FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

nagrinėdami vieną visiškai konkrečią interpretaciją. Sios interpretacijos tema yra S. Rafaelio madona, o šios te­ mos interprétas yra rusų mąstytojas I. Kirejevskis (1806— 1856). Pasirinktasis pavyzdys yra reikšmingas tuo, kad Ki­ rejevskis nebuvo nei meno istorikas, nei kritikas, todėl jo interpretacija nėra įtaigaujama meno mokslo, o išreiš­ kia bendrą žmogiškąją prieigą prie kūrinio apskritai. Be to, ši interpretacija liečia ne vieną kurį Rafaelio paveiks­ lą, o ištisą jo tapybos temą, kurią dailininkas yra mėginęs išvystyti daugiau negu dvidešimčia savo darbų.

Studijuodamas M ü n c h e n e ir klausydamas Schellingo paskaitų (1830), Kirejevskis mėgdavo užeiti į senąją bava­ rų pinakoteką, kur jo dėmesį patraukė viena Rafaelio ma­ dona. Ligi tol jis buvo matęs, kaip pats rašo, „maždaug dešimtį Rafaelio madonų", bet jos visos gilesnio įspūdžio jam n e p a d a r ė : ,,į visas žiūrėjau šaltokai (cholodno), ka­ dangi negalėjau susivokti, koks gi jausmas turėtų atitikti šį veidą"; kitaip sakant, kokio jausmo vedamas žmogus turėtų stebėti Rafaelio madoną, kad galėtų ją įsisavinti. „Ji ne karalienė,— samprotauja Kirejevskis,— bet nė ne deivė; ji šventoji, bet jos šventumas nėra maldingumas; ji be galo graži (prekrasnaja), tačiau ji nežadina nei nuos­ tabos, nei aistros; ji neapžavi ir nepavergia. Kokiu tad jausmu reikia į ją žiūrėti, kad suprastum jos grožį ir joje išsiskleidusią pagrindinę jos kūrėjo nuotaiką? Tai klausi­ mas, kurio negalėjau išspręsti, kol buvau nematęs čio­ l02 nykštės m a d o n o s " . Stabtelėkime valandėlę prie šio pri­ sipažinimo, truputį jį praplėsdami bei pagilindami.

Išauklėtas religiškai ir pats būdamas giliai religingas, Kirejevskis, be abejo, žinojo, kad Rafaelio madona reiškia Dievo Motiną, kurią Rytų Bažnyčios liturgija vadina „vi­ satos karaliene — carica vselennoj". Ir vis dėlto, žiūrėda­ mas į Rafaelio sukurtus jos paveikslus, jis negalėjo jos veide rasti karališkųjų bruožų: „ji ne karalienė". Kirejev­ skis taip pat žinojo, kad madona yra šventoji: „šventų šventoji — presviataja", kalbant bizantininės liturgijos žo­ džiais. Bet ir vėl, jos šventumas kažkodėl neskatino lai­ kytis jos akivaizdoje pamaldžiai ar net pulti prieš ją ant kelių: „ji ne deivė". Rafaelio madonos grožis buvo Kirejevskiui, kaip ir kiekvienam kitam stebėtojui, pati akivaizdybė. O vis dėlto jis Kirejevskio nestebino: jam net atrodė, kad šis grožis esąs tarsi kažkur jau regėtas; j u o mažiau jis kerėjo, kaip apskritai vyrą keri moters grožis, traukdamas bei pririšdamas: Rafaelio madona jusliškai 175