FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

tas, o ne greičiau niekis" (Leibniz) — yra „stebuklų ste­ buklas", kaip tai pripažįsta ir pats H e i d e g g e r i s 7 4 . Tuo tarpu jokia būtybė, nors ji būtų ir žmogus, negali mūsų minties pervesti iš „kaip" į „kad", kadangi iš būsenos, kiekvienai būtybei skirtinos, neplaukia buvimas, visoms būtybėms tolygus. Pradėję pavyzdinės būtybės būsena, mes nebegrįžtame į šios būtybės buvimą, nes iš skirtybės nebėra kelio į bendrybę. Tai yra net ir biologinis dės­ nis: iš skirtinai apspręsto organo skirtinam veikmeniui nie­ kad negali išsivystyti bendro pobūdžio organas bendriems veikmenims.

M. Heideggerio minties kelias yra būdingas ir šiuo at­ žvilgiu: jo pradėta ir gilia vaga varyta žmogiškosios bū­ senos sklaida nutrūksta kaip tik tą akimojį, kai ji turėtų nuo pavyzdinės būtybės pereiti į būtį. Svarstant būtį lai­ ko akiratyje („Sein und Zeit") ir sklaidant žmogų kaip ypatingu būdu buvojantį šiame akiratyje, turėjęs būti pa­ ruoštas mąstymo posūkis (Kehre) n u o laiko į būtį („Zeit und Sein"). Deja, šis posūkis, paties Heideggerio prisipa­ žinimu, nepasisekęs. Paskutinį pagrindinio savo veikalo „Būtis ir laikas" (1927) skyrių Heideggeris atsiėmęs tiesiog iš spaustuvės ir niekad jo nebepaskelbęs: „Metafizinė kal­ ba,— kaip jis sako,— nebepajėgė posūkio išreikšti" 7 5 . Tik po 35-erių metų Heideggeris skaitė Freiburgo universitete paskaitą (1962 m. sausio 31 d.), pavadintą ano posūkio vardu „Zeit und Sein", kuri tačiau savo turiniu jau ne­ bebuvo pirmykštis jo sumanymas apgręžti savo mąstymą: būtis kaip būtybės pagrindas čia neprabilo. Heideggeris mėgino apmąstyti būtį savyje jau be ryšio su jo anksčiau pabrėžta bei sklaidyta pavyzdine būtybe. Bedugnė t a r p būties ir būtybės buvo peršokta neparodant, nei kas šis šuolis yra, nei kokiu veiksmu jis įvyksta 7 6 . Trumpai ta­ riant, pradėjęs žmogumi kaip pavyzdine būtybe, Heideg­ geris neužbaigė savo minties būtimi kaip būtybės buvimo pagrindu. Jo „grindžiamoji ontologija" įstrigo žmogiško­ sios būsenos sklaidoje ir liko tik paruošta. Be abejo, šios būsenos sklaida atvėrė mums nuostabiai gilių metafizinių įžvalgų: žmogaus buvojimas pasaulyje, jo svetimbūvis ir savibūvis, jo rūpestis, baimė, sąžinė, kaltė, laikinybė, slink­ tis mirtin. . . Tačiau visas šis, kaip pats Heideggeris sa­ ko, „kėlimas aikštėn žmogaus būvio sąrangos yra vis dėl­ to tiktai kelias; tikslas yra nubrėžimas (Ausarbeitung) bū­ 77 ties klausimo apskritai" . Šis tad tikslas ir liko Heidegge­ rio mąstyme nepasiektas. Žmogus kaip pavyzdinė būtybė