FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

vai yra neatkreipę dėmesio į tai, kad esama dviejų vi­ siškai skirtingų „dalyko" kategorijų, turinčių kitokią są­ rangą, todėl kitaip buvojančių ir jų pažinimo atžvilgiu: tai kūrinio ir daikto kategorijos. Būdamos skirtingos on­ tologiškai, jos buvoja skirtingai ir gnoseologiškai. Daik­ tas pažinimui yra abuojas, kadangi yra uždaras savyje.

Net ir neturėdamas jokio santykio su pažįstančiuoju sub­ jektu,— vis tiek, ar šis būtų patirtinis, ar transcendentali­ nis Aš,— daiktas pats savimi yra ir būna: nepažinimo at­ veju daikto n ė r a tik man. Tuo t a r p u kūrinys yra pažini­ mui (interpretacijos prasme) apspręstas pačia savo sąran­ ga, kadangi jis yra kilęs kaip santykis ir todėl buvoja tik kaip santykis. Būti santykiu kūriniui yra ne atsitik­ tinybė, o pati jo būsena: kūrinys kaip kūrinys buvoja tik tiek, kiek buvoja ryšium su jį pažįstančiuoju, tai yra in­ terpretuojančiuoju subjektu. Kūrinys nėra kilęs, kad buvotų kaip nepriklausoma, savyje išsitenkanti substancija (in se stans), bet k a i p tai, kas yra susiję su autoriumi kilmės atžvilgiu ir kas yra apspręsta interpretui trukmės atžvilgiu. J ū r o s dugne gulinti, smėliu apnešta ir niekieno nežinoma statula nebebuvoja kaip kūrinys — ne tik man, bet ir savyje; ji buvoja tik kaip m a r m u r o gabalas, vadi­ nasi, kaip daiktas. Kūriniškumas yra santykinė kategorija, nešama bei laikoma interpretacijos — jau pačiu, kaip mi­ nėjome, stebėjimo veiksmu. Išnykus interpretacijai, iš­ nyksta ir santykis, o su j u o ir kūriniškumas. Tuomet lieka tik kūriniškumą laikąs objekto daiktiškumas. Nuosekliai tad kūrinys, kurio niekas nesuvokia kaip kūrinio, nė nebuvoja kaip kūrinys. Iš to plaukia išvada, kad būtybė, atsiskleisdama kaip kūrinys, savaime negali būti mąsto­ ma kaip substancija, vadinasi, kaip besilaikanti ir išsisemianti savimi; ji gali būti mąstoma tik kaip santykis, va­ dinasi, apspręsta kitam, kad būtų šiojo interpretuojama ir tuo būdu savo santykinėje būsenoje laikoma. Tarp bū­ tybės ir jos interpretacijos esama esminio atitikmens po­ linkio (habitus) kitam prasme: būtybė „ilgisi" interpreta­ cijos, o interpretacija „ieškosi" būtybės. Jeigu būtybė ir pranoksta interpretaciją logiškai, tai ontologiškai ji atsi­ skleidžia kaip kūrinys tik interpretacijos paliesta, vadina­ si, tik suėjusi santykin su ją pažįstančiąja dvasia. Pažini­ mas būtybei yra tai, kas statulai jos iškėlimas iš j ū r o s gelmių žmogiškojo stebėjimo bei vertinimo plotmėn. San­ tykinė būtybės ir jos interpretacijos sąsaja yra savaiminga išvada iš kūrininio būtybės sąrangos pobūdžio.

195