FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

diniuose arba pagrindiniuose jautuliuose būtybė atsisklei­ džia pačia savimi ir todėl mus arba nustebina, arba suabejodina, arba kankina. Ir tik šiuo savęs pačios atsklei­ dimu ji mus sukrečia, pažadina mus klausti ir tuo b ū d u pradėti filosofiją. Ką gi tad būtybė atskleidžia nuostabo­ je, abejonėje ir kančioje, kad ji pajėgia būti visų šių jau­ tulių, o tuo pačiu ir filosofijos kilmės skatuliu?

Kokio nors dalyko akivaizdoje nustembame todėl, kad jis staiga mums pasirodo esąs kitoks, negu buvome įpra­ tę jį regėti. Nuostaba visados yra netikėtas patyrimas, ku­ riame atsiskleidžia kažkas nauja: naujas atžvilgis, nauja savybė, nauja prasmė, kurių ligi tol nebuvome nė nujautę. Neklausiančiojoje būklėje tariamės buvoja būties aiškume, todėl nesistebime ir neklausiame. Būtybė čia atrodo esanti vienamatė tarsi lyguma: visa šioje lygumo­ je esą mums aišku. Tai, minėtasis N. Berdiajevo žodžiais tariant, „begalinis paviršius" arba plokštuma.

Bet štai vieną akimirką, visiškai netikėtą ir nelauktą, atsiskleidžia m u m s būtybė kaip gilesnė, platesnė, sudėtingesnė, negu buvome manę bei jautę. Ji atveria mums visiškai kitą matmenį, kuris m u s kaip tik ir nustebina. Nuostaba būtų neįmanoma, jei būtybė būtų iš tikro tik vienamatė. Nuos­ taba ištinka mus tik tuo atveju, kai būtybėje patiriame kitą matmenį, kasdienybėje nepastebėtą ir todėl laikytą iš viso nesantį. Nuostaba ir šisai „kitas m a t m u o " sąlygo­ ja vienas kitą: „kitas m a t m u o " kelia nuostabą, o nuostaba n u r o d o į šį „kitą matmenį". Kaip kasdienoje įprastinį bū­ tybės matmenį N. Berdiajevo žodžiais vadiname „plokš­ tuma", taip nuostaboje atsiskleidusi kitą būtybės matme­ nį vadinsime, P. Tillicho žodžiais, „gelmė". Abu pavadini­ mai yra, be abejo, tik erdviniai vaizdai, tačiau savo priešgyniškumu juodu gana prasmingai nurodo į būtybės prabilimą nuostaboje: kol būtybė kalba sava plokštuma, tol nėra nuostabos ir tol nėra nė filosofijos, bet kai tik bū­ tybė prabyla sava gelme, kyla nuostaba ir kyla filosofi­ ja. Tai reiškia, kad, objektyviai svarstant, filosofijos kil­ mėje atsiskleidžia būtybė kaip gelmės matmuo. Nuostaba kaip filosofijos kilmės šaltinis yra tik subjektyvus per­ gyvenimas objektyvaus giluminio būtybės pobūdžio. Bū­ tybės „gelmė" iš tikro yra tai, kame glūdi filosofijos kil­ mė. Šią gelmę patiriame nuostaboje, kuri verčia mus klausti ir savą klausimą išvystyti ligi ištiso filosofijos pa­ vidalo.

Tas pats santykis tarp filosofijos kilmės bei būtybės 121