FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

statulą interpretuojame, Šv. Dvasią tikime. Visi šie paži­ nimo budai — tyrimas, interpretavimas, tikėjimas — siekia ir pasiekia tam tikrų išdavų, kurias vadiname tiesa. Ta­ čiau juk yra visiškai aišku, kad tyrimo prieita tiesa yra kitokio pobūdžio n e g u interpretacijos tiesa, o tikėjimo tie­ sa yra vėl kitokio pobūdžio negu tyrimo ar interpretavi­ mo tiesa. Tai anaiptol nereiškia, kad tai, kas yra tiesa į tyrimą atremtame moksle, būtų klaida interpretacijos ne­ šamame mene ar tikėjimo grindžiamoje religijoje. Tai tik reiškia, kad mokslo tiesa yra kitokios sąrangos, todėl ne­ siduoda iš viso perkeliama nei į interpretacijos, nei į tikė­ jimo sritį, todėl nė negali būti čia vadinama „tiesa" ar „netiesa". Tas pat atvirkštiniu būdu tinka ir meno, ir reli­ gijos tiesai. Vadinamoji „dvejopos tiesos" teorija, atsto­ vauta lotyniškojo averoizmo XIII šimtmetyje, kaip tik nesuvokė šio įvairialyčio tiesos pobūdžio, todėl tą patį teiginį laikė galimą būti tiesa filosofijoje, o klaida teologi­ joje. Šiai teorijai atrodė, kad teiginys visur išlaiko tą pa­ čią vidinę savo sąrangą. Iš tikro gi teiginys kinta pagal tai, kokia pažinsena jis yra nusakytas: tyrimu, interpreta­ cija, tikėjimu. Iš kitokios pažinsenos kilęs teiginys turi ir kitokią sąrangą. J e i g u tad klausiame, ar ir kiek šios ar anos pažinimo srities teiginiai yra tiesa, turime visų pirma klausti, kokios pažinsenos būdu yra šie teiginiai nusakyti, vadinasi, kokią jie turi vidinę sąrangą.

Filosofijos atžvilgiu tai reikia ypač pabrėžti, kadangi filosofinė pažinsena aiškiai skiriasi n u o kitų pažinsenų ir tuo pačiu teikia savai tiesai ypatingą pobūdį. Interpre­ tuodama būtybę kaip tokią, filosofija savaime įsijungia į interpretacinio pažinimo (hermēneia) sritį ir neišvengia­ mai prisiima šio pažinimo savybes. Trumpai tariant, filosofinė tiesa yra interpretacinė tiesa. Tai visų pirma reiškia, kad filosofinė tiesa mūsų proto neverčia, k a i p tai daro mokslinė tiesa. Bet ji nestovi mūsų akivaizdoje nė taip, jog ją laikytume tiesa, kaip tai yra su tikėjimo dalykais.

Filosofinės tiesos negalima įrodyti, perkeliant ją į verčia­ mojo žinojimo plotmę, kurioje buvoja mokslo tiesa. Bet jos negalima nė tikėti, padarant ją laisvu apsisprendimu, kuriuo laikosi tikėjimo tiesa. Filosofinė tiesa nėra nei įro­ dyta, nei įtikėta tiesa. Interpretuodama būtybę kaip kuri­ nį, filosofija nusako savo išvadas kaip interpreto ir kūri­ nio vienybę, tai yra k a i p t a m tikrą būtybės apmatą, -aprėžiantį būtybės atvirumą tam tikru vidurkiu ir sykiu tel­ kiantį būtybės visumą aplinkui šį vidurkį. Būtybės atvi205