Nuo pradžios pasaulio by Aidai

Rūta Oginskaitė

Nuo pradžios pasaulio Apie dokumentininką Robertą Verbą

Režisieriaus pašnekovei – 117 metų. Antaviliai, 1969 m.

Rūta Oginskaitė

Nuo pradžios pasaulio Apie dokumentininką Robertą Verbą

aidai · 2010

UDK 791.44.071(474.5):929Verba Og-13 Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Redaktorė Rima Malickaitė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas Viršelyje – Robertas Verba Atgimimo laikų šventėje prie Kauno pilies. Valiaus Nikolenkos nuotrauka, 1992 m. © Rūta Oginskaitė, 2010 © Aidai, 2010 ISBN 978-9955-656-93-7

Paskutinė vienatvės žiema. Vaizdo įrašai 335 Namie, prieš ligoninę 337 | Videotestamentas apie videoarchyvą 351 | Ligoninėje, prieš operaciją 355 | Po operacijos 361 Roberto Verbos filmografija 373 | Bibliografija 395

Kur galėjau matyti Roberto Verbos „Senį ir žemę“, „Šimtamečių godas“, „Čiutyta rūta“, „Šventėn“, sukurtus 1965–1970 metais? Juk tai dokumentika, plačiai negarsinta ir rodyta tik kaip priedas prie vaidybinio kino. Pagaliau nesvarbu, kur, svarbu jausmas, kurį Verbos filmai kelia. Senos kaimo trobos su sodais ir darželiais, seni žmonės, sakytum, amžinai ten gyvenantys, dosniai šnekantys savo tarmėmis. Atrodė, kad ten, ekrane, ir yra tai, ką vadiname Lietuva. Atsidūrusi kaime, dar ir dabar pasijuntu lyg patekusi į Verbos filmą. Ir tie filmai – tarsi ne kinas, o gyvenimo gabalai. Jau antras dešimtmetis Verba ilsisi, o mano siela tebeklajoja po senus jo filmus. Juose užteks vietos visiems. Kviečiu.

Rūta Oginskaitė

Robertas Verba gyveno 61 su puse metų. Jo sukurta trys dešimtys dokumentinių filmų. Nufilmuota devynios dešimtys kronikos siužetų. Šeimai liko šimtai vaizdajuosčių – Sąjūdžio metraštis. Archyve – kadrai, epizodai, neįėję į jokius filmus, siužetai, skirti archyvui, ir daugybė filmuotos medžiagos apie užsienio lietuvius. Toks palikimas. O ant jo kapo Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje iškalta: „Šimtamečių godos, filmo autorius, operatorius ir režisierius Robertas Verba 1932–1994“. Lyg visa kita Verbos kūrinija būtų tik „Šimtamečių godų“ šešėlis. Jis pradėjo filmuodamas siužetus kronikai. Pasakojama, kad 1965 m., pažiūrėję Verbos medžiagą, kur baltaūsis kaimo senukas nuo Molėtų tarmiškai kalbėjo apie savo šeimą, apie išvargtą vargą, kino studijoje „visi suprato“, kad iš to siužeto gali būti neblogas filmas. Ar jie suprato, kad tampa naujos epochos lietuvių dokumentikoje dalyviais? Operatorius Verba gavo galimybę debiutuoti kaip režisierius. Tokia yra „Senio ir žemės“ sukūrimo istorija. Lietuvių poetinės dokumentikos pradžia. Toliau – „Čiutyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Šventėn“ (1970). Tai, kas laikoma lietuvių dokumentikos viršukalnėmis. „Pasirinkęs savo filmų herojais senus žmones, kartu su jais jis perkėlė į ekraną ir patriarchalinę lietuvių kaimo pasaulėjautą bei vertybes, kurias aktyviai naikino sovietinė propaganda, – prisirišimą prie žemės, darbo vertę, laikinumo neigimą. (…) Vaizdžiai tariant, Verbos filmai suformavo genetinį lietuvių kino dokumentikos fondą – jo stilistines ypatybes, polinkį į metaforišką vaizdą ir savotišką išraiškos priemonių minimalizmą“1, – šitaip formuluoja kino kritikė Živilė Pipinytė, pristatydama virtualų lietuvių poetinės dokumentikos kino teatrą, kurį pradėjo kurti Arūno Matelio studija „Nominum“.

