patraukė iš kišlako išlėkusios raketos, matyt, „stingerio”, nupiešta trajektorija. Po akimirkos pasigirdo sprogimas – virš kišlako skridęs malūnsparnis apsipylė dūmais ir, pakrypęs nosimi žemyn lyg šokdamas suktinį, pradėjo kristi žemėn. Už malūnsparnio išsiskleidė du parašiutai, kurie leidosi tiesiai į griuvėsius. Per radiosiųstuvą desantininkai gavo įsakymą paimti parašiutininkus. Perspektyva liūdna, nes aišku, kad ten – priešų zona. Laikas spaudė, nes parašiutininkai artėjo link žemės. Desantininkai lyg tyčia negalėjo užvesti savo bėtėero, matyt, šis gerokai buvo užsistovėjęs. Atbėgęs karininkas davė įsakymą užvesti „kamazą” ir lėkti į kišlaką paimti sudužusio malūnsparnio ekipažo. Mums net plaukai pasišiaušė – „nejaugi, ginkluoti tik automatais, turėsime lėkti ten, kur laukia nežinia kiek užtaisytų vamzdžių?” Bet karininkas laikėsi savo... Ir būtų privertęs, bet, laimei, desantininkai vargais negalais užvedė tą savo seną laužą ir nurūko... • • • Naujieji 1988 metai prasidėjo sustiprėjusiais modžachedų puolimais. Sausio 5-8 dienomis buvo apšaudyti pakelių postai, užpultos afganų kolonos... Sausio 8-osios rytą mes įsitvirtinome blokposte netoli kišlako griuvėsių. Šįkart buvo duotas įsakymas tikrinti visas mašinas, kad šios nevežtų sužeistų „dušmanų”. Ėmėmės darbo, nors malonumo tame buvo mažiausiai – bet kurią akimirką galėjai „užsirauti” ant sužeisto modžachedo, todėl vaikščiojome su šaudymui paruoštais ginklais. Apie pietus atvyko karininkas zampolitas (vado pavaduotojas politiniais klausimais) kažkur nuo Chosto. Iš veido matėsi, kad jis dideliame šoke – naktį iš sausio 7-osios į 8-ąją buvo užpultas postas 3234 aukštumoje. Kapitono I.Peščerskio grupė, saugojusi šią viršukalnę, atlaikė 13-ka modžachedų puolimų. Zampolito pateikti skaičiai paliko didelį įspūdį – iš viso „zvodo” tame poste liko tik septyni nesužeisti kariai, o keturiolika jau mirę. Sakė, jog „najomnikai” (samdiniai) su juoda šarvuota apranga ir naujausios modifikacijos ginklais ėjo link posto stati, per daug nesislėpdami. Paskutinio puolimo metu priartėjo tiek, kad su priekiniais desantininkais susikovė peiliais. Dar kiek, ir gynėjai būtų neatlaikę. Laimei, laiku pasirodė žvalgai – užpuolikai pasitraukė. Netrukus iš už kalnų pasirodė lengvi malūnsparniai ir visus sužeistus bei nukautus susirinko. Rytą jokių įrodymų, jog puolime dalyvavo samdiniai, rasti nepavyko. Visi aukštumą gynę desantininkai, pasak jo, nusipelnė kuo didžiausios padėkos ir garbės, o ypač žuvę seržantai Aleksandrovas ir Melnikovas, kurie, sužeidus karininką, ne tik vadovavo posto gynybai, bet ir patys buvo pirmose gynybos linijose. Jie abu pristatyti „Aukso žvaigždės” apdovanojimui. Atsisveikindamas karininkas pasisakė, jog ten žuvę jo draugai...
124