FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

tytojai, pirmoje eilėje Picco della Mirandola (1463—1494), kuris, pasak H. W. Rüsselio, „išvadavo antropologiją iš ankšto ryšio su kosmologija" ir t u o įgalino mąstyti žmo­ gų „nebe kaip kosmo dalį, o kaip save suvokiančią ir vienintelę nuostabos vertą būtybę" I 6 2 . Savo veikale „Apie žmogaus kilnybę" (1487) Mirandola klausia, kodėl gi žmo­ gus esąs vertas nuostabos ir kame glūdįs šios nuostabos pagrindas. Senieji atsakymai — žmogus esąs kūrinijos val­ dovas, dievų draugas, gamtos troškimų reiškėjas, maža k u o žemesnis už angelus — Mirandolos nepatenkina. „Ko­ dėl mes nesistebime angelais ir dangiškaisiais chorais?

Kokios sąlygos įgalina žmogų tiek išsiskirti iš pasaulio są­ rangos, jog jam pavydi ne tik gyvuliai, bet ir žvaigždės, ir net antpasaulinės protingos būtybės?" 1 6 3 Į šį savo pa­ ties klausimą Mirandola atsako prasmeniniu pasakojimuvaizdu, kuris savo paviršiumi atrodo dar tebesilaikąs scho­ lastine tradicija, savo mintimi tačiau šią tradiciją jau per­ žengia ir tuo atveria žmogaus sampratai visiškai naujų perspektyvų.

Viešpats Dievas, „tasai didysis Statybininkas,— prade­ da pasakoti Mirandola,— pagal slaptingos savo išminties dėsnius" jau sukūręs savo didybei šventyklą: „antžemiš­ kas l a n k a s " pripildęs dvasiomis, „eterio sferas"— amžino­ siomis sielomis, „žemesniojo pasaulio sritis" — įvairiausiais gyvūnų būriais. „Baigęs savo veikalą, Statybininkas betgi panoro, kad būtų kas nors, kas šį jo kūrinį apmąstytų, jo grožį mylėtų, jo didybe stebėtųsi"; tad sumanęs pas­ kiausiai sukurti žmogų. Bet štai jis pamatęs, kad nebeturįs „nė vieno vienintelio provaizdžio (archetipum), pagal kurį galėtų kurti naują atžalą", nebeturįs jokio turto, kurį galėtų paveldėti „naujas jo sūnus", nebeturįs net pastovios vietos, kur galėtų įsitaisyti „šisai visatos stebėtojas". Tada „didysis M e n i n i n k a s " nusprendęs, kad „žmogus neturėtų jokio aiškiai skirtino paveikslo"; jį šitokį sukūręs, pasiun­ tęs į pasaulį ir j a m taręs: „Mes neapgyvendinome tavęs, Adomai, jokioje skirtinoje buveinėje, nedavėme tau jo­ kio skirtino veido, jokių skirtinų gebėjimų, k a d galėtum pats pagal savo norą, valią ir pažiūrą įsigyti kiekvieną tau patinkamą buveinę, kiekvieną tau patinkamą veidą ir kiekvieną gebėjimą. Visų kitų būtybių prigimtis yra mūsų nustatytų dėsnių apspręsta ir jų rėmuose laikoma.

Tu gi nesi kliudomas jokių rėmų; tu privalai pagal savo laisvą valią, į kurios rankas sudedu tavo likimą, nusi­ statyti pats sau savo prigimtį. . . Mes tavęs nesukūrėme 265