Rudens ekspresas by Dziugas Lukosevicius

ŽURNALAS PRASMINGAM LAISVALAIKIUI

2019 Nr. 2

Regina Šaltenytė: „Mano žuvys plaukia į priešingas puses“ Krepšininko Martyno Mažeikos aistra

Irena Greičiūniene žavisi ir vienuolės

Kaina 1 Eur

Kaip sulaukti 100 metų? Kodėl „Lietuvą“ išrengė nuogai

Viršelio veidas Regina Šaltenytė Nuotrauka Egidijaus Jankausko Makiažas ir šukuosena stilistės Giedrės Butkės (grožio namai VIVA) Drabužiai Viktorijos Vaičiulienės „V&V boutique“ („Baltas ir Butikas“) Gėlės Sigito Kaminsko („Gėlių fabrikas”)

Gintaras Tomkus Direktorius ir vyr. redaktorius Tel. (8 46) 411 308 tomkus@ve.lt

TURINYS

TURIZMAS

Ką rudenį veikti Klaipėdos rajone?

VIRŠELIO VEIDAS

Regina Šaltenytė: „Mano žuvys plaukia į priešingas puses“

SUGRĮŽIMAI

Vydūnas vėl žvelgia į Klaipėdą

12 18

POMĖGIAI

Martynas Mažeika apie Elvio Preslio maniją, šeimą ir tatuiruotes

VERSLAS

Didžiojo elingo metai, arba Kodėl „Lietuvą“ išrengė nuogai Aplink pasaulį - Lietuvos komerciniu laivu

26 32

KŪRĖJAI

Viktorija Staponė: „Šiauriečiai labiau mato širdimi“ Klaipėdiečių grupėje atgyja legendos

SKONIAI

Gardžių patiekalų receptai

AUGINTINIAI

„Šuo yra dovana“

RUDENS EKSPRESAS Edita Gudavičė Redaktorė edita@ve.lt ŽURNALISTAI: Jurga Petronytė Gražina Juodytė Dalia Bikauskaitė Virginija Kesminė Mindaugas Drąsutis Paulius Matulevičius Jonas Valaitis

KALBOS REDAKTORĖS: Vilija Šilinienė Eglė Matulevičienė DIZAINERĖ Agnė Kanaverskytė

34 38

KOMERCIJOS SKYRIUS: Diana Šiaulienė Reklamos pardavimo projektų vadovė Tel. (8 46) 411 296, 8 687 13248 diana@ve.lt

42 50 54 59

Inga Ruginienė Reklamos vadybininkė Tel. (8 46) 411 296, 8 689 73972 inga@ve.lt

SUSITIKIMAI

Prieš Irenos Greičiūnienės išvaizdą neatsilaiko ir vienuolės Kūrybiškumą skatina ir drabužių perteklius Gėlių madų skersvėjai ir audros Šimtametė: „Gydytojai nuo mirties vaistų neturi“

Loreta Latakienė Vykdomoji direktorė Tel. (8 46) 301 183 loreta@ve.lt

FOTOGRAFAS Egidijus Jankauskas

SUKAKTIS

Rūmų istorijos puslapiai: nuo įtakos krašto politikai iki pinigų emisijos Būna, menkė įsimyli ichtiologą

LEIDĖJAS UAB „Vakarų ekspresas“ M. Mažvydo al. 3, LT-92131 Klaipėda El. p. aktualijos@ve.lt, portalas@ve.lt

62 66 70 78

SPAUSDINO Poligrāfijas grupa Mūkusala ISSN 2669-0454 Tiražas 12 000 Redakcija už reklamos, skelbimų turinį ir kalbą neatsako.

2019 Nr. 2

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

REDAKTORĖS ŽODIS

„A

plaidus, neatsakingas darbas, nepasiruošimas, nesigilinimas man nepriimtinas“, – žodžių į vatą nevynioja „Rudens ekspreso“ viršelio veidas, šiemet Klaipėdos kultūros magistre tapusi talentingoji aktorė Regina Šaltenytė.

Ruduo – kaip tik tas metas, kai nori nenori tenka prisijaukinti atsakomybę. Nes kaip kitaip moksleiviai grįžtų į mokyklinius suolus, studentai – į auditorijas? Kaip kitaip grįžtume į darbus pasibaigus nerūpestingoms vasaros atostogoms? Gal dėl to „Rudens ekspreso“ numeryje tiek daug kalbama apie šį svarbų subrendusios asmenybės bruožą. Juk tik subrendusi asmenybė geba atsakingai galvoti ne tik apie save ir artimiausią aplinką, bet ir kur kas globaliau. Juk tikrai ne kiekvienas susimąstome, kad mūsų neatsakingas vartojimas prisideda prie, tarkime, vargšų tolimojo Bangladešo siuvėjų išnaudojimo. „Anksčiau drabužius taisydavome dėl nepritekliaus. Dabar tai privalome daryti dėl jų pertekliaus“, – sako moteriškas sukneles iš nepanaudotų vyriškų marškinių kurianti Regina Doseth. O stilingoji uostamiesčio ponia Irena Greičiūnienė pritaria, kad kiekvienai progai pirkti naują drabužį būtų visiška tuštybė. Atsakomybės tema ypač jautri kalbant apie mūsų augintinius. Juk prieglaudose jų, tokių mielų, gražių ir talentingų, pilna tik dėl to, kad šeimininkams pritrūko vieno labai svarbaus bruožo – atsakomybės. Buvę paliktų gyvūnų savininkai ir patys nustebtų, kuo

Prisijaukinti atsakomybę virto jų išduoti draugai, kai pateko į atsakingas ir mylinčias rankas. Apie tai – taip pat galėsite paskaityti „Rudens ekspreso“ numeryje. Atsimenu, kai dar būdama studente vienoje radijo stotyje vedžiau laidą žemaičių tarme kartu su profesoriumi Rimantu Balsiu. Tuomet atrodė, kad jo atsakingas ruošimasis kiekvienai laidai gerokai perteklinis. Tiesiog norėdavosi ateiti į laidą ir kalbėti tai, kas šaus į galvą... „Puikiai improvizuoti galima tik tada, kai esi gerai atlikęs namų darbus“, – šią Rimanto dažnai kartojamą frazę įsiminiau visam gyvenimui ir esu jam labai dėkinga už atsakomybės pamokas. „Eimuntas Nekrošius – tas režisierius, kuris visada ateidavo į repeticiją pasiruošęs. Taip pasiruošęs, kad aktoriui nekiltų jokių abejonių, jog gali būti kitaip“, – tarsi patvirtindama faktą, kad vien talento nepakanka net ir didžiausiems genijams, prisimena ir R. Šaltenytė. Atsakomybė reikalinga visur ir visada. Jei jos pakaktų, galbūt Klaipėdoje nesklistų nemalonūs kvapai, miesto veido nedarkytų pastatai vaiduokliai, vaikų namai tuštėtų ir be reformų... Bet tai – jau nuolatinės mūsų miesto ir visos šalies „kovos“, atsispindinčios žiniose, laikraščių puslapiuose. Todėl dabar siūlau bent trumpam atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir pasimėgauti jau antruoju „Vakarų ekspreso“ leidžiamo sezoninio žurnalo numeriu ir kartu su jo herojais – įdomiais, kuriančiais, savo darbą, verslą mylinčiais žmonėmis – jaukintis atsakomybę. „Rudens ekspreso“ redaktorė Edita GUDAVIČĖ

TURIZMAS

ors daugelis atostogas ir laisvalaikį renkasi vasarą, kai lepina puikūs orai ir saulės vonios, gerai praleisti laiką galima ir rudenį. Būtent šiuo metų laiku turiningai laisvalaikį galima praleisti Klaipėdos rajone. Drevernoje ir Veiviržėnuose netrūks edukacinių programų ir užsiėmimų, o štai Karklėje ruošiamas konkurentas Olando Kepurei – sveikuoliški takai.

Ką rudenį veikti Klaipėdos rajone? Klaipėdos rajono amatų centras

ccKlaipėdos rajono amatų centras siūlo dešimtis įvairių edukacinių programų.

2014 metais įkurtas Klaipėdos rajono amatų centras ir toliau saugoja ir puoselėja tradicinius amatus. Amatų centras savo svečius pasitinka senosiomis tradicijomis, amatais, lietuvių liaudies papročiais, žaidimais, įdomiomis edukacijomis ir Žemaitijos kulinariniu paveldu. „Susidomėjimas Amatų centru gana didelis. Vykdoma 19 įvairių edukacinių programų. Ir pinama, ir audžiama, lipdoma iš molio, piešiama ant odos. Gerai praleisti laiką atvyksta ir didesnės grupės, ir šeimos. Kuo toliau, tuo labiau Amatų centras tampa traukos centru Veiviržėnuose”, – sakė Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro turizmo informacijos vadybininkė Irma Pamedytytė.

2019 Nr. 2

TURIZMAS

Sveikatingumo takai

Iki šiol Klaipėdos rajone, ant Baltijos jūros kranto, kone daugiausiai dėmesio sulaukia Olando Kepurė. Tačiau jau greitai atsipalaiduoti ir atsikratyti pašalinių minčių skatins nauji sveikatingumo takai. Rugsėjo 27 dieną, minint Pasaulinę turizmo dieną, Klaipėdos rajone, Karklėje, bus pristatyti 3 nauji takai: „Raudonasis”, „Geltonasis“ ir „Mėlynasis”. Pasivaikščiojimų takai – žiediniai, po 4 kilometrus. Bendras visų takų ilgis – 12 km. „Žmonės galės takais vaikščioti nuolatos, bet kuriuo metų laiku. Jie bus pristatyti per Pasaulinę turizmo dieną. Takai bus pažymėti stendais, kuoliukais. Pasivaikščioti ilgiausiu taku užtruks apie 3-4 valandas”, – sakė I. Pamedytytė. Pasak jos, tokia idėja buvo svarstoma ilgai, tad džiaugiamasi, kad ją pavyko įgyvendinti. „Tikimės, kad takai sulauks ne ką mažiau dėmesio nei Olando Kepurė”, – vylėsi Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro turizmo informacijos vadybininkė.

ccNuo šiol Karklė vilios ne tik Olando Kepure, bet ir sveikatingumo takais.

ccDrevernoje dėmesys bus skiriamas vėtrungėlėms.

Drevernos vėtrungėlės – magnetuko dažymas Ar žinote, kokiam tikslui buvo naudojamos vėtrungės? Ir kodėl jos vadinamos laivo karūnomis? Edukacinio užsiėmimo metu „Drevernos vėtrungėlės – magnetuko dažymas“ J. Gižo etnografinėje sodyboje įminsite vėtrungių paslaptį. Nagrinėsite originalią laivadirbio J. Gižo pagamintą vėtrungę, vėtrungių ženklų žemėlapį bei jų spalviškumą, simboliką. Taip pat dažysite medinį ruošinuką – Drevernos vėtrungėlę – magnetuką, kurį pasiliksite atminimui. Edukacinė programa dienos šviesą išvydo rugsėjo pradžioje. Šie edukaciniai užsiėmimai skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, tad Drevernoje laukiami visi. Parengė Mindaugas DRĄSUTIS

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro, Virginijos KESMINĖS ir redakcijos archyvo nuotr.

2019 Nr. 2

Neringoje –

investicijos į paslaugų įvairovę ir kokybę

eringos gamtos savitumas ir senųjų šio krašto gyventojų kultūrinis palikimas – tai, kas labiausiai traukia Lietuvos ir užsienio turistus. Šią vasarą Neringoje viešėjusi Danijos žurnalistė išskyrė dar vieną ją sužavėjusios Neringos bruožą – sutiktų žmonių paslaugumą ir šypsenas.

„Nuoširdų aptarnavimą Neringoje kuria šeimos verslai, sujungę kelias kartas neringiškių, kurie puoselėja žuvies gaudymo, rūkymo tradicijas, savo namus atveria pamario virtuvei, svetingai priima ieškančius nakvynės ar siūlo pramoginio plaukimo paslaugas“, – pastebi Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Sezoniškumą mažins naujos paslaugos Pastarieji metai džiugina ir į kurortą ateinančiomis investicijomis, kurių dėka atnaujinami sovietinės architektūros pastatai, plečiama paslaugų

įvairovė, sprendžianti sezoniškumo problemas. „Šiuo metu kurorte vyksta darbai, kurių dėka tapsime mažiau priklausomi nuo orų, o įspūdžius Neringoje kurs ne tik unikali gamta ir kultūrinis paveldas, bet ir paslaugos, kurių mūsų lankytojai pasigenda“, – į Neringą grįžtančiomis investicijomis džiaugiasi D. Jasaitis. Jau šiais metais bus baigti Nidos uosto pastato tvarkybos darbai, tad pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti bus galima žvelgiant ir į ledu padengtas Kuršių marias. Planuojama, kad artėjančiais metais sveikatinimo paslaugas visus metus pradės teikti šiuo metu rekonstruojami poilsio namai „Linėja“. Investuotojų dėmesio sulaukė poilsio pastatų kompleksas, iki šiol kurorto gyventojams ir svečiams žinomas „Auksinių kopų“ pavadinimu. Nors šiame komplekse suplanuoti apartamentai, čia bus teikiamos ir viešbučio paslaugos, įkurti vidaus bei lauko baseinai, veiks pirtis, privatus sporto klubas. Komplekso atnaujinimo darbus planuojama baigti 2021-aisiais.

Dėmesys – gamtos ir kultūros paveldo paminklams Tu r i s t a m s l a n k y t i p l a n u o j a m a p r i t a i k y t i N i d o s b e i J u o d k ra n tė s švyturius. Darbų bus imtasi, kai Vyriausybė perduos švyturius Neringos savivaldybei. Pirmasis darbas – Nidos švyturio švytuoklinio spindulio gražinimas. Bus tvarkomi ir aplink švyturį esantys takai, laiptai – jau šiais metais ketinama pradėti įg yvendinti Urbo kalno ir gretimos aplinkos sutvarkymo projektą. Urbo kalnas yra viena iš pirmųjų vietinių g yventojų apželdintų kopų Kuršių nerijoje, o Nidos švytur ys – bene ryškiausias šio gamtos paminklo simbolis. Netolimoje ateityje dėmesio sulauks ir dar vienas gamtos paminklas – Parnidžio kopa, į kurią ves naujas pėsčiųjų takas, pakeisiantis esamus stačius laiptus. Vyksta Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios tvarkybos darbai.

Naujos laisvalaikio erdvės Meras D. Jasaitis kviečia atkreipti dėmesį į Juodkrantėje atsiradusią naują atokvėpio vietą – ties gyvenvietės bendruomenės namais įrengta ažūrinių formų rotonda. Šioje vietoje ji įkurdinta neatsitiktinai. Gyvenvietės istorija besidomintys atmena, kad istoriniuose atvirukuose tokia pasisėdėti skirta vieta buvo greta vilos „Monbijou“, kuri šiandien ir atlieka Juodkrantės bendruomenės namų funkciją. Greta rotondos jau įrengta ir archajiškų formų vandenpilė. Nauja atokvėpio vieta įamžins Juodkrantės kurorto įkūrėjo Eduardo Štelmacherio atminimą. Neringoje sėkmingai vystomi aktyviam laisvalaikiui skirti aikštynai. Visiškai naujas lauko aikštynas atsiras Juodkrantėje – jau šiuo metu vyksta baigiamieji darbai, kurių metu bus įrengta pirmoji mažojo futbolo aikštelė. Greta bus įkurtos lauko teniso, padelio, krepšinio aikštelės, įrenginiai vaikams bei lauko treniruokliai. Šis aikštynas bus išskirtinis savo vieta – nuo jūros jį skirs tik pajūrio apsauginis kopagūbris.

2019 Nr. 2

Nidoje nauja rekreacinė teritorija formuojama Purvynėje. Šiuo metu vykdomi baigiamieji pagrindinės Purvynės gatvės rekonstrukcijos darbai, kurių dėka pratęsiamas per visą Kuršių neriją einantis dviračių takas. Netrukus ši teritorija sulauks ir privačių investicijų, o ateityje čia planuojami Neringos sezoniškumo problemoms spręsti būtini dengti teniso kortai. Ruošiantis 2021-iesiems metams, kai Neringa bus Lietuvos kultūros sostinė, svarbiu šių metų uždaviniu išlieka Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ rekonstrukcijos darbai. Kaip pastebi meras D. Jasaitis, siekdama paslaugų ir kurortinės infrastruktūros gerinimo, Neringa ruošiasi dar ne vienam svarbiam darbui. Juodkrantėje ketinama įkurti Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centrą, naujas autobusų laukimo stoteles. Nidoje planuojama centrinės gyvenvietės dalies rekonstrukcija. Jau kitais metais Nidoje ir vėl turėtų leistis mažieji orlaiviai. Preiloje ir Pervalkoje ieškoma erdvių aktyvaus laisvalaikio aikštynams įrengti bei galimybių tvarkyti esamus pėsčiųjų bei dviračių takus. „Visus mūsų darbus sieja tai, kad paslaugų įvairovę ir kokybę norime sukurti ne tik išsaugodami UNESCO saugomos Kuršių nerijos vertybes, bet ir jas pabrėždami“, – teigia D. Jasaitis.

„Do Architects“ vizualizacija

ccInvestuotojų dėmesio sulaukė poilsio pastatų kompleksas, iki šiol kurorto gyventojams ir svečiams žinomas „Auksinių kopų“ pavadinimu. Nors šiame komplekse suplanuoti apartamentai, čia bus teikiamos ir viešbučio paslaugos, įkurti vidaus bei lauko baseinai, veiks pirtis, privatus sporto klubas. Komplekso atnaujinimo darbus planuojama baigti 2021-aisiais.

2019 Nr. 2

Makiažas ir šukuosena – stilistės Giedrės Butkės (grožio namai VIVA), drabužiai – Viktorijos Vaičiulienės („Baltas ir Butikas“), gėlės – Sigito Kaminsko („Gėlių fabrikas”)

VIRŠELIO VEIDAS

Regina Šaltenytė:

„Mano žuvys plaukia į priešingas puses“

et atostogaudama susitikti interviu aktorė Regina Šaltenytė pasirinko savo darbovietę – Klaipėdos dramos teatrą. „Aktorės kelias buvo ir yra tas, kuriuo einu. Visa kita – šalia“, - prisipažino pašnekovė.

Jurga PETRONYTĖ

Šiais metais Vyriausybė skyrė kul tūros ir meno premiją aktorei Reginai Reklaitienei. Spektaklių afišose esate Šaltenytė. Kokia jūsų pavardė ir su kuria pavarde save tapatinate? Gavus premiją, vienas iš sveikintojų pajuokavo, kad pasikeisčiau pavardę dokumentuose, nes nėra tokios aktorės Reklaitienės. Pasakiau, kad to nesureikšminu. Į teatrą atėjau dirbti būdama Šaltenytė, taip ir liko. Didesnė dalis moterų aktorių žinomos savo mergautine pavarde arba geriausiu atveju – dviem pavardėmis. Kai tekėjau, dviejų pavardžių nebuvo galima pasirinkti. Tapau Reklaitiene, o kaip aktorė likau Šaltenytė. Su šia pavarde save ir tapatinu, nes ji dažniau vartojama.

Ar nebuvo kokių kuriozinių situa cijų dėl dviejų pavardžių? Buvo, ir ne kartą. Pamenu, skridome į tarptautinį festivalį su Pilies teatro spektakliu „Šilkas“ ir režisierius A.Vizgirda likus vos keletui dienų iki skrydžio susizgribo, kad nupirko bilietus Šaltenytės pavarde. Nors prieš tai ne kartą jau buvo pirkęs. Ir ką, teko pirkti bilietus iš naujo.

Regina, esate gimusi po Žuvų žen klu. Ar jūsų žuvys per gyvenimą plau kia į priešingas puses kaip zodiake, ar į tą pačią? Ne, ne, kaip zodiake – į priešingas. Todėl man būdingas susidvejinimas. Kartais būnu lyriška, sentimentali, romantiška, o kitą kartą – griežta, užsidariusi, gal net rūsti. Mano studentai kartą paatviravo, kad jie laukdami manęs svarstydavo, kas ateis į paskaitą: Šaltenytė ar Reklaitienė? Jų manymu, jei Šaltenytė – tai gerai, o jei Reklaitienė – ne pyragai. Jie tas „žuveles“ savaip įvardijo. Nors viskas priklausydavo nuo jų pasiruošimo.

2019 Nr. 2 13

VIRŠELIO VEIDAS Man patinka mano vandens ženklas, nes vanduo sugeba priimti formą to indo, į kurį jį supili. Nemanau, kad tai – stuburo neturėjimas, tai – gebėjimas būti lanksčiam, prisitaikyti prie aplinkybių, jausti situaciją, įsiklausyti į kitą žmogų. Man atrodo, kad gyvenime nesu kategoriška, konfliktiška. Galiu daug ir ilgai kentėti, mėginti suprasti, pateisinti kitą, bet jeigu jau peržengiama riba, mane įvaro į kampą – tada prabunda kalnų ožka, mano gimimo metų ženklas. O darbe galiu būti ir kategoriška, ir griežta, ir principinga. Pirmiausia tiek sau, tiek kitam. Tikriausiai nesu lengvas partneris.

