Laisves alejos bohema: atminties vietos. VDU Menų galerija "101", 2013 by Ana Čiž

LAISVĖS ALĖJOS BOHEMA atminties vietos

Meno projektas viešosiose erdvėse 2013 m. spalio 25-27 d.

Turinys: 3

Daiva Citvarienė Laisvės alėja, jos bohema ir atminties vietos

Arnas Anskaitis 6 Svajūnas 8

Henri Murger Scenos iš Bohemos gyvenimo

Gintaras Česonis Bohemos būtis

Vita Gelūnienė ir Ed Carroll Paldieninkas: patirk laisvę naujai

Inga Likštaitė 14 Dingę 16

Dainius Liškevičius Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO!

Vaidė Legotaitė ir Ana Čižauskienė Istorijos prie kavos: pokalbiai su jaunaisiais menininkais

Arvydas Pakštalis 20 Bohemos (ne)būtis

Projekto rengėjas: VDU menų galerija „101“ Laisvės al. 53, Kaunas Kuratorė: Daiva Citvarienė Projekto koordinatorė: Ana Čižauskienė Projekto konsultantas: Arvydas Pakštalis 2

Daiva Citvarienė

Laisvės alėja, jos bohema ir atminties vietos Projekto idėja kilo apmąstant šiandieninę Laisvės alėjos tapatybę. Dešimtmečius buvusi pagrindinė miesto traukos zona, „centrinė arterija“ ir meninio gyvenimo lopšys, ši erdvė neabejotinai išgyvena savo dekadansą. Tačiau kartu Laisvės alėja, kaip niekad anksčiau, tapo atminties paieškų teritorija, kurios turtinga praeitis virto savotiška virtualios archeologijos, „kasinėjimo“ aikštelė. Bohema yra vienas tų mitų, kurie palaiko Laisvės alėjos atmintį. Tai le gendos apie praeityje šurmuliavusį laisvą bohemišką gyvenimą, išnykusias, bet kažkada klestėjusias Laisvės alėjos kavines, restoranus, ekscentriškus poetus, maištaujančius tapytojus ar virtuozus muzikantus. Menininkų, žurnalistų, profesorių ir laisvą kūrybiškumą išpažįstančiųjų susibūrimų vietos (Konrado kavinė / Tulpė, Metropolis, Versalis / Jaunimo kavinė / Vakaras, Orbita, Laumė, Senas Stalčius, Taškas A ir kt.), kūrybinės erdvės (teatrai, pantomimos trupė ir kitos nepriklausomos bendraminčių komunos), iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie meno pasaulio asmenybes ar įsimintinus įvykius – ir šiandien tebėra ryškūs miesto istorijos ir bohemiško gyvenimo tradicijos atpažinimo pėdsakai, gyvi kolektyvinėje miestiečių atmintyje. Vis dėlto, svarbu pastebėti, kad nepaisant dominuojančio romantinio požiūrio į bohemą, anot tyrinėtojų, tikrasis XIX a. bohemietis – sėkmingas menininkas ir entrepreneris. Būdama buržuazinės modernybės produktas, bohema padėjo sutaikyti prieštaraujantį moderniosios visuomenės poreikį išlaikyti socialinę tvarką, o kartu ir saviraiškos galimybę. Bohemos atstovai, sukurdami nepriklausomą intelektualinį lauką ir tapdami estetinės autonomijos „menas menui“ pradininkais, atrado sugyvenimo su kapitalizmu modus vivendi1. Svarbus bohemos bruožas – kolektyvinė tapatybė, kuri savo reikšmę įgyja performatyviuose veiksmuose. Tai galimybė suteikti objektams, kasdieniams veiksmams ir gestams ardomąsias reikšmes ir „išrasti“ savo stilių. Per stilių, nepaklusnumo ar maišto gestus bohemos atstovai (ir kitos subkultūros) griauna „autorizuotus“ kodus ir kvestionuoja daugumos vertybes bei moralines normas. 1 Pierre Bourdieu, žr.: Gluck, Mary.: Theorising the Cultural Roots of Bohemian Artist, in Modernism/modernity, Volume 7, No 3, September 2000, p. 352. 3

