2012-09-08 Vilniaus diena

7

ŠeštADIENIS, rugsėjo 8, 2012

tema Vis­kas, cheb­ ra, at­ėjo nau­ jas am­žius, nau­ja era, ne­ bėra vi­ni­li­nių plokš­te­lių – vi­sur kom­ pak­tinės.

Ne­be­da­ry­siu ki­no – vi­sur mo­der­nios ki­no ka­me­ ros.

chebrą. Tai būdavo jo firminis bajeris – matote, aš esu Asmeninio archyvo nuotr.

Kaž­ka­da už sa­vo pa­veiks­liuką pir­kau iš jo Fran­ko Zap­pos ka­setę.

Fir­minę, Če­kos­lo­va­ki­jo­je iš­leistą.

Turė­ti ori­gi­nalą so­vietų lai­kais tai bu­vo krūta. Da­bar daug ką ga­li nu­ pirk­ti. Ir mo­terį ga­li nu­pirk­ti.“ Ko­va dėl ly­de­rio po­sto

Ba­ras ger­da­vo 12 dienų. Po to­kio za­ po­jaus vi­siš­kai neat­pa­žin­da­vo žmo­ gaus, – ne­ma­ty­da­vo. Jo regė­ji­mas ir taip bu­vo mi­nus 12. Pas­kui ne­ger­ da­vo du mėne­sius. Ta­da pa­si­pil­ dy­da­vo jo ko­lek­ci­ja, su IVT­KY­GYG re­pe­tuo­da­vo, kon­cer­tuo­da­vo. „Ba­ras norė­jo sto­ti į Maskvą, į ak­to­rinį. Ar sto­jo ir ne­įsto­jo, ar ne­sto­jo – šio fak­to ne­ži­nau. Tie­ siog žmo­gui reikė­jo sa­vi­raiš­kos, – kalbė­jo Šli­pas. – Tai bu­vo eks­ cent­riš­kas žmo­gus, ku­riam la­ bai reikė­jo dėme­sio. O kar­tais to dėme­sio reikė­jo per daug. Jam bu­ vo ne­svar­bu, ar sce­no­je kur­si me­ ną, ar snarglį nu­lei­si, svar­bu, kad būtų at­kreip­tas dėme­sys į jį. Ab­ so­liu­tus nar­ci­zas bu­vo Ba­ras. Dėl to mes la­bai barėmės.“

Ba­ras norė­jo būti kom­pa­ni­jos ved­ lys. Ir jei­gu kom­pa­ni­jo­je at­si­ras­da­vo as­me­nybė, stip­resnė už jį, – vis­kas, pra­si­dėda­vo konf­lik­tai. Vie­na to­kių stip­rių as­me­ny­bių ir bu­vo Šli­pas. „Juo­dai su juo bar­da­vomės. Jam vis at­rodė, kad aš no­riu ly­de­riau­ti.

Ne, mu­du neap­siš­li­fa­vo­me. Pap­ ras­čiau­siai aš jį ger­biau kaip me­ ni­ninką, o jis – ma­ne. Kaip me­ ni­nin­kai vieną dieną prie bu­te­lio aiš­ki­nomės, kas mums yra svar­bu?

Iš­siaiš­ki­no­me: re­zul­ta­tas. Žod­žiu, su­si­tarė­me, kad jis sce­no­je ne­ve­ mia. Kai nu­li­pi nuo sce­nos, sa­kiau, da­ryk, ką no­ri: ant ausų stovėk, be kel­nių vaikš­čiok“, – spal­vingą Ba­ro po­rtretą žod­žiais tapė Šli­pas.

Ta­čiau abu bro­liai Šli­pa­vi­čiai pri­ si­minė, kad toks griež­tas kaip Artū­ ras, Ba­ras bu­vo tuo­met, kai kiną kūrė. Jo po­žiū­ris į darbą bu­vo la­bai pro­fe­sio­na­lus. Tie, ku­rie su juo dir­ bo, įver­ti­no jo pro­fe­sio­na­lumą.

