Kilus islamo nuotaikoms tarp puštūnų (dėl sovietinės kariuomenės įvedimo į Afganistaną), Pakistano partija „Džamaat-i islami” (Islamo bendruomenė) ir kitos islamistų- fundamentalistų grupuotės galėjo sustiprinti savo pozicijas Pakistano teritorijoje ten, kur gyvena puštūnai. Tačiau tai nė kiek nesumažino puštūnų nepasitikėjimo Islamabado vyriausybe, kurią jie laiko priešiškai nusiteikusia prieš juos, todėl, kad ji priklauso pandžabiečių įtakai. Gali būti, jog netolimoje ateityje didelė afganiečių pabėgėlių grupė pasiliks visam laikui Pakistane ir tuomet iškils realus klausimas dėl puštūnų autonominės valstybės šioje šalyje sukūrimo. Todėl didelė dalis pandžabiečių nori, kad Afganistano pabėgėliai persikeltų gyventi į Beludžistaną. Tai paiškina, kodėl pendžabiečiai pasiruošę palaikyti tokią politinę padėtį Afganistane, kuri leistų jiems grąžinti puštūnų pabėgėlius į Afganistaną. – O kokį indėlį galėtų įnešti Afganistano sureguliavimo klausimu buvęs Afganistano karalius Zachir-Šachas? – Aš įsitikinęs, kad buvęs karalius Zachir-Šachas turi dalyvauti bet kuriame konstruktyviame pasitarime, sprendžiant Afganistano konflikto klausimą. Ir ne todėl, kad per savo keturiasdešimtmetį valdymą jis pasireiškė kokiomis nors ypatingomis savybėmis, bet greičiau todėl, kad monarchija buvo vieninteliu institutu, aplink kurį savo laiku būrėsi visa Afganistano valdžia. Kaip simbolis vienintelės tradicijos – politiškai teisėtai spręsti visus Afganistano konfliktus, nurodyti valdžiai jos pareigas saugoti valstybės neliečiamybės statusą ir jos suverenitetą. Karalius šiame sunkiame periode turi ir gali tarti tvirtą žodį šalies atgaivinimo klausimu. Reikia pabrėžti, kad, sėdėdamas soste, karalius vadovavosi realia politika bendraudamas su Sovietų Sąjunga. Jis ne kartą yra pabrėžęs skirtumą tarp savo santykių su šia šalimi ir pakeitusio jį M. Daudo, kuris stengėsi turėti glaudesnius ryšius ir su Iranu, Saudo Arabija bei kitomis užsienio šalimis. Daudo politika, jo mėtymasis tai į dešinę, tai į kairę, politinis nestabilumas pačioje šalyje, iššaukė Maskvos susirūpinimą. Valdant karaliui Zachir-Šachui to visai nebuvo. Karaliaus populiarumas, išsilaikęs visuomenėje iki šios dienos, reiškia, kad jis buvo stabilumo garantas savo valdymo metu. Plačiai paplitęs šioje šalyje troškimas stabilumo ir karo pabaigos, daro karalių kažkokiu šio stabilumo simboliu. Be
199