FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

stovi būtis, ne vienas laiko „užmaskuota teologija" l 4 5 , n o r s jis pats ir pabrėžia, kad būtis yra ne Dievas ir ne pasaulio pagrindas. K. Löwithas, sakysime, tiesiog tvirtina, kad Heideggeris filosofuojąs Šventraščio akiratyje ir kad jo klausimų kėlimas galįs būti suprastas tik Krikščiony­ bės šviesoje, o ne akivaizdoje „nepertraukiamos metafi­ zinės tradicijos n u o Anaksimandro ligi Nietzsche's", kaip tai aiškina Heideggeris; tokie jo posakiai, kaip „Dievo stoka" ir „būties trūkumas (Ausbleiben)", siejasi, pasak Löwitho, „esmiškai vienas su kitu": būtis Heideggerio mąstyme esanti ne kas kita, kaip „slaptas teologinis (krypotheologisch)" Dievo pakaitalas 1 4 6 .

Tas pat yra ir su Dievo mąstymu būties atžvilgiu: kas mąsto Dievą, atrodo mąstąs būtį. Kratydamasis Heide­ ggerio priekaištu Vakarų metafizikai, esą ši pamiršusi bū­ tį, J. B. Lotzas, pavyzdžiui, sako, kad „iš tikro senovė būties kaip skirtinos problemos dar neįžvelgė, o Hegelis į ją j a u nebežvelgė"; tačiau tarp šių dviejų taškų „yra skleidusis filosofija, visų pirma krikščioniškojoje erdvėje, kuri suvokusi būtį kaip skirtiną problemą" I 4 7 . Tai buvusi scholastinė viduriniųjų amžių filosofija, kurioje Dievas bu­ vęs iškiliausias metafizikos objektas, Tomo Akviniečio pa­ vadintas „pačia būtimi — ipsum esse". Kas tad mąstąs „pa­ čią būtį", negalįs būti kaltinamas esąs ją pamiršęs. O „pa­ čią būtį" mąstąs tasai, kuris mąstąs Dievą. Todėl Lotzas ir kiti scholastinio mąstymo atstovai yra įsitikinę, k a d Heideggerio priekaištas viduriniųjų amžių filosofijos neliečiąs, kadangi Dievas čia buvęs mąstomas visą laiką.

Ir vis dėlto būties ir Dievo arba Dievo ir būties tapa­ tybė nėra toks paprastas klausimas, kaip iš sykio atrodo.

N o r s ištaros, kuriomis yra apibūdinamas Dievas ir būtis, skamba vienodai, tačiau jos nesileidžia tapatinamos be niekur nieko. Galime sutikti su Lotzu, kad kas mąsto Die­ vą, tuo pačiu mąsto būtį, nes Dievas yra būtis. Bet kaip pasiekti patį Dievą, pirmiau neapmąsčius būties? Scholas­ tinis kelias Dievop, kaip matysime kiek vėliau, nėra toksai, kad logiškai pagrįstų bei pateisintų šuolį nuo būtybės į Dievą, šuolį, kuris esti daromas visame scholastiniame mąstyme. Scholastinė filosofija eina ne n u o būtybės į būtį ir nuo būties į Dievą, o tiesiog nuo būtybės į Dievą.

Užtat Dievas čia ir yra mąstomas ne kaip būtis, o kaip ūūtybė, pakelta į aukščiausią savo buvojimo rangą. Hei­ deggerio priešinimasis šios rūšies mąstymui yra giliai pagrįstas, nes Dievas, palygintas su būtybe, yra šiajai gryna