Vakarai

„VAKARŲ EKSPRESO“ ŽURNALAS LAISVALAIKIUI 2019 ŽIEMA

Olesia Žuravliova: „Nesistenkite tapti kieno nors klonu“ Kas ta pančakarma?

Gyventi taip, kad vis dar linktų keliai

Kaip Kalėdas Majamyje švenčia Darius Kasparaitis

Kaina 1,5 Eur

Inga Jankauskaitė

Dejmukas Kodėl ją taip garbina paaugliai?

LIGONINĖS G. 7, KLAIPĖDA VIVA Kirpimo salonas +370 685 31393 VIVA Makiažo studija +370 685 31394

Viršelio veidas Inga Jankauskaitė Nuotrauka Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės

„VAKARŲ EKSPRESO“ ŽURNALAS LAISVALAIKIUI 2019 ŽIEMA (NR. 3)

Makiažas Viktorijos VaišvilaitėsSkirutienės (grožio namai VIVA)

LEIDĖJAS UAB „Vakarų ekspresas“ M. Mažvydo al. 3, LT-92131 Klaipėda El. p. aktualijos@ve.lt, portalas@ve.lt Gintaras Tomkus Direktorius ir vyr. redaktorius Tel. (8 46) 411 308 tomkus@ve.lt

TURINYS TURIZMAS

Žiema gali būti spalvota, arba Klaipėdą puošiantys grafičiai 5

VIRŠELIO VEIDAS

Inga Jankauskaitė: „Gyventi taip, kad vis dar linktų keliai“

8

SUGRĮŽIMAI

Darius Kasparaitis: „Mylima šeima – geriau nei milijonai“ 14

GYVENIMO BŪDAS

Civilizacijos patogumus įvertina po archajiškų žygių Kodėl kartais verta iškišti liežuvį, arba Apie ajurvedines atostogas

KŪRĖJAI

Vytautas Balsys: „Svarbiausia yra eiti!“

MOKSLAS

Šukėse atranda senųjų klaipėdiečių prabangą

JAUNIMAS

Dejmukas: „Vlogeriai moka bendrauti ir be telefono“ Gamtosaugos aktyvistė: „Mūsų planetai nereikia tobulų žmonių“

GROŽIS

Olesia Žuravliova: „Nesistenkite tapti kieno nors klonu“ Jokia dargana nenustelbs moteriškumo

SKANAUS!

„Meridiano“ skoniai - ir jūsų šventiniam stalui

LAUKIANT KALĖDŲ

Senelis Kalėda – ne dovanų kurjeris Kūčios Mažojoje Lietuvoje – su kiauliena ir kava

„VAKARŲ EKSPRESAS“ PRISTATO: 25-ąjį kartą išrinkti Metų klaipėdiečiai

22 32

12

Loreta Latakienė Vykdomoji direktorė Tel. (8 46) 301 183 loreta@ve.lt

RUDENS EKSPRESAS Edita Gudavičė Redaktorė edita@ve.lt ŽURNALISTAI: Jurga Petronytė Gražina Juodytė Dalia Bikauskaitė Virginija Kesminė Mindaugas Drąsutis Paulius Matulevičius Jonas Valaitis

34

FOTOGRAFAS Egidijus Jankauskas

38

KALBOS REDAKTORĖS: Vilija Šilinienė Eglė Matulevičienė

42

DIZAINERĖ Agnė Kanaverskytė

49 52 56 60 64 69 72 78

KOMERCIJOS SKYRIUS: Diana Šiaulienė Reklamos pardavimo projektų vadovė Tel. (8 46) 411 296, 8 687 13248 diana@ve.lt

38

Inga Ruginienė Reklamos vadybininkė Tel. (8 46) 411 296, 8 689 73972 inga@ve.lt

SPAUSDINO Poligrāfijas grupa Mūkusala ISSN 2669-0454 Tiražas 12 000 Redakcija už reklamos, skelbimų turinį ir kalbą neatsako.

62

2019 Nr. 3

3

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

REDAKTORĖS ŽODIS

„K

aip gerai, kad rašote apie tuos, kurie šalia“, – dažniausiai tokio komplimento sulaukiame iš mūsų skaitytojų.

Tad ir šis „Vakarų ekspreso“ leidžiamas sezoninis žurnalas daugiausia apie Vakarų Lietuvoje gyvenančius, kuriančius, tyrinėjančius, nuotykių ir gyvenimo prasmės ieškančius žmones, jų darbus, pomėgius. „Nemanau, kad kažkur yra pažadėtoji žemė, kur tarsi savaime geriau. Nenoriu išvažiuoti, nes tie dideli megapoliai mane baugina, aš ten nesijaučiu gerai“, – atvirauja žurnalo viršelio veidas talentingoji Inga Jankauskaitė. Beveik dešimt metų Klaipėdoje gyvenanti diva prasitaria, kad Vilniuje gyvenantys draugai mums, pajūrio gyventojams, atvirai pavydi jūros. „Kaip kokio visada pasiekiamo gydytojo“, – paaiškina Inga ir pati šia terapija naudojasi kone kasdien.

Gal jūra iš tiesų mus veikia? Tikriausiai esate girdėję kituose Lietuvos miestuose gyvenančiųjų pastebėjimus, kad pajūrio žmonės kažkokie kitokie. Laisvesni, paprastesni, šiltesni, draugiškesni...

Tuo įsitikinome ir ruošdami šį žurnalo numerį. „Nes jūs savi, o saviems reikia padėti“, – nuoširdžiai nustebdavau išgirdusi šią frazę iš visoje Lietuvoje garsių Klaipėdoje gyvenančių kūrėjų, nepagailėjusių savo laiko ir darbo, kad šis žurnalas būtų kuo patrauklesnis mūsų skaitytojams.

Banali tiesa, bet juk dažnai žavimės tais, kurie atrodo nepasiekiami, o esančiųjų šalia tarsi nepastebime. Turiu omenyje ne tik žmones. Dažnas klaipėdietis ar palangiškis neretai prisipažįsta neprisimenantis, kada paskutinį sykį buvo nuvažiavęs prie Baltijos jūros, ir mieliau lekia į užsienio kurortus. „O kam prie jos važiuoti? Juk ji niekur nepabėgs, visada šalia“, – mėgsta juokauti vienas pažįstamas... „Pamenu, vaikystėje iš gimtųjų Elektrėnų, ypač man, užaugusiam paprastų darbininkų šeimoje, nuvykti prie jūros buvo lyg stebuklas“, – viename iš šio žurnalo skaitinių prisimena dabar

4

Prasideda jaukūs vakarai Majamyje gyvenantis vienas garsiausių ir tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų Darius Kasparaitis, beje, kone kaskart grįžęs į Lietuvą aplankantis ir Baltijos jūrą. Jis nekoketuoja. Majamyje pripratus prie žydro, skaidraus vandens, keista matyti parudavusį jūros vandenį. Bet užtat ji sava ir atgaivina gilius vaikystės prisiminimus.

Laimės, atsakymų, geresnio gyvenimo, įspūdingų pažinčių ar potyrių dažnai ieškome svetur. Ir kaip nustembame vieną dieną pamatę, kad viskas yra daug arčiau. Suvokiame, kiek protingų, talentingų, kūrybingų žmonių mus supa.

Nemažai jų sutiksite ir vartydami šio žurnalo puslapius. Nesikuklinkime, čia, Vakarų Lietuvoje, mes turime ir savo madonų, ir mikelandželų, gretų tunberg, lagerfeldų ar džeimių oliverių.

Skirtumas tik vienas – jie yra šalia, todėl jų darbai ir poelgiai tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų, gyvenančių Vakarų Lietuvoje.

Taip pamažu išsigrynino ir mūsų žurnalo pavadinimas – „Vakarai“.

Puikiai žinome, kad nesame novatoriai ir tokiu pat pavadinimu leidinių Vakarų Lietuvoje jau buvo. 1936-1939 m. Klaipėdoje buvo leidžiamas dienraštis „Vakarai“, ne tik informavęs apie Klaipėdos krašto, Lietuvos, pasaulio įvykius, problemas, bet ir nagrinėjęs ekonominius, socialinius, švietimo, kultūros ir kitus klausimus.

Iliustruotas žurnalas tokiu pat pavadinimu – „Vakarai“ – Klaipėdoje buvo leistas ir 1991-1992 metais.

Taip pat vadinosi ir 2007-2009 m. Jungtinėse Valstijose leistas, kartą per savaitę išeidavęs lietuviškas laikraštis.

Kodėl „Vakarai“? Nes šis žodis geriausiai atspindi mūsų žurnalo koncepciją. Be to, tikiu, kad šis žodis daugeliui asocijuojasi su tuo, kas gera. Vyresniajai kartai žinios iš Vakarų asocijuodavosi su žodžio laisve, gyvenimas Vakaruose buvo siekiamybė, svajonė, o jaukūs vakarai namuose – pats tinkamiausias laikas vartyti mūsų žurnalo puslapius, skaityti ir semtis idėjų, įkvėpimo.

Tikiuosi, kad žiemos vakarai su „Vakarais“ bus dar jaukesni. Žurnalo „Vakarai“ redaktorė Edita GUDAVIČĖ

Legendos (Vėtros g. 8) Šįmet meno kūriniu pasipuošė Melnragė. Ant privataus vieno aukšto sandėlio, esančio netoli uosto ir jūros vartų, jaunųjų sienos tapytojų kūrybinės stovyklos „The Baltic Wild Walls“ dalyviai sujungė savus skirtingo braižo kūrinius.

Žiema gali būti spalvota, arba Klaipėdą puošiantys grafičiai

T

alentingi menininkai rūpinasi, kad Klaipėdoje esantys pastatai nebūtų pilki ir nuobodūs. Įspūdingi darbai susilaukia itin daug turistų dėmesio, tad siūlome su jais ne tik susipažinti, bet ir juos pamatyti gyvai.

Mindaugas DRĄSUTIS

„Namukas“

„Džiazas“ (Pilies g. 6) Klaipėda ir džiazas – veikiausiai neatsiejami. 2014 metais, minint jubiliejinį 20-ąjį Klaipėdos pilies džiazo festivalį, vieną iš pastatų papuošė Klaipėdos menininkų sukurta džiazo freska. Joje – žymiausios pasaulio ir Lietuvos džiazo žvaigždės, kurios per du dešimtmečius koncertavo festivalyje.

(Liepų g. 75A) 2017 metais Klaipėdoje vykęs festivalis „Edit Klaipėda Street Art“ paliko smagų prisiminimą. Menininkas ABran (Artiom Brancel) Liepų gatvėje esantį namąvaiduok­lį pavertė meno kūriniu. Ant baltai nudažyto namo galima išvysti įvairių piešinių.

2019 Nr. 3

5

„Uostamiesčio freskos“ (Danės g. 43) 140 valandų – tiek truko klaipėdietės Eglės San Sansches triūsas 2019 metų vasarą tapant įspūdingą piešinį uostamiesčio Danės gatvės 43-iuoju numeriu pažymėto namo kiemelyje. 5 metrų ilgio ir 2 metrų aukščio piešinyje atsispindi uostamiesčio motyvai. „Prireikė 15 teptukų, sunaudojau kelis litrus dažų“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo mergina.

„Sapnas“ (Daržų g. 18) Šio kūrinio autoriai – gatvės menininkai Edvardas Šeputis-Shepa ir Tadas Vincaitis-Plūgas. Nuo 2015 metų Daržų gatvėje esantį Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriaus pastatą puošia dviejų dalių neofreska, pavadinta „Sapnas“.

Jūrų uosto panorama (Nemuno g. 2A) 2017 metais Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, minėdama savo veiklos 25 metų sukaktį, dovanojo miestui jūrų uosto panoramą ant kompanijos pastato fasado.

„Mergaitė“ (Šaulių g. 23) Kūrinio autoriai – broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai.

Jie Šaulių gatvėje ant namo nupiešė neofreską „Mergaitė“. Tai – dar viena socialinė iniciatyva. Ja skatinamas įvaikinimas. Tikimasi, kad piešinys pasieks žmones, kurie galėtų tai padaryti.

6

Senamiesčio planas (Turgaus g. 21) 2004 m. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą buvo pažymėtas gražiu gestu – Klaipėdos savivaldybė užsakė dekoratyvinį senamiesčio planą. Jis buvo atnaujintas 2017 metais Klaipėdos rotariečių iniciatyva.

„Kokliai“ (Didžioji Vandens g. 2) Šiemet rugsėjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro surengtą viešojo meno trienalę vainikavo žinomo Portugalijos menininko Diogo Machado aka Add Fuel ir jo talkininkų specialiai sukurtas kūrinys – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje ant Parodų rūmų sienos nutapyta neofreska, primenanti iš sienos tinko išplaukiančius skirtingai dažytų paviršių koklius.

„Senasis Mėmelis“ (Malūnininkų g. 13) Vienas seniausių, 1684 metais Christopho Hartknocho graviūroje užfiksuotų, mūsų miesto vaizdų atgimė ant Malūnininkų gatvės 13-ojo namo sienos. „Kodėl negali būti puošiamos nuošalesnės vietos?“ – prieš metus klausė piešinio autorius Artūras Nikitinas ir pastatų komplekso savininkas Valdemaras Zumaras. Originali 12,7x16,2 cm dydžio senąjį Mėmelį vaizduojanti Ch. Hartknocho graviūra perpiešta ant 40 kv. m ploto restauruotos tinkuotos raudonų plytų sienos.

Egidijaus JANKAUSKO nuotraukos

2019 Nr. 3

7

Gyventi taip, kad vis dar linktų keliai

„S

uprantat, kas darosi – prie manęs prieina suaugęs dėdė ir sako: „O aš, Inga, su jumis užaugau.“ Tuomet galvoje suskamba skambutis: „din din“ ir pradedu skaičiuoti...“ Ne, Inga Jankauskaitė nebando žūtbūt išlikti jaunatviška ar aklai pasiduoti kone visus užvaldžiusiai nuolatinio dėmesio reikalavimo manijai.

Brandą, regis, ji priima ramiai. Ir dar su puikia humoro doze.

Edita GUDAVIČĖ Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS nuotraukos

8

VIRŠELIO VEIDAS Šiemet talentingoji kūrėja pribrendo ir labai rimtiems projektams – savo kūryba su gerbėjais dalijosi didžiulėse arenose, pamažu gimsta ir jos poezijos knyga.

Viena prieš didžiulę auditoriją turi padaryti taip, kad visi jie būtų tavo. Tad jaudulys dažniausiai kyla dėl to, ar užteks nuojautos rasti ginklą ir jėgų tai padaryti.

Inga, jau kone dešimtmetį gyvenate Klaipėdoje. Ar jau galime jus vadinti klaipėdiete?

Aš gyvenu Lietuvoje ir neskirstau jos į atskirus miestus. Juk gyveni ne mieste, o namuose su savo artimaisiais. Mano veikla yra tokia, kad nuolatos turiu važinėti po Lietuvą ir taip ji tampa vis mažesnė ir mažesnė.

Sakoma, kad klaipėdiečius lengva identifikuoti pagal vieną bruožą – jie žino, kad jūra šalia ir prie jos dažnai nevažiuoja...

Taip ir yra (šypsosi). Žmonės apskritai juk linkę nevertinti to, ką turi pašonėje, ir visada galvoti, kad kitur tai jau savaime rojus. Nors pakalbi su draugais Vilniuje, ir visi iki vieno atvirai pavydi mums tos jūros.

Kaip kokio visada pasiekiamo gydytojo. Ir būtent todėl aš važiuoju prie jos kasdien – daug ir ilgai vaikščioti. Su savo Pieva ar dar ir kitais šunimis iš prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ – geresnės kompanijos nerasi. Ir, tiesą sakant, net nelabai svarbu koks oras. Tai tarsi terapija. Man labai reikia vienatvės.

Vadinasi, jūrą jau prisijaukinote.

Nebuvom ir susipykusios. Aš ją gerbiu ir stebiu per atstumą – kaip atviruką.

Maudytis netraukia – šalta ir gana bjauru (nusikvatoja). Maudynėms skirti ežerai.

Tikros atostogos man – ne smėlio paplūdimys, palmės ir gultai superprabangiame viešbutyje, nors ir tai randa vietą gyvenime, bet vis dėlto – gamta, ežeras, vandens kvapas, laužas, baidarė, palapinė ir uodai.

Visa tai savaime nutrina bet kokį fokusą nuo tavo paties išorės, o tai ir yra tikras poilsis, kai tau nuoširdžiai nusispjauti, kaip atrodai, svarbu, kad būtų šilta ir patogu.

Gamta sulygina statusus, nuima kaukes, išvalo kaprizus ir labai padeda smulkmenas atskirti nuo esminių dalykų. Kuo ne rojus?

Inga, tai tikrai apie jus? Palapinė ir uodai? Atrodo, toli nuo to įvaizdžio, kokį dažnas esame susikūrę matydami jus tik televizijos ekrane ar scenoje.

Bet juk tai gerai, kad toli. Taip ir turi būti. Kol žmonės į esančiuosius scenoje vis dar žiūri sulaikę kvėpavimą ir galvoja, kad mes mintame ryto rasa ir prausiamės švęstu vandeniu, tai yra nuostabu. Dėl to aš ir privengiu daug apie save pasakoti, dozuoju informaciją socialiniuose tinkluose ir kreipiu labai daug dėmesio į turinį, kurį paleidžiu į viešąją erdvę. Man neatrodo nei sveika, nei teisinga visa tai taip supaprastinti. Nes iki prastumo ten mažiau nei žingsnis. Aš ir norėčiau likti šiek tiek nepasiekiama, taip sykiu apsaugodama save ir savo artimuosius. Galų gale tokiu būdu saugau ir savo personažus, kuriems manosios buities uodegos visai nereikia!

Be to, man atrodo, kad ir eilės tuomet tampa ne tokios virtuvinės. Šiaip tai jau atskira tema. Vis susiduriu – žmonės nebemoka skaityti. Tiesiog suvokti tekstų. Kaskart negaliu patikėti, na, nejaugi rimtai viskas tapo taip paprasta, kad eiles priima kaip facebook live transliaciją, kaip online reportažą? Tapatina būsenas tiesiogiai, viskas pažodžiui. Ir jei tai dar galima atleisti sekėjams, bet portalai... Skaitykit knygas, gerbiamieji. Gal padės (šypsosi).

Bet gal tai būtų lengvesnis kelias – transliuoti į viešumą apie kiekvienas vedybas, skyrybas ar iškeptą kiaušinienę. Tuomet visi tave kasdien mato...

Ką mato? Nieko nemato. Mato nebent tai, kaip tas žmogus pats bando save įtikinti, kad viskas ir yra taip gerai, kaip jis rodo.

Yra dėsnis ir jis veikia. Deja, be išimčių, tik laiko klausimas. Vos tik pasirodo bendras poros interviu, kaip jie gyvena cukraus vatoje, tai kita žinutė bus apie paskelbtą karą ir pabaigos garbanas. Nežinau, kodėl taip, bet taip yra. Ir tikrai ne dėl to, kad kas nors nužiūrėjo ar palinkėjo pikto. Tiesiog jei tau iš tiesų yra gerai, tau net nėra poreikio išnaudoti šitą kortą populiarumui didinti. Gyveni gyvenimą, o ne tobulini paveiksliuką. O išnaudoti savo vaikus tam apskritai yra nusikaltimas.

Nesate ir iš tų, kurie socialiniuose tinkluose ar televizijos laidose savo nuomonę reikštumėte bet kuriuo klausimu.

Bet tai nereiškia, kad aš jos neturiu.

Tiesiog aš abejoju viskuo ir visada. Ir kuo

2019 Nr. 3

9

VIRŠELIO VEIDAS garsiau kas nors aplink staugia, kad jau jis tai žino, kas čia teisus ir kur čia tikroji tiesa, tuo greičiau aš susirenku žaislus ir einu į kitą šoną. Stebėt.

Negi žmonės iš tikrųjų galvoja, kad būtinai privalo išsakyti tą savo nuomonę?

Bet kokiu klausimu? Na, nejaugi taip sunku priimti mintį, kad tu nežinai? Arba dar nežinai? Arba nujauti, bet nesi iki galo tikras, todėl nebūsi toks kategoriškas darydamas išvadas? Kad minios nuomonės nėra, yra tik interesų karas? Žinodama, kad instagrame yra daugiausia jaunimo, aš jiems kaip tik norėčiau pasakyti: „Sustokit. Patylėkit. Netarškėkit ir paklausykit. Šimtą kartų pagalvokite, perskaitykite du šimtus knygų ta tema ir galbūt tada, kai viską suvirškinsite, galėsite turėti savo nuomonę.“ Kaip M. Bulgakovo „Šuns širdyje“ – citata gal netiksli, bet mintis ta: „Turit tylėt ir klausyt, tylėt ir klausyt, ką jums sako. Mokytis ir stengtis.“ Aš ir savo vaikams tai nuolatos kartoju. Tik nesupraskite klaidingai – nemokau užsidaryti nuo pasaulio, bet mokau įsiklausyti, analizuoti ir visada viskuo abejoti...

Iš tiesų atrodo, kad dabar kiekvienas yra visų sričių ekspertas. Jūs, panašu, pasirinkote visai kitą kelią.

Aš nepasirinkau. Aš tokia esu. Pasirinkimas būna pasakose, kai stovi prie kryžkelės ir svarstai: eisiu į kairę – akmenėliu pavirsiu, eisiu į dešinę... Nereikia nieko svarstyti. Esi toks, koks esi, ir viskas. Kuo greičiau nustoji perimti kito tiesas, tuo geriau pačiam. Juk visų pirma reikia susitarti su tuo, kuris gyvena tavyje. Ir kurt save, atsiknisus nuo kitų.

Bet nesate visai susipykusi su šiuolaikine „religija“ – instagramais ir feisbukais?

Kolegos privertė pradėję sakyti: „Inga, kodėl tavęs negalima užtaginti, susikurk instagramą. Gėdino, gėdino, kol galiausiai supratau, kad neturiu kitos išeities.

Suvokiu, kad mano veikla įpareigoja visame tame dalyvauti. Kai pamatai, kad nieko ypatingo nedarant tave pradeda sekti daugybė žmonių, pradedi galvoti, ką su tuo visu daryti. Skelbti reportažus ir istorijas iš sporto klubo gal ir galėčiau, bet jausčiausi labai blogai. Užteko kelių bandymų ir supratau – ne, vaikai, tiek paprasta būti aš negaliu. Mėginau. Neišeina,

10

atleiskit... Aš noriu, kad mano socialiniai tinklai turėtų tokį turinį, kuris trauktų išsilavinusius, protingus ir brandžius žmones.

Tai, kad savo koncertuose surenkate pilnas arenas gerbėjų, patvirtina, kad tas kelias teisingas.

Aš irgi taip raminuosi, bet nereiškia, kad tai yra labai paprasta. Man padeda Klaipėda. Aš čia turiu kur apsibrėžti privatumo ribas, galiu atsiriboti. Man Klaipėda – tai vidinė laisvė.

Todėl ir jūra, todėl ir miškas. Man labai šito reikia. Labai reikia to gryno oro. Nors Vilniuje praleidau nuostabius dešimt laimingų gyvenimo metų, dabar ten nuvažiavusi pavargstu. Bet taip ir turi būti. Man.

Manau, kad tos moterys, kurios sako, kad bėgantiems metams neteikia jokios reikšmės, meluoja ir sau, ir kitiems.

Turiu daug artimų moterų, kurios yra vyresnės už mane, ir dažnai jų klausinėju apie tai. Ta vadinamoji krizė nutinka visiems be išimties, tik klausimas, kada ir kokio intensyvumo ji bus. Tik aš linkusi tai vadinti savotišku perkainojimu ar pervertinimu visko, kas iki šiol buvo, dėl paprastos priežasties – atsiradusio pojūčio, kad seni supratimai tiesiog nebegalioja. Ir tenka daryti „namų darbus“.

