą afganietį. Užeiname į vidų, o ten jau sėdi septyni barzdoti jauni vaikinai. Iš jų žvilgsnių iš karto suprantame, kad čia kažkas ne taip... „Man atrodo, mes papuolėme į vilkų urvą”, – iškošė pro dantis Jura ir prisispaudė prie sienos. Mes su Saša likome stovėti kambario viduryje, prieblandoje, todėl, kad ant lango buvo užmestas skuduras. Už nugaros sugirgždėjo durys ir vėl užsidarė. Pakėlėme automatus ir nukreipėme juos į duris. Jas ranka prilaikė aukštas barzdyla. Kiekvieno iš sėdėjusių buvo tokie žiaurūs žvilgsniai, kad net akys blizgėjo. Aš afganiškai liepiau niekam nejudėti iš vietos, kitaip atidengsiu ugnį, o barzdylai įsakiau atidaryti duris. Jis pakluso, ir mes išėjome lauk. Išėjome ir nusijuokėme: „Tai bent svetingumas, vos į kelnes nepridėjome”.
36