Ri­man­tui Ba­ro trūksta: „La­bai gra­žiai su juo pa­si­šnekė­da­vau stu­ di­jo­je. Jis bu­vo la­bai ge­ras klau­sy­ to­jas. Nuodėmk­lau­sys.“

Ne­bu­vo vie­ni­šius su ki­no ka­me­ra Lai­ma Že­mu­lienė l.zemuliene@diena.lt

„Veid­mai­nystės epo­cho­je Artū­ ras Ba­ry­sas mokė su­keis­ti ver­ty­ bes vie­to­mis – ne­sąmo­nes su­vok­ ti kaip tiesą, o lo­zun­gus pa­vers­ti klie­de­siais“, – taip apie lie­tu­viš­ko­ jo avan­gar­do tėvą Artūrą Ba­rysąBarą rašė jo bi­čiu­lis ra­šy­to­jas Al­ gi­man­tas Ly­va. Šaipė­si iš so­vie­tinės tik­rovės

Ir tie­sa, ir klie­de­siai įam­žin­ti Ba­ ro fil­muo­se. Jis su­kūrė 40 trum­ pa­met­ra­žių filmų 16 mm juos­to­je.

Sa­vo fil­muo­se Ba­ras šmaikš­čiai ir itin ki­ne­ma­tog­ra­fiš­kai pa­rodė uni­ kalų ir be­pro­tišką vie­no žmo­gaus gy­ve­nimą so­viet­me­čiu, o per jį ir sa­vo lai­ko­tarpį – pra­ėju­sio am­ žiaus 8–9 de­šimt­me­čius: gėlių vaikų epo­chos blyks­nius Lie­tu­vo­ je, Vil­niaus kie­mus ir gat­ves, ano me­to kas­die­nybės ab­surdą. Dau­ gu­ma Ba­ro filmų ar­ti­mi ko­me­di­ jos žan­rui, bet lyg pan­to­mi­ma be žod­žių su la­bai ge­rai iš jo plokš­te­ lių ko­lek­ci­jos pa­rink­ta mu­zi­ka.

Daž­nai sa­vo trum­pa­met­ra­žius vai­dy­bi­nius ir do­ku­men­ti­nius fil­ mus Ba­ras va­din­da­vo eks­pe­ri­ men­ti­niais, yra su jais da­ly­vavęs ki­no fes­ti­va­liuo­se tuo­metė­je So­ vietų Sąjun­go­je. Juo­se vai­di­na ne tik pa­ts Ba­ras ir drau­gai. Vie­na­ me vai­di­na ir ak­to­rius Rim­gau­das Kar­ve­lis, ka­ri­katū­ris­tas Me­čis­lo­ vas Šče­pa­vi­čius. „Ši­tas – nuo­sta­bus fil­mas. Atei­ na juo­du į val­gyklą ir val­go vieną po­rciją. Vie­nas jų at­si­gręžia at­gal – jo po­rci­ja pa­dėta ant ki­to sta­ lo“, – pri­si­minė me­ni­nin­kas Ri­

man­tas Šli­pa­vi­čius, su­kūręs Ba­ ro filmų tit­rus. „Dau­ge­ly­je filmų A.Ba­ry­sas šai­ po­si ir iš savęs, ir iš būre­lio sekėjų, pa­si­ruo­šu­sių lėkti pa­skui pra­našą.

Jis tie­siog ne­bi­jo­jo per­ženg­ti ri­ bos, kur ki­ti tik laukė me­si­jo. Tuo kai ku­rie jo fil­mai šian­dien at­ro­do ir no­va­to­riš­ki, ir brandūs.

Dar vie­na jo dar­bo ypa­tybė – gausūs bend­ra­dar­biai. Jis ne­bu­ vo vie­ni­šius su ki­no ka­me­ra. Iš to, ko­kiais li­ki­mo ke­liais vėliau pa­su­ ko bend­ra­žy­giai, ga­li­ma spręsti, ko­ kie ta­len­tin­gi žmonės jį su­po ir koks pla­tus bu­vo A.Ba­ry­so in­te­resų ra­tas bei kūry­bi­nis iš­sisk­lei­di­mas tarp ki­ no, teat­ro, mu­zi­kos, li­te­ratū­ros“, – straips­ny­je „Ba­ras ki­no ba­ruo­se“ rašė da­bar jau ana­pi­lin iš­ke­liavęs ki­no kri­ti­kas Skir­man­tas Va­liu­lis.

