kareiviams juos už grašius. Aišku, ne visi vartojo tuos narkotikus, daugiausia Vidurinės Azijos šauktiniai, jie nuo mažens pripratę prie jų. Sunkiausias periodas, kurį patyriau, buvo laukimas „dembelio”. Tada vėl pradedi tikėti, kad tikrai grįši namo. Pradedi saugotis ir apie tai galvoti. Tačiau kariaujant geriau ne mąstyti, bet pasikliauti sėkme ir instinktais. Tik protaujant gali netoli nueiti, ne vieną mačiau paklaikusį belaukiant karo pabaigos. Kai eina mūšis apie nieką negalvoji, nėra kada. Kulkos, kaip bitės zyzia, sprogimai kurtina, žiūri išplėstomis akimis, kaip tavo draugas pašoka nuo žemės kulkos „prikeltas”, o paskui sako tau: „Palikit, vis tiek jau nieko nepadarysit, matyt, likimas toks. O aš dar taip norėjau gyventi...” Ir sustingsta ant tavo rankų... Grįžęs iš tokio mūšio priverstas galvoti, kad savo gyvenime daug ko nespėjai ir pradėti, daug užbaigti, net pažinti, pajusti. Kodėl mus siuntė toli nuo tėvynės į nežinomą žemę malšinti musulmonų, kurių niekada gyvenime nebuvome matę, jie niekada nepuolė Lietuvos, ir be jų galėjome tyliai ir ramiai grožėtis savo gamta, žmonėmis, jaustis, kaip ir visi laimingais? Tokius klausimus sau užduodavome šimtus kartų, bet taip ir nesulaukdavome atsakymo. Ar mūsų gyvenimas baigėsi Afganistane? Užduodamas sau šį klausimą, visada matau tuos, kurie grįžo iš karo suluošinti, neranda iki šios dienos ramybės, vietos visuomenėje. Į mus žiūri, kaip į ne šios planetos gyventojus. Alvydas Bridikis. Mes buvome visai jauni, beveik vaikai, todėl nėra ko stebėtis, kad patikėjome gražiomis „dėdžių” pasakomis apie gyvenimo prasmę, apie pareigą Tėvynei ir išėjome į sovietinę kariuomenę nė nepagalvodami, jog pakliūsime į gerai paspęstus spąstus. Afganistane kiekviena diena mums tapo kova už būvį, kur tik jėga ir sumanumu galima buvo ko nors pasiekti, o dažnai ir išlikti gyvam. Gal todėl tas mums prievarta primestas karas daugeliui išdraskė ne tik kūnus, bet ir sielas. Amžiams širdyje liko kraujuojanti žaizda, todėl kad ne tik patys patyrėme karo „mėsmalės” baisumus, bet ir pamatėme, kaip Afganistano vaikai, slėpdamiesi moliniuose griuvėsiuose, kęsdami alkį ir skurdą, siaubo išplėstomis akimis lydėjo mirtį nešančias tankų ir bėtėerų kolonas. To vaikystėje mums neteko patirti. Grįžome namo pavargę, norėjosi šaukti, kad netiesą šneka politikai ir rašo žurnalistai. Tačiau visuomenė mūsų neklausė, nesuprato ir galiausiai užmiršo. Ir nuo to mums dar sunkiau... Aš visai nesiruošiu išvažiuoti kur nors iš Lietuvos. Turėjau kitą pašaukimą – tapti kunigu. Užaugęs pamaldžioje šeimoje, dažnai bendraudavau su kunigais A.Svarinsku, P.Našlėnu. Kalbėdavome apie mokslines problemas, niekuomet neliesdavome politikos. Nežinojau, kad mano pašnekovus seka KGB darbuotojai, jie įrašyti į ekstremistiškai nusiteikusių žmonių sąrašą, kurie „ardo tarybinės santvarkos pamatus”. Apie tai sužinojau tik tada, kai buvau iškviestas pasiaiškinti, kas mane sieja su šiais žmonėmis. Man pasiūlė šnipinėti ir pranešinėti, ką tie kunigai veikia, apie ką kalba, kokius ateities planus kuria.
187