FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

kaip kosmas, ne mūsų sąmonė kaip akivaizdybė, o žmo­ gaus likimas laike. Iš kančios kilusi filosofija telkiasi ap­ link šį likimą ir ieško atsakymo į rūpestį būti. Šio pobū­ džio filosofija yra didžiulio masto antropologija arba žmogaus filosofija, tačiau žmogaus ne kaip kosmo dale­ lės ar mikrokosmo — šios rūšies apmąstymų esama ir nuostabos filosofijoje,— bet žmogaus kaip buvojančiojo istorijos vyksme, kuriame chaoso grėsmė išeina aikštėn regimais pavidalais. Todėl iš kančios kilusią filosofiją galėtume vadinti ir „istorijos filosofija", jei istoriją su­ prastume kaip žmogaus likimo skleidimąsi laiko eigoje.

Ją galėtume vadinti ir „egzistencine filosofija", jei eg­ zistenciją suprastume ne grynai asmeninio, o istorinio, kultūrinio ir socialinio matmens prasme. Šią filosofiją iš­ reiškianti nuotaika yra ne pasaulio šlovinimas, k a i p nuostaboje, ir ne atsargumas jo atžvilgiu, kaip abejonė­ je, bet jo kaltinimas, tasai garsusis „j'accuse", randąs kal­ tę, bet nerandąs kaltininko. O k u r šis kaltininkas yra randamas, sakysime: išnaudotojų kapitalistų klasė mark­ sistinėje filosofijoje, ten mąstymas pasidaro gana plokš­ čias, išsisemdamas socialinės plotmės kritika, tarsi ši plotmė būtų vienintelis m a t m u o žmogaus būvyje ir tarsi skriaudžiamasis nebūtų k a r t u ir skriaudėjas.

Rūpestis gelbėtis iš kentėjimų būklės įtaigauja ne tik iš kančios kilusios filosofijos pobūdį, padarydamas ją vi­ suotinės apimties antropologija, bet ir jos turinį, pavers­ damas jį išganymo mokslu. Tai matyti visuose anksčiau aprašytuose šios filosofijos pavidaluose, išskyrus „ J o b o knygą", kuri. tiesa, klausia, tačiau kuri neteikia jokio atsakymo. Tuo t a r p u tiek budizmas, tiek senoji rusų fi­ losofija, tiek marksizmas aiškiai skelbia žmogaus išva­ davimą, n o r s ir vykdomą skirtingais keliais: budizme — užgesinant Aš savimonę; rusų filosofijoje — laukiant tie­ sioginio dieviškojo įsikišimo istorijon; marksizme — per­ statant iš pagrindų visuomeninę santvarką. Ir tai n ė r a atsitiktinis dalykas. Išganymo mokslas sudaro iš kančios kilusios filosofijos esmę. Nes kančia, veikdindama mąsty­ mą, savaime verčia mąstytoją kurti nurodymus, k a i p žmogus turėtų elgtis, kad pergalėtų ar bent pasilengvintų savo būklę pasaulyje. Gali šie nurodymai būti ir labai skirtingi, tačiau juos visus jungia vienas ir tas pats sie­ kis: pamokyti kenčiantįjį žmogų tam tikro elgesio kan­ čios akivaizdoje. Užtat visi iš kančios kilusios filosofijos pavidalai baigiasi etika kaip išganymo mokslo p r a k t i n e 112