Kita vertus, bohemiškas gyvenimo būdas negali tapti nuolatiniu, tai greičiau tranzitinė fazė jauno menininko gyvenime, kuri gali vesti į finansinę sėkmę ir socialinį pripažinimą, bet taip pat ir į bankrotą. Bohemiškas laikotarpis – tik įžanga į „Akademiją, Hotel de Dieu, ar morgą“2. Negalima nepaminėti ir to, jog subkultūriniai stiliai, kaip ir visos pasipriešinimo vyraujančiai tvarkai formos, galiausiai yra įtraukiami į dominuojančią kultūrą: jie arba paverčiami mada, arba apibrėžiami kaip antisocialus ar egzotiškas elgesys. Taigi apmąstant bohemos ir Laisvės alėjos istoriją bei mitologiją, šiandien įdomu yra tai, ar bohema liko tik legendinių pasakojimų herojė, ar ji yra ir dabarties miesto gyvenimo veikėja? O gal fiksuodami Laisvės alėjos tapatybę formavusių erdvių transformacijas, esame priversti kalbėti ir apie nykstančią rūšį – bohemą? Galbūt vartotojiškos visuomenės gyvenimo būdas, są(savi) monės (o ir architektūriniai) pokyčiai išstūmė iš miesto gyvenimo vieną visuomenės grupę? Šis projektas tapo savotišku antropologiniu tyrimu, paieška to, kas galbūt jau seniai išnyko arba neatpažįstamai pakeitė savo pavidalą. Kita vertus, tai bandymas prisiminti ir pasakoti istorijas apie tas kolektyvinės atminties vietas, kurias sužadina laisvos, maištingos ir nerūpestingos Laisvės alėjos bohemos mitas, aktualizuoti praeitį ir stimuliuoti kolektyvinę atmintį, sukurti atminties ir istorijos dialogą, nauju žvilgsniu pažvelgti į Laisvės alėjos (sub)kultūrinio gyvenimo istoriją. Atmintis ir vieta Atmintis privalo būti susieta su vieta, tai yra atminties sąlyga – teigė kolektyvinės atminties tyrinėjimų pradininkas Maurice’as Halbwachs’as. Atmintis, kuriai trūksta lokalizacijos, rizikuoja išnykti3. Todėl kolektyvinei atminčiai reikšmingų vietų nykimas, griovimas, kuris agresyviai sunaikina ar net su šaknimis išrauna vietą, tampa ne tik brutaliu pranešimu apie neatitaisomą praradimą, bet ir kolektyvine traumine patirtimi, sunkiai pakeliamu išgyvenimu4. Laisvės alėjos meninio gyvenimo atmintis negalima be jį liudijančių vietų – viešųjų ir privačių kūrybiško bendravimo erdvių, kurios jungia šių vietų 2 Henri Murger, cituota iš: ten pat, p. 352. 3 Žr.: Truc, Gérôme. Memory of places and places of memory: for a Halbwachsian socio-ethnography of collective memory, in International Social Science Journal, Volume 62, 2011, p. 147–159. 4 Žr.: Hornstein, Shelley. Losing Site: Architecture, Memory and Place. – Farnham, Burlington: Ashgate, 2011. 4

materialumą su mentaline praeities reprezentacija, pačios generuoja atsimi nimus ir vykdo pokyčius atmintyje. Todėl centrinė miesto gatvė šiame projekte suvokiama ne kaip urbanistinis mazgas ar geografinė teritorija, bet kaip kolektyvinių vaizdinių simbolinė struktūra, vietos atminčių ir atminties vietų erdvė. Ji nėra tik praeities istorijų talpykla ar fonas šiandienos gyvenimams. Tai yra margaspalvių atminties mozaikų kolekcija, tam tikra scena, kurioje kuriamos ir medijuojamos socialinės erdvės, reikšmės ir jų laikinumas. Laisvės alėjoje prasilenkia ir susitinka vieni kitus papildantys, prieštaraujantys, persipinantys ir konkuruojantys prisiminimai, todėl įvairūs socialiniai ritualai ar meniniai veiksmai, prabylantys į šią atmintį, sužadina skirtingus individualios ir kolektyvinės atminties klodus. Dažnai šios atmintys yra savireflektyvus kontekstualizavimo ir nuolatinio žvalgymosi po praeitį, per-atsiminimo veiksmas. Nesvarbu, ar jį paskatina socialiniai gestai, tokie kaip „nesankcionuotas“ Laumės gedėjimas su draudžiamu alaus bokalu rankoje, komentaras virtualioje erdvėje, ar meniniai – autentiškas 9-tojo dešimtmečio audioįrašas, naujo žvilgsnio į Laisvės alėją su užrištomis akimis paieškos, vietų ir žmonių „ženklinimas“ fotografijoje ar dūmų skulptūra, užpildanti mentalinę ir architektūrinę tuštumą, atsiradusią nugriovus Merkurijų. Atsiminimų pratybos, atliekamos įsivaizduojamose / prisimenamose architektūrinėse erdvėse, kyla iš vizualaus vietos patyrimo. Ši atminties terapija liudija, kad net materialiai vietai išnykus, mes galime ją įsivaizduoti, praradus vietą mes neprarandame jos reginio/vaizdo. Atminties vietų kūrimas suteikia formą išgyvenamai nebūčiai, praradimams, baimėms ir troškimams. Šios atminties vietos – kaip jas įvardijo prancūzų istorikas Pierre’as Nora (lieux de mémoire) – arba kultūrinių vietų ir ženklų visuma, kelianti kolektyvines asociacijas, nėra tik praeities pažinimo objektai. Jos kyla iš stiprių emocinių šaltinių, o bene svarbiausia jų egzistavimo sąlyga yra komunikacinių bei emocinių jungčių mezgimas: istorijų pasakojimas, dalijimasis prisiminimais, jų klausymasis ir savinimasis. Būdami atminties bendruomenė, mes atsimename todėl, kad mums primena, todėl, kad galime prisiminti kartu su kitais.

Arnas Anskaitis

Svajūnas Instaliacija Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kino salėje, 2013