1 Pipinytė Ž., „Kasdienybės poezija ir vidinio pasaulio atšvaitai“, in: www.doku mentika.lt.

O dar, be meninių vertybių, kurias jautriai aprašė kino kritikai, be kartų sąšaukos, tautos ženklų, įslaptintų prasmių ir motyvų Verbos filmai atrodo svarbūs ir grynai dokumentiniu atžvilgiu: tai yra menininko dienoraščiai, liudijantys jo gyvento laiko nuotaikas. Čia randi giluminį, jausminį tų dešimtmečių vaizdą. Supranti, kokie žmonės tada gyveno, kaip jie jautėsi. Be jokių mitologijų, kurias prikuria atsiminimai. Sulaukęs 61 metų ir klausiamas, ką būtų keitęs savo gyvenime, Verba savo mokiniui Kastyčiui Mačiūnui sakė: „Būč padaręs keletą ir labai neblogų vaidybinių filmų.“2 Taip kalbėjo operatorius ir režisierius, už savo dokumentikos darbus pelnęs ne tik kolegų ir publikos pripažinimą, bet ir tuo metu aukščiausio lygio diplomus, prizus, garbės raštus Pabaltijo ar visos Sovietų Sąjungos festivaliuose ir apžiūrose, 1970 m. apdovanotas LSSR valstybine premija (šiais laikais tai būtų Nacionalinė premija), 1974 m. gavęs LSSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą. Tada, kai Verba atsakinėjo, savo mokinio filmuojamas, buvo praėję du dešimtmečiai po įkvėptos kūrybos ir likę trejetas mėnesių iki mirties. Po šaliku ir barzda ilgai slėpęs ištinusį kaklą, Verba pagaliau rengėsi gultis operacijai Santariškių onkologinėje ligoninėje. Jis gyveno „chaose savo kūrybiniam“: penkerius metus filmavo ir krovė bute Žirmūnuose Atgimimo metraščio kasetes, o vaizduotėje regėjo Roberto Verbos vardo kino archyvą, muziejų ar bent kambariuką prie kino studijos, „ir lai naudojasi tauta“. Dirbdamas dokumentiniame kine, Verba jautėsi lyg ir antrarūšis kinematografininkas. Gal turėjo reikšmės ir tai, kad vaidybinio kino režisieriai ir aktoriai bent jau anuo laiku, praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, buvo kone sudievintos garsenybės, o dokumentininkai – iš viso ne menininkai, tik partinės ideologijos darbininkai. Bet ar taip nėra visame pasaulyje ir visais laikais, nuo kino atsiradimo? Valstybė ir jos ideologija įamžina save per dokumentiką. Natūralu, kad ir sovietų šalies dokumentininkai gaudavo kino kameras ne kūrybai. Jų pareiga – fiksuoti specifinius sovietinio gyvenimo įvykius

2 Robertą Verbą filmuoja ir kalbina Kastytis Mačiūnas: 1993 m. gruodžio įrašas. Šio ir kitų Verbos interviu tekstai publikuojami paskutiniame knygos skyriuje, vaizdo medžiaga saugoma Kastyčio Mačiūno asmeniniame archyve.

Posmai iš grimztančios epochos

ir personažus, dažniausiai pirmūnus, socialistinio darbo didvyrius. Jeigu dokumentininkui ir tekdavo kurti, tai nebent tikrovės pagražinimus, – kad pasiekimai atrodytų gausesni, pirmūnai labiau patenkinti, o šventės šventiškesnės. Retas išsprūsdavo iš tokių pareigų verpeto ir imdavo matyti tai, kas neprivaloma. Verba savo pirmaisiais filmais išsprūdo. „Dokumentiniame kine nėra nieko brangesnio už paties žmogaus atsivėrimą. Ne šiaip atsivėrimą, o tokį, koks būtinas filmui. Verbaoperatorius žinojo, kaip padaryti, kad žmogus, jo aplinka atsiskleistų patikliai, nesuvaidintai. Prisijaukindavo kantrybe, pagarba ir meile“3, – rašė Julius Lozoraitis 1994 m. Verbos retrospektyvos per televiziją

Debiutantai – Marijonas Giedrys ir Robertas Verba. Apie 1963 m.

3 Lozoraitis J., „Godos apie Roberto Verbos kinematografiją ir laiką“, in: Lietuvos rytas, Mūzų malūnas, 1994 03 04, p. 29.

