FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

kūrinio interpretacija n ė r a pastovi. E. Betti teisingai pa­ stebi, kad interpretacija „niekad negali būti suvokiama kaip užbaigta ir galutinė, nes jokia interpretacija, net jei­ gu ji pradžioje atrodytų ir labai įtikinanti, nesiduoda būti žmonijai primetama kaip n e k i n t a m a " 1 0 4 . Užtat būtų klai­ da suprasti interpretaciją kaip kūrinio atbaigimą, tarsi kūrėjas būtų jį tik apmetęs, o interprétas jį užbaigtų, kad t u r ė t u m e veikalą visa jo pilnatve. Anaiptol! Kūrinys pa­ čia savo prigimtimi negali būti užbaigtas, jei užbaigimą suprasime kaip jo atvirybės išsėmimą. Joks veikalas negali būti interpretuotas galutinai, nes tai reikštų, kad kūrinys yra vienaprasmis ir kad interpretacija šią vieną jo pras­ mę atseka, nusako ir tuo kūrinį išaiškina verčiamojo pa­ žinimo būdu. Tokiu atveju, žinoma, apie jokią interpreta­ cijos kaitą negalėtų būti nė kalbos, kaip jos negali būti apie tyrimu prieito pažinimo kaitą: kas tyrimo pažinta, lieka pažinta būtinu būdu visiems ir visados. Tuo t a r p u kas interpretacijos pažinta, nėra nei privaloma, nei pasto­ vu. Kaip tik todėl interpretacija ir negali būti kūrinio užbaigimas. Kūrinio atvirybę užskleisti reiškia ne jį už­ baigti, o tik jį aprėžti tam tikru pavidalu interpreto dva­ siai ir visiems tiems, kurie šią dvasią laiko sava.

Taip pat yra netikslu vadinti interpretaciją kūrybinio veiksmo atgaleiga, kaip tai daro E. Betti teigdamas, esą ,,interprétas privalo pereiti hermeneutiniu būdu kūrybinį kelią priešinga linkme", negu j u o yra ėjęs pats kūrėjas l 0 5 .

Net jei ir sutiktume, kad šitoks atbulinis kelias į kūrinio pradmę būtų įmanomas, vis dėlto turėtume paneigti Betti sampratą, kadangi jos pagrinde slypi prielaida, esą inter­ prétas, atkeliavęs atbuliniu būdu į pradžią, atrastų tai, ką kūrėjas yra norėjęs kūriniu pasakyti. Tuo tarpu jau mi­ nėjome ir čia dar sykį pabrėžiame, kad kūrinys yra dau­ giau negu jo kūrėjo noras: kūrinys sako daugiau, negu aprėpia kūrėjo sąmonė, daugiau kaip tik savo atvirybe.

Jeigu kūrinys būtų iš tikro tapatus kūrėjo užmojui, tai jis butų jau paties kūrėjo užsklęstas ir tuo pačiu virtęs tech­ niniu padaru ar moksliniu veikalu, kurių, kaip sakyta, ne­ interpretuojame. Tai, kas yra prieinama interpretacijai, visados yra ir turi būti atvira; o tai, kas yra atvira, niekad nėra tapatu tam, ko norėjo šios atvirybės kūrėjas, kadangi kūrėjo noras visados yra aprėžtas, baigtinis ir todėl uždaras. Jo tapatybė kūriniui sunaikintų šiojo atvirybę. O jei kūrinys yra daugiau negu kūrėjo užmojis, tai eiga kūrybos keliu atgal nieko neprieitų: čia slypi biografinės 180