Privačiame atminties archyve rasta garso juosta, kurioje įrašyta jauno, nežinomo kūrėjo Svajūno 1981 m. nebaigta roko opera Dangus ir žemė. Įraše dainuojama apie baimę būti užmirštam, apie atsitikusią klaidą, apie kūrėjo (Kūrėjo?) laisvės sąlygą – teisę suklysti. Viena aišku – įrašas nuo pat pradžių buvo dedikuotas archyvui – tai fizinei ir simbolinei vietai, kurioje tikimės išsaugoti tai, kas brangiausia dabartyje. Be to, jam buvo perleista ir atsakomybė atsiminti. Svajūno atmintis išliko moderniausiu savo pavidalu – pėdsaku magnetinėje garso juostoje. Šiandien ši iškarpa iš laiko – tai tarsi menininko „juodoji dėžė“. Tačiau mes, negalėdami tiesiogiai nieko atsiminti, šią atminties laikmeną gauname minti tarsi mįslę. Kažko nevalia užmiršti, kažko nėra valios atsiminti. Jauni, neturtingi, nežymūs, neturintys auditorijos menininkai – visa tai atpažįstame žodyje bohema. Iš kur jis? XIX a. prancūzų rašytojas Henri Murger 1851 m. romane Scenos iš Bohemos gyvenimo iki tol laisvai vartotą žodį „bohema“ susiejo su išskirtinai meniniu gyvenimu modernioje miesto visuomenėje. Jo sukurtas pasakojimas ilgainiui tapo modeliu visiems vėlesniems bohemos vaizdavimams. Iš tiesų Henri Murger aprašytos Scenos – tai bohemos kaip apčiuopiamo, egzistuojančio visuomenės sluoksnio nekrologas ir kartu bohemos kaip idėjos gimimo liudijimas. Bohema, įrėminta kaip jauno, neturtingo ir nežymaus menininko tapatybė iki šiol inertiškai reprodukuojasi vaizduotėje. Šiandien jaučiame, kad privačios atmintys reikalauja savo vietos istorijoje, o kartais ir savo individualių istorijų. Muziejai yra kolektyvinės atminties steigimo ir saugojimo institucijos, tiesiogiai patiriamos kaip atminties vietos. Tačiau zoologijos muziejus yra tam tikra anomalija, nes tai – gamtos pažinimo vieta. Šiame muziejuje saugomi gamtos kūriniai – sulaikyti laike ir sustabdyti erdvėje. Čia pristatomas gyvosios gamtos pasaulis, tačiau išvirkščiu pavidalu – kaip negyvų gyvūnų paroda. Tačiau gyvūnijos pasaulis, kitaip nei žmogaus, nėra istoriškas. Ir muziejaus ekspozicija išdėstyta sistematine, evoliucijos procesą atspindinčia tvarka. Kaip į šią tvarką įsirašo Svajūno balsas? Perkeltas į muziejų, jis pratęsia ekspoziciją bei tampa dar vienu pažinimo ir studijų objektu. 6

Svajūnas – tai bandymas prisiminti iš dalies tikrą, iš dalies išgalvotą, jauną, nežinomą menininką, devintajame dešimtmetyje gyvenusį Kaune.

Fotografijos: Arnas Anskaitis 7

Henri Murger

Scenos iš Bohemos gyvenimo Romano įžangos fragmentas, 1851

Šiandien, kaip ir kitados, kiekvienas, įžengiantis į meno pasaulį, neturėdamas kitų pragyvenimo šaltinių, išskyrus patį meną, bus priverstas eiti Bohemos takais. Dauguma amžininkų, kurie šiandien demonstruoja gražiausius meno kūrinius, yra buvę Bohemos vaikais, o pasiekę ramų klestėjimą ir šlovę, dažnai prisimena, ko gero su gailesčiu, tuos laikus, kai kopinėdami žaliuojančiomis jaunystės kalvomis, sulaukę vos dvidešimties metų, neturėjo kitų turtų – tik drąsą, kuri yra jaunųjų dorybė, ir viltį, kuri yra vargšų lobis. Susirūpinusiam skaitytojui, baikščiam biurgeriui, visiems, kurie niekada negali susidaryti aiškaus Bohemos apibrėžmo, kartojame kaip aksiomą: „Bohema — tai menininko gyvenimo etapas; tai Akademijos, Prieglaudos arba Morgo slenkstis.“ Dar pridursime, kad Bohema egzistuoja ir yra įmanoma tik Paryžiuje. Kaip ir kiekvienas visuomenės sluoksnis Bohema pasižymi įvairiais atspalviais, susideda iš skirtingų grupių, kurios, savo ruožtu, dalijasi dar smulkiau ir kurias naudinga suklasifikuoti. Pradėsime nuo gausiausios grupės – nežinomosios Bohemos. Ją sudaro didelė šeima neturtingų menininkų, amžinai pasmerktų incognito dėsniui, kadangi jie nemoka arba nepajėgia rasti tinkamos vietos išgarsėti, kad paliudytų savo egzistavimą mene ir tuo, kas jau yra, valiotų įrodyti, kuo gali tapti vieną dieną. Jie – padermė atkaklių svajoklių, kuriems menas išliko tikėjimas, o ne amatas. Tai įsitikinę entuziastai, kuriems pakanka vien išvysti šedevrą, kad susirgtų karštlige, ir kurių ištikima širdis ima smarkiai plakti visokio grožio akivaizdoje, neklausdama meistro ir mokyklos vardo. Šios grupės bohemiečiais tampa jaunuoliai, apie kuriuos sakoma, kad jie teikia vilčių, ir tie, kurie pateisina tas viltis, bet dėl nerūpestingumo, nedrąsos arba praktinio gyvenimo nepažinimo įsivaizduoja, kad viskas, ko reikia, tai tik baigti savo kūrinį, ir laukia, kad visuomenės susižavėjimas ir turtai atskubės galvotrūkčiais arba laužte įsilauš pas juos. Jie gyvena, taip sakant, visuomenės pakraščiuose, atsiskyrę ir ne veiklūs. Sustingę mene jie paraidžiui supranta simbolius akademinių liaupsių, uždedančių aureoles ant poetų galvų, ir, įsitikinę, kad spindi savo nežinomybėje, laukia, kol kas nors juos atras. Kitados žinojome nedidelę mokyklą, sudarytą 8

Henri Murger (1822-1861), Scènes de la vie de bohème, Paryžius: Laruso leidykla, 1914. Iš prancūzų k. vertė Petras Račius ir Tomas Taškauskas.