Dokumentai

proga. Verbos ankstyvųjų filmų kūrimo laikais jis buvo Lietuvos kino studijos direktorius, kaskart gynęs tuos filmus nuo „partijos bosų ir boselių“ – taip kino cenzorius vadino Povilas Pukys, dirbęs vyriausiuoju dokumentikos sektoriaus redaktoriumi. Buvo ką ginti. Verbos dėka kino juostoje išliko įprasti kasdieniai gyvenimo dalykai, potyriai, jausmai, jungiantys tave, šiandienį, su tais, kurių daiktai dabar sudėti etnografiniuose muziejuose. Tautos mentalitetas? Žiūri jo filmus ir fiziškai junti tų, dabar jau nutolusių, dienų alsavimą. Junti tą laiką, kurį Verbos žmonės prisimena, ir tą, kuriuo jie kalba. •••••• Verba gimė 1932 m. rugsėjo 13 d. Raseinių rajone, Medekšinės kaime prie Nemakščių, tačiau mokyklą 1952 m. baigė Kaune. Tai buvo tuometė 1-oji berniukų mokykla miesto centre priešais paštą, buvusi „Aušros“ gimnazija. Jų klasė – 19 vyrų – vėliau nuolat susitikdavo, ir Verba tuose susitikimuose dalyvavo, net yra sukūręs filmą „Neužmiršk skambučio“ (1966) apie tris savo bendraklasius. „Robertas – mano klasiokas, bet negalėčiau nieko apie jį pasakyti. Nei kas jam sekėsi, nei kuo jis domėjosi, nei koks jis buvo. Tipiškas joks vidutiniokas. Nepastebimas“, – per pokalbį su knygos autore sakė muzikos kritikas, pianistas Edmundas Gedgaudas. O gal tai reikalingiausia dokumentininko savybė – būti nepaste bimam? Kitas Verbos bendraklasis žurnalistas Algimantas Degutis prisimena, kad Robertas pradėjo su jais mokytis ne nuo pirmos, o nuo aštuntos ar devintos klasės, atvažiavo iš Žemaitijos, vienintelis turėjo fotoaparatą ir aiškiai žinojo, kad nori būti kino operatorius. Tėvas Julijonas Verba, tarnavęs nepriklausomos Lietuvos laivyne, emigravo, palikęs dar mažą Robertą su mama Monika Verbiene. Nuo 1948 m. Julijonas Verba gyveno JAV. Septintame dešimtmetyje pas tėvą persikraustė ir mama, nors tada, gyvenant Sovietų Sąjun goje, emigruoti būdavo nepaprastai sunku, o emigrantai laikyti tėvy nės išdavikais.

Posmai iš grimztančios epochos

Šioje biografinėje situacijoje sukaupta ir dauguma Verbos kinematografinių interesų. Jį nostalgiškai traukė kaimas ir seniausieji jo gyventojai – lyg jis ieškotų prarastų giminių. Keletą filmų Verba sukūrė apie jūreivius („Jūros liga“, 1980, „Išeinu, kad sugrįžčiau“, 1985) – ar tai nėra tėvo profesijos aidas? Lankydamas tėvus už Atlanto, jis nemažai filmavo JAV lietuvius – lyg norėtų surinkti išblaškytą tautą. Sovietų Lietuvos gyventojui galimybė išvykti būdavo reta, ir Verba ją išnaudojo vaisingai. Tačiau artimųjų buvimas Vakaruose paprastai apsunkindavo Sovietijoje likusiųjų gyvenimą. Giminaičiai užsienyje – tarsi dėmė, pretekstas sekti SSRS pilietį, bauginti jį. Verbos žodžiais tariant, tai „labai traumavo ir psichologiniai suvargino mano biografiją“. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma Verbos juosta, kurioje užfiksuoti jo tėvai. Filmuota JAV 1961 metais. Tėvai lanko kapines, sustoja prie antkapio su užrašu „Verba“. Ten iškalti jų vardai – Monika, Julius, ir gimimo metai – abiejų 1902. Motina sunkiai

Dokumentai

Rytas Žemaitijoje, filmuojant „Šimtame čių godas“. 1969 m.