Ne kartą esate sakiusi, kad ne mėgstate viešumos, gyvenime esate santūri, kukli. Kaip atsidūrėte teat re? Ar tai buvo jūsų pasirinkimas ir valia, o gal kieno nors kito padiktuota programa? Ir mano, ir ne mano. Visada atsiranda, kas duoda impulsą. Augau Vilniuje, šeimoje buvau auklėjama gan griežtai. Buvau vyriausia, todėl ir darbų, ir atsakomybės pakako. Pas mus nebuvo priimtina už atliktus darbus, už gerus pažymius girti, tai buvo savaime suprantami dalykai. Dažniau netgi papeikdavo, kad tik neišlepčiau. Toks buvo auklėjimas. Jis išugdė reiklumą sau, paklusnumą, bet tuo pačiu užsisklendimą savyje. Kadangi nuo paauglystės augino tik mama, ji tiesiog bijojo, kad nenueičiau „blogais keliais”, todėl vakarais niekur neišleisdavo – devintą vakaro jau turėdavau būti lovoje. Labai laukdavau vasarų, kai galėdavau trims mėnesiams išvažiuoti į kaimą. Dėdienė Onutė (Aniotė

aukštaitiškai) buvo labai linksmo, žaismingo būdo, visi darbai, kuriuos reikėdavo nudirbti, o jų kaime buvo apstu, pasidarydavo tarsi savaime. Pajuokavimai, pakvailiojimai, pasimaivymai, padainavimai pynėsi su daržų ravėjimais, šieno vežimu, uogų rinkimu, gyvulių šėrimu, debesų „ganymu“ danguje parkritus į žolę… Nors buvau miesto vaikas ir daugelio kaimiškų darbų nemokėjau – niekas iš manęs nesišaipė, atvirkščiai, netgi pagirdavo. Vasaros pabaigoje visi tie darbai tirpdavo rankose ir ražienos kojų nebebadydavo. Aš ten pasijusdavau kaip žuvis vandeny. Laisvė, polėkis ir džiaugsmas… Paskui panašų jausmą patyriau, kai į mūsų mokyklą atėjusi dirbti lietuvių kalbos mokytoja Violeta Tapinienė pakvietė mane į dramos būrelį. Būdama ketvirtokė gavau gėlės Roželės vaidmenį. Ir vėl tas pats džiaugsmo pojūtis. Vėliau ši mokytoja tapo mūsų klasės auklėtoja ir nuo tada mūsų keliai nebeišsiskyrė iki pat mano įstojimo į konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Jos būrelyje mes ne vaidinome, bet žaidėme teatrą. Tai suteikdavo labai daug laisvės, džiaugsmo. Būdama apdovanota gausybe talentų, ji ir mumyse ūgdė kūrybiškumą, individualumą. Auklėtoja man tapo sielos mokytoja, mano profesijos krikštamote. Mūsų ryšys buvo labai stiprus. Jos padrąsinta buvau palydėta į aktorių paruošimo kursus tuometinėje konservatorijoje, o vėliau ir į egzaminus. Matyt, jos ranka buvo lengva, nes aktorės duoną valgau iki šiol. Mūsų aktorinio kurso vadovė prof. Irena Vaišytė buvo labai griežta ir reikli. Ji visada akcentuodavo, kad svarbiausia

aktoriui yra vidinis, o ne išorinis grožis. Vaidmeny jis turi atsiskleisti visu savo gražumu. O gyvenime turi būti kuklus, santūrus, neišsišokantis. Ir aš tuo tikėjau. Svarbu buvo geros knygos, poezija, teatras… Kasdieniame gyvenime esu tokia, kokia esu. Nematau reikalo kažkuo specialiai išsiskirti. Tam yra kitos progos, be to, aš turiu teatrą, kur yra tiek galimybių būti visokia.

Jeigu nebūtumėte aktorė, būtu mėte... Kai mokykloje paklausdavo, sakydavau, kad noriu būti teisininke. Gal dėl to, kad šios profesijos kažkuo panašios. Aktoriai taip pat narplioja įvykius, situacijas, ieško poelgių motyvacijų. Būna savo vaidmenų ir teisėjai, ir prokurorai.

Tėvai neprieštaravo, kad pasirin kote aktorystę? Ne, jie gyveno savo gyvenimą. Kaip ir kiekvieni tėvai, mama džiaugėsi, kad jos dukra įstojo į aukštąją mokyklą, bus artistė. Profesija, aišku, nelabai „rimta”, bet ką darysi, jei užsispyrė. Pirmame kurse niekaip negalėjo patikėti, kad taip vėlai paskaitos baigiasi. Vieną kartą net neišleido manęs į egzamino peržiūrą, nepatikėjo, kad ji devintą valandą gali prasidėti. Teko pabėgti pro langą, o po peržiūros prašyti dėstytojos, kad paskambintų mamai, jog priimtų „nedorėlę“ dukrą į namus.

Kurdama vaidmenį, atrandi vis kitokį mąstymo būdą. Būtent mąstymas ir kuria charakterį. Kuo jis labiau netikėtas, nepriimtinas, tuo įdomiau.

2019 Nr. 2 15

VIRŠELIO VEIDAS pas ją. Sėdėdavome iki išnaktų, laikas ištirpdavo bekalbant, beieškant, besiginčijant, begeriant skanią arbatą ir per pertraukėles klausantis jos memuarų. Galėčiau sakyti, kad esu labai turtinga, nes likimas padovanojo man daug susitikimų su talentingais ir labai įvairiais režisieriais: Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu, Alvydu Vizgirda, Rolandu Atkočiūnu, Dalia Tamulevičiūte, Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi ir daugybe kitų.

Jums teko laimė vaidinti viename paskutinių šviesaus atminimo režisie riaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Kalės vaikai“. Kokį įspaudą jums paliko dar bas su E. Nekrošiumi?

Užsiminėte apie savo mokytojas. Kokie dar žmonės ar įvykiai padarė lemiamą įtaką jūsų gyvenime? Antras žmogus po auklėtojos buvo mano specialybės dėstytoja prof. I. Vaišytė. Ji buvo viena stipriausių Lietuvoje aktorių paruošimo pedagogų. Ji mokė profesijos, amato, tų profesinių pagrindų, be kurių teatre būtum tik mėgėjas. Dirbdama su įvairiais režisieriais bandau įsiklausyti ir perprasti jų sumanymus, pajausti jų braižą, stilių. Forma manęs neįtikina, kol nerandu motyvacijos, gyvasties, vidaus. Žmogaus širdis, protas, emocijos yra jo esmė. Jie diktuoja poelgius ir suteikia energijos. Kaip to pasiekti, yra kiekvieno aktoriaus asmeninis reikalas, čia jau jo profesinė virtuvė. Labai džiaugiuosi, kad likimas suvedė dar su vienu nuostabiu žmogumi ir talen-

tinga režisiere Aurelija Ragauskaite. Ji buvo pirma režisierė, su kuria susitikau po konservatorijos baigimo Šiaulių dramos teatre. Bet tikras mūsų susitikimas kaip režisierės ir aktorės įvyko jau Klaipėdos teatre. Jos režisuotas spektaklis pagal B. Brechto pjesę „Gerasis žmogus iš Sezuano“ buvo „kietas riešutėlis“ ne tik man, bet ir režisierei, kuri pirmą kartą susidūrė su brechtiška vaidybos sistema. Su A. Ragauskaite labai daug dirbome dviese, individualiai. Kadangi režisierė gyveno priešais mūsų butą, po bendros repeticijos teatre, paguldžiusi vaikus, keliaudavau į naktines repeticijas

Ilgesys ir praradimo jausmas lydi iki šiol, jis labai stiprus. Aš Eimuntą Nekrošių pažinojau dar jaunystėje. Studijų metais ėjome žiūrėti jo diplominio spektaklio, jo pirmų darbų po studijų baigimo Maskvoje. Visi jo gražiausi spektakliai Jaunimo teatre buvo peržiūrėti po keletą kartų. Mes beveik visi buvome neabejingi jo talentui. Kai E. Nekrošius atvažiavo į mūsų teatrą, susitikome su juo tarsi seni bičiuliai. Girdėjau kalbant, kad jis gana sunkiai bendrauja, atrodo rūstus, užsisklendęs. Tačiau Klaipėdoje buvo labai jaukus, nors ir santūriai, bet labai šiltai bendraudavo. Jam čia labai patiko. Jaučiausi tarsi devintame danguje, gavusi vaidmenį jo spektaklyje. Atsakomybė irgi labai slėgė. E. Nekrošius į repeticijas visada ateidavo labai pasiruošęs, net abejonių nekildavo, kad gali būti kitaip. Dažniau pats abejodavo, bet tada siūlydavo kitą variantą. Nė vieno žingsnio, nė vieno judesio jo spektaklyje aktorius nežengia nežinodamas dėl ko ir kodėl. Dirbdami su E. Nekrošiumi mes pajutome naują bendravimo kokybę ir tarpusavyje, ir su sale. Vaidindami „Kalės vaikus“ visi jutome, kad pasakome daugiau nei vien siužetas, kurį vaidiname scenoje. E. Nekrošius nefantazavo to, ko nėra gyvenime. Jo sudėtingumas – paprastume, tik reikia mokėti ir norėti klausyti. Jis kalbėjo į amžinybę. Gal E. Nekrošius sugebėjo išvesti mus, aktorius, į kažkokį kitą išmatavimą? Mes

GERIAUSIŲ LIETUVOS DIZAINERIŲ IR KŪRĖJŲ BUTIKAS KLAIPĖDOJE. NUO DRABUŽIŲ IKI GALANTERIJOS, AVALYNĖS, MIELŲ SMULKMENŲ NAMAMS IR DOVANOMS. Herkaus Manto g. 14, Klaipėda | www.baltasirbutikas.lt

visi tai pajutome. Sykiu – ir didžiulę vienybę, atsakomybę už šį darbą, už JĮ. Kai pradėjome važinėti ir rodyti spektaklį užsienyje, žmonės kalbėjo, kad net vietomis nustoja skaityti vertimą, nes iš scenos eina tokia energija, kuri tarsi užburia, įtraukia, ir tampa viskas aišku be žodžių. Šiuolaikiniame teatre beveik nebeliko paslapties. Dažniausiai viskas labai atvira, paprasta, banalu, nuspėjama. E. Nekrošius savo spektakliuose išsaugo paslaptį, teatro magiją. Kaip? Tai jau JO paslaptis, kurią JIS nusinešė su savimi.

Ar nepametate savęs kurdama vai dmenis? Kaip sugrįžtate į save? Gyvenimas sugrąžina – nori to ar nenori. Kol repetuoji, esi vaidmens kūrimo procese. Beveik visur, kur eini, ką beveiki, mintys apie darbą nepalieka. O kur dar bemiegės naktys. Visko ir nesuminėsi, o ir nereikia. Tik tiek, kad uždarius teatro duris darbas, deja, nepasibaigia.

Teatre esate dramatinio, lyrinio plano aktorė. Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą? Kokio žanro jame daugiausia? Gyvenime yra visko. Ir per vieną dieną gali išgyventi daug žanrų – nuo komedijos iki tragedijos. Tik lėkščių nedaužau, rankų nelaužau, balso nekeliu tiek, kad kaimynai girdėtų. Stengiuosi kultūringai išspręsti problemas, o jei nepavyksta – einu pasivaikščioti.

Jeigu turėtume galios atsukti laiką atgal, ką nors pakeistumėte? Dievas žino. Jeigu taip buvo, vadinasi, reikėjo, kad taip būtų. Net tie įvykiai, kurie atrodė labai dramatiški, kurie suteikė skausmo, gal tai buvo gyvenimo pamokos, kurias turėjau išmokti. O jeigu atsisakyčiau tų pamokų? Ypač tų, kai kitus skaudinau? Kai tave skaudina, tai žinai, kad Dievas neduos daugiau, nei gali pakelti. Bet kai pats skaudini, tai lieka akmuo ant „dūšios“. Bet be šių pamokų aš nebūčiau tokia, kokia esu, ir nesidžiaugčiau tuo, ką dabar turiu.

Ligoninės g. 7, Klaipėda | 8 685 31395

Kuo dabar džiaugiatės? Džiaugiuosi viskuo. Džiaugiuosi šeima, vaikais, anūkais, kurių turiu keturis. Džiaugiuosi darbu, kad dar esu teatre, dar esu reikalinga. Džiaugiuosi, kad esame kartu su vyru, kad dar sveiki, kad abu dirbame, kad turime apie ką pakalbėti ir apie ką patylėti, kad turime gerų, ištikimų draugų. O kiek žmogui reikia? Ypatingų pretenzijų gyvenimui niekada neturėjau. Didžiausias alkis buvo darbo alkis.

Kai klausiau, kokie esminiai gyve nimo įvykiai ar žmonės, kita moteris tikriausiai pirmiausia būtų paminė jusi santuoką, vaikus... Iš tiesų... O aš paminėjau teatrą… Vadinasi, tada paklausėte anos žuvelės, o dabar – kitos (juokiasi). Apie save kaip apie mamą, moterį, žmoną, aš mažiausiai kalbu. Tai privatu ir pasilieku sau. Pirmiausia buvau aktorė, o po to tapau žmona, mama. Toks buvo pasirinkimas. Žinoma, stengiausi vaikams būti gera mama. Po spektaklio skubėdavau į namus, kad dar suspėčiau prieš miegą jiems pasaką paskaityti, lopšinę padainuoti. Ir pyragus kepdavau, ir megztinius megzdavau. Atsimenu, kai vaikus auginau, ant vežimėlio pasidėdavau pjesę ir kol vežiodavau – mokydavausi tekstą... Aktoriaus profesija turi savo žavesio, bet turi ir kainą.

Ar jaučiatės laiminga šiandien? Nežinau... O kas yra laimė, ar yra apibrėžimas? Tai labai individualu. Laimės būsena – tai tokia trumpa akimirka. Štai šiemet už savo darbus buvau apdovanota ir Klaipėdos kultūros magistro žiedu. Tai buvo taip netikėta. Žinoma, apsidžiaugiau, tą akimirką pasijutau laiminga. Nors dirbi ne dėl apdovanojimų, o todėl, kad patinka, visada malonu, kai įvertina, supranti, kad dirbi netuščiai. Dabar man svarbiausia, kad visi artimieji būtų sveiki, kad ir pačiai sveikatos užtektų dirbti ir gyventi, kad vaikams ir anūkams sektųsi, kad darna ir supratimas lydėtų visus. Kai niekas neslegia, kaip gera sėdėti ant kopos, žiūrėti į jūrą, jausti jos galybę, grožį, ir tai yra tiek daug… Juk viskas taip laikina. Dvasinė ramybė man yra laimė. Egidijaus JANKAUSKO ir Klaipėdos dramos teatro nuotr.

2019 Nr. 2 17

cc„Man Vydūnas yra svarbus, nes jis yra gimęs visai

netoli mano tėviškės, taigi, mes žemiečiai. Iš dalies laikiau savo pareiga prisidėti prie šios asmenybės įamžinimo Klaipėdoje“, – pasakojo verslininkas, mecenatas, Vydūno paminklo statymo komisijos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

SUGRĮŽIMAS

Vydūnas vėl žvelgia į Klaipėdą

raėjusiais metais Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros entuziastai minėjo šviesuolio Vilhelmo Storosto-Vydūno 150-ąsias gimimo metines, o šiemet, pirmąją rudens dieną, vienam žymiausių Mažosios Lietuvos veikėjų Klaipėdoje iškilmingai atidengtas paminklas.

Virginija KESMINĖ

Septynerius metus trukusios diskusijos, planavimas, įvairios procedūros baigėsi gražiu rezultatu – po kelių dešimčių metų po Klaipėdą vėl žvalgosi Vydūnas. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius dar 2012-ųjų pabaigoje pasiūlė uostamiestyje pastatyti paminklą vienam žymiausių XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų – filosofui, rašytojui, žurnalų leidėjui, dramaturgui, režisieriui, kompozitoriui, dirigentui, religijotyrininkui ir mokytojui Vydūnui. Simboliška, kad paminklas buvo atidengtas Rugsėjo 1-ąją – Mokslo ir žinių dieną. VšĮ „Mažosios Lietuvos kultūra“ valdybos pirmininkas, Vydūno paminklo statymo komisijos pirmininkas, verslininkas, mecenatas Rimantas Cibauskas sakė, kad kelias iki Vydūno įamžinimo nebuvo lengvas, reikėjo daug užsispyrimo ir tikėjimo. „Manau, tai yra tikras bendrystės pavyzdys visai Lietuvai, nes idėjos entuziastai ir Klaipėdos savivaldybė parodė

ccMeniniam objektui ir architektūriniam skvero sutvarkymo projektui sukurti buvo organizuotas konkursas, kurį laimėjo menininkų grupė: architektas Petras Džervus, skulptoriai iš Ukrainos Olesis Sidarukas ir Borisas Krylovas, kuriems Klaipėdoje atstovavo skulptorius Arūnas Sakalauskas (dešinėje).

ccSkvere įrengta kompozicija „Vers-

mė“ – fontanas, ant kurio krašto palikti Vydūno batai. Pats Vydūnas basas stovi ant sferos formos pjedestalo, kuriuo teka vanduo.

norą dirbti, pavyko įtikinti ir Kultūros ministeriją, kad šis projektas yra svarbus. Visi suvienijome jėgas, prisidėjo ir įvairios socialiai atsakingos įmonės. Dar labai daug yra žmonių, kurių nežinome ir kuriems negalime padėkoti asmeniškai, nes jie aukojo nedideles sumas įvairių renginių metu. Tad noriu padėkoti jiems visiems viešai – nors ir aukojo ne po daug, bet iš širdies, o tai labai svarbu“, – kalbėjo R. Cibauskas. Naujoji erdvė kol kas dar neoficialiai vadinama Vydūno sodu, tačiau tikimasi, kad šis pavadinimas prigis. R. Cibausko teigimu, naujoji erdvė yra labai šviesi ir jauki, joje bus ne tik žalumos, bet ir čiurlenančio vandens. Sodas galėtų tapti nedidelių renginių, pasimatymų, laisvalaikio, apmąstymų vieta. „Nuo mažų dalykų prasideda pokyčiai. Pagražėjo ne tik skveras, ne tik miestas, bet ir mes patys viduje. Norisi ir visus kitus darbus daryti vydūniška dvasia, tada galėtume labai daug nuveikti. Labai tikiuosi, kad iš visos širdies kurtą skverą Klaipėdos miestas priims kaip dovaną ir ja rūpinsis“, – pabrėžė R. Cibauskas. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

2019 Nr. 2 19

POMĖGIAI

Martynas Mažeika

apie Elvio Preslio maniją, šeimą ir tatuiruotes

laipėdos krepšinio simboliu vadinamas profesionalus žaidėjas Martynas Mažeika, per sportinę karjerą net 12 sezonų vilkėjęs Klaipėdos „Neptūno“ ekipos marškinėlius, – išties išskirtinė, įdomi ir charizmatiška asmenybė. 34-erių sportininkas nuolat pabrėžia šeimos vertybes, jo kūną puošia tatuiruotės su vaikų vardais ir žmonos atvaizdu, o viena didžiausių silpnybių – amerikiečių dainininko Elvio Preslio (Elvis Presley) kompaktinių plokštelių, knygų, fotoalbumų, ženkliukų ir kitų su šia superžvaigžde susijusių suvenyrų kolekcionavimas.

2019 Nr. 2 21

Paulius MATULEVIČIUS

„Elvis šį pasaulį paliko prieš daugiau nei 40 metų – 1977-aisiais, tačiau vis dar yra laikomas Amerikos XX amžiaus ikona, dažnai vadinamas rokenrolo karaliumi arba tiesiog karaliumi. Jo muzika – išskirtinė, o visas gyvenimas – spalvotas, su pakilimais ir nuopuoliais“, – paaiškino M. Mažeika.

Kolekcijoje – ir kvepalai Įdomu, nuo ko prasidėjo visa ši Elvio Preslio manija?

Tai įvyko turbūt daugiau nei prieš 20 metų. Tėtis pradėjo juoktis iš mano klausomos muzikos ir pabrėžė, kad tikroji ir geroji muzika buvo jo laikais, kai jie klausėsi Elvio Preslio. Kartą paklausiau jo dainų ir iškart susižavėjau. Jo dainos – išskirtinės, aš greitai ir gana stipriai „užsikabinau“. Prasidėjo liga: kai tik galėdavau nusipirkti kokią su šia superžvaigžde susijusią smulkmeną, iškart pirkdavau. Draugai ir artimieji taip pat žino, kad man net mažiausia smulkmena su E. Presliu – geriausia dovana. Per gimtadienius ir kitomis progomis jiems nebereikia sukti galvos dėl dovanos: padovanoja kokį ženkliuką, kompaktinę plokštelę ar knygą, ir taip mano kolekcija didėja.

Kur laikai šią kolekciją? Ją laikau ir sode, ir pas tėtį namuose, ir mano bute yra visko: nuo ženkliukų, puodelių, DVD, plokštelių iki kvepalų.

ccMartynas su žmona Akvile, dukrele Matėja, sūnumi Nojumi ir keturkoje Zuze. „Šeima – mano didžiausias laimėjimas“, – pabrėžė krepšininkas.

Kartą viename žurnale perskaičiau, kad Elvis kvėpindavosi vienais kvepalais, tad aš vaikščiojau po įvairias parfumerijos parduotuves, kol juos radau ir nusipirkau. Tai buvo gal prieš penkiolika metų. Taupau juos, dar viso buteliuko neišpurškiau. Kai buvau išvykęs rungtyniauti į užsienį, tėtis kvėpindavosi. O šiaip, jei atvirai, tai kvapas gana senovinis – jaunimo dabar tokiu kvapu nesužavėtum (juokiasi).