O paaiškinti paprasta – artėjant keturiasdešimtmečiui jau esi pasiekęs profesionalumo lygį ir turi daug patirties. Išnyra klausimas: čia jau viskas? Man daugiau niekada nebebus iššūkių ir nebelinks keliai? Atsiranda noras pabandyti visai ką nors naujo, bet sykiu jau ir baisu, nes suvoki kainą.

Ne tik profesinis, bet ir asmeninis gyvenimas, ypač jeigu pasisekė ir jis buvo stabilus, taip pat krenta į tą pačią duobę su visais tais pačiais klausimais.

Paprastai būnant keturiasdešimties vaikai jau paaugę, o anūkų dar nėra, tad nėra ir naujo impulso. Ką jau kalbėti apie moterišką sulėtėjusį metabolizmą (smagiai kvatoja) ir pradedantį atsirasti disonansą tarp to, kaip jautiesi viduje ir kaip atrodai veidrodyje. Argi šitų priežasčių maža, kad atsirastų duobė? Bet ir labai gerai, kad ji atsiranda. Protas akyse juk pats seksualiausias žmogaus bruožas. Kitų kelių jam atsirasti žvilgsnyje tiesiog nėra.

Kai atvažiavote gyventi į Klaipėdą, daug ką reikėjo kurti iš naujo. Jums lengva prisijaukinti naujus žmones?

Labai pasitikiu savo vidine nuojauta. Iš tiesų man yra dvi kategorijos žmonių: savi ir svetimi. Kaip vilkui. Kitokių nėra. Ar savas, ar ne, pajuntu labai greitai. Kad ir kiek kartų esu nusvilusi, neturiu jokios baimės nerti į naują pažintį, rizikuoti ir pasitikėti.

Priešingu atveju, – o kam iš viso bendrauti?

Nusivili, na ir kas? Bet juk ir tavimi nusivilia.

Vadinasi, 1:1. Lygiosios (kvatoja).

Draugystė man yra viena iš pačių didžiausių gyvenimo vertybių. O jos principas labai paprastas – traukinys važiuoja į abi puses. Atrodo, viskas labai paprasta: duodi – gauni, bet iš tiesų labai sunku.

Mano artimiausių draugų ratas yra toks įdomus, jame tiek daug skirtingų asmenybių. Mes dažnai kartu susieiname ir aš alpstu vien nuo tos minties, kad esame krūvoje ir mums taip gera.

Dažnai sulaukiate komplimentų iš aplinkinių?

Dažnai, bet todėl, kad draugams irgi jų negailiu. O pati reaguoti nemoku – sutrinku. Bet suprantat, kas darosi – prie manęs prieina suaugęs dėdė ir sako: „O aš, Inga, su jumis užaugau“ (kvatoja). Tuomet galvoje suskamba skambutis: „din din“ ir pradedu skaičiuoti. Iš tiesų, kai aš pradėjau savo karjerą, jis buvo paauglys. Pridėkime 25 metelius ir... sveiki atvykę.

Užsiminėte apie norą, kad vėl linktų keliai. Inga, gal tie šiemetiniai koncertai arenose irgi apie tai?

Absoliučiai taip. Tiek metų rašiau ir dėjau viską į stalčių, tad tas kūrybos impulsas ir kilo iš to jausmo, kad jei dabar to neįgyvendinsiu, tai nepadarysiu to niekada. Dabar tinkamiausias laikas visomis prasmėmis. Jau esu užsidirbusi populiarumo kreditą, man nebereikia savęs iš naujo pristatinėti, be to, turiu ką pasakyti, turiu tam jėgų ir matau prasmę.

Įdomu, kodėl naujamečius koncertus Klaipėdoje rengiate ne arenoje, o Klaipėdos dramos teatre?

Nes aš esu praktikė! Du visada geriau nei vienas! Ir teatras man nėra tik dėžutė.

Todėl aš džiaugiuosi, kad teatre. Dėl artimo

Iš tiesų man yra dvi kategorijos žmonių: savi ir svetimi. Kaip vilkui.

kontakto, dėl galimybės kalbėtis be ketvirtos sienos. Dėl nereikėjimo nugalėti didelę erdvę. Žinoma, reikia ir to, ir to. Arena yra iššūkis. Pasitikrinimas. Eilutė tavo CV. O tikras kaifas, laisvė, bendravimas, humoras visgi gyvena mažesnėje salėje.

Ar vis dar jaudinatės prieš koncertus?

O kaipgi?! Be to jausmo net ir neverta iš viso pradėti. Koncertas nėra vien dainų rinkinys. Mano požiūriu, daug svarbiau, kas vyksta tarp jų. Kaip ir kuo jos jungiamos tam, kad koncertas taptų vientisu, atskiru kūriniu. Kad laimėtum tą energinį karą tarp savęs ir publikos. Viena prieš didžiulę auditoriją turi padaryti taip, kad visi jie būtų tavo. Tad jaudulys dažniausiai kyla dėl to, ar užteks nuojautos rasti ginklą ir jėgų tai padaryti. Užvaldo tokia laimė ir laisvė, kai pajauti, kad nugalėjai ir jie tavo. Būtent tai ir yra narkotikas, o ne aplodismentai.

Mėgstate priminti Michailo Žvaneckio frazę, kad laimė yra penkios minutės po koncerto. Viskas. Tikrai taip?

Taip. Jau kitą rytą po koncerto prabundi ir supranti, kad niekas nebegalioja.

Net savaitę negali gyventi toje euforijoje?

Negali. Tai būtų net nesveika (juokiasi).

Taip, man tai yra penkios minutės laimės, bet aš noriu turėti vilties, kad žiūrovų gyvenimuose tai kur kas daugiau.

Kuriu dėl to, kad suformuluočiau tai, ką jaučia visi, bet neranda žodžių tam jausmui apibūdinti. Svajoju, kad kiekvienas mano klausytojas ar skaitantis mano eiles pajaustų,

2019 Nr. 3

11

kad tai yra skirta asmeniškai jam ir apie jį. Reportažiniu tikslumu. Bandau įžodinti būseną.

Jeigu metafora skalpelio tikslumu neužkabina būsenos – ji niekam tikusi. Aš galiu visą naktį neužmigti, ieškodama dviejų žodžių didelei minčiai. Siekiu, kad viskas būtų paprasta ir būtinai muzikalu. Tai sunkus uždavinys, bet kai pajaučiu, kad pavyko, užvaldo toks pat jausmas, kaip ir laimėjus energinį karą su publika.

Seniai kuriate poeziją?

Kiek save atsimenu, tiek ir rašinėjau.

Tik labai ilgą laiką žiūrėjau į tai kaip į sau skirtą pomėgį. Suprantate, kai užaugi su Cvetajeva, Achmatova, Gumiliovu, Brodskiu, ką tu, katiniuk, parašysi... Eik į būdą, ramiai pakvėpuok, pažaidei, ir gana. Bet kai pradėjau pamažu į socialinę erdvę kelti savo eilėraščius, užplūdo didžiulis kiekis žinučių, laiškų... Stebėjau išpūtusi akis, kas čia vyksta. Sakoma, jei du žmonės tvirtina, kad esi girtas – nebesiginčyk ir eik gulti. Taip ir man buvo.

Supratau, kad nebereikia ginčytis, reikia eiti ir daryti.

Ar teisingai supratau, kad gimsta knyga? Kada ją išvysime?

Dar nežinau, bet jau dėlioju. Beje, mano draugė Olga Filatova, kuri nuolat ragina išleisti knygą, kai jos paklausiau, o kam to reikia, gerai atšovė: „Pirma išleiskime, o tada ir pagalvosime – kam.“ Dabar aš puikiai suvokiu tą kaupimo ir atidavimo ciklą. Yra etapas kaupti patirtį, emocijas ir yra laikas duoti.

Yra laikas ir nieko neveikti. Bet tai tikriausiai ne apie jus.

Atvirkščiai. Kaip tik dabar taip gera nieko neveikti. Anksčiau aš isteriškai nemokėjau to daryti, net ir švariai sutvarkytuose namuose negalėdavau ramiai pasėdėti, būtinai turėdavau ką nors krapštyti – ar spintą iš naujo tvarkyti, ar gaminti įmantrų patiekalą. O dabar aš galiu pusę dienos sėdėti namie ir net kompiuterio neįjungiu.

Tiesiog esu. Ilgai, lėtai vaikštau. Kažkokia fantastika.

Gal anksčiau tiesiog negalėjote leisti sau tokios prabangos, kol dvyniai buvo mažesni. Juk jūs daugiavaikė mama.

Taip (išdidžiai užriečia nosį į viršų).

Bet greičiau tai susiję ne su tuo. Tiesiog anksčiau nebuvo poreikio.

O kokia jūs mama?

Griežta. Tvarka turi būti. Paradui vadovauju aš. Be abejo, yra visko: ir maistelis, kokio nori, ir voliojimasis pusę dienos apsikabinus lovoje, ir dėmesio skyrimas kiekvienam atskirai, bet tvarka ir pareigos privalo būti. Neatšaukiamos.

Savo vaikus mintyse turėjau dar pati būdama vaikas. Man tai atrodė visiška neišvengiamybė. Nors šiaip būti vaikų kompanijose man visai nepatinka ir neįdomu.

Aš myliu ir man įdomu tik su savais. Jaučiu, kad tuoj prisikalbėsiu. Kadangi Dievas turi labai gerą humoro jausmą, tai tuoj ką nors man taip sudėlios...

Užsiminėte apie buitį, namų tvarkymą ir vėl atrodo, kad tai ne apie jus.

Tvarkymasis ir buitis labai gerai įžemina ir padeda sugrįžti į realybę. Ypač jei esu viena namie ir galiu dar garsiai pasileisti muziką, man tvarkytis – didžiausias kaifas. Manęs buitis nė kiek neslegia ir netgi patinka.

Bet jūs atrodote tokia poetiška...

O ką reiškia poetiška? Svajingas žvilgsnis, boa ir nutįsusi seilė? Baikit. Poezija guli ant žemės.

Tiesiog jei tau iš tiesų yra gerai, tau net nėra poreikio išnaudoti šitą kortą populiarumui didinti.

12

2019 Nr. 3 13

Darius Kasparaitis: „Mylima šeima – geriau nei milijonai“ D

augiau nei dešimtmetį už Atlanto, saulėtajame Majamyje, gyvenantis vienas garsiausių ir tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų Darius Kasparaitis mėgaujasi gyvenimu šešių savo vaikų apsuptyje ir mylinčios žmonos, buvusios Švedijos krepšininkės Lisos Carrol meile. Kasparaičiai didžiąsias žiemos šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus – tradiciškai pasitinka visai kitaip nei mes – dažnai net maudydamiesi šalia namo įrengtame lauko baseine.

Paulius MATULEVIČIUS

14

SUGRĮŽIMAI „Aš gaunu gyvenimo kaifą iš savo kasdienybės: iš saulės, iš vaikų, iš dvasinių dalykų, o ne iš pinigų“, – širdį atvėrė olimpinis čempionas, buvusi stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos NHL žvaigždė 47-erių D. Kasparaitis. „Patikėkite, gyvenime buvo visko.

Buvo laikai, kai puikavausi ir gatvėmis važinėjausi su „Ferrari“, „Bentley“ ir kitais prabangiais automobiliais. Įsivaizdavau, kad esu kietas. Tačiau gyvenimas parodė, kad brangūs automobiliai, didžiuliai pinigų kiekiai laimės nesuteikia, tik įsivaizdavimą, kad esi laimingas. Visų pirma reikia būti žmogiškam, nuoširdžiam ir paprastam, tada ir gyvenime sekasi kur kas labiau. Dabar, kai turiu mylimą ir mane mylinčią šeimą, suprantu, kas yra tikroji laimė.

Aš matau daug draugų, kurie turi milijonus, tačiau jie yra nelaimingi. Priežastis paprasta: jie nesimėgauja gyvenimu, o turi tik vieną užduotį – uždirbti dar daugiau pinigų.

Reikia dirbti, treniruotis, bet ir nepamiršti džiaugtis šia diena, esama akimirka. Reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Jei aš tai būčiau suvokęs anksčiau, būtų labai gerai, bet taip gyventi stengiuosi dabar ir to linkėčiau kiekvienam žmogui“, – kalbėjo D. Kasparaitis pastaraisiais metais kardinaliai pakeitęs savo gyvenimo būdą – atsisakęs mėsos, žuvies, alkoholio ir net pieno produktų (tapo veganu).

vaikams nesuteiksi tokio džiaugsmo? Visi vaikai to labai laukia. Praėjusiais metais labai pagelbėjo kaimynas, įsikūnijęs į Kalėdų Senelį. Buvo labai smagios akimirkos.

Socialiniuose tinkluose nuolat skelbiate nuotraukas su savo gausia šeimynėle. Kiek pastebiu, išties nuoširdžiai užsiimate vaikų auklėjimu. Ar tai jums – sunki užduotis ar labiau malonumas? Šeima išties gausi – turiu šešis vaikus: dvynės Liv ir Lilly – vienuolikos metų, sūnui Marley'iui – devyneri, sūnui Milesui – penkeri ir mažiausiajam sūnui Parkeriui – 2,5 metų. Vyriausioji dukra Elizabeth iš ankstesnės mano santuokos

jau suaugusi – 22 metų. Ji gyvena netoli manęs, Majamyje, tad kartais padeda prižiūrėti mažuosius vaikus. Patikėkite, kiek namuose būna įvairiausių nuotykių ir chaoso (juokiasi).

Neslėpsiu, pradžioje buvo sunku, anksčiau net turėjau tvarkaraštį-planelį: kas ką turi rengtis, ką kiekvienam duoti valgyti, kur į kokius būrelius nuvežti ir panašiai.

Buvo tokių pavienių akimirkų, kai nuo to šurmulio beprotiškai pavargdavau ir pradėdavau mąstyti, kad greičiau jie užaugtų ir leistų man gyventi taip, kaip noriu. Tada išeini į kitą kambarį, uždarai duris, pabūni kelias minutes tylumoj ir jauti, kad kažko trūksta.

Dievas man suteikė laimę turėti daug vaikų ir aš dėl to esu labai laimingas. Man

Dariau, gyvenate saulėtajame Majamyje. Artėja didžiosios metų šventės – Kalėdos ir Naujieji metai.

Ar nepasiilgstate lietuviškųjų žiemų, sniego ir būtent tokios šventinės atmosferos?

Majamyje būna, kad net Kalėdų dieną oras įkaista iki 25 laipsnių karščio. Prie saulėtų dienų greitai galima priprasti.

Klausiate, ar pasiilgstu sniego ir minusinės temperatūros? Atvirai pasakius, ne. Kai žiemą ar rudenį tenka keliauti į Europą, kai sninga ar lyja, apniukęs dangus, net užplūsta slogi nuotaika, savotiška depresija. Saulutė ir šiluma pakelia nuotaiką, tad į Lietuvą kasmet su šeima stengiamės atvykti tik vasaromis.

Savo vaikams Kalėdų laikotarpiu stengiuosi sukurti įprastos Kalėdų šventės atmosferą. Jau lapkričio mėnesį kartu su vaikais puošiame eglutę, Kalėdų rytą Kalėdų Senelis atneša jiems dovanų. Kaipgi

ccDarius Kasparaitis su visais šešiais savo vaikais. „Patikėkite, kiek

namuose būna įvairiausių nuotykių ir chaoso“, – šypsodamasis sakė vienas tituluočiausių Lietuvos ledo ritulininkų.

2019 Nr. 3 15

vaikai suteikia labai daug gyvenimo spalvų ir džiaugsmo. Kai užsiimi su vaikais ir jiems atiduodi visą savo širdį, jauti jų meilę ir atgalinį ryšį.

Labai džiaugiuosi, kad tiek vaikų turiu būtent dabar, kai esu baigęs profesionalaus sportininko karjerą. Galiu jiems skirti beveik visą savo laiką.

Vaikai neleidžia liūdėti. Kasdien keliuosi 5.30 val., kartu papusryčiaujame ir pats išvežioju vaikus po darželius, mokyklas.

Tris kartus per savaitę vykstu su draugais pažaisti ledo ritulio. Pats parsivežu vaikus iš darželių ir mokyklų ir su jais užsiimu.

Liūdėti ar gulėti saulėje Majamio pliaže nėra kada. Žmona, buvusi profesionali krepšininkė, Lisa yra įkūrusi vaikų drabužėlių verslą, turi savo liniją. Būna, kad po 2-3 savaites išvyksta į Švediją ir aš vienas lieku su vaikais, tačiau puikiai susitvarkau. Man leisti laiką su vaikais – vienas malonumas.

Mūsų namuose išties linksma.

Ar tenka vaikams prieš miegą paskaityti pasakas?

Jie visada nori, kad prieš miegą ateičiau pas juos, atsigulčiau į lovą ir šnekėčiausi. Iš tiesų mes labai daug bendraujame. Kartais tenka ir pasakas paskaityti ar net nugarą pakasyti, kad greičiau užmigtų (juokiasi).

Ar vaikai moka lietuviškai?

Kelis žodžius moka: ačiū, labas, bobutė ir panašiai. Jiems sunku, nes tenka kalbėti angliškai, švediškai, dar kaimynystėje yra rusiškai kalbančių vaikų, tai jiems jau pinasi visos kalbos. Labai norėčiau, kad vaikai mokėtų laisvai kalbėti lietuviškai – gal su laiku išmoks. Vasaros dienas jiems patinka leisti pas močiutę Lietuvoje.

Jūs esate gimęs Elektrėnuose, tačiau Klaipėda jums įsimins ilgam, kadangi būtent Lietuvos uostamiestyje prieš dvejus metus pirmą kartą per savo karjerą oficialiose rungtynėse užsivilkote Lietuvos rinktinės marškinėlius keturių komandų „CROWNS Baltic Challenge cup 2017“ turnyre.

Kokie likę atsiminimai?

Nuo vaikystės svajojau užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ir štai 2017 metais ši mano svajonė išsipildė. Esu labai laimingas. Kai grojo Lietuvos himną, ban-

16

visada saulėta, tad pokyčiai jaučiasi. Prie gero priprasti labai lengva.

Nors aš dabar gyvenu Majamyje, tačiau žinau, kad mano venomis teka lietuviškas kraujas ir visada pabrėžiu, kad esu lietuvis. Ir niekada nebūsiu rusas ar amerikietis.

džiau sulaikyti ašaras... Ilgai laukiau šio debiuto. Lietuvos himną mokėjau jau 1991 metais, bet nebuvo progos man jo sugiedoti. Pagaliau išaušo ta diena. Įspūdis išties geras. O kai įmušiau Lietuvai įvartį, net suvirpėjo širdis. Nežinojau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu ir sykiu labai juokinga.

Kai lankiausi Klaipėdoje, buvau nuvykęs prie Melnragės molo. Keistas jausmas matyti tokį parudavusį jūros vandenį, kadangi Majamyje esu pratęs prie žydro, skaidraus vandens. Tačiau prisipažinsiu, Lietuvos pajūrio kopų vaizdas ir malonus pušyno kvapas mane nustūmė į gilius vaikystės prisiminimus. Be to, ir Baltijos jūros bangos išties didelės ir įspūdingos.

Pamenu, kad vaikystėje iš gimtųjų Elektrėnų, ypač man, užaugusiam paprastų darbininkų šeimoje, nuvykti prie jūros buvo lyg stebuklas. Tas vykimas autobusu, kaip dabar pamenu, trukdavo lyg amžinybę. Apskritai per visą vaikystę prie Baltijos jūros buvau gal tik kokius 3-4 kartus, bet tai ilgam įsirėžė mano atmintin.

Dabar jau su vaikais ir žmona atvykstame ir į Lietuvos pajūrį. Vasarą buvome Palangoje prie jūros, žmonai ir vaikams patiko. Tačiau Lietuvoje trūksta saulės.

Dažnai lyja ir būna didelis vėjas. Majamyje

Prisipažinsiu, man nepakartojamą įspūdį palikote tada, kai po ledo ritulio turnyro rungtynių Klaipėdoje būriavosi minios vaikų, norinčių su jumis nusifotografuoti, pabendrauti ir gauti autografą. Nė vienam neatsakėte, net ir tada, kai jus komandos atstovai kvietė į drabužinę, į pasitarimą.

Tiesiog numojote ranka ir pasakėte: „Pasitarimas palauks, perduosite man, ką pasakė treneris.“ Iš kur tas gerumas ir paprastumas?

Tai turėtų būti kiekvieno profesionalaus sportininko elementorius. Juk ne kas kitas, o žinomi ir visuomenei matomi žmonės turi rodyti tinkamą pavyzdį.

Aš niekada nesupratau tokių sportininkų, kurie užriečia nosį, nenori duoti autografo ar nusifotografuoti su gerbėjais.

Tai mūsų darbo dalis. Aš visada tai darau su malonumu, nes suprantu, kad kažkam tai gali teikti daug džiaugsmo ir net įkvėpti siekti sportinių aukštumų. Mes, sportininkai, nesame estrados princai ar primadonos, kad turėtume „įsivaizdinti“.

Kartą esate minėjęs, kad nuo vaikystės visada norite būti pirmas ir tai kartais net atsisuka prieš jus – susierzinate ir net į darbą paleidžiate kumščius. Net NHL pirmenybėse garsėjote kaip mušeika. Gal dabar, kai turite vaikams rodyti deramą pavyzdį, jau tapote ramesnis?

Stengiuosi toks būti, bet ne visada pavyksta (juokiasi). Kartais ir dabar, kai su draugais žaidžiu ledo ritulį, pagaunu save tokiose situacijose, kad įsiplieskia konfliktas. Kartais reikėtų ir patylėti, nes prikalbu nesąmonių. Toks jau esu – visada noriu būti pirmas. Niekada nenoriu pralaimėti. Nuo vaikystės savo emocijas išliedavau ant ledo – prispausdavau varžovą prie bortelio. Dabar pastebiu, kad ir viena mano dukra, lankanti ledo ritulį, per treniruotes mėgsta stumdyti berniukus, būna gana agresyvi. Aš jai aiškinu, kad taip daryti negalima, o ji atsako: „Kitaip ledo ritulį žaisti neįdomu“.

Pamenu vieną liūdną ir juokingą istoriją, kai NHL žvaigždės, geri draugai Gino Odjickas su Pavelu Bure vasarą atvyko pas mane į svečius ir aš juos vežiausi žvejoti.

SUGRĮŽIMAI

2019 Nr. 3 17

SUGRĮŽIMAI Kitą sezoną jie žaidė Niujorko „Islanders“, o aš – Pitsburgo „Penguins“ ekipoje. Vienose rungtynėse aš labai kietai sužaidžiau prieš vieną „Islanders“ jaunąją žvaigždę.

Tada aš maniau, kad Gino Odjickas yra geras mano draugas, tačiau jis per tas rungtynes pričiuožė prie manęs ir savo dideliu kumščiu trenkė į veidą, akyse net sužaibavo. Aš tą patį vakarą skambinu Pavelui Bure ir sakau: „Kaip čia yra: aš vežiausi Odjicką pažvejoti, o jis mane muša.“ Tada aš supratau, kad draugų tiek pas mane, tiek pas jį ant ledo nėra.

Prisiminkite savo sportinio kelio pradžią. Kada pradėjote sportuoti?

Kas nuvedė į pirmąją treniruotę?

Pamenate ją? Į mokyklą atėjo treneris Aleksejus Nikiforovas ir pakvietė mus sportuoti.

Aš pats pirmas nuėjau į treniruotes.

Vasarą treniruodavomės ant žemės, žaisdavome ir futbolą. Kai pirmą kartą reikėjo lipti ant ledo, maniau, kad bus sunku ir tuoj pat nugriūsiu. Tačiau nieko panašaus nebuvo – iškart gerai sekėsi čiuožti. Treniravausi išties kantriai.

