2012 05 11 Vasaros gidas

trakai

50

verta pamatyti

1718 m. rug­sė­jo 4–12 d. vy­ko ka­rū­na­vi­mo iš­kil­mės. Tai bu­ vo ant­ras ka­rū­nuo­tas pa­veiks­ las Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­ ty­bė­je. Pir­mas – Čens­ta­ka­vo­je Len­ki­jo­je. Šio­je baž­ny­čio­je bu­ vo sau­go­mos Tra­kų Die­vo Mo­ ti­nos pa­veiks­lo ka­rū­nos, ku­rias da­bar ga­li­ma pa­ma­ty­ti Vil­niaus tai­ko­mo­sios dai­lės mu­zie­ju­je.

Vei­kė pa­rei­gū­nų sa­na­to­ri­ja

Tra­kuo­se vie­šin­tys poil­siau­to­ jai tu­rė­tų už­suk­ti ir į Užut­ra­ kio dva­ro so­dy­bą. Jos an­samb­ lis su­kur­tas 1897–1902 m. gra­fo Juo­za­po Tiš­ke­vi­čiaus ir jo žmo­ nos ku­ni­gaikš­ty­tės Jad­vy­gos Sve­to­polk-Čet­ver­tins­kos ini­ cia­ty­va. Tiš­ke­vi­čiai Užut­ra­kio dva­rą val­dė iki 1939 m. pra­si­dė­ ju­sio Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

1940 m. So­vie­tų Są­jun­gai oku­ pa­vus Lie­tu­vą, Užut­ra­kio dva­ro so­dy­ba bu­vo na­cio­na­li­zuo­ta. Po ka­ro dva­re vei­kė so­vie­ti­nio sau­ gu­mo pa­rei­gū­nų sa­na­to­ri­ja, vė­ liau – pio­nie­rių sto­vyk­la ir poil­ sio na­mai, vals­ty­bi­nė tu­riz­mo įmo­nė. 1995 m. Užut­ra­kio dva­ ro so­dy­ba per­duo­ta Tra­kų is­to­ ri­niam na­cio­na­li­niam par­kui.

LCC INTERNATIONAL

UNIVERSITY

Užut­ra­kio par­ko au­to­ rius – pran­cū­zų kraš­to­vaiz­ džio ar­chi­tek­tas ir bo­ta­ni­kas E.F.André (1840–1911 m.). Šis vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mas me­ ni­nin­kas Lie­tu­vo­je taip pat su­ pro­jek­ta­vo Pa­lan­gos, Lent­va­ rio ir Tra­kų Vo­kės dva­rų an­ samb­lių par­kus. Miš­raus ti­po Užut­ra­kio par­kas, įkur­tas pu­ sia­sa­ly­je tarp Gal­vės ir Skais­ čio eže­rų, bu­vo su­ma­ny­tas kaip van­dens par­kas. Užut­ra­ ky­je įreng­ta dau­giau nei dvi­ de­šimt tven­ki­nių, su­sie­tų tar­ pu­sa­vy­je ir su Tra­kų eže­rais.

Per šimt­me­tį, eže­rų ly­giui nu­ kri­tus, iš­džiūvo par­ko cent­ ri­nės da­lies tven­ki­niai. Da­lis tven­ki­nių su­nai­kin­ta so­viet­ me­čiu, juos tie­siog už­pi­lant.

Iš­li­ko tik vie­nas se­na­sis tven­ ki­nys, ka­na­lu su­sie­tas su Gal­ vės eže­ru. Ka­na­lo kran­tuo­se su­mū­ry­tos dirb­ti­nės uo­los.

Lie­tu­vos įžy­my­bėm Mes ne­tu­ri­me svai­gi­na­mų kal­nų, pas mus neau­ga pal­ mės, ne­si­vei­sia eg­zo­tiš­ki gy­vū­nai, o jū­ra net ir karš­čiau­ sią va­sa­rą ne vi­sa­da pri­me­na šil­tą ar­ba­tą. Vis dėlto ži­no­ mi Lie­tu­vos žmo­nės ga­lė­tų iš­var­dy­ti šim­tus prie­žas­čių, ko­dėl jie ren­ka­si ato­sto­gas bū­tent gim­ti­nė­je.

