FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

riant, kalba esanti iš sykio „nesąmoninga žmonijos sąmo­ nė", iš kurios „ilgo valymosi metu kyla sąmoninga sąmo­ n ė " 2 6 , vadinasi, įvaizdžio pakeitimas pažiūra. Kalba esan­ ti, pasak Lohmanno, „milžiniškas žmonijos savistabos (Re­ flexion) veiksmas" 2 1 , kuris ligi šiol nėra baigęsis ir kurio įtaigaujama kalba darosi vis atsajesnė. Netekdama gali­ mybės žodžio reikšmės kaitą išreikšti žodžio galūnėmis, vadinasi, skurdindama linksniavimą bei asmenavimą, kal­ ba stabarėja, įtvirtindama žodį tam tikroje sakinio vietoje, kad jis išlaikytų savą reikšmę. „Galūnėmis neturtingų kal­ bų sakiniai,— sako A. Gehlenas,— tampa topografinėmis arba vietos apspręstomis s c h e m o m i s " 2 8 , galimomis išreikš­ ti net matematiniais ženklais ar formulėmis 2 9 .

Nuosekliai tad svetima kalba yra mums svetima ne tik todėl, kad ji kitaip skamba, bet visų pirma todėl, kad ji yra mums nesava joje įsikūnijusia būtybės interpretacija. „Pasaulio būvis yra kalbiškai suręstas",— gražiai pastebi H. G. G a d a m e r i s 3 0 . Tai „interpretuotasis pasaulis — die ge­ deutete W e l t " (R. M. Rilke), kuriame buvojame, niekur neregėdami „grynojo pasaulio", kadangi neturime aplink save nieko, ko nebūtume pavadinę. Kiekvienas daiktas daiktelis turi „vardą", o vardas apsprendžia, vadinasi, in­ terpretuoja. „Tai, kas lieka principiškai nepavadinta,— sako R. Hönigswaldas,— yra principiškai ir neapspręsta, o kas yra principiškai neapspręsta, tas yra ir nepažįsta­ ma" 3 1 . Tokiame nepavadintame „gryname pasaulyje" bu­ voja tik tas, kas nekalba, būtent gyvulys. Tuo tarpu žmo­ gus „taria daiktus" (R. M. Rilke), juos apspręsdamas ir tuo pačiu juos perkeldamas iš „grynojo buvimo" į interpre­ tuotąjį buvimą. „Mąstomasis dalykas,— pastebi Hönigs­ waldas,— kiekvieną sykį yra nešinas antspaudu tos kal­ 32 bos, kuria jis mąstomas" . Užtat kiekviena kalba ir yra „pažiūra į pasaulį" (W. von Humboldt). Nesidalindami šia pažiūra, mes tuo pačiu nesidalijame nė šia kalba — ne jos, pasak W. von Humboldto, „garsine forma", kurią visados galima išmokti, bet jos „vidine dvasia", kurios niekad negalima išmokti. N e s pasisavinti tos ar kitos kalbos vi­ dinę dvasią reikštų pasisavinti aną „regėjimo kampą", ku­ riuo kalba iš tikro ir yra. Tačiau tai reikštų pasisavinti svetimą „kampą", kadangi savą „kampą" mes jau turime mums duotą gimtąja kalba. Gimtoji kalba jau yra apsprendusi mūsų vienkartinį artinimąsi prie būtybės, ir mes ne­ begalime kitaip žiūrėti į pasaulį, kaip tik savosios kalbos „regėjimo k a m p u " .

291