FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

Pastarąjį atvejį kaip tik randame lotynų kalboje. N e ­ interpretuodami pasaulio kaip būnančiojo apskritai, va­ dinasi, neturėdami savam regėjimui metafizinio „kampo", romėnai nesukūrė būtybei pavadinti net nė vardo. Žodis ens yra vėlyva dirbtinybė, pasigaminta graikiškojo on pavyzdžiu, tačiau nekilusi iš paties veiksmažodžio esse vidinio skleidimosi: veiksmažodis esse neturi nei esamojo, nei būtojo laiko dalyvių ir tuo pačiu negali savaimingai nusakyti būtybės nei kaip esančiosios, nei kaip buvusio­ sios. Net ir pati lytis est, pagrindinė logikai ir metafizikai, reiškia, pasak lotynų kalbos žinovų (W. Boder), ne tiek yra, kiek aš tai manau — id censeo 48. Gramatika priski­ ria lotyniškąjį esse netaisyklingųjų, vadinasi, suirusių bei stiglių veiksmažodžių grupei (verba anomala). Tai ženk­ las, kad pats romėnų mąstymas yra buvęs nemetafizinis savo sąranga. Todėl viduriniųjų amžių filosofavimas lo­ tynų kalbos ištaromis turėjo sunkiai rungtis su lotyniškojo esse skurdu ir dirbdintis lyčių bei žodžių, neturinčių atra­ mos lotynų kalbos dvasioje, pvz., aseitas, entitas, identitas, quidditas arba nelinksniuojamieji esse, iieri, posse, possest ir kt. Nebebūdama niekam gimtoji, lotynų kalba viduriniaisiais amžiais buvo tik išmokta ir todėl nebejautri dirbtinybėms. Filosofinio žodžio atvirumas, toks aiškus kiekvienoje filosofijoje, išreikštoje gimtąja kalba, lotyniš­ kojoje filosofijoje dingsta, virsdamas terminu ir tuo sukaustydamas patį mąstymą. Sakysime, žodis existentia, vienaprasmis viduriniaisiais amžiais, vėliau pasirodė esąs visiškai neaiškus, kadangi mes negalime žinoti, ką gi jis iš tikro romėnams yra reiškęs: mes negalime įsijausti, ko­ kiu „ k a m p u " reiktų žvelgti į būtybę, kad jos buvimą būtų galima nusakyti žodžiu ex-sistere = ,,iš-stoti". Nesant žodžiui existere gimtuoju žodžiu, buvimo pavadinimas existentia yra greičiau panašus į cheminę formulę negu į gyvą bei atvirą filosofinį žodį.

Jei dabar lotyniškąjį esse palygintume su lietuviškuo­ ju būti, tai anasai atrodytų tarsi elgeta karalaičio aki­ vaizdoje: toks yra šiojo lyčių įvairumas ir tokia plati jų apimtis, jog iš tikro reikia tik stebėtis. Lietuviškasis būti yra vertas išsamios filosofiškai kalbinės studijos, nes tik tada atsiskleistų anos savaimingos metafizinės įžvalgos, nuojautos ir nuovokos, kurios yra įaustos į šio veiksma­ žodžio lyčių pilnybę. Mūsajame priede galime aptarti anas įžvalgas ir tuo būdu žodžio būti plotą tik probėgomis.

Bendriausia prasme veiksmažodis būti nusako buvimą.

299