FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

poje. Dabartinis žmogus jau yra pasiekęs tokį savimonės laipsnį, jog jam nebe vis tiek, kaip jis pasaulyje buvo­ ja. Bėdos būklė yra jo suvokiama n e b e kaip lemtis ir to­ dėl nebe kaip neišvengiamybė: dabarties žmogus yra įsi­ sąmoninęs savą padėtį pasaulyje ir todėl bando ja nu­ sikratyti. Rūpestis būti pradeda organizuotis; jis virsta bendruomeniniu, tuo pačiu virsdamas ir socialiniu bei ekonominiu. Jis įsiveržia į neklausiančiąją bevardžio sub­ j e k t o arba miesčionies būklę, sukrėsdamas jo tariamą aiškumą ir todėl perkeldamas filosofinį mąstymą net į tokius sluoksnius, kuriems jis anksčiau buvo visiškai sve­ timas. Kančios filosofijos pavidalas — pirmoje eilėje sa­ vo išganymo mokslu bei išganymo etika — pamažu virsta visuotiniu, įtraukdamas savo sritin net ir religinius są­ jūdžius bei teologines teorijas, kurios šiandien ir iš antistorijos vis labiau leidžiasi istorijos plotmėn, siūlydamos istorinių būdų kančiai nugalėti ir todėl galop susilieda­ mos su filosofija, ypač marksistiniu jos pavidalu. Kančia tampa šaltiniu kiekvienam dabarties mąstymui, vis tiek kokia linkme jis eitų: filosofine, teologine, sociologine, ekonomine ar net ir estetine, nes bėdos būklės pergyve­ nimas šiandien yra apsėdęs ir meną. Naujo filosofijos pavidalo kilimas bei skleidimasis mūsų metu yra j a u be­ veik pati akivaizdybė.

Be abejo, tai anaiptol nereiškia, kad nuostabos ar abe­ jonės filosofijos pavidalai yra išnykę ar kad jie galėtų bei turėtų išnykti. P. Teilhard'o de Chardino pasirodymas mūsų dienų mąstymo akiratyje yra ženklas, kad nuosta­ bos filosofija tebėra gyva, nes Teilhard'as esmingai mąs­ to, nuostabos įtaigaujamas. Neopozityvizmo klestėjimas anglosaksų kraštuose aiškiai rodo, kad abejonės filoso­ fija irgi yra gyva ir net daugiur vyraujanti, nes kaip pa­ grindiniai pasaulio pergyvenimai — nuostaba, abejonė, kančia — yra neišnaikinami, taip neišnaikinami yra ir iš jų kilę filosofijos pavidalai. Todėl kančios filosofijos pir­ menybė mūsų dienomis yra tik istorinė, ne esminė. Ap­ skritai esminės pirmenybės neturi joks filosofijos pavi­ dalas. Tačiau gyvendami ne šalia istorijos ar jos pakraš­ tyje, o pačiame vidurkyje, mes šiandien negalime savu mąstymu išsiveržti iš kančios filosofijos rėmų, kaip se­ novės ar viduramžių žmogus negalėjo išsiveržti iš nuos­ tabos filosofijos, o naujųjų laikų žmogus — iš abejonės filosofijos rėmų. Kiekvienas filosofuoja savos istorijos akiratyje. Šia tad prasme kančios filosofija šiandien da114