FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

lykas negu pats asmuo. Be abejo, asmuo gali savo mąs­ tymu šį j a m duotąjį „regėjimo kampą" arba „a priori" pripildyti nauju turiniu ir tuo būdu praturtinti gautąją pasaulio interpretaciją, bet jis negali susikurti naujo „re­ gėjimo kampo", kadangi negali susikurti naujos kalbos. „Asmuo,— pasak R. Hönigswaldo,— apvaldo (pažintiniu b ū d u . — Mc.) daiktus, tik pirmykščių ženklų sistemai tarpi­ ninkaujant (im M e d i u m ) " 4 5 . Šisai gi tarpininkas arba ana pirmykščių ženklų sistema ir yra gimtoji kalba. Ji apima visa, todėl visa savuoju „ k a m p u " ir apsprendžia. Iš gim­ tosios kalbos neištrūksta niekas, su kuo tik žmogus savu pergyvenimu ar savu mąstymu susiduria. Užtat jei pa­ saulis, kaip sakyta, yra „kalbiškai suręstas" (H. G. Gadamer), tai ši jo sąranga pirmų pirmiausiai ir apsireiškia gim­ tojoje kalboje. Gimtosios kalbos dėka mes perimame ir istorijos eigoje nešame „mūsąjį pasaulį". Šia prasme tad ir sakoma, kad kiekvienas filosofuoja istorinio akiračio rėmuose, o pats artimiausiasis akiratis yra gimtoji kalba kaip istorinis veiksnys ir „pirmykštė galia" (R. Hönigswald). Tai ji įjungia mūsų mąstymą į laiko vyksmą; tai ji šį vyksmą savimi atspindi — kalbos istorija visados yra kartu ir mąstymo istorija; tai ji galop mūsų mąstymą apvaisina, teikdama jam kūrybinių skaru­ lių. Todėl teisingai pabrėžia J. B. Lotzas, kad jei žmogus visu savimi — tiesiog asmeniškai — nesuauga su savo gim­ tąja kalba, tai „jis pats išsijungia iš istoriškai susikrovusio turto ir ima kalboje regėti tik primityvaus susižinojimo priemonę. Toks žmogus nebegyvena ne tik savo kalboje, bet net nė kalboje apskritai. Gi mąstymas, kuris atsipa­ laiduoja nuo kalbos, neišvengiamai sūsta, kaip sūsta ir 46 pati kalba, nebepripildoma mąstymu" . Tai nuoroda, lie­ čianti ypač tuos žmones, kuriems lemta atsidurti už erd­ vinių tautinės bendruomenės sienų. Būdami verčiami nau­ dotis susižinojimui svetimos tautos kalba, šie žmonės — ypač tolimesnieji jų palikuonys — pradeda ir gimtąją kal­ bą pergyventi tiktai kaip susižinojimo priemonę ir t u o pačiu ją susinti, susindami ir savąjį mąstymą. Ši grėsmė lietuviškajai išeivijai yra tokia pat tikrovinė kaip ir bet kuriai kitai. Užtat nuojauta, kad lietuviškoji filosofija tremtyje baigsis atvykusiųjų iš Lietuvos darbais, darosi vi­ siškai pagrįsta, nes gimtosios kalbos išmokti negalima.

Vaikas kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda. Žmo­ gaus apsprendimas kalbai — „ n e toks savas kaip ir vaikš­ čioti stačiomis" (H. Ammann) — prasiveržia ir susiklosto 297