Už kokią didžiausią sumą esi nu sipirkęs suvenyrų į Elvio Preslio ko lekciją? Už tūkstančius... (nusikvatoja). Jei rimtai, nebuvo kažkokių kosminių sumų. Nėra taip, kad kažkas skambintų ir sakytų: „Turiu Elvio Preslio sportinius batelius, įsispirsi į juos ir galėsi išbėgti į aikštelę žaisti krepšinį.“ Nesu dar tiek pakvaišęs (šypsosi).

POMĖGIAI Vizitinė kortelė

 Gimtasis miestas: Klaipėda  Ūgis: 193 cm  Svoris: 99 kg  Pirmasis treneris: Grigorijus Pancerovas.  Pirmasis klubas: Klaipėdos „Neptūnas“.  Iškovoti titulai: 2003 metais tapo pasaulio jaunių (iki 19 m.) vicečempionu, 2005 metais – Europos jaunimo (iki 20 m.) vicečempionu, 2013 metais – LKL bronzos medalių laimėtoju, 2014 ir 2016 metais – LKL vicečempionu, 2016 metais iškovoti bronziniai apdovanojimai Karaliaus Mindaugo taurės turnyre.  Kur žaidė: Klaipėdos „Neptūnas“, Berlyno ALBA ir „Bonos Telekom Baskets“, Italijos „Kapo d‘Orlando Upea“, Latvijos Rygos VEF, Talino „Kalev/Cramo“ (Estija) ir Jėnos „Science City“ (Vokietija).  Rezultatyviausios rungtynės: 50 taškų tarpmokyklinėse varžybose.  Krepšininko idealas: Šarūnas Marčiulionis. „Jis visada man būdavo tas žmogus, kuris įkvėpdavo ir suteikdavo noro žaisti krepšinį“, – sakė M. Mažeika.  Mėgstamiausias patiekalas: žmonos pagaminti spagečiai.  Mėgstamiausia daina: patinka visos Elvio Preslio dainos.  Kino filmas, palikęs didžiausią įspūdį: „Rėjus“.  Mėgstamiausia frazė: „Išsiplauk indus!“  Gyvenimo žygdarbis, sukėlęs daugiausiai adrenalino: žingsnis prie altoriaus.

2019 Nr. 2 23

ccMartynas Mažeika įsi-

gijo kvepalus, kuriais kvėpindavosi Elvis Preslis.

krepšinio klubuose, gali pasigirti pasaulio jaunių (iki 19 metų) vice čempiono (2003 m.), Europos jaunimo (iki 20 metų) vicečempiono (2005 m.) titulais, su Klaipėdos „Neptūnu“ dukart (2014 ir 2016 m.) tapai LKL vicečempionu ir kartą bronziniu prizininku (2013 m.), tačiau nuolat pabrėži, kad tavo didžiausia gyveni mo pergalė – šeima. Papasakok apie ją plačiau. Su žmona Akvile džiaugiamės dviem atžalomis: sūneliui Nojui – aštuoneri, dukrelei Matėjai – ketveri metukai. Džiaugiuosi, kad puikiai sutariame, ir visada, kur gyvenimas nuveda, esame kartu. Toks jau krepšininko gyvenimas: nežinai, kada teks krautis lagaminus ir keliauti į kitą šalį. Džiaugiuosi, kad šeima palaiko ir visada vyksta kartu. Mums šeimos vertybės yra pirmoje vietoje. Turbūt taip jau išauklėjo tėveliai, kurie taip pat gražiai sutaria ir gyvena kartu jau daugelį metų.

Pamenu, kai 19-kos metų išvykau žaisti krepšinį į Berlyną, rūbinėje nuolat komandos draugams skleidžiau Elvio Preslio idėjas, dainas. Būdavo ir pajuokų, ir kuriozų. Pabandyk tu amerikiečiams, kurių buvo išties daug, vietoje hiphopo muzikos užleisti Elvio Preslio dainas... Iš pradžių buvau nesuprastas, bet vėliau visi priprato, prisitaikė, o kai kurie net pamėgo šį atlikėją. Dar ir dabar pasitaiko dienų, kai man buvę komandos draugai parašo tokias žinutes: „Ką tik per radiją girdėjau Elvio dainą ir iškart prisiminiau tave.“ Man asmeniškai širdžiai mieliausi yra Elvio Preslio DVD koncertai. Anksčiau būdavo, kad žiūrėdavau juos dieną iš dienos. Jau mintinai žinau kiekvieną jo koncerte numestą juokelį. Elvis – toks charizmatiškas... Šiuolaikiniame technologijų amžiuje jau gali apie jį rasti pačių įvairiausių gyvenimo detalių: pažiūrėti paskutines Elvio Preslio 24 valandas, sužinoti, kaip jis elgėsi, ką veikė iki mirties, ir panašiai. Mano viena iš neįgyvendintų svajonių – išmokti groti gitara. Norėčiau išmokti pagroti vieną kitą Elvio dainą. Prieš daugelį metų mama matė mano užsidegimą ir net padovanojo gitarą. Jau buvau pradėjęs lan-

Apie meilę šeimai turbūt atsklei džia ir tavo tatuiruotės – nesunku pastebėti, kad ant rankos yra ištatui ruoti vaikų vardai.

Mano viena iš neįgyvendintų svajonių – išmokti groti gitara. Norėčiau išmokti pagroti vieną kitą Elvio dainą. kyti gitaros pamokas, tačiau dėl užimtumo ir krepšinio karjeros tai nutrūko. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau prie to sugrįšiu ir įgyvendinsiu šią svajonę.

Pomėgis – tatuiruotės Martynai, per savo sportinę kar jerą esi rungtyniavęs Vokietijos, Italijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos

Pirmoji tatuiruotė buvo dedikuota sūneliui Nojui, kai tik jis gimė. Yra ištatuiruotas ne tik jo vardas, bet ir Nojaus arka. Dukrelės Matėjos vardo reikšmė – Dievo dovana. Tad taip pat tatuiruotė pasirinkta su tuo susijusiais motyvais. Praėjusią vasarą vieną tatuiruotę dedikavau ir žmonai: ją visada vadinu saule-saulyte, tad parinkome jos atvaizdą, o aplink jį – saulės simboliai ir bangos. Esame klaipėdiečiai, gyvename prie jūros, tad tai taip pat svarbu. Ant nugaros esu išsitatuiravęs ir save – „darbinį arklį“. Manęs jėga varyti į sporto salę tikrai nereikia. Aš esu iš tų, kurie persitreniruoja. Treniruotėse neskaičiuoju laiko, nejaučiu saiko. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai. Bet aš manau, kad yra geriau daugiau padaryti, nei mažiau. Aš išnaudoju kiekvieną laisvą dieną ne tik sezono metu, bet ir vasaromis. Taip jau esu pripratęs. Mėgstu patikrinti savo kūno fizinio pajėgumo ribas. Iš to ir kilo šios tatuiruotės idėja. Dar vasarą buvo minčių tatuiruote papuošti ir savo krūtinę, tačiau kol kas šią idėją atidėjau vėlesniam laikui. Egidijaus JANKAUSKO ir asmeninio archyvo nuotr.

Seniausia šokolado parduotuvė Klaipėdoje

RANKŲ DARBO ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI ŠOKOLADO FONDIU KOKTEILIAI IR VALGOMIEJI LEDAI SU KARŠTU ŠOKOLADU

J. KAROSO G. 9, KLAIPĖDA INFORMACIJA, UŽSAKYMAI: 8 618 77199, 8 611 25101 PARDUOTUVĖ DIRBA I–V NUO 9 IKI 18 VAL.

2019 Nr. 2 25

arba K odėl „ Lietuv ą“ išre ngė n uogai

Didžiojo elingo metai, 2019

-ieji Klaipėdoje paskelbti Didžiojo elingo metais. Tikimasi, kad šiemet visuomenė atkreips dėmesį į tai, kad uostamiestyje yra ne tik uostas, kuriame kraunama daugybė krovinių, bet ir laivų statykla, laivų remonto įmonės. Pravėrus jų duris patenkama į užburiantį tapybišką metalo konstrukcijų pasaulį. Net ne visi klaipėdiečiai žino, kad laivui atliekant kapitalinį remontą, jis išrengiamas iki nuogumo, nuo kokių mažų detalių pradedamas statyti laivas, kokie meno kūriniai gimsta mūsų uoste esančioje labai senoje kalvėje.

Dalia BIKAUSKAITĖ

VERSLAS

2019 Nr. 2 27

ccSenoje kalvėje karaliauja buvęs laivų statybos inžinierius Michailas Nedovidejevas, save vadinantis menininku.

Bendrovė Kruizinių laivų terminalas (buvusioji AB „Klaipėdos laivų remontas“) turi ypatingą istorinę aurą. Joje yra net 5 paveldo objektai – trys pastatai, elingas ir slipas. Šiemet čia veikusiai Pauliaus Lindenau laivų statyklai, savo veiklą pradėjusiai 1918-aisiais, jos elingui ir slipui sukanka 100 metų.

Elingo likimas vis dar neaiškus Kai svarstomas elingo likimas, maždaug pusė klaipėdiečių mano, kad tą gargarą kaip vizualinę taršą reikia nugriauti, o kita pusė – kad išlaikyti. Koks likimas jo laukia ateityje, kam jis bus pritaikytas, šiandien dar nežinoma – specia-

VERSLAS listai šiuo klausimu tebediskutuoja. Šiandien elingas su slipu vis dar eksploatuojami, tačiau, žinoma, ne laivų statybos srityje. Deja, pats P. Lindenau negalėjo baigti elingo statybos. Iš tikrųjų jis turėjo turėti stogą. Kadangi elingas yra techninis paveldas, jo ne tik kad nugriauti, bet netgi uždengti negalima. Nors elingo konstrukcija atrodo gražiai, yra pagaminta tikrai iš gero legiruoto, t. y. grūdinto, plieno, ją reikia prižiūrėti. Kai kurias vietas, suderinus su paveldosaugininkais, jau reikės paremontuoti, žinoma, pirma atlikus defektaciją.

Kalvė – neoficialus muziejus Mažai kas žino, kad Kruizinių laivų terminale yra išlikusios sena kalvė ir liejykla, kurios taip pat yra paveldas. Pats pastatas turi unikalias konstrukcijų perdangas. Po kokių dvejų trejų metų jo laukia remontas. Senoji kalvė, galima sakyti, yra tikras metalo meistrų muziejus, tad keista, kad kruizinių laivų turistai čia neatvedami. Joje tiek daug įvairių senienų, kad nesinori greitai išeiti. Čia galėtų būti kuriami tapybiški meniniai filmai. Čia toks puikus metalo pasaulis, kad jį reikia rodyti turistams dabar. Kai kalvė bus sutvarkyta, galimas daiktas, praras savo paslaptingumą ir patrauklumą. Kalvėje karaliauja buvęs laivų statybos inžinierius Michailas Nedovidejevas, remontuojantis laivus, bet save vadinantis menininku. Būtinai reikia pamatyti, kokius metalo dirbinius jis sugeba padaryti. Kai kurie jų nestokoja ir subtilaus humoro. Kalvystė – jo hobis jau 30 metų. Senojoje kalvėje jis priima užsakymus iš klientų ir daro vienetinius metalo dirbinius jau 6 metus.

Kiekviena detalė turi savo maršrutą Žmogui net sunku įsivaizduoti, nuo kokių smulkių detalių pradedamas statyti didelis laivas, kiek įvairių didesnių ir mažesnių detalių turi čiupinėti laivų statytojų rankos, kad būtų pastatytas laivas. Detalės vis stambinamos suvirinant, kol „gimsta“ laivo korpuso blokai, kurių svoris būna nuo 100 iki 650 tonų. Įdomu tai, kad kiekviena detalė didžiuliame ceche turi savo maršrutą, kur jai reikia keliauti – jos yra paskirstomos

2019 Nr. 2 29

ccTaip atrodo „išrengta“ pagal gamybos barus, sekcijas, blokus ir kt. ir niekada nepasiklysta. Kiekviena detalė turi savo žymą, kurioje būna nurodytas ir jos maršrutas. Bet laivo „gimimas“ prasideda ne Vakarų Baltijos laivų statykloje, esančioje miesto centre, o Vakarų laivų gamykloje, įsikūrusioje toli pietinėje miesto dalyje, detalių pjovimu, kurios vėliau atvežamos į statyklą. Šiuo metu joje įgyvendinami 6 projektai, dirba apie 500 žmonių, neskaičiuojant subrangovų. Klaipėdoje statomas mokslinių tyrimų laivo korpusas, kuris bus išplukdytas į Farerų salas ir ten įrengtas. Pagal svorį Vakarų Baltijos laivų statykloje bus pastatyta 90 proc. laivo, pagal kainą ir darbo sąnaudas – maždaug po 60 proc. Tas korpusas bus sulipintas iš dviejų dalių ir suvirintas per vidurį. Tada ant jo bus sumontuotas aliumininis antstatas. Labai didelių laivų klaipėdiečiai statyti negali, nes jų korpusai netelpa į doką. Užtat jie gamina daug didžiųjų laivų blokų ir antstatų, kurie naudojami kruiziniams laivams statyti Suomijos ir Vokietijos statyklose.

Atgims iš naujo

Per 40 metų skaičiuojančiai legendinei jachtai „Lietuva“ šiemet pirmą kartą atliekamas kapitalinis remontas. Tad ji buvo išrengta iki nuogumo – buvo išardyta tiek, kiek įmanoma. Gera naujiena ta, kad laivui plastiko vėžys (osmozė) nediagnozuotas. Laivo korpusas nėra iškorėjęs, jame nėra atsiradę kokių nors tuštumų.

jachta „Lietuva“

Labiausiai nustebino, su kokia meile apie šį remontą kalba patys remontininkai. Mat jie nori prisidėti prie savo miesto legendos prikėlimo naujam gyvenimui. Jachta „Lietuva“ remontuojama Klaipėdos pakraštyje, Perkėlos gatvėje, nes visame mieste labai sunku buvo rasti tokiam remontui tinkamas patalpas. Laivo korpusas buvo ilgai džiovinamas, mat buvo prisisunkęs labai daug drėgmės. Keičiama viskas iš esmės, kas įmanoma –

cc„Quali Tech ir Antanina“ vadovas

Antanas Jastremskas neslepia, kad dabar „Lietuva“ yra jo mylimoji.

ccLaivų statytojų produktas – laivo antstatas ir blokas, kurie baržomis išplukdomi į užsienį.

ccKeičiamo aukščio stulpeliai nėra laivo detalės, jie – įrankis, suteikiantis formą sekcijai.

net metalinė laikančioji konstrukcija, kuri bus modernesnė, bet liks tokia pati. Pasak remontininkų, silpniausia vieta – bortai. Reikės viską perklijuoti ir korpusas taps gerokai stangresnis. Vidinis „Lietuvos“ denis buvo padarytas iš balzos medžio, kuris supuvo. Galima sakyti, kad denio jachta neturėjo. Po remonto jachta atgims iš naujo. Specifikaciją atitinkančios burės bus užsakytos iš užsienio gamintojų, nes Lietuvoje tokių nėra.

Subrangovų Vokietijos ir Lietuvos UAB „Quali Tech ir Antanina“ vadovas Antanas Jastremskas – aukšto lygio specialistas, galintis dirbti su tokiomis jachtomis, sako, kad jachta yra aikštinga kaip mergina. Jis neslepia, kad šiemet jo mylimoji yra „Lietuva“. Pagal pesimistinį planą „Lietuva“ naujam gyvenimui atgims kitų metų sezoną, o pagal optimistinį – dar šiemet. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

2019 Nr. 2 31

Aplink pasaulį – Lietuvos komerciniu laivu

laipėdoje įsikūrusios AB „Limarko“ laivininkystės kompanijos transportinis refrižeratorius „Cassiopea“ šiemet gegužės mėnesį gavo neįprastą užduotį – atsidurti pačiame pasaulio pakraštyje, Antarktidoje, paimti brangų šaldytų krilių krovinį ir nugabenti jį į Japoniją ir Korėją.

Dalia BIKAUSKAITĖ

ccToje vietoje, kur tolumoje leidžiasi saulė, stovėjo laivas „Cassiopea“. Laivo kapitonas Olegas Gurašas siųsdamas nuotraukas parašė: „Labai toli toli pietuose.“

Turint omenyje jo naują reiso užduotį – spalio mėnesį nugabenti bananų krovinį arba į Šiaurės Afriką, arba į Artimuosius Rytus, per maždaug pusę metų laivas bus apiplaukęs pasaulį ir nuplukdęs du ypatingo temperatūrinio režimo reikalaujančius krovinius. „Cassiopea“ iš Ispanijos uosto Vigo į Discovery Bay (Atradimo įlanka) prie Livingston Island salos, esančios Antarktidos pakraštyje, netoli Dreiko sąsiaurio ir Ugnies žemės Pietų Amerikos žemyne, atplaukė birželio 7 d., kai ten buvo žiema. Per beveik tris savaites į laivą buvo pakrauta apie 6,7 tūkst. tonų šaldytų krilių. Jie naudojami ir farmacijos pramonėje, ir kulinarijoje, todėl krovinys labai brangus.

VERSLAS

ccLaivo „Cassiopea“ maršrutas.

Japonai perka pirmo užšaldymo krilius, nes jie labai kokybiški. Vytautas Lygnugaris, „Limarko“ kompanijai vadovaujantis 16 metų, juokavo, kad, ko gero, gabenamo krovinio vertė buvo didesnė nei laivo. Pasak jo, per visą kompanijos istoriją tokia užduotis buvo gauta gal tik prieš kokius gerus 30 metų. Ja niekas per daug nesidžiaugė, nes, nors jūrininkai ir romantikai, jie vis dėlto yra pragmatiški žmonės. „Tai tikrai neįprasta ir gana sunki užduotis, nes oro sąlygos Antarktidoje keičiasi labai greitai, kartais per dieną net 5 kartus. Štormas kyla netikėtai. Pie tų žemynas – laukinis kraštas, kuriame karaliauja stichija. Jeigu pučia vėjas, yra

drėgna, lyja, prasideda laivų apledėjimas. Įgulai būna sudėtinga, reikia kirsti ledą, kad laivas išlaikytų stabilumą“, – pasakojo V. Lygnugaris. Galima sakyti, kad Lietuvos laivas buvo atsidūręs už visų įprastų laivybos ribų. Visą laiką reikėjo būti pasiruošus įjungti pagrindinį variklį, kad, kai užeis audra, būtų galima pakelti inkarą ir plaukti štormuoti. Laivo saugumas kėlė nuolatinę įtampą 18 žmonių įgulai. Jeigu būtų prireikę pagalbos, tokioje atkampioje vietoje jos iš niekur negautum, nebent mokslininkų „trobelėje“ būtų buvęs koks nors felčeris. Laivui vadovavo labai didelę patirtį turintis kapitonas klaipėdietis Olegas Gurašas. Paėmus krovinį Antarktidoje „Cassio pea“ išbandymai nesibaigė. Ji plaukė į Folklendų salas per visą Pietų Atlantą, per tas vadinamąsias riaumojančias 40-ąsias, vadinamuosius audringus vandenis, kurie prasideda nuo Argentinos, Bajat Blanka įlankos. „Gavus naują reiso užduotį po išsikrovimo Tolimuosiuose Rytuose tapo akivaizdu, kad „Cassiopea“ per maždaug pusmetį (skaičiuojant po išplaukimo iš Ispanijos uosto Vigo) padarys kelionę aplink pasaulį. Per dvi savaites iškrovęs didžiąją dalį krovinio Japonijoje, kitą dalį krovinio laivas iškrovė Pietų Korėjos Pusano uoste, kuriame stovėjo dešimt dienų, nes buvo prastos oro sąlygos, lijo. Rugsėjo 10 d. išplaukėme iš Pusano

uosto ir planuojame kirsti Ramųjį vandenyną. Maždaug už trijų savaičių atvyksime į Ekvadoro uostą Puerto Bolivar, paimsime žalių bananų krovinį ir plauksime į Viduržemio jūrą, kurią, ko gero, pasieksime maždaug spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Nors tikslus iškrovos uostas dar nėra patvirtintas, bet jau dabar aišku, kad bananų krovinį gabensime į Viduržemio jūros regioną, greičiausiai į kažkurį Artimųjų Rytų uostą. Tokiu atveju laivas bus išplaukęs iš Galicijos uosto Vigo (Ispanija), leidęsis žemyn į Antarktidą, krovinį iškrovęs Japonijoje ir Pietų Korėjoje, paskui plaukęs per Panamos kanalą į Atlanto vandenyną ir kirtęs Gibraltaro sąsiaurį atsidurs Viduržemio jūroje. Kai jis atvyks į iškrovos uostą, bus jau apiplaukęs pasaulį nepraėjus turbūt nė pusei metų“, – rugsėjo pradžioje sakė V. Lygnugaris. Šiuo metu „Limarko“ laivininkystės kompanija nuosavybės teise valdo 6 trans okeaninius laivus: tris laivus šaldytuvus, t. y. transportinius refrižeratorius, kurių vidutinis amžius – truputį per 20 metų, ir tris konteinervežius, kurių vidutinis amžius – 12-13 metų. Kompanijos strateginiuose planuose numatytas laivyno atnaujinimas ir plėtra. Šiemet sausio 1 d. kompanijoje dirbo 187 jūrininkai. Kaip įsitikinome, kompanijos laivai plaukioja po visą pasaulį, į Klaipėdą beveik neužsuka. Jie remontuojami užsienio uostuose – dažniausiai Ispanijoje arba Turkijoje. „Limarko“ archyvo ir kapitono Olego GURAŠO nuotr.