Buvau užsispyręs – vaikystėje ant ledo praleisdavau vos ne visą dieną. Net naktimis ledas sapnuodavosi.

Kas norėjo, galėjo ateiti į treniruotes prieš pamokas – nuo 7 ryto, tad spėkite, ar daug vaikų susirinkdavo? Ateidavau tik aš ir Dainius Bauba. Mes tarpusavyje konkuruodavome ir vienas kitą stumdavome į priekį. Patikėkite, keltis anksti ryte būdavo labai sudėtinga, kartais pamąstydavau: „Gal neiti, pamiegoti?“, bet sukąsdavau dantis ir lėkdavau į treniruotes. Mąstydavau: „K aip čia praleisiu treniruotę, juk Dainius Bauba ateis ir bus už mane geresnis.“ Pamenu, kad buvo labai skaudu, kai jį anksčiau už mane pakvietė į žinomą Kijevo komandą. Tada aš dar su didesniu pykčiu treniravausi ir siekiau savo tikslų.

Teko girdėti, kad vaikystėje Elektrėnuose treniruodavotės ant už užšalusios kūdros ir net su draugais buvote įkritę į vandenį.

Tiksliau, įlūžo vienas draugas, o mes visi puolėme jį gelbėti. Man buvo gal 9-10 metų. Net nemokėjau plaukti, tačiau nebuvo laiko mąstyti, darėme vaikų grandinę, kišome pagalius ir traukėme

18

jį iš vandens. Galėjau ir pats nuskęsti, tačiau apie tai net nemąsčiau. Apie tą įvykį net laikraščiai rašė.

Vos 14-os išvykote į Rusiją treniruotis. 16-os jau žaidėte Sovietų Sąjungos auk ščiausiosios lygos Maskvos „Dinamo“ komandoje. Kaip tada paaug­liui ten pavyko adaptuotis? Ilgėjotės Tėvynės ir draugų?

Oi, iš pradžių buvo labai sunku. Aš maniau, kad gerai moku rusų kalbą, tačiau atvykęs į Rusiją supratau, kad beveik jos nemoku. Atėjau į mokyklą ir

man sako: „Sėsk į galą ir tyliai sėdėk, mes tau parašysime teigiamą balą.“ Tėvynės ir lietuvių kalbos ilgesys buvo didžiulis.

Pamenu, kad net pasikviesdavau draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...

Kai kurie žmonės ir dabar kalba, kad aš neva išdaviau Lietuvą ir atstovavau Rusijai, tačiau Lietuvoje man galimybių žaisti aukščiausio lygio ledo ritulį ir vėliau dalyvauti olimpiadose nebuvo, tad, manau, tą patį būtų padaręs bet kuris vaikas, bet kuris sportininkas, į sportą žvelgiantis profesionaliai.

Gal ateityje planuojate grįžti gyventi į gimtąją Lietuvą?

Pamenu, kad net pasikviesdavau draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos.

Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...

Aš gyvenime jau esu pasimokęs ir niekada nesakau niekada. Tačiau dabar mano namai yra ten, kur gyvena mano šeima. Dabar gyvename Majamyje, o kur gyvensime ateityje – bus matyti.

Gyvenimas juda į priekį ir vis keičiasi.

Niekada nieko negali žinoti.

Pasakysiu taip: aš gimiau Lietuvoje, čia užaugau ir visada būsiu lietuvis.

Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas. Nors ir turiu Amerikos pilietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis ir toks liksiu iki gyvenimo pabaigos.

Asmeninio archyvo nuotr.

2019 Nr. 3 19

„UPA Medea SPA“ raktas į laimingą poros gyvenimą: 7 patarimai

S

utikti gyvenime mylimą žmogų – likimo dovana ir didžiausia laimė. Kad poros gyvenimas tęstųsi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai, daug kuo galime prisidėti patys. Žurnalas „Psychology Today“ aprašė pagrindines priežastis, nuo kurių priklauso ilgas ir laimingas poros gyvenimas. „Jis turi teikti pasitenkinimą, būti stabilus ir seksualus“, – teigia dr. Barry W McCarthy.

Druskininkuose įsikūręs „UPA Medea SPA“ centras dalijasi mokslininkų įvardintais faktoriais, iliustruotomis idėjomis, kaip kurti ir puoselėti įsimylėjėlių laimę.

Mokslininkai nustatė, kad dalis šeimy-

20

Laukiame Jūsų www.upa.lt +370 313 59188 ninės laimės aplinkybių susiklosto istoriškai arba priklauso nuo aplinkos, kuriai mes patys negalime daryti įtakos. Tačiau pats draugystės procesas yra visiškai mūsų rankose.

Svarbu, kad pagarba, intymumas ir pasitikėjimas su metais tik stiprėtų. Tai priklauso nuo abiejų pusių pastangų nuolat palaikyti pozityvius ir realistinius bendro gyvenimo lūkesčius bei jų siekti.

Dalijamės patarimais ir idėjomis, ką kiekvienas galime padaryti dėl kito ir taip nuolat stiprinti porą siejančius ryšius: • Išmokite pasakyti, kai jums kažko trūksta. Nelaukite, kad antroji pusė antgamtišku būdu atspės ir išpildys jūsų norus – būkite atviri ir kalbėkite apie tai, ko trokštate.

Pavyzdžiui, „aš noriu, kad mes nuvyktume savaitgaliui į Druskininkus“, arba „norėčiau, kad pamasažuotum man nugarą“. Antroji pusė, tiksliai žinodama, ko partneris/-ė tiksliai nori, džiaugsis galėdama jus nudžiuginti, pavyzdžiui, padovanoti SPA dovanų kuponą.

• Puoselėkite romantiką. Nuolat atgaivinkite ankstyvos pažinties metu sukurtą idealizuotą meilės įvaizdį. Vakarienė prie žvakių šviesos, lova su baldakimu ar pasivaikščiojimas pušyne susikibus už rankų – tegul tai niekada nedingsta iš jūsų gyvenimo. Idėja: užsisakyti erdvų kambarį su baldakimu puošta lova „UPA Medea SPA“ korpuse su įskaičiuotu maitinimu sveiko maisto restorane – tai bus puiki proga praleisti romantišką savaitgalį.

• Būkite kartu. Leisdami laiką drauge stenkitės nenuskrieti mintimis kažkur toli.

Kaip teigia psichologė dr. Judith S. Wallerstein, kartais karjeros rūpesčiai ar ramybės neduodantys mokslai gali niekaip nedingti iš galvos, o galbūt nuolat esate įnikęs į išmanųjį telefoną, tačiau sąmoningai pagaukite save ir būkite dėmesingi savo artimui.

• Lavinkite humoro jausmą. Mokslininkai apskaičiavo, kad poros, mokančios

kartu pasijuokti iš beviltiškų situacijų, dažniausiai į tokias nepatenka ir sugalvoja išeitį nepradėję pyktis. Ar žinote, kad humoro jausmas taip pat susijęs ir su gera savijauta? Idėja – tonizuojantis nugaros masažas „Energija“. Tai efektyvi ir maloni procedūra, atliekama naudojant natūralių aliejų mišinį su cinamono ir imbiero priedais. Masažas maloniai šildo ir atpalaiduoja kūną, mažina raumenų skausmus ir nuovargį. Po masažo nuslūgsta nerimas ir nervinė įtampa, pagerėja bendra savijauta.

• Kurkite pozityvias asociacijas.

Pavyzdžiui, sutarkite, kad jei atostogų metu užklups blogas oras, nekelsite kojos iš lovos ir mėgausitės aistringu poilsiu. Pastebėsite, kad vos išvydus pirmus lietaus lašus kūnas ims kaisti. Nepatinka ruduo? Atšalus orams būtinai pasilepinsite mėgstamomis procedūromis drauge – tuomet nekantrausite sulaukti šio metų laiko. „UPA Medical SPA“ ir „UPA Medea SPA“ galite rinktis iš daugiau nei 100 SPA procedūrų ir paslaugų!

• Ilsėkitės! Nuovargis ir stresas veikia ne tik asmeninę fizinę bei psichologinę savijautą, bet ir tarpusavio santykius, todėl nenumokite į tai ranka. Drauge su savo pora ištrūkite iš miesto šurmulio savaitei ar bent savaitgaliui, pabūkite pušyne. Atsipalaiduoti itin padeda vandens procedūros, buvimas baseine ir pirtyse. Idėja – „UPA Medea SPA“ centre sukurtas relaksuojantis kūno chiromasažas. Tai rytų filosofijos, europietiškų, rytietiškų masažo technikų bei amerikietiškos chiropraktikos sintezė. Jis sumažina raumenų įtampą, pagerina kraujotaką, raumenų tonusą, medžiagų apykaitą. Po masažo jausitės pailsėję ir atsigavę.

• Mėgaukitės komfortu. Nors yra porų, kurios gerai jaučiasi ir palapinėje, tačiau išgyvenimo iššūkiai kartais ima varginti ir gadinti nuotaiką. Poilsis ypač komfortiškoje aplinkoje padės pamiršti buitį ir mėgautis vienas kito dėmesiu. Idėja – išsirinkite vieną iš „UPA Medea SPA“ programų su įskaičiuotu maitinimu, SPA procedūromis, apsilankymu baseino erdvėje, tuomet niekuo nereikės rūpintis, o visą dėmesį galėsite skirti vienas kitam.

Pabaigoje verta prisiminti dr. Barry W McCarthy aprašytą formulę, kad apie 30 proc. kylančių santykių iššūkių yra išsprendžiami, tarp 50 ir 60 proc. galima daryti įtaką, o su 10-20 proc., bet ne daugiau, sunkumų poroje reikia tiesiog susitaikyti. Puoselėdami neblėstantį romantinį gyvenimą pamatysite, kad gerų emocijų apsuptyje daug lengviau priimti partnerį tokį, koks jis ar ji yra,ww bei išmokti džiaugtis visomis maloniomis gyvenimo smulkmenomis.

2019 Nr. 3 21

Civilizacijos patogumus įvertina po archajiškų žygių

22

K

artais Vakarų Lietuvos miškuose, pajūryje galima sutikti būrelį vyrų, kurie atrodo lyg atkeliavę iš praeities: apsirengę senoviškais kuršiškais drabužiais, apsiavę naginėmis, apsiginklavę ietimis, kirviais, peiliais, skydais... Tai kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ nariai leidžiasi į nuotykių kupiną žygį.

Jurga PETRONYTĖ Deniso NIKITENKOS nuotraukos

2019 Nr. 3 23

„Pilsots“ nariai laikosi principo surengti bent po vieną žygį kiekvienu metų laiku. Sutartas žygis neatšaukiamas dėl oro sąlygų. Žygiuoja vyrai ir pliaupiant liūčiai, ir vėjams medžius lenkiant. Atšauktas gali būti tik žygis laivu, jeigu kyla audra, tačiau rekonstruktoriams yra tekę irkluoti ir per liūtis, ir per krušą, ir rimtą audrą atlaikyti.

24

Paskutiniojo žygio per ledą metu „Pilsots“ nariai inscenizavo situaciją, kad vienas iš bendražygių įlūžta į vandenį.

„Visi išbandymai yra patirtis“, – motyvuoja save ir bendražygius klubo lyderis Benas Šimkus.

Dauguma „Pilsots“ žygių būna teminiai ir turi tikslą ką nors išbandyti. Dažniausia organizuojami žygiai ar išvykos, skirtos treniruotėms. „Treniruojamės taikliai svaidyti ietis į taikinius, kautis įvairiais šaltaisiais ginklais.

Organizavome žygį siekdami apskaičiuoti, kiek laiko trunka įrengti stovyklavietę tuo metų laiku“, – pasakoja B. Šimkus.

Kartą, apsitaisę šarvais ir su ginklais, „Pilsots“ nariai žygiavo nuo Palangos iki Apuolės. „Rimberto kronikoje rašoma, kad kuršiai, kurie 854 metais pralaimėję švedams prie Gruobinios (kronikoje minimas Seeburg siejamas su Latvijos Gruobinia), su visa ginkluote kažkaip pasiekė kitus gynybos centrus, pavyzdžiui, Apuolę. Atkartodami kuršių pasitraukimą per dieną nuėjom 45 kilometrus. Buvo labai karšta ir tikrai labai sunku“, – prisiminė Benas.

Kartais vyrai surengia ir kulinarinių išvykų, kad lauko sąlygomis išrūkytų žuvį ar pasigamintų padažą mėsai iš miške surinktų bruknių, medaus. „Atrandame kitokius skonių derinius, apie kuriuos iki tol buvome tik skaitę. Į žygius neimame jokių šiuolaikiškai rūkytų gaminių ar gausiai sūdytos mėsos,

GYVENIMO BŪDAS

Norėdami patys patirti, kaip jautėsi senovės kariai, sugalvojome leistis į žygį per užšalusias Kuršių marias su naginėmis ir manta.

Taip gimė žygio tradicija, kuri tęsiasi jau gal aštuonerius metus.

nes druska buvo nepigus produktas ir vartojama labai saikingai“, – pažymi pašnekovas. „Pilsots“ nariai buvo surengę ir kraštotyrinę ekspediciją: žygiavo per provincijos kaimus ir bendravo su vietos senoliais, rinko folklorą. Kitą kartą vyrai turėjo atvykti į žygį išmokę naują dainą ir išmokyti kitus.

Išskirtinis „Pilsots“ žygis buvo, kai visi jo dalyviai buvo nukreipti skirtingais maršrutais (prieš tai patikrinus ar neturi telefonų). „Užduotis buvo kitos dienos vidurdienį susitikt visiems prie Įpilties mitologinio akmens. Naktį, užuot smagiai pasibuvę kartu, praleidom miegodami po vieną. Tai buvo netikėta ir įdomi patirtis“, – kalbėjo Benas.

užuovėjos, visiška ledo dykuma. Slidu, žvarbu, kažkur kariai turėjo pakeliui tuštintis, apeiti properšas (jei tokių buvo), galbūt ir laikytis žygio rikiuotės nesueinant visiems į vieną krūvą, kad nesudarytų didelio svorio vienoje vietoje (juk judėjo su rogėmis ir žirgais). Maitinosi jie greičiausiai tik šaltu maistu ir pan.

Paskutiniojo žygio per ledą metu „Pilsots“ nariai inscenizavo situaciją, kad vienas iš bendražygių įlūžta į vandenį. „Buvo smalsu, kaip tai atrodo, ar įmanoma po to tęsti žygį su šlapiais drabužiais, ar vilnoniai drabužiai saugo šilumą“, – tvirtino pašnekovas.

Į laivą – be kelnių

„Mes esame vikingų periodo rekonstruktoriai. Tad visi mūsų eksperimentai skirti patikrinti, savo kailiu patirti istorines, archeologines žinias.

Pavyzdžiui, pradėję žygius supratome, kad skydai ant laivų bortų yra tik romantinis stereotipas. Jie taip galėjo būti uždėti nebent prieš kovą arba artėjant link kranto – kaip atpažinimo ženklai. Iš pradžių mes susidėjom skydus ant borto krašto, kaip ne sykį matėme filmuose ir paveiksluose, tačiau nuo bangų, drėgmės ir saulės skydai netruko susiraityti, odos atkibo ir jie buvo sugadinti.

Ant ledo su naginėmis

Vienas iš tradicinių klubo „Pilsots“ žygių – žiemos žygis per užšalusias Kuršių marias, skirtas Karusės mūšiui atminti.

Karusės kautynės vyko 1270 m. vasario 16 d. ant užšalusios Baltijos ledo. Tuomet kunigaikščio Traidenio vadovaujami vyrai tapo nemirtingi tautos atminty. „Mums buvo labai įdomu, kaip turėjo jaustis žmonės, keliaujantys ilgą laiką ledu.

Juk Baltijos ledas tai ne šiaip kokia užšalusi upė ar ežeras, apsuptas miškų. Nėra jokios

2019 Nr. 3 25

Stebėjomės viename manuskripte pamatę, kad vikingai pavaizduoti lipantys iš laivų tik su marškiniais, be kelnių. Po pirmų kelionių laivu įsitikinome, kad tokia apranga yra patogiausia, nes dažnai tenka iššokti iš laivo, bristi iki kranto, be to, ilgai irkluojant pratrini kelnes į suolą“, – apie žygių patirtis pasakojo B. Šimkus.

Žiemos žygiai – maloniausi Anot pašnekovo, kiekvienu metų laiku „Pilsots“ žygiai yra išskirtiniai. Vasarą vyrai žygiuoja ilgus atstumus, po keliasdešimt kilometrų. „Vasarą galime ilgiau žygiuoti, nes nereikia stovyklavietės tokios kaip žiemą ir didelio laužo. Paradoksas, tačiau vasarą žygiuojant drabužiai sušlampa nuo prakaito ir naktį neretai sušąlame labiau nei žiemą“, – tvirtina Benas.

Patys nemaloniausi, anot B. Šimkaus, yra vėlyvo rudens arba ankstyvo pavasario žygiai, kai viskas šlapia, šalta, nėra lapų, lietus krenta kiaurai net ir miške, vanduo visur pakilęs ir t. t. „Žiemą, kai anksti temsta, žygiuojame trumpai, nes reikia daug laiko stovyklavietei įrengti. Žiemos žygiai – gana malonūs.

26

Šie žygiai leidžia suprasti, kad žmogus yra gana atsparus padaras, viskas priklauso tik nuo išsikeltos komforto kartelės.

Sniegas – tai ne vanduo. Jie ypatingi tuo, kad dienos trumpos ir yra šalta. Todėl keliaujant be modernių miegmaišių būtinas laužas. O jei vėjuota, tai ir kažkoks būstas ar bent sienelė nuo vėjo. Dar blogiau, jei žiema šilta ir protarpiais lyja ar krinta šlapdriba. Tada reikalingas būstas su stogu. Reikia džiovinti daiktus, kad kitą dieną galėtum juos naudoti. O tai – ne taip paprasta.

GYVENIMO BŪDAS Žmonėms sumigus kažkas turi budėti, laužą kūrenti, daiktus saugoti, kad nesudegtų. Laikrodžių nenešiojam, todėl budinčiam žmogui tenka vadovautis nuojauta arba kitaip matuoti laiką, kada žadinti kolegą, kad pakeistų“, – dėstė rekonstruktorių žygio subtilybes B. Šimkus.

Miego ypatumai

„Esame patyrę visokių nuostolių, kai žygio budėtojas, pervertinęs jėgas, užmiega, o laužas įsidega ir apdegina kokius autus ar užtiesalus. Todėl dabar įrengdami guolį nepaliekame vietos vienam žmogui. Jo užtiesalą ir kailius pasikloti panaudojame bendram guoliui – kad nekiltų pagunda įsipatoginti.

Nes įsipatoginęs netrunki prigulti, o prigulęs – užmigti“, – pasakojo B. Šimkus. Žygeiviai, anot pašnekovo, žiemą miega susispaudę vienas prie kito. O kitoje laužo pusėje iš šakų pastatoma šilumą atspindinti sienelė. Taip taupomos malkos ir efektyviau naudojamas laužas. „Miegant ant šaltos žemės svarbu susikrauti pakankamą eglišakių sluoksnį, kad avikailiai, ant kurių miegame,

nesiliestų prie žemės. Kitaip jie įmirks ir sušalsi bei sušlapsi“, – tęsė pasakojimą pašnekovas.

Lašiniai – ne tik maistui

Įsirengę stovyklavietę rekonstruktoriai pirmiausia pavalgo, o tada, sėdėdami prie

ugnies ir džiovindamiesi šlapią apavą ar kitus daiktus, tvarko savo ginklus. „Kirviai, kalavijai, ietys, peiliai – viskas rūdija. Todėl vakare yra proga nuvalyti rūdis ir švarų ginklą ištepti riebalais, pavyzdžiui, lašinių gabalėliu. Taip jie mažiau pritraukia

2019 Nr. 3 27

GYVENIMO BŪDAS

Žygiuodami dėvime nagines, kurios yra vos vienas sluoksnelis odos. Jei oda bus sausa, tai, tik padėjęs koją ant sniego, netrunki pajusti, kaip drėgsta nuo šalto vandens kojinės. drėgmės. Apskritai tiek prieš žygį, tiek po jo visi ginklai ir odinės detalės: diržai, skydų oda, kapšeliai ir krepšeliai, makštys ir apavas yra labai gerai sutepami riebalais. Žygiuodami dėvime nagines, kurios yra vos vienas sluoksnelis odos. Jei oda sausa, tai vos padėjęs koją ant sniego netrunki pajusti, kaip drėgsta nuo šalto vandens kojinės.

Riebus apavas padeda ilgiau išlaikyti kojas sausas. O vėliau, kai nuo ilgo ėjimo kraujotaka yra aktyvi, tai ir sudrėkus kojoms šalčio nejauti“, – lašinių pranašumus atskleidė pašnekovas. Žiemą vakarodami prie laužo vyrai geria karštą naminį alų su medumi arba be jo, arba pašildytą naminį midų. Pasak B. Šimkaus, tai yra istoriškai žinomi šaltojo meto gėrimai.

28

Pajusti protėvių būsenas

Paklaustas, kokią žygiuose įgytą patirtį rekonstruktoriai vertina labiausiai, Benas tvirtino, jog pirmiausia tokie žygiai ugdo atsparumą gamtinėms sąlygoms, šalčiui ar kitiems nepatogumams. „Naujokams atrodo keista ir nesuvokiama, kai sužino, kad žygis bus esant 25 laipsnių šalčiui su nakvyne, be jokios palapinės, pasikloti naudojamas tik avikailis, o užsikloti – tik vilnonis audinys.

Mūsų laikais, kada be miegmaišių ir purškalų nuo uodų retas kuris eina miškan, dažnai tokie mūsų išėjimai suvokiami vos ne kaip išgyvenimo gamtoje pratybos.

Kadangi dirbu kariuomenėje, galiu pasakyt, kad šauktiniams organizuojamos išgyvenimo pratybos tikrai sudaro geresnes

sąlygas išbūti gamtoje nei mes patiriame. Tačiau praleidę daugiau laiko miškuose imame visai kitaip vertinti gamtą ir jos išdaigas. Tokie žygiai – ne tik geras ekipuotės išbandymas, bet ir poreikių kartelę gerai nuleidžia. Po jų namuose lova atrodo minkštesnė ir vonia karštesnė, ir maistas skanesnis. Kuo dažniau patiri tokius archajiškus išbandymus – tuo labiau įvertini civilizacijos patogumus“, – svarstė B. Šimkus.

Pašnekovas priminė, kad mūsų protėviai gyveno namuose su ugniakuru viduje, be krosnies, be langų arba tik su mažomis angomis be stiklo. „Jų kasdienis gyvenimas dabar mums primintų žygio sąlygas. Tad šie žygiai leidžia suprasti, kad žmogus yra gana atsparus padaras, viskas priklauso tik nuo išsikeltos komforto kartelės.

Mūsų išėjimas į miškus – tai savotiškas pasibuvimas senovinėje aplinkoje, susikuriant atmosferą, leidžiančią įsijausti į protėvių būsenas. Tada ir daina skamba autentiškiau, ir kalbos kitokios. Tada ir padainuojam, pažaidžiam visokių žaidimų, pasitreniruojam ar tiesiog kitaip leidžiam laiką niekieno neįpareigoti. Pagaliau tai yra gera proga vyrams pabūti vyriškoje kompanijoje, pailsėti nuo kasdienybės. Panašiai kaip kiti vyrai traukia žvejoti, medžioti ar dar kažką veikti. Dažniau žygiuojantieji tampa geresniais draugais. Buvimas gamtoje be jokių pašalinių trikdžių suartina. Bendra patirtis, gimsta bendros istorijos, atsiranda kitoks ryšys“, – kalbėjo klubo „Pilsots“ vadovas.

