FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

sis", „akineton — nejudamasis", „apatheia — neskausmingumas, nejautrumas", „arithmia — netaisyklingumas", „apeiron — neaprėžtybė" ir t. t. Koks tad turi būti būtybėj patyrimas, kad jos tiesa būtų ištarta neigiamuoju būdu?

To suvokti negalime, nes mums tiesa yra pati teigiamybė, todėl ir mūsų žodis „tiesa" nė kiek neatitinka graikiškojo žodžio „aletheia". M. Heideggeris verčia „aletheia" vo­ kišku žodžiu „Unverborgenheit — nesislėpimas": „Tiesa yra būtybės kaip būtybės nesislėpimas" 4 3 . Tačiau giles­ niam graikiškojo „tiesos" vardo supratimui bei pergyve­ nimui tai nieko nepadeda. Užtat savo metu P. "Wustas ir klausė, ar Heideggeris sava kalba kartais mūsų nemul­ kina: „Argi nesislėpimas ir tiesa yra tas pats dalykas?" 4 4 Iš tikro, kodėl tiesa būtų tai, kas nesislepia? Nusakant tiesą kaip nesislėpimą, visos mūsojo mąstymo sąvokos ne­ tenka ryškumo; tiesa kaip nesislėpimas lieka a n a p u s mū­ sojo „regėjimo kampo", todėl nieko mums nė nesako.

Pagrindinė filosofijos sąvoka ir net galutinis jos siekinys dingsta kažkokiuose rūkuose. Gal tik Dievui taikant tiesą nesislėpimo prasme, šie rūkai kiek prasisklaido, nes Die­ vas yra ir tegali būti tiesa tik apsireikšdamas, vadinasi, nesislėpdamas. Galimas daiktas, kad graikai šį teologinį tiesos atžvilgį ir turėjo galvoje, pavadindami tiesą nei­ giniu; vadinasi, jų „regėjimo k a m p a s " yra buvęs religi­ nis. Jei betgi ši samprata būtų teisinga, tai ji tik patvir­ tintų filosofinio vertimo abejotinumą, nes nė vienas indoeuropinis tiesos pavadinimas ano graikiškojo teologi­ nio „ k a m p o " neišreiškia; jo gi neišreikšdamas, jis graikiš­ kąją tiesos sampratą tik žaloja ir net iškreipia. Sis pavyzdys — mutatis mutandis — tinka ir visoms kitoms filosofinėms graikų sąvokoms, išverstoms į lotynų kalbą; jis tinka ir viduramžių filosofijos lotyniškosioms sąvokoms, išverstoms vėliau į tautines Europos kalbas. Visi šie verti­ niai yra perkėlę anas sąvokas į joms visiškai kitą „pa­ saulį", todėl jas jau savotiškai interpretavę.

Filosofinio vertimo abejotinumas atskleidžia mums gimtosios kalbos reikšmę filosofijai. J u k jeigu kalba yra „regėjimo kampas", iš kurio žiūrėdamas mąstytojas in­ terpretuoja būtybę, tai gimtoji kalba yra savaimingas tokio „ k a m p o " įsigijimas ir t u o pačiu tikrovinis įsijungi­ mas į tą ar kitą visiškai konkrečią pasaulio interpretaci­ ją. Kanto žodžiais tariant, gimtoji kalba yra mąstymo „a priori", kuriuo yra apsprendžiamas mąstomasis objektas.

Ji visados yra asmeniui duomuo, vadinasi, ankstesnis da296