Ap­si­gy­ve­no ka­rai­mai

Nau­jie­ji Tra­kai ta­po ka­rai­mų tė­vy­ne – juos XIV a. pa­bai­go­ je iš Kry­mo at­kė­lė Vy­tau­tas ir ap­gy­ven­di­no mies­to da­ly­je, esan­čio­je tarp abie­jų pi­lių – Pu­sia­sa­lio ir Sa­los.

Tra­kų ka­rai­mai su­da­rė dvi skir­tin­ga veik­la už­sii­man­čias gru­pes: ka­rių ir ci­vi­lių. Ka­riai gy­ve­no „Ma­ža­ja­me mies­te“ ir sau­go­jo pi­lis bei til­tą į Sa­los pi­ lį, o ci­vi­liai bu­vo raš­ti­nin­kai, ver­tė­jai, dir­bo že­mę, ver­tė­si smul­kiai­siais ama­tais, pre­ky­ ba. Šio­je mies­to da­ly­je iki šiol yra jų mal­dos na­mai – ke­ne­ sa (vie­na iš tri­jų pa­sau­ly­je vei­ kian­čių), mo­kyk­la – med­re­sė bei ki­to­je To­to­riš­kių eže­ro pu­ sė­je nuo pat ka­rai­mų įsi­kū­ri­mo Tra­kuo­se – ka­pi­nės. Tra­kų ke­ ne­sa bu­vo ke­lis kar­tus su­griau­ ta ir su­de­gin­ta, ta­čiau kas­kart at­sta­ty­ta to­je pa­čio­je vie­to­je.

Pa­gal Klai­pė­dos, Pa­lan­gos, Ne­rin­gos, Birštono, Druskininkų, Trakų tu­riz­mo ir kul­tū­ros in­for­ma­ci­jos cent­rų in­for­ma­ci­ją pa­ren­gė Vir­gi­ni­ja Spu­ry­tė

Due­tas: pa­plū­di­mio pra­mo­gos džiu­gi­na ir A.Kli­več­kos duk­rą Ar­nę.

Li­na Bie­liaus­kai­tė Se­na mei­lė ne­rū­di­ja

Te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas Ar­nas Kli­več­ka ga­lė­tų pa­si­gir­ti pa­vy­ dė­ti­na iš­ti­ki­my­be va­sa­ro­ti vis ta­me pa­čia­me Lie­tu­vos pa­jū­ rio ku­ror­te. „Da­bar jau bus dvi­de­šimt vie­ni me­tai, kai nie­kas ne­si­ kei­čia – ato­sto­gau­ju ta­me pa­ čia­me Šven­to­sios ga­le“, – pri­ si­pa­ži­no lai­dos „Są­moks­lo teo­ri­ja“ ve­dė­jas.

Kaip pri­si­mi­nė pa­šne­ko­ vas, prieš dvi­de­šimt me­tų bi­ čiu­lio tė­vas jam su ge­ro­mis nuo­lai­do­mis su­vei­kė kam­ba­rį vie­nuo­se ku­ror­to poil­sio na­ muo­se. Ir taip pa­ma­žė­le, me­ tai iš me­tų, Ar­nas pri­si­jau­ki­ no Šven­tą­ją, o gal at­virkš­čiai – šio­ji pri­si­jau­ki­no jį. „Man pa­ti­ko, kad ten ne cent­ras, ma­žai žmo­nių, ne­

si­jau­tė va­di­na­mo­jo Pa­lan­gos J.Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės sind­ ro­mo. Ir šiaip man pa­tin­ka Šven­to­ji – čia di­de­lis pa­plū­ di­mys, tad gu­lė­da­mas ne­ma­ tai ki­to žmo­gaus ko­jų ar­ba pa­ stur­ga­lio. Per tiek me­tų su­si­ ran­di ir drau­gų, po per­kū­nais – ten net sa­vo bū­si­mą žmo­ną su­ti­kau! Tai kaip ga­li šiai vie­ tai bū­ti neiš­ti­ki­mas“, – emo­ cin­gai kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Tad ir šie­met, pa­si­bai­gus te­ le­vi­zi­niam se­zo­nui, jis į Šven­ tą­ją jau vyks ne tik su žmo­na Ra­mu­ne, bet ir jųd­vie­jų at­ža­ la Ar­ne.

Lie­tu­vos pra­na­šu­mas – daug kur ci­vi­li­za­ci­jos ne­pa­lies­ti gam­tos kam­ pe­liai, ko­kių jau be­veik ne­li­kę Nor­ve­gi­jo­je.