Klaipėdoje – naujos kartos daugiabučiai

B

altijos prospekte, šalia prekybos centro „Grandus“, kyla vienas didžiausių šiuo metu statomų daugiabučių namų kvartalų „Baltijos terasos“.

Tai keturi aukštos kokybės A energinės klasės daugiabučiai, kuriuose suprojektuoti vieno, dviejų ir trijų kambarių butai.

Pastatai – septynių aukštų, juose įrengti greitaeigiai liftai. Visuose butuose suprojektuoti erdvūs, nuo 3,85 kv.m iki 5,6 kv.m, įstiklinti balkonai arba terasos.

Iš viso bus pastatyta 180 butų, numatyti sandėliukai rūsyje, per 200 automobilių stovėjimo vietų kieme ir požeminėje aikštelėje. Bus pasirūpinta ir elektromobilių įkrovimo stotelėmis.

Sklypas bus aptvertas, įvažiuoti į jį bus galima pro pakeliamąjį užkardą. Teritorija bus apželdinta, nutiesti pėsčiųjų takai, kieme įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Šalia naujojo kvartalo veikia net penki prekybos centrai, mokyklos ir darželiai pasiekiami pėsčiomis, netoliese ir Naujoji Smiltynės perkėla.

Šiuolaikiški šildymo sprendimai „Baltijos terasose“ įrengiama centrinė kolektorinė šildymo sistema, prijungta prie miesto šilumos tinklų, su individuliais temperatūros reguliavimo ir apskaitos prietaisais. Dar neįprasta naujiena daugiabučiuose – butai bus šildomi ne radiatoriais, bet po grindimis išvedžiota sistema.

Anksčiau šiltos grindys buvo prabangos rodiklis, dabar tai tampa naująja modernaus gyvenimo norma, kuri įgyvendinama ir daugiabučiuose. Grindinis šildymas taupo vietą, nereikia valyti radiatorių ir derinti prie jų interjero, nėra jokių apribojimų, kaip erdvėje komponuoti baldus, taupoma energija (reikia palaikyti žemesnę temperatūrą), o svarbiausia – tai higieniškas, sveikesnis ir itin komfortiškas šildymo būdas.

Kartu su puikia namo šilumos izoliacija ir kokybiškais langais toks šildymas leidžia tikėtis ir labai mažų eksploatacinių sąnaudų.

Populiarumas viršijo lūkesčius Šiuo metu statomas penktas pirmojo namo aukštas, o butų pardavimas jau įsibėgėjo. Minėtame name jau rezervuota daugiau negu trečdalis butų.

Kvartalą vysto UAB „Klaibuta“ – jau kelis dešimtmečius sėkmingai veikianti uostamiesčio statybos įmonė, taip pat valdanti įvairų nekilnojamąjį turtą ir vystanti kitus projektus Vakarų Lietuvoje. Įmonė yra atestuota ir turi teisę būti ypatingų statinių statybos rangovu.

Statybose talkina ir kitos žinomos, patyrusios bei patikimos bendrovės – UAB „Klaipėdos monolitas“, UAB „Ranga“ ir kt.

Atiduodant eksploatuoti pirmąjį namą jau bus pakloti takai, paruoštos automobilių stovėjimo vietos ir sutvarkyta visa kita aplinka, kad pirmieji naujakuriai nepatirtų jokių nepatogumų dėl toliau vykstančių statybų.

Daugiau informacijos apie projektą – www.BaltijosTerasos.lt

2019 Nr. 3 29

Natūralumu grįstas laikas sau K

ai šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug netikrumo, savotiškos apgaulės, bereikalingo trūkumų maskavimo, vis stipriau norisi nusimesti mus varžančias kaukes, sulaužyti įsišaknijusius stereotipus ir apsigobti natūralumo šydu.

30

Dažniausiai toks noras kyla tuomet, kai po ilgų darbo valandų, namų ruošos ir minčių, nebetelpančių galvoje, nejučia į nugarą baksnoti ima nuovargis, stresas, apie save primena nusilpusi imuninė sistema. O kur dar artėjanti kalėdinių dovanų karštinė, lydima žvarbaus vėjo, kiaurai merkiančio lietaus ir nuolat varvančios nosies. Rodos, čia nieko naujo, tikra rudens pabaigos idilė. Tik kaip stip­ riai tuomet kūnas ima trokšti poilsio, atostogų, šeimos artumo ir jaukumo. Be kita ko, vis dažniau atklysta ir mintis – gal pagaliau laikas skirti dėmesio sau ir savo sveikatai?

Natūralumo žavesys Lietuvos kurortuose Sveikatos toli ieškoti nereikia – mūsų šalis, garsėjanti savo natūraliais mineralinio vandens šaltiniais ir gydomuoju durpiniu purvu, jau kurį laiką vilioja ne tik lietuvius, bet ir užsienio svečius. Vis dažniau, norėdami pabėgti nuo didžiųjų miestų šurmulio, žmonės renkasi tyrą ramybę Lietuvos kurortuose. Druskininkai ir Birštonas – bene labiausiai žavintys Lietuvos miesteliai, pastaruoju metu susilaukiantys itin didelio susidomėjimo.

Pirmasis sąlytis su gamta – natūralūs kurortuose trykštantys mineralinio vandens šaltiniai, skirti ne tik atsigaivinti ir taip savo organizmą papildyti įvairiais mineralais. Šis gydomųjų savybių turintis natūralus vanduo naudojamas įvairiose procedūrose, pavyzdžiui, sūkurinėse ar perlinėse voniose. Vandens srovei švelniai masažuojant kūną, gerinama kraujotaka, atpalaiduojami raumenys, malšinamas nugaros, sąnarių skausmas, šalin vejamas ir stresas.

Procedūrų metu galima rinktis ir įvairius natūralių eterinių aliejų priedus – čiobrelių, eukaliptų, levandų, kėnių, ozono, pušų, valerijonų, dilgėlių, – dar efektyviau padeda įveikti nuovargį, gerina nuotaiką ir bendrą savijautą.

Dar vienas natūralus g ydomasis veiksnys – durpinis purvas, jis procedūrose naudojamas vienas (įvyniojimams) arba maišomas su mineraliniu vandeniu. Šių dviejų natūralių gamtinių veiksnių derinys – išties unikalus: gerina kraujotaką ir limfos apytaką, didina deguonies įsisavinimą, mažina uždegiminius procesus, skausmą, pasižymi antibakteriniu poveikiu, šalina iš organizmo toksinus, stiprina imunitetą, teigiamai veikia centrinės nervų sistemos funkciją, pasižymi kitomis sveikatinančiomis savybėmis.

Natūralumas, šimtmečius slypintis giliai mūsų žemės gelmėse, teikia mums ypatingą dovaną, kuri užtikrina puikią savijautą, atpalaiduoja, stiprina ir leidžia mėgautis gyvenimo malonumais.

Atsigręžkite į save ir pasirūpinkite savo sveikata. Kas kitas, jei ne jūs?

Dovana ir sau, ir kitiems Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar atšalus orams panirsime į melancholiją, ar, nusimetę kasdienių darbų naštą,

leisime sau pasimėgauti kapsinčiais rudens lašais ir artėjančiais žiemos speigais. Šaltasis metų laikas puikiai tinka atsipalaidavimui, natūralios gamtos šaltinių paieškoms ir poilsiui su šeima.

Puikia savijauta džiugu apdovanoti ne tik save, bet ir savo artimuosius, tad, artėjant kalėdinių dovanų paieškoms, verta pasvarstyti apie dovaną, kuri nudžiugins kiekvieną, tačiau tuo pat metu bus šilta ir asmeniška – sveikata ir poilsis yra tai, kas neturi amžiaus ribos, tinka tiek moterims, tiek vyrams, aktualu bet kurios profesijos atstovams.

Poilsis „Eglės sanatorijoje“ garantuoja natūralumu grįstas sveikatinančias procedūras užburiančios gamtos apsuptyje. Čia į kiekvieną žmogų žiūrima kaip į nedalomą visumą, naudojami šimtmečius kurortą garsinę natūralūs veiksniai – mineralinis vanduo ir gydomasis purvas, kurie derinami su moderniomis šiuolaikinėmis technologijomis, inovatyvia įranga, taip pat kineziterapija, psichoterapija ir dar daugeliu kitų – tai sukuria galimybes visapusiškai sveikatinti organizmą.

Atvėsus orams, skirkite dėmesio sau ir savo sveikatai, sustiprinkite imuninę sistemą ir išsivaduokite iš varginančio streso gniaužtų, o artėjant šventiniam laikotarpiui padovanokite sveikatą sau ir savo artimiesiems.

2019 Nr. 3 31

Kodėl kartais verta iškišti liežuvį, arba Apie ajurvedines atostogas Rolanda Lu Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS ir asmeninio albumo nuotraukos

32

J

eigu iškištume liežuvį ajurvedos daktarui, jis tikrai nesupyktų, o pasakytų apie jus daug vertingų dalykų. Pavyzdžiui, ką valgote, kaip miegate.

Arba, kad esate persidirbęs (ir prisidirbęs!) tiek, kad nebematote gyvenime paties gyvenimo.

O jei daktaras dar paklausytų jūsų pulso!

Su tikrais ajurvedos daktarais, kurie iš pulso nusako likimą, o iš liežuvio – kur kišti jo nedera, kurie pašnabžda slaptus lieknėjimo ir geros savijautos receptus, teko ir man susipažinti ajurvedinių ato­ stogų metu.

Nes grožis, jaunystė, gera savijauta – tarsi burtažodžiai, kurie veikia kiekvieną moterį. O jeigu dar prie viso to pridėsime lieknėjančias apimtis ir visa tai – egzotiškoje šalyje, kur šilta, žalia, jauki aplinka, daug saulėje sunokusių vaisių ir atvirų šypsenų?!

Kai pirmą kartą išgirdau apie ajurvedą ir šio 5 000 metų tradicijas puo-

GYVENIMO BŪDAS selėjančio mokslo galimybes paprastais žemiškais būdais subalansuoti dvasios ir kūno netobulumus, pagerinti savijautą – iš karto ėmiau svajoti apie tokias atostogas.

Ir štai šį rudenį drauge su 10 „Laimingų moterų“ išskridau į Indijos pietus, Keralos valstiją, kur prie Arabijos jūros apstu ajurvedinių centrų, siūlančių ne tik įprastas, bet ir gana egzotiškas ajurvedines procedūras.

Norėdama patirti tikrą civilizacijos dar nereformuotą ajurvedinį gydymą, ieškojau tokios vietos, kurioje iki šiolei būtų laikomasi senųjų tradicijų.

Ir radau! Tai – dr. Franklino pančakarmos institutas ir tyrimų centras, įsikūręs Čovaros miestelyje netoli Trivandrumo (Pietų Indija), ant Arabijos jūros kranto.

Centro ištakos siekia 400 metų, kai dr.

Franklino giminaičiai, turintys ajurvedinį išsilavinimą, pradėjo gydyti vietinius gyventojus. Nuo kitų ajurvedos centrų jis skiriasi ne tik tuo, kad jame praktikuojamas autentiškas ajurvedinis gydymas su išlikusiomis egzotiškomis procedūromis, bet ir tuo, kad tai – labiau gydykla, ligoninė,

o ne SPA, kurių, pasivadinusių klinikomis, apstu Indijoje.

Tai kas ta pančakarma?

Dantis valome, kūną prausiame, tačiau žmogus – ne vien tik tai, ką mato akys.

Visa, ką metų metus krauname į save – ne tik maistas, bet ir stresas, emocijos, niekur nedingsta, lieka mūsų viduje. Ir, jei nenorime prisišaukti ligų ar ankstyvos senatvės, tai reikia kažkaip pašalinti.

Pirmą kartą tą keistą žodį – pančakarma – išgirdau iš vieno pažįstamo, kuris nuvažiavęs į Indiją nusprendė išbandyti ajurvedinį gydymą, nes labai norėjo numesti svorio ir atsikratyti negalavimų. Buvo toks rubuilis vyrukas, grįžo lieknas ir švytintis.

Man buvo labai smalsu, kaipgi jis tuos kilogramus pametė ir taip žavingai atsinaujino! Pasakojo jis „dyvų dyvus“ (tuomet man taip atrodė), klausiausi akis išpūtusi.

Pamenu, prajuokino pats žodis pančakarma, nesgi atrodė, kuo čia dėta ta karma, jeigu kalbama apie organizmo išvalymą?!

O „panča“ man priminė aukštaitišką žodį, kuriuo vadina kojines – „pančiaka“.

2019 Nr. 3 33

Vis dėlto karma minima ne šiaip sau: iš sanskrito kalbos išvertus karma reiškia darbą. Patyrusi pančakarmą supratau, kad tai tikrai rimtas darbas ir pacientams, ir terapeutams.

Neįsivaizduoju, kaip tokį visapusišką detoksikacinį procesą galima būtų suorganizuoti Lietuvoje. Nei tokios drėgmės bei šilumos, nei litrais pilamo aliejaus, nei tokių specialistų ir jautraus požiūrio į žmogų savo šalyje neteko patirti. Tam, kad pančakarma vyktų harmoningai, būtinas visiškas atsijungimas nuo įprasto pasaulio reikalų, o Indija tam labai tinka: namo nepriskambinėsi, internetas irgi ne visuomet greitas…

Be to, atliekant pančakarmos procedūras pacientas tikrai turi pasišvęsti sau ir tam, kas su juo vyks, nes ne visi procesai būna malonūs. O ir kasdienės procedūros (masažai, aplikacijos ir kt.) užima nemažai laiko – per 4 valandas. Praktiškai visą dieną – tik darbas!

ccAkių plovimas ghi sviestu, ausų

valymas žolių dūmais ir kitos įdomios procedūros palieka neišdildomus įspūdžius.

Dėlės kraujo nesiurbė

Tradicinės pančakarmos metu atliekami penki veiksmai: vamana (vėmimas, kurį sukelia pienas su įvairiomis žolėmis), virečana (žarnyno valymas), nasija (nosies ertmės, veido daubų, kaktos plovimas), vasthi arba nasti (klizmos), rakta mokša (kraujo nuleidimas naudojant dėles).

Neišsigąskite, šiuolaikinė ajurveda jau nebesilaiko didžiosios dalies pančakarmai būdingų veiksmų, prisitaikydama prie žmonių, kurie atvyksta iš Vakarų, poreikių ir kuriems kai kurios procedūros gali atrodyti drastiškos.

Tad ir mums, nors buvome tradicinės ajurvedos gydykloje, dėlės kraujo nesiurbė.

Tačiau ir be jų pakako egzotikos, pavyzdžiui, kaitinimasis labai specifinėje indiškoje garų pirtyje, akių plovinas ghi sviestu, ausų valymas žolių dūmais, kuriuos pūtė per vamzdelį ir kt.

Pančakarma susideda iš trijų stadijų: organizmo paruošimo, valymo ir atstatymo. Detoksikuojamas organizmas gražėja, jaunėja. Tai – „pašalinis“ ir labai malonus pančakarmos poveikis…

Tik atvykusias į pančakarmos centrą mus pasitiko maloniai besišypsantis administratorius – ne su duona ir druska, o šviežiai spaustomis ananasų sultimis. Jis smulkiai nupasakojo gydymo eigą, tvarkaraštį, aprodė, kur maitinsimės, kur bus atliekami masažai ir procedūros.

34

„Dabar išgeriate vaistus ir greitai bėgate į savo kambarį.

Po to kas pusvalandį geriate karštą vandenį ir maždaug už valandos TAI turi prasidėti! Kol į tualetą nenueisit 5 kartus, negausit pietų“, – kikeno.

GYVENIMO BŪDAS Nuo pirmos iki paskutinės akimirkos buvome apsuptos dėmesiu ir jautėmės tarsi atsidūrusios mums artimoje šeimoje. Regis, visi – nuo kambarių tvarkytojo iki masažuotojų – žinojo kiekvieną mūsų dienos žingsnį, supratingai šypsojosi, vadino vardais.

Kitą rytą vyko pirmoji konsultacija pas dr. Sony. Jis daug klausinėjo apie gyvenimo būdą, įpročius, veiklą, sapnus, skonius, pojūčius ir t. t. Matavo pulsą, spaudimą, svorį, ūgį, tyrinėjo liežuvį.

Kažką kruopščiai rašėsi į storą sąsiuvinį.

Nustatė pr ig imtinę došą ir k as šiuo metu išderinta. Remdamasis šia diagnoze paskyrė procedūras, ajurvedinius preparatus, maistą, kurį galima valgyti, o nuo kurio derėtų susilaikyti. Gydytojo dėmesio sulaukdavome kiekvieną dieną: prieš procedūras jis matuodavo spaudimą, klausinėdavo, kaip jaučiamės.

Vegetarinis, beje, labai skanus maistas būdavo patiekiamas jaukiame ajurvediniame restorane. Tačiau iki tol mūsų laukė šioks toks išbandymas, dėl kurio, tiesą sakant, ir atvykome iš taip toli…

Detoksikacijos pradžia – ghi periodas Jei dar neteko girdėti, ghi – tai lydytas, išvalytas sviestas, iš kurio kaitinimo metu pašalinamas kazeinas ir kitos baltyminės

priemaišos. Indijoje jis naudojamas ne tik maisto gamyboje, bet ir gydomaisiais tikslais: jo yra daugelyje ajurvedinių preparatų, o detoksikacijos metu ghi naudojamas organizmui suminkštinti, kad toksinai lengviau atliptų nuo žarnų sienelių ir pasišalintų.

Taigi, jau nuo antros dienos iš ryto gėrėme ne kavą (jos, beje, visos detoksikacijos metu tenka atsisakyti, kaip ir gyvulinės kilmės produktų, alkoholio, rūkymo), o po pusę stiklinaitės šilto ghi sviesto, užsikąsdamos citrina. „Kaip tekila“, – bandėme juokauti tarpusavyje, rydamos šiltus riebalus, pasiraukydamos, bet šventai tikėdamos, kad tai – mūsų sveikatos ir grožio labui.

Antrąją viešnagės pančakarmos centre dieną „paragavome“ ajurvedinių masažų, vieno trukmė – apie 3 val. Mus tepė įvairiais aliejais, žolių milteliais, mušė karštais žolių ryšulėliais, vėl aliejais, masažavo veidą, plaukus, vartė kaip čeburekus – ant pilvo, šonų, nugaros. Sunku patikėt, bet tokio masažo metu kelis kartus saldžiai numigau!

Prisipažinsiu – pirmą kartą taip ilgai negėriau kavos (10 dienų), todėl pirmąsias dienas šiek tiek skaudėjo galvą. Bet buvau laiminga.

Tris ghi periodo dienas teko susilaikyti ir nuo skanesnio maisto. Be jau minėtų šiltų riebalų vietoje pusryčių, per pietus

ir vakare gaudavome tik vandenyje virtos ryžių sriubos be druskos ir mažutį dubenėlį virtų daržovių. Atrodė dieviškai skanu, kai esi alkanas. Beje, irgi seniai nepatirtas jausmas…

Tokia detoksikacinė dieta truko tik tris dienas, o dienotvarkė atrodė taip: ryte joga, ghi sviestas vietoj pusryčių, šilta imbierinė arbata alkiui malšinti, pietums ir vakarienei – ryžių sriuba su virtomis daržovėmis. Daug masažų.

Daug aliejaus – pilve, ant kūno, plaukuose. Vakare – „šopingas“. O kaipgi moterys be jo?!

Ghi periodo dienomis atėjus į restoraną kiti valgantieji pakeldavo akis nuo skanių ajurvedinių patiekalų, gundančiai pūpsančių mangų, ananasų, vynuogių lėkščių, draugiškai šypsodavosi ir klausdavo: „Ghi periodas?“ Išgirdę „taip“ užjaučiamai linkčiojo galvomis ir linkėjo sėkmės.

Ilgai laukta apsivalymo diena Ir štai atėjo ta ypatingoji „purgation“ diena, kuriai taip kantriai ruošėmės gerdamos ghi sviestą ir valgydamos bedruskę, vandenyje virtą ryžių sriubą! „Today is purgation day!“ – nuo pat ankstyvo ryto kaip susitarę kartojo gydytojai, seselės, masažuotojos, kambarių tvarkytojai, restorano padavėjai.

2019 Nr. 3 35

GYVENIMO BŪDAS

cc„Pančakarma iš tiesų duoda

puikų startą keisti gyvenimo būdą ir mąstymą“, – sako Rolanda Lu (nuotraukoje antra iš dešinės).

Jau nuo antros dienos iš ryto gėrėme ne kavą, o po pusę stiklinaitės šilto ghi sviesto, užsikąsdamos citrina.

Ir draugiškai tapšnodami per petį, šypsojosi. Jautėmės ypatingos, tik nežinojome, kodėl. Ir nenutuokėme, kas slepiasi po tomis šelmiškomis šypsenomis.

Regis, visas resortas šventė kažkokią vietinę šventę, kuri kėlė šypsenas, džiaugsmą ir skatino mumis labiau rūpintis, rodyti dar daugiau dėmesio.

Pliaupiant musoniniam lietui masažuotojos kiekvieną už parankės vedė pas gydytojus tikrinti spaudimo. Po to – 20 min. aliejinis masažas ir... garų pirtis.

Kai pamačiau garų pirties įrenginį, pirmas įspūdis buvo, kad tai kažkoks slaptas kankinimo būdas! Juokais paklausiau, ar tai nėra pavojinga. Masažuotoja Prosena paslaptingai šypsojosi ir kartojo: „Okay, okay…“ Garų kubile, iškišusi tik galvą, pabuvau 10 min. Aliejuotu kūnu žliaugė prakaitas.

36

Po to atėjome į ghi patalpą – ten, kur tris dienas rinkomės pusryčiauti. Daktaras Ravi vis pajuokaudamas informavo apie „purgation“ eigą. „Dabar išgeriate vaistus ir greitai bėgate į savo kambarį. Po to kas pusvalandį geriate karštą vandenį ir maždaug už

valandos TAI turi prasidėti! Kol į tualetą nenueisit 5 kartus, negausit pietų“, – kikeno. Ir tai buvo tiesa.

Pasirodo, ir visą dieną niekur nereikėjo eiti. Net pietus atnešė į kambarį, o mūsų didysis darbas buvo – valytis… Turbūt supratote, kad po trijų dienų dietos augaliniais vaistais buvo sukeltas viduriavimas.

Nors procesas nelabai romantiškas, dėmesys mums buvo lyg būtume Bolivudo žvaigždės. Net kelis kartus mus lankė daktaras su sesele, rūpestingai klausinėdamas, kaip jaučiamės.

Po to barmenas iš restorano atnešė į kambarį pietus – jau „pamėgtos“ bedruskės ryžių sriubos ir mažą dubenėlį virtų daržovių. Po valandos seselė vėl teiravosi apie savijautą, o barmenas iškilmingai į kambarį įnešė citrinų arbatą – kad atgautume jėgas.

Vakare susirinkusios draugėn reziumuoti „purgation day“ rezultatų jautėmės kupinos energijos ir lengvos kaip plaštakės.

Bet svarbiausia – „purgation day“ mus dar labiau suvienijo! Pasirodo, bendros patirtys ir mažos paslaptys – tarsi vitaminai, nuo kurių veidai pražysta šypsenomis, o į namus skrieja emocijų kupinos žinutės: „Mes laimingos!“

 Pančakarma – prieš 5 tūkst. metų Indijoje atsiradusios holistinės gydymo sistemos – ajurvedos – dalis, galingas organizmo švarinimo būdas, veikiantis ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir dvasią, emocijas, šluojantis kaip šluota užterštas mintis, ilsinantis ir atpalaiduojantis tiek kūną, tiek vidines erdves. Teigiama, kad pančakarma išvalo visą organizmą nuo toksinų, tarsi perkrauna iš naujo visas gyvybines sistemas. Nes dauguma šiuolaikinių žmonių gyvena persitempę, kol vieną dieną gyvenimas pats mus „išjungia“ – dažniausiai susergama.

