rimčiau pasakyti nebegalėjo. Mes padėjome ištraukti iš po vieno sugriuvusio namo du vaikus ir senutę, užsitarnaudami leidimą kartu su kolona pasiekti aerouostą. Pakeliui į jį mūsų maža kolona tapo „eresų” taikiniu. Vienas sviedinys sprogo visai arti, bet skeveldros įklimpo molyje, ir viskas baigėsi laimingai. Aerouoste mūsų laukė liūdnas vaizdas: neštuvuose merdėjo vaikinukas –
teritorinės kariuomenės iš Ismato Muslimo grupuotės, prieš keletą metų perėjusios į valdžios pusę, karys. Nuskristi iki Kabulo jam nebebuvo lemta. Jį lydėję kariai su neapykanta žvelgė į lėktuvo krovinių skyriuje sėdintį pakistaniečių šnipą, prieš dvi dienas sulaikytą Tor-Kotalio apskrityje. Prieš kurį laiką šiuos žmones siejo vienas tikslas – siekimas nuversti sovietinį Kabulo režimą. Šiandien jų keliai išsiskyrė. Pakistanietis Chubatas chanas, pagal profesiją minuotojas, prasiskverbęs į Kandaharo provinciją, statė minas – spąstus keliuose, kur jau seniai nebežvanga tankų vikšrai. Griežtais veidais žmonės su čalmomis liūdėjo žuvusio draugo, mirusio dėl minuotojų kaltės nuo daugybės sužeidimų į pilvą...
201