2019 Nr. 2 33

PRAMONĖS IR PREKYBOS RŪMŲ VEIKLOS KLAIPĖDOS KRAŠTE 100-MEČIUI

Rūmų istorijos puslapiai:

nuo įtakos krašto politikai iki pinigų emisijos

laipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai spalio 1 d. pažymi šios verslo savivaldos organizacijos veiklos pradžios Klaipėdos krašte šimtmetį. „Rudens ekspreso“ skaitytojams, verslo bendruomenei pateikdami po sakinį iš įvairių išlikusių istorinių šaltinių surinktą veiklos istoriją, kartu ir siekdami atsakyti į pastaruoju metu nuolat kylančius klausimus, kuo pramonės ir prekybos rūmai buvo ar yra tokie ypatingi, dar kartą įsitikiname, kad per dešimtmečius išliekanti ir iš naujo pradedama tradicinė rūmų veikla priklauso tik nuo verslo bendrystės ir iš kartos į kartą perimamos institucinės atminties. Tarpukario metais Klaipėdos krašte veikę Pramonės ir prekybos rūmai buvo įsteigti anksčiau nei Lietuvos pramonės ir prekybos rūmai Kaune – jau 1919 metais. Jie atsirado reorganizavus 1822–1919 m.

veikusią Klaipėdos pirklių korporaciją. Klaipėdos pirklių korporacijos pertvarkymo į Prekybos rūmus klausimas buvo subrendęs gerokai anksčiau nei 1919 m. Šia linkme buvo judama dar prieš Pirmąjį

pasaulinį karą: jau 1911 m. buvo išplėsta Klaipėdos pirklių korporacijos teritorija, įtraukiant į ją ir Šilokarčemos (dab. Šilutė) apskritį. Didėjant naujų gamybos šakų skaičiui, o sykiu – ir poreikiui atstovauti besiplečiančioms verslo sritims, modernios verslo interesams atstovavusios organizacijos Prūsijoje buvo pradėtos steigti jau XIX amžiuje.

Naujas verslo savivaldos statusas Žinoma, kad 1870–1897 m. laikotarpiu Prūsijoje buvo įsteigta iš viso 15 naujų prekybos rūmų, be to, daugelyje vietų į prekybos rūmus buvo tarpusavyje sujungtos anksčiau egzistavusios pirklių korporacijos.

SUKAKTIS ccIstorinė Pramonės ir

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

prekybos rūmų nuotrauka.

Tačiau 1870 m. įstatymas dar nebuvo taikomas pirklių korporacijoms, veikusioms Berlyne, Štetine, Magdeburge, Tilžėje, Karaliaučiuje, Dancige, Klaipėdoje ir Elbinge. 1897 m. rugpjūčio 19 d. priėmus naują šio įstatymo redakciją, joje buvo tiksliau apibrėžti rūmų narių rinkimo principai, narių mokestiniai ir kiti įsipareigojimai. Naujoji redakcija suteikė prekybos rūmams juridinio asmens statusą ir naujų funkcijų, tarp kurių buvo ekspertų prisaikdinimas, produktų kilmės sertifikatų išdavimas, be to, Prekybos rūmai, remiantis šia įstatymo redakcija, turėjo prisidėti pildant prekybos registrą. Klaipėdos pirklių korporacija buvo pertvarkoma į Prekybos rūmus remiantis šiuo įstatymu. Pati reorganizacija įvykdyta 1919 m. rudenį. 1919 m. rugsėjo 24 d. posėdyje Pirklių korporacijos taryba vien-

balsiai priėmė reorganizacijos pasiūlymus, o spalio 1 d. taip pat vienbalsiai priėmė Reorganizavimo statutą ir Prekybos rūmų rinkimų statutą. Kitą dieną už šiuos dokumentus neeiliniame generaliniame susirinkime balsavo Pirklių korporacija. Reorganizavimo statutas iš pradžių menkai išplėtė buvusios korporacijos veiklos apimtį, bet užfiksavo naują organizacijos statusą. Pirminis Rūmų pavadinimas, remiantis 1919 m. reorganizavimo statutu, buvo Klaipėdos prekybos rūmai (Handelskammer Memel). Jų veiklos teritorija, kaip ir anksčiau, apėmė Klaipėdos miesto ir Klaipėdos bei Šilokarčemos kaimiškąsias apskritis. Iš viso turėjo būti renkama 20 Rūmų narių, iš kurių 18 – pirmoje rinkimų apygardoje (Klaipėdos miesto ir kaimiškoje apskrityse), likę du – antroje rinkimų apygardoje (Šilokarčemos apskr.). 1920 m. pradžioje įsigaliojus Versalio taikos sutarčiai, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas laikinam Antantės valstybių administravimui, kurį sąjunginių valstybių vardu vykdė Prancūzijos paskirtas atstovas. Buvo sudaryta nauja Pagėgių apskritis, kurios atsiradimas paskatino ne tik išplėsti renkamų Prekybos rūmų narių skaičių nuo 20 iki 24, bet ir pakeisti Rūmų pavadinimą į Klaipėdos krašto prekybos rūmus (Handelskammer für das Memelgebiet). Šie pokyčiai buvo įtvirtinti 1921 m. liepos 2 d. priimtuose ir liepos 18 d. Prancūzijos vyr. komisaro Jeano Gabrielio Petisné patvirtintuose atnaujintuose Prekybos rūmų įstatuose. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, 1923 m. rugsėjo 12 d. Prekybos rūmai priėmė naujus įstatus, direktorijos patvirtintus rugsėjo 20 d., pagal kuriuos narių skaičius buvo dar sykį padidintas iki 28. Paskutinis Rūmų įstatų keitimas tarpukario metais priimtas 1928 m. kovo 14 d. Prekybos rūmų sprendimu. Tuomet buvo pakeistas Rūmų pavadinimas – juos pradėta vadinti Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmais (Industrie- und Handelskammer für das Memelgebiet).

Veiklos principas – verslo bendrystė Esminiai Rūmų veiklos klausimai buvo sprendžiami per visuotinį susirinkimą (Vollversammlung), kurį sudarydavo visi Rūmų nariai.

Vykdomasis Rūmų veiklos organas buvo prezidiumas, kurį visuotinis susirinkimas paprastai rinkdavo sausio pradžioje. Prezidiumo narius rinko iš savo tarpo. Prezidiumą sudarė prezidentas, du viceprezidentai ir du iždininkai (Schatzmeister). Pirmuoju Rūmų prezidentu 1919 m. gruodžio 12 d. įvykusio steigiamojo Rūmų posėdžio metu buvo išrinktas pirklys, Danijos ir Portugalijos vicekonsulas Klaipėdoje Henry Schmäling, kuris dėl sveikatos priežasčių jau 1920 m. liepą savo pareigų atsisakė. Savo veiklą Rūmai vykdė ir per komitetus, kurie buvo sudaromi iš Rūmų narių. Kiekviename komitete buvo nuo dviejų iki septynių narių, o tie patys nariai priklausydavo išsyk keliems komitetams. 1921 m. duomenimis, veikė šie Prekybos rūmų komitetai: pirklių korporacijos plantacijos administravimo; pirklių korporacijos fondų; svorių ir matų įstaigos administravimo; Prekybos rūmų nuosavybės administravimo; arbitražinio ginčų sprendimo; ledo laužimo tarnybos; medienos prekybos; anglių prekybos; Klaipėdos pramonės; maisto produktų ir kolonijinių prekių didmeninės prekybos; javų prekybos; susisiekimo reikalų; kolonijinių prekių mažmeninės prekybos; manufaktūrinių prekių prekybos; uosto, laivybos ir laivų judėjimo reikalų; kasos revizijos; Klaipėdos prekybos ir pramonės vystymo. Be to, du Rūmų išrinkti atstovai dalyvavo pirklių kvalifikacijos tobulinimo mokyklos kuratoriume; šeši atstovai sudarė Tilžės medienos matavimo tarnybos priežiūros komisiją. Komitetų skaičius nebuvo nuolatinis: 1927 m. balandį buvo išrinkti tik septyni komitetai.

Rūmai – už laisvą prekybą ir uosto klestėjimą Jungdami svarbiausius Klaipėdos krašto pramonininkus ir prekybininkus, visą savo veiklos laikotarpį Rūmai buvo ne tik viena įtakingiausių organizacijų Klaipėdos krašto ekonomikoje, bet ir darė įtaką krašto lygmeniu priimamiems politiniams sprendimams. Didžiausią politinį svorį Rūmai buvo įgiję Prancūzijos administravimo laikotarpiu (1920–1923 m.), kai jų nariai sugebėjo išnaudoti krašte susidariusį realios galios vakuumą: Klaipėdos krašto Valstybės tarybos viceprezidentas, faktiškai dominavęs

2019 Nr. 2 35

SUKAKTIS jos veikloje, buvo Prekybos rūmų prezidentas J. Kraus, kuris liko įtakinga politine figūra ir kraštą prijungus prie Lietuvos. Prancūzijos administravimo laikotarpiu pagrindinės Rūmų veiklos pastangos buvo nukreiptos į siekį atkurti laisvą prekybą, paversti Klaipėdos uostą konkurencingu kaimyninių uostų, ypač Karaliaučiaus, kontekste. Todėl išsikristalizavus projektui Dancigo pavyzdžiu paskelbti Klaipėdos kraštą laisvąja valstybe, Rūmai šią idėją entuziastingai rėmė. Pereinamuoju laikotarpiu Rūmai stengėsi užtikrinti verslo plėtojimo Klaipėdos krašte perspektyvas. Jiems pavyko pasiekti, kad Klaipėdos kraštas toliau būtų aprūpinamas Vokietijos žaliavomis, pusfabrikačiais ir gaminiais, taip pat maisto produktais tokiomis kainomis, kurios Vokietijoje buvo taikomos vidaus, o ne išorės rinkai. Kita vertus, atskyrimas nuo Vokietijos reiškė naujos muitų sienos atsiradimą, be to, būtinybę sukurti vietinę mokesčių surinkimo sistemą. Šiuo klausimu 1920 m. gruodį Rūmai parengė pagrindinius krašto muitų ir finansų reformos metmenis, kurių projektas įsigaliojo 1921 m. pradžioje. Laisvosios valstybės sukūrimo perspektyvos puoselėjimas, prie kurio prisidėjo ir Prekybos rūmai, sudarė labai palankų verslo plėtojimuisi klimatą, kuris liudytų ir tai, kad prekybos bendrovių skaičius vien tik Klaipėdos mieste 1919–1922 m. išaugo nuo 425 iki 846. Patys Prekybos rūmai šiuo atveju vaidino lemiamą vaidmenį derybose, kuriose buvo siekiama sudaryti prekybos susitarimus su Vokietija, Lietuva ir galiausiai su Lenkija. Kita vertus, suartėdami su Lenkija Klaipėdos prekybininkai užsitraukė Vokietijos ir Lietuvos nemalonę. Abi valstybės paskelbė Klaipėdos krašto ekonominį boikotą. Siekius bent iš dalies atsiriboti nuo 1922 m. antroje pusėje žaibišku greičiu įvykusio Vokietijos markės nuvertėjimo liudijo Prekybos rūmų žingsnis išleisti specialią Klaipėdos krašto „sunkmečio pinigų“ (vok. Notgeld) emisiją (emisijos dydis – 21 175 mln. markių). Didesnių pokyčių į Prekybos rūmų veiklą įnešė Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. vasario 16–17 d. Ambasadorių konferencija perdavė suvereno teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai. Krašto prijungimas prie Lietuvos reiškė, kad atkrito muitų sienos su Lietuva klausimas, kraštas buvo integruotas į Lietuvos muitų ir akcizų erdvę, ilgam laikui buvo sustabdytas susisiekimas geležinke-

liu su Vokietija. Visa tai pranašavo Rūmų vaidmens kaitą. Pagal 1924 m. Paryžiuje sudarytą Klaipėdos krašto konvenciją kraštas Lietuvos sudėtin buvo inkorporuotas suteikiant jam palyginti dideles autonomijos teises. Prekybos rūmų, kaip ir kitų krašto verslo sluoksnių interesams atstovaujančių organizacijų, veiklos Konvencija atskirai neapibrėžė. Tuo tarpu prekybos srityje centro ir autonomijos institucijų kompetencija buvo padalinta: prekybos teisė, bankų, biržų ir draudimo įstaigų organizacijos reglamentacija liko Klaipėdos krašto institucijų kompetencija, tačiau buvo nurodyta, kad visos kredito, biržų ir draudimo įstaigų operacijos turi būti reguliuojamos bendrų Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokiu būdu 1925 m. įsigaliojus Konvencijai, formaliai Klaipėdos krašto prekybos rūmai neturėjo keisti nei įstatų, nei veiklos pobūdžio, tačiau neabejotinai neteko dalies įtakos. Be to, pačioje Konvencijoje užprogramuota nuostata spręsti prekybos reikalus centro ir autonomijos kompetencijų suderinamumo ir susitarimo paieškų keliu nori nenori vertė Klaipėdos rūmus ieškoti kontaktų ir bendradarbiavimo galimybių Lietuvoje.

Bendras darbas su kolegomis Kaune Prekybos ir pramonės rūmų įsteigimas Kaune 1925 m. Klaipėdos krašto verslo atstovavimo interesams tuometinėje Lietuvos sostinėje buvo itin svarbus. Pragmatiniam požiūriui imant viršų, tarp abiejų rūmų išsyk užsimezgė palankūs dalykiško bendradarbiavimo santykiai, kurie, kaip teigė patys Klaipėdos prekybos rūmai, vis labiau įgavo kolegialų pobūdį. Abeji rūmai gana dažnai stengdavosi visiškai suderinti savo pasiūlymus Vyriausybei ekonomikos srityje. Tiesa, šis bendradarbiavimas buvo neformalus, tik 1930 m. pavasarį abeji rūmai oficialiai paskyrė po du atstovus: klaipėdiečiai – Kaune ,ir atvirkščiai. Tai leido greičiau ir efektyviau spręsti įvairius smulkius, einamuosius klausimus, derinti pozicijas ir t. t. 1939 m. kovą, priėmusi Vokietijos ultimatumą, Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Jau 1939 m. pavasarį buvo žengti svarbiausi žingsniai integruojant naujai į Vokietijos sudėtį įjungtą teritoriją, įskaitant krašto ūkio sričių integravimą į Rytų Prūsijos provincijos ūkio struktūrą. Kadangi dar 1932 m. visi iki tol atskiruose Rytų Prūsijos provincijos miestuose veikę rūmai

buvo sujungti į bendrą organizaciją – Rytų Prūsijos pramonės ir prekybos rūmus, vėliau pertvarkytus į bendrus rūmus Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijoms (Industrieund Handelskammer für die Provinz Ostund Westpreußen), prie jų buvo prijungti ir Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai, prarasdami savo savarankiškumą. Klaipėdos krašto rūmus panaikinus, Klaipėdoje, senosiose jų patalpose, Antrojo pasaulinio karo metais veikė tik kontora, aptarnavusi Klaipėdos apygardos reikalus.

Rūmų būstinė ir turtas Pagrindinė Klaipėdos prekybos rūmų būstinė buvo biržos pastatas Klaipėdoje. Be to, 1921 m. pabaigoje Prekybos rūmai atidarė filialą Šilokarčemoje: įsteigus filialą dabartinėje Šilutėje, vietos pirkliai galėjo vietoje gauti leidimus verstis daugelio prekių (išskyrus valgomosios druskos, statybos, sprogstamųjų medžiagų, ginklų ir amunicijos) importo bei eksporto prekyba. Didžioji dalis Rūmams priklaususio turto buvo paveldėta iš iki tol veikusios Klaipėdos pirklių korporacijos. Reorganizacijos metu iš pirklių korporacijos buvo perimtas šis turtas ir institucijos: pirklių našlių prieglauda; J. L. Wienerio pirklių prieglauda; J. L. Wienerio fondas; biržos pastatas Klaipėdoje; Klaipėdos svorių ir matų įstaiga; pirklių korporacijos plantacija (Plantage); jūros locmanų našlių ir ugdymo kasos. 1929 m. duomenimis, Rūmams priklausė šis turtas: - nekilnojamasis turtas: pagrindinė Rūmų būstinė – biržos pastatas Dangės upės krantinėje (statytas 1776–1777 m., perstatytas 1856–1857 m. ir 1907–1908 m., neišlikęs, nugriautas 1945–1947 m.), gyvenamasis namas dab. adresu S. Nėries g. 6 (statytas 1922 m., išlikęs), poilsio namai Kopgalyje (statyti 1927–1928 m., neišlikę, nugriauti pokario metais); - fondai: Pirklių našlių fondas (įsteigtas 1797 m.) kartu su jam priklausiusiu prieglaudos pastatu dab. adresu S. Daukanto g. 28 (statytas 1877 m., išlikęs), Julijaus Ludwigo Wienerio pirklių fondas (įsteigtas 1862 m.) kartu su jam priklausiusiu prieglaudos pastatu dab. adresu Herkaus Manto g. 23 (statytas 1863 m., išlikęs). Parengta pagal istoriko dr. Vasilijaus SAFRONOVO tekstą (2010 m.)

2019 Nr. 2 37

iemet Lietuvos jūrų muziejus, tūkstantines žmonių minias ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio sutraukiantis uostamiesčio pasididžiavimas, švenčia 40 metų sukaktį. Ko tik ten nebuvo nutikę per tiek metų. To ir į kelias knygas nesudėsi. Mes pateikiame tik keletą muziejaus užkulisinio gyvenimo istorijų.

Dalia BIKAUSKAITĖ

Būna,

menkė įsimyli ichtiologą

SUKAKTIS ccLietuvos jūrų muziejų kūrusi komanda (iš kairės: biologas Eugeni-

jus Buivydas, Aloyzas Každailis, Vytautas Šliogeris, Laima Šliogerienė, Petras Lapė, Alfonsas Žalys).

ną. Išsigando visi – ir ruoniai, ir pingvinai, nors jie kaimynai, gyvena už pertvaros ir girdi vieni kitus. Ruonis nėrė į baseino kampą ir ten prisiglaudė, pingvinas ieškojo vietos, kur jam pasislėpti, bandė pabėgti. Deja, jie vienas su kitu nenorėjo susipažinti. Sušoko darbuotojai, pagavo pingviną ir perkėlė atgal.

Bijojo, kad eršketams gali nepatikti

„Mėgstamiausio gyvūno muziejuje aš neturiu. Visi jie man labai mieli. Pradžių pradžioje buvo ruoniai, todėl jie netgi delfinų man nenukonkuravo. Be abejo, delfinai pas mus yra elitiniai gyvūnai, į juos žiūrima su meile ir pagarba“, – sakė Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, čia dirbanti nuo jo atidarymo.

Pingvinų, menkių ir delfinų nuotykiai „Turėjome labai įdomų įvykį su menke, kuri gyveno akvariume. Ji buvo įsimylėjusi ichtiologą Eugenijų Buivydą. Kai tik jis pasirodydavo, nesvarbu, ar turėdavo maisto, ar ne, ji visada išnirdavo į paviršių, iškišdavo savo nugarą ir prašydavo, kad ją pakasytų. Kai pagalvoji, juk tai žuvis, kiek toje jos galvelėje tėra smegenų, bet turėjo štai tokią emociją ir atpažindavo savo ichtiologą iš visų kitų. Mus visus tokia draugystė nustebino, nes buvo unikali“, – pasakojo ponia Olga. O delfinai tikrai protingi ir esant bėdai supranta, kad reikia kreiptis pagalbos į žmogų. Su delfinais buvo daromas toks triukas – delfinas ant rostriumo turėdavo užsimauti žiedelį ir atnešti treneriui. Vienas jauniklis delfinukas plaukiodamas po baseiną atrado žiedelį, užsimovė ant nosies ir plau-

kiojo. Reikia jį nusiimti, negali. Tuojau šalia jo atsirado mama delfinė, bandė jam padėti, bet nepavyko. Tada delfinė užsiropštė ant aikštelės ir pradėjo mosikuoti galva, leisti garsus kviesdama į pagalbą trenerį. Prisišaukė ir vaiką, tarsi sakydama: „Stovėk ir niekur neik.“ Atlėkė treneris ir nuėmė tą žiedelį. Kartą pingvinas sukėlė muziejaus darbuotojus ant kojų, mat įšoko į ruonių basei-

Ponia Olga prisimena, kokie sudėtingi buvo reikalai su iš Kaspijos jūros specialiais lėktuvų reisais parsigabenamais eršketais. Jie buvo skraidinami specialiai tam pritaikytuose paketuose, kuriuose buvo ir deguonies, ir keli sluoksniai polietileno. Muziejaus direktorė pasakojo, kad ne visada pavykdavo juos sveikus ir gyvus parsigabenti. Šiuo metu eršketai jau yra didžiuliai, sveriantys iki 200 kg. „Buvo labai daug abejonių, kai svarstėme, ar darant rekonstrukciją reikia įrengti povandeninį tunelį. Manėme, gal eršketams tai bus kliūtis, jie negalės perplaukti. Ichtiologas Eugenijus Buivydas (menkės mylimasis – aut. past.) įtikinėjo mane, kad nereikia to tunelio, nes eršketams bus nepatogu judėti. Bet aš buvau įsitikinusi, kad be tunelio rekonstrukcija bus niekinė, niekas net nesupras, kad mes rekonstravome. Bet, kai prileido vandens ir suleido eršketus, baimė buvo didžiulė. Ėjau pažiūrėti, kaip jie jaučiasi. Tunelyje susitikome su ichtiologu. Abu buvome susijaudinę, tiesiog apsikabinome ir vos neapsiverkėme iš džiaugsmo, kad viskas gerai pavyko“, – pasakojo muziejaus vadovė.

ccLietuvos jūrų muziejaus atidarymo akimirka.

