buvo ženklas, kad kančia kaip filosofijos pradmė ima vis labiau atsiskleisti ir Vakaruose. J u k kas gi yra abejonė, jei ne viena kančios lytis? Žinoma, ši lytis yra protinė, todėl ne sykį tik sunkiai atskiriama nuo metodinės mąsty mo eigos, kas Kierkegaard'ą, kaip sakėme, ir paakino lai kyti ją maivymusi. Tačiau palietusi mūsų būvį ir virtusi egzistencine, abejonė t u o pačiu virsta ir tikra kančia: ji atskleidžia būtybės klastą bei apgaulę ir sukelia nepasi tikėjimą pasauliu. Nepasitikėjimas gi kankina. Be abejo, ir čia liekame vis dar pažinimo plotmėje, ieškodami tik rumo nepasitikėjimui nugalėti. Tačiau būtybė, kuri ne laiduoja tikrumo ją pažįstant, negali būti tvarkoje nė pati savyje. Daiktų tariamybė nurodo į tokį pasaulį, kuris lie čia ne tik mūsų protą, bet ir mus pačius kaip buvojančiuosius. Akivaizdybės stoka viršiniuose daiktuose veda mus į kažkokį sąmyšį, slypintį jų pagrinduose, į aną P. W u s t o spėjamą „aloginį branduolį", paverčiantį pasaulio sąran gą beprotnamiu. Šis tad sąmyšis ir kelia ne tik netikrumą pažinime, bet ir skausmą buvime. Abejonė ir kančia turi tą patį šaltinį, būtent daiktų netiesą. Todėl nors naujoji Vakarų filosofiją ir nėra kilusi tiesiog iš kančios, vis dėl to jos sąrangoje ir vyksme glūdinti abejonė ją prie kan čios yra tiek priartinusi, jog kai kurie paskutinieji jos pavidalai, kaip netrukus matysime, buvo jau betarpiškai kančios pažadinti ir tebėra jos palaikomi. Tuo buvo pra dėta naujo pavidalo filosofija, kurios augimo bei sklidimo metą dabar ir gyvename. Tai anaiptol nereiškia, kad kan čia istoriškai būtų naujausioji filosofijos pradmė. N e ! Kan čia kaip filosofavimo šaltinis yra žinoma visą žmonijos mąstymo metą.
1.
Senieji
kančios
filosofijos
pavidalai
Maždaug tuo pačiu metu kaip Graikijoje, susiklostė filosofija budizmo pavidalu ir Indijoje. Budizmas — tai su vokta jau senokai — yra savo esmėje ne religija, bet fi losofija: religija jis atrodo esąs tik todėl, kadangi ligi pat mūsų dienų yra išsilaikęs kaip filosofinė būsena, o ne tik kaip filosofinė teorija — ir net ryškiau kaip būsena negu kaip teorija. H. Lubacas yra pavadinęs budizmą „didžiau 138 siu dvasinės istorijos įvykiu (le fait)" — ne tik ta pras me, kad jis išplito visoje Azijoje, išreikšdamas ir k a r t u įtaigaudamas šio žemyno dvasią, bet visų pirma ta, kad 94