Per dvi savaites – minus 4 kg Ajurvedinės atostogos truko tik dvi savaites, o per tą laiką tiek daug visko įvyko! Tai, ką patyrėme, buvo kažkas absoliučiai naujo ir unikalaus.

Atliekant kai kurias procedūras man teko nugalėti ir baimės jausmą. Ypač kai darė akių procedūrą su ghi sviestu arba per vamzdelį, įstatytą į ausį, pūtė šiltus dūmus, išgaunamus deginant vaistažoles ant anglių.

O tas jausmas, kai guli ant medinio masažinio stalo, po masažo greitai transformuoto į negilią vonią, o dvi moterys variniais arbatinukais tave laisto šiltu medicininu vandeniu!

Jaučiausi kaip lingamas, ant kurio šventų ritualų metu pila kokosų pieną, aliejų ir dar viską, ko mano vakarietiškas protas nesugeba suvokti. Šios kelionės metu atradome viena kitą, moterišką bendrystę, kuriai įsiplieksti nereikia jokių specialių praktikų – pakanka tik būti tuo, kuo esame, ir ten, kur esame, šiek tiek mažiau galvoti ir daugiau būti, mėgautis šiluma, paprastu, tačiau labai skaniu maistu, masažais ir (kaipgi be to?!) „šopingu“!

Beje, visos kartu praradome 15 kilogramų. Vienos moters pasiektas svorio kritimo rekordas – 4 kg per dvi savaites.

Bet jie, regis, persikraustė į lagaminus, kurie tiek pasunkėjo, jog reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad juos uždarytum ir neviršytum leistino bagažo limito!

Kokios išvados po tokių egzotiškų atostogų?

Saiko jausmas tikrai padeda geriau jaustis, o kad būčiau soti maisto iš tiesų reikia labai nedaug. Įsitikinau, jog puikiausiai galiu apsieiti be kavos, druskos, cukraus, pieno produktų. Ir dar labiau pamilau jogą, kuri yra neatsiejama pančakarmos dalis.

Išvaliusi organizmą tikrai jaučiuosi žymiai geriau, o svarbiausia – lengviau! Daugiau energijos, pagerėjo lankstumas, nustojo skaudėti nugarą.

Pančakarma iš tiesų duoda puikų startą keisti gyvenimo būdą ir mąstymą. Nes tik nuo jo ir trupučio valios priklauso, ar kasdienybė vėl nepriaugins kilogramų, į valgiaraštį nesugrąžins šokoladukų ir nepraris noro gyventi kitaip.

Darnoje su savimi ir pasauliu, atsakingai pasirenkant, ką dėti į burną, ką galvoti, ką jausti, ką priimti, o ko atsisakyti…

Daugiau informacijos: www.laimingosmoterys.lt, www.rolandalu.lt

2019 Nr. 3 37

„Svarbiausia yra eiti!“ „N

esvarbu, kada visa tai prasidėjo, vyksta ar pasibaigs. Nesvarbu, kas – gamta, Dievas ar kažkas kitas davė mums visa tai. Nesvarbu, kuriame krašte, amžiuje ir koks buvo tas daiktas, kuo mito tas žvėris, kokia buvo to žmogaus akių spalva. Visų jų užuomazga bendra. Svarbu tai, kiek tu, suvokdamas save neatsiejama to bendrumo dalimi, lieki adekvatus savo laikui, savo asmeniui“, – tai klaipėdiečio skulptoriaus Vytauto Balsio gyvenimo ir kūrybos kredo.

Gražina JUODYTĖ Egidijaus JANKAUSKO nuotraukos

38

KŪRĖJAI

2019 Nr. 3 39

Kas geriau nei jis pats gali nusakyti savo žymiausių darbų ciklų „Rojaus sodai“, „Laiškai“, „Nuodėmės“ esmę: „Rojaus sodai. Kas tai – poeto vizija ar doro žmogaus gyvenimo tikslas? Vieta, kur bus atleista už paklydimus ir žmogiškąsias nuodėmes ar atlyginta už sunkų kasdieninį darbą? O gal tai ta vieta, kur užmiršti viską, kas čia tau atrodė svarbu?

Bet viskas prasideda nuo to, kad tau ten reikia. Taigi, tau reikia ir tu išeini. Nežinai, kiek ilga bus ši kelionė, todėl išeini toks, koks stovi. Beeinant tau pasidaro šalta, išalksti ir tu sustoji. Bet kitą dieną vėl eini. Kita diena pasitaikė šiltesnė, kažkas tave pavaišino taure jauno vyno ir eiti buvo lengviau. Kartais

tu pasiklysti ir tada klausi sutiktų žmonių kelio. Vienas parodo į aukštą kalną, kitas – į puikų, žalią slėnį, trečias – į žėrinčius rūmus horizonte. Prieini arčiau – ne, tai dar ne tai, ko ieškai. Pavargęs ir nusivylęs užmiegi svetimame vynuogyne. Ir štai sapne prieš tave sodas. Taip, tai tas pats sodas, kurį tiek kartų matei lyg miražą. Prieš jį – vartai. Vartai su dvylika kolonų, po šešias iš abiejų pusių. Šeštoji iš dešinės (ji paskutinė) lyg keistai moja tau. Prieini arčiau, o ji ne moja, o raitosi depresijoje. Klausi: „Kas yra?“ Ji atsako: „Aš esu paskutinė šioje eilėje, o visi eina tiesiai.“ Ir štai tada supranti, kad ten, už tų vartų, jau nieko nebeatsitiks, todėl svarbiausia yra eiti.

Kas buvo prieš tai, tada ar po to? O buvo labai paprastai. Žaltys sugundė Ievą,

Saulėtą dieną beldėmės į skulptoriaus dirbtuvę pamėginti įminti būties kodus.

Manau, kad esate skulptorius „pats sau“, nesiveliantis nei į pačių įvairiausių konkursų pjautynes, nei į viešųjų erdvių užvaldymo rietenas. Triūsiate tyliai, „nesiraudamas“ ant podiumų įrodyti, koks talentingas, koks nepakartojamas. Ar dėl to kartais nekankina savigrauža?

Kad dabar menas nelabai kam berūpi. Konkursuose labiau vyrauja konjunktūriniai reikalai.

40

ši nuskynė obuolį, o Adomas jo paragavo.

Kas įvyko po to, jūs puikiai žinote. Viešpats supyko ir išvarė mus į šią ašarų pakalnę, bet neatėmė galimybės klysti – taigi, pažinti.

Pažinimo kelias prasideda motinos įsčiose.

Kančia, baimė ir pagaliau nesutramdomas geismas, geismas pažinti...

Taigi, ir vėl nuodėmė?

Ar yra kitas kelias? Taip, yra. Jis tiesus, lygus, kartais netgi apšviestas. Atitvertas nuo laukinių gaivalų. Be duobių ir staigių posūkių. Tik viena išlyga – čia reikia laikytis taisyklių. Neviršyti leistino greičio, ir jūs saugiai pasieksite tikslą. Tik turėkite trisdešimt sidabrinių... Nesakau, kad tai blogai...

Aš taip pat šiuo keliu važiuoju!“

Ar turėjote sumanymų dėl Lukiškių aikštės?

Turėjau... Netgi labai materialią viziją turėjau ir tebeturiu...

Taip ir įsivaizduoju jūsų skambančių smilgų pluoštus joje...

Mano vizijoje buvo Lietuvos šimtmetis su šimtu tų smilgų iš nerūdijančio plieno. Kiekvienais metais pridedant po vieną tokią pat. Galvojau ir apie valstybingumo simbolį, ir apie žmonių susibūrimo erdves.

KŪRĖJAI Kai paroda „Amžinasis laikinumas“ buvo pristatoma Klaipėdos koncertų salėje, kur ji veiks dar ir visą gruodį, pastebėjau jūsų sužeistą koją. Apipilto kūrybos gerbėjų gėlėmis išdrįsau paklausti, kas nutiko. Atsakėte, kad gelbėdamas vieną krintančią skulptūrą išjudinote kitą, kuri krisdama ir sužeidė koją.

Man tuose susibuvimuose tiesiog neįdomu – ten nubėgi, nusifotografuoji, įkeli į instagramą... Ar nuo to tampi geresnis, talentingesnis, darbštesnis? Mikelandželas feisbuko neturėjo, tačiau jo kūrinius žino ir jais žavisi visas pasaulis.

Tai ir yra amžinojo laikinumo ženklas buitiniame lygmenyje. Kartą trūko šlifavimo mechanizmo diskas – dešimt tūkstančių apsisukimų per minutę... Kitą kartą, nusipjovęs pirštą, su kabaliojančiu dar parvairavau iš provincijos miestelio...

Visos šventės, susijusios su Lietuvos nepriklausomybe ir laisve nuo seniausių laikų iki šių dienų, įskaitant ir Baltijos kelią, ir Sausio tryliktąją. Dar – Kalėdos. Tai bend­ ravimo metas iki mano gimtadienio baigiantis gruodžiui.

Vėl banaliai norėčiau paklausti, kiek jus veikia supanti aplinka?

Kai kalbėjomės su, mano supratimu ir giliu įsitikinimu, skulptoriumi nuo Dievo, dirbtuvių tarpduryje pasirodė jo mama Elena Balsienė. Mat su sūnumi buvo sutarusi važiuoti į Laugalių kapines, kuriose ilsisi visa Balsių „familija“, įskaitant ir Vytauto tėvą. Kaip praleisi tokią progą pakalbinti skulptoriaus mamą? „Nuo mažens Vytautas labai savarankiškas. Niekam nesakęs įstojo į meno mokyklą, nelabai tarėsi ir stodamas į technikumą Kaune, o paskui ir į Dailės institutą Vilniuje. Į Klaipėdą grįžo jau su žmona Virginija ir pirmagimiu sūnumi. Netrukus sulaukėm ir anūkėlės glausdamiesi labai ankštame bute“, – pasakojo E. Balsienė. Paklausta, kurie sūnaus darbai patinka, nė akimirkai nesuabejojusi išrėžė – visi. Ir netikėtai, neplanuotai surengė ekskursiją po kiemelį, rodydama sūnaus sumūrytą tvorą iš akmenų, skulptūrišką stalą su kėdėmis pavėsinėje. „Sūnaus vis prašau padovanoti skulptūrą. O jis lyg juokais, lyg rimtai pataria: „Pasiimk, kuri patinka, ir neškis“, – nusijuokia skulptoriaus mama.

Man viskas yra svarbu – rudeniško vėjo blaškomas lapas, katė, šmirinėjanti kieme, braškių lysvės, anūkų išdaigos, o kartais ir labai brandūs jų pastebėjimai. Niekada nežinai, kas ir kada palies tavo vidų.

Dabar, kai kalbamės, ant jūsų darbastalio matau marmuro plokštę ir... penkias motinos įsčių su vaisiumi nuotraukas. Kas tai?

Esu užvaldytas pasaulio sutvėrimo paslapčių. Ir šiuo momentu esu įsitikinęs, kad nėra nieko gražesnio, prasmingesnio už naujos gyvybės atėjimą.

Retai jus matau vadinamuosiuose elitiniuose vakarėliuose. Jums tai visai neįdomu, gal blaško, o galbūt ir prislegia tuštybės mugės prie renginių sienelės?

Kokios šventės jums ypatingos?

Esu įsitikinęs, kad nėra nieko gražesnio, prasmingesnio už naujos gyvybės atėjimą.

2019 Nr. 3 41

Šukėse atranda senųjų klaipėdiečių prabangą S

malsi ir judri – taip save vaikystėje prisimena Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja Indrė Žigeu.

Ko gero, taip apibūdinti galima neretą vaiką.

Tačiau šios merginos smalsumas ir judrumas atvedė į dar neregėtus atradimus – ji tapo archeologe ir galiausiai pažvelgė, kas slypi Klaipėdos gelmėse. Senųjų klaipėdiečių istorijas jai pasakoja stiklo šukės. „Iš butelių darai mokslą“, – aplinkinių reakcijas, kai ėmė tyrinėti stiklą, šypsodamasi prisiminė mokslininkė.

Jonas VALAITIS Egidijaus JANKAUSKO ir Klaipėdos universiteto nuotraukos

42

MOKSLAS

2019 Nr. 3 43

Tačiau mergina jiems įrodė – stiklas, buteliai, šukės gali atskleisti ne tik tais laikais gyvenusių žmonių buitį ar kasdienybę, tačiau tiek prekybinius ryšius, sociokultūrinį gyvenimą, etiketą, manieras, medicinos lygį. „Istorijos mokykloje moko nuo 5-os klasės. Prisipažinsiu – nemėgau jos. Manau, čia svarbus ir mokytojų vaidmuo.

9-oje klasėje pradėjo mokyti kitas mokytojas, pritaikęs ir kitą metodiką: motyvavo, skyrė daugiau dėmesio. Nuo 11-os klasės mane itin traukė politologija. Pradėjau galvoti apie istorijos krypties studijas“, – prisiminė ji.

I. Žigeu pasakojo, kad apsilankiusi KU sužinojo, jog čia galima susipažinti ir su povandeninės archeologijos pasauliu.

Tokia studijų galimybė patraukė jos akį, o studijuodama KU šią kryptį ir išbandė, visgi ji nėrė ne į vandens, o į Klaipėdos žemių gelmes. „Atrodė, kad istorija nėra man, nes trūko dinamikos. Mokslą norisi pažinti jį liečiant. Nuo pirmo kurso įsitraukiau į archeologinius kasinėjimus. Dirbdama Tiltų gatvėje radau pirmąją „Riomerio“ taurelę – didelę retenybę Klaipėdoje. Taurelė siekia XVI-XVII amžių.Tai puošni taurė, skirta baltajam vynui. Ji mane sužavėjo.

Archeologė Ieva Masiulienė, kuri tuo metu ir vadovavo tyrimams, pasiūlė tyrinėti stiklą“, – pasakojo ji.

44

Ar ši taurė buvo vienas įspūdingiausių radinių, kuriuos pavyko aptikti? Papasakokite apie radinius, kurie jums itin įsiminė.

Ko gero, ši taurė ir atvedė mane į archeologiją, tačiau ji nebuvo įdomiausias radinys, nors kiekvienas daiktas savotiškai įdomus. Esu kasinėjusi Šv. Jono XVII a. bažnyčios teritoriją Turgaus g. 2006 m. Šiems tyrimams vadovavo archeologas Gintautas Zabiela, vėliau tapęs ir mano magistrinio bei disertacijos darbo vadovu.

Tuo metu man didžiausią įspūdį paliko žmonių kapai, jų palaikai, įkapės. Iš pradžių aš negalėdavau prisiliesti net prie gyvūnų kaulų, o čia – žmonių palaikai!

Kapas po kapo ir emocijos slūgsta, pripranti prie to. Čia mirusieji buvo laidojami labai tankiai, vienas šalia kito ir vienas ant kito, dažnai apardant kitus kapus. Nors kapai daugiausia būdavo be įkapių, visgi pasitaikydavo radinių – keletas žiedų, adatų, vaškinė žmogaus figūrėlė. Ten buvo palaidoti pasiturintys

miestiečiai. Prisiliesti prie XVI-XVII amžiaus žmonių kaulų paprastam žmogui skamba net šiek tiek makabriškai – mums, archeologams, tai svarbus praeities tyrimo šaltinis.

Ką archeologai daro, kai atidengia kapą?

Atidengus griautinį kapą palaikai yra užfiksuojami, tada atsargiai išimami, tiriami ne tik archeologų, bet ir antropologų, o atlikus tyrimus perlaidojami.

Tyrimų metu nustatomas žmogaus amžius, ūgis, galimai persirgtos ligos.

Akivaizdu, jog XVI-XVII a. klaipėdiečiai kiek skyrėsi nuo mūsų.

O kokie jie buvo?

Pirmiausia jų gyvenimo trukmė – daug trumpesnė, kita vertus, ištyrus Šv. Jono bažnyčioje rastus kaulus paaiškėjo, kad šie žmonės gyveno palyginti gerai, traumų ar persirgtų ligų turėjo mažai.

 Indrės Žigeu pavardė neseniai nuskambėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuojamame disertacijos konkurse. Jos disertacija „Stiklo dirbiniai ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje XVI–XIX a. Baltijos jūros regiono kontekste“ pateko tarp 11 geriausių visoje šalyje. To pasiekti prireikė net 10-ies metų nuoseklaus darbo!

MOKSLAS

Klaipėdos archeologiniuose sluoksniuose rasti prabangą rodantys stikliniai artefaktai rodo, kad svarbus buvo ne tik vartojamas produktas, bet ir pats procesas.

Istoriją ir archeologiją baigėte 2009 metais. Nuo to laiko esate atlikusi nemažai tyrimų apie stiklą, parengusi publikacijų apie stiklinius butelius. Galima sakyti, kad stiklas – tai jūsų pagrindinė tyrimo dalis.

Kiekvienas archeologas pasirenka savo kryptį, mes pasirinkę daiktus kalbame apie istorijos procesus. Tam archeologai turi tuos žmogaus naudotus daiktus gerai perprasti.

Išties tyrinėjau stiklinius butelius.

2008 metais parašiau kursinį darbą apie juos. Žvejų gatvėje vyko vieno objekto tyrimai. Rasta ūkinė dėžė, pilna stiklo šukių. Suskaičiavau iki 200 vienetų. O kas čia buvo? Kieno tai inventorius? Ėmiau aiškintis.

Iš savo kolegų sulaukiau pasakymų, kad iš „butelių darau mokslą“. Bet man tai buvo iššūkis.

Rašydama bakalauro darbą jau norėjau rašyti bendrai apie stiklą. Tačiau suvokiau, jog perprasti stiklinių butelių naudojimo kontekstą iš 200 fragmentų taip ir nepavyko.

Taigi, ėmiau tyrinėti viso senamiesčio butelius bakalauro darbe, vėliau, rašydama magistro darbą, ėmiausi analizuoti ir visos senosios Klaipėdos su istoriniais priemiesčiais stiklinius butelius.

Galiausiai įstojau į doktorantūrą. Stiklo tyrimai sparčiai vystėsi. Šiuo metu šie atradimai laikomi naujais Lietuvoje. Mūsų šalyje stiklas nebuvo iki šiol tyrinėtas labai plačiai, nors tokių tyrimų esti užsienyje.

Ką stiklas gali pasakyti apie klaipėdiečius?

Kaip ir visi daiktai, stiklas yra tik priemonė pažinti žmogų. Stikliniai radiniai atgula muziejų fonduose, o archeologas nepažintus radinius turi susidėlioti į tam tikras „lentynėles“: štai čia stiklas, kuris turėtų būti datuojamas XVI amžiumi, o

čia – XVII amžiaus stiklo dirbinys. Jei dar pritaikai tinkamą metodiką, supranti, ar tai buvo pirmos ar antros amžiaus pusės stiklas. Tai daroma žvelgiant, kokios stiklinio dirbinio ar jo elementų, pavyzdžiui, taurės kojelės ar butelio kaklelio, formos.

Taip pat atsižvelgiama, kokiame žemės sluoksnyje rastas stiklas. Pavyzdžiui, randame keramikos šukę, ant kurios parašyta „1777“. Galima daryti prielaidą, kad ir stiklo

2019 Nr. 3 45

MOKSLAS dirbinys, rastas tame pačiame kontekste, bus panašaus laikotarpio.

Tyrinėdama butelius neretai galiu pasakyti, kelinto dešimtmečio jie yra, tai labai padeda datuojant ir kitus tame pačiame sluoksnyje esančius artefaktus.

Grupuodama stiklinius artefaktus aš apėmiau keletą skirtingų temų apie senuosius klaipėdiečius, gyvenusius nuo XVI iki XIX amžiaus. Viena jų – prekyba. Stiklo pagausėjimas XVII a. antrojoje pusėje sutampa su prekybos pačioje Klaipėdoje pagyvėjimu.

Tuo metu populiariausios importo prekės buvo audiniai, tabakas, druska ir vynas.

Intensyvesnis bendravimas su užsienio svečiais nešė ne tik ekonominę naudą pačiam miestui, bet kartu kūrėsi nauji socialiniai sluoksniai, kuriems buvo reikalingos ir atitinkamos priemonės savo padėčiai pagrįsti. Klaipėdos archeologiniuose sluoksniuose rasti prabangą rodantys stikliniai artefaktai rodo, kad svarbus buvo ne tik vartojamas produktas, bet ir pats procesas.

Klaipėdos miestiečiai buvo išsilavinę žmonės, žinojo, iš kokios taurės kokį gėrimą reikia gerti ir mažai šiuo atžvilgiu nusileido Vakarų Europai. Didžiausią įtaką stiklo kultūros plėtrai Klaipėdoje XVI–XVII a. darė Šiaurės Vokietijos ir Nyderlandų miestai, o XVIII-XIX a. Klaipėdą stiklu aprūpindavo

46

Šiaurės Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Skandinavijos šalių miestai.

Minėjote, kad archeologiją esate susiejusi ir su medicina?

Dabartinėje Didžiojoje Vandens gatvėje tekėjo upė – buvo Dangės šaka. Ji vis buvo užpilama šiukšlėmis. XVIII a. vaga buvo visiškai užpilta. Toje vietoje atlikę tyrimus archeologai aptiko daug radinių, tarp jų – ir stiklinių dirbinių šukių, datuojamų XVII a. antrąja puse. Iš tų stiklinių artefaktų didelę dalį sudarė medicininės paskirties stikliniai buteliukai, distiliavimo aparatai, retortos.

Ištyrusi šiuos artefaktus išsiaiškinau, jog visa tai buvo naudojama alchemiko-vaistininko laboratorijoje. Joje galimai buvo gaminami vaistiniai preparatai: aliejai, esencijos ar tepalai, įvairūs distiliatai. Šioje vietoje rasta medžiagų distiliavimo įranga mažai skyrėsi nuo kituose Baltijos jūros regiono miestuose tuo metu naudotų indų. Įdomu ir tai, jog šios vaistinės-laboratorijos veikla buvo daugiasluoksnė, pardavinėti ne tik vaistai, bet ir alkoholiniai gėrimai, kurių buvo galima paragauti vietoje. Alkoholiniai gėrimai dažnai buvo naudojami buityje, taip pat ir sveikatinimui, tuo metu gruntinis vanduo nebuvęs švarus, tad fermentuoti ar

Kapas po kapo ir emocijos slūgsta, pripranti prie to.

distiliuoti gėrimai buvo naudojami ne tik dėl linksmybių, bet ir dėl žarnyno.

Ar Klaipėdoje buvo gaminamas stiklas?

Nors Klaipėda ir negamino stiklo dirbinių, čia niekada nebuvo jokios stiklo manufaktūros, bet Klaipėdoje veikė potašo, kuris buvo viena iš stiklo sudėtinių dalių, fabrikas. Potašas – tai medžio pelenai.

Juos Klaipėda parduodavo šalims, kurios gamindavo stiklą. Galima sakyti, buvo mainai, taigi, nors Klaipėda stiklo ir negamino, ji tikrai prisidėjo prie jo gamybos Vakarų Europoje.

Ryškios spalvos – ne tik vaikų kambariuose!

Roletų, žaliuzių, markizių ir tinklelių nuo vabzdžių gamintoja DEXTERA skelbia 2020 metų interjero tendencijas ir kviečia atsinaujinti!

Ryškiausiai šiuo metu dominuoja 70-80 metų laikmetis ir jam būdingos spalvos, griežtos, lakoniškos linijos, dėmesys detalėms, augmenijai. Tarsi sugrįžtama į praeitą laikmetį įvedant šiuolaikinius sprendimus ir būtinai – patogumą.

