FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

konkretus žmogus ar žmonių suma, vis dėlto jis mums „nustato kasdienos būseną" (t. p.), kurią Heideggeris pras­ mingai vadina vidutiniškumu: tai mastas, kuriuo esame ap­ sprendžiami. „Kiekvienas prasikišimas esti nuslegiamas be triukšmo. Kiekvienas originalumas jau rytojaus dieną esti paskelbiamas esąs seniai žinomas. Kiekvienas išsikovotas dalykas paverčiamas patogiu. Kiekviena paslaptis netenka galios" (t. p.). Įvairių įvairiausios galimybės buvoti vie­ naip ar kitaip esančios a n o bevardžio subjekto sulygina­ mos ir suvienodinamos. „Kiekvienas yra kitas, ir nė vie­ nas nėra jis p a t s " (t. p.). Kiekvienas buvojąs nesavai. Ano bevardžio subjekto niekur negalime užtikti. O vis dėlto jis veikia visur, taip k a d Heideggeris vadina jį net „ens realissimum" (t. p.). Šisai bevardis subjektas, apspręsdamas mūsų būseną, turi, be abejo, tam tikrą būdą suvokti, kalbėti, aiškinti, vadinasi, turi tam tikrą požiūri į pasaulį. Ir k a i p tik šis jo požiūris sukuria aną neklausiančiąją būklę. M. Heideg­ geris bevardžio subjekto požiūrį (Sicht) vadina smalsumu, skirdamas jį griežtai n u o nuostabos, kuri, kaip netrukus matysime, iš tikro sudaro vieną iš pagrindinių filosofijos kilmės šaltinių: nuostaba atsikreipia į būtybę ir suglumina besistebintįjį jo paties nežinojimu, iš kurio kaip tik ir ky­ la klausimas kaip pradinė filosofavimo lytis. Tuo t a r p u smalsumas telkiasi ne apie būtybę, o aplink naujybę kaip naujybę: „Jis ieško naujybės tik tam, kad nuo vienos šok­ tų vis prie kitos" 4 3 . Todėl neapsistojimas (Unverweilen) esanti, pasak Heideggerio, esminė smalsumo savybė. Smal­ sumas esąs benamis (aufenthaltslos): „Jis yra visur ir jo 44 nėra n i e k u r " .

Regėdamas ne būtybę, o tik naujybę, smalsumas nusa­ ko tai, kas regėta, tauškalo lytimi. Bet kaip smalsumas nė­ ra nuostaba, taip tauškalas nėra kalba. Kalba, anot Hei­ deggerio, visados esanti ko nors suvokto perteikimas ir pakalbintojo dalyvavimas šiame perteikiamajame suvoki­ m e : kalba atskleidžia būtį ir įima klausiantįjį į šį atsklei­ dimą. Tuo t a r p u tauškalas, smalsumo vedamas, nėra to­ kio pobūdžio, jog sąmojingai perteiktų „šį tą kaip ši tą" 4 5 .

Tauškale girdima, pasak Heideggerio, „ne tiek būtybė, 46 apie kurią kalbama, kiek pats tauškėjimas kaip t o k s " .

Todėl ir suprantamas yra čia ne pats dalykas, o tik tauš­ kalo žodžiai: „Tauškalas yra galimybė suprasti viską, ne­ linkstant iš anksto į patį dalyką" 4 7 . Štai kodėl tauškalas „sustabdo kiekvieną naują klausimą ir kiekvieną galynė56