akimirką mūsų planas labai konkretus. Užbaigti ir išleisti žaidimą „Windows“ telefonams, tuomet pažiūrėti kaip jam sekasi ir planuoti kitus žingsnius. Jei viskas gerai, bandytume perkelti žaidimą į „Unity“ ir taip jį pritaikyti kitoms sistemoms. Prieš pradedant pokalbį kažką minėjot ir apie įsūdingus korejiečius... Taip, jie įspūdingi. Ta prasme, jau būnant Sidnėjuj žmonės ateina pažiūrėt žaidimo ir dalis jų tikrai vargo mėgindami suvokti tiek mechaniką, tiek valdymą. Korejiečiai... Jie paima telefoną ir žaidžia linksėdami galva, jiems nieko nereikia aiškinti ar rodyti, bėga kala, renka, lyg patys būtų darę... Žodžiu jiems patiko žaidimas, tad užmezgėm kontaktą, jie laukia mūsų pasiūlymo ar minčių dėl galimo žaidimo išleidimo Korėjoje, dar šią savaitę planuojam jiems tai pateikti.
orgijų iki genocido, ar metodiškų etninių valymų. Kaip vertinti jūsų žingsnį į apokalipsę? Juk liečiant ekologijos temą lyg ir nėra nuo ko bėgti, sakyčiau net priešingai... Tai teisingas pastebėjimas, tačiau šiuo atveju bėgame ne mes. Mūsų atveju bėgs žaidėjas, mes manom, kad ateities tema padės lengviau įsijausti į rolę. Tiesa, galbūt mums reikėjo daugiau akcentuoti, kad veiksmas vyksta labai netolimoje ateityje. Jūsų veikėjas archeologas randa artefaktą ir... Nukeliauja dešimtmetį, kitą į priekį, tad mūsų pasirinkta tema leidžia akimirksniu pastebėti skirtumą tarp „tada“ ir „dabar“, tačiau tuo pat metu, tas „dabar“ nėra toks jau tolimas. Šiaip ką mes pastebėjom kai kuriuose moderniuose žaidimuose, kurie galėtų būti siejami su tarša, tai žaidėjo dieviškumą. Žaidėjai patys stato tarkim fabrikus ir jie teršia, tačiau žaidėjas lyg ir yra dievo pozoje, jis pats pastatė, pats sugriaus. Tarša, net jei integruota žaidime yra problema, kurią žaidėjas sprendžia kompleksiškai. Taršą jis priima kaip neišvengiamybę ir mažą problemėlę kurią galbūt reikia spręsti, o galbūt ir ne, jei ji netrukdo konkrečiam, dabar siekiamam tikslui.
Korejiečiai... Jie paima telefoną ir žaidžia linksėdami galva, jiems nieko nereikia aiškinti ar rodyti, bėga kala, renka, lyg patys būtų ŽAIDIMĄ KŪRĘ...
Tai graži pradžia... Taip, todėl ir sakom — gavom viską ko norėjom. Net daugiau. Kuriant žaidimą konkursui, reikėjo uždėti jam apynasrį, kad atitiktų konkurso sąlygas. Ar komercinė versija kažkuo skirsis, gal staiga puff ir neliks ekologijos? Ne, jei ir bus skirtumų tai ne tokių drąstiškų. Ekologijos tema griežtai įsiųta į žaidimo mechanika, tad ji liks. Pokyčiai, jei jų bus, greičiausi bus kosmetiniai. Tiesa dabar turime vieną pabaigą, tad aktyviai svarstome kelių pabaigų klausimą. Aktyviai ir lygiagrečiai su kitais galimais žaidimo pabaigos variantais, pavyzdžiui sukurti kilpą, su nuolat augančia sudėtingumo kreive. Faktas, kad pasaulis liks visiškai atviras, kad galėtume integruoti naujas misijas. Jas pardavinėsite, pats žaidimas bus nemokamas? Taip, greičiausiai. Šiaip, aš laikausi nuomonės, kad kūrėjai į fantastikos temas pabėga tada, kai bijo viešai aptarinėti kažkokias problemas. Kūrėjai nukabinėja savo žaidimą simboliais, suteikia objektams aštrias, aiškias formas ir mėgaujasi nevaržoma saviraiškos laisve. Fantastikoje juk galima viskas, nuo nevaržomų homoseksualių
Na pirminė mintis iš ties buvo kažkaip perteikti problematikos sprendimo būdus. Na tai gal kiek nuvalkiota, bet mes kalbam apie „vienas lauke ne karys“ tipo pabaigą. Na kažkas apie susitelkimą ir problemos įveikimą kartu... ...tikrai!? Ar bus mąslus berniukas kosmoso vakume? Cha cha, ne... Tiesą sakant, dar neiašku kas nutiks su mūsų pirmine idėja, nes kaip minėjom... Aktyviai svarstom alternatyvių pabaigų ir pabaigos apskritai klausimą. Į kiek žaidimo valandų išvirs „NeverFuture“ jei aš bėgsiu nesustodamas, darysiu tik siužetines misijas ir neskaitysiu užduočių aprašymų? Kai paskutinį kartą tai darėm, užtrukom apie pusantros valandos. Šiuo aš dėkoju už mums skirtą laiką, o jus palieku tet-a-tet su skaitytoju. Tėkškit subrandintą ir pasvertą palinkėjimą šimtams jaunų žmonių, norinčių kitais metais aplankyti Peterburgą. Imagine Cup — šansas prasimušti ir pasiekti kažką apčiuopiamo. Šioje vietoje labai svarbu tiesiog parodyti iniciatyvą. Mums labai padėjo komandinis darbas, tad mes linkėtume nešturmuoti viršukalnių pavieniui. Burkitės į komandas, nes „Imagine Cup“ ar bet koks kitas rimtesnis projektas prasideda nuo linksmos dalies. Žaidimus kurti smagu, bet visada ateina ir sunkesni momentai. Tais momentais būtina komanda į kurią gali atsiremti. Burkitės į komandas ir kartu darykit tai, kas patinka.
Manot, kad per paprastą vaikiną su kauptuku bus lengviau išjausti taršos realijas? Tikimės. O kas ten su tais darbininkais, verslininkais ir mokslininkais? Kokias roles jie atlieka žaidime? Na tai tarsi skirtingų požiūrių bokštai. Mes siužetiškai mėginsim pažvelgti į taršos problemas, per skirtingų žmonių prizmę. Tarkim pirmi sutikti prasčiokai, turės realių problemų su buitine tarša, su šiukšlinimo chuliganizmu, vaizdžiai tariant. Verslininkai turės didesnių problemų, mokslininkai savo ruožtu mėgins kažką išrasti... Na nesinori dabar visko atskleisti. Tai ir apie kulminaciją nekalbėsim? Kuo viskas baigiasi „NeverFuture“ pasaulyje? Greičiausiai princesės gelbėjimu. Tas tai būtinai, o ar žemė taps mielu, žydrai žaliu, apie saulę skriejančiu kamuoliuku?
GAMEON | 2012 RUGPJŪTIS
29