Kalbant apie patogumą, DEXTERA specializuojasi būtent šioje srityje, gamindama produktus taip, kad jie būtų patogūs ir ilgaamžiški. Tokie yra ir diena-naktis dvigubo audinio roletai, atliekantys dvigubą funkciją – tarnauja kaip dieninis ir naktinis lango uždengimas, apsaugantis jūsų privatumą, uždengiantis ir nuo saulės, ir nuo smalsių kaimyno akių. Šie roletai puikiai atrodo interjere, papildo jį lengvai pritaikomomis spalvomis.

Jau kurį laiką interjeruose dominavusi labai populiari pilka spalva vis dar išlieka madinga, gal todėl, kad ji labai artima lietuvio širdžiai, o gal todėl, kad labai lengvai pritaikoma.

Labai gražu ir vėlgi labai madinga, kad pilkas kambarys turėtų kažkokį ryškų, dominuojantį akcentą, o gal ir ne vieną, pvz: citrinų spalvos horizontalūs diena-naktis roletai ant lango ir citrinmedis arba citrinų spalvos sofa.

Norintiems pačių naujausių tendencijų rekomenduojame pasirinkite mėlynos ar žalios spalvos tonus derinant ir maišant juos su medžiu, pintais krepšiais ir plačialapiais žaliais augalais.

Klaidinga manyti, kad ryškios spalvos tinka tik vaikų kambariuose, juolab kai europinės intrerjerų mugės siūlo įspūdingą spalvų žaismą ir gražius ryškių spalvų derinius interjeruose. Todėl ir mes išdrįskim gyventi drąsiai ir spalvingai ne tik svajonėse, bet ir realybėje, kurkime savo namus tokius, į kuriuos norisi ir visada gera grįžti, nes mūsų kūrybiškumas prasideda būtent čia – mūsų namuose!

Pavyzdžiui, modernią, šiuolaikišką virtuvę galima papuošti DEXTEROS raudonos spalvos diena-naktis roletais ir papildyti namus raudonos spalvos akcentais, kurie sušildytų erdvę.

DEXTEROS dizainerė Ineta Šidlauskienė pataria: „Nors lietuviai mėgsta sienas dažyti pietietiškos saulės spalva, tačiau geltonos atspalvių padauginti nereikėtų.

Jei renkatės geltoną arba ochros (gelsvai rusvą) sienų spalvą, tuomet grindis darykite tamsesnes rudas, o baltus langų rėmus papuoškite mėlynos spalvos diena-naktis roletais, kurie pagyvins saulės nutviekstą kambarį malonia vėsuma.

„Visais laikais neišeinantys iš mados yra neutralūs ir lengviausiai derinami žemės atspalviai – nuo šviesiausios baltos iki tamsiausios rudos. Šiai kategorijai priskiriami ir visi pilki tonai, todėl DEXTERA savo asortimentą papildė kanapėtais smėlio ir rusvais tonais bei vienspalviais žemės spalvų diena-naktis dvigubo audinio roletiniais audiniais. Derinkite šaltus tonus su šiltais, tamsius atspalvius su šviesiais išlaikydami harmoniją. O jei bijote suklysti, galite pasinaudoti www.dextera.lt svetainėje teikiama nemokama virtualia interjero dizainerės konsultacija.

DEXTERA kviečia atsinaujinti ir užsukti į artimiausią saloną, kuriame rasite daug naujų audinių ir daugybę nuolaidų 2019 metų roletų ir žaliuzių kolekcijoms.

2019 Nr. 3 47

JAUNIMAS

Edvino VAITKAUS nuotr.

48

„Vlogeriai

moka bendrauti ir be telefono“ J

ai tik 20, o jau gali pasigirti „Instagrame“ turinti per 60 tūkstančių sekėjų, gatvėje ją graibsto mažieji gerbėjai ir prašo kartu nusifotografuoti. Klaipėdietė Deimantė Vaičiūtė, labiau žinoma Dejmuko slapyvardžiu, atvira – ji visada norėjo dėmesio.

Edita GUDAVIČĖ Turintieji vaikų žino, kad jaunajai kartai dabar egzistuoja kiek kitokios žvaigždės. Prieš kelis dešimtmečius tokio titulo galėjo tikėtis tik talentingas dainininkas, aktorius, rašytojas ar televizijos laidų vedėjas, o dabar ne ką mažiau blizga socialinių tinklų žvaigždutės. Regis, jos nieko tokio nedaro – tiesiog nufilmuoja, ką valgė, kur keliavo, kaip šukuojasi ir... tai tampa be galo įdomu kelioms dešimtims tūkstančių žmonių. „Jei atvirai, aš iki šiol neturiu atsakymo, kodėl esu įdomi savo sekėjams“, – atvira Deimantė.

Kiek jums buvo metų, kai „YouTube“ kanale paskelbėte pirmąjį savo vaizdo įrašą?

Prieš 3 metus, kai man buvo 17-a, buvo populiaru „Feisbuke“ daryti tiesiogines transliacijas. Pabandžiau ir aš – sulaukiau palankaus įvertinimo. Kai kurie užsiminė, kad galėčiau ir „YouTube“ ką nors paskelbti.

Jei teisingai pamenu, pirmasis mano vaizdo įrašas buvo apie tai, kaip darau makiažą.

Vien po jo atsirado 700 prenumeratorių, o peržiūrų buvo dar daugiau, tad tęsiau toliau. Per kelis mėnesius susirinko keli tūkstančiai prenumeratorių, paskui dešimt, dvidešimt tūkstančių, o dabar jau turiu 44 tūkstančius, „Instagrame“ sekėjų dar daugiau – per 60 tūkstančių.

2019 Nr. 3 49

JAUNIMAS Koks jausmas užplūdo?

Iš pradžių buvo labai keista, kai suvokiau, kad gatvėje mane atpažįsta. Gal jau po pusmečio vaikai pribėgdavo, apsikabindavo, prašydavo autografo arba kartu nusifotografuoti. Žinoma, dažniausiai – tai 12-13 metų mergaitės.

Gatvėje pasijaučiate tarsi pasaulinio garso žvaigždė?

Tikrai labai daug kas atpažįsta, todėl niekada neleidžiu sau bet kaip atrodyti.

O suvokiate, kad tai yra ir nemaža atsakomybė, kai kone kiekvieną veiksmą ar žodį seka vaikai?

muoju, kitą montuoju. Būna ir taip, kad vienam filmukui medžiagą filmuoju visą savaitę. Paprastai stengiuosi kas savaitę įkelti bent vieną vaizdo įrašą.

Kaip būnant moksleive, kai artėja abitūros egzaminai, reikėjo rasti laiko ir šiam pomėgiui?

Neslėpsiu, mokslai dėl to nukentėjo.

Gana greitai įvairios įmonės mane pradėjo kviesti į vakarėlius reklamuoti jų produktų, tad dažnai tekdavo važiuoti ir į Vilnių.

Dar būdama moksleive iš šio pomėgio pradėjote uždirbti?

Pirmaisiais metais tikrai jokių pasiūlymų nebuvo, bet kai jau buvau dvyliktokė, atsirado pirmieji užsakymai ir kasmet jų daugėjo. Beje, ir vaizdo kamerą nusipirkau iš pačios uždirbtų pinigų. Tiesa, nemanau, kad iš to galėčiau pragyventi, tad dabar jau antri metai studijuoju Socialinių mokslų kolegijoje kūrybos ir pramogų industriją.

Juk niekas negali pasakyti, kiek ilgai tęsis vlogerės karjera, reikia turėti ir atsarginį variantą – profesiją.

Vyresnės kartos atstovams sunku suvokti, kaip gali būti įdomu kone kasdien stebėti ekrane, ką kitas žmogus valgo, kaip gyvena. Kaip į tai reagavo tėvai?

Todėl visada ir stengiuosi savo vaizdo įrašuose skleisti kiek galima daugiau optimizmo, motyvuoti kitus nebijoti siekti savo tikslų. Niekada nerodau jokio negatyvo, nesikeikiu, nors, ne paslaptis, kiti vlogeriai ir šitaip elgiasi.

Tol, kol pati nepradėjote filmuoti, kaip ir jūsų gerbėjai, buvote kieno nors uoli sekėja?

Taip, labai mėgau vieną vlogerę. Gyventi taip, kaip ji, ir daryti tokius vaizdo įrašus buvo mano didžiausia svajonė. Ji tiesiog rodydavo, kaip gyvena, kartais įveikdavo kokį nors išbandymą. Man atrodė, kad turėtų būti labai įdomu dalintis savo gyvenimu su kitais. Dabar kitus seku vis mažiau, tačiau vien dėl to, kad nenukopijuočiau idėjų. Labiausiai mėgstu žiūrėti tokius vaizdo filmukus, kurie gražiai sumontuoti.

Ar teisingai suprantu, kad ir tokiuose socialinių tinklų vaizdo įrašuose siekiama vis geresnės kokybės?

Paauglys, tiesiog pakalbėjęs keletą sakinių prieš kamerą, kaip gyvena, mažai ką sudomins?

Bet tam juk reikia skirti nemažai laiko.

Vienam vaizdo įrašui sukurti prireikia mažiausiai dviejų dienų. Vieną dieną fil-

50

Armino CICĖNO nuotr.

Tai tikrai nebeveikia. Reikia ir montavimo, ir muzikos, ir dar kitų svarbių dalykų, kad žmonės vaizdo įrašą žiūrėtų. Aš niekada neplatinau nemontuotų vaizdo įrašų.

Man pasisekė, nes jie mane labai palaikė ir padėjo. Žinoma, iš pradžių tėvams atrodė šiek tiek keistas toks užsiėmimas, bet aš juos vis supažindindavau su naujovėmis ir labai greitai jie tapo mano sąjungininkais.

Ko gero, dar labiau palaikė draugai?

Atvirkščiai. Praradau labai daug draugų. Ir mokykloje sulaukdavau daug kritikos iš mokytojų, vadovybės. Buvo daug pykčių, net tėvus kviesdavo ir klausdavo, ar jie nežino, kad jų dukra filmuojasi, ir nustebdavo, kad tėvai mane palaiko.

Vaikams ir jauniems žmonėms dažnai atrodo, kad vlogerių gyvenimas tarsi rožėmis klotas – visi jais tik žavisi ir garbina.

Deja, tikrai nėra viskas tik labai gražu.

Nėra taip, kad visi džiaugiasi tavimi ir ploja. Ypač Lietuvoje. Visi žinome, kad lietuviai greičiau linkę pakritikuoti nei pagirti, tad ir aš kritikos ir nemalonių komentarų sulaukiu labai daug. Iš pradžių labai jaut­ riai reaguodavau, bet ilgainiui supratau, kad beveik visi neigiami komentarai nėra konstruktyvūs. Tai daugiau pasikandžiojimai, tad ištrinu ir tiek.

Įdomu, kokio turinio vaizdo įrašus jūs dažniausiai pasiūlote savo sekėjams?

Dažniausiai filmuoju, kokia yra mano diena, keliones, dalyvauju įvairiuose populiariuose iššūkiuose. Buvau pradėjusi kurti laidas, bet tam reikia daug darbo, nes reikia surasti pašnekovą, sugalvoti klausimus, scenarijų, be to, reikia nebijoti bendrauti su žmogumi. Juk tiesiog kalbėti vienam prieš kamerą daug drąsiau.

Niekas negali pasakyti, kiek ilgai tęsis vlogerės karjera, reikia turėti ir atsarginį variantą – profesiją.

Mėgstate, kai rezultatui pasiekti nereikia įdėti daug pastangų?

Taip, nemėgstu, kai reikia daug dirbti.

Jau padarėte analizę, ką labiausiai žiūri gerbėjai?

Jaunimas labiausiai mėgsta iššūkius, pavyzdžiui, „Suvalgyk tiek ir tiek mėsainių“, ar „Užversk ant savęs kibirą ledukų“.

Ir ko aš tik nedariau... O vienas žiūrimiausių vaizdo įrašų buvo kartu su draugu Edvinu Vaitkumi sukurta laidos „Teleloto“ parodija. Šis įrašas buvo peržiūrėtas per 100 tūkst. kartų.

Galima sakyti, kad jaunimas dabar gyvena auksiniais laikais. Anksčiau tam, kad kiti į tave žiūrėtų dešimtys tūkstančių gerbėjų, mažų mažiausiai reikėjo patekti į televiziją...

Manau, kad labai gerai, jog jaunimas dabar turi visai kitas galimybes. Juk tai skatina ir jų kūrybiškumą, jie gali atsiskleisti, kurti idėjas. Socialiniai tinklai tikrai nėra tuščias dalykas, kaip kartais bandoma pateikti.

Ar turite planą, kas bus toliau?

Neįsivaizduoju. Spėju, kad baigus studijas Klaipėdoje man nebus ką veikti, manau, reikės vykti į Vilnių. Mane traukia televizija ir radijas.

Užsiminėte, kad visgi nutinka ir taip, kad nuo viso to pavargstate.

Kaip ilsitės?

Tiesiog dedu į šalį telefoną, susitinku su draugais, važiuoju į kurį nors pramogų parką. O kai labai pavargstu – keliauju į užsienį.

Atsiprašau už keistą klausimą – ar vlogeriai nepraranda įgūdžių tiesiog gyvai bendrauti su žmonėmis?

Man taip neatsitiko. Tikrai nėra taip, kad gyvai bendraudama su draugėmis aš nuolat maigyčiau telefono ekraną, kaip daugelis galėtų įsivaizduoti. Vlogeriai moka bendrauti ir be telefono. Galiu valandų valandas su draugais kalbėtis ir be telefono – jis man dabar daugiau asocijuojasi su darbu (nusijuokia).

Asmeninio albumo nuotr.

2019 Nr. 3 51

Gamtosaugos aktyvistė:

„Mūsų planetai nereikia tobulų žmonių“ 16 -metė Milda Matulevičiūtė – viena iš visame pasaulyje vykstančio jos bendraamžės Gretos Thunberg įkvėpto judėjimo „Fridays for Future“ aktyvisčių. Mergina ragina mažinti gamtos užterštumą ir Klaipėdoje rengia šimtus jaunuolių suburiančias eisenas. Ji įsitikinusi – nereikia būti tobulu žmogumi, jei nori išgelbėti planetą nuo pražūties. Tačiau keli žingsniai gali išgelbėti ne tik pasaulį, bet ir patį žmogų: šis taps sveikesnis ir laimingesnis. Tad ką pataria Milda?

Jonas VALAITIS Egidijaus JANKAUSKO nuotraukos

a sos Mityalgb mė y ti mažiau

v aisto.

Stenkitės s kilmės m o s ė n li a g u a ko m p a n ij ir daugiau g in a nč io s u a s u li n k a i. li u v Gy o v e ik į a p p ą k iš in alauja d a ro m il ž mėsai reik s a im in g ergijos Gyvulių au maisto, en , tų lo p s ė eta didelių žem panijos išm m o k s io Š os ir vandens. es dioksido nei vis li g n to Be , d aug iau a priemonės. tys o rt o sp n a a pasaulio tr įpročius, p o valg ymo v sa ę it e k a p ingesni. tapsite laim

52

Mada

Transportas Pirmenybę teikite viešajam transportui. Taip pat kelionės dviračiais, paspirtukais gali tapti visai maloniu atradimu.

Stenkitės daugiau vaikščioti pėsčiomis.

Taip mažinsime išmetamų dujų kiekį, nes tiesiog neliks transporto, kuris jas skleis. Be to, išspręsime ir kamščių mieste problemą.

Greitos ios mado s ko mp an ijo s ter šia vandenį chemikalais ir did ina tekstilės švaistymą. Greitosios mados firmų pavadinimus galite lengvai rasti intern ete. Rinkitės lėtąją madą. Tai dažniausiai ran kų darbo drabužiai, kurie buvo pasiūti naudojant aplinkai draug iškas priemones.

Taip pat rinkitės padė vė tų dra bu žių pa rdu otuve s, ku rio s tapo labai populiarios ir mano bendraamžių būryje.

JAUNIMAS

as Švietiom s, dyti žmonėm

– par Svarbiausia dimų įg yven krizės spren in al D s. kad klimato u b yvybiškai svar , te tė ai sk dinimas yra g per acija, kurią s, u lm fi kitės inform e k it rnete, žiūrė i rado te inte ik k e is d a m T s. a it a sk a p į a te ik it e mato krizės e suprasti kli save galėsim stis. pavojus ir kei

Daiktas – ne vienam kartui Stenkitės tausoti resursus. Pavyzdžiui, galite naudoti kitą prirašyto lapo pusę, rašyti perdirbtais rašikliais, naudoti kosmetiką, kurios tuščią pakuotę galima nunešti į parduotuvę ir vėl ją pripildyti produktu (tokių firmų Lietuvoje yra daug), turėti su savimi tarą kavai, jei norėsite ją pasiimti išsinešti.

Visi šie pokyčiai prisideda prie išteklių ir aplinkos tausojimo.

2019 Nr. 3 53

JAUNIMAS

cc16-metės Milda Matulevičiū-

tė ir Skaistė Svajonė Jazilionytė šią vasarą Klaipėdoje surengtame „Fridays for Future“ pikete aiškino, kad jų tikslas – atkreipti valdžios dėmesį į gamtos užterštumą.

Vienybė saugos reng i-

ko Daly vaukite aplin ys Pu e. ikus pavyzd niuose savo miest a ki re“. Judėjimas sie – „Fridays for Futu leob imato krizės pr atkreipti dėmesį į kl esį vykstantys promą. Kiekvieną mėn . us imtis priemonių testai verčia politik ta ks s for Future“ vy Šiuo metu „Friday ir Vilniuje.

Klaipėdoje, Kaune

Medžiai

Sodinkite medžius. Kad gamintų degu onį, jie naudoja anglies dioksidą. Deja, šiuo metu anglies dioksido kiekis yra didesnis, nei spėja suvartoti medžiai. Norėdami sumažin ti anglies dioksido kiekį privalome sodinti kuo daugiau medžių. Taip mažės šiltnamio efek tas, gali nustoti kilti vidutinė metų temperatūra .

Medžių sodinimas yra sunkus darbas.

Tačiau pats paprasčiausias būdas, norint prisidėti prie jų sodinimo – aukoti pinigus gam tosaugos organizacijoms, kurios tai atlieka.

54

Rūšiavim

as

Rūšiavimas – būtinas d š iu k š li ų d alykas, tači ė ž ę ri n k it au ė s k a ip p a žingsnį, jei s k u ti n į produkto iš ties neįma panaudoti k noma itaip.

P. S. Tapti ž aliuoju yra Ta č ia u m ū be galo sun s ų p la n e ta ku. i n e re ik ia žmonių. Ž to b u lų emė trok št a b esisten g yventojų, g iančių kurie daro v iską dėl jos g net jei ir ne erovės, tobulai.

ccŠiais metais surengtuose

keliuose piketuose į Klaipėdos gat­ves išėjo per 150 jaunuolių.

NAUJIENAS KURIAME K AR TU

Tel. (8 46) 411 296 | El. p. reklama@ve.lt | www.ve.lt 2019 Nr. 3 55

„Nesistenkite tapti kieno nors klonu“

56

GROŽIS

„Š

iais eksperimentais aš tik noriu parodyti makiažo ir grimo galimybes. Tačiau tikrai neskatinu moterų ir merginų stengtis tapti panašioms į žvaigždes. Atvirkščiai – visada akcentuoju, kad reikia kaip tik pabrėžti savo individualius bruožus, o ne tapti kieno nors klonu“, – sako žinoma makiažo meistrė klaipėdietė Olesia Žuravliova, šiemet savo sekėjus stebinanti įdomiomis transformacijomis.

Edita GUDAVIČĖ

Pasitelkdama makiažo žinias Olesia jau persikūnijo į kelias pasaulio žvaigždes, o transformuotis į garsių filmų personažus prireikė ir grimo. Tokie makiažo meistrės iššūkiai viešojoje erdvėje sulaukė daugybės komplimentų ir siūlymų, į ką dar galėtų įsikūnyti žavioji klaipėdietė. „Kaip viskas prasidėjo? Tiesiog labai dažnai girdėdavau užuominų, kad esu panaši į Lady Gagą. O ypač po to, kai ekranuose pasirodė filmas su ja „Taip gimė žvaigždė“. Todėl ir sugalvojau pabandyti naudodama tik makiažo priemones sukurti kiek galima panašesnį veidą į Lady Gagos.

Iššūkis pavyko, nes vos tik paskelbiau nuotraukas socialinėje erdvėje, jos kaipmat sulaukė daugybės paspaudimų „patinka“, komentarų, projektu susidomėjo ir žiniasklaidos priemonės“, – prieš keletą mėnesių užgimusio projekto istoriją prisiminė O. Žuravliova.

Makiažo meistrė pasakojo, kad transformuotis į Lady Gagą jai nebuvo labai sunku, mat iš tiesų kai kurie veido bruožai

yra panašūs. O panaudojus itin stipriai veido bruožus keičiančią kreminio kontūravimo techniką, pavyko pasiekti norimą rezultatą. „Net ir pačiai buvo keista matyti save veidrodyje, kaip iš tiesų supanašėjau su šia žvaigžde“, – šypsojosi O. Žuravliova, atkūrusi 2018-ųjų „Grammy“ apdovanojimų Lady Gagos įvaizdį.

Po itin sėkmingo pirmojo bandymo moteris socialinėje erdvėje pasiteiravo savo sekėjų, į ką dar reikėtų persikūnyti.

Tad per keletą pastarųjų mėnesių ji jau transformavosi į filmo „Karibų piratai“ personažą Jack'ą Sparrow, atlikėją Jennifer Lopez, Kim Kardashian, paskutinis bandymas – charizmatiškojo Merlino Mansono įvaizdžio kūrimas.

Makiažo meistrė pripažįsta, kad persikūnyti į vyrą kur kas sunkiau. „Neslėpsiu, kai transformavausi į Jack'ą Sparrow, žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir matyti vyrą nebuvo itin malonu. Tikriausiai natūralu, juk moteris

cc„Kim Kardashian ir mano veido bruožai visai kitokie. Labai skiriasi akių forma, nes mano apvalios, o jos – migdolo formos, tad pasitelkiant makiažą teko labai siaurinti ir „ištempti“ akių formą. Tai labai keista, nes dažniausiai atliekant makiažą kaip tik stengiamės akis padidinti“, – pasakojo Olesia Žuravliova.

2019 Nr. 3 57

cc„Lady Gagos žandikaulis siauras, o mano labai cc„Jennifer Lopez man labai graži moteris, buvo smagu platus, tad naudojant makiažą pavyko jį susiaurinti.

Taip pat visiškai kitokia antakių, lūpų forma. Tik akių forma gana panaši“, – pasakojo savo makiažu 2018ųjų „Grammy“ apdovanojimų Lady Gagos įvaizdį atkūrusi vizažistė.

nori matyti save gražią. Bet, ko gero, dar sunkiau persikūnyti į personažą emociškai. Reikia įdėti nemažai pastangų bandant perteikti tą pačią nuotaiką, žvilgsnį“, – pasakojo makiažo meistrė.

Be to, kuriant vyro įvaizdį gali tekti pasirūpinti, kur paslėpti ilgus ir vešlius plaukus. „Kurdama Merlino Mansono įvaizdį pirmą kartą pabandžiau kurti plikės vaizdą. Tam naudojamos tam tikros kaukės. Būsiu

pabandyti atkurti jos veido bruožus. Tačiau net ir identiškai atkartotas makiažas, dar nereiškia, kad supanašėsi su žvaigžde, tad, pasinaudojus makiažo gudrybėmis, tenka keisti savo veido bruožus. Ne ką mažiau svarbu yra poza, apšvietimas ir nuotraukai pasirinktas kampas“, – atviravo makiažo meistrė

Neslėpkime, kad dažnai žvaigždžių nuotraukos – dar ir fotošopo rezultatas.