2019 Nr. 2 39

ccŠitaip atrodė Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumas iš karto po statybų. Žvejo žmona – vyras

Lietuvos jūrų muziejaus Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė, muziejuje dirbanti nuo 2003-iųjų, girdėjo seniau dirbančių kolegų juokingus pasakojimus, kaip buvo nupirktas žvejo žmonos manekenas etnografinės sodybos ekspozicijai. Pirkti manekeno važiavo buvęs muziejaus direktorius amžinatilsį Aloyzas Každailis su buhaltere. Įdomu tai, kad buvo nupirktas vyriškas manekenas, nes A. Každailis nesutiko pirkti moteriško, esą tais laikais žvejų žmonos nebuvusios riestomis nosytėmis ir apvaliais veidukais – jų veidai buvę nugairinti marių vėjo. „Ir dabar tas manekenas sėdi, aprengtas žvejo žmonos drabužiais, ir todėl tos moters veidas toks rūstus. Kai mano dukra buvo maža, gal kokių ketverių metukų,

nuėjome į tą sodybą. Paskui ji dar labai ilgai apeidavo ją ratais – tokia baisi jai buvo ta moteris“, – pasakojo ponia Nina.

„O koks čia žąsinas?“

„Dabartinis muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas parsivežė iš Čekijos pelikanų. Vieną dieną ateinu į darbą ir randu elektroniniame pašte laišką su pridėta nuotrauka, kurioje pelikanas tupi ant molo akmenų. Žmogus klausė: „O koks čia žąsinas?“ Mat pelikanas trumpam buvo pabėgęs – gal sparnai buvo per mažai pakirpti. Bet kai gavome tą laišką, jis jau buvo muziejuje“, – prisiminusi juokėsi Nina. Ji taip pat prisiminė, kad kai Kalifonijos jūrų liūtai atsivedė jauniklę Matildą ir jos nemaitino, ją prižiūrėję treneriai turėjo

netgi miegoti muziejuje, nes reikėjo mažylę maitinti iš buteliuko. Būna ir kalbinių nesusipratimų. „Kartą skambina žurnalistė iš Vilniaus ir sako norinti kalbėti su Puteikiene. Jai atsakoma, kad ji dar neatsikėlė, bus vėliau. Žmogus iš sostinės suprato, kad aš dar miegu. O juk mes kiekvieną dieną į darbą keliamės keltu per marias“, – juokėsi ji.

Suėdė toną žuvų

Buvusiam AB „Limarko“ laivininkystės kompanijos Laivų valdymo departamento direktoriui Steponui Ranoniui yra tekę būti Antarktidoje 1982 metais. Jis ten vyko su transportiniu refrižeratoriumi „Kazys Preikšas“ ir labai gerai prisimena, kaip iš ten plukdė Lietuvos jūrų muziejui apie 30 pingvinų, jūrų liūtą ir dar kažkokių gyvūnų.

SUKAKTIS Ir dabar tas manekenas sėdi, aprengtas žvejo žmonos drabužiais, ir todėl tos moters veidas toks rūstus.

„Pingvinai labai puikiai orientuojasi ir yra greiti plaukikai. Plaukia panašiai kaip delfinai – iššokdami iš vandens. Pastebėjome, kad vieno pingvino sparnelis sužeistas, tad išmetėme jį už borto. Jis iš karto be jokio orientyro pasisuko į teisingą pusę ir nuplaukė namo. Pasirodo, numesk pingvinui žuvį, jis nežinos, ką su ja daryti, nes yra išmokęs žuvis gaudyti vandenyje. Todėl įpareigojome vieną jūreivį juos prižiūrėti ir

grūsti žuvis į snapus. Kol atplaukėme iki Klaipėdos, jie gerai nusipenėjo ir suėdė apie toną žuvų. Bet tai nebuvo problema, jų turėjome“, – pasakojo ponas Steponas.

Balandžio 1-osios pokštai N. Puteikienė prisiminė ir balandžio 1-osios istorijas. Kartą buvo pranešta, kad iš muziejaus į Baltijos jūrą pabėgo didysis šiaurės jūrų liūtas Bocmanas. „Su Audrone Adomavičiene nuėjome prie jūros, su šluota padarėme šliūžes iki vandens. Nufotografavome. Po savaitės sulaukėme skambučio – pusė vienos kontoros darbuotojų sakė, kad tai melas, pusė – kad tiesa. Mano draugė žurnalistė iš Vilniaus gal po dviejų mėnesių paskambinusi vis dar stebėjosi, kaip mes galėjome taip neprižiūrėti Bocmano“, – prisiminimais dalijosi ji. Buvo ir patikėjusiųjų, kad muziejaus ekspozicijos eksponatas – vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“ darys kruizą į artimiausią delfinariumą Švedijoje ar Suomijoje. Kadangi laivas statytas sovietmečiu, jo keleiviai bus maitinami jūreiviškais makaronais. Žmonės ne tik patikėjo, bet ir pradėjo registruotis į tą kruizą... „Negana to, kažkada skaičiau Vikipedijoje, kad tokiais ir tokiais metais laivas „Dubingiai“ buvo nukeltas nuo krantinės ir plaukė į kruizą... Įsivaizduojate, kokių kuriozų kartais nutinka“, – juokėsi Nina. Lietuvos jūrų muziejaus archyvų nuotr.

2019 Nr. 2 41

SUSITIKIMAI

Prieš Irenos Greičiūnienės išvaizdą neatsilaiko ir vienuolės Edita GUDAVIČĖ

„I

r kaip jai tai pavyksta?“ – dažnas žavisi visada pasitempusios ir stilingai pasipuošusios klaipėdietės Irenos Greičiūnienės išvaizda. Būtų galima tiesiog džiaugtis puikiais genais, juk ponios Irenos dėdės ir tetos šių laikų terminais būtų vadinami dizaineriais, nes prieškariu kūrė ir gamino batus, drabužius. „Visgi vien genų nepakanka, reikia ir kruopščiai dirbti“, – kvatoja žavingoji uostamiesčio dama, sutikusi atskleisti savojo stiliaus kūrimo paslaptis.

aš turiu, bet ir su kuo jie labiausiai dera. Žodžiu, esu susikūrusi puikių suflerių“, – atvirai pasakojo ponia. Žavingoji dama ir pati smagiai kvatoja prisimindama, kaip jos namuose vyksta madų demonstracijos, kuriose ji prašo dalyvauti ir mieląjį sutuoktinį Valentiną, o jei yra sūnus ar dukra – ir juos įtraukia į šį žaidimą.

Pasimokyti iš Irenos stiliaus subtilybiu, galėtų ne viena dailiosios lyties atstovė. Ypač to, kaip atsakingai elgtis su savo spintos turiniu. „Esu ir aš pridariusi nemažai klaidų. Būdama jaunesnė išmesdavau ar atiduodavau pabodusius drabužius, o dabar galvoju, kaip man kai kurie jų praverstų“, – pripažįsta ponia Irena. Dabar visi jos drabužiai, papuošalai ir kiti aksesuarai kruopščiai susisteminti, tinkamiausi jų deriniai surašyti specialioje knygoje, o visų derinių nuotraukos saugomos kompiuteryje. „Pasiskolinau iš parduotuvės manekeną ir atsakingai dirbau. Dėliojau, kurie papuošalai labiausiai dera prie vieno ar kito drabužio, ir fotografavau. Moterys mane supras – juk dažnai taip nutinka, kad net pamirštame, ką turime savo spintoje. Pavyzdžiui, esu pasidariusi atskirą perlų skyrelį. Kadangi jų turiu įvairių formų ir spalvų, kaskart ruošiantis renginiui reikėtų ilgai gaišti, kol išsirinkčiau tinkamiausius. O dabar man pakanka atsidaryti nuotraukų archyvą ir iš karto galiu matyti ne tik kokius papuošalus

2019 Nr. 2 43

„Kai tik nusiperku naują drabužį, pasodinu artimuosius ant sofos ir prasideda madų šou“, – smagiai pasakojo Irena ir džiaugėsi, kad jos šeimos nariai turi puikų skonį ir yra patys geriausi patarėjai. „Juk dažnai mes patys apie save esame geresnės nuomonės ir tik pats artimiausias žmogus gali pasakyti, kaip viskas atrodo iš tikrųjų“, – svarstė I. Greičiūnienė. Dar vienu puikiu sufleriu ir pagalbininku ponia Irena įvardija dukros iš Amerikos parvežtą specialią knyga „Dressing with color“, kurioje galima rasti tūkstantį spalvų derinimo variantų. „Jei neturėčiau šios knygos, ko gero, pati niekada nesugalvočiau tokių spalvų derinių, kokių joje randu. O dabar labai lengva. Pavyzdžiui, žinau, kad vilkėsiu alyvinės spalvos kostiumėlį, knygoje susirandu tą spalvą ir aiškiai matau, kokios spalvos aksesuarai prie jos dera. Taip pat skaitau daug literatūros apie madą, stilių, elgesio normas. Labai mėgstu stebėti, analizuoti ir vertinti žmonių išvaizdą“, – iš kur semiasi žinių, pasakojo Irena ir pripažino tam skirianti daug dėmesio. „Jeigu kartais neatlieku namų darbų ir apsirengiu liaudiškai tarant „ant smūgio“, jaučiu didžiulį diskomfortą – lyg būčiau ne savo vietoje“, – prisipažino.

ccPuikiu žmonos skoniu žavisi ir sutuoktinis Klai-

pėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas.

SUSITIKIMAI

2019 Nr. 2 45

Irena atvira – tikrai nėra ta moteris, kuriai būtų nesmagu ypatingai progai skirtą suknelę ar kostiumėlį vilkėti antrą kartą. Ji tikino mielai užsivelkanti ir prieš gerą dešimtmetį pirktą drabužį. O išgirdusi susižavėjusiųjų klausimus, kur pirko šį naują apdarą, neslepia – „iš archyvų“. „Juk aš ne prezidento ar mero žmona, tad man tikrai galima su tuo pačiu drabužiu visuomenei pasirodyti ne vieną kartą

(nusikvatoja). Be to, mano nuomone, tai būtų visiška tuštybių mugė kiekvienam renginiui ar vakarėliui stengtis nusipirkti naują drabužį“, – svarstė ponia Irena. Pirkdama drabužius ji stengiasi nesielgti spontaniškai. Visų pirma gerai apgalvoja, ar naujas drabužis derės prie jau turimų. „Kai drabužiai gerai dera, galima sukurti įvairių gražių kombinacijų, tad aplinkiniams kartais ir gali susidaryti vaizdas, kad kaskart rengiesi naujais drabužiais. Ir pats jautiesi tarsi naujai pasipuošęs“, – atviravo pašnekovė. Žavingoji klaipėdietė įsitikinusi, kad geras skonis ir gebėjimas apsirengti visai nepriklauso nuo piniginės storio. Ir pati ne kartą yra nustebusi, kai kuri nors pritrenkiamai atrodanti moteris išdavė, jog „naują“ paltą ar suknelę pirko vos už kelis eurus. Visgi pati džiaugiasi turinti galimybę siūdintis drabužius ir pas garsius dizainerius. Tačiau tikrai ne dėl to, kad norėtų tuo pasipuikuoti. „Dievinu Juozą Statkevičių, nes jo sukurti drabužiai niekada nepabosta ir neišeina iš mados. Be to, jie labai funkcionalūs, pakeitus kai kurias detales, atrodo lyg vilkėtum kitą drabužį. Man patinka ir tai, kad Juozas visada pataria, ir kokie papuošalai ar net lūpų dažai, nagų lakas reikalingi vilkint jo kūrinius. Labai džiaugiuosi ir tais drabužiais, kuriuos man yra sukūrusi žavioji, talentingoji dizainerė Aina Zinčiukaitė“, – komplimentų dizaineriams negailėjo ponia Irena. Pasiteiravus, iš ko ji pati dažniau sulaukia komplimentų – iš vyrų ar iš moterų, ponia Irena nusikvatoja: „Galiu pasipuikuoti, kad komplimentų sulaukiu ir iš jaunų vyrų, ir net iš vienuolių. Kai svečiavomės Romoje, buvau labai nustebusi, kai prie manęs priėjo vienuolė ir pasakė malonų komplimentą. Neslėpsiu, tai man buvo didžiulis įvertinimas, nes šito luomo moterys neveidmainiauja.“ Egidijaus JANKAUSKO ir asmeninio archyvo nuotr.

Mano nuomone, būtų visiška tuštybių mugė kiekvienam renginiui ar vakarėliui stengtis nusipirkti naują drabužį.

Ponios Irenos taisyklės, kurių ji pati laikosi:

 Genialumas slypi paprastume.  Geriau mažiau negu daugiau.  Rinkdamiesi drabužius nepamirškite savo amžiaus.  Svarbiausias dėmesys – batams ir šukuosenai.  Nesvajokite, kad būtų ir labai gražu, ir sykiu patogu.

2019 Nr. 2 47

Kaip išsirinkti masažą? Specialisto patarimai

šsiruošus į kurortą ar SPA centrą malonu skirti sau dėmesio ir gerų pojūčių, bet prieš tai kartais tenka pasukti galvą, kokias paslaugas ir procedūras išsirinkti. Ypač daug siūloma įvairių masažų, tačiau verta žinoti, kad kai kuriuos iš jų galima rinktis tik su gydytojo rekomendacija, o kitais galima mėgautis savo malonumui.

Masažuotojas Domantas Nedzinskas, dirbantis „UPA Medical SPA“ Druskininkuose, dalinasi pagrindiniais patarimais, kaip išsirinkti iš gausybės SPA centruose siūlomų masažų. Savo darbo sritį specialistas pasirinko norėdamas padėti žmonėms geriau jaustis. Tam labai svarbus individualus darbas su kiekvienu klientu, kai reikia įvertinti ir rasti, kaip išspręsti žmogų kamuojančią problemą arba tiesiog padėti pailsėti.

Gydytis ar atsipalaiduoti? Pasak specialisto, pirmas klausimas, kurį turėtų sau užduoti kiekvienas masažu besidomintis klientas, yra kokiu tikslu jis norėtų rinktis procedūrą. „Dažniausiai žmonės atvyksta sveikatingumo arba atsipalaidavimo tikslais. Pačia bendriausia prasme masažai taip pat yra dviejų tipų – gydomojo pobūdžio ir raminantys nervų sistemą“, – teigia D. Nedzinskas. Pasak specialisto, bet kurios rūšies masažo veiksmingumas ir sėkmė labiausiai priklauso nuo žmogaus būklės įvertinimo ir įsiklausymo, kuo jis skundžiasi. Problemos nustatymas leidžia tinkamai parinkti veiksmingas masažo, minkštųjų audinių technikas. Taip pat sėkmė labai priklauso nuo terapeuto komunikabilumo bei gebėjimo rasti ryšį su lankytoju ir tinkamai nuteikti. Todėl psichologija čia taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Kuri kūno vieta kelia nerimą? Antrasis klausimas – apie tai, kuri kūno vieta kelia nepatogumo jausmą – galbūt skauda, arba jaučiama įtampa, sąstingis. Pagal nusiskundimus nusprendžiama, kuriai kūno daliai ir kokio tipo masažo labiausiai reikėtų. „Vieta, kur jaučiamas skausmas, nebūtinai gali būti pagrindine priežastimi, dėl kurios kyla vienas ar kitas nemalonus pojūtis. Dažniausios – stuburo srities problemos, kurios gali sukelti nemalonius pojūčius ne tik nugaros srityje bet ir galūnėse“, – teigia masažo specialistas. Pasak D. Nedzinsko, dažniausiai žmonių išsakomi nusiskundimai būną galvos skausmas, svaigimas, rankų, kojų tirpimas, raumenų įtampa arba jų silpnumas, juosmens dalies problemos. „Gydymui ir profilaktikai labiausiai tinka gydomasis, giliųjų audinių, tailandietiškas masažai. Vienas populiariausių yra gydomasis, trunkantis 20 ar 60 minučių“, – teigia masažuotojas.

Masažai grožiui ir malonumui Pasak specialisto, poilsiui ir grožiui tinka atpalaiduojantis, kiniškas taškinis pėdų masažas, karštų akmenų, kobido – tradicinis japoniškas veido masažas ir daugelis kitų grožio srities masažų. Psichologiškai labai gerai nuteikia, ramina

ir pagerina nuotaiką aromaterapiniai masažai. Tarp SPA centrų paslaugų galima rinktis ir kombinuotų procedūrų, pavyzdžiui, pusantros valandos trukmės kūno ritualai grožiui ir poilsiui, kai derinamas kūno šveitimas ir viso kūno masažas. Tokia procedūra atpalaiduos raumenis, o oda bus minkšta ir šilkinė.

Kiek kartų kartoti seansą? Vienų masažų seansus reikėtų pakartoti kelis kartus – visą jų kursą, o kitų kaip tik negalima atlikti per daug dažnai ir intensyviai. Pasak D. Nedzinsko, masažo efektyvumas ir seansų skaičius priklauso terapeuto atlikimo stiliaus, naudojamų metodikų. „Pavyzdžiui, jei tai yra gydomasis masažas, kai dirbama su konkrečia problema, tos pačios vietos nereikėtų dirginti penkias dienas iš eilės, nes nuolatinis dirginimas gali sukelti nepageidaujamų nervų sistemos reakcijų. Tokie masažai kaip giliųjų audinių ar tailandietiškas rekomenduotini atlikti ne daugiau nei 2-3 kartus per savaitę“, – pataria specialistas. Tuo tarpu atsipalaiduoti skirti masažai tikrai nebus per daug intensyvūs. Viešint kurorte ilgesnį laiką, galima išbandyti ir derinti įvairias procedūras ir išsirinkti mėgstamiausias. O kai sunku išsirinkti patiems, tai padaryti visada padės bet kurio centro ar kabineto konsultantai.

Pasiūlymas romantikams Ieškantiems romantikos ir privatumo, kviečiame ilsėtis „UPA Medea SPA“ viešbutyje. Čia Jūsų laukia keturių žvaigždučių viešbučio erdvūs apartamentai su balkonais, virtuvėlėmis bei sūkurinėmis voniomis. Viešbutyje yra SPA centras, kuriame galite išbandyti kūną ir veidą puoselėjančius masažus. Kiekvieną dieną nemokamai džiaugsitės baseino ir pirčių pramogomis. „UPA Medea SPA“ atitrūksite nuo kasdienybės, pailsėsite ir džiaugsitės nerūpestingomis akimirkomis.

Laukiame Jūsų www.upa.lt Norite paklausti, pasitarti – +370 313 59188 booking@upa.lt 2019 Nr. 2 49

„S

iūti iš vientisos medžiagos lengviau, bet sukurti naują drabužį iš jau pasiūtų, bet nenaudojamų ar likusių atraižų – daug įdomiau“, – sako klaipėdietė dizainerė Regina Doseth. Antrinio dizaino filosofija susižavėjusi klaipėdietė tikisi šia idėja užkrėsti vis daugiau žmonių, tad šį rudenį planuoja suorganizuoti ne vieną seminarą moterims, be to, šviesti ir mokyklinukus.

Kūrybiškumą skatina ir

drabužių perteklius 50

SUSITIKIMAI

Edita GUDAVIČĖ Dizainerė apgailestauja, kad mūsų šalyje dažniausiai nepanaudota tekstilė keliauja tiesiai į šiukšlyną. „Bet juk tai didžiulė žala gamtai. Kodėl mūsų šalyje negalėtų būti specialių sandėlių, kuriuose būtų kaupiama nepanaudota tekstilė ir dizaineriai galėtų ten pasirinkti sau tinkamų medžiagų, detalių? Beje, užsienyje tokių vietų jau yra. Manau, tai nebloga verslo idėja“, – pasakojo Regina. Jos nuomone, tekstilės pertekliaus problema tokia didelė, kad ne tik apie aplinkosaugą galvojantiems kūrėjams, bet ir plačiajai visuomenei pats metas kibti į pamirštų ar nebenaudojamų drabužių kalnus ir bandyti juos prikelti antram gyvenimui. „Anksčiau drabužius taisydavome iš nepritekliaus. Dabar tai privalome daryti dėl jų pertekliaus“, – sako Regina. Kad drabužių yra pagaminta per daug, jos nuomone, iliustruoja paprastas pavyzdys – pakanka užsukti į bet kurią didesnę drabužių parduotuvę ir suskaičiuoti, kiek ant pakabų kabo drabužių ir kiek yra juos apžiūrinčių pirkėjų. „Jei dabar staiga būtų uždaryti visi pasaulio drabužių fabrikai, mažiausiai penkerius metus tikrai nepritrūktume kuo apsirengti“, – įsitikinusi tvarios mados kūrėja. Pati jau keletą metų propaguojanti antrinio dizaino filosofiją, R. Doseth planuoja šį rudenį rengti įvairius užsiėmus ir dalintis informacija, kaip susikurti naujus papuošalus ir drabužius iš jau turimų,

galbūt seniai pamirštų, metų metus laukiančių, kol numesime tuos nelemtus 5 kilogramus. „Daugelis net neįsivaizduoja, kokių netikėtų ir išskirtinių drabužių galima sukurti iš to, ką turime spintoje. Planuojame rengti ir džinsų ardytuves. Pasitelkus fantaziją iš džinsų galima sukurti daug įdomių dalykų“, – sako tvarios mados kūrėja. Su „Replastico2“ komanda Regina uostamiestyje žada organizuoti ir plastiko perdirbimo dirbtuves. „Plastikinius maišelius galima perdirbti į naujus produktus, pavyzdžiui, pasigaminti piniginę ar net rankinę. Mažinti plastiko atliekas galima ir kūrybiškai“, – pasakojo Regina. Planuose – ir švietėjiški seminarai moksleiviams. Anksčiau buvusi labiau žinoma kaip veltinio gaminių kūrėja, pastaruosius keletą metų Regina nėrė į naują veiklą – iš vyriškų klasikinių marškinių kuria įvairius moteriškus drabužius. Radusi tiekėją, iš kurio gauna neparduotus, dar supakuotus vyriškus marškinius, kūrėja juos prikelia antram gyvenimui. „Dar turiu begalę idėjų, kaip puošti moteris nedarant jokios žalos gamtai“, – tikino dizainerė. Justinos BUTKUTĖS nuotr.

