APIE TYLĄ
Arvydas Šliogeris kalba apie tai, kad žodžių negalima sukurti. Jie ateina patys, ir ateina iš bekalbės matančios patirties: „Pamatai ir supranti, kad pamatyto daikto nebegali nusakyti tūkstantmečių konformizmo iškastruotais žodžiais. Žodžiai nusidėvi, o patirtis – visada nauja. Patirčiai įvardyti reikia nenuvalkiotų žodžių. Tam, ką bandau papasakoti, žodis „filosofija“ nebetinka. Todėl ir nesu filosofas. Ir kodėl aš turėčiau save vadinti filosofu, jeigu filosofais vadinami, pavyzdžiui, tokie personažai kaip Tomas Akvinietis, Dalia Marija Stančienė, Aurelijus Augustinas, Ludwigas Wittgensteinas, Andrius Bielskis ar Edmundas Husserlis – grynų gryniausi teologai ir mirusios kalbos vergai? Trumpai tariant: kadangi keltogermaniškoji Europa iškreipė filosofijos graikiškąją esmę ir pavertė ją teologijos arba mokslo tarnaite, mano žvilgsniui į pačius daiktus reikalingas kitas žodis. Tas žodis ir yra „filotopija“.
APIE BIUROKRATIJĄ Ir priduria: „Į žodį „filosofas“ reaguoju neigiamai, nes nelaikau savęs filosofu nei dalykine, nei socialine to žodžio prasme. Nebent – biurokratine, nes dirbu Filosofijos fakultete. Bet profesoriauti man beliko tik trys mėnesiai, po kurių net ir biurokratine prasme nebebūsiu filosofas.“ Nėra paprasta kalbant apie Arvydą Šliogerį atsisakyti žodžio „filosofas“, todėl jį vartosiu toliau.
APIE BLAIVŲ ŽVILGSNĮ Visa filosofo vaikystė buvo apsupta humanitarinės atmosferos. Abu tėvai – mokytojai. Arvydas Šliogeris tvirtina, kad labai anksti, dar vaikystėje, pajutęs atostūmį nuo gamtos mokslų: „Nemėgau nei chemijos, kurią studijavau, nei matematikos, kuri man buvo kažkoks košmaras. Mėgstamiausias dalykas buvo ir liko istorija. Pavadinkime tai hobiu. Bet tikrai nesigailiu baigęs chemiją. Tai buvo ir intelektualinė, ir gyvenimiška patirtis, nes teko dirbti gamykloje. Galbūt ir tai, kad studijavau gamtos mokslus, padėjo man išsaugoti šaltakraujišką, blaivų žvilgsnį į pasaulį. O filosofijoje esu grynas savamokslis.“
Filotopas turėtų tylėti. Filosofas – netyli. Jis pasakoja. Apie ką?: „Jis bando papasakoti apie tai, ką pamatė bekalbio patyrimo akimirką. Jeigu likimas mane pasmerkia vieną ar du kartus pamatyti daiktą bekalbiu žvilgsniu, tai ir yra tikrasis patyrimas, nes per jį atsiveria bekalbio daikto paslaptis, kurios tiksliausias vardas – „Grožis“. Kalba ateina tik po to. Pats daiktas tave tarsi verčia papasakoti, ką pamatei. Todėl mano išeities taškas, suformuluotas per paskutinius metus, yra visiškai priešingas ir teologiniam „Aš tikiu“, ir technologiniam „Aš mąstau“. Mano išeities ir pabaigos vietą išreiškia žodžiai „Aš matau“. „Kalbu, vadinasi, egzistuoju“ – šitaip taria kitas teologas Rene Descartes‘as, kalbą filosofijoje padarantis absoliutu ir kalbantis tik apie kalbą, o tai yra teologinės tradicijos tęsinys. Apskritai, pasakysiu, kad technomokslas tėra tik krikščionybės erezija, teologijos variantas, tik kur kas galingesnis už Biblijos pasakas.“
APIE SUPRATIMĄ Arvydo Šliogerio mąstymo ir matymo principas yra „labai paprastas“ – žiūrėti į bekalbius daiktus bekalbiu žvilgsniu, todėl jis susirado pagalbininką – fotoaparatą: „Žingsnelis į fotografiją nebuvo atsitiktinis. Juk fotoaparatas nėra kalbos mašina, kaip kad esu aš. Jo padedamas, aš galėjau geriau įsižiūrėti tylinčius nežmogiškuosius daiktus. Ir tik po to apie tą pamatymą papasakoju. Jeigu tai būčiau žinojęs kai man buvo 25-eri, nebūčiau stojęs į filosofijos aspirantūrą. Būčiau tylėjęs. Duonelę kažkaip užsidirbčiau ir tylėčiau. Dabar jau per vėlu, nes tiek esu prikalbėjęs ir prirašęs, kad net gėda. Štai, ką tik baigiau penkioliktą knygą. Inercijos padarinys.“
„Platono ola“. A.Šliogerio nuotr.