„Aš žvelgiu į Rytus“. Režisuoja Marijonas Giedrys, filmuoja Robertas Verba. 1963 m.

vaikšto, pasiremdama lazdele, jos dešinė pusė paralyžiuota, ji šypsosi tik kairiąja veido puse. Filmuota ir užmiestyje, ir Verbų namuose. Motina sėdi verandoje, linksmas tėvas laisto medžius. Robertas panašus į mamą. Kinematografines studijas jis pradėjo Leningrado kino inžinierių aukštojoje mokykloje, o laisvalaikiu „Lenfilmo“ kino studijoje dirbdavo apšvietėju. Vėliau perėjo į neakivaizdinį skyrių, kad galėtų daugiau laiko skirti darbui filmavimo aikštelėse. Studijuodamas trečiame kurse, pagaliau apsisprendė, kad cheminė technologija jam svetima, ryžosi mesti ją ir įstojo į Sąjunginio kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) operatorių fakultetą. Verbos diplominis darbas – Marijono Giedrio režisuota novelė „Mums nebereikia“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960 m., filmuota su studijų kolega Donatu Pečiūra).

Posmai iš grimztančios epochos

„Pečiūra buvo toks „mandresnis“, jis su šviesom dirbdavo, su kompozicija, o Verba – kas jam įdomu, ką jis pamato, tikras reporteris. Nelabai jis tiko vaidybiniam kinui. Galima buvo su juo dirbti, susišneki, bet matai, kad kiti dalykai jį domina, kitaip jis mato šitą pasaulėlį“4, – tai Giedrio nuomonė. Ir vis dėlto Giedrys pasikvietė Verbą filmuoti dar vieną vaidybinį pilno metražo darbą. Filmas pagal Juozo Požėros scenarijų turėjo vadintis „Aš žvelgiu į Rytus“ ir pasakoti istoriją apie paauglį, „kaip jį, išvežtą iš fašistų užpultos lietuvių pionierių stovyklos, augino rusė motina kažkur Rusijos gilumoj, po to išlydėjo jį kariauti į Tarybinę armiją, jis pateko į fašistų nelaisvę, bėgo iš jos. Filmavome, išvažiavę prie Volgos, bet filmą, vos pradėtą, uždarė, nes Požėra ir Žalakevičius susipjovė dėl scenarijaus. Visa kaltė sugriuvo ant manęs. Aš po to turėjau daryti dokumentinius filmus“, – skundėsi Giedrys. Dokumentika – kaip nuobauda? Verba kelerius metus dirbo ir dokumentiniame, ir vaidybiniame kine. Filmavo siužetus kronikai, Leono Tautrimo filmą „Nemuno žiburiai“ (apie Kauno hidroelektrinės statybą), su grupe operatorių filmavo dainų šventę Liudgardo Maculevičiaus filmui „Dainos jaunystė“. Tai vis tie patys 1960-ieji, kai buvo kuriama ir novelė „Mums nebereikia“ filmui „Gyvieji didvyriai“, kuriuo Lietuvai ir pasauliui prisistatė jaunoji lietuvių kino profesionalų karta, įsimintiniausiai – režisierius Arūnas Žebriūnas ir operatorius Jonas Gricius su novele „Paskutinis šūvis“. 1961 m. Verba kartu su Algirdu Araminu buvo Giedrio režisuotos juostos „Svetimi“ operatoriumi, ir tai liks vienintelis jo filmuotas pilnametražis vaidybinis filmas. •••••• O kuriai kino rūšiai galėtų priklausyti 1963 m. Verbos filmuota Arūno Žebriūno „Juodoji procesija“, anuo laiku vadinta „bekompromisine antireligine“ dokumentine apybraiža?

4 Autorės 2006 m. pokalbis su M. Giedriu. Be archyvo nuorodos cituojami pokalbiai spausdinami paskutiniame knygos skyriuje.