iš tokių be galo keistų tipų, jog sunku patikėti jų egzistavimu: jie vadinosi meno dėl meno šalininkais. Pasak šių naivuolių, „menas dėl meno“ reiškė die vinti vienas kitą, aklai pasikliauti atsitiktinumu, kuris net jų adreso nežinojo, ir laukti, kad pjedestalai patys išdygs po jų kojomis. Tai, kaip matome, juokingas stoicizmas. Taigi, kad skambėtų įtikinamiau, dar kartą teigiame, jog nežinomojoje Bohemoje yra panašių asmenybių, kurių skurdas žadina užuojautą keliantį gailestį, prie kurio sveikas protas jus verčia sugrįžti; mat jeigu jūs ramiai jiems pasakysite, kad dabar jau devynioliktas amžius, kad šimto su moneta yra Žmonijos valdovė ir kad kepti karveliai nekrenta iš dangaus, jie atsuks jums nugarą ir apšauks jus biurgeriais. Vis dėlto jų absurdiškas heroizmas yra logiškas; jie nei šaukia, nei rauda, o nesiskųsdami pakelia savo niūrią ir atšiaurią dalią, kurią patys susikuria. Jie dažniausiai miršta pražudyti ligos, kurios mokslas nedrįsta įvardyti tikruoju vardu – skurdas. Nors jeigu norėtų, daugelis galėtų išvengti šios lemtingos atomazgos, staiga užbaigiančios jų gyvenimą sulaukus amžiaus, kai paprastai gyvenimas tik prasideda. Jiems pakaktų tik padaryti kelias nuolaidas negai lestingiems būtinybės dėsniams, t. y. išmokti sudvejinti savo prigimtį, sutaikyti savyje dvi būtybes: poetą, visada svajojantį apie aukštumas, kur gieda įkvėptų balsų chorai, ir žmogų, savo gyvenimo kūrėją, mokantį pasigaminti kasdienę duoną. Bet šis dualizmas, kuriuo kaip vienu pagrindinių skiriamųjų bruožų beveik visada pasižymi tvirto būdo asmenybės, yra nebūdingas daugeliui šių jaunuolių, kurių išdidumas, netikras išdidumas, pavertė juos kurčiais bet kokiems proto patarimams. Tad jie miršta jauni, kartais palikdami po savęs kūrinį, kuriuo vėliau žavisi žmonės ir kuris būtų anksčiau susilaukęs pripaži nimo, jei nebūtų likęs nepastebimas. Meno kovose yra beveik kaip kare: visa iškovota garbė atitenka vadams; kariuomenei kaip atlygis atitenka tik kelios eilutės darbotvarkėje. O kovoje žuvę kariai palaidojami ten, kur krito, ir dvidešimčiai tūkstančių žuvusiųjų tenka viena epitafija. Lygiai taip pat ir minia, visada įsmeigusi akis į tą, kuris iškyla, niekada nenuleidžia savo žvilgsnio į požeminį pasaulį, kuriame kovoja nepastebimi darbininkai; jų gyvenimas pasibaigia nežinia ir, kartais net neturėję progos nusišypsoti pabaigtam kūrinui, jie palieka šį pasaulį įsupti į abejingumo drobulę.

Gintaras Česonis

Bohemos būtis Rašaliniai atspaudai, 50 x 50 cm, 2013

Pokalbiai apie bendras vertybes su jaunais dabartinio laiko žmonėmis, turinčiais ne vieną bohemai priskiriamą bruožą. Bandymai sklaidyti mitus ir suvokti tikrovę, suprasti kas atsitiko su bohema, kokia jos dabartis. Viskas keičiasi, bet išlieka poreikis būti kartu, nors ir labai suvaržytas. Diskutuoti, dalintis, aiškintis, ieškoti ar tiesiog būti. Kaip svarbu, kad tai tęstųsi. Net jei tai ne besivadins bohemos sambūriu. Veidai neryškūs ne todėl, kad fotoaparatas senas ar žmonės to neverti. Norisi įsižiūrėti, prisiminti. Ir prisimenu. Ne pavardę, veidą – bet žmogų. Prisimenu, net daugelio pašnekovų nuomone ryškiausią bohemos atstovą – Gintarą Patacką. Jo visai nėra nuotraukose, bet jį prisimenu. Gyvas, tik bohemai dedikuotus renginius ir meno projektus nusprendė praleisti būdamas ne Lietuvoje. Paradoksalu. Bet viskas vyksta savo laiku.

Vita Gelūnienė ir Ed Carroll

Paldieninkas: patirk laisvę naujai 2013

Kolektyvinę meninę akciją įkvėpė tarpukario Kauno nepriklausomos dvasios menininkų idėjos ir darbai. Šio projekto autoriai siekė aktualizuoti laisvės patirtį ir prasmę, iš naujo ją įvietinti ir įlaikinti. Menininkai sukūrė patirčių išgyvenimo įrankių komplektą, juslinių pratimų schemą, bendradarbiavimo mechanizmą bei apibrėžė judėjimo trajektoriją ir laiką. Naudodamiesi šiuo komplektu, pratimais ir mechanizmu, akcijos dalyviai keliavo centrine Kauno gatve nuo taško A iki taško B. Kelionės metu dalyviai stebėjo save ir aplinką, o jų bendražygiai padėjo atskleisti netikėtas patirtis. Meno objektu tapo individualios patirtys ir socialiniai santykiai, kurie įgalino kiekvieną dalyvį susikurti autentišką Laisvės paveikslą.