Anksčiau drabužius taisydavome iš nepritekliaus. Dabar tai privalome daryti dėl jų pertekliaus. 2019 Nr. 2 51

Artėjant šaltajam metų laikui – visas dėmesys vaikų sveikatai

tklydęs ruduo drauge su savimi atsineša ne tik spalvomis išmargintus, krintančius medžių lapus, bet ir darganotus, lietingus orus, skelbia apie naują mokslo metų pradžią ir byloja apie visai nelaukiamą, tačiau dažnai užklumpantį sezoninių ligų liūtį. Tad tėvai neretai susimąsto, ką daryti ir ko tiksliai imtis, kad jų mažieji, po šiltos vasaros sugrįžę į mokyklos suolą, būtų tvirti ir atsparūs šaltojo sezono ligų siautuliui.

Pagrindinis dėmesys – vaikų imunitetui Pasibaigus uogų ir šviežių daržovių sezonui derėtų ir toliau puoselėti vaikų organizmą – aprūpinti jį būtiniausiais vitaminais ir prisiminti vasarą kiek pamirštą stiprųjį trejetą – medų, citriną ir imbierą. Be kita ko, atšalus orams vertėtų neapleisti ir aktyvaus gyvenimo būdo bei skatinti vaikus plaukioti baseine, mankštintis ar užsiimti kita mėgstama sporto šaka. Pasak vyr. kineziterapeutės „Eglės sanatorijoje“ 29-erius metus dirbančios Linos Žukauskienės, vaikystėje ir paauglystėje, formuojantis žmogaus laikysenai ir griaučių, raumenų sistemai, fizinis aktyvumas – ypač svarbus, todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti būdų, kaip vaikus skatinti ir motyvuoti mankštintis, o specialistai galėtų padėti ne tik renkantis tinkamus pratimus, bet ir pamilti sveiką gyvenseną. Kineziterapeutė teigia, kad, pavyzdžiui, koreguojanti gimnastika daro ypač teigiamą poveikį vaikų sveikatai. „Eglės sanatorijoje“ tokią mankštą vaikams vadiname „Stipruolių mankšta“. Ji skirta būtent vaikų laikysenai gerinti, pilvo ir nugaros raumenims stiprinti“, – komentuoja specialistė. Mankštą L. Žukauskienė įvardina kaip bene svarbiausią ir efektyviausią profilaktinę priemonę, norint užkirsti kelią įvairioms ligoms, sustiprinti imunitetą ir sveikatą. Toks imuniteto stiprinimas, mankštinantis ir organizmą papildant reikiamais vitaminais, šaltuoju metų laiku padeda vaikams išlikti energingiems, žvaliems, o svarbiausia – sveikiems ir atspariems įvairioms sezoninėms ligoms.

Sveikatinančios procedūros vaikams Norint maksimaliai sustiprinti vaiko organizmą, pravartu susipažinti su gydomosiomis, sveikatinančiomis procedūromis, skirtomis vaikams. Tarkime, kineziterapija salėje arba vandenyje, gydomąja mineralinio vandens vonia, klasikiniu masažu, viena iš relaksacijos procedūrų ar kita. Visa tai padeda vaikui ir atpalaiduoti raumenis, ir juos sustiprinti, o relaksacijos procedūros išlaisvina susikaupusį nuovargį ir įtampą. Stresas, anot L. Žukauskienės, XXI amžiaus rykštė, su kuriuo susiduria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai: „Todėl visos minėtosios procedūros, įskaitant itin svarbią reikšmę turinčias relaksacines procedūras, įeina į gydomąsias programas, skirtas vaikams „Eglės sanatorijoje“ Druskininkuose arba Birštone.“ Skatinant puoselėti vaikų sveikatą nuo pat mažų dienų, visai neseniai „Eglės sanatorijoje“ imta procedūras skirti ne tik atvykstantiems tėvams, kurie nori sveikatinančių atostogų ir poilsio, bet ir jų atžaloms. Atvykus su 5–15 metų vaikais, jiems dovanojama gydytojo konsultacija ir skiriamos net 2 gydomosios procedūros kasdien: kineziterapija grupėje vaikams „Stipruolių mankšta“ bei aparatinė fizioterapijos arba relaksacijos procedūra. O atvykstant su poilsio programa 5–15 metų vaikams dovanojami apsilankymai baseinų ir pirčių komplekse kiekvieną vakarą. Tokia sveikatinimosi galimybė ypač patraukli tiems, kurie ieško didžiausios naudos sveikatai ir kokybiško poilsio, tinkamo ir suaugusiesiems, ir jų vaikams.

Kokybiškas vaikų laisvalaikis su šeima Gera savijauta priklauso ne tik nuo sveikatinimosi ir atliekamų procedūrų, didelę įtaką vaiko savijautai daro ir jo psichologinė būsena, tad privalu pasirūpinti, kad vaikai turėtų ką veikti, o veikla lavintų vaizduotę, padėtų atsipalaiduoti, u gdy tų soci alinius įgūdžius. Vertėtų nepamiršti ir to, kad tėvų dėmesys ir laisvalaikio leidimas kartu – vaikams ypač svarbus. Atsižvelgus į vis labiau augantį poreikį, „Eglės sanatorijoje“ Druskininkuose įrengtas Šeimos laisvalaikio kambarys, kuriame tėvai drauge su savo vaikais gali pramo gauti – žaisti, skaity ti, bendrauti. Siekiant lavinti vaikų socialinius įgūdžius ir tuomet, kai tėvams sanatorijoje numatytos procedūros, vaikai „Eglės sanatorijoje“ tiek Druskininkuose, tiek Birštone, yra laukiami vaikų žaidimų kambar yje, kur juos prižiūri profesionalios auklės. Čia gausu įvairių žaislų ir stalo žaidimų, taip pat „X-box“ kompiuteriai su „Kinect“ technologija, skatinančia vaikus ne tik žaisti ir smagiai leisti laiką, bet ir aktyviai judėti. „Eglės sanatorijoje“ norima užtikrinti, kad praleistas vaikų laikas sietųsi ne tik su sveikatinimusi, bet ir turiningomis pramogomis, kurios padeda atsipalaiduoti, formuoja džiugius šeimos laisvalaikio prisiminimus, ugdo įvairius gebėjimus ir skiepija sveikos gyvensenos įpročius.

2019 Nr. 2 53

Gėlių madų skersvėjai ir audros

SUSITIKIMAI

abar lyg ir madinga dovanoti puokšteles dėžutėse. Na, ir kraustomės iš proto, raudamiesi plaukus, kur rasti pačią pačiausią dėžutę...

2019 Nr. 2 55

Gražina JUODYTĖ

Ko vertos tos mūsų pastangos, pabandykime išsiaiškinti su Klaipėdos, ir ne tik, fitodizaino padangėje nuolat kuo nors nustebinančiu floristu Sigitu Kaminsku.

Sigitai, Tu floristikoje žengei pir muosius žingsnius, kai tiek gėlių ir tepažinome – tulpės, narcizai, gvazdi kai ir, ak, ak, rožės, gėlių karalienėmis vadinamos. Kaip keitėsi gėlių asorti mentas, kaip keitėsi gėlių puokščių, kompozicijų dėliojimo mados?

Visų pirma turėčiau pabrėžti, kad floristika lygiai tokia pati industrija, kaip ir, tarkim, drabužių mados. O bet kurios industrijos tikslas – „kabinti“ vartotoją. Šiandien ryškiausias vartotojo „kabinimo“ pavyzdys – mobilieji telefonai. Kartais labai stebiuosi, kai koks ponas ar ponia, už paskutinio modelio išmanųjį telefoną suploję kelis tūkstančius eurų, tesinaudoja dviem funkcijom – paskambinti ir atsakyti... Bet turėti paskutinio modelio telefoną tam žmogui atrodo tiesiog prestižas. Pažįstu skandinavų floristą, kuris yra pagarsėjęs tuo, kad jo puokštes užsako Japonijos imperatoriškoji šeima. Vien todėl dažno jo tėvynainio troškimas puokštę, kompoziciją užsakyti tik pas šį meistrą. Nors gal būt jam asmeniškai toji puokštė visai nepatinka. Tiesiog prestižas.

Nuolat dalyvauji floristų festiva liuose, konkursuose, kuriuose neretai esi padabinamas laurų vainikais. Dažnas svečias esi skandinavų floristų susibuvimuose, lankeisi JAV, Italijos, Vokietijos ir daugelio kitų šalių fes tivaliuose ir konkursuose. Kaip Tau regisi – kas diktuoja floristikos madas? Drabužių madų citadelės – Prancūzija, Italija. Floristikos – Vokietija. Vokietijoje dirba labai įvairių stilių floristai ir fitodizaineriai. Esti tokių, kurie nesibaimina stilistiką keisti. Bet yra ir tokių, kurių puokščių, kompozicijų dėliojimo menas nesikeičia metų metais. Ir dėl to jie floristikoje laikomi guru.

Gal panašiai kaip Lietuvoje tapy tojas Aloyzas Stasiulevičius, nuolat tapantis Vilniaus motyvus ir nė kiek nepabostantis? Na, panašiai.

Prie kurių priskirtumei save? Eksperimentuoti nebijau. Tuo labiau kad periodiškai rengiu floristų kursus, į talką pasikviesdamas ir užsienio floristus, fitodizaino mokytojus. Tai kartais nebloga mokykla tampa ir man pačiam. Kai važiuoju į konkursus ar festivalius, labai knieti išbandyti vietinę florą. Kartais tai tampa dideliu iššūkiu, nes visai nežinai, kas bus su tau nepažįstamais žiedais ir lapais kad ir po pusvalandžio. Bet rizika ne kartą pasiteisindavo, kai vertinimo komisijai net žandikauliai atkardavo pamačius augalus, skintus patvoriuose ir sudėliotus į kompozicijas. Užtat negailėdamas lėšų važiuoju į pačius įvairiausius floristų renginius. Juose daug ką netikėta atrandu ir pats sau.

Po mamos mirties, visai nežinoda ma ir apie liūdnų puokščių, kompozi cijų industriją, Vėlinėms kompoziciją užsakiau pas Tave. Ir Tu sudėliojai tokią kompoziciją, kuri man tebe šviečia atmintyje ir dabar. Stebuklas toje kompozicijoje buvo saulėgrąžos. Šiaip jau dirbtinių gėlių nemėgstu, bet tos saulėgrąžos ant mamos kapo tarsi saulutės švietė visą žiemą. Vė liau, kad ir kiek prašydavau atkartoti kompoziciją, Tu tokios nebepadarei... Kodėl?

SUSITIKIMAI Ar dažnai pasitaiko, kai puokštės ar kompozicijos užsakovas išsako savo pageidavimus – iš tokių gėlių, tokios formos ir panašiai? Tai nėra masinis reiškinys, bet pasitaiko užsakovų, kurie labai tiksliai žino, ko nori. Net gėlių rūšis ir skaičių įvardija. Tuomet visai neįdomu dirbti. Kur kas įdomiau, kai užsakovas pažadina fantaziją – tokia ir tokia proga, toks ar anoks jubiliejus, vestuvės, krikštynos. Ir komponuoji gėles visai nepažįstamam žmogui. Dirbi įsivaizduodamas tą žmogų. Ir koks būna moralinis atpildas, kai iš užsakovo gauni padėkos laiškelį, ar paskambinęs pasidžiaugia, kad pataikei į dešimtuką...

Per kelis dešimtmečius labai keitėsi ir keičiasi gėlių rūšys. Kokios Tavo yra mėgstamiausios?

Vis labiau puokštėse ir kompozijose įsivyraus sodrios, ryškios spalvos. Floristas dažnai yra ribojamas pasirinkti medžiagas. Juk vasaros viduryje niekaip nesudėliosiu žibučių puokštės ar viduržiemyje – neužmirštuolių kompozicijos. Šiais atvejais esi ribojamas sezoniškumo. Na, o dirbtinių gėlių ir aš nemėgstu. Kai su floristikos verslu bandžiau įsitvirtinti Kanaruose, mane tiesiog užknisdavo ispanai, užsakydami dirbtinių gėlių puokštes. Jiems gyvos gėlės – jokia vertybė, nes jų pilna kiek viename patvoryje. O man dirbant su tegul ir puikiausios kokybės dirbtinėmis gėlėmis rankos nusvirdavo... Tai buvo viena iš priežasčių „suvynioti“ verslą ten ir grįžti į Klaipėdą. Dėl tų saulėgrąžų kompozicijos galėjo būti ir taip, kad tiesiog buvo jų „badas“. Taip, kaip pasitaiko ir su gyvomis gėlėmis – jų tiesiog „neužvežė“...

2019 Nr. 2 57

SUSITIKIMAI Tikrai nustebsi – bijūnai. Gaila, kad jų žydėjimo metas, beje, kaip ir daugelio kitų gėlių, toks trumpas. Prie įvairiaspalvių bijūnų gali komponuoti pačias įvairiausias gėles. Labai mėgstu lauko gėles. Gaila, kad rugiagėlės, ramunės taip pat sezoninės gėlės. Bet... jau randasi ir stebuklų, kai rugiagėlių gali surasti ir gilų rudenį.

Kokį keisčiausią užsakymą esi įsi minęs? Jų mano biografijoje – juokingų ir liūdnų – „prūdais“. Bet labiausiai yra įsiminęs užsakymas iš Kauno poniai ar panelei klaipėdietei įteikti... tūkstančio rožių puokštę. Pats neįsivaizdavau, kokią naštą užsikariu tokiam užsakymui „pasirašydamas“. Įsivaizduok – meniškai sukomponuoti tūkstantį. O dar įvairių spalvų. Dirbau su asistentais. Visi, kaip sakoma, „po prakaitu“. O dar nugabenti nurodytu adresu į kažkelintą aukštą... Bet didžioji staigmena mūsų, kai puokštę gabenome trise, dar laukė... Ponia ar panelė, pravėrusi duris, net nesirengė puokštės priimti – užtrenkė jas, matyt, puikiai nutuokdama, kas ir dėl ko tokią puokštę siunčia...

Kokias floristikos madų tendencijas galėtum įvardinti šiandien?

Jau esu pajutusi tą magiją, kai Joninių rytą rinkau kupolę iš dvy likos rūšių žolynų ir gėlynų. Ir taip bijojau, – neįvertins... Tos dienos herojė išpažino, – mieliausios buvo tos lauko gėlės. Šalia tuntų rožių ir lelijų. Sigitai, džiaugiuosi, kad dirbdamas su orchidėjomis, strelicijomis ir kitokių rūšių egzo tinėmis gėlėmis, vertini bijūnus, rugiagėles ir ramunes.

Jos – beribės. Bet karaliaus neįprastos – orchidėjos (vandos, cimbidžiai, falenopsiai ir dendrobiai), gaismiai, helikonijos, protėjos. Aktualumo nepraras ir žalumos kompozicijos. Vis labiau puokštėse ir kompozicijose įsivyraus sodrios, ryškios spalvos – vyšninė, smaragdinė žaluma, taip pat netikėti rusvų spalvų deriniai. Niekur nedings ir klasika – balta spalva ir visi pasteliniai atspalviai. Tačiau klasika ir tendencijos „nelimpa“ kartu. Kai imiesi darbo, tai turi gerai apgalvoti.

Ką patartum žmogui, nieko neiš manančiam apie klasiką ir tendenci jas, bet norinčiam nustebinti puokšte brangų žmogų? Kartais reikia tiek nedaug, – apie artėjančią progą pagalvoti iš anksto. Viduržiemyje galima per kelias savaites pražydinti geltonų forsitijų šakeles, nustebinti obels ar vyšnios žiedais. Įsivaizduok, – ateini pas jubiliatą ar jubiliatę su obels šakele gruodį ar sausį... Egidijaus JANKAUSKO ir asmeninio archyvo nuotr.

SUSITIKIMAI

Šimtametė:

„Gydytojai nuo mirties vaistų neturi“

odas, prisiminimai ir eilės – tai viskas, kas liko tremtį ir kraupius sovietų žiaurumus regėjusiai 100 metų klaipėdietei Marijonai Gricienei. Rankose ji laiko jai brangų Maironio eilėraštį ir kaskart skaitydama eiles „... kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“ susigraudina ir panyra į praeitį, kai patyrė, ką reiškia, kai žudo ir niekina, atima ir apiplėšia gimtąją šalį.

2019 Nr. 2 59

SUSITIKIMAI Jonas VALAITIS

„Kad jūs žinotumėte, koks jausmas netekti savo šalies... Mes į ją iš Sibiro veržėmės, nors ir už pinigus niekas mūsų parvežti nenorėjo. Niekada jos nepalikome. Kai dabar žmonės kalba, kad išvažiuos iš jos, nes čia kažkas negerai... Aš nesuprantu tų žmonių“, – po kurio laiko ištarė moteris. Tačiau nors patyrė nacių ir sovietų okupacijas, regėjo Antrąjį pasaulinį karą, Marijona vis tiek daug šypsosi. Ji atgyja, kai pradeda pasakoti apie savo išpuoselėtą sodą, kuriame dvelkia gėlėmis ir laisve. Tas Šernuose esantis sodas – tai jos mažoji Lietuva, kuriame ji praleido kone visas vasaros dienas, o dabar mėgaujasi rudenėjančiu dangumi ir savo gyvenimo saulėlydžiu. Pravėrusi savo namų duris, Marijona mus pavaišina arbata ir natūraliu medumi. Prie arbatos puodelio prasideda jaukus pokalbis apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir sulaukti 100 metų tikrąja to žodžio prasme.

Laikas gamtoje

„Sodas man – brangus dalykas. Jame laiką leidžiu jau 50 metų. Ten gėlės! Nusiperku daigų ir laukiu, tiesiog klausausi, kaip viskas auga. Neseniai pasisodinau kriaušę. Svarstau, koks bus kriaušių skonis“, – pasakojo Marijona. Ji sakė be galo mėgstanti leisti laiką gamtoje. Kai buvo ištremta į Sajanų kalnus Sibire, Marijonai ant pečių gulė daug darbų. Buvo be galo sunku pakelti jų naštą. Tačiau dalykas, kuris ją gelbėjo, buvo augalai. „Buvo gėlių ir lelijų. Švelnūs augalėlių lapeliai. O koks ten miškas! Pušų amžius siekė kelis šimtus metų. O ant beržų ir uosių buvo galima kone laiškus rašyti“, – sakė moteris.

Rytas

Marijona pasakojo, kad vasarą iš lovos pakyla beveik kartu su saule. Ji keliasi 5 valandą ryto. Tiesa, jei labai norisi miego, kartais sau leidžia pagulėti lovoje iki 6 valandos.

Rengdami publikaciją ir apsilankę šimtametės namuose sužinojome, kad klaipėdietė kasdien į sodą važinėja autobusu, tad dovanojame jai ne tik dienraščio „Vakarų ekspresas“ ir žurnalo prenumeratą, bet ir kompensuosime autobuso bilietų išlaidas.

Sveikata

„Dalis žmonių nemyli savęs ir netausoja sveikatos. Pamenu, kartą išvydau 2 rūkančius berniukus, gal kokių 12-14 metų. Prieinu ir sakau: „Vaikai, taigi juk nesveika, plaučių neliks, susirgsit, verksit, kad nebėra sveikatos. Juk ir mokslai nesiseks, ir ūgis bus mažesnis. Meskit šalin tas cigaretes.“ Ir vienas jų man atšauna: „Tėvai nieko nesako, o kažkokia svetima boba įsakinėja.“ Tai taip ir praras tą sveikatą. Po to eis pas gydytojus ir klaus, kodėl jie nesveiki. Tai turiu jiems naujieną: gydytojai nuo mirties vaistų neturi – juk ir patys medikai miršta. Tad jei nori gyventi ilgai, negali turėti jokių žalingų įpročių“, – įsitikinusi Marijona.

Darbas

Marijona save mažą pamena dirbančią darže. Sunkius ūkinius darbus jai dirbti teko ir Sibire. „Teko ir mišką rauti“, – apie išbandymus pasakojo Marijona. Kai grįžo iš sovietų okupacijos, Marijona ilgą laiką dirbo Klaipėdoje laivų statykloje. Kai išėjo į pensiją, moteris pasinėrė į augalų pasaulį. Ji įsitikinusi – žmogus turi atrasti darbą, kuris jam patinka, nes džiaugsmas ir judėjimas pailgina gyvenimą. „Kasdien judu. Negaliu būti ilgai namuose ir nieko neveikti. Kai nevažiuoju į sodą, kieme karpome su kaimynais gyvatvorę, čia taip pat auga mano gėlės, kurias prižiūriu“, – šypsojosi ji.

Mokslai

Marijona, net ir sulaukusi 100 metų, vis dar mokosi. Jos namuose galima išvysti sodininkystės knygų ir žurnalų. Skaitydama straipsnius apie augalų priežiūrą, ji įgyja dar daugiau žinių ir jas pritaiko sode. Moteris įsitikinusi, kad mokymasis – tai svarbi gyvenimo dalis ir amžius tam – ne riba. „Pamenu, kai mokiausi mokykloje, mūsų mokytojas kartą pasakė: „O, kad jūsų tėvai veršius būtų auginę, tai bent kažką naudinga būtų užauginę. O dabar mokytis nenorite! Į nieką nekreipiate dėmesio.“ Matyt, žmogui jau nervai nelaikė. Kita vertus, visi vaikai yra išdykę. Ir nesvarbu, koks laikas“ , – juokėsi Marijona.