Dokumentai

„Sugrįžęs į Vilnių, pradėjau dirbti studijoje meninių filmų operatoriumi. Apie dokumentinį kiną tuomet nė negalvojau“5, – 1970 m. dėstys Verba interviu, kurį „Kauno tiesa“ iš jo ėmė jau kaip iš LSSR valstybinės premijos laureato. Čia Verba užsimena, kad „Juodąją procesiją“ režisierius Arūnas Žebriūnas buvo sumanęs sukurti „kaip pusiau dokumentinį filmą su meniniu siužetu. Darbo eigoje filmas pasikeitė, tapo reportažiniu pasakojimu. (…) Nuo „Juodosios procesijos“ prasidėjo mano žavėjimasis dokumentiniu kinu. Norėjau pats stebėti gyvenimą, važinėti po respubliką, pats pasirinkti filmavimo objektus, žmones, atskleisti gyvenimą visame jo sudėtingume.“6 Archyvo duomenys rodo, kad dokumentinius siužetus Verba filmavo dar būdamas studentas. Bet filmuodamas poros minučių siužetus beveidei kronikai, esi tik vienas iš beveidžių kino karių, o susikaupti vienai temai, filmuoti kadrus, kurie taps įdomaus režisieriaus kino kūriniu – visai kas kita. Čia tampi autoriumi. Dvidešimties minučių „Juodoji procesija“ užfiksavo atlaidus Šilu voje ir Žemaičių Kalvarijoje. „Ritmiškai pasikartojančios juodos, ištęstos kunigų figūros žemėtais batais trypia baltas gėles, trankūs būgno dūžiai šventoriuje nuskamba kaip įspėjimas, kaip grėsmė žmogiškajam orumui. Trumpučiai dokumentiniai epizodai, realaus gyvenimo atkarpos – novelė apie moterį, keliais einančią į „šventas vietas“, apie bažnyčios maršalką su žudiko praeitimi, apie fanatikus, lūpomis nušlifavusius „stebuklingą akmenį“ – priverčia tikinčiuosius pažvelgti į save iš šalies, pasibaisėti savo aklumu, prarasta žmogiška savigarba“7, – anuomet apibūdino filmo poveikį kinotyrininkė Marijana Malcienė. Kas galėjo priversti to filmo autorius – nepriklausomos Lietuvos katalikų vaikus – pamatyti tikėjimą kaip apgaulę ir saviapgaulę? Ar įmanoma, kad toks filmas būtų daromas savo noru? „Bet supranti, kas įvyko? Galbūt per greit istorija keitėsi. Iš mūsų atėmė religiją. O ką davė? Nieko. Atėmė tautą. Ką davė? Sovetskij Sojuz. Viską faktiškai atėmė. Ir vis kažką žadėjo. Žadėjo tą šviesų rytojų. O kur jisai? Supranti, kažkoks toks dirbtinas mūsų gyvenimas. Visi

5 Kleinas A., „Pasakoja Robertas Verba“, in: Kauno tiesa, 1970 08 26, Nr. 199, p. 6. 6 Ibid. 7 Malcienė M., Lietuvos kino istorijos apybraiža, Vilnius, 1974, p. 116.

Posmai iš grimztančios epochos

turėjom eit į kompromisus, turėjom kažką daryti“, – svarstys Verba savo gyvenimo pabaigoje, Santariškių ligoninėje kalbėdamasis su kolege Birute Bražinskaite.8 „Juodojoje procesijoje“ Verba filmavo tikinčiųjų procesijas specialia optika, išilginančia figūras. Filmo diktorinis tekstas teigė: „Kaltinu visus, visus, visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo. Pirmoje eilėje aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti, o atsiklaupus galima tik mirti, bet ne kovoti“. Išklausius Arūną Žebriūną, galima suvokti, kaip ir kodėl atsirado „Juodoji procesija“, kuriai scenarijų režisierius rašė kartu su dokumentikos redaktoriumi Vyteniu Imbrasu. Filmas darytas be jokios prievartos,

Moteris iš „Juodosios procesijos“. 1963 m.

8 Robertą Verbą kalbina Birutė Bražinskaitė, filmuoja Kastytis Mačiūnas. 1994 m. sausio mėnesio vaizdo įrašas.

Dokumentai

Režisierius Arūnas Žebriūnas. 1969 m.