* Paldieninkais tarpukario Lietuvoje buvo vadinami susirinkimai, kurių dalyviai „ruošė save meno darbui“. „Paldieninkų pastangos kuo tampriau tarp savęs susirišti ir bendra grandine žengti į ateities meną.“ Keturi vėjai, Nr. 1 – Kaunas, 1924 m. sausis.

Fotografijos: Jonas Petronis 13

Inga Likšaitė

Dingę Video, 8 min., 2009

Videokūrinys Dingę paremtas Gintaro Patacko eilėraščiu Myriop išėjusi bohema (1993). Gintarą Patacką sutinku kaskart praeidama pagrindine miesto alėja. Jis sėdi vienoje iš lauko kavinių prie rytinio/pietinio kavos puodelio ir skaito arba rašo, arba šneka su draugeliais… Patackas – vienas iš personažų, neatsiejamų nuo Kauno gatvės kultūros, gyva miesto legenda, siejanti praeitį ir dabartį, o jo kūryba gaivališka ir negailestinga. Todėl poeto eilėraštį – nostalgišką kreipinį į bohemišką visuomenę ir ilgesį savo kūrinyje naudoju kaip metaforą, bandymą pareikšti subjektyvią poziciją – kritinį požiūrį į dabartinę liguistą miesto būseną. Taigi šis eilėraštis tampa ir mano kreipiniu į būtąjį laiką ir miestietišką (kaunietišką) gyvenimą tame (būtajame) laike kaip prarastąją vertybę.

Animacija: Claudia Rohrmoser Garsas: Kotoka Suzuki, Angela Aux

Dainius Liškevičius

Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO! 2013 Pirmą kartą performansas-dūmų skulptūra Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO! buvo atliktas Vilniuje 2010 m. ant Fluxus ministerijos stogo (vėliau, 2013 m. - šiuolaikinio meno festivalyje „Vasaros skaitiniai“, Cesis, Latvija). Skulptorius Dainius Liškevičius, pasinaudodamas oro srovių cirkuliavimu, gatvių ir sankryžų išsidėstymu, miesto stogų reljefu bei vaikščiojančių žmonių oro įkvėpimu ir iškvėpimu, paukščio plunksna sumodeliavo Jurgio Mačiūno portretą. Vieno žinomiausio Lietuvos menininko pasaulyje portretas „pasirodė“ ir jo gimtąjame mieste Kaune. Performansas buvo atliktas pagrin dinėje Laisvės alėjos sankryžoje, kurios sankirtą žymi fontanas. Fontano vieta tapo postamentu, virš kurio 2013 m. spalio 25 d., 16.00 val. pakilo momentinis vaiduokliškas dūmų kamuolys, kuris po keleto minučių išsisklaidė, nepalikdamas jokių ženklų ir pėdsakų… Ši monumentali dūmų skulptūra – tarsi Jurgio Mačiūno fluxus dvasia, revizuojanti savo gimtojo miesto pagrindinę judėjimo arteriją. Šiuo metu šalia sankryžos esanti užtverta tuščia erdvė, menanti neseniai nugriautą sovietmečio modernizmo (universalinės parduotuvės Merkurijus) pastatą, atveria istorinę architektūrinę spragą ir įtrūkį Laisvės alėjos kūne. Šią tuštumą trumpam užpildęs didelis dūmų sprogimas - emocinė jungtis tarp praeities, sovietmečio revoliucinių įvykių ir šiandienos kultūrinio įvykio Kauno Laisvės alėjos bohemai atminti.

Fotografija: Arnas Anskaitis 16

Fotografija: Jonas Petronis 17

Vaidė Legotaitė ir Ana Čižauskienė

Istorijos prie kavos: pokalbiai su jaunaisiais menininkais Audioprojektas Laisvės alėjos kavinėse, 2013

Interviu su jaunaisiais menininkais, kuriuose buvo keliami klausimai apie bohemos sampratą šiandieniniame kultūros gyvenime, aptariami šiuolaikinio menininko savivokos aspektai ir vietos reikšmė kūrybinei miesto jaunuomenei. Surinkti interviu tapo savotiška istorijų rinktine, kuri buvo pristatoma Kauno naujamiesčio bei senamiesčio kavinėse. Vėliau garso įrašų kolekcija su autorių portretais įkelta į VDU menų galerijos „101“ internetinį puslapį. Justinas Kalinauskas: Visi kūrėjai, su kuriais aš bendradarbiauju, labiau koncen truojasi į patį kūrybos procesą, o ne į svaiginantį gyvenimą, kuris su tuo turėtų būti susijęs. Dabar tarp menininkų labiau populiarėja sveikas gyvenimo būdas ir tokie dalykai kaip rūkymo, alkoholio atsisakymas, vegetarizmas, veganizmas. Kitaip tariant, nebėra, bent mano aplinkoj, tos priimtos boheminės etiketės, kad turi sėdėti prirūkytam kabake, gerti, gerti daugiau ir dar daugiau, ir tada eiti vi sokias panas kabinti ir t.t. Tada kūryba nustumiama į antrą planą. Andrius Pukis: Man pasirodė, kad projektas „Laisvės alėjos bohema: atminties vietos“ savaime yra tam tikras signalas, kad bohemiška kultūra baigėsi, tai jau yra istorija […]. Dabartiniame margame pasaulyje bohema nebeišsiskirtų taip, kaip anksčiau, nes dabar yra ir pankai, ir mažumos, ir subkultūros. […] Be to, bohema turi būti pastovioje revoliucinėje sąmonėje. Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo prieš ką kovoti – prieš nusistovėjusias normas, o dabar, beįsišaknijančio liberalizmo laikais nebūtų stiprios intencijos tokioms idėjoms reikštis. Ieva Juknytė: Šiuolaikinio menininko gyvenime yra šiek tiek bohemiško gyvenimo, galbūt jo prieskonis. Bet dabartinis menininkas turi daugiau kostiumų, nei anks tesnis romantiškasis menininkas. Sigita Dabulskytė: Mano kartos menininkai turi truputį darboholizmo atspalvio, norintys daug padaryti. Revoliucijos galbūt yra mažiau, matau daugiau susikon centravimą ties kažkokio tikslo vykdymu. 18

Interviu kalba netaisyta.