– pi­ni­gai. Šiais lai­kais su­kti filmą juos­to­je – la­bai bran­gu. „Pa­ti­ko man tie Ba­ro fil­mu­ kai. Kai pa­si­žiū­riu da­bar, jie gal­ būt nai­vo­ki. Bet jis bu­vo vie­nin­ te­lis to­kių filmų kūrėjas. Jie vi­si su hu­mo­ru, iro­ni­ja. Kaip po­kštas, kaip anek­do­tas. Ma­tai, kaip žmo­ nės ta­da ap­si­rengę, kaip el­gia­si, kaip Vil­niaus se­na­mies­tis at­ro­ do. Nie­kas to ne­nu­fil­ma­vo. Da­ bar tai at­ro­do to­kia do­ku­men­ti­ka!

Tie fil­mai – kaip ano, so­vie­ti­nio, gy­ve­ni­mo at­spin­dys“, – kalbė­jo R.Šli­pa­vi­čius.

Atkū­rus ne­prik­lau­so­mybę, Ba­ rui tar­si ne­be­li­ko kūry­bos ob­jek­to, konf­lik­to. Nors jis bandė konf­lik­ tuo­ti ir su naują­ja vald­žia, bet tas konf­lik­tas bu­vo švel­nus.

Rei­ka­lau­ja nau­jo įver­ti­ni­mo

Šiuo­lai­kinės tech­ni­kos nemė­go

Ta­čiau vieną dieną Ba­ras metė kur­ti tuos sa­vo fil­mu­kus. „Atė­jo ne­prik­lau­so­mybė. Kaip ir dau­ge­lis ma­no draugų me­ni­ ninkų – jie jau išėję ana­pi­lin – Ba­ras ne­su­ra­do sau vie­tos. Baigė­ si so­vie­ti­nis eta­pas, prie­š kurį jis stip­riai ko­vo­jo sa­vo hi­piš­ko­mis prie­monė­mis. Ki­tas niuan­sas – pa­si­keitė tech­no­lo­gi­jos. Fil­ma­ vi­mas, juostų kar­py­mas, mon­ta­ vi­mas – jis viską da­ry­da­vo pa­ts, žiūrė­da­vo kiek­vieną kad­riuką. Ir stai­ga su nau­jais vėjais pa­si­keitė ir fil­ma­vi­mo tech­ni­ka“, – pa­sa­ ko­jo R.Šli­pa­vi­čius. Šiuo­lai­ki­nių vaiz­do ka­merų Ba­ ras nemė­go. „Ką čia, ne­sąmonės“, – sa­ky­da­vo. Bandė šį tą fil­muo­ti mo­der­nio­mis prie­monė­mis, bet šios jam ne­pa­ti­ko. Ant­ras da­ly­kas

Lie­tu­vos ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos is­to­ri­ jo­je A.Ba­ry­sas-Ba­ras turbūt liks kaip pa­sku­ti­nis mo­hi­ka­nas, kūręs ne­bylųjį kiną. „Vis dėlto Ba­ras ne­ta­po to­kia ryš­kia žvaigž­de, ko­kia jis nu­si­ pelnė būti. Kodėl? Kūrė sfe­ro­je, ku­ri bu­vo pa­ra­le­li su pro­fe­sio­ na­liuo­ju ki­nu ir lai­ko­ma mėgėjų veik­la, kai So­vietų Sąjun­go­je itin stiprė­jo ideo­lo­ginė kont­rolė ir ki­ ta­min­čių per­se­kio­ji­mas.