bet ir be paniekos religijai. Čia parodyti fanatizmo, stabmeldystės atvejai, o temą autoriai patys pasiūlė kino studijai, nes „mūsų katalikybėje daug stabmeldystės bruožų. Kažkokie viduramžiai!“ – sako režisierius, prisimindamas „Juodosios procesijos“ filmavimus ir filmo herojus. Anuomet jam ėjo trisdešimt treti. „Indiferentiškas aš buvau katalikybei. Mano motinos šeima caro laikais buvo ištremta į Tomską. Ten mano motina gimė. Ji liko nei katalikė, nei pravoslavė – iš viso be nieko. Mano tėvas buvo karininkas, iš tikinčių žemaičių. Bet aš prie mamos. Ir man nuo vaikystės – tos šaltos bažnyčios grindys, o berniukai trumpom kelnytėm… Kapelionas mane visą laiką lauždavo, o aš poterių nemokėdavau… Dar prisimenu kaimą, kur nuvažiuodavom į Žemaitiją. Juodas klerikalizmas ten viešpatavo. Griežtas toks. Dvi mano tetos neištekėjo, nes jos įsimylėjo Kristų, bažnyčioj laiką praleisdavo klūpodamos, bučiuodavo Kristui kojas. Ir tas mokymas: tu neieškok šitam pasauly jokių turtų, nieko, tu nekovok – viską tu gausi miręs. Mūsų „Juodojoj procesijoj“ – atlaidai, šventė, kermošius. Žmonių suplaukdavo. Per atlaidus būna tokie aktyvistai. Šiluvos atlaiduose jie turėdavo tvarkdario ženkliukus. Stūmė mus iš šventoriaus, per tvorą iššokom vienąsyk. Kinui Kalvarijoj radau būgnininką tokiu veidu… Atrodo, kad jis poros šimtų metų senumo. Pailgas, raukšlėtas. Būgnas didžiulis ir jis su ta kuvalda duoda, kai žmonės išeina iš bažnyčios ir gėles mėto. Mėto ir mindo, man labai tas patiko. Arba ta keliais šliaužianti moteris. Šliaužia porą kilometrų, kad vaikas išgytų. Tokia taisyklė: pamatai Šiluvos bažnyčios bokštą, krisk ant kelių ir eik. Buvo tokių, kurie prie kelių padangų liekanas prisirišdavo, kad lengviau eitų. O ta moteris ėjo keliais, nes buvo davus įžadą – daktarai atsisakė gydyt vaiką, tai kad vaikas pasveiktų, ji klupsčia eis iki bažnyčios. Paklausiau, kaip vaikutis. Mirė prieš metus. Bet jūs einat keliais? Daviau įžadą ir einu. Argi ne viduramžiai? Kaip gali nefilmuot, jei panosėj tokie dalykai vyksta? Ten buvo vienas toks epizodas, kuris man ant sąžinės liko. Šiluvoj man parodė medį, prie kurio buvo nušauta mergina. Nušovė stribas. Ir man pasakė, kad tas stribas gyvas, grįžęs iš kažkur. Aš galvoju, reikia pafilmuot, kad ką nors jis pasakytų, jeigu jis čia pat, Šiluvoj ir yra žymės ant to medžio. Nu kodėl, pavyzdžiui, aš turiu atsisakyt kokio

Dokumentai

pokalbio, jeigu įdomi situacija? Vietinio prašėm, kad padėtų mums jį prisikalbint. Nepavyko. Galų gale man parodė tą žmogų, važiuojantį dviračiu. Ir mes pradėjom gaudyt. Jis dviračiu važiuoja, o mes iš paskos su studijos „gaziku“ – tais laikais buvo tokia mašina. Mums per posūkį durelės atsidarė ir pasimatė mūsų technika. Jis bėgo bėgo, paskui pamatė, kad jau nieko neišeis, metė tą dviratį ir į mišką – per laukus. Ir viskas. Taip mes nieko ir nepagavom. Tą filmą vis norėjo ištraukt ir Atgimimo laikais mane papeizavot – kad aš prieš religiją. O tada, kai padarėm filmą, jį reikėjo rodyti specialiai komisijai. Tie liepė filmą sudegint, nes mes parodom, kiek daug žmonių bažnyčioj“9. Žebriūnas prisimena, kad filmą nuo sunai-

Kadras iš filmo „Juodoji procesija“. 1963 m.