Jurga Tumasonytė: Kiekvienas geras menininkas yra ir maištautojas, nes kažką daro naujo, eina prieš kažkokią banalybę ar ją apžaidžia. Povilas Ramanauskas: Tada buvo poreikis bendrauti. Dabar poreikis yra mažesnis, atseit, visi daugiau bendrauja internetinėje erdvėje. Yra daug vyresnių menininkų, kurie papasakoja, ir matai, kad tada buvo visai kitoks laikmetis, o dabar to nėra arba yra kitaip. […] Gal ir tada nebuvo bohemos, tik kažkas tai taip įvardijo… Tai tiesiog buvo laikai, kai nebuvo laisvės ir žmonės rinkdavosi į grupes, nes vienas esi per silpnas, todėl turi susirinkti su bendraminčiais. Tad tai nebuvo bohema, o elementarus bendraminčių ieškojimas ir buvimas kartu. Justinas Kalinauskas: Tariamas menininko gyvenimo būdas tapo popkultūros dalimi, o tikrasis menininko gyvenimas mano aplinkoje yra daugiau atskalūniškas. Nebėra noro būti sociume, nes tai yra laiko švaistymas… Šiandien yra mažų menininkų grupuočių poreikis, labai labai mažų. Ir tai atspindi dabartinę visuomenę, nes informacijos srautai yra milžiniški, šalis maža, visi nori skirtingų dalykų ir visi buriasi į miniatiūrines bendruomenes, mikrojudėjimus. Greta Grendaitė: Sėdėti kavinėse ir tiesiog lengvai leisti laiką, būti bohemos atstove man būtų didelė prabanga. Bet mes suburiame menininkus ir savo studijoje, būname kviečiami pas kitus, tad ta bohema galbūt tapo uždaresnė… Donatas Medzevičius: Anskčiau bohema buvo labai aiški – tie žmonės, kurie gyveno tvarkingai – jie buvo normalūs, o tie, kurie turėjo maišto, idėjų buvo nenor malūs ir todėl vadinami bohemos žmonėmis. O šiandien ekstravagantiškai besi rengiantis, kitaip besielgiantis žmogus yra normalu, viskas yra normalu. Mantas Stabačinskas: Jeigu išeina atgaivinti tas vietas, kuriose jau anksčiau kažkas vyko, tai labai pasiteisina. „Kultūra“ išsiskiria tuo, kad tai nebuvo labai nauja vieta – buvo paliktas senas interjeras, tik šiek tiek atnaujintas. Tos sienos per tiek metų buvo daug ko įsigėrusios. Aš labai džiaugiuosi, kad tokios vietos išsilaiko, nes pas mus dabar labai madinga viską sunaikinti ir daryti kažką naujo. Bet aš manau, jeigu yra vieta su savo šarmu, tas šarmas lieka visam laikui. Karolis Vaivada: Bohema baigia atgyventi, nes meno kūrimo principai ir visi meno procesai yra pasikeitę ir nutolę nuo pasilinksminimų ir susibūrimų. Menininkai pradėjo labiau atsiskirti ir kurti vieni, todėl bendruomeniškumo ir susiėjimo yra mažiau, ir jei tai vyksta, tai labai retai – daugiausiai parodų atidarymų metu. 19

Arvydas Pakštalis

Bohemos (ne)būtis Jei tikėtume tarptautinių žodžių žodynu, bohema – tai „meninės inteligentijos aplinka; dažniausiai laisvųjų profesijų asmenys (aktoriai, muzikantai, dailininkai, rašytojai), kurie gyvena palaidai ir netvarkingai“. Šiuo terminu pir miausiai buvo vadinami XV a. Prancūzijoje apsigyvenę čigonai, kilę iš Bohemijos regiono. Dėl savo uždarumo čigonai prancūzams atrodė paslaptingi, o kartu ir ekstravagantiški bei gyvenantys palaidai, tiesiog neįrėminami į tuo metu egiztavusias visuomenės normas. Taigi paslaptingumas į bohemiečius traukė visuomenės žvilgsnius, o jų nepažinamumas – skatino juos demonizuoti arba romantizuoti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, XIX a. pradžioje formavosi socialinės grupės, netilpusios į naujus visuomenės normų rėmus. XIX a. viduryje pasirodęs prancūzų rašytojo Henri Murger romanas Scenos iš bohemos gyvenimo (Scènes de la vie de Bohème), kuriame jauni, neturintys nuolatinio pajamų šaltinio ir vakarus leidžiantys kavinėse menininkai buvo pavadinti bohema, tik prisidėjo prie šios socialinės grupės romantizavimo. Nors bohemiškas gyvenimas Paryžiuje jau ir anksčiau buvo tapęs madingu ir stilingu. Tiesa, tuo pačiu metu bohemiečiai tapo ir satyrų objektais pagrindiniuose žurnaluose. Reikia pasakyti, kad šiandieną veikiausiai populiaresnis yra kitas veikalas, prisidedantis prie mito, kad bohema egzistuoja tik Paryžiuje – Murger romano pagrindu sukurta Giacomo Puccini opera La Bohème. Visuotinai bandoma sutarti, kad reikėtų vengti griežto bohemos sąvokos apibrėžimo. Nusistovėjusios bohemos buvimo vietos – miesto kavinės, specifinė veikla ir finansinis nestabilumas, spontaniškumas ir neįprasta elgsena, bendruomeniškumas, išskirtinė išvaizda ir t.t. – gali būti bohemos atpažinimo ženklai, tačiau šios savybės neprivalo sudaryti visumos. Didžiosios Britanijos tyrinėtojas Vicas Gatrelis naujausioje knygoje The First Bohemians: Life and Art in London's Golden Age siūlo atsisakyti ir, jau atrodytų, įsitvirtinusios nuomonės, kad pirmoji bohema atsirado Prancūzijoje. Autorius bando įtikinti ne tik tuo, kad pirmoji bohemiška menininkų bendruomenė Londone susiformavo dar XVIII a., bet ir tuo, kad ji savo savybėmis buvo „bohemiškesnė“ už XIX a. Paryžiaus ar XX a. Niujorko bendruomenes. 20