Seniausia šokolado parduotuvė Klaipėdoje

RANKŲ DARBO ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI, ŠOKOLADO FONDIU, KOKTEILIAI IR VALGOMIEJI LEDAI SU KARŠTU ŠOKOLADU

J.KAROSO G. 9, KLAIPĖDA INFORMACIJA, UŽSAKYMAI: 8 618 77199, 8 611 25101 PARDUOTUVĖ DIRBA 58 I-V NUO 9 IKI 18 VAL.

VEIDAI atvira: paslėpti savo plaukus ir pavaizduoti plikę – nelengva užduotis, nes kaukė pagaminta iš labai plonytės medžiagos, bet susidorojau ir su ja“, – rezultatu džiaugėsi O. Žuravliova.

Beje, jos atliekamų iššūkių esmė – persikūnyti į žvaigždę ar personažą iš pirmo karto, be jokių išankstinių treniruočių. „Žinoma, jei tuos pačius įvaizdžius bandyčiau kurti antrą, trečią kartą – pavyktų kur kas tobuliau“, – įsitikinusi klaipėdietė.

Transformacijoms tenka skirti gerą pusdienį, o kartais ir visą dieną. Patį makiažą galima atlikti ir per valandą pusantros, bet dar vyksta filmavimai, fotosesijos. Be to, reikia rasti ir kuo panašesnių drabužių, perukų... „Prireikia nemažai laiko, kol po fotosesijos viską nuplaunu.

Pavyzdžiui, kai transformavausi į Lady Gagą, plaukus purškiau baltais dažais, tad kol juos išploviau, patikėkite buvo ką veikti“, – kvatojo O. Žuravliova.

Makiažo meistrė pasakojo, kad kiekvienas naudodamas makiažo priemones gali save pakeisti tiek į gerą, tiek į blogą pusę. „Makiažo galia tikrai labai stipri, tad ją reikia naudoti labai protingai“, – sako O. Žuravliova.

Tokius išbandymus klaipėdietė įveikia kas mėnesį. Pasiteiravus, kokio naujo įvaizdžio gerbėjams laukti gruodį, O. Žuravliova neslėpė, kad kur kas labiau norėtų kurti kurios nors garsios moters įvaizdį. „Viską sprendžia mano socialinių tinklų sekėjai. Jie nusprendžia, kurį iššūkį man priimti. Pastebėjau, kad dabar išsiskyrė dvi stovyklos: vieni labiau nori matyti, kaip tik makiažo priemonėmis atkartojamas žvaigždžių įvaizdis, o kiti pirmenybę teikia grimui ir prašo persikūnyti į Avatarą arba Meryl Streep sukurtą personažę Cruella De Vil filme „101 dalmantinas“, – sakė O. Žuravliova.

cc„Skaičiavau, kiek kainuotų pasidaryti tokį Merlino

Mansono įvaizdį, jei visai neturėčiau rėmėjų, – 260 eurų. Tad kai manęs klausia, ar galėčiau kuriai nors šventei paversti vienu ar kitu personažu, pirmiausia norisi pasiteirauti, ar tikrai žmogus gali tam skirti nemenką pinigų sumą. Be to, aš nedirbu grimuotoja, tai tik mano laisvalaikio užsiėmimas“, – sako vizažistė.

ccKuriant Jack'o Sparrow veidą teko naudoti grimą, mažinti akis, siaurinti nosį. Pritaikyti ir patobulinti peruką Olesiai Žuravliovai padėjo mama. „Naudojant grimą kur kas lengviau kontūruoti veidą nei vien makiažo priemonėmis, bet reikia daugiau žinių ir priemonių“, – neslėpė Olesia Žuravliova.

2019 Nr. 3 59

Jokia dargana nenustelbs moteriškumo „P

rie jūros gyvenančioms moterims žiemą kailinių retai prireikia. Kur kas dažniau – neperšlampamo palto“, – iš patirties sako klaipėdietė dizainerė Ingrida Railienė.

Edita GUDAVIČĖ Cveti ZABIELA nuotraukos

Darganos, šlapdriba – taip pažįstama prie jūros gyvenančioms dailiosios lyties atstovėms. Tačiau ir tomis dienomis norisi atrodyti gražiai ir moteriškai. „Kad klaipėdietės mėgsta puoštis ir turi gerą skonį – kalbama seniai. Tiesa, dabar tenka apgailestauti, kad kone visos gražuolės

važinėja automobiliais, tad retai pamatysi efektingai atrodančią moterį, einančią šaligatviu. Tačiau būna labai malonu kur nors senamiestyje pamatyti išdidžiai žingsniuojančią savo klientę. Man irgi malonu, kad mano kurtus drabužius mato kiti“, – neslėpė I. Railienė.

ccEsant darganotiems, vėjuotiems pajūrio orams visada gelbsti paltas su gobtuvu.

60

GROŽIS

Dizainerė svarstė, kad Klaipėdoje gyvenančioms damoms ne tik rudenį, bet ir žiemą tiesiog būtina turėti iš neperšlampamos medžiagos siūtą paltą. Tinkamai pasiūtas toks drabužis ne tik šildo darganotą dieną, bet ir gali padėti atskleisti moteriškumą. „Viskas priklauso nuo detalių ir palto silueto“, – sako dizainerė, moterims šį sezoną siūlanti rinktis įliemenuotus paltus. Švarios linijos, neperkrauta detalėmis, skoninga, stilinga ir estetiška – tai pagrindiniai I. Railienės kūrybos potėpiai. „Visada vadovaujuosi gerai žinoma taisykle, kad mažiau yra daugiau. Man labai svarbi estetika visame kame“, – sako drabužių kūrėja.

Be to, I. Railienė kurdama visada svarbiausią dėmesį skiria tam, kad drabužis būtų patogus. „Visi puikiai žinome, kad kur kas šalčiau yra esant šlapdribai nei tuomet, kai spaudžia šaltukas ir iš dangaus ramiai leidžiasi snaigės.

Tad kurdama paltus stengiuosi galvoti labai praktiškai. Pavyzdžiui, vien įsiuvus šilkinį pamušalą dėvėti drabužį kur kas jaukiau ir šilčiau“, – pasakojo dizainerė.

Beje, žiemą ji nerekomenduoja rinktis labai ryškių spalvų, tačiau nereikėtų dėvėti vien pilkos ar juodos spalvos drabužių. „Juk yra daug sodrių spalvų, tinkamų šiam sezonui – mėlyna, smaragdinė, žalia, tamsiai vyšninė...“ – rekomendavo I. Railienė.

Pasiteiravus, iš kur semiasi idėjų, dizainerė neslėpė, kad genialiausios mintys ją aplanko maudantis duše, kai kūnu teka vanduo. „Nežinau, kokia tai sąsaja, bet tekantis vanduo tarsi išlaisvina mintis ir fantaziją“, – atviravo talentingoji dizainerė.

„Galima pajuokauti, kad drabužius kuriu nuo šešerių. Suprantama, pirmieji bandymai buvo skirti lėlėms, bet būdama 14-os jau gebėdavau pasiūti drabužį ne tik sau ar draugėms, bet ir jų mamoms“.

Viktorijos VAIŠVILAITĖSSKIRUTIENĖS makiažas

2019 Nr. 3 61

ccKarališkos tamsiai vyšninės spal-

vos paltas, kurį pati dizainerė praminė „Frozen“ paltu.

62

GROŽIS ccJei lietpaltis plonas,

priderinus aksesuarus jį galima dėvėti ir kaip suknelę.

ccŠiemet ypač madinga ant palto segėti vieną ar net keletą diržų. Ši detalė padeda pabrėžti liemenį.

2019 Nr. 3 63

„Meridiano“ skoniai - ir jūsų šventiniam stalui 64

Neringos ir Vidmanto GIRDVAINIŲ nuotraukos

SKANAUS!

K

laipėdos miesto simbolyje burlaivyje „Meridianas“ veikiančio restorano virtuvės meistrai artėjančioms šventėms pasiūlė keletą puikių receptų, pagal kuriuos pagaminti patiekalai tikrai papuoš šventinį stalą ir pradžiugins prie jo susėdusius šeimos narius, draugus ar artimuosius.

Jau daugiau nei 70-ies metų istoriją skaičiuojantis istorinis burlaivis „Meridianas“ – vienas iš labiausiai atpažįstamų Klaipėdos objektų bei traukos taškų. Tai – vienintelį Lietuvos uostamiestį reprezentuojanti vieta, kur susitinka skonis ir istorija.

Restoranas svečius priima išskirtinėje Klaipėdos jūrinę dvasią atspindinčioje aplinkoje: žemutiniame laivo denyje įrengta pagrindinė 70 vietų restorano salė bei atskira 14 žmonių aptarnauti skirta banketinė salė. Pagrindiniame denyje veikia barasmuziejus, kurį aplankius galima susipažinti su burlaivio istorija bei padegustuoti tikrų jūreiviškų gėrimų.

Restorano „Meridianas“ specifika – europietiška virtuvė su Viduržemio jūros natomis, akcentuojant jūrinį uostamiesčio identitetą. Tiekiami šviežių žuvų, mėsos patiekalai, virtuvė visada turi pasiūlymų vaikams, vegetarams. Restorano vizitine kortele išlieka visus stebinantis šefo komplimentas – kaskart vis kitas, išieškotas gurmaniškas užkandis. Taip pat pagardinti pietus ar vakarienę galima tik vietoje gamintais desertais.

Darbo dienomis, nuo 11 iki 15 val., tiekiami nuostabūs verslo pietūs. Restorane yra galimybė organizuoti įmonių ar privačias šventes, gyvo garso muzikos pasirodymus, konferencijas (su multimedija), pristatymus ir kitus renginius.

Silkės užkandėlė su salierų kremu Rūkytos silkės (apie 350 g) Ant grotelių keptų ir marinuotų artišokų šerdžių (80 g) Jaunų bulvyčių (120 g) Kremui: Saliero gumbo (150 g) Ropinių svogūnų (30 g) Vandens (500 ml) Alyvuogių aliejaus (40 ml) Sviesto (40 g) Garstyčių (20 g) Ciberžolės (2 g) Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Į keptuvę pilame alyvuogių aliejų ir dedame supjaustytus svogūnus, juos pakepiname iki auksinio atspalvio. Pilame vandenį. Tuomet sudedame valytą bei supjaustytą saliero gumbą ir kaitiname jį iki minkštumo. Per sietelį nukošiame turinį ir sutriname trintuve iki vientisos masės. Pagardiname prieskoniais ir sviestu.

Rūkytą silkę išvalome, išimame kaulus ir supjaustome nedideliais gabalėliais.

Patiekiame su virtomis ir apkeptomis jaunomis bulvytėmis, ant grotelių keptomis bei marinuotomis artišokų šerdimis bei salierų kremu.

Iš recepte nurodytų produktų galima pagaminti vieną porciją.

Papuošti užkandį galima ridikėliais arba svogūnų laiškais.

2019 Nr. 3 65

Midijos su šafranu Midijų (600 g) Grietinėlės (80 ml) Svogūnų (80 g) Šafrano (1 g) Petražolių (20 g)

Svogūnų laiškų (10 g) Balto vyno (80 ml) Alyvuogių aliejaus (40 ml) Vandens (40 ml) Druskos

Midijas atrinkti ir nuplauti. Į atskirą indą sudėti šafraną ir užpilti karštu vandeniu. Į keptuvę pilti alyvuogių aliejaus, įkatinti, sudėti smulkiai pjaustytus svogūnus ir lengvai pakepinti. Sudėti midijas, užpilti balto vyno, uždengti ir patroškinti 5 minutes, kol midijos atsivers. Supilti grietinėlę ir vandenį su šafranu, įberti druskos ir dar pakaitinti 3 minutes. Suberti prieskonines žoleles ir patiekti.

Itališkas desertas „Zuccotto“ Desertas „Zuccotto“ yra kilęs iš Italijos meno ir kultūros sostinės Florencijos. Tradiciškai jis gaminamas naudojant moliūgo formos indą (zuccotto itališkai reiškia mažą moliūgą). Manoma, kad skanėsto kūrėjus įkvėpė Florencijos katedros kupolas, o pagal kitą versiją – maža apskrita, iš 4 dalių susiūta kepuraitė, kurią dėvi aukštieji katalikų dvasininkai.

66

Sausainių „Damų piršteliai“ (apie 30 vnt., kiekis priklauso nuo formos ar dubens dydžio) Stiprios kavos arba amareto likerio piršteliams mirkyti (jei valgys ir vaikai – juodosios arbatos) (250 ml) Rikotos sūrio (500 g) Nedidelės saujelės džiovintų vaisių (abrikosų, razinų, ananasų ar kitų mėgstamų)

Smulkintų migdolų riešutų (60 g) Juodojo šokolado, supjaustyto mažais gabaliukais (40 g) Vanilinio cukraus arba vanilės esencijos (1 arb. š).

Cukraus (4 valg. š.)

Kakavos (1-1/2 valg. š.)

Apibarstymui – kakavos ir cinamono

Gilų dubenį iškloti maistine plėvele taip, kad visas plotas būtų padengtas ir dar liktų apie 4 cm krašteliai. „Damų pirštelius“ mirkyti pasirinktame gėrime (kiekvieną pirštelį įmerkti ir palaikyti apie sekundę). Pirštelius išdėlioti giliame dubenyje.

Pasiruošti įdarą: į rikotos sūrį dėti mažais gabaliukais supjaustytus džiovintus vaisius, šokolado gabaliukus, smulkintus migdolų riešutus, cukrų ir vanilinį cukrų.

Tris ketvirtadalius paruošto rikotos sūrio įdaro

dėti ant „Damų pirštelių“ pagrindo. Ant įdaro vėl dėti „Damų pirštelius“. Į likusią dalį paruošto rikotos sūrio įdaro dėti 1-1/2 valgomojo šaukšto kakavos, viską išmaišyti ir sudėti ant pirštelių sluoksnio.

Ant kakavinio įdaro vėl dėti „Damų pirštelius“.

Maistinės plėvelės kraštelius uždėti ant paskutinio pirštelių sluoksnio, viską paspausti ranka ir dėti į šaldytuvą.

Po 5 valandų desertą apversti ant lėkštutės ir apibarstyti kakavos ir cinamono mišiniu.

SKANAUS!

Kepta anties krūtinėlė su jaunomis bulvytėmis ir BBQ–figų padažu Anties krūtinėlės (500 g) Jaunų bulvyčių (140 g) Mažųjų brokolių (60 g) Jaunų morkyčių (60 g) Papuošimui – sezoninių uogų arba pjaustyto apelsino griežinėlių Anties krūtinėlei marinuoti reikės: Alyvuogių aliejaus (200 ml)

Natūralaus medaus (60 g) Garstyčių (40 g) Paukštienos prieskonių (20 g) BBQ–figų padažui pagaminti reikės: Figų džemo (40 g) BBQ padažo (40 g) Raudonojo sauso vyno (80 ml) Apelsinų sulčių (40 ml) Morkų sulčių (40 ml)

BBQ–figų padažui skirtus ingredientus sudedame į nedidelio tūrio puodą ir verdame apie 1 val. Gaunama tiršta masė. Iki visiškai vientisos masės sutriname trintuve.

Keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų ir apkepiname marinuotą anties krūtinėlę iš abiejų pusių pabarstant druska bei pipirais, kol gražiai apskrus (maždaug po 5 min. kiekvieną pusę). Tada krūtinėlę perdedame į kepimo skardą ir kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 8–10 minučių. Į lėkštės vidurį pilame BBQ-figų padažą. Ant padažo patiekiame pusiau perpjautą keptą anties filė ir daržoves. Puošiame sezoninėmis uogomis arba apelsino griežinėliais.

2019 Nr. 3 67

„Vienas vaikas sykį net išsigando, kai timptelėjęs suprato, kad barzda tikra, vadinasi, ir Kalėdų Senelis yra tikras. Nubėgo pas mamą išsigandęs, kad prisidirbo.“

68

LAUKIANT KALĖDŲ

Senelis Kalėda – ne dovanų kurjeris

„E

su gyvenimo juokdarys“, – paprašytas prisistatyti, nusijuokia aktorius, šokėjas Petras Lisauskas, jau 8 metus kuriantis Senelio Kalėdos personažą.

Virginija KESMINĖ

Eimanto ŽEIMIO ir Virginijos KESMINĖS nuotraukos

Kalėdinėse šventėse apsilankantis P. Lisausko Senelis Kalėda pirmą kartą jį matantiems gali pasirodyti neįprastas: nuo natūralumu ir etnostiliumi išsiskiriančio kostiumo iki antikvarinių akinių rėmelių, savo įvaizdį pabrėžia vešlia tikra, nepriklijuota barzda. Aplinkinius keri jo trykštanti energija ir nė lašo pataikavimo. Vaikui jis – pramuštgalvis bičiulis, išmintingas pašnekovas, tas, kuris ne tik pagirs gerus vaikus, bet ir sudrausmins neklaužadas.

Vaikus ir jų tėvus džiuginantis netipinis Senelis įsitikinęs – per didžiąsias metų šventes bendravimas, apkabinimas, kartu praleistas laikas, drauge sukurti prisiminimai yra vertingiausia dovana.

Kasdien gyvenu įprastą dirbančio žmogaus, vyro, tėčio, sūnaus gyvenimą, manęs neaplenkia rūpesčiai, nusivylimai, sunkumai, kaip ir kasdieniai džiaugsmai – nuo skanios kavos puodelio ryte, malonaus pašnekesio su draugu iki visus sunkumus atperkančio vaikų apkabinimo. Galiu užsidaryti savyje ir liūdėti, galiu spindėti energija. Tačiau tenka pripažinti, kad Senelis Kalėda manęs nepalieka ištisus metus. Nuolat ieškau naujų idėjų, kartais vidurvasarį atostogaudamas pagaunu save mąstant, kad vienas ar kitas akcentas, detalė tiktų Seneliui Kalėdai, tai reiškia, kad jis visada šalia.

Jūsų Senelis yra labai judrus.

Prie judėjimo prisideda tai, kad esu profesionalus šokėjas.

Bendravimo stilius kalbant su žmonėmis susiformavo tuomet, kai buvau Trakų pilies juokdariu. Užsiauginus natūralią, tikrą barzdą tas Senelis tampa labai gyvas, nes nėra nenatūralių judesių, nereikia saugotis, kad vaikai barzdą timptelės ar ji pasikreips – galiu ir ant galvos atsistoti, ir špagatą, ir tikrą mankštą su vaikais padaryti, ne tik lazda pabelsti.

Esate ir šokėjas, ir teatro, kino aktorius, ir Senelis Kalėda. Kuris iš jų esate labiau?

Kas labiau aš esu? Turbūt gyvenimo juokdarys. Kad ir kaip būtų juokinga, save kaip atlikėją geriausiai atradau įkūnydamas būtent juokdario personažą. Septynerius metus dirbau Trakų pilyje vaidindamas viduramžių juokdarį. Tas artimas bendravimas su auditorija, kai esi tarp žmonių, buvo visų įgūdžių – judesio, kalbėjimo, šokio, visko, kas buvo atrasta studijų laikais – išbandymas. Tas juokdarys savotiškai yra visur. Dėl to ir mano Senelis Kalėda toks lengvai išprotėjęs gerąja prasme.

Kaip atsirado jūsų Senelis Kalėda? Šis personažas gyvas nuo neatmenamų laikų... Pats turiu du vaikelius ir, kai jie buvo maži, visi juokėmės, kad nereikės kviestis Kalėdų Senelio, nes tėtis yra aktorius. Iš tų juokų gimė mintis, kad visgi reikėtų pabandyti. Pabandžiau užsiauginti barzdą, nes anksčiau jos neaugindavau, prieš Kalėdas ją nusidažiau. Pirmi metai buvo labiau bandymų ir nesėkmių metai, bet buvo visai linksma. Antrais metais tie patys žmonės mane vėl kvietėsi, nes jiems irgi buvo linksma. Taip viskas ir įsivažiavo.

Petras Lisauskas ir Senelis Kalėda – ar šie du žmonės labai skirtingi?

2019 Nr. 3 69

geriau tada investuoti į pačią šventę, kad ji būtų kokybiška. Aš nenoriu visiškai suplastmasėti.

Ar yra buvę kokių nors kuriozų, neplanuotų incidentų, kurie būtų tapę šventės dalimi?

Kadangi esu improvizuojantis Senelis, jeigu pasitaiko zbitkų ar neklausančių vaikų, visada stengiuosi „išsivartyti“ iš situacijos, prisitaikyti prie padėties. Kai tenka dirbti su lopšelinukais, kaip juokiamės su auklėtojomis, yra pasiekimas, jeigu niekas neverkia (juokiasi – aut. past.). Su vaikais tenka pašliaužioti grindimis, po stalais ir panašiai, tėvus kviečiu kartu pašliaužioti – juk visą laiką neprideklamuosi, nepridainuosi ir neprišoksi. Reikia sukurti gerą atmosferą ir kažkuo pasidalinti.

Yra buvę visko. Vienas dažniausių vaikų argumentų, kad Senelis netikras, yra netikra barzda. Būna, prieina ir timpteli už barzdos. Ir tada matau, kaip pasikeičia jų akys. Vienas vaikas sykį net išsigando, kai timptelėjęs suprato, kad barzda tikra, vadinasi, ir Kalėdų Senelis yra tikras. Nubėgo pas mamą išsigandęs, kad prisidirbo.

Kartą turėjau renginį Vilniuje ir tiesiai iš jo važiavau į Klaipėdą. Tingėjau persirengti ir važiavau kaip Senelis Kalėda. Ties Kryžkalniu autostradoje buvo avarija, mašina buvo nulėkusi į griovį. Tada vairavau miniveną, todėl sustojau padėti. Reakcija buvo įdomi – lyg ir nelaimė, o čia išlipa Kalėdų Senelis ir klausia: „Kuo galiu padėti?“

Kalėdų Senelius vaidina nemažai aktorių.

Išties tai yra niša aktoriams, kurie tai sugeba. Vis dėlto per tiek metų teko pastebėti, kaip neatsakingai žmonės renkasi Senelį, kiek daug nekokybės šioje sferoje. Kalbėdami su kolegomis pastebėjome, kad žmonės orientuojasi ne į tai, ką padovanoti, o už kiek padovanoti. Žmonės tiesiog perka Kalėdų Senelius ir ieško pigiausių.

Vaikas gauna dovaną tėvų darbovietėje, darželyje ar mokykloje, galbūt iš draugų, nuvažiavęs pas senelius ir dar – per Kalėdas namuose. Ištirpsta dovanos reikšmė.

Kalbėdamas su tėvais, kurie tariasi su manimi dėl kalėdinės šventės, akcentuoju, kad nesu iš pigiųjų Senelių, bet tikrai ne pats brangiausias. Deryboms užsitęsus kartais tenka paklausti, ar esu samdomas kaip profesionalus aktorius, įkūnijantis personažą, dovanojantį šventę, ar kaip kurjeris, kuris pristatys dovanas. Gal

70

Būna, kad sustojus prie šviesoforo ar pralenkdami kelyje mojuoja žmonės iš gretimos mašinos, filmuoja telefonais. Kartais smagu tiesiog išeiti pasivaikščioti ir stebėti žmonių reakcijas.

Vieni nusišypso, kitų akys sužiba. Tai savotiškas kalėdinis influencinimas – nusišypsokime.

Akivaizdu, kad barzda ypač svarbi. Ar ilgai trunkate ją užsiauginti?