Maistas

Visuomenėje sklando mitai, kad jei nori išlikti sveikas, turi valgyti tik griežtai pagal dietologų ir mitybos specialistų parengtas rekomendacijas, vartoti tik tam tikros maisto grupės produktus. Ir jokiu būdu nenukrypti nuo instrukcijos! Marijona nėra apie tai nė girdėjusi ir kartais net leidžia sau paskanauti. „Mėgstu viską po truputį“, – apie savo mitybą prakalbo Marijona. Tiesa, ji akcentavo, kad sveikiausias maistas – tas, kurį užsiaugini pats.

Laisvė

Marijonos didžiausia vertybė – tai Lietuvos laisvė. Visą gyvenimą jos troškusi, ji jau 30 metų gyvena laisvoje šalyje ir yra be galo dėl to laiminga. Moteris įsitikinusi, kad žmogus laisvę turi branginti ir ją puoselėti dėl laisvoje šalyje augančios jaunosios kartos. „O jaunuolių gerų yra. Kartais prieina ir paklausia manęs gatvėje: „Močiute, jums gal sunku, gal padėti?“ – džiaugėsi Marijona. Moteris įsitikinusi, kad reikia mokėti džiaugtis dalykais, kurie vyksta aplink. „Tuomet ir žmogus savyje bus laisvas“, – kalbėjo ji. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

SUSITIKIMAI

2019 Nr. 2 61

Viktorija Staponė:

„S

kubu, nes dar noriu spėti į parduotuvę. Draugei, pas kurią apsistojau, pažadėjau iškepti kibinų, o dar ir balandėlių užsiprašė...“ – kiek netikėtai po pokalbio tarstelėjo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinoma fotomenininkė Viktorija Staponė. „Daug kas nustemba, kad aš iš tikrųjų labai žemiška. Sako, kad matydami mano darbus, įsivaizduoja mane visai kitaip...“ – pamačiusi nustebusį veidą, nusijuokė Viktorija.

Edita GUDAVIČĖ Pastaruosius trejetą metų kartu su vyru Arūnu Staponu Sicilijoje gyvenanti ir kurianti Viktorija, šią vasarą trumpam grįžusi į tėviškę, nepraleido progos sukurti įspūdingų nuotraukų ir pajūryje. „Po to, kai išvykau į Siciliją, ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai dariau fotosesijas Lietuvos pajūryje. Ankstesniais metais grįžusi į tėviškę, prie jūros važiuodavau tik pailsėti. Tiesiog norėdavosi gerti į save namų jaukumą, mėgautis lietuviška vasara. Bet šiemet man labai norėjosi savo šalyje tarsi vėl atrasti save per kūrybą. Buvau labai pasiilgusi fotografavimo kitokioje erdvėje, kitokiose vietose, nei esu įpratusi Sicilijoje, ir su kitokiais žmonėmis. Man to labai reikėjo. Tiesiog nusiimti batus, šokti į samanas, bristi į jūrą, gyventi tuo ir prisikaupti naujų idėjų“, – pasakojo Viktorija.

KŪRĖJAI

„Šiauriečiai labiau mato širdimi“

2019 Nr. 2 63

Sicilijoje daugiau einu į atviras erdves, norisi plačių kampų, o Lietuvoje tarsi priartėju arčiau žemės, žolės ar lapo. Fotomenininkė neslėpė buvusi išsiilgusi ir šiaurietiškos prigimties. „Atrodo, kad pietiečiai ir šiauriečiai visai kitaip jaučia mišką, vandenį, gamtą. Pavyzdžiui, Sicilijoje žmonės džiaugiasi, kokia graži vandens spalva, o lietuviai labiau pabrėžia ne vaizdą ar formą, o pojūčius, tad labiau akcentuoja, ar vanduo šaltas, kokia jo gelmė... Galiu drąsiai sakyti, kad šiauriečiai labiau mato širdimi“, – įžvalgomis dalijosi žinoma fotografė.

KŪRĖJAI Vis dar jaukinuosi žodį „fotomenininkė“ ir pati mieliau save vadinu tiesiog žmonių fotografe. Įspūdinguose Viktorijos Staponės darbuose ypač juntama žmogaus ir gamtos dermė. Pasiteiravus, ar Lietuvos pajūryje jai lengva buvo rasti fotogeniškų vietų, fotografė tikino, kad jų dabar mato kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, prieš keletą metų. „Anksčiau ir man atrodė, kad čia viskas plokščia, žalia ir vienoda. Bet kai kurį laiką pabuvau toli nuo namų, labai stipriai pajaučiau, kokius lobių lobius mes čia iš tikrųjų turime“, – entuziastingai pasakojo Viktorija. Fotografė juokavo, kad pastaruoju metu ji jau net nebemoka tiesiog ramiai važiuoti mašina, nuolatos žvalgosi pro langą ir fiksuoja vaizdus, kur būtų galima daryti fotosesijas. „Kur tik važiuoju ar tiesiog einu, ryte ryju vaizdus. Dažnai į atrastą vietą sugrįžtu tik po metų ar kelerių, nes reikia tinkamo žmogaus, kuris, pavyzdžiui, įliptų į tą seniai atrastą medį... Kiekvienai vietai reikia tinkamo laiko, tad jas nuolatos nešiojuosi savo galvoje“, – pasakojo. Galinti palyginti darbą Sicilijoje ir Lietuvoje, Viktorija neslepia, kad tai dvi visiškai skirtingos erdvės, tad ir jos pačios pojūčiai labai skiriasi. „Sicilijoje daugiau einu į atviras erdves, norisi plačių kampų, o Lietuvoje siekiu labiau išjausti, kad žiūrint į nuotrauką tarsi būtų galima užuosti, pajausti šilumą ar šaltį. Tėvynėje net naudoju kitokius objektyvus, tarsi priartėju arčiau žemės, žolės ar lapo“, – atviravo Viktorija. Baigiantis pokalbiui, ji prisipažino, kad vis dar jaukinasi žodį „fotomenininkė“ ir pati mieliau save vadina tiesiog žmonių fotografe. „Esu labai lanksti. Ne tik gilinuosi į fotografijos meną, bet galiu atsiduoti ir visiškai kitokioms fotografijoms. Nebėgu ir nuo vestuvinių ar gimtadienių fotosesijų. Bet ir darydama tokias fotosesijas, stengiuosi išlaikyti savo stilių. Tiesiog tokios užsakomosios fotosesijos man suteikia galimybę išleisti knygą ar surengti parodą“, – pasakojo fotografė.

Iš Kaišiadorių kilusi Viktorija prieš išvykdama į Siciliją trejetą metų metų gyveno Klaipėdoje, kur ir sutiko savo vyrą. „Aš lygiai taip pat sakau „važiuoju namo“, kai vykstu į Kaišiadoris ir kai vykstu į Klaipėdą“, – meilės uostamiesčiui neslėpė garsi fotografė. Pasiteiravus, ar neplanuoja grįžti į Lietuvą, Viktorija atviravo, kad toks planas yra jos galvoje. „Lietuva man yra ta vieta, kur norėčiau auginti savo vaikus, kai jų sulauksime. Bet kol kas dar abu su vyru norime „pasispardyti“, dar paieškoti savęs. Bet jei grįšime į Lietuvą, žinau tiksliai, kad gyvensiu netoli jūros“, – mirktelėjo. Viktorijos STAPONĖS nuotr.

2019 Nr. 2 65

Klaipėdiečių grupėje atgyja legendos Į

spūdingus koncertus Lietuvoje ir pasaulyje rengianti klaipėdiečių grupė „MT Music“ nepalieka abejingų. Jos nariai, vadovaujami grupės lyderio Mariaus Strumilos, atlieka ne tik naujas, bet ir legendomis tapusias tiek užsienio, tiek lietuvių atlikėjų dainas. Tačiau jų kelias į šlovę grįstas netikėtais išbandymais.

Jonas VALAITIS

Marius – sėkmingas verslininkas klaipėdietis, kurio pomėgis, talentas ir aistra – groti gitara. Kartu su jaunaisiais muzikantais jį galima pamatyti įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykstančiose šventėse ir festivaliuose, sutraukiančiuose gausybę žiūrovų.

Vyras pasakojo, kad, žvelgdamas į jauniausius grupės narius, prisimena ir savo kelią į muzikos olimpą. Išbandymų būta pačių netikėčiausių.

Draudimų sūkuryje – laisvės troškimas „Būdamas 12 metų pirmą kartą į rankas pasiėmiau gitarą. Groti mane mokė draugas. Atėjo laikas, kai patekau į

KŪRĖJAI mokyklos ansamblį – tais laikais tai buvo labai populiaru, vykdavo perklausos, į jas atrinkdavo tik pačius geriausius“, – kalbėjo Marius. Baigęs mokyklą, vaikinas susidūrė su iššūkiu – tuo metu jaunuoliai buvo kviečiami tarnauti tarybinėje armijoje. „Tam, kad nebūčiau rusų kariuomenėje, įstojau į Klaipėdos jūreivystės institutą. Vis dėlto ir ten viskas buvo sukarinta. Gyvenome bendrabutyje, nukirpo plaukus, nešiojome uniformą. Bet norą groti jaučiau visą laiką. Degiau ta svajone. Tačiau tais laikais buvo ir daug draudimų. Diskus su populiarių pasaulyje atlikėjų įrašais gaudavome slapčia – draugai per draugus, parveždavo jūreiviai. Jei turi juostinį magnetofoną, staigiai įsirašai ir perduodi kitam draugui“, – pasakojo jis.

ccGrupės nariai savo pasirodymais žiūrovus kartais kone pritrenkia.

Atgaiva

Marius prisiminė, kad nebuvo galimybės pamatyti ir įvairių pasaulyje vykstančių koncertų. „Matydavome tik Sovietų Sąjungos atlikėjus, taip pat – „Nerijos“ koncertus. Po to atsirado grupės „Hiperbolė“ ir „Rondo“. Tai buvo muzikinės kultūros atgaiva. 1987 metais, kai buvau jūroje, prie Afrikos krantų, prasidėjo atgimimas! Andrius Mamontovas dar labiau paskatino muzikos ėjimą pirmyn. Bet žmonės, kurie grojo mokyklos grupėje, baigė mokslus ir ėmėsi savo reikalų: vedė, ėmė dirbti. Neliko bendraminčių“, – pasakojo grupės įkūrėjas.

Atgimusi meilė muzikai Marius groti norėjo visą laiką, tačiau šią aistrą apleido, kadangi atsirado gyvenimiškų reikalų. Kartu su žmona jis įkūrė savo verslą, užaugino vaikus. „20-iai metų apleidau muziką. Ir tada žmona gimtadienio proga nupirko akustinę gitarą. Po to įvyko toks dalykas: prisiminiau savo draugą gitaristą Tomą Stropų, su kuriuo anksčiau grojau. Jis labai geras muzikantas, baigęs Klaipėdos konservatoriją, tačiau kažkaip vienam „prasimušti“ nepavyko, todėl tapo tikybos mokytoju. Taigi, turėjau kelis akustinius kūrinius ir pasikviečiau Tomą pagroti. Sutiko. Pagrojom. Ir kilo mintis: „Patalpos yra, nagi – suburiam kompaniją, prisiminsim senus laikus.“

Diskus su populiarių pasaulyje atlikėjų įrašais gaudavome slapčia – draugai per draugus, parveždavo jūreiviai. Jei turi juostinį magnetofoną, staigiai įsirašai ir perduodi kitam.

Prisikalbinom kelis žmones. Bet muzika toks dalykas, kuriam reikia daug laiko – tarytum sportui, nes tu negali apleisti savo įgūdžių. Žmonės turėjo savo darbus, šeimas, o čia dar reikia repetuoti po darbo, dirbti. Sunku buvo. Ne visų skoniai sutapo. Norėjau groti sunkesnius, geresnius kūrinius. Keitėsi sąstatas, pasikeitė ne vienas būgnininkas, atsirasdavo vis naujas vokalistas“, – išbandymus prisiminė Marius. Tačiau galop grupėje pasiliko nuolatiniai nariai, kuriais vyras be galo didžiuojasi. „Kai kurie išaugo mūsų grupėje. Iš pradžių buvo nedrąsūs, tačiau vėliau tapo grupės siela“, – šypsojosi grupės lyderis.

2019 Nr. 2 67

Talentą atrado tėvai ir mokytojai Grupės nariai Tomas Stropus, Simonas Mikuta, Gediminas Alšauskas ir Žygimantas Daugirdas pasakojo, kad aistra ir pomėgis muzikai bėgant metams neapleido ir jų. „Kai buvau 6-erių metų, atėjus svečiams į mūsų namus, aš padainuodavau vieną iš nedaugelio dainų, kurias mokėjau, ir visada susilaukdavau plojimų“, – prisiminė gitaristas Tomas. Jis pasakojo, kad tai, jog turi puikią klausą, visiems buvo žinoma jau seniai, tad jo kelias – muzika. „Nuo pat mažų dienų jaučiau didelį potraukį muzikai. Klausiau įrašų, mėginau dainuoti kartu su atlikėjais. Vaikystėje mama norėjo, kad lankyčiau muzikos mokyklą, tačiau aš – ne. Bėgant metams, pajutau, kad noras dainuoti neblėsta. Taigi, ėmiau lankytis pas vokalo mokytojus, daug dirbau. Ir tai mane atvedė į šią grupė“, – kalbėjo grupės vokalistas Simonas. Juozo Karoso muzikos mokyklą lan-

ccŽygimantas Daugirdas pasako-

jo, kad jo muzikinį talentą pastebėjo mama.

leisdavau nė vienos miesto šventės, dalyvaudavau būgnininkų konkursuose. Buvau laimingas tobulėdamas“, – aiškino vaikinas. Grupės klavišininkas Žygimantas pasakojo, kad jo pomėgį pastebėjo mama. „Tada man buvo vos 6-eri metai. Ji nusprendė mane nuvesti į menų mokyklą. Ir nuo to momento mane ugdė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokytojai. Menų gimnazijoje muzikinės veiklos tikrai buvo gausu: dalyvavau moksleivių dainų šventėje, Mykolo Oginskio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkurse“, – kalbėjo šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantis jaunasis muzikantas.

Nuotykiai

kęs būgnininkas Gediminas prisiminė, kad jo talentą muzikos srityje pastebėjo mokytojai, ir skatino jį lavinti. „Nepra-

Ne viename koncerte pasirodę grupės nariai sakė, kad atliekant kūrinius pasitaiko ir netikėtumų, apie kuriuos žiūrovai sužino ne visada. „Vieno koncerto metu netyčia trinktelėjau gitaros grifu į mikrofoną ir instrumentas išsiderino. O man jau

ccPrisiminęs savo muzikinį talentą,

Marius Strumila subūrė muzikos grupę.

KŪRĖJAI tuo metu teko groti. Taigi, muzikavau vos su viena styga, kuri dar derėjo. Ir sugrojau visai patenkinamai“, – nuotykį prisiminė Tomas. Žygimantas pasakojo, kad vieno koncerto metu gamta grupės nariams išk rė tė p ok štą – pra sidė jo audra . Tuo metu grupė grojo lauke, tačiau pasirodymą teko nutraukti. „Reikėjo nedelsiant džiovinti instrumentus ir aparatūrą, tačiau, nepaisydami šių nesklandumų, koncertą tęsėme viduje“, – sakė jis. Gediminas akcentavo, kad įsimintinų įvykių būna kone per kiekvieną koncertą, tačiau dažniausiai klausytojai nesklandumų net nepastebi. „Būna, kad pradeda būgnų lazdelės kristi iš rankų, arba staiga pamiršti, kada baigiasi kūrinys...“ – prisiminė muzikantas.

Sužavėjo Liuksemburgą Grupės lyderis Marius pasakojo, kad jam įsimintiniausias koncertas įvyko Liuksemburge, lietuvių bendruomenės

10-mečio iškilmingame vakare. „Jis buvo surengtas labai prabangioje salėje su puikia akustika. Joje yra koncertavęs ne vienas Lietuvoje žinomas atlikėjas“, – kalbėjo jis. Šis pasirodymas muzikantams buvo tikras iššūkis. „Turėjome nusigabenti instrumentus, aparatūrą, apšvietimą. Patys reguliavome aparatūros skambesį. Buvo labai smagu, kai „sound checko“ metu prancūzas, dirbantis salėje, priėjo ir paklausė: „Kas tai per grupė? Gerai varo!“ Prancūzai retai kitus pagiria, tad tai, galima sakyti, mus užvedė. Prieš koncertą jaudulys tikrai buvo nežmoniškas, bet kai po pirmųjų taktų visi kostiumuotieji ponai ir jų žavios damos atsistojo ir ėmė šokti, atrodė, kad taip ir turi būti. Čia turėčiau pagirti mūsų buvusią vokalistę, kuri, kaip visuomet, buvo be galo žavinga“, – pasakojo vyras. Šis koncertas žiūrovams be galo patiko. Jis atvėrė grupei „MT Music“ duris į kitas scenas. Muzikantai jau kraunasi daiktus kitam koncertui Liuksemburge ir dėliojasi planus koncertams kitose Europos šalyse.

ccTikybos mokytojas Tomas Stro-

pus, paėmęs gitarą į rankas, tarytum atgyja.

VID PRO Photography ir Algirdo KUBAIČIO nuotr.

2019 Nr. 2 69

laipėdos koncertų salės pašonėje, Šaulių g. 36, veikiantis išskirtinis restobaras „Tabu“ kviečia atsipalaiduoti ir mėgautis mažais gyvenimo malonumais. „Geram maistui nėra jokių tabu“, – sako restobaro šefai ir su „Rudens ekspreso“ skaitytojais mielai sutiko pasidalinti keliais gardžių patiekalų receptais, kuriuos siūlome išbandyti ir savo virtuvėse.

SKONIAI

Kalmarų užkandėlė Atvėsintų kalmarų 220 g Minibulvyčių 200 g Rapsų aliejaus 15 g Žaliosios citrinos Sviesto 10 g Kalendros Pomidorų, paprikų salsos 150 g Į prikaistuvį dedame sviestą ir kalmarus, viską kepiname ant lengvos ugnies 2 minutes. Dedame pomidorų ir paprikų salsą, pakaitiname dar 2 minutes. Atskirai pakepiname minibulvytes. Dedame į lėkštę kalmarus, pakepintas bulvytes, puošiame žaliąja citrina ir kalendra. Skanaus!

2019 Nr. 2 71

„Tom Yum“ sriuba Vištienos sultinio 200 g Čili pipirų 5 g Žaliosios citrinos lapų 10 g Baziliko 5 g Imbiero 11 g Kalendros 10 g Česnako 6 g Poro 10 g Cintrinžolės 10 g Paprikos 10 g Žaliosios citrinos sulčių 10 g Žvaigždanyžio 1 g Sojos padažo 10 g Pomidoro 10 g Grybų 40 g Vištienos 120 g Kokoso pieno 40 g

Dideliame puode ant didelės ugnies kaitinti vištienos sultinį. Sultiniui užvirus, sumažinti ugnį ir dėti i puodą česnaką, imbierą, grybus, čili pipirus, žaliosios citrinos sultis, soją. Po kurio laiko į puodą dėti žaliosios citrinos lapus ir citrinžolę. Viską gerai išmaišyti ir troškinti 3 minutes. Ant grilio keptą vištienos filė supjaustyti juostelėmis ir sudėti į sultinį. Taip pat sudėti supjaustytas paprikas ir porus, troškinti dar 3 minutes. Dar sumažintį ugnį ir supilti kokosų pieną. Jam užvirus ugnį išjungti. Skanaus!

SKONIAI

Silkės tartaras Silkės „Matje“ 250 g Putpelės kiaušinio 1 vnt. Svogūnų laiškų 15 g Ančiuvių filė 2 g Sojos (šviesios) 20 g Vorčesterio padažo 15 g Brandinto chereso acto 30 g

Dižono grūdėtų garstyčių 15 g Medaus 20 g Maltų baltųjų pipirų 1 g Minibulvyčių 70 g Mažų pomidoriukų 40 g Marinuotų agurkėlių 40 g Ridikėlių 30 g

Silkę „Matje“ supjaustyti mažais kubeliais, dėti susmulkintus ančiuvius, garstyčias, soją, brandintą chereso actą, medų, maltus baltuosius pipirus ir viską išmaišyti. Į lėkštę dėti formavimo žiedą ir į jį sudėti pagamintą silkės masę, aptepti kepintų porų ir majonezo padažu, ant viršaus užleisti putpelės kiaušinį, šalia dėti kepintas minibulvytes, marinuotus agurkėlius, galima papuošti pjaustytais ridikėliais ir apibarstyti svogūnų laiškais. Skanaus!

Donato VAIČIULIO nuotr.

2019 Nr. 2 73

VERSLININKO ANKETA

Ar būtina būti geru virėju,

norint vadovauti kavinei?

laipėdoje, šalia Teatro aikštės, jau 16 metus klestinčios kavinės-baro „Senoji Hansa“ savininkas Ramūnas Pocevičius paneigia mitą, kad geras restoranas ar kavinė gali būti tik tuomet, jei jos savininkas – puikus virėjas.