APIE PATIRTĮ Vaikystės ir jaunystės patirčių Arvydas Šliogeris negali sulyginti su niekuo kitu: „Esu žmogus, neapkenčiantis rašymo proceso, bet apie šią patirtį vis tiek nusprendžiau papasakoti. Man rašomasis stalas – kankinimo staklės. Visada rašydavau prisiversdamas. Nežiūrint to, parašiau penkiolika knygų... Galiu pakartoti, kad visų tų knygų pamatinis orientyras – mano vaikystės ir jaunystės kaimai: Alksniupiai, Valiliškiai, Žiūrai, Puvočiai, Kašėtos ir dar keletas.“
APIE TIKROVĘ 2009-aisiais pasirodė Arvydo Šliogerio nuotraukų albumas „Melancholijos archipelagai“. Bičiulis filosofijos studentas pasiūlė keliais sakiniais aprašyti šią knygą internetiniame filosofijos populiarinimo puslapyje. Štai ką tuomet rašiau: „Žodžių ir vaizdų erdvėje filosofas mėgina parodyti, kad fotoaparatu galima gėrėtis bekalbiu daiktu, išlaisvintu nuo kalbos drabužių. Dvikamienis beržas, rūke skendinti pieva, skaidrus upės vanduo – gamtos, šioje knygoje dažniausiai bundančios, tikrovė, kai kartais sunku įžiūrėti, kur Dangus, o kur Žemė.“
APIE LIETUVIŠKĄ KAIMĄ Arvydas Šliogeris: „Nuo pat mano pirmosios knygos mano sieloje vyravo principas „Aš matau“. Dar vaikystėje mane pasiglemžė lietuviškas kaimas, kurio dabar jau nebėra. O anuomet mūsų kaime dar vyravo natūralus ūkis ir beveik nesugadinta nuostabi gamta. O po to kaip iš patrankos buvau iššautas į Vilnių, didmiestį, sukėlusį man tikrą šoką ar net siaubą. Man jis buvo visiškai svetimas ir atrodė kaip grėsmingas metafizinis priešas – savotiškas akmeninių dinozaurų kapinynas. Toks pat svetimas jis man liko ir dabar, nors čia gyvenu keturiasdešimt metų. Kontrastas tarp babytės Alksniupių ir šito didmiesčio buvo toks didelis, kad pirmoji mano, kaip filosofijos aspiranto, savarankiška mintis buvo
Iš knygos „Niekio vardai“, 1997
Iš knygos „Niekis ir esmas“, 2005
„Didžiausia katastrofa įvyksta tada, kai Dievą perkeli iš žemės į dangų – tai Dievo nukryžiavimas. Tada gali ramia sąžine žudyti žemę ir jos padarus. Galiausiai nužudai pasaulio sielą. Juk tikroji sielos tėvynė yra žemė. Be jos Tu daugiau nieko neturi. Žemė yra dievų namai; žemė – vieninteliai Tavo namai. Nužudęs žemę, tu tampi benamis ir bevaisis. Nebežudyk žemės ir jos sielos. Ir pašalink Dangų!“
„Mitai, pasakos, sapnai, kosmologijos, teogonijos – visa tai nuolat atsinaujinančios atkaklios pastangos savo esamąjį būvį susieti su Pradžia. Pastangoje sugrįžti į Pradžią glūdi kažkas graudaus, kažkas liūdna ir melancholiška, tarsi žmogaus buvimas šioje žemėje būtų persmelktas pamatinės stokos, neturėjimo, tuštumos ir nenumaldomo ilgesio būti tuo, kas nesi, ir nebūti tuo, kas esi.“
Iš knygos „Alfa ir omega“, 1999
Iš knygos „Filosofijos likimas“ (kartu su filosofu Algiu Mickūnu), 2008
„Daiktą ir pasaulį išvysti mirtingo dievo akimis – tai pats radikaliausias, kokį tik galima įsivaizduoti, mirtingojo egzistencijos lūžis. Juk mirtingasis, juk būtybė, vadinama žmogumi, labiausiai nutolusi nuo dievybės: labiau negu laumžirgis, labiau negu akmuo, labiau negu šuo, vanagas arba plaštakė.“
tokia: „Papasakok, ką pamatei senajame Lietuvos kaime, papasakok apie visiškai unikalų žmogiškos būklės fenomeną, kuris su šėtoniška aistra Vakarų Europoje naikinamas jau du tūkstančius metų kaip „pagonybės“ lizdas ir „neteisingos“ gyvybės lopšys.“
„Elija Kapitolina“. A.Šliogerio nuotr.