9 Autorės 2010 m. pokalbis su Arūnu Žebriūnu.

Posmai iš grimztančios epochos

kinimo išgelbėjo studijos redaktorius Zakarijus Grigoraitis, sugebėjęs parodyti „Juodąją“ procesiją ne vienai komisijai. Ateistiškai nukreiptoje sovietijoje „Juodoji procesija“ su savo keliaklupsčiais herojais ir gėles mindančiais bažnyčios tarnais puikiausiai tiko antireliginiam kontekstui. Tas kontekstas netgi savotiškai papildė filmą, suteikė jam tai, ko autoriai nė nesapnavo. Bet argi „Juodoji procesija“ – prieš religiją ar už ją? Filmas – prieš dogmas, prieš keliaklupsčiavimą, ir visiškai nesvarbu, su kokiu tikėjimu susijusios tos dogmos, priverčiančios nemąstyti. „Juodoji procesija“ – „rūsti antireliginė juosta“, anot to meto terminologijos – atnešė pirmuosius laurus. Režisieriui – diplomą I sąjunginiame kino festivalyje Leningrade, operatoriui – diplomą V Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Rygoje. Gal suvokta, kad tai nėra eilinis „ateistinis“ filmas. Arūnas Žebriūnas prisimena, kad jį prajuokinusi griausminga rusiška apdovanojimo formuluotė – neva filmas įvertintas už kovą su tamsybiškumu („mrakobesije“). •••••• Diplomą pelnė ir antras savarankiškas Verbos, kaip operatoriaus, darbas – režisieriui Algirdui Tumui jis nufilmavo „Skriskite, baltosios gulbės“, spalvotą mokslo populiarinimo juostą apie gyvūnų žiemojimą. Čia Verbos kamera dar nestebėjo žmonių, tik paukščius, žvėris ir gamtą. Tai buvo jau 1965-ieji – susitikimo su Seniu metai. Nuolatinis siužetų kronikai filmavimas ir nebepasitenkinimas vien tuo. „Mes su Verba dažnai ginčydavomės. Pešėmės ir pešėmės. Kas žino, ko“, – juokdamasi pasakojo Bytautė Pajėdienė, vyriausioji kronikos redaktorė ir režisierė. Ir pridūrė, kad „kronikai Verba normaliai filmuodavo. Turėjau ką montuoti. Tų savo stebuklų per daug nerodydavo. O būdavo, kad vyrai nuvažiuoja, pafilmuoja, ir neturiu ką montuoti“10. Verbos nufilmuoti kadrai daugiausia pakliūdavo į režisierių Antoninos Pavlovos, Macu levičiaus, Natano Liubošico „Tarybų Lietuvos“ kronikas.

10 Autorės 2005 m. pokalbis su B. Pajėdiene.

Dokumentai

Filmo „Skriskite, baltosios gulbės“ autoriai Rusnėje. 1965 m.

Operatorius Zacharijus Putilovas prisiminė: „Robertas filmuodamas juostos išnaudodavo labai daug. Jo filmavimo maniera kronikai visai netiko. Jis matė žmogų, ne profesiją, ne pasiekimus. Jis netilpo į rėmus. Labai gerai atsimenu tą laiką, kai jis jau ir pats suprato, kad turi daryti kažką kita, kitaip, bet dar nesugalvojo, ką jis turi keisti ir kaip tai padaryti. Jis man tiesiog išsiverkė kaip mažas vaikas. Tai buvo „Senio ir žemės“ išvakarės“11. Verbai tada galėjo būti 33-eji. •••••• Kino studijos senbuviai, Verbos amžininkai ir bendradarbiai apie „Senio ir žemės“ kūrimą pasakoja su pasididžiavimu ir tam tikra pašaipos doze. Atseit Verba, ieškodamas kronikai siužetų, komandiruotėje

