FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

buvimas yra persunktas galima simbolika" 1 2 5 . Tai yra n e ­ abejotina kūrinio atveju. Daikto betgi atveju ši simbolika tėra grynai subjektyvi: daiktui galima simbolinę prasmę teikti, tačiau j a m e pačiame negalima šios prasmės rasti; daikto negalima „iššifruoti", daiktą galima tik „įšifruoti".

Sutikime su Jaspersu, kad „tikrovinė j ū r a " gali mūsajame pergyvenime virsti „pragarmės (eines Unergründlichen) šifru" 1 2 6 , tačiau tik pergyvenime, vadinasi, tik subjekty­ viai. Objektyviai jūra neturi jokios sanklodos, kuri į pra­ garmę nurodytų. J ū r a neperžengia pati savęs, kadangi ji yra iš esmės uždara, nors ir būtų akimi neaprėpiamas vandenynas. Teisingai tad pastebi J. Girnius, vertindamas Jasperso šifrų teoriją, kad „jei ontologija pakeičiama „fi­ zika", tai savaime ir pati transcendencija paneriamą į pa­ saulį" 1 2 7 . Čia įvyksta tas pat, kas ir M. Heideggerio at­ veju: transcendencija virsta imanencija, nes, laikant daik­ tą transcendencijos kalba, ši „kalba" tegali būti daikto kalba apie save patį. Ne j ū r a kalba mums apie transcen­ denciją kaip pragarmę, bet mes kalbame jūrai, priskirdami jai p r a g a r m ė s reikšmę, nors pati savyje jūra anaiptol n ė r a pragarmė. Pati savyje jūra yra uždara ir k a i p tik savo uždarumu ir kurčia, ir nebylė. Neprotinga tad suklusti jos akivaizdoje ir tikėtis išgirsiant, ką ji mums sako. Eilė­ raščiu „Klausimai" (1817) rusų poetas F. Tiutčevas gražiai yra nusakęs mūsų santykį su gamta kaip tariamu šifrų pasauliu: „Prie jūros, laukinės vidunakčio jūros stovi jau­ nuolis — su ilgesiu širdyje ir abejone prote. Paniuręs jis klausia bangas: O, išspręskite m a n gyvenimo mįslę! .. Pa­ sakykite, kas yra žmogus? Iš k u r jis ateina ir k u r jis eina?

Kas gyvena viršum žvaigždėto skliauto? Bet, kaip ir anks­ čiau, bangos šniokščia ir murma. Vėjas ūžia ir debesis gena. Žvaigždės spindi, šviesios ir šaltos. O kvailelis stovi 128 ir laukia a t s a k y m o " . Savo uždarumu daiktas nei mūsų klausimo nesupranta, nei m u m s atsakymo neduoda.

Visai kitoks yra mūsų santykis su kūriniu. Būdamas atviras savyje, kūrinys savaime mus veda užu savęs — ir­ gi ne buvojimo „šalia" savęs, bet „anapus" savęs prasme.

Savęs peržengimas yra kūrinio būsena. O tai, k u r link kūrinys žengia, yra jo buvimo pagrindas: kūrinys taria, kad jis būna ne pats, bet laikosi kitu, buvojančiu jau nebe jo plotmėje. Transcendencija, arba savęs peržengimas, sly­ pi pačioje kūrinio sąvokoje. Kūrinys negali nei būti, nei būti mąstomas be „kito", kuris yra jo autorius, vadinasi, kuris yra jį pagrindęs jo buvime ir šiame buvime jį laiko.

236