FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

tas; jis žino, kas yra kentėjimai, iš k u r jie kyla, kad jie gali būti nugalėti ir kaip jie turi būti nugalėti; jis žino, kad jis žino ir ką jis žino. Kiek budizmas kovoja prieš asmeninės savimonės aštrinimą savojo Aš pabrėžimu, tiek jis gilina bei plečia sąmonę kaip gnoseologinę galią bend­ rosios išminties ugdymu. Esmė, kilmė, kelias ir tikslas yra pagrindinės — beveik transcendentalinės — kategorijos bu­ distinėje filosofijoje. J a s įsisąmoninus, pažįstamas žmogiš­ kasis būvis ir tuo būdu iškylama viršum šio būvio. Nors budizmas, lyginamas su Krikščionybe, ir yra ne sykį va­ dinamas griežtu mistiniu ,,via negativa", vis dėlto gnoseo­ loginio prado pirmenybė skiria jį n u o Krikščionybės gana aiškiai: kelias į Kitą Krikščionybėje yra meilė, budizme — pažinimas. Užtat nors krikščioniškosios asketinės praty­ bos ne sykį, paviršium žiūrint, ir atrodo esančios labai pa­ našios į budistines pratybas, savo esme betgi Krikščiony­ bė niekad nėra dariusi įspūdžio, esą ji yra filosofija, ne­ paisant, kad kančia yra ir jos vidurkis. Tačiau eidama į kančios pergalėjimą ne pažinimo, o aukos, vadinasi, mei­ lės keliu, Krikščionybė kildina visai kitokį žmogiškąjį bū­ vį, apsireiškiantį ir kitokia kultūra negu budizmo įtaigau­ jamoji.

Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavi­ dalas yra kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literarinis, nepereidamas į gyvenimą ir nesukurdamas jokios sistemos ar būsenos. Jis yra būdingas tik kaip nuoroda, kad kančia iš tikro žadina žmogų klausti, vadi­ nasi, filosofuoti. Tai Senojo Testamento rinkiniui priklau­ santi „ J o b o knyga". J o s turinys yra gerai žinomas: Jobas, Huso šalies gyventojas, visokeriopai turtingas žmogus, Viešpaties apvaizdai leidžiant, netenka visko: turto, šei­ mos, sveikatos. Aptekęs pūliuojančiomis votimis, jis per­ sikelia į atmatų krūvą už miesto, k u r jį aplanko trys jo draugai, norėdami jį paguosti. Apsibarstę galvas pelenais, septynias dienas jie sėdi ir tyli. Šią tylą nutraukia galop pats Jobas, prakeikdamas savo gimimo dieną ir pradėda­ mas ilgą ginčą tiek su draugais, tiek su pačiu Dievu, ku­ ris į ginčą, tiesa, įsikiša, tačiau į pagrindinį klausimą ne­ atsako: ginčas yra nutraukiamas, bet ne išsprendžiamas.

Mūsų reikalui yra svarbus ne tiek šio ginčo turinys 141, kiek jo kilmė. Apie Jobą knygos autorius sako, esą jis buvęs tiesus, pamaldus, bijantis Viešpaties; keldavęsis an­ ksti rytą ir aukojęs deginamąsias aukas už savo šeimą, n e s galvojęs, galgi vaikai nusidėję, piktžodžiaudami Dievui.

96