Da­bar į tuos lai­kus žiū­ri­ma iš naujų po­zi­cijų, kri­tiš­kai, tad ir Ba­ro fil­mai rei­ka­lau­ja būti įver­ tin­ti iš nau­jo, pla­čiau. Pa­si­keitė ir pa­ts ver­ti­nimų kon­teks­tas, kai lais­vai ga­li­me bend­rau­ti su vi­su pa­sau­liu, ly­gin­ti sa­ve ir ki­tus, su­ si­pa­žin­ti su fil­mais, ku­riuos anuo­ met tek­da­vo med­žio­te med­žio­ti“, – rašė S.Va­liu­lis.

Bu­vo šventė su juo pra­si­lenk­ti gatvė­je

Ki­toks: „Man būda­vo gra­žu ma­ty­ti, koks jis yra: žmo­gus ne iš šio pa­sau­lio, žmo­gus kos­mo­sas“, – Ba­ru

žavė­jo­si kny­gos au­to­rius žur­na­lis­tas G.Kajė­nas.

Lai­ma Že­mu­lienė Idė­ja pa­ra­šy­ti knygą apie lie­tu­ viš­k o­j o avan­g ar­d o tėvą Artū­ rą Ba­rysą-Barą žur­na­lis­to Ge­di­ mi­no Kajė­no aki­ra­ty­je pra­dėjo sklan­dy­ti prie­š dve­jus su pu­se metų.

„De­ja, su Ba­ru ne­bu­vau pa­žįsta­mas.

Bu­vau lankę­sis grupės IVT­KY­GYG kon­cer­tuo­se, bu­vau matęs Ba­ro fil­mus. Min­tis pa­ra­šy­ti knygą ki­lo iš vi­di­nio po­rei­kio kalbė­ti apie ši­ tą žmogų, nes jo jau ne­be­su­tik­da­ vau Vil­niaus se­na­mies­čio gatvė­ se. O anks­čiau ten jį ma­ty­da­vau nuo­lat.

Ži­no­jau, kad jis – ki­no, mu­zi­ kos žmo­gus. Man vi­sa­da būda­vo šventė tie­siog su juo pra­si­lenk­ ti gatvė­je. Jis bu­vo išs­kir­tinė as­ me­nybė, – kalbė­jo G.Kajė­nas. – Man būda­vo gra­žu ma­ty­ti, koks jis yra: žmo­gus ne iš ši­to pa­sau­ lio, žmo­gus kos­mo­sas. Vi­siš­kai ki­toks, ne­pri­tapęs prie sis­te­mos.

Ki­to lai­ko žmo­gus. Ir man pra­dėjo trūkti jo. Pa­ju­tau, kad apie jį rei­kia kalbė­ti.“ Sa­vo idėją G.Kajė­nas pa­si­ūlė lei­dyk­los „Ki­tos kny­gos“ va­do­vui Ge­di­mi­nui Ba­ra­naus­kui. Ši lei­ dyk­la yra iš­lei­du­si knygą ir apie Rimą Bu­roką – hipį poetą, per­se­ kiotą, tar­dytą so­vie­ti­nio sau­gu­mo

Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vaitės nuo­tr.

ir nu­teistą už veltėd­žia­vimą. Mi­ rusį mįslin­go­mis ap­lin­kybė­mis Lu­kiš­kių kalė­ji­mo li­go­ninė­je. Ta­ da Ri­mui bu­vo tik 27-eri.

Kny­ga „Pa­sau­lis pa­gal Barą“ – tai se­ri­jos apie lie­tu­viš­ko­sios kontr­kultū­ros as­me­ny­bes tęsi­ nys. Ši kny­ga, kaip ir minė­to­ji apie R.Bu­roką, pra­si­de­da ma­žu sky­re­ liu išė­ju­siems drau­gams at­min­ti. „Ta kar­ta mirš­ta. Ir vis ma­žiau yra žmo­nių, ku­rie juos pri­si­me­na, ga­li pa­pa­sa­ko­ti apie tą lai­ko­tarpį“, – sakė G.Kajė­nas.

Jo kny­ga „Pa­sau­lis pa­gal Barą“ bus pri­sta­ty­ta rugsė­jo 14 d. 18 val.

Vil­niaus dailės aka­de­mi­jos di­zai­no ir ino­va­cijų cent­re „Ti­ta­ni­kas“.