Lietuvoje stipresnius bohemiškus vėjus galime pajausti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, o kartu ir kultūros centru, ėmė daugėti menininkų, literatų ir kitų laisvųjų profesijų atstovų, kurie, perėmę vakarietiškas vertybes, bandė jas kopijuoti savo mieste. Bohemiška gyvensena, Gintaro Grajausko įvardinta kaip „iš Paryžiaus importuota imitacija“, sparčiai plito po Kauno kavines. Nuo 1920 m. Kazio Binkio iniciatyva pradėjo formuotis avangardizmui prijaučiančių rašytojų ir menininkų būrelis. Faustas Kirša, Juozas Rimvydis, Salys Šemerys, Juozas Švaistas, Juozas Tysliava, Petras Vaičiūnas su Binkiu priešakyje, pasivadinę broliais paldieninkais, nevengdavo audringų diskusijų Laisvės alėjos kavinėse. Ši grupė padėjo pamatus keturvėjininkų atsiradimui, kuriuos vėliau, trečiojo dešimtmečio pabaigoje, keitė trečiafrontininkai. Bohema Kaune darėsi vis pastebimesnė. Dienos naujienų žurnalistas Vincas Kartukas 1931 m. savo straipsnyje „Laisvės Alėjos vaizdai“, rašė, kad „geriausia žmones pažinti galima tik gatvėje, nes gatvė yra miesto gyventojų veidrodis“. Korespondentas pastebėjo, kad Laisvės Alėjoje didesni žmonių judėjimai pastebimi prieš 8 val. ryte, kada tarnautojai skuba į darbą ir tuoj po 2 val., kada tarnautojai skuba iš darbo, o nuo 8 val. lig 14 val. dieną Laisvės Alėja beveik tuščia. Pasak korespondento, „tuo laiku čia pamatysi tik žmones, kurių giliausiu įsitikinimu „dirba tik vergai“, o jie yra laisvos profesijos piliečiai, patys sau ponai. Prie šios kategorijos priklauso nuolat sėdį Konrado cukrainėj rašytojai. Antra žmonių kategorija, nuolat sutinkama alėjoj dar 8 ir 14 val. yra prisiekę stiklelio garbintojai. Iš profesijos yra įvairių: menininkai, „literatai“, laikraštininkai, ir šiaip neaiškaus užsiėmimo tipai“1. Kauno kavinių lankytojai neliko nepastebėti ir Giuseppe’s Salvatori, kuris, būdamas įgaliotuoju Lietuvos kultūros atstovu, taip aprašė savo įspūdžius: „Prisimenu, 1923-iaisiais, kai Kaunas buvo iš tikrųjų „purvina skylė“, kaip jį piktai apibūdino vienas vietinis dailininkas, nebuvo kito būdo protestuoti, tik eiti išgerti į Metropolį ar Versalį. Ir leisdami neįdomius, triukšmingus vakarus savo ar ne savo namuose, nemažai tų laikų inteligentų turėjo skaudų įprotį prisigerti lyg kempinės, kad net nežinodavo kitą rytą, kaip ir kur praėjo naktis“2. Vėlesnių metų vizito įspūdžiai tapo kiek šviesesni: „Kaune yra maža kavinukė, į kurią nuo vidurdienio iki pirmos valandos prisirenka daugybė lankytojų. Į šią kuklią užeigą užsukama tarsi pasiurbčioti arbatos ar kavos, šviesiaplaukių padavėjų jums atnešamos didelėse stiklinėse. Bet labiau čia traukia galimybė 1 2

Vincas Kartukas, Laisvės alėjos vaizdai, Dienos naujienos, 1931 m. spalio 24 d., p. 2. Džuzepė Salvatoris, Lietuva vakar ir šiandien, Vilnius, 1992, p. 31. 21