APIE ŽODŽIUS
„Iš principo neįmanoma jokia religinė filosofija ar jokia mitinė filosofija, ir šį principinį religijos ir filosofijos, o sykiu mito ir filosofijos nesuderinamumą kartą ir visiems laikams parodė graikų filosofija, todėl prie šio klausimo nereikėtų net grįžti, jei mes bent iš tolo suprastume filosofijos esmę.“
APIE EKRANĄ Ekranas yra pavojingiausias žmogaus priešas. Šią mintį filosofas yra ištaręs nekart. Ekranas atplėšia žmogų nuo tiesioginio susitikimo su tikroviškųjų daiktų artuma ir bloškia į haliucinacijų sritį: „Dabartinio žmogaus centrinė duotis – Ekranas. Kažkas paisto, kad pasaulyje nebėra ideologijų. Tokios galingos ideologijos, kuri pumpuojama per Ekraną, niekada nebuvo. Ji galingesnė už visas religijas ir visas tradicines ideologijas kartu sudėjus. Ekranas yra globalinio mulkinimo, teroro ir nešvankybės vieta. Maža to: esu įsitikinęs, kad būtent Ekranas yra patikimiausias ir efektyviausias žmonijos savižudybės instrumentas. Bėgu nuo jo. Studentams per paskaitas sakau, kad Ekranas – Šėtono mašina. Ir bėda ta, kad aš visai nejuokauju. Antropologinė katastrofa, kuri vyksta jau dabar, pirmiausia yra Ekrano padarinys. Antroje vietoje – atominės bombos, aplinkos užteršimas, besaikė, tiesiog beprotiška, gamyba ir visos kitos Globalinės Mašinos „grožybės“. Tačiau visų pirma – mūsų sielų naikinimas, kurį atlieka šita „šėtono mašina“. Apie tai, kas darosi lietuviškame Ekrane, net nenoriu kalbėti, nes imsiu keiktis. Jeigu žmogus turi bent kiek taurumo, padorumo, savigarbos, išdidumo, galiausiai, skonio, Ekraną jis tiesiog privalo niekinti. O jeigu visuomenė yra tamsi ir valdoma Ekrano haliucinacijų, ką padarysi. Tepražūnie!“
Iš fotografijų albumo „Melancholijos archipelagai“, 2009 „Mano susitikimuose su pasauliu ir jame tarpstančiais nežmogiškais daiktais vyraudavo ir vyrauja rega. Matyti ir būti man yra viena ir tas pat. Pasaulis ir jo daiktų intensyvumas pirmiausia man yra regimas. Esu abejingas garsams, skoniams, lytėjimo pojūčiams ar net kvapams. Akys man būdavo ir lieka absoliuto pasirodymo vieta, ir juo labiau artėja senatvė, juo aitriau pasaulio grožis įsirėžia akių tinklainėje.“ Iš knygos „Bulvės metafizika“, 2010 „Kas yra filosofija ir kas yra mąstymas, neįmanoma žinoti būnant kažkur šalia filosofijos ir šalia mąstymo. Objektyvus „tyrinėjimas“ čia nieko nepadės. Kas yra tapyba, žino tik tapytojas, kas yra meilė – mylintysis, kas yra žemė – žemdirbys. Tas pat ir su filosofija bei mąstymu. Kas yra mąstymas, žino tik tas, kuris mąsto, ir mąsto pats, be erudicijos ir „metodo“ ramentų.“