„Kai kas galvoja, kad aš moku gaminti labai skanius patiekalus. Galiu prisiekti, esu gal du kartus gyvenime išviręs kiaušinius. Taip pat šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti, kiek ilgai reikia virti koldūnus, kai jie išneria į puodo paviršių. Tiesa, neseniai išmokau gaminti virtinukus, sako, kad tikrai skanūs“, – juokiasi Ramūnas. Jis ramiai paaiškina, kodėl vienoje kavinėje tuščia, kitoje – pilna klientų: „Jeigu kavinės savininkui svarbios visos smulkmenos, lankytojų tikrai netrūks.“ „Kavinė – tai ne statybinių medžiagų parduotuvė, kur pardavėjas gali būti blogos nuotaikos, bet parduodamos prekės koky-

bė nuo to nenukentės. Kavinėje labai svarbi ir teigiama emocija“, – įsitikinęs Ramūnas.

Kaip greitai žmonės atrado ir pa mėgo „Senosios Hansos“ kavinę-barą? Gana greitai. Manau, kad tai lėmė gera vieta, kur didesni turistų srautai.

Beje, o nuo ko pradėjote, kai ruošė tės atidaryti pirmąją kavinę? Nepatikėsite, pirmiausia peržiūrėjau didžiausią krūvą kitų kavinių meniu...

Ar kuriant kavinės-baro aplinką ir dizainą, sprendimus priėmėte pats, ar pasitikėjote profesionalais? Šimtu procentu viską patikėjau dizaineriui Valiui Pulokui, kurį vadinu antruoju savo tėvu. Pasitikėjau, bet viską pats savo rankomis kelis kartus „pačiupinėjau“ ir šimtus kartų perklausiau, ar viskas bus gerai.

Vadovaujate trims objektams, be Klaipėdos kavinės-baro, Palangoje dar valdote viešbutį „Senoji Hansa“ ir kavinę-barą „Vila Gražina“. Kuris iš šių trijų kūdikių – brangiausias sielai? Pats mieliausias – Klaipėdos. Nors tai ir nuomojamos patalpos, bet tai pirmasis objektas, kuriam birželio 14-ąją sukako 16 metų.

Ar skiriasi savi klientai nuo atvy kusių užsieniečių? Išskirčiau svečius iš Rusijos. Jie buvo ir liko išlaidžiausi. O vokiečiai ragauja viską iš eilės. Kai aptarnaujame vokiečių grupes, patys stebimės, kur jiems telpa. Vokiečiai sugeba pavakary suvalgyti antrekotą, po to – bulvinių blynų porciją ir dar desertą...

Įdomu, o kur pats pietaujate? Dažniausiai savo restoranuose, bet aplankau ir kolegas, nes mėgstu plėsti

akiratį. Ir žmonai Ilonai rekomenduoju. Su draugais penktadieniais ieškome naujų, dar neatrastų vietų.

Kaip reaguojate į patarimus ir pastabas? Reaguoju labai jautriai, bet protingai. Kai pažįstami žmonės manęs prašo neįsižeisti ir išsako pastabas, atsakau, kad kaip tik to iš jų tikiuosi, kaip tik to man ir labiausiai reikia. Manęs girti nereikia. Nors pažįstu keletą savininkų, kurie labai pyksta, jeigu jiems išsakomos pastabos apie maisto kokybę arba aptarnavimo kultūros trūkumus. Mūsų darbuotojai visada pasako man klientų išsakytą kritiką ir pastabas, nes žino, kad aš nekertu galvos. Visko gali nutikti. Nesu nė vienos virėjos nubaudęs ar apšaukęs.

O kaip malšinate stresą? Nėra jokio streso, nesu stresuojantis. Visa tai, ką aš darau, yra ne darbas, o mano gyvenimo būdas.

Kuo save laikote: aukštaičiu, že maičiu ar...? Mano mama – aukštaitė, tėvas – žemaitis, o aš save laikau klaipėdiečiu ir lietuviu. Ir savo vaikams sakau: „Tik nekeiskite miesto.“ Myliu aš Klaipėdą. Kalbino Gintaras TOMKUS

Beje...

Suprantu, kad reikia pirkti naują, gerą, brangų daiktą. Ir žmogui reikia mokėti daug. Jeigu jis nenori daug uždirbti, jis neturi gebėjimų.

Ramūnas kilęs iš Ukmergės rajono. Jo krikšto tėvai gyveno Klaipėdoje, tad jis čia dažnai atvažiuodavo vaikystėje, todėl šis miestas jam savas. Baigęs vidurinę mokyklą 7-erius metų dirbo statybinių medžiagų parduotuvėje. Teko pabūti ir skyriaus vedėju, ir vadybininku, ir vairuotoju. Pirmieji žingsniai viešojo maitinimo srityje prasidėjo Palangoje, ant medinės terasos įrengtoje paplūdimio kavinėje. „Kartą pažįstamas draugas man pasakė: „Tu viską darai iš meilės ir tau reikėtų nuolatinės veiklos, ne tik sezoninės, – prisimena R. Pocevičius. – Tada išgirdau, kad nuomojamos dabartinės „Senosios Hansos“ patalpos. Vakare susitikom su patalpų savininku. Niekada nebijojau imtis iniciatyvos ir atsakomybės. Nebijau ir dabar“, – sako Ramūnas. Verslininkas pats nesibodi darbo ir pluša baro-kavinės „Vila Gražina“ Palangoje administratoriumi. Pats parduoda bilietus į koncertus, pats susodina svečius. Renginiui pasibaigus kartu su kitais darbuotojais skuba valyti stalus. Žiemą, jei prireikia, su malonumu nuvalo sniegą nuo apsnigtų viešbučio gyventojų automobilių.

2019 Nr. 2 75

Nusitaikė į geriausių restoranų 30-uką L

ygiuodamasis į geriausius šalies restoranus, „SPA Vilnius Anykščiai“ iš esmės atnaujino restorano koncepciją, valgiaraštį ir suteikė naują vardą – „Miške“ – šeimoms ir istorijoms.

„Naujas restorano vardas pirmiausia reiškia unikalią restorano vietą – esame įsikūrę legendiniame Anykščių šilelyje. Atnaujintas restoranas tarsi „kerpa bambagyslę“ nuo SPA viešbučio ir tampa savarankišku gastronomijos objektu – traukos centru, stiprinančiu visą Anykščių kurortą“, – sako Martyna Levickytė, restorano „Miške“ vadovė. Pasak restorano vadovės, miškas tarsi peržengia sienas ir keičia visą restoraną – valgiaraštį, indus, serviravimą, netgi aptarnavimą. Pavyzdžiui, restorano svečius nustebins specialiai rankomis gamintos lėkštės – su pušų šakelių, eglių ar įvairių gėlių įspaudais ir ornamentais. Pristatydamas meniu, virtuvės šefas Matas Žiliukas pabrėžia, kad kuriant kiekvieną patiekalą stengtasi įdėti kažką natūralaus – tiesiai iš miško. „Miške“ virtuvė ruošia patiekalus, kuriuose naudoja

eglių majonezą, pušų aliejų, šermukšnius, šaltalankius, bruknes, spanguoles, įvairius grybus. „Norime svečius stebinti, todėl stengiamės prabangą derinti su natūralumu, – pasakoja virtuvės vadovas. – Pavyzdžiui, austres galite rinktis su klasikiniu padažu arba su Mignonette padažu, pagardintu šaltalankiais – to nerasite niekur kitur Lietuvoje.“ Šviežios daržovės ir vaisiai ant restorano stalo atkeliauja iš rūpestingai puoselėjamo nuosavo sodo ir daržo, o daugelis kitų maisto produktų – iš Anykščių krašto ūkininkų. „Tikriausiai joks lietuvis neįsivaizduoja miško be grybų, – juokauja virtuvės šefas, – todėl nenuostabu, kad rudens – žiemos meniu hitas – trinta baravykų sriuba su keptais marinuotais baravykais.“ Kiti šio sezono virtuvės hitai – jautienos išpjova, burgeris su malta jautiena ir

burgeris su plėšyta elniena. Restoranas „Miške“ netrukus startuos su naujuoju pavasario-vasaros meniu, tad lauksime, kurie šio sezono patiekalai nukonkuruos šiuo metu lyderiaujančius valgiaraščio hitus. Martyna Levickytė pastebi, kad daugelis „SPA Vilnius Anykščiai“ svečių yra jaunos šeimos, kelių kartų šeimos ar tiesiog draugai su šeimomis; be to, čia dažnai švenčiamos įvairios šeimos šventės. Taip buvo sugalvotas ir restorano šūkis – „Šeimoms ir istorijoms“. Tai padiktavo naują skiltį meniu – patiekalai dalintis, kurie skirti grupei žmonių. Tai ėrienos blauzdelės su kadagio uogomis, keptas sviestinis moliūgas su bolivine balanda, daržovėmis ir ožkos sūriu, ispaniška paelija su didžiosiomis krevetėmis, vištiena ir daržovėmis, sausai brandintas jautienos antrekotas,

pomidoruose troškinti jautienos kukuliai ir jūros gėrybių asorti. Naujame pavasario– vasaros meniu atsiras ir burokėlių karpačio su šviežiu ožkos sūriu ir kiškio kopūstais. Restorano „Miške“ virtuvė pasirūpino ir pačiais mažiausiais – jiems sukurtas specialus gausus (daugiau nei 20 valgių) vaikų meniu. Restoranas „Miške“ turės ir originalią gėrimų skiltį: maistingi glotnučiai su ekologiškais žirnių daigais iš vietinio Anykščių ūkio, natūralus gaivusis gėrimas su apyniais ir pušų spygliais, pagardintas kardamonu bei pipirais. Pasak vadovės, taip norima pabrėžti, kad visai „SPA Vilnius“ komandai šeima yra svarbi vertybė. Ji tiki, kad restoranas „Miške“ taps vienu iš geriausių Lietuvos restoranų, nes aukščiausios klasės virtuvė – ne tik didmiesčių privilegija.

Vilniaus g. 80, Anykščiai TELEFONAS INFORMACIJAI +370 313 53900

2019 Nr. 2 77

AUGINTINIAI

„Šuo yra dovana“

cc„Linksmųjų pėdučių“ prieglau-

dos šunys yra princai karaliai – jie nesutinka gyventi tik prie būdos.

gatvę išmetamų ar į prieglaudas atiduodamų gyvūnų skaičius Lietuvoje vis dar išlieka didelis. Prieglaudose dirbantys savanoriai sako, kad žmonės kartu su gyvūnu atsisako ištikimo draugo, o kartais – ir jo neatrastų talentų. Į prieglaudas patenka šunys, kurie gali būti ir terapeutais, ir pareigūnais. „Šuo yra dovana“, – įsitikinusi gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ siela Simona Šakinytė.

Švelnūs ir šiurkščiaplaukiai, dideli ir maži, triukšmingi ir tylūs, besiglaustantys ir išdidūs, miauksintys ir amsintys, patyrę žmogaus išdavystę, bet vis dar ištikimai mylintys žmones visa širdimi – prieglaudų gyventojais tapę keturkojai su viltimi laukia naujo savo gyvenimo žmogaus. Dvi pagrindinės gyvūnų atsisakymo priežastys – emigracija ir vaiko gimimas. „Gyvūnui yra nesuprantama – jis mylimas be proto, bet staiga tampa nebereikalingas. Nepateisinu tokio elgesio. Yra nuostabiausia, kai šuo visur lydi žmogų. Žmonės žavisi Lese, komisaru Reksu. Bet jais negimstama – jais tampama. Todėl mes savo prieglaudoje su šunimis labai daug dirbame. Mūsų šunys išsilaksto, yra matę jūrą, eina į kavines...“ – pasakojo S. Šakinytė. Vis dėlto, pasak jos, džiugina daugybė laimingų istorijų, kai palikti, užmiršti, net mirčiai pasmerkti gyvūnai suranda naujus namus ir juos mylinčius žmones.

Iš mirties – į užsienį

Virginija KESMINĖ

Išvykę uždarbiauti žmonės sodininkų bendrijoje vieną šunį paliko uždarytą namuose tiesiog numirti, o kitus du paleido laisvai bėgioti. Šunys visus metus lauke išbuvo vieni, badavo, atprato nuo žmogaus, veisėsi. Po metų kaimynai apie gyvūnus pranešė tarnyboms. Mažąjį šuniuką Nin-

dzę pamatė ir pasiėmė suomiai entuziastai, kurie dirba su problemų turinčiais šunimis. O Nindzės mamai Natai, gyvenančiai Lietuvoje, gaminamas europasas ir ji kartu su šeimininke taip pat keliaus po Europą.

Nesutrukdė net alergija Nidą ir Rusnę – maitinančią kalę, pririštą prie medžio, su šunyčiu – žmonės atsitiktinai rado miške. Nežinia, kiek laiko miške praleidusius, perkarusius šunis priglaudė nuostabūs žmonės iš Kalotės. Įdomiausia, kad abu tie žmonės yra alergiški šunims, tačiau jie surado būdų, kaip sugyventi.

Ieškoti buto – su nuotrauka Kembridže gyvūnų elgseną studijuojanti mergina prieglaudoje susižavėjo kalyte, bet universiteto bendrabutyje gyvūnai nepriimami, o išsinuomoti būstą su augintiniu labai sunku. Mergina, dar neturėdama šuns, rodė butų nuomotojams nuotraukas, aiškino, kad šuniukas bus tvarkingas, nepadar ys žalos, ir klausė, ar ją priims su augintiniu. Gavusi patikinimą, kad galės laikyti šuniuką, išsivežė jį kartu.

2019 Nr. 2 79

Visur kartu

Į prieglaudą iš Kaliningrado buvo atvežti du dideli šunys, kurie gyveno gatvėje, nemokėjo vaikščioti su pavadžiu. Į „Linksmąsias pėdutes“ atvyko savanoris švedas, kuriam Klaipėda, kaip jis teigia, yra pats nuostabiausias miestas. Savanoriaudamas prieglaudoje jis

susižavėjo vienu iš šių šunų. Su keturkoju jis kartu vaikščiojo po miestą, mokė važiuoti mašinoje. Net specialiai nuomojosi automobilį, kad pavežiotų šunį ir pratintų prie važiavimo. Naujasis šeimininkas dabar visur su šunimi eina kartu – ir į darbą vedasi, ir į Švediją kartu keliauja.

Šunys terapeutai

ccVienas iš dabar „dirbančių“ tera- ccSavo žmogaus beveik dvejus

pinių šunų, Nordas, šeimininkams metus prieglaudoje laukia išemigravus buvo tiesiog paliktas skirtinis šuo – šiurkščiaplaukis bute. Maverikas.

Prieglaudos istorijoje yra keletas atvejų, kai išryškėjo išskirtiniai keturkojų talentai. Pavyzdžiui, gebėjimas dirbti terapeutais. Kaniterapija yra procesas, kai šunys padeda žmonėms gerinti fizinę, emocinę sveikatą, pagerinti pažintinius ir socialinius įgūdžius. Vienas iš dabar „dirbančių“ terapinių šunų, Nordas, šeimininkams emigravus buvo tiesiog paliktas bute, apie jį prieglaudai pranešė kaimynai. Kitas terapeutas, Dūda, gyveno šeimoje, kuriai susilaukus vaikų pasikeitė prioritetai, ėmė erzinti šuns plaukai ir dėl to keturkojo buvo atsisakyta. Prieglaudoje buvo atkreiptas dėmesys į šių šunų charakterį – ne kiekvienas šuo gali būti terapeutu. Jis turi būti visiškai ramus, nerodyti jokios agresijos, nereaguoti į netikėtus garsus, būti kantrus, taip pat reikia, kad mėgtų svetimų žmonių prisilietimus. „Į terapiją ateina žmonės, kurie turi įvairių baimių, tad šuo negali įvaryti dar

AUGINTINIAI daugiau baimės. Tai gana sunkus darbas. Kai kurie sako, kad tik veisliniai šunys gali tai daryti, bet iš praktikos tuo abejoju. Kai kurios veislės tam tinka, bet daug kas priklauso ir nuo šuns charakterio“, – pasakojo S. Šakinytė. Akitą grąžino į prieglaudą, kai ji susilaukė šuniukų. Abi mažosios kalytės, Amazonė ir Argo, prieglaudoje susirgo parvo virusu ir Argo neišgyveno. Išsikapsčiusi Amazonė rado šeimininkę, bet po kelių mėnesių šunytė vėl sugrįžo į prieglaudą. Po kurio laiko psichologiją studijuojanti mergina, besidominti kaniterapija, paprašė išbandyti Amazonę, ar ji tinka terapijai. Rezultatai buvo puikūs ir dabar Amazonė dirba terapeuto darbą Kaune.

Gaudo pažeidėjus

Gal bus sunku patikėti, bet vienas buvusių prieglaudos gyventojų, Grikis, tapo tikru pareigūnu. Į belgų aviganį panašus šuniukas patraukė pasieniečių dėmesį. Dviejų mėnesių Grikį testavę pareigūnai nusprendė, kad jis tiktų tarnybai, ir jį priglaudė. Sulaukęs vienerių, šuo laikė egzaminą. Jo šeimininkas prieglaudai pranešė, kad Grikis pasižymi ypač ryškiomis savybėmis, reikalingomis dirbti pasienyje. Dabar jis gaudo bėglius ir nusikaltėlius.

„Didžiuojuosi savo mišrūnais“ S. Šakinytė stebisi, kodėl žmonės visada nori tik veislinių šunų – prieglaudos mišrūnų istorijos įrodo, kad nuoširdžiam draugui, terapeutui ar net tarnybiniam šuniui kilmės dokumentai tikrai nėra būtini. Žinoma, ne kiekvienas šuo turi ypatingų gebėjimų, bet kiekvienas tikrai pasižymi begaline meile savo žmogui. „Man nėra gėda, kad mano šuo neveislinis. Šuo yra dovana savaime ir aš su pasididžiavimu sakau, kad mano šunys mišrūnai. Šuniui nereikia labai daug vietos, labai daug maisto, jam svarbiausia būti kartu su savo žmogumi. Šuns negalima palikti vieno lauke lyg kokio daikto. Šunys nėra signalizacija ar sargai – jie gali daryti kur kas daugiau. Mano prieglaudos šunys yra princai karaliai, jie nesutinka gyventi gyvenimo prie būdos“, – šypsojosi S. Šakinytė, patikinusi, kad kiekvieną šunį stengiamasi išleisti į tokius namus, kuriuose keturkojis tampa lygiaverčiu šeimos nariu. „Linksmųjų pėdučių“ nuotr.

2019 Nr. 2 81

AUGINTINIAI

Rudenį –

ruoniukų išlydėtuvės

ietuvos jūrų muziejuje kasmet slaugomi ir gydomi pilkųjų ruonių jaunikliai. Daugiausia dėl žmogaus veiklos sužalotais ar nusilpusiais ruoniukais ir kitais gyvūnais besirūpinantys Jūrų muziejaus specialistai džiaugiasi kiekvienu gyvūnu, kurį pavyksta sugrąžinti į įprastą gyvenamąją aplinką.

Lietuvos jūrų muziejus skelbia, kad kiekvienais metais Lietuvos pajūryje randama apie 20 paliktų ruonių jauniklių, sužalotų Baltijos jūros ruonių ir paukščių. Jau daug metų gyvuoja tradicija, kad išslaugyti ir pagydyti ruoniukai rudenį paleidžiami atgal į Baltijos jūrą. Gražus renginys į Smiltynę kasmet sutraukia būrį žurnalistų ir smalsuolių. Praėjusiais metais buvo priglobta 14 ruoniukų, jų būklė buvo labai sunki, jie svėrė vos 13-14 kilogramų. Jų likimas, jeigu jie nebūtų patekę į muziejaus darbuotojų globą, būtų buvęs vienas – mirtis. Tačiau Jūrų muziejaus specialistams

pavyko visus išgelbėti. Šiemet į Baltiją planuojama paleisti 11 ruoniukų. Tradiciškai ruoniukai vardus įgyja pagal radimvietę, pavyzdžiui, Girulis, Nida. Tačiau kartais ši taisyklė sulaužoma ir gyvūnėliai gauna jūrinius ar tarmiškus žemaitiškus vardus. Pavyzdžiui, ruoniukas sužalota nugara gavo Pūlinio vardą, kitiems tenka išradingesni vardai: Kriupis (mažylis), Ragažis (šaka, pabrėžiant liesumą), Bunzulis (pilvukas), Bujus, Lotas ir kt. Į jūrą ruoniukai paleidžiami tada, kai jau būna priaugę pakankamai svorio, yra išmokę maitintis savarankiškai. Tie, kurie dėl įvairių priežasčių nebegali grįžti į jūrą, apsigyvena zoologijos soduose arba kituose jūrų muziejuose. Tikimasi, kad bus galima išgelbėti daugiau jūrų žinduolių ir paukščių, kai bus pastatytas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras. Šiuo metu vyksta statybos. Centre turėtų būti priimamasis, patalpos operacijoms, procedūroms, tyrimams, taip pat – baseinai ruoniukams, jūriniams paukščiams. Planuojama, kad šis centras bus atidarytas 2021 metais. Virginijos KESMINĖS ir Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Informacija

 Baltijos pilkieji ruoniai gyvena apie 40 metų. Patinų kūno ilgis – iki 2,5 m, sveria iki 300 kg. Patelės mažesnės – iki 2 m ilgio ir 200 kg svorio. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Baltijos jūroje buvo apie 20 tūkst. ruonių, šeštajame – apie 10 tūkst., septintojo dešimtmečio pradžioje beveik perpus sumažėjo. Rygos įlankoje 1977 m. teliko 100-150 ruonių. Sustiprinus apsaugą, jų ėmė daugėti.

2019 Nr. 2 83