paplepėti šildantis sugrubusias rankas apglėbus karštą stiklą. Klientai – daugiausia aktoriai, rašytojai, žurnalistai. Kadangi Kaunas – nedidelis miestas, o kavinė yra plačiausioje ir svarbiausioje gatvėje – Laisvės alėjoje, galite būti tikras, kad Konrado salikėje minėtu laiku rasite puikų poetą ir dramaturgą Petrą Vaičiūną, kandų ir nepalenkiamą Herbačiauską, blondinę, švelnaus dramatinio balso aktorę Kurmytę, poetą Faustą Kiršą su įsimintina pypke dantyse ir dar labiau įsimintina sudegusio šieno spalvos barzdele“3. Julius Būtėnas prisimena, kad apie 1938-1939 metus literatų elito ir profesorių susitikimo vieta iš Konrado kavinės persikėlė į Metropolio restoraną. Dienos naujienas ten aptardavo Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Petras Cvirka, Kostas Korsakas ir kiti. Tačiau tarp dalies jaunosios bohemos populiariausiomis susitikimo vietomis išliko paprastesnės kavinės, kaip pavyzdžiui Pale–Ale ar Central, dar žinoma Božegraikos vardu, kurioje būdavo galima išgerti spaustinės – stiklinės saldžios arbatos su citrina, atskiestos spiritu, po kurios „net speiguotą žiemą pasidarydavo šilta ir atsirišdavo liežuviai“4. Bohemos polinkis į alkoholį ne visiems amžininkams atrodė priimtinas. Juozas Keliuotis „pačiame bohemiško gyvenimo sūkury“ įkūrė „skaidrinantį ir kuriantį“ centrą Monikos kavinėje. Tai pirmadienio vakarais organizuoti dailininkų, o vėliau ir rašytojų susitikimai, kur būdavo diskutuojama aktualiais klausimais, geriant tik kavą. Nevengiama bohemos kritikuoti ir to meto spaudoje, kur buvo ironizuojama, kad „su tokia bohema ir Puccini nieko negalėtų padaryti“5. Tiesa, ne visi amžininkai pripažino, kad bohema tuo metu apskritai egzistavo. Anot Sirijos Giros, veikiausiai egzistavo draugų, bendraminčių kompanijos, iš kurių bene garsiausia buvo Binkio, bet pačiam Girai nė viename tų susibūrimų netekę dalyvaut. Abejonių dėl bohemos egzistavimo išgirsime ir dabar. Dažnai teigiama, kad Kaune liko vienintelis bohemos atstovas – Gintaras Patackas, o kiti – tiesiog arba išėjo anapilin, arba pasitraukė iš aktyvios bohemiškos veiklos. Tokiai nuomonei didelės įtakos turi senosios bohemos kartos atstovų požiūris į jaunąją kartą. Jiems atrodo, kad, nepaisant sovietinės santvarkos, jie buvo laisvesni ir gyvybingesni, turėję daugiau polėkio ir nerūpestingumo. Sovietmečiu rinkęsi Kauno menininkų namuose, Rašytojų sąjungos skyriaus patalpose, Nemuno žurnalo redakcijoje ar kokios galerijos palėpėje, menininkai ir literatai pasklisdavo ir po Laisvės alėjos kavines. Kaip prisimena Kęstutis 3 4 5 22

Ten pat, p. 40. Sirijos Gira, Atsigręžus atgal , Metai, 1996, nr. 4, p. 104. Radio Romuva, Naujoji Romuva, 1931 m. spalio 25 d., nr. 43, p. 1040.

Navakas, „jau gana anksti mes iš debesų nukritom prie Laumės, vienos labiausiai legendinių Kauno vietų, nors ligi šiol nesuprantu, kodėl Kauno hipiai, bohemininkai ir valkatos savo dolce far niente sesijoms pasirinko saldainių parduotuvę. Saldainių ten buvo daug, mūsų irgi. <…> Laumė kažkaip visus sujungdavo, subendravardiklindavo, kaip lygūs su lygiais ten lalėdavo ar tylėdavo ir poezijos meistrai, ir pirmosios hipių bangos atstovai, ir, tarkim, toks Birutka, gyvenęs šiluminių trasų tuneliuose“6. XX a. 9 dešimtmetyje Laumę pamėgo ir naujosios metalistų, pankų ir kitos neformalų subkultūros. Šiandien tenka konstatuoti, kad Kaune, Laisvės alėjoje beveik nebeliko kavinių su ilgesnėmis bohemos lankymosi tradicijomis. Tačiau prisirišdami prie fizinių miesto simbolių, ir teigdami, kad nebelikus tų kavinių, nebeliko ir bohemos, rizikuojame patekti į spąstus. Pasakojimai apie Kauno bohemą ir jos lankytas kavines neturėtų virsti tik ilgesingais prisiminimais, o priešingai – įkvėpti ieškoti naujų erdvių, naujos bohemos. Kurią, keičiantis visuomenės gyvenimo ritmui, vis sunkiau atpažinti – šiandien skirtingų socialinių grupių ar subkultūrų stiliai vis labiau integruojasi į populiariąją kultūrą.

Kęstutis Navakas, Iš Kauno bohemos gyvenimo, Šiaurės Atėnai, 2013 m. spalio 4 d., p. 1. 23

LAISVĖS ALĖJOS BOHEMA atminties vietos

Meno projektas viešosiose erdvėse 2013 m. spalio 25-27 d.

Projekto rėmėjai: Vytauto Didžiojo universitetas Kauno miesto savivaldybės kultūros skyrius LR Kultūros rėmimo fondas

Spausdino: UAB „ARX reklama“

Dėkojame: Dionizui Bajarūnui Andriui Bernatoniui Laurai Grigaliūnaitei Laimiui Leončikui Birutei Letukaitei Auksei Petrulienei Linai Preišegalavičienei Petrui Račiui Rasai Ruibienei Viktorijai Rusinaitei Remiui Ščerbauskui Tomui Taškauskui UAB „Rūta“ Barui „Šiša“ Tado Ivanausko zoologijos muziejui

Tiražas: 300 egz.

Katalogo sudarytoja: Daiva Citvarienė Katalogo dizaineris: Arnas Anskaitis Išleido: VDU menų galerija „101“

ISBN 978-9955-12-963-9

9 789955 129639