Štai ten, aukštikalnyje, ir neatlaiko Jurgio mašina – sugenda pneumatinis stabdžių mechanizmas, kažkur pasigirsta automatų kalenimas, minosvaidžių bumbsėjimas, matyt, susidūrimas su modžachedais – dabar jau kiekviena akimirka svarbi; veidu perbėga išgąsčio, nevilties šešėlis – nejaugi viskas... Jis greit suvokia, jog pasirinkimai trys: šokti nuo skardžio, tačiau taip bus sunaikintas labai reikalingas sviedinių krovinys, trenktis į priekinę mašiną „nalivniką”, bet tada greičiausiai nuaidės sprogimas, ir kolona turės sustoti, o tai ypač paranku užpuolikams, arba, galiausiai, bandyti stabdyti trintimi į olą. Viskas išsisprendžia lyg ir savaime – staiga prieš akis išnyra kelio vingis – serpantinas. Galvoti nebelieka laiko – Jurgis žaibišku vairo pasukimu mašiną nukreipia į didžiulę akmeninę sieną. Stiprus smūgis, dūžtančio stiklo, metalo maištis, tyla, nežinia... Iš paskos važiavęs Sergejus Petinas labiausiai nustebo, pamatęs pamažu judančios mašinos velkamą Jurgį, užkibusį už užpakalinio tilto. „Mirties traukinys”, taip nušliaušęs dar keliolika metrų, pakibo virš „bedugnės”. Sergejus, nieko nelaukęs, iš tos mėsmalės išplėšė stebuklingai gyvą likusį Jurgį, įkėlė į BTR-ą ir liūdnu žvilgsniu išlydėjo atgal į Šindandą... Ten karo gydytojai diagnozavo galvos sutrenkimą, sunkų stuburo sužeidimą. Teko ligoninėje praleisti porą siaubingų mėnesių – dienomis ir naktimis netylančios dejonės, vis atvežami ir išvežami berankiai, bekojai išniekinti kūnai – kas vežimėliuose, o kas... cinko karstuose... Išėjęs iš ligoninės, toliau dalyvavo įvairiuose žygiuose, tik jau naująja mašina. Ir vėl bemiegės naktys už vairo, ir vėl šaltis bei karštis, alkis, troškulys ir ligos. 1987-ųjų rudenį, dalyvaujant „operacijoje” į Kandaharą, atėjo baisi žinia apie mamos mirtį. Skausmas užliejo širdį – buvo aišku, karas, ir niekas namo atsisveikinti su brangiausiu žmogumi neišleis. Teko tvirčiau sukąsti dantis ir priimti tą likimo iššūkį drąsiai ir garbingai. Netrukus išėjo gynybos ministro įsakymas apie atitarnavusių nustatytą laiką demobilizaciją. Grįžęs namo, viską rado jau pasikeitus – labai trūko mamos, o ir pats jau buvo nebe tas – nors ir vaikiškų metų, tačiau tvirto vyriško charakterio, tvirtų vyriškų rankų ir tiesaus tvirto žvilgsnio. Beveik dešimtį metų dirbo miškų ūkyje vairuotoju, buvo labai draugiškas, be galo geros širdies, sukūrė gražią šeimą, augino nuostabią atžalą... Skausmas užliejo kiekvieną, jį pažinojusį ir jį išlydėjusį į paskutinę kelionę Anapus tą žvarbų lapkričio rytą. Baltas karstas pasislėpė po storu žemės sluoksniu. Jurgis iškeliavo susitikti su motina, kurios taip ilgėjosi, susitikti su draugais, kuriuos paliko ten, Afganistane... Edvardas Kasiliauskas iš Šilalės, Alvydas Prialgauskas iš Tauragės, Jurgis Lyneburgeris iš Jurbarko... Vienas po kito palieka mus geriausieji, nuoširdžiausieji, artimiausieji...
191