FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

ten, kad būtis „valdo" nebūti, ją pati įgalindama kenotiniu savo buvojimu santykyje su būtybe 1 3 8 . Būtybė kaip reliatyvybė yra įmanoma tik kenotinės absoliuto būsenos akivaizdoje.

Paskutinioji būtybės kaip kūrinio ištara apie būtį y r a šiosios laisvė. Viso mūsų apmąstymo eigoje esame teigę, jog skirtumas tarp daikto ir kūrinio y r a tas, k a d daiktas y r a būtinybės, tuo tarpu kūrinys — laisvės regimybė arba įsikūnijimas, nes tik iš laisvės kaip vidinio pradmens gali kilti veikalas, atviras pačiu savimi ir todėl galimas interpretuoti. Daiktas kaip būtinybės įsikūnijimas yra už­ daras savo sąranga ir todėl gali būti tik tiriamas, bet ne interpretuojamas. Atvirybė yra būtina interpretacijai są­ lyga, ir šią sąlygą patenkina tik kūrinys savo atvirumu.

O kūrinys yra atviras tik todėl, kadangi jis iš laisvės kyla ir laisvę savimi išreiškia. Tai teiginys, kuris mus įgalino daryti išvadą, kad jei filosofija yra interpretacija ir jei ji interpretuoja būtybę kaip būtybę, tai būtybė turi būti kūrinys, vadinasi, atvirybė ontologine savo sąranga.

Nūnai pratęsiame šią išvadą būties atžvilgiu kaip pa­ čios būtybės nuorodą. Jeigu būtybė yra kūrinys ir tuo pačiu atvirybė savyje, tai ji tegali būti laisvės veikalas.

Neigiamai tariant, būtybė negali būti kažkokios — nors ir transcendentinės — dėsningos būtinybės padaras, nes to­ kiu atveju ji būtų uždaras daiktas, interpretacijai nepri­ einamas ir todėl filosofijos nepagaunamas. Filosofija gali sava pažinsena pagauti būtybę tik jos atvirybėje arba ją kaip kūrinį. Betgi sakėme, kad būtybė y r a būties pagrįsta savo buvime: ji y r a būties veikmės veikalas. Būties veik­ mė yra susiklosčiusi būtybėje kaip regimas pavidalas.

Jeigu tačiau šis pavidalas yra atviras sava sąranga, tai reiškia, kad būties veikmė, jį kildinusi, yra būties laisvės apraiška. Būtis teikia būtybei buvimą ne tuo, kad būtis yra absoliutinė jėga, bet tuo, kad ji yra laisvai veikianti jėga. Tasai veiksmas, kuris yra būtybės pradžia, yra lais­ vas veiksmas. Užtat ir būtis kaip absoliutas yra pati lais­ vė arba laisvė apskritai. Būtis nėra būtinybė ir neveikia pagal aklus dėsnius, kaip būtį norėjo suprasti Parmeni­ das; ji nėra surišta jokiais „likimo pančiais", nes likimas y r a būtinybė, o iš būtinybės kyla tik daiktas, o ne kūri­ nys: Edipo santuoka su savo motina yra tokia pat „daik­ tinė", kaip ir „santuoka" briedžio su miške pasivyta briede. Būtybės kaip kūrinio atvirybė yra nuoroda į būtį kaip laisvę. Kitaip tariant, būties laisvė yra būtybės atvirybės 249