11 Autorės 2004 m. pokalbis su Z. Putilovu.

Posmai iš grimztančios epochos

pereikvojo juostos limitus, prifilmavo scenų su plepiu kaimo senuku – nuostabiausių kadrų! – ir nežinojo, ką su jais veikti. Tada visa kino studija susėdusi galvojo ir sugalvojo. Nutarė, kad reikia paremti Verbą Vytauto Rimkevičiaus ir Grigorijaus Kanovičiaus scenarijumi, jų vardais ir autoritetais, po to padėjo atsirinkti kadrus ir sumontuoti, nes Verba pats visai nesiorientavo, tik klausinėjo visų, kaip jam dirbti. Montavo, girdi, nemokšiškai, banaliai, įdomiausius kadrus mesdamas į šiukšlių dėžę. O kai vyrai ištraukė iš šiukšlių dėžės filmo nuokarpas ir patarė „šitą dėti“, atsirado Verbos kinas. Šitaip visa kino studija ir suradusi „Verbos stilių“, kurį jis vėliau „pasigavo“. Natūralu, metų metais kartoja studijos vyrai, juk kinas – kolektyvinis menas. Iš tiesų, kaip čia gali būti – dirbo visi kartu, o staiga vienas iš jų tampa ypatingu, jau savo pirmuoju filmu pasuka „į naujas vėžes visą kinematografiją“12, kaip rašė Laimonas Tapinas. Ir jaunesnės kartos režisieriui Edmundui Zubavičiui, nepažinusiam anos epochos, atrodo, kad „tais – „Senio ir žemės“ – laikais filmas Lietuvos kino studijoje buvo gaminamas visų. Jį kūrė pats laikas. Vadinasi, kinui tai buvo geras laikas“13. Režisierius Arūnas Matelis į dokumentiką atėjo dar vėliau. Su savo filmų bendradarbiais jis yra ne kartą kalbėjęs apie kino proceso kolektyviškumą ir Verbos atvejį, pirmuosius Verbos filmus ir vėlesnius, kai jis filmavo ne vienas arba visai nebefilmuodavo savo režisuojamų filmų. Matelis pakomentavo: „Žmonėms atrodo, kad režisierius nieko nedaro. Operatoriai nufilmavo, o jis tik paėmė jų gerus kadrus. Ir pasidarė filmas? Bet tie patys operatoriai tais laikais filmavo ne vien Verbai, jie filmavo ir kitiems režisieriams. Kur tų režisierių geri filmai? Kodėl išliko tik Verbos?“14 Kodėl kino studijos vyrai, susėdę peržiūrų salėje ir meno tarybos posėdžiuose, „nesugalvojo“ kitų režisierių etapinių filmų? Verta apie

12 Tapinas L., LTSR nusipelnęs meno veikėjas, kino režisierius ir operatorius Robertas Verba, Vilnius, 1977, p. 1. 13 „Senis ir žemė“. Filmo restauracija, pasakoja Robertas Verba, Edmundas Zubavičius, Algimantas Mikutėnas, užrašė Jūratė Visockaitė, in: Kinas, 1993, Nr. 9, p. 4. 14 Autorės 2006 m. pokalbis su Arūnu Mateliu.

Dokumentai

Julius Lozoraitis ir Grigorijus Kanovičius. Meno tarybos posėdis studijoje. 1964 m.

tai nors retkarčiais pasvarstyti, nė kiek nemenkinant nei redaktūros, nei operatorystės, nei vadovavimo, nei tiesiog kolegiškumo reikšmės kino kūrimo procesui. „Sakai, studijoje „visi suprato“, kad iš Verbos kadrų gali būti geras filmas ir taip atsirado „Senis ir žemė“. Suprasti – viena, o su tuo supratimu nurašyti pereikvotą juostą – visai kiti dalykai. Čia gi pinigai, – taip situaciją prisiminė ano meto Kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis. – Reikėjo paskui protokolus rašyti, bet tą jau darė komiteto buhalterija. Bet kadangi matai, vardan ko ta juosta pereikvota, tai neapsisuka nei liežuvis, nei kitas organas, kad žmogui nepadėtum. Verba dirbdamas įėjo į tą filmą taip giliai, kad jam jau neberūpėjo niekas, tik tie žmonės.“15 15 Autorės 2004 m. pokalbis su Vytautu Baniuliu.

Posmai iš grimztančios epochos

„Ar yr Dievas? Nėra? Tai ką, su ja susišnekėt nemožna!“ Šitą senučių pokalbį cituoja visi, kas tik pažiūri Roberto Verbos dokumentinį filmą „Šimtamečių godos“ (1969). Rūtos Oginskaitės knyga pasakoja apie Robertą Verbą (1932–1994), operatorių ir režisierių, kurio filmai „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, „Šventėn“ laikomi lietuvių poetinės dokumentikos viršūne, epochos pradžia. Verba buvo iš tų dokumentininkų, kuriems kino kamera – jų esybės dalis, jų akys, širdis. Ir tai tuo metu, kai dokumentika laikyta ne menu, o ideologijos įrankiu, partijos tarnaite, ne daugiau. Sukurti praėjusio amžiaus antroje pusėje, Verbos filmai gyvena ilgiau už savo autorių, kaskart atskleisdami kažką naujo apie aną laiką ir jį išgyvenusius žmones. Knygoje – archyvų saugomos istorijos, amžininkų prisiminimai, pokalbiai su Robertu Verba, kur jis pats atsakinėja į klausimus, kuriuos kadaise kėlė savo filmuotiems Lietuvos šimtamečiams, diskas su jo filmų įrašais.

ISBN 978-9955-656-93-7