Pirmais metais su džiaugsmu ją nusiskusdavau. Pavyzdžiui, grįžti Naujųjų metų naktį iš renginio ir pirmas dalykas, kurį padarai – nusiskuti barzdą. Tarsi nusirengi rūbą, kurį jau kurį laiką dėvėjai. Per tiek metų jau įpratau, pavyzdžiui, pernai jau nebenusiskutau. „Darbinį“ ilgį barzda pasiekia per maždaug keturis mėnesius, o kad galėčiau ją formuoti – apie pusę metų. Šiemet

LAUKIANT KALĖDŲ Dažnai kalėdinėse darželių šventėse būna taip: kai vaikai padeklamuoja eilėraštį ar sušoka šokį, niekas neploja, nes beveik visi tėveliai rankose laiko telefonus. filmuojuosi viename seriale ir barzda turi būti fiksuoto ilgio, tad ir mano Senelis bus su trumpesne barzda.

Netradicinis ne tik Senelis, bet ir jo kostiumas – ne ryškiai raudonas, o tamsiai raudonos spalvos liemenė ir švarkas, mėlynos kelnės.

Kažkada Alytuje teko įžiebti eglutę. Tada buvau apsirengęs ne raudonai, užsiauginęs ilgą barzdą ir net plaukus, nors esu praplikęs. Draugų dukra po renginio buvo nustebusi, kad renginyje Kalėdų Senelio taip ir nebuvo...

Galbūt daug kas nežino, kad Kalėdų Senelį raudonai nudažė „Coca-Cola“. Šiaip Lietuvoje Senelis Kalėda visada būdavo apsirengęs gamtos spalvomis, toks miško diedas. Aš nenorėjau būti visiškai raudonas ir nenorėjau pigiai atrodančio kostiumo. Į tai irgi reikia investuoti, todėl domėjausi skandinavų Kalėdų Senelių kostiumais, sėmiausi įkvėpimo iš norvegų. Galima sakyti, kad pats esu savo kostiumo dizaineris. Mano kostiumas yra visas iš lino. Norėčiau ateityje investuoti į lietuviškais raštais siuvinėtus marškinius.

Ar eidamas į šventę dirbti turite kokių nors pageidavimų?

Jau penktus metus prieš renginį užsakovams išsiunčiu atmintinę. Joje, pavyzdžiui, primenu tėveliams, norintiems pedagogams dovanoti dovanas, skirtas tik suaugusiems, jas supakuoti taip, kad vaikai nematytų. Taip pat yra prašymas nesislėpti už kamerų. Geriau išrinkti vieną ar kelis žmones, kurie pafilmuos ir pafotografuos. Dabar neretai būna taip: vaikai padeklamuoja eilėraštį ar sušoka šokį, bet niekas neploja, nes beveik visi laiko telefonus, ir atsisukęs į tėvus matai ne jų šypsenas, o objektyvus.

O pats ar švenčiate Kalėdas? Ar tai jums šventė, ar tik darbas?

Vienais metais padariau klaidą sutikdamas dirbti Kūčių vakarą. Nuėjęs pas užsakovus supratau, kad tai nėra verta to, kad mano šeima manęs lauktų, kol aš tuo metu linksminu kitus. Buvo atvejis, kai žmogus manė, kad už pinigus viską galima nupirkti – norėjo, kad Kalėdų rytą jo vaikui atneščiau dovanų.

Kūčių vakarienė, Kalėdos nuo seno yra šeimos šventė – man irgi. Žinau, kad kai kurie kolegos Seneliai eina ir tomis dienomis, bet aš pasirinkau to nedaryti. Man atrodo, ne viskas turi būti apipinta blizgučiais ir fejerverkais, o ką nors pasamdydamas negali kompensuoti to, kad nebuvai su šeima visus metus. Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už tai, kad ta šventė būtų šeimoje ir būtų tikra šventė.

2019 Nr. 3 71

Kūčios

Mažojoje Lietuvoje – su kiauliena ir kava

B

urtai ir magiški veiksmai Kūčias ir Kalėdas išskiria kaip ypatingą metų dieną.

Dar XVI a. Volfenbiutelio postilėje buvo rašoma, kad „lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir Perkūno“.

XVII a. Matas Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ rašė, kad „metus jie [prūsai] skaičiuoja pagal šventas dienas, ypač pagal Kalėdas, nes tada šeimyna paprastai užbaigia senuosius metus ir pradeda naujus. <...> Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Ant Kūčių stalo turėję būti 9 skirtingi pasnin-

72

kiniai patiekalai. Tai ženklino senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę“. Žinoma, kad archajiškai mūsų protėvių Kūčių-Kalėdų šventei būdingas kieminėjimasis, persirengėlių vaikštynės, apeiginės vaišės, įvairūs tikėjimai ir burtai. XX a. 3-4 dešimtmetyje persirengėlių būrį pakeitė vienas reikšmingas personažas Senis Kalėda. Taip pat XX a. pr. pradėta puošti eglutė.

Advento vainikas

XVI-XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos šaltiniai liudija, kad nuo Visų šventųjų iki Kalėdų buvo piršlybų ir vestuvių metas, nes žmonės turėjo daugiau laisvo laiko, maisto vaišėms. Tik adventas pakeitė šią tvarką ir piršlybos persikėlė į pokalėdinį mėsiedo laikotarpį. Nors Mažojoje Lietuvoje dauguma gyventojų išpažino evangelikų tikėjimą, kai

LAUKIANT KALĖDŲ kurie jų šį laikotarpį laikė ypatingu: vengė linksmintis, šokti, dainuoti.

Prieš adventą tėvas nueidavo į mišką ir parnešdavo eglišakių. Visa šeima iš jų pindavo advento vainiką. Jis būdavo gana didelis – apie 70-80 cm skersmens, apjuostas raudonu kaspinu. Vainikas būdavo pakabinamas kaip sietynas kambario viduryje, ant jo uždedamos keturios žvakės. Kiekvieną advento sekmadienį šeima susirinkdavo prie vainiko ir pietų stalo. Pirmą sekmadienį būdavo uždegama viena žvakė, antrą – jau dvi, trečią – trys. Iki Kalėdų sudeginamos visos keturios advento žvakės.

Šventė tris dienas

Įsigalėjus krikščionybei Kalėdos visada buvo švenčiamos „kilmingai, su ypatingu atsidėjimu ir po tris dienas, joms visados buvo kepami pyragai, gaminama kafėja ar pyvas“.

Pirmoji diena buvo itin šventa. Šią dieną lietuvininkai iš ryto eidavo į bažnyčią, kurioje giedodavo giesmes. Vėliau, grįžę iš bažnyčios, jie sėsdavosi prie šventinio stalo ir likusią dienos dalį praleisdavo šeimoje. Pirmą šventės dieną ateidavo Kalėdų Senelis, buvo skaitomos eilės, giedami giesmių posmeliai, o Kalėdų Senelis dalindavo dovanas.

Antrą Kalėdų dieną visi skubėdavo atsikelti anksčiau. Tikėta, kas anksčiau atsikels, greičiau vasaros darbus apsidirbs, o kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos.

Antrasis Kalėdų vakaras taip pat buvo baigiamas prie stalo, padengto kvepiančiu šienu, namų darbo staltiese ir įvairiais skaniais valgiais.

Kalėdų trečioji diena vadinta Ledų

diena. Ji švęsta, kad vasarą ledai javų neišmuštų. Kuršių nerijoje šią dieną moterys nedirbo, jos lankė viena kitą, vaišinosi kava, pyragaičiais.

Lėkštė saldumynų

Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nuo Didžiosios, nebuvo tradicijos Kūčių vakarą valgyti dvylika patiekalų ir laikytis pasninko. Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji prieš Kalėdas visada papjaudavo kiaulę ir prigamindavo Kūčioms iš jos visokių patiekalų: šaltienos, vyniotinių.

Lietuvininkai neskyrė jokios ypatingos reikšmės Kūčių vakarienės laikui. Artimiausi giminės susirinkdavo prie eglutės, kalėdines giesmes pagiedodavo, pavalgydavo, kavos atsigerdavo. Ant lietuvininkų stalo nebuvo kalėdaičių. Vienose šeimose vakarienė buvo pradedama ragaujant avižinį kisielių, kitose – sriuba, silke ar kūčiukais su aguonpieniu.

Kokios nors valgių sekos nebebuvo paisoma, nesvarbu ir valgių skaičius. Svarbu vakarienę užbaigti saldžiais patiekalais ir kava. Visiems Kūčių vakarienės dalyviams būdavo įteikiama saldumynų lėkštė, prikrauta sausainių, saldainių, riešutų, obuoliukų. Šis skanėstų rinkinys Mažojoje Lietuvoje vadintas vokiškai „Bunte Teller“, kas reiškia „marga lėkštė“. Įdomu, kad kai kuriose šeimose Kūčių vakarą buvo galima valgyti visus patiekalus, tačiau pirmą Kalėdų dieną tebuvo galima valgyti tik pyragus ir kavą – nebuvo leidžiama valgyti mėsos ir net juodos duonos.

Tilžės apylinkėse visus šventvakarius nuo Kūčių iki sausio 6 d. buvo valgomi ga-

KOKYBIŠKAS DYZELINAS ŠILDYMUI KLAIPĖDOS APSKRITYJE

GREIT, LAIKU, PATIKIMAI

+370 618 66025 2019 Nr. 3 73

LAUKIANT KALĖDŲ virvė sušlampa – tai lietingo pavasario ženklas. Jei vėtrungė pasisuka į pietus – šilti, derlingi metai laukia, į vakarus – šlapi, blogi.

Pora kaip tvora

ruose virti maži ruginių miltų kepaliukai.

Prosenoviškas patiekalas buvo barščiai su grybais, mėsa. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse šiuo laikotarpiu gamindavo patiekalą iš rainų žirnių su mėsos padažu.

Kūčių nakties burtai

Tradicija burtis Kūčių vakarą Mažojoje Lietuvoje nebuvo dažna, tačiau užuominų apie tai galima aptikti. Pasakojama, jog Kūčių vakare vandenį, kuriuo buvo nušutinti žirniai, išpildavo ant šiaudų kūlio, o paskui tais šiaudais jaunimas sode medžius apraišiodavo, kad kitąmet daugiau obuolių ir kriaušių užderėtų, „kad raganos neateitų iškadą padaryt“.

Buvo tikima, kad Kūčių vidurnaktis yra magiškas, kad Kūčių vakarą gyvuliai tvartuose kalbėdavo, bet klausytis gyvulių kalbos nebuvo galima, nes tada žiemą gyvuliai kris iš bado. Mažojoje Lietuvoje būta papročio prieš Kalėdas arba Naujųjų metų naktį sušerti Joninių išvakarėse skintų ir sudžiovintų devyneriopų žolių kuokštą karvėms, kad būtų sveikos ir pieningos.

Tokį pat kuokštą žolių gyvuliams duodavo ir per Jonines. Šventinio laiko sakralumas būdavo pabrėžiamas įvairiais draudimais. Laikas nuo Kalėdų iki Trijų karalių būdavo skirtas melstis, moterys nieko neverpdavo, bernams nereikėjo malkų kapoti.

74

Koks bus oras?

Pagal Kūčių šventės meteorologines sąlygas buvo įprasta spėti orus.

Jeigu Kūčių naktį dangus giedras, žvaigždėtas, ypač į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, gerai dės vištos.

Sakydavo: „Jei Kalėdos – juodos, tai Velykos bus baltos.“ Į medį keldavo vėtrungę. Jei vėtrungės

Iki XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje buvo gajūs ir vedybiniai burtai.

Jaunos merginos po Kūčių vakarienės eidavo tvoras apkabinti ir skaičiuodavo – porą ar ne porą kuolų apkabino. Jeigu porą – tai laukia vestuvės.

Dar merginos surašydavo visų pažįstamų jaunuolių vardus ant lapelių ir po pagalviu juos padėdavo, o anksti rytą traukdavo ir skaitydavo, kokį vardą ištraukė. „Visuokes beprotystės būdava: padiedava į lėkštę žiedą auksą, rūtų šakelį ir žemių įpils, užriš akis ir apsuks tris kartus. Apsisuks galva – atėjęs turi imti – ką nutvėrei, jei žiedą – veselė buv tuojau, jei žemės – mirsi. [...] Mesdavo šliorė per petį, nežiūrint kap nukris. Jei nokrisdavo ont nuomų, ont dorų kėšamuoje vietoje, apsiženysi greita“, – prisimena senuosius burtus šio krašto senoliai.

XX a. pr. Kuršių nerijos jaunimas per Kalėdas šokdavo iki aušros gyvenvietės salėje, kur buvo grojama smuiku ir armonika.

Vienas populiariausių žaidimų buvo „Gervės (genelio) kepimas“, kai mergina ir vaikinas turėjo pasibučiuoti. Jeigu, žaidėjų nuomone, pora blogai pasibučiuodavo, gaudavo susuktu rankšluosčiu per nugarą.

Parengė Kristina BLOCKYTĖ-NAUJOKĖ, humanitarinių mokslų daktarė, etnologė

Klaipėdos etnokultūros centro ir redakcijos archyvo nuotr.

Friedricho pasaže – smagus švenčių laukimas

F

riedricho pasaže, kaip ir kasmet, klaipėdiečių ir miesto svečių lauks ypatinga šventinė atmosfera: kalėdine egle ir margaspalvėmis lemputėmis pasipuošęs kavinių kiemelis kvies lankytojus kartu pasitikti didžiąsias metų šventes.

Gruodžio penktadieniais ir šeštadieniais šventinę nuotaiką Friedricho smuk­ lėje kurs nemokami gyvo garso koncertai, kuriuose – nauji atlikėjai ir jau pamėgtos muzikos grupės.

Aplankyti uostamiestį miesto svečius kviečia Friedricho svečių namai, kuriuose prabangūs apartamentai šventiniu laikotarpiu – už ypatingą kainą.

Kad pasiruošimas šventėms būtų be rūpesčių, siūlome ant šventinio stalo patiekti mūsų užsakomuosius gaminius: keptą paršelį, įdarytą vištą, antį, vyniotinius bei vieno kąsnio užkandėles.

Turime ilgametę patirtį organizuoti asmenines šventes, įmonės vakarėlius, išvežamuosius banketus. Muzikiniai, teminiai vakarėliai, patiekalų ir gėrimų degustacijos kartu su someljė – pasiūla patenkins net ir išrankiausiųjų skonį.

Dovanomis taip pat pasirūpinome – mėgstantiems pasirinkimo laisvę puikiai tiks Friedricho pasažo dovanų kuponas. Šventinio laikotarpio kulminacija – Naujųjų metų sutikimas smuklėje – Lotynų Amerikos ritmu. Vakaro atlikėjas – charizmatiškasis Daniel Rios.

Renginys mokamas.

Staliukų rezervacija +370 46 21 13 90.

Tiltų g. 26A, Klaipėda

www.pasazas.lt

www.facebook.com/pasazas www.instagram.com/friedrichopasazas

2019 Nr. 3 75

TRUMPAI

Dragas

sudomino amerikiečių reklamų kūrėjus

P

rieš pusantrų metų Klaipėdoje atsirado išskirtinis gyventojas – drakonas. Akį traukiantis beveik pustrečio metro ūgio mėlynas sutvėrimas – Klaipėdos rankinio klubo „Dragūnas“ talismanas.

ccĮspūdingos išvaizdos talisma-

nas prisistato esantis ryškiausia rankinio klubo „Dragūnas“ asmenybė.

76

Sporto sirgaliams jau įprasta, kad per įvairias varžybas ir rungtynes vis dažniau pasirodo žiūrovus linksminantys įvairūs personažai. Klaipėdos rankinio klube atsiradęs drakonas tapo pirmuoju Lietuvoje rankinio komandos talismanu.

Jam vardą rinko rankinio sirgaliai – buvo paskelbtas konkursas. Iš viso buvo gauta beveik 200 įvairių vardų pasiūlymų. Daugiausia kartų buvo pasiūlytas vardas „Dragas“, tad taip drakonas ir buvo pakrikštytas. Tačiau tik per plauką „Dragūno“ talismanas netapo „Egiu“ ar „Selu“.

Kai kurie žmonės prie vardų pridėjo ir paaiškinimus, ką jie galėtų reikšti, pavyzdžiui, Klaipėdos sporto muziejaus vadovas Algirdas Vaicekauskas pasiūlė vardą sudaryti iš žodžių „Klaipėda“ ir „Dragūnas“: „Dragpėda – mistinis personažas, tvirta dragūniška pėda rankinio aikštelėje“. Įspūdingos išvaizdos talismanas prisistato esantis ryškiausia rankinio klubo „Dragūnas“ asmenybė, mėgstanti kelti triukšmą, erzinti palaikymo šokėjas ir komandą bei fotografuotis.

Talismanas Dragas ne tik linksmina į rankinio rungtynes ateinančius žmones. Šiam personažui labai patinka dėmesys, tad jis stengiasi pasirodyti mieste vykstančiuose renginiuose, kur daugybė žmonių gali su juo pasidaryti asmenukę. Jį buvo galima pamatyti išbandantį įvairias sporto šakas Olimpinėje dienoje, važiuojantį riedučiais „Vilties bėgime“, triukšmaujantį Lietuvos vyrų rankinio rinktinės rungtynėse ir kt. Šiemet mėlynasis drakonas dalyvavo ir talismanų varžybose Druskininkuose, kur susigrūmė su krepšinio talismanu Žalgiriniu, ledo ritulio talismanu Panku Panda, Europos žaidynių talismanu lapiuku Lesik ir kitais.

Talismanas turi net savo paskyras socialiniuose tinkluose, kur viešina savo nuotykius, šokių treniruotes ir kitokias veiklas. Būtent socialiniame tinkle prieš kelias savaites Klaipėdos sporto talismaną pastebėjo viena Amerikoje veikianti reklamos agentūra, kurią sudomino Drago šokis su kaspinu. Šį vaizdo įrašą ketinama panaudoti vienos prancūzų įmonės produkto reklaminei kampanijai. „Vakarai“ informacija

Rankinio klubo „Dragūnas“ nuotraukos

2019 Nr. 3 77

„VAKARŲ EKSPRESAS“ PRISTATO:

25-ąjį kartą išrinkti Metų klaipėdiečiai

B

aigiantis metams Klaipėdos dramos teatre Kai prieš 25 metus dienraščio „Vakarų ekspresas“ kolektyvas vykusioje iškilmingoje ceremonijoje jau 25-ąjį surengė pirmuosius „Metų klaipėdiečio“ rinkimus, net negalėjome įsivaizduoti, kad tai taip suvienys klaipėdiečius stengtis kartą buvo apdovanoti „Vakarų ekspreso“ ir atkakliai balsuoti už savo herojų, nesvajojome, kad tai taps rengiamų „Metų klaipėdiečio“ rinkimų laureatai. geidžiamiausiu apdovanojimu net pasaulinį pripažinimą pelniusioms žvaigždėms. „Vakarų ekspreso“ kolektyvas dėkoja visiems, kurie palaiko šią klaipėdiečiams labai svarbią iniciatyvą – baigiantis metams tradiciškai padėkoti tiems, kurie nuoširdžiu darbu kuria gražesnį miestą, vieningesnę bendruomenę ir garsina Klaipėdos vardą.

ccMetų klaipėdiečiu tapo kovotojas ccJaunasis talentas – krepšininkė ccMeniška siela – Linas Švirinas Sergejus Maslobojevas.

78

Justė Veronika Jocytė.

ccNominacijos „Socia-

ccLietuvos prezidento Gitano

Nausėdos tėvelis Antanas Nausėda atsiėmė jo sūnui skirtą apdovanojimą „Garbės klaipėdietis“.

liai atsakingas verslas“ apdovanojimą Sauliaus Jokužio leidyklos spaustuvės įkūrėjui ir UAB Birių krovinių terminalo vadovui Vidmantui Dambrauskui įteikė Klaipėdos pramonininkų asociacijos viceprezidentas Rimantas Juška.

ccSimboliniai padėkos obuoliukai įteikti toms organizacijoms, ccŽaviosios šokių mokyklos „Coda“ šokėjos.

kurios palaikė „Vakarų ekspreso“ iniciatyvą padėti autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus auginančioms šeimoms.

2019 Nr. 3 79

ccKlaipėdos miesto garbės

pilietis Valentinas Greičiūnas su žmona Irena.

ccUAB „Kamineros Grupė“

valdybos pirmininkas, politikas Arūnas Tuma su žmona Jolanta.

ccKlaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis su žmona Regina.

ccVerslininkai Daina ir An-

tanas Bosai.

ccAbejingų nepaliko Beatos Ignatavičiūtės balsas.

ccKlaipėdos

vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas Virginijus Žalimas su žmona Veronika.

ccJūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga.

ccUAB „Bilukas“ savininkas Kazys Vaišvila su žmona Birute.

ccAsociacijos „Mano miestas Klaipėda“ prezidentas Remigijus Žiogas su žmona Rovena.

80

ccKlaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadauskas su žmona Daiva.

ccSportinių šokių klubo „Žuvėdra“ vadovai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai.

ccVilija

laičiai.

ir Raimundas Pa-

ccKretingos rajono savivaldy-

bės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė.

ccMedikai Jolanta ir Alvy-

das Česai.

ccMK laivybos vadovas Mindaugas Karalius su žmona Lina.

ccPolitikas Saulius Budinas su žmona Raimonda.

ccJaukią

atmosferą kūrė aktorės Eglės Jackaitės skaitomos eilės.

ccRespublikinės Klaipėdos ligoninės vyriausiasis gydytojas Darius Steponkus su žmona Renata.

ccAktorė Virginija Kochanskytė su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku.

ccPolitikas Arvydas Vaitkus su žmona Ilona.

ccDienraščio „Vakarų eks- ccMažosios Lietuvos

presas“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus su žmona Sonata.

ccNe vieną įspūdingą reginį žiūrovams dovanojo šokių mokyklos „Coda“ šokėjos.

istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys su žmona Zita.

ccUAB SDG Klaipėdos skyriaus direktorius Saulius Nemanis ir biuro vadovė Viktorija Lukšienė.

Egidijaus JANKAUSKO, Algirdo KUBAIČIO ir Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

2019 Nr. 3 81

MAŽŲJŲ MINTYS

„Žiema yra vakare“ P

rieš Kalėdas susitikome su mažaisiais klaipėdiečiais iš Klaipėdos lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“. Sveiki atvykę į mažųjų planetą.

Apie Kalėdas Kalėdos yra Nauji metai. (Domas, 6 metai) Aš jau pažinojau Kalėdas. (Guotė, 5 metai) Vilniuje gal ir nebūna Kalėdų, Klaipėdoje būna.

(Martynas,6 metai)

Apie nykštukus ir elnius

Apie žiemą

Seniui padeda tie, kur turi ragus, bėga į pievą, šoka ir skrenda. (Dominykas, 5 metai)

Žiema yra vakare. Ateina kiekvieną vakarą. Sniego valgyti negalima, jis – ne maistas, Tamsu, yra mėnulis. Nepatinka, bijau. Lau- susirgsi. Jeigu palaižai, liežuvis visą dieną kiu sniegų. (Martynas, 3 metai) būna susipynęs. (Dominykas, 5 metai)

Apie Kalėdų Senelį

Žiema yra Kalėdos. Šaltis yra ruduo. (Ro- Lipnus sniegas būna tada, kai ateina trąša kas, 3 metai) po labai stipraus vėjo ir lietaus. (Viveta, 6,5 metų) Kai reikia apsirengti, tada ir būna žiema.

Ji atsiranda iš dangaus. (Martynas, 6 metai)

Kalėdų Senelis – tai toks senas žmogus, kuris gyvena 100 metų ir gali pabūti ilgai ir laimingai iki tol, kol visus žmones apdovanos savo dovanomis. Jas jis nusiperka parduotuvėse. (Deimantė, 6 metai)

Žiema yra tada, kai ant žemės yra daug baltų dalykų. (Viveta, 6,5 metų)

Apie sniegą ir ledą

Kalbino Dalia BIKAUSKAITĖ Virginijos KESMINĖS nuotr